A-556-2967-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

xx

Administracinė byla Nr. A62–337/2012

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00442-2011-8

Procesinio sprendimo kategorija 24 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. sausio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Romos Sabinos Alimienės ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant pareiškėjui V. S.,

vertėjai Jurgai Marcinkevičiūtei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl sprendimo ir rašto panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. S. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Kauno VGTPT, Tarnyba) 2011 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-11-N-1474-2227 ir 2011 m. gegužės 25 d. raštą Nr. O-2-(1.5)-1580, priimti juridiškai įpareigojantį sprendimą atsakovo atžvilgiu ir įpareigoti atsakovą Kauno VGTPT patenkinti pareiškėjo 2011 m. gegužės 9 d. prašymą (reg. Nr. TP-1-(2.1)-1474) ir 2011 m. gegužės 19 d. prašymą (reg. Nr. TP-1-(2.1)-1616), priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno VGTPT, atlyginti jam padarytą materialinę žalą, susidariusią dėl jo neteisėtų veiksmų, kurios suma 1 000,00 Lt, ir nematerialinę žalą, kurios suma yra 2 000,00 Lt.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog jis kreipėsi į Kauno VGTPT 2011 m. gegužės 9 d. ir 2011 m. gegužės 19 d. su prašymais teikti antrinę teisinę pagalbą, parengiant kasacinį skundą civilinėje byloje. Paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 347 straipsnio 3 dalį, kasacinį skundą turi surašyti advokatas, jei kasatorius neturi aukštojo teisinio išsilavinimo. Tačiau Kauno VGTPT skundžiamu 2011 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-11-N-1474-2227 atsisakė teikti jam antrinę teisinę pagalbą, kadangi tokia pagalba pareiškėjui teikiama daugiau kaip trijose bylose.

Pareiškėjo teigimu, teisinė pagalba šiuo metu yra teikiama tik trijose bylose, t. y. pagal Vilniaus VGTPT 2011 m. kovo 22 d., 2011 m. balandžio 12 d. ir 2011 m. gegužės 9 d. sprendimus. Anot pareiškėjo, Vilniaus VGTPT 2010 m. gegužės 13 d. sprendimas nebegalioja, kadangi pasibaigė galiojimo terminas, be to – šiuo sprendimu teisinė pagalba buvo suteikta tik pirmosios instancijos teisme, Kauno VGTPT 2010 m. kovo 25 d. sprendimas nebegalioja nuo 2011 m. sausio 31 d., nors 2011 m. sausio 17 d. sprendimu buvo pratęstas 2010 m. kovo 25 d. sprendimo galiojimas iki 2011 m. kovo 1 d.

Be to, pareiškėjo teigimu, pagal pastarąjį teisinės pagalbos teikimo sprendimą faktiškai teisinė pagalba nebuvo teikiama. Pareiškėjas taip pat nurodė, jog Kauno VGTPT 2011 m. gegužės 25 d. raštas Nr. O-2-(1.5)-1580 nepagrįstas, kadangi antruoju prašymu (2011 m. gegužės 19 d.) jis kreipėsi dėl teisinės pagalbos teikimo, nes tokią teisę jam išaiškino Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. gegužės 13 d. nutartyje, kuria atsisakė priimti pareiškėjo kasacinį skundą. Pareiškėjo teigimu, nėra jokio pagrindo jo 2011 m. gegužės 19 d. prašymą laikyti pakartotiniu dėl analogiško prašymo.

Skunde pareiškėjas taip pat nurodė, kad materialinę žalą sudaro pašto išlaidos ir išlaidos už skundų, kurie buvo pateikti į įvairias valstybės institucijas, vertimus. Patikslintame skunde pareiškėjas nurodė, jog turtinę žalą sudaro žyminiai mokesčiai, sumokėti nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-2070-582/2009 pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (po 199,00 Lt), bylos dokumentų kopijavimo paslaugos (36,00 Lt), vertimo paslaugos nuo 2007 metų apytiksliai sudaro 1 500,00 Lt. Be to, Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimu iš pareiškėjo priteista 1360,64 Lt antrinės teisinės pagalbos išlaidų, 59,00 Lt žyminio mokesčio, už apeliacinį skundą šioje byloje pareiškėjas taip pat sumokėjo 65,00 Lt žyminio mokesčio.

Moralinė žala, pareiškėjo teigimu, pasireiškė negatyviomis pasekmėmis dėl to, kad baigiasi terminai paduoti skundą teismui, tačiau ginčas iki šiol liko neišspręstas, nes neteikiama teisinė pagalba. Be to, pareiškėjas nurodo, kad atsakovas jam padarė neturtinės žalos, nes jis buvo priverstas egzistuoti kankinimo sąlygomis, patirti kančias, neturėjo elementarių buities patogumų, patyrė emocinę ir dvasinę depresiją, buvo nuolat psichologiškai traumuojamas, jo galimybės buvo tyčia ribojamos daugiau negu numatyta įstatymuose.

Patikslintame skunde pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš atsakovo neveikimo, nurodo, jog neteikdamas jam antrinės teisinės pagalbos, atsakovas sukelia pareiškėjo nepasitikėjimą valstybinėmis institucijomis, valdžios organais, teisingumu.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, atstovaujanti atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo V. S. skundu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog skundžiamu Kauno VGTPT 2011 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-11-N-1474-2227 atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, nes nustatė, kad sprendimo priėmimo momentu V. S. antrinė teisinė pagalba buvo teikiama 5 skirtingose bylose. Tarnybos nuomone, pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, kadangi duomenų apie tai, kad pagal skundžiamame sprendime išvardintus sprendimus antrinė teisinė pagalba yra užbaigta ar nutraukta, Kauno VGTPT, priimdama skundžiamą sprendimą, neturėjo, todėl pagrįstai preziumavo, kad antrinė teisinė pagalba pareiškėjui yra teikiama visose 5 bylose. Pažymėjo, jog Tarnyba, atsisakydama suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, nesiekė riboti pareiškėjo teisių, o siekė užtikrinti visų asmenų, pretenduojančių į antrinę teisinę pagalbą, lygias teises į kvalifikuotą, efektyvią ir ekonomišką antrinę teisinę pagalbą. Kauno VGTPT teigimu, skundžiamu 2011 m. gegužės 25 d. raštu Nr. O-2-(1.5)-1580 pareiškėjo 2011 m. gegužės 19 d. prašymas dėl kasacinio skundo parengimo buvo paliktas nenagrinėtinu, kadangi buvo pripažintas analogišku Tarnyboje 2011 m. gegužės 9 d. gautam prašymui reg. Nr. TP-l-(2.1)-1474.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimu pareiškėjo V. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas išanalizavo bylai aktualias Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ) nuostatas bei vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota teismų praktika, pažymėdamas, kad analizuojant skundžiamo Kauno VGTPT 2011 m. gegužės 18 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-11-N-1474-2227, kuriuo atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto pagrindu, pagrįstumą, turėtų būti nustatyta faktinė aplinkybė, jog pareiškėjui jau buvo teikiama antrinė teisinė pagalba daugiau kaip trijose bylose, į šį skaičių neįtraukiant baudžiamųjų ar administracinių teisės pažeidimų bylų.

Teismas nustatė, jog skundžiamo atsakovo sprendimo priėmimo metu pareiškėjui buvo teikiama teisinė pagalba civilinėse bylose pagal Vilniaus VGTPT 2011 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. (1.9.)-S-1508-11, 2010 m. gegužės 13 d. sprendimą Nr.(1.9.)-S-1319-10, 2011 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr.(1.9.)-S-1208-11 ir 2011 m. kovo 22 d. sprendimą Nr.(1.9.)-S-947-11 bei Kauno VGTPT 2010 m. kovo 25 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-10-T-793-93. Atkreipė dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausias administracinis teismas formuoja praktiką, jog antrinės teisinės pagalbos teikimas baigiasi, kai visa teisinė pagalba, kuri buvo paskirta teikti, yra suteikta, o tai reiškia, kad arba yra priimtas galutinis teismo sprendimas, arba nutraukiama antrinė teisinė pagalba.

Tuo tarpu, anot teismo, byloje nėra pateikta duomenų, jog pareiškėjo prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo ir ginčijamo Kauno VGTPT 2011 m. gegužės 18 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-11-N-1474-2227 priėmimo metu antrinės teisinės pagalbos teikimas pagal kitus nurodytus valstybės garantuojamų teisinės pagalbos tarnybų sprendimus buvo nutrauktas ar pasibaigęs. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, jog Kauno VGTPT 2011 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-11-N-1474-2227 pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui V.

S. antrinę teisinę pagalbą, vadovaudamasi VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punkte numatytu pagrindu. Dėl Kauno VGTPT 2011 m. gegužės 25 d. rašto Nr. O-2-(1.5)-1580 panaikinimo teismas sprendė, kad 2011 m. gegužės 19 d. pareiškėjo prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą parengiant kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 3 d. nutarties peržiūrėjimo buvo analogiškas (kartotinis) 2011 m. gegužės 6 d. pareiškėjo prašymui. 2011 m. gegužės 6 d. prašymu pakartotinai kreipdamasis dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo pareiškėjas nenurodė jokių naujų aplinkybių, sudarančių prašymo pagrindą, ir nepateikė įtikinamų argumentų, kad Tarnybos sprendimas dėl ankstesnio prašymo išnagrinėjimo yra neteisingas, t. y. nepateikė jokių papildomų duomenų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti būtinybę suteikti jam antrinę teisinę pagalbą, išskyrus tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsisakė priimti jo kasacinį skundą, kadangi šis nepasirašytas advokato.

Teismas pažymėjo, jog VGTPĮ nenumato išimties, jog antrinė teisinė pagalba gali būti teikiama surašant kasacinį skundą civilinėje byloje, neatsižvelgiant į tai, keliose bylose pareiškėjui yra teikiama antrinė teisinė pagalba, todėl Kauno VGTPT, teismo nuomone, teisėtai vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 23 straipsnio 6 dalies ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių 12 punkto nuostatomis bei 2011 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. O-2-(1.5)-1580 kartotinį pareiškėjo 2011 m. gegužės 19 d. prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo pagrįstai pripažino nenagrinėtinu.

Pripažinęs, kad Tarnyba pagrįstai atsisakė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, teismas nematė pagrindo tenkinti ir pareiškėjo reikalavimą priimti juridiškai įpareigojantį sprendimą atsakovo atžvilgiu ir įpareigoti atsakovą Kauno VGTPT patenkinti pareiškėjo 2011 m. gegužės 9 d. prašymą (reg. Nr. TP-1-(2.1)-1474) ir 2011 m. gegužės 19 d. prašymą (reg. Nr. TP-1-(2.1)-1616. Spręsdamas klausimą dėl 1 000,00 Lt turtinės ir 2 000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimo, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normomis, aktualiomis sprendžiant dėl valstybės ir savivaldybės pareigos atlyginti žalą (viešosios civilinės atsakomybės), ir pažymėjo, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Pastebėjo, kad pareiškėjas jo nurodomą turtinę ir neturtinę žalą kildina būtent iš Kauno VGTPT sprendimų, kuriais atsisakyta teikti jam antrinę teisinę pagalbą surašant kasacinį skundą. Tačiau, anot teismo, sprendime konstatavus, jog Kauno VGTPT 2011 m. gegužės 18 d. sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-11-N-1474-2227 ir 2011 m. gegužės 25 d. raštas Nr. O-2-(1.5)-1580 yra teisėti ir pagrįsti, darytina išvada, jog aptariamu atveju nebuvo nustatyta viena iš būtinų civilinės (deliktinės) atsakomybės sąlygų – neteisėti veiksmai, todėl šioje dalyje pareiškėjo skundas taip pat atmestinas.

III. Pareiškėjas V. S. apeliaciniu skundu nesutinka su Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimu, prašo grąžinti bylą į pirmos instancijos teismą peržiūrėjimui skundžiamoje dalyje arba naudojantis ekonomiškumo principu pačiam priteisi patirtą materialinę ir nematerialinę žalą tokios sumos, kurią teismas laikys teisinga.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą už akių, jam nedalyvaujant, nes jis atvykti į teismo posėdį negalėjo, apie ką informavo teismą, paduodamas prašymą. Pažymi, kad teismas bylą peržiūrėjo formaliai, sprendimas nukopijuotas nuo atsakovo atsiliepimo. Teismas ignoravo tą faktą, kad prašė suteikti antrinės teisinės pagalbos byloje, kuri tęsiasi nuo 2007 metų. Teisinės pagalbos prašyta siekiant paduoti kasacinį skundą. Teismas neatsižvelgė, kad tokiu būdu Kauno VGTPT gina savo darbuotoją G. R.. Teismas neteisingai pateikė teismų praktiką, manipuliavo teisės aktais, sugalvojo argumentus, palankius Kauno VGTPT darbuotojams. Teismo sprendimas prieštarauja tarptautinės teisės principams ir konstitucinėms garantijoms. Pabrėžia, kad teismas matė, jog atsakovas sistemingai šiurkščiai pažeidžia Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą, Europos Pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių konvencijos 6, 13 ir 14 straipsnius, atsakovo veiksmai buvo akivaizdžiai nukreipti prieš jo teisėtus interesus. Pažymi, kad ir nagrinėjant administracines bylas, teismai privalo aktyviai dalyvauti renkant ir tiriant įrodymus, nustatant visas bylos aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai jas tirti, tačiau ši norma buvo paprasčiausiai ignoruota, kadangi bylos medžiagoje beveik nėra jokių dokumentų, paremiančių atsakovo poziciją. Akcentuoja, kad atsakovas sistemingai daro materialinę ir nematerialinę žalą, buvo priverstas egzistuoti kankinimo sąlygomis, patirti kančias, neturėjo elementarių buities patogumų, patyrė emocinę ir dvasinę depresiją, buvo nuolat psichologiškai traumuojamas, jo galimybės buvo tyčia ribojamos daugiau negu numatyta įstatymuose, todėl tai yra pagrindas atsakovui taikyti civilinę atsakomybę. Teigia kad teismas nebuvo objektyvus, bylą išnagrinėjo vienpusiškai, tendencingai, palaikydamas tik atsakovo poziciją.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, atstovaujanti atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepimu palaiko savo poziciją, motyvus bei argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo V. S. skundą, adresuotą Kauno apygardos administraciniam teismui. Mano, kad pirmos instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, prašo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011 m. gegužės 18 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-11-N-1474-2227 ir 2011 m. gegužės 25 d. rašto Nr. O-2-(1.5)-1580 pagrįstumo ir teisėtumo, įpareigojimo Kauno VGTPT suteikti antrinę teisinę pagalbą, taip pat turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (byloje aktuali 2009 m. balandžio 16 d. įstatymo redakcija Nr. XI-223). Šio įstatymo 11–12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą, taip pat nurodo atvejus, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama.

Konkrečiu atveju aktuali Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio (keistas 2008 m. balandžio 15 d. įstatymu Nr. X-1492 ir galiojantis nuo 2008 m. balandžio 30 d.) 7 dalies 4 punkte įtvirtinta norma, numatanti, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba turi teisę atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą, jeigu pareiškėjui antrinė teisinė pagalba yra teikiama daugiau kaip trijose bylose. Aptariamos aplinkybės nustatymas yra pagrindas atitinkamai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai spręsti dėl atsisakymo besikreipusiam asmeniui suteikti antrinę teisinę pagalbą. Taip pat paminėtina VGTPĮ 11 straipsnio 8 dalis, kuri inter alia numato, jog šio straipsnio 7 dalis netaikoma antrinės teisinės pagalbos teikimui baudžiamosiose ir administracinių teisės pažeidimų bylose, išskyrus prašymus dėl proceso atnaujinimo, skundus ar pareiškimus privataus kaltinimo tvarka. Taigi į VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punkte nurodytą bylų skaičių (daugiau kaip trys bylos) neturi būti įtrauktos (išskyrus nurodytą išlygą) baudžiamosios ir administracinių teisės pažeidimų bylos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-271/2010).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs minėtas teisės aktų nuostatas ir bylai aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, padarė pagrįstą išvadą, kad analizuojant Kauno VGTPT 2011 m. gegužės 18 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-11-N-1474-2227, kuriuo atsisakyta teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto pagrindu, pagrįstumą, turėjo būti nustatyta faktinė aplinkybė, jog pareiškėjui jau buvo teikiama antrinė teisinė pagalba daugiau kaip trijose bylose, į šį skaičių neįtraukiant baudžiamųjų ar administracinių teisės pažeidimų bylų. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės tinkamai neištyrė ir neįvertino.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje yra suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1065/2009, teisingai pažymėjo, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas pagal valstybės garantuojamų teisinės pagalbos tarnybų sprendimus yra preziumuojamas, nebent šios pagalbos teikimas būtų nustatyta tvarka nutrauktas ar pasibaigtų savaime.

Kita vertus, teisėjų kolegija pastebi, kad teisinės prezumpcijos yra tik prielaidos ir gali būti paneigiamos pateikiant priešingus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas konkrečiu atveju nepagrįstai konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjo prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo ir ginčijamo Kauno VGTPT priėmimo metu antrinės teisinės pagalbos teikimas pagal kitus nurodytus valstybės garantuojamų teisinės pagalbos tarnybų sprendimus buvo nutrauktas ar pasibaigęs, nes tai neatitinka faktinės padėties.

Iš pareiškėjo skundo, adresuoto pirmosios instancijos teismui, matyti, kad pareiškėjas kėlė VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto taikymo pagrįstumo klausimą, teigdamas, kad antrinė teisinė pagalba pagal kai kuriuos Kauno VGTPT nurodytus sprendimus nebuvo teikiama ar buvo pasibaigusi ir šiuo aspektu išdėstė išsamius motyvus, tačiau pirmosios instancijos teismas jokio įrodymų tyrimo neatliko ir pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų neišanalizavo, siekdamas pašalintis bet kokias abejones dėl ginčijamo Kauno VGTPT sprendimo pagrįstumo ir teisingumo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į šio ginčo išsprendimui reikšmingą aspektą (bylų, kuriose teikiama antrinė teisinė pagalba, skaičius), pirmosios instancijos teismas turėjo būti aktyvus tiriant įrodymus, nustatant bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai jas ištiriant (ABTĮ 10 str.). Toks bylos išsprendimas, kai teismas argumentuotai nevertina atsakovo veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjo atsikirtimų, nėra teisingumo vykdymas ir gali būti prilyginamas atvejui, kai teismo sprendimas yra be motyvų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438 – 388/2011).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad vykdydamas teisingumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str.), teismas privalo išspęsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės, o ABTĮ 57 straipsnio 4 dalis numato, kad teismas ir pats gali rinkti įrodymus.

Be to teisėjų kolegija pažymi, kad net ir nustačius, jog asmeniui antrinė teisinė pagalba teikiama daugiau kaip 3 bylose, tai savaime nelemia atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą kitoje byloje pagrįstumo. Tam, kad toks atsisakymas teismo būtų pripažintas pagrįstu, yra būtina patikrinti ir įvertinti jo motyvus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų dėl individualaus administracinio akto turinio ir formos taikymo prasme. Darydama tokią išvadą, teisėjų kolegija atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 18 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A146-71/2011, pateiktas VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto aiškinimo taisykles. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu dėl Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011 m. gegužės 18 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-11-N-1474-2227 nepasisakė, neanalizavo ir neargumentavo, ar Kauno VGTPT, atsisakydama suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui VGTPT 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto pagrindu, tinkamai įgyvendino bei naudojasi iš minėto punkto kylančia diskrecijos teise.

Pasisakydama dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Kauno VGTPT 2011 m. gegužės 25 d. raštą Nr. O-2-(1.5)-1580, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais vadovaudamasis jis sprendė, kad 2011 m. gegužės 19 d. pareiškėjo prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą parengiant kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 3 d. nutarties peržiūrėjimo buvo analogiškas (kartotinis) 2011 m. gegužės 6 d. pareiškėjo prašymui. Teismas tokią poziciją grindė argumentu, kad pareiškėjo 2011 m. gegužės 19 d. prašyme nurodyta aplinkybė, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsisakė priimti jo kasacinį skundą, kadangi šis nepasirašytas advokato, nepaneigia, kad Kauno VGTPT sprendimas dėl ankstesnio prašymo išnagrinėjimo yra neteisingas. Teismas šiuo aspektu pažymėjo, jog VGTPĮ nenumato išimties, kad antrinė teisinė pagalba gali būti teikiama surašant kasacinį skundą civilinėje byloje, nepaisant to, keliose bylose pareiškėjui yra teikiama antrinė teisinė pagalba, tačiau neįvertino, kad minėta aplinkybė yra reikšminga sprendžiant, ar atsakovas Kauno VGTPT (atsižvelgiant į prašomos suteikti antrinės teisinės pagalbos pobūdį) tinkamai įgyvendino ir naudojosi iš VGTPT 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto kylančia diskrecijos teise. Be to neišanalizuota, ar 2011 m. gegužės 19 d. pareiškėjo prašymo padavimo ir jo svarstymo metu faktinė ir teisinė situacija tikrai buvo ta pati (antrinė teisinė pagalba pagal Kauno VGTPT 2011 m. gegužės 18 d. sprendime Nr. TP-2-(2.2)-11-N-1474-2227 nurodytus sprendimus dar buvo teikiama), nes tokių abejonių kelia pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai dėl sprendimų galiojimo, o jie pirmosios instancijos teismo buvo neįvertinti.

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, nes neišsamiai ištyrė ir įvertino teisinius bei faktinius bylos aspektus. Ginčo teisingam išsprendimui reikia surinkti papildomus įrodymus (be kita ko – išsireikalauti visus Kauno VGTPT 2011 m. gegužės 18 d. sprendime Nr. TP-2-(2.2)-11-N-1474-2227 nurodytus sprendimus, pagal kuriuos pareiškėjui buvo teikiama antrinė teisinės pagalba) ir juos atitinkamai įvertinti, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir byla grąžinama teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p., 142 str. 1 d.). Byla pirmosios instancijos teismui grąžinama nagrinėti iš naujo visa apimtimi, nes visi pareiškėjo skundo reikalavimai yra susiję tarpusavyje ir jų išsprendimas byloje nagrinėjamu atveju negali būti išskaidytas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas Ablingis

Roma Sabina Alimienė

Irmantas Jarukaitis