2021-10-27 Nr. AB-22531-3-61-3-01594-2019-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-467-502/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01594-2019-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. D. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN; iki reorganizavimo – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – Lukiškių TI-K)), priteisti 3 500 Eur neturtinei žalai už netinkamas kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K kamerose nuo 2019 m. vasario 11 d. iki 2019 m. balandžio 3 d. atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad ginčo laikotarpiu buvo laikomas Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose Nr. 105, Nr. 271, Nr. 281, Nr. 332 ir Nr. 334, kuriose esantis sanitarinis mazgas nebuvo uždaras, todėl R. D. nebuvo užtikrinta galimybė privačiai pasinaudoti sanitariniu mazgu, kadangi jis buvo stebimas tiek kitų nuteistųjų, tiek prižiūrėtojų, be to, nebuvo atskiros vėdinimo sistemos, todėl sklido nemalonūs kvapai. Pareiškėjas pažymėjo, kad kamerose buvo laikomas su dar vienu nuteistuoju, todėl mano, kad Lukiškių TI-K neužtikrino minimalaus gyvenamojo ploto. Be to, didžiąją kameros ploto dalį užėmė baldai bei sanitarinis mazgas, todėl trūko laisvo ploto. Pareiškėjas teigė, kad visose Lukiškių TI-K kamerose gultai buvo be kopėtėlių, todėl būdavo sunku užlipti į antrąjį gulto aukštą.

3. R. D. taip pat pažymėjo, kad jam atvykus į Lukiškių TI-K, nebuvo išduotos higienos priemonės bei nebuvo leista apsipirkti, o į jo prašymus išduoti muilo, tualetinio popieriaus ir skutimosi peiliukų pataisos įstaigos administracija nereagavo. Pareiškėjas akcentavo, kad pasivaikščiojimai gryname ore buvo leidžiami tik po vieną valandą per parą, nors, jo nuomone, turėtų būti leidžiama ne mažiau kaip dvi valandas praleisti už kameros ribų.

4. R. D. nurodė, kad Lukiškių TI-K nebuvo sudaryta galimybė kasdien prausti visą kūną po šiltu vandeniu, o tik ne rečiau kaip kartą per savaitę. Lukiškių TI-K kamerose ant mažo lango buvo įrengtos keturios grotų eilės, todėl pareiškėjas neturėjo galimybės pasiekti langą ir jį nuvalyti, atsidaryti ar užsidaryti, be to, dėl netinkamai įrengtų grotų buvo stipriai ribojami tiek natūralios šviesos kiekis, tiek vėjo ir šviežio oro srautai.

5. R. D. teigė, kad Lukiškių TI-K jam neužtikrinus tinkamų gyvenimo sąlygų, buvo pažeminta pareiškėjo garbė ir orumas, jis patyrė daug neigiamų dvasinių išgyvenimų, dėl ploto trūkumo jautė įtampą, trūko gryno oro ir buvo sudėtinga judėti kameroje. Be to, kameros nebuvo suremontuotos, lubos ir sienos buvo padengtos pelėsiu bei nepritaikytos valyti, nuo kamerų sienų byrėjo tinkas ir dažai, buvo drėgna ir šalta, nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas.

6. Pareiškėjo nuomone, skambučiui skirtas 15 minučių laikas turėtų būti skaičiuojamas ne nuo numerio surinkimo, tačiau nuo to momento, kai asmuo atsiliepia. Be to, nėra teisinga tokia situacija, kai skambinant kitas asmuo neatsiliepia, tačiau skambutis vis tiek yra laikomas įvykusiu. R. D. taip pat teigė, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neužtikrino jo privatumo skambinant, kadangi patalpose nebuvo jokių kabinų ar pertvarų. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis buvo kilnojamas iš vienos kameros į kitą, būdavo sunku pernešti daiktus iš vieno aukšto ar korpuso į kitą, o kiekvienos dienos ryte jis privalėjo Lukiškių TI-K pareigūnams priduoti visą minkštąjį inventorių, t. y. čiužinį, pagalvę ir antklodę.

7. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8. Nurodę R. D. buvimo ir išvykimo iš Lukiškių TI-K laikotarpius bei duomenis, kokiose ir kokio dydžio kamerose pareiškėjas buvo laikomas, kiek asmenų buvo laikoma kartu su juo, Vilniaus PN teigė, kad nurodytais laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Atsakovo atstovas nesutiko, kad minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas turi būti skaičiuojamas atėmus baldų užimamą plotą, kadangi reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą kameroje, nei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai nenustato.

9. Atsakovo atstovas paaiškino, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymėjo, kad suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl visiškai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotinį remontą. Atsakovo atstovas nurodė, kad visose kamerose gultai yra vienodi, be kopėtėlių ir teisės aktai nenustato, kad dviejų aukštų gultuose būtų padarytos kopėtėlės.

10. Vilniaus PN pažymėjo, kad visų įstaigos gyvenamųjų kamerų langų angose yra įrengtos grotos ir tai teisės aktų reikalavimus atitinka. Atkreipė dėmesį, kad gyvenamosiose kamerose apsauginės grotos turi būti įrengtos ir iš lauko, ir iš vidinės pusės, taip jos nuteistuosius (suimtuosius) apsaugo nuo neteisėtų veiksmų atlikimo, o vidinių grotų įrengimas galiojantiems teisės aktams neprieštarauja bei kamerose laikomų asmenų teisių nepažeidžia.

11. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio, o toks sanitarinio mazgo įrengimas galiojančių teisės aktų reikalavimus atitinka.

12. Vilniaus PN teigė, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinti patalpas yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliai per langus ir tai higienos normų reikalavimus atitinka, o apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės neturi. Dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimas Lukiškių TI-K esančiose kamerose yra įrengtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 16.7 punktu.

13. Remdamasis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015) 44 punktu, atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę ir tai higienos normų reikalavimus atitinka, šiuos reikalavimus atitinka ir Lukiškių TI-K esančių dušų įrengimas.

14. Vilniaus PN pažymėjo, kad pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas arba tik tos higienos priemonės, kurių suimtasis (nuteistasis) neturi. Nurodė, kad Lukiškių TI-K nebuvo laisvės atėmimo vieta, į kurią R. D. atvyko pirmą kartą, todėl jam nebuvo išduoti higienos reikmenys. Pareiškėjas į Lukiškių TI-K buvo perkeltas iš Marijampolės pataisos namų, todėl prieš išvykdamas iš nuolatinės įkalinimo įstaigos, turėjo iš anksto pasirūpinti higienos reikmenimis. Atsakovo atstovas akcentavo, kad R. D. būnant įstaigoje, prašymai dėl higienos reikmenų išdavimo nebuvo tenkinami, kadangi nuteistasis buvo mokus.

15. Vilniaus PN nurodė, kad patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui, o tai reiškia, kad į kamerų tipo patalpas perkelti nuteistieji patalynę, čiužinius, antklodes ir pagalves gali turėti tik miegui skirtu laiku.

16. Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjas skundą grindė abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs, o jo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis nebuvo grindžiamas jokiais įrodymais, nekonkretizuota, kuo ši žala pasireiškė. Atsižvelgę į tai, Vilniaus PN šį R. D. reikalavimą traktavo kaip nesąžiningą norą pasipelnyti iš valstybės (mokesčių mokėtojų).

17. Atsikirtime į atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Vilniaus PN atsiliepimą pareiškėjas nurodė iš esmės tas pačias aplinkybes, kurios buvo nurodytos jo pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde. Pažymėjo, kad atsiliepimas yra netikslus, neišsamus ir melagingas, juo atsakovas bando išvengti atsakomybės.

II. 18. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 3 d. sprendimu pareiškėjo R. D. skundą patenkino iš dalies ir jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteisė 104 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

19. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2019 m. vasario 11 d. iki 2019 m. balandžio 3 d. buvo apgyvendintas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 105, Nr. 271, Nr. 281, Nr. 332 ir Nr. 334 su dar vienu nuteistuoju (suimtuoju), o gyvenamosios patalpos plotas svyravo nuo 7,38 iki 7,87 kv. m. Aptaręs su kalinimo vietų kamerų plotui keliamais reikalavimais susijusį teisinį reguliavimą bei Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas pažymėjo, kad vertinant, ar pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nepažeidžiant minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, normos, ir kiek laiko tai truko, pirmiausia vertinamas bendras kameros plotas ir toje kameroje laikomų nuteistųjų skaičius. Teismas nustatė, kad R. D. ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas 52 dienas ir buvo apgyvendintas su dar vienu nuteistuoju (suimtuoju), todėl jo buvimo įstaigoje nuo 2019 m. vasario 11 d. iki 2019 m. balandžio 3 d. laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą, kadangi ginčo laikotarpiu gyvenant kamerose Nr. 105, Nr. 271, Nr. 281, Nr. 332 ir Nr. 334 dviese, R. D. tekdavo nuo 3,69 kv. m iki 3,93 kv. m jų ploto. Teismui nenustačius neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų, pareiškėjo reikalavimas dėl gyvenamojo ploto trūkumo kamerose, kuriose jis buvo laikomas, buvo atmestas kaip nepagrįstas.

20. Aptaręs su sanitarinio mazgo įrengimu susijusį teisinį reguliavimą bei aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K Turto valdymo skyriaus pranešime „Dėl R. D. skundo“ yra nurodyta, jog gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, kurios matmenys – apie 0,7 kv. m; patalpoje yra įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m). Minėtame pranešime taip pat nurodyta, kad Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos yra įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: gyvenamosiose kamerose Nr. 386–395 (2012 m.), Nr. 252–257 (2013 m.), Nr. 406–417 (2015 m.), Nr. 418–426 (2016 m.); kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o nuo 2016 m. gruodžio iki 2017 m. kovo mėnesio kamerose buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios visiškai uždengia matomumą iš kamerų vidaus ir nuo apžiūros langelių duryse. Įvertinęs šiuos duomenis ir remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas akcentavo, kad R. D. nurodytose Lukiškių TI-K kamerose, kuriose nėra techninių galimybių įrengti sanitarinio mazgo patalpos kaip atskiros kabinos su durimis, ginčo laikotarpiu su dar vienu nuteistuoju (suimtuoju) buvo laikomas iš viso 52 dienas. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui būnant gyvenamosiose kamerose su dar vienu nuteistuoju (suimtuoju), o sanitarinio mazgo patalpai būnant atskirtai 1,5 m aukščio sienele ir užuolaida, nebuvo užtikrintas R. D. privatumas tiek nuo kameroje esančio kito nuteistojo (suimtojo), tiek nuo prižiūrėtojų, ir konstatavo, kad 52 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.

21. Aptaręs su laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialiniu buitiniu aprūpinimu susijusį teisinį reguliavimą, teismas pažymėjo, kad remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, buvo nustatyta, jog R. D. 2019 m. vasario 11 d. į Lukiškių TI-K atvyko ne pirmą kartą, kadangi į šią laisvės atėmimo vietą pareiškėjas atvyko iš Marijampolės pataisos namų. Atsižvelgęs į aktualų teisinį reguliavimą ir nustatytas aplinkybes, teismas nurodė, kad R. D. nebuvo laikomas naujai į laisvės atėmimo vietą atvykusiu nuteistuoju, todėl jeigu jis nebeturėjo higienos priemonių ir buvo nemokus, turėjo teisę pateikti rašytinį prašymą Lukiškių TI-K. Teismas nustatė, kad pareiškėjas su prašymu išduoti jam higienos priemones kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, tačiau įkalinimo įstaiga pagrįstai šio prašymo netenkino, kadangi R. D. buvo mokus. Atsižvelgęs į tai, teismas nenustatė pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą dėl neaprūpinimo higienos priemonėmis.

22. Aptaręs Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 85 straipsnio 1 dalies ir 86 straipsnio 1 dalies nuostatas, teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog R. D. pagal gydytojų išvadas būtų rekomenduota pasivaikščiojimui skirti dvi valandas, todėl padarė išvadą, kad atsižvelgus į tai, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu priklausė paprastajai nuteistųjų grupei, jam turėjo būti suteikiama teisė į ne mažiau kaip pusantros valandos pasivaikščiojimą lauke. Įvertinęs tai, kad atsakovo atstovas argumentų dėl R. D. pasivaikščiojimo trukmės nepateikė, teismas sprendė, jog pareiškėjui 52 dienas nebuvo suteikta teisė į pusantros valandos pasivaikščiojimus.

23. Aptaręs Higienos normos HN 134:2015 18 ir 44 punktų nuostatas ir aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, teismas akcentavo, kad R. D. buvo užtikrinta teisė ne mažiau kaip kartą per savaitę iki 15 minučių nusiprausti visą kūną po šiltu vandeniu; byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos pasinaudoti dušu po apsilankymo sporto salėje ar ginčo laikotarpiu buvo atsiradusių aplinkybių, verčiančių neatidėliotinai pasinaudoti dušu. Įvertinęs aktualų teisinį reguliavimą, teismas padarė išvadą, kad Lukiškių TI-K, R. D. suteikdamas galimybę dušu pasinaudoti vieną kartą per savaitę, teisės aktų nuostatų nepažeidė. Atsižvelgęs į aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad galimybė praustis duše vieną kartą per savaitę yra apgailestautina, tačiau ne ta, kuri visiškai atimtų galimybę palaikyti asmeninę higieną, todėl nėra pagrindo pripažinti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.

24. Aptaręs Higienos normos HN 134:2015 14 ir 17 punktų nuostatas bei pranešime „Dėl R. D. skundo“ pateiktą informaciją apie naktinio apšvietimo naudojimo būtinybę ir patalpų vėdinimą, kuria nenustatė pagrindo abejoti, teismas pažymėjo, kad pareiškėjui skunde nesukonkretinus, kurios kameros lango jis negalėjo atidaryti ir kaip ši aplinkybė turėjo įtakos jo laikymo sąlygoms, taip pat byloje nesant duomenų, kad R. D. ginčui aktualiu laikotarpiu pataisos įstaigos administracijai būtų reiškęs pretenzijas dėl netinkamo vėdinimo, o tikrintoje Lukiškių TI-K kameroje patalpų vėdinimo ir apšvietimo pažeidimų nenustačius, darytina išvada, jog nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą nurodytu aspektu.

25. Aptaręs Bausmių vykdymo kodekso 102 straipsnio 1, 2, 3 ir 5 dalių nuostatas, teismas akcentavo, kad kalinamajam ar nuteistajam turi būti sudaroma galimybė iš laisvės atėmimo vietoje esančio taksofono vieną kartą per savaitę paskambinti 15 minučių pokalbiui. Ginčo dėl to, kad R. D. tokia teisė buvo užtikrinta, nėra, tačiau pareiškėjas nesutinka su skambinimo laiko fiksavimo pradžia. Teismas pažymėjo, kad kaip matyti iš Lukiškių TI-K 2019 m. kovo 28 d. pranešimo Nr. 96-1219, R. D. 2019 m. kovo 3 d. buvo išvestas iš kameros paskambinti telefonu.

Registre užfiksuota, kad jo skambinimas ir kalbėjimas minėtą dieną vyko apie 11.58 val. ir truko apie 15 minučių bei 2 sekundes. Teismas su pareiškėjo teiginiais, kad pokalbio pradžia turi būti fiksuojama tik jam prasidėjus, nesutiko ir atkreipė dėmesį, kad pokalbio pradžia negali būti siejama su prisiskambinimu abonentui, kadangi gali susiklostyti situacija, kai pareiškėjas ilgą laiką negalės prisiskambinti ir atsakingi Lukiškių TI-K pareigūnai tokiu atveju turėtų praktiškai neribotą laiką laukti, kol nuteistasis prisiskambins norimiems asmenims.

Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog R. D. ginčo laikotarpiu dėl privatumo skambinimo metu neužtikrinimo kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo argumentą, kad jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis telefonu, kadangi R. D. skunde nekonkretizavo, kokiomis dienomis naudojantis skambučio teise tai nebuvo padaryta; pareiškėjas nenurodė konkrečių aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti, kad jam naudotis šia teise buvo trukdoma ar ji kitaip buvo varžoma.

Be to, teisės paskambinti laikantis teisės aktuose nustatytų sąlygų (tvarkos) įgyvendinimą užtikrina nuteistuosius lydintys pareigūnai; siekdami įgyvendinti šią teisės aktuose jiems įtvirtintą pareigą, pareigūnai privalo stebėti nuteistąjį, besinaudojantį teise paskambinti, ir nustatę pažeidimą, jo pokalbį nutraukti, o toks nuteistojo stebėjimas, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nėra laikomas jo teisių pažeidimu. Teismas atkreipė dėmesį, kad teisės aktai nenustato jokių reikalavimų skambinimo patalpos įrengimui, todėl pačioms pataisos įstaigoms yra palikta diskrecijos teisė nuspręsti, kaip ši patalpa turi būti įrengta.

Atsižvelgęs į nurodytus motyvus, teismas sprendė, kad pareiškėjo argumentai dėl pažeidimų, susijusių su bendravimu telefonu, nėra pagrįsti.

26. Aptaręs su patalynės į kameras išdavimu susijusį teisinį reguliavimą, teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog R. D. dėl to, kad iš jo rytais buvo paimama ne tik patalynė, bet ir čiužinys, antklodė ir pagalvė, būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nepagrįstai teigė, jog iš jo negali būti paimama patalynė, čiužinys, antklodė ir pagalvė; byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad R. D. serga kokiomis nors ligomis, dėl kurių būtų galimybė gydytojui jam išduoti leidimą minkštuoju inventoriumi naudotis dieną. Teismas sprendė, kad Lukiškių TI-K pareigūnai, rytais iš pareiškėjo paimdami antklodę, čiužinį ir pagalvę bei juos sugrąžindami tik miego laikui, neteisėtų veiksmų neatliko, kadangi vadovavosi teisės normų reikalavimais, o R. D. argumentai dėl neteisėto minkšto inventoriaus paėmimo yra nepagrįsti.

27. Aptaręs su tardymo izoliatorių kamerų įrengimu susijusį teisinį reguliavimą ir atsakovo atstovo pateiktą informaciją apie Lukiškių TI-K kamerų įrengimą, teismas padarė išvadą, kad jis teisės aktų reikalavimus atitiko. Teismas nustatė, kad gultai ir kitas inventorius buvo gaminamas bei remontuojami pagal poreikį; remontas Lukiškių TI-K buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto ir tai taip pat teisės aktų reikalavimus atitiko, juos atitinka ir grotų gyvenamųjų kamerų langų angose įrengimas. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas padarė išvadą, kad kamerų ir grotų įrengimas Lukiškių TI-K galiojantiems teisės aktams neprieštarauja bei kamerose laikomų asmenų teisių nepažeidžia.

28. Remdamasis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio nuostata, teismas pažymėjo, kad suimtųjų paskirstymo į konkrečias kameras kriterijai teisės aktuose nėra nustatyti, todėl tardymo izoliatoriaus administracijai yra suteikta diskrecija spręsti dėl suimtųjų apgyvendinimo konkrečiose patalpose. Teismas pažymėjo, kad R. D. nenurodė, kad jo atžvilgiu buvo pažeisti Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatyti izoliavimo reikalavimai, o pareiškėjo teiginys dėl per dažno perkėlinėjimo į kitas kameras yra paremtas tik jo subjektyvia nuomone. Teismas nenustatė pagrindo pripažinti, kad atsakovo atstovas, R. D. apgyvendindamas konkrečiose Lukiškių TI-K kamerose ar jį perkeldamas, pažeidė teisės aktų reikalavimus ar viršijo teisės aktuose suteiktus įgaliojimus. Teismas pažymėjo, kad byloje taip pat nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjo atžvilgiu būtų pasireiškęs kitokio pobūdžio pareigūnų piktnaudžiavimas, todėl jo teiginius aptartu aspektu atmetė kaip abstrakčius ir neįrodytus.

29. Aptaręs su neturtinės žalos atlyginimu susijusį teisinį reguliavimą ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas pažymėjo, kad įvertinęs nurodytų aplinkybių visumą, nustatė, jog Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, t. y. pareiškėjui 52 dienas neužtikrino privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais ir teisės į pusantros valandos pasivaikščiojimus kiemelyje, todėl yra pagrindas konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, tačiau sprendė, kad R. D. patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, jog juos būtų galima įvertinti jo prašoma priteisti suma.

30. Įvertinęs byloje esančią medžiagą, atsižvelgęs į įstatymuose įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į byloje konstatuoto pažeidimo ir juo sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį ir kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas R. D. priteisti 104 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teismo nuomone, ši suma yra proporcinga ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

III. 31. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 3 d. (nurodyta 2020 m. kovo 4 d. laikytina rašymo apsirikimu) sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – R. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

32. Vilniaus PN paaiškina, kad nuo 2019 m. balandžio 1 d. biudžetinė įstaiga Lukiškių TI-K buvo reorganizuota, ją prijungiant prie reorganizavime dalyvaujančios ir po reorganizavimo veikiančios biudžetinės įstaigos Vilniaus PN, kuriai perėjo visos Lukiškių TI-K teisės ir pareigos.

33. Atsakovo atstovas atkreipia dėmesį, kad nors Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ir Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose kaip tinkama praktika yra nurodyta, jog kamerose turėtų būti atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, tačiau tiek ankščiau galiojusioje sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, tiek galiojančioje Higienos normoje HN 134:2015 tokie standartai nėra nustatyti.

34. Vilniaus PN pažymi, kad atliekant gyvenamųjų korpusų kadastrinius matavimus, sanitarinio mazgo vieta nebuvo matuojama, kadangi tai nėra atskira patalpa. Aptaręs su sanitarinio mazgo įrengimu susijusį teisinį reguliavimą, atsakovo atstovas nurodo, kad įstaigos tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio, o toks sanitarinio mazgo įrengimas galiojančių teisės aktų reikalavimus atitinka. Vilniaus PN akcentuoja, kad Lukiškių TI-K neturėjo akredituotos įmonės atliktų matavimų, kuriose būtų paskaičiuotas sanitarinio mazgo plotas. Teigia, kad plotą galima nurodyti apytiksliai, padauginus minėtos sienelės ilgį iš atstumo nuo minėtos pertvaros iki kameros sienos; gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, patalpos matmenys – apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m); patalpoje yra įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m). Vilniaus PN akcentuoja, kad teisės aktai sanitarinio mazgo vietos ir ploto, sanitarinio mazgo pertvaros pločio ir ilgio bei praustuvės įrengimo aukščio sanitariniame mazge nereguliuoja.

35. Atsakovo atstovas atkreipia dėmesį, kad Higienos norma HN 134:2015 yra taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nėra susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

36. Vilniaus PN nurodo, kad įstaigos priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos yra įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa yra atskirta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

37. Atsakovo atstovas pažymi, kad vadovaudamiesi teisės aktais, reguliuojančiais įstaigos pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnai suimtuosius bei nuteistuosius nuolat stebi per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdami užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindami nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Nurodo, kad teisės aktuose nėra nustatyta, jog kamerose turėtų būti sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo jos duryse esančių stebėjimo akučių, tačiau, kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti nustatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės jų buvimo vietose.

38. Aptarę su pasivaikščiojimais gryname ore susijusį teisinį reguliavimą, Vilniaus PN akcentuoja, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pusantros valandos pasivaikščioti gryname ore. Atsakovo atstovas nurodo, kad pasivaikščiojimas gryname ore, yra tiek suimtųjų, tiek nuteistųjų teisė, bet ne pareiga, o pataisos įstaigos Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnai kiekvieną dieną suimtiesiems / nuteistiesiems pasiūlydavo pasinaudoti teise pasivaikščioti gryname ore. Vilniaus PN pažymi, kad pasivaikščiojimo kiemeliai nuolat buvo valomi, o esant būtinybei, barstomi. Be to, pasivaikščiojimo kiemeliuose švarą bei tvarką turėjo palaikyti ir patys suimtieji bei nuteistieji.

39. Aptaręs su neturinės žalos atlyginimu susijusį teisinį reguliavimą bei aktualią teismų praktiką, atsakovo atstovas pažymi, kad iš administracinių teismų praktikos matyti, jog asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais: teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika panašiose bylose, pagal kurią Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – Konvencija) įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą; neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo pažeistai teisei apginti nepakanka.

40. Vilniaus PN teigimu, tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl atsakovo atstovas daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, lėmusiu patekimą į laisvės atėmimo vietą. Vilniaus PN pažymi, kad vadovaujantis aktualių teisės normų sistemine analize, teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvada, jog nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas, o nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei civilinė atsakomybė nekyla, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad R. D. patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus nepatogumus. Vilniaus PN pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent nurodyta suma kompensuotų jam galbūt padarytą žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo R. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 41. Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl pareiškėjo R. D. prašymo priteisti jam 3 500 Eur neturtinei žalai, kurią kildina iš netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų, atlyginti.

42. Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad pataisos įstaiga iš viso 52 paras neužtikrino pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu ir teisės į pusantros valandos pasivaikščiojimus, jam iš atsakovo atstovo Vilniaus PN priteisė 104 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti. Vilniaus PN su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – R. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo atstovas savo poziciją iš esmės grindžia tuo, kad sanitarinio mazgo įrengimas Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimus atitiko ir pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pusantros valandos pasivaikščioti gryname ore bei nebuvo nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Be to, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą. Vilniaus PN taip pat akcentuoja, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis asmens pažeistų teisių gynimo būdas, o neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo pažeistai teisei apginti nepakanka.

43. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme tąsa. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų, būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo atstovo Vilniaus PN apeliacinio skundo ribos, todėl bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą patikrina neperžengdama atsakovo atstovo apeliacinio skundo ribų.

44. Atsakovo apeliacinio skundo turinys patvirtina, kad nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu jis iš esmės argumentuoja Lukiškių TI-K ar jos darbuotojų neteisėtos veikos arba neveikimo nebuvimu ir pareiškėjo patirtos neturtinės žalos bei priteistos sumos jai atlyginti nepagrindimu. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą vertina nurodyta apimtimi.

45. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (Civilinio kodekso 6.246 str.), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Civilinio kodekso 6.247 str.), teisės pažeidėjo kaltė (Civilinio kodekso 6.248 str.) ir teisės pažeidimu padaryta žala (Civilinio kodekso 6.249 str.), tačiau Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Tai reiškia, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos jam padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas yra neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

46. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje R. D. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius jo nurodytos institucijos – Lukiškių TI-K – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pažymėtina, kad neteisėtumui Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatuoti privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reguliuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos. Nustačius neteisėtus valstybės institucijos veiksmus, būtina įvertinti, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jeigu jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

47. Teisėjų kolegija pažymi, kad skunde R. D. nurodė keletą, jo nuomone, netinkamų ir teises pažeidžiančių kalinimo sąlygų: minimalaus kamerų ploto ir privatumo naudojantis sanitariniu mazgu bei kalbant telefonu neužtikrinimą, tinkamos vėdinimo sistemos ir kopėtėlių ant gultų neįrengimą, higienos priemonių neišdavimą, grotų ant langų įrengimą, tinkamo pasivaikščiojimo bei skambučių trukmės ir galimybės dažniau nei kartą per savaitę nusiprausti po dušu neužtikrinimą, minkštojo inventoriaus paėmimą ne miego metu, remonto trūkumą, pelėsio buvimą kamerose, tinkamų temperatūros, drėgmės ir apšvietimo patalpose neužtikrinimą bei dažną kilnojimą iš vienos Lukiškių TI-K kameros į kitą. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs pareiškėjo nurodytus galbūt padarytus kalinimo sąlygų pažeidimus, pripažino neteisėtus pataisos įstaigos veiksmus dėl tinkamo sanitarinio mazgo neįrengimo bei pasivaikščiojimo trukmės gryname ore neužtikrinimo. Pataisos įstaigos veiksmų neteisėtumą teismas analizavo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, t. y. vertino, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Kitos pareiškėjo ginčytos kalinimo sąlygos, išsamiai jas aptarus, buvo pripažintos atitinkančiomis konkrečių pirmosios instancijos teismo sprendime aptartų teisės aktų reikalavimus ir dėl jų neužtikrinimo neteisėti pataisos įstaigos darbuotojų veiksmai nebuvo nustatyti.

48. Apeliacinį skundą atsakovo atstovas pirmiausia grindžia tuo, kad sanitarinio mazgo įrengimas Lukiškių TI-K atitiko teisės aktų reikalavimus.

49. Teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne vienoje byloje pažymėjo, jog kamerų įrengimas taip, kad tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05)), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08)). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.)).

50. Nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas R. D. skunde nurodytų teiginių dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu jis buvo laikomas su dar vienu asmeniu, bei jo privatumo neužtikrinimo, nepaneigė. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K pareigūnai, pareiškėjui neužtikrindami privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad taip pat nebuvo paneigtos aplinkybės, jog pareiškėjas tualete galėjo būti matomas pareigūnų, tačiau šių aplinkybių R. D. nedetalizavo: nenurodė nei kas, nei kada jį, besinaudojantį tualetu, stebėjo.

51. Įvertinęs tai, kad atsakovo atstovas argumentų dėl R. D. pasivaikščiojimo trukmės nepateikė, teismas sprendė, jog pareiškėjui 52 dienas nebuvo suteikta teisė į pusantros valandos pasivaikščiojimus gryname ore. Nors Vilniaus PN apeliaciniame skunde pažymėjo, kad R. D. buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti pusantros valandos, tačiau šiam teiginiui pagrįsti jokių įrodymų nepateikė ir pagrįstų argumentų nenurodė, t. y. pirmosios instancijos teismo padarytos išvados nepaneigė.

52. Atsižvelgusi į konstatuotą pataisos įstaigos pareigūnų veiksmų neteisėtumą (pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu ir teisės aktuose nustatytos pasivaikščiojimo trukmės neužtikrinimą), teisėjų kolegija daro išvadą, kad valstybės institucijos veiksmai Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme buvo neteisėti, o R. D. teisės buvo pažeistos, todėl jam turi būti atlyginta patirta neturtinė žala. Kita vertus, nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K veiksmai negali būti prilyginami kankinimui, žiauriam ar nežmoniškam elgesiui.

53. Nors administracinėje byloje nėra duomenų, kad R. D. sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuotas teisės pažeidimas, neužtikrinus privatumo naudojantis tualetu ir tinkamos pasivaikščiojimų trukmės, teisėjų kolegijos nuomone, nustatyti pataisos įstaigos darbuotojų padaryti pažeidimai sudarė prielaidas patirti pareiškėjo nurodytus neigiamus išgyvenimus, t. y. kilti neturtinei žalai. Taigi, tarp nurodyto pataisos įstaigos darbuotojų pažeidimų ir R. D. kilusių neigiamų padarinių egzistuoja priežastinis ryšys.

54. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jeigu jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, ir ar pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimo nepakanka.

55. Pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai turi būti kompensuojami didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti turi būti skiriama mažesnė suma. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-716-261/2020, 2020 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1124-1062/2020).

56. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kaip jos buvo pažeistos, pažeidimo trukmė, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir taip toliau. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Kaip jau minėta, asmens, kuris patyrė neturtinės žalos, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo pažeistai teisei apginti nepakanka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-664-492/2020).

57. Svarbu pažymėti, kad vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)).

58. Įvertinęs nustatytus Lukiškių TI-K pažeidimus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjui priteisė neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Nustačius, kad 52 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrinta tinkama pasivaikšiojimų trukmė ir privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, o neįrengus privatumą užtikrinančio sanitarinio mazgo, buvo pažeistas Konvencijos 8 straipsnis, ši aplinkybė neabejotinai patvirtina, kad nagrinėjamu atveju R. D. pažeistai teisei apginti vien pažeidimo pripažinimo nepakanka.

59. Atsižvelgusi į nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo trukmę, intensyvumą, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, ginamų vertybių pobūdį bei kitus minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. D. pirmosios instancijos teismo priteista 104 Eur suma neturtinei žalai atlyginti negali būti laikoma neproporcinga pataisos įstaigos darbuotojų padarytiems pažeidimams, o atsakovo atstovo siekis pareiškėjui iš viso nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų.

60. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė Lukiškių TI-K padarytus pažeidimus, tinkamai juos įvertino, o teismo R. D. priteista 104 Eur suma neturtinei žalai atlyginti negali būti laikoma per didele jo patirtiems nepatogumams kompensuoti. Šis pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo būdas nagrinėjamu atveju atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, išsamiai išaiškino ir iš esmės teisingai įvertino nagrinėjamai bylai reikšmingas faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Vilniaus PN apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė