2020-01-08 Nr. AB-465-3-61-3-03709-2018-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eP-1-756/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03709-2018-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.10; 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-4863-556/2019 pagal pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas V. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. spalio 3 d. įsakymą Nr. 41-452/18(3.4.1E-TD2) „Dėl vertinimo komisijos siūlymo įgyvendinimo“ (toliau – ir Įsakymas), kuriuo pareiškėjas atleistas iš valstybės tarnybos; 2) grąžinti pareiškėją į buvusias pareigas; 3) priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš valstybės tarnybos dienos iki grąžinimo į valstybės tarnybą dienos; 4) priteisti iš atsakovo 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nesutiko su jo veiklos rezultatų vertinimu. Tvirtino, kad į nustatytąsias rizikas nebuvo įtraukti reikšmingi objektyvūs faktoriai, aplinkybės, dėl kurių einamųjų metų (2018 m.) užduotis pagal nustatytus vertinimo rodiklius ne visada buvo įmanoma įvykdyti. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad 2018 metais suprastėjo jo ir jo motinos sveikata, todėl jam teko dažniau imti atostogas, savo suprastėjusios sveikatos priežastis siejo su, jo teigimu, darbe patiriamu sisteminiu psichologiniu smurtu. Pareiškėjui vykdyti savo tiesiogines pareigas trukdė ir tai, kad 2018 metais jam teko nuolat ginti tiek savo, tiek kitų profesinės sąjungos narių teises. Be to, pareiškėjo teigimu, visos užduotys, užfiksuotos kaip vėluojančios, buvo ne dėl jo kaltės, o dėl užduotį kuruojančio asmens pavėluoto užduoties uždarymo ar termino pratęsimo, arba dėl duomenų bazės (sistemos) strigimo ir kitų nuo pareiškėjo valios nepriklausančių aplinkybių. Pareiškėjas taip pat reiškė pretenzijas dėl atlikto vertinimo procedūros (pvz., dėl nesavalaikio informavimo apie vykstantį neeilinį tarnybinės veiklos vertinimą) bei dėl to, kad atsakovas neįvykdė pareigos kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos viešosios tvarkos darbuotojų profesinę sąjungą (toliau – ir Profesinė sąjunga), kurios pirmininkas yra pareiškėjas (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 168 str., Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo (toliau – ir PSĮ) 21 str. 2 d.). Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą siejo su Įsakymo priėmimu, atsakovo inicijuotu ilgalaikiu mobingo procesu, neteisėtu atleidimu iš valstybės tarnybos ir to pasekmių, dėl kurių tvirtino patyręs ilgalaikius, stiprius dvasinius ir fizinius išgyvenimus, reputacijos pablogėjimą ir kt.

3. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo tarnybinė veikla tiek 2018 m. vasario mėn. vykusio kasmetinio vertinimo metu, tiek vėlesnio neeilinio vertinimo metu buvo įvertinta nepatenkinamai, todėl Valstybės tarnautojų vertinimo komisija (toliau – ir Komisija) 2018 m. spalio 2 d. neeilinio vertinimo išvadoje Nr. A154-1522/18(3.4.38-PD2) (toliau – ir 2018 m. spalio 2 d. išvada) pasiūlė jį atleisti iš Administracijos Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyriaus 2-ojo kontrolės poskyrio vyriausiojo specialisto pareigų, išmokant priklausantį darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas.

Atsakovo įsitikinimu, neeilinis vertinimas vyko pagal nustatytas procedūras, o prieita išvada apie pareiškėjo veiklos rezultatus pagrįsta, nes, be kita ko, pareiškėjo veiklos rezultatai (nustatytų pažeidimų skaičius ir įvairovė) buvo mažiausi poskyryje, pareiškėjas užduotis atlikdavo dvigubai ilgiau nei kiti, ir tai patvirtina, kad pareiškėjo gebėjimai netinkami pareigybės aprašyme nustatytoms funkcijoms atlikti. Be to, pareiškėjas bendravo nepagarbiai, vėluodavo į darbą, ignoruodavo pavedimus, nepriėmė konstruktyvios kritikos ir t. t.

Atsakovo nuomone, tiesioginis vadovas tinkamai nustatė pagrindines galimas rizikas užduočių neįvykdymui įvertinti, visiems poskyrio specialistams buvo nustatyti vienodi veiklos vertinimo rodikliai, o suformuluotos užduotys buvo pakankamai aiškios ir įvykdomos. Atsakovo teigimu, pareiškėjas savo funkcijas atliko netinkamai jau 2016 m., tai pripažino teismas. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiais apie jo tiesioginį vadovą, pabrėžė, kad užduočių skyrimas, rūpinimasis jų tinkamu įvykdymu negali būti traktuojamas kaip psichologinis ar kitoks spaudimas pareiškėjui.

Dėl pareiškėjo paaiškinimų apie jo sveikatos būklę 2018 metais atsakovas pastebėjo, jog aptariamu laikotarpiu sirgo ne tik jis, bet ir kiti tarnautojai, tačiau jų rezultatai yra žymiai geresni nei pareiškėjo, nors jie sirgo daugiau kartų ar ilgesnį laiką. Net jei būtų laikoma, kad pareiškėjas veikė kaip profesinės sąjungos renkamojo organo narys, tai nesudaro pagrindo atleisti jį nuo jam keliamų užduočių tinkamų įvykdymo. Atsakovas manė, kad šiuo atveju Darbo kodekso 168 straipsnio 3 dalies nuostatos neaktualios, kadangi su pareiškėju darbo sutartis nebuvo nutraukta darbdavio valia, jis atleistas iš pareigų pagal specialią tarnybinės veiklos vertinimo procedūrą.

Atsakovo įsitikinimu, pareiškėjas negali būti grąžintas į eitas pareigas, nes jis nuolat kelia konfliktus, įtampą, dėl nekokybiško darbo sukeltų gyventojų ir tarnautojų pasipiktinimą, o pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą nepagrįstas.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 28 d. sprendimu atmetė pareiškėjo V. D. skundą.

6. Teismas apžvelgė ginčo aplinkybes, be kita ko, kad Administracijos direktoriaus 2013 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 41-201 pareiškėjas perkeltas į Saugaus miesto departamento Viešosios tarkos skyriaus 2-ojo kontrolės poskyrio A lygio 12 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigas. Tiesioginis vadovas 2018 m. rugpjūčio 10 d. tarnybinės veiklos vertinimo išvadoje Nr. A154-1448/18(3.4.38-PD2) pareiškėjo tarnybinę veiklą įvertino nepatenkinamai. Komisija 2018 m. spalio 2 d. surašė išvadą Nr. A154-1522/18(3.4.38-PD2), kurioje pareiškėjas įvertintas nepatenkinamai, pasiūlyta atleisti jį iš pareigų. Administracijos direktorius ginčijamu 2018 m. spalio 3 d. įsakymu Nr. 41-452/18(3.4.1E-TD2) atleido pareiškėją iš valstybės tarnybos, išmokant jam priklausantį darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas (pareiškėjas neginčijo Įsakymo dalies dėl išmokėtų sumų).

7. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl atliekant neeilinį tarnybinės veiklos vertinimą padarytų procedūrinių pažeidimų, jam nekilo abejonių dėl pareiškėjui suformuluotų užduočių įvykdymo įvertinimo (juolab kad pats pareiškėjas pripažino įvykdęs ne visas nustatytas užduotis), užduočių ir jų vertinimo rodiklių suformulavimo tinkamumo, taip pat dėl pareiškėjo gebėjimų atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas vertinimo.

8. Teismas nesutiko su skundo teiginiu, kad nagrinėjamu atveju taikytinos Darbo kodekso 168 straipsnio 3 dalies nuostatos, susijusios su darbdavio pareiga teikti prašymą suteikti sutikimą nutraukti darbo sutartį ar pakeisti būtinąsias darbo sutarties sąlygas. Pažymėjo, kad šiuo atveju nėra darbo sąlygų pakeitimo, o tik neigiamai įvertinta pareiškėjo tarnybinė veikla. Atitinkamai nereikšmingi pareiškėjo skundo argumentai dėl kreipimosi į valstybinį darbo inspektorių, kadangi, pareiškėjo tarnybinę veiklą įvertinus nepatenkinamai pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 909 patvirtintoje Valstybės tarnautojų kvalifikacinių klasių suteikimo ir valstybės tarnautojų vertinimo tvarkoje (toliau – ir Taisyklės) nustatytą procedūrą, jis buvo atleistas iš užimamų pareigų. Toks atleidimas įvyko ne darbdavio valia ar iniciatyva.

9. Teismas taip pat atmetė skundo argumentą dėl atsakovo pareigos gauti Profesinės sąjungos sutikimą. Vadovaudamasis Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2 dalimi, teismas akcentavo, kad tarnybinės veiklos neigiamas įvertinimas, kaip objektyvus pareiškėjo 2018 m. veiklos rezultatų veiksnys, lėmė pareiškėjo atleidimą pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 44 straipsnio 1 dalies 10 punktą. Nei VTĮ, nei Taisyklės nenustato privalomo darbdavio keipimosi dėl pareiškėjo atleidimo iš pareigų tokiu atveju. Be to, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas siekė, kad jo interesams atstovautų Profesinė sąjunga (pvz., teikdama prašymą dalyvauti tiesioginiame pokalbyje stebėtojo teisėmis ar kitu būdu suderinus su tiesioginiu vadovu). Pareiškėjui tarnybinė nuobauda nebuvo skiriama, o atleidimas vyko dėl jo tarnybinės veiklos neigiamo įvertinimo, taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos būtent dėl jo veiklos Profesinėje sąjungoje.

10. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas buvo atleistas laikantis VTĮ bei Taisyklėse nustatytų procedūrų, tiesioginiam vadovui objektyviai įvertinus jo 2018 m. tarnybinę veiklą ir objektyviai pagrindus veiklos vertinimo rodiklius, Komisijai atlikus tinkamą jo veiklos vertinimo patikrą (dalyvaujant pačiam pareiškėjui, jo tiesioginiam vadovui). Nenustatyta, kad pareiškėjas buvo persekiojamas, diskriminuojamas ar šmeižiamas. Skunde išdėstytus abstrakčius teiginius dėl tiesioginio vadovo šališkumo ir persekiojimo teismas pripažino pareiškėjo asmeniniu vertinimu. Teismas konstatavo, kad Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį panaikinti, atitinkamai atmesti ir išvestiniai skundo reikalavimai – grąžinti pareiškėją į buvusias pareigas, priteisti jam iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iki grąžinimo į valstybės tarnybą dienos. Teismas netenkino pareiškėjo reikalavimo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą, kadangi nenustatyta viena iš būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti – atsakovo neteisėti veiksmai.

III. 11. Pareiškėjas V. D. apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą.

12. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindė teismui jau išdėstytais argumentais, be kita ko, kad atsakovas nebuvo gavęs Profesinės sąjungos sutikimo (šiuo aspektu pareiškėjas apeliacinės instancijos teismo prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar PSĮ 21 straipsnio 1 ir 2 dalies, VTĮ 43 straipsnio 15 dalies ir Darbo kodekso 168 straipsnio 3 dalies nuostatos, kuriomis nenumatytas profesinės sąjungos ir (ar) Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sutikimas dėl valstybės tarnautojo ar darbuotojo (ne)skatinimo ir atleidimo dėl jo kasmetinio ar neeilinės tarnybinės veiklos vertinimo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems konstitucinio teisinio tikrumo, lygiateisiškumo ir proporcingumo (teisėtų lūkesčių), nediskriminavimo dėl darbo (pareigų) teisinio statuso (proceso) (29 str.) bei tam, jog visos profesinės sąjungos turi lygias teises (50 str.), principams). Pareiškėjas papildomai pažymėjo, kad neeilinis jo tarnybinės veiklos vertinimas buvo atliktas nepaisant to, kad nepraėjo daugiau kaip 6 mėnesiai nuo kasmetinio tarnybinės veiklos vertinimo, o pareiškėjo tarnybinė veikla nepagrįstai buvo lyginama su darbuotojais, kurių rezultatai aukščiausi. Pareiškėjo nuomone, teismas pažeidė proceso teisės normas, kadangi be pagrindo atsisakė rinkti bylai būtinus įrodymus, neapklausė pareiškėjo nurodytų liudytojų, neatliko visapusiško įrodymų ištyrimo, buvo šališkas.

13. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jį atmesti.

14. Atsakovo įsitikinimu, kadangi pareiškėjas bylą nagrinėjant pirmojoje instancijoje nesirėmė argumentu, jog neeilinio tarnybinės veiklos vertinimo metu buvo pažeista VTĮ 22 straipsnio 25 dalis, šis argumentas neanalizuotinas apeliacinės instancijos teisme. Jeigu šio argumento pagrįstumas būtų vertinamas, atsakovas laikėsi pozicijos, kad minėta nuostata nebuvo pažeista (pareiškėjo kasmetinio vertinimo išvada surašyta 2018 m. sausio 19 d., o neeilinio vertinimo išvada – 2018 m. rugpjūčio 10 d.), o net ir konstatuotas pažeidimas nebūtų esminis.

Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad vertinimo rodikliai nebuvo su juo suderinti, argumentus dėl nekaltumo prezumpcijos pažeidimo pareiškėjo atžvilgiu laikė nepagrįstais, tvirtino, kad pareiškėjo teiginiai, jog jam buvo nustatyti kitokie vertinimo kriterijai nei kitiems to paties poskyrio tarnautojams, neatitinka tikrovės, ir kt. Pastebėjo, kad pareiškėjas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nekėlė abejonių dėl kokių nors įstatymo nuostatų prieštaravimo Konstitucijai, neprašė išreikalauti papildomus įrodymus ar apklausti liudytojus.

Atsakovas pakartojo, jog pareiškėjo nurodomos Darbo kodekso nuostatos dėl kreipimosi į valstybinį darbo inspektorių šiuo atveju visiškai neaktualios, kadangi su pareiškėju nebuvo nutraukta darbo sutartis darbdavio valia ar iniciatyva, t. y. pareiškėjas, kaip valstybės tarnautojas, buvo atleistas iš pareigų pagal specialią tarnybinės veiklos vertinimo procedūrą. Netaikytina ir pareiškėjo nurodoma Profesinių sąjungų įstatymo nuostata, kadangi pareiškėjui jokia tarnybinė nuobauda nebuvo skirta – pareiškėjas iš valstybės tarnybos atleistas pagal specialų tarnybinės veiklos vertinimo institutą.

Be to, aptariama PSĮ nuostata išvis netaikoma atleidimo iš darbo atvejais. Atsakovo įsitikinimu, pareiškėjas iki šiol nesąžiningai naudojosi Profesinės sąjungos teikiamomis garantijomis, tai patvirtina aplinkybė, kad išnagrinėta ne viena administracinė byla, kurioje Profesinės sąjungos nesutikimai skirti tarnybines nuobaudas pareiškėjui buvo panaikinti (pvz., administracinės bylos Nr. eA-3497-415/2018, Nr. eA-4196-520/2018). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo prašomos ištirti įstatymų nuostatos nagrinėjamoje byloje netaikytinos (pareiškėjas tik norėtų, kad šios nuostatos būtų taikomos), atsakovo nuomone, nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Be to, aplinkybė, jog darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartį, ir valstybės tarnautojams taikomos garantijos yra skirtingos, nereiškia, kad valstybės tarnautojų garantijos yra prastesnės arba kad valstybės tarnautojai apskritai neturi garantijų ir jų teisėti interesai ignoruojami.

IV. 15. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi iš dalies tenkino pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą, t. y. panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 28 d. sprendimą ir jį išdėstė taip: „Pareiškėjo V. D. skundą patenkinti iš dalies. Panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. spalio 3 d. įsakymą Nr. 41-452/18(3.4.1E-TD2) „Dėl vertinimo komisijos siūlymo įgyvendinimo“, o pareiškėjo skunde iškeltus reikalavimus dėl jo grąžinimo į buvusias pareigas, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo, bylinėjimo išlaidų atlyginimo priteisimo perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

16. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas pažeidė VTĮ 22 straipsnio 25 dalyje įtvirtintą taisyklę, be kita ko, numatančią, kad neeilinis valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimas atliekamas ne dažniau kaip vieną kartą per kalendorinius metus, jeigu nuo valstybės tarnautojo kasmetinio tarnybinės veiklos vertinimo praėjo ne mažiau kaip 6 mėnesiai. Šiuo atveju pareiškėjo kasmetinės veiklos vertinimo procesas buvo užbaigtas 2018 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 41-77, o neeilinio tarnybinės veiklos vertinimo procesas prasidėjo 2018 m. rugpjūčio 10 d., kai pareiškėjo tiesioginis vadovas surašė jo tarnybinės veiklos vertinimo išvadą.

17. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nurodytas sutikimas nėra (nebuvo) reikalingas, jei valstybės tarnautojas atleidžiamas VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu. Pažymėjo, kad VTĮ 44 straipsnis apibrėžia konkrečias aplinkybes, dėl ko nutrūksta valstybės tarnybos santykiai. Iniciatyvos teisė dėl valstybės tarnybos santykių nutraukimo vienu atveju sietina su paties valstybės tarnautojo valine išraiška, kitu atveju tai priklauso nuo darbdavio arba abiejų šalių.

Šioje byloje neeilinis valstybės tarnautojo veiklos vertinimas, nulėmęs ginčijamo Įsakymo priėmimą, buvo atliktas būtent atsakovo iniciatyva, todėl jis, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas buvo Profesinės sąjungos pirmininkas, turėjo laikytis PSĮ 21 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje pabrėžiama, kad papildomas profesinės sąjungos renkamo organo narių teisių, atleidžiant juos iš darbo, apsaugos mechanizmas aiškintinas tik kaip garantija profesinės sąjungos nariams išvengti diskriminavimo galimybės dėl jų veiklos profesinėje sąjungoje, bei į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kurioje apžvelgiami teismui suteikti įgaliojimai tokio pobūdžio bylose, t. y. teismas, spręsdamas ginčą dėl profesinės sąjungos renkamojo organo atsisakymo duoti sutikimą atleisti (ar skirti drausminę nuobaudą) šio organo narį, neturi nagrinėti galimos būsimos darbo drausmės nuobaudos skyrimo ar būsimo atleidimo pagrįstumo ir teisėtumo, tačiau darbo drausmės pažeidimo faktų ir aplinkybių tyrimas tam tikra apimtimi yra reikalingas, nes to nepadarius nebūtų galima įrodyti nei darbdavio interesų pažeidimo esmingumo, nei to, kad darbdavio norima skirti drausminė nuobauda nesusijusi su darbuotojo veikla profesinėje sąjungoje.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas turėjo kreiptis į profesinę sąjungą dėl pareiškėjo atleidimo iš valstybės tarnybos, kadangi pareiškėjas buvo Profesinės sąjungos pirmininkas ir sprendimas dėl tarnybos santykių nutraukimo buvo priimtas darbdavio iniciatyva, konstatavus pavestų darbinių funkcijų bei užduočių esminius trūkumus, t. y. nebuvo konstatuotas tarnautojo kaltės momentas taip, kaip jis suprantamas pagal PSĮ 21 straipsnio 1 dalį, aiškintinas su kitu teisiniu reguliavimu, apibrėžiančiu kaltės sąvoką (žr.

Darbo kodeksą). Padarytas pažeidimas pripažintas esminiu, o Įsakymas, atitinkamai, – naikintinu.

18. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo atleidimą iš tarnybos pripažinęs pagrįstu, nepasisakė dėl galimybės grąžinti jį į valstybės tarnybą (pabrėžta, kad dėl tokios galimybės tarp pareiškėjo ir atsakovo buvo kilęs ginčas), todėl šis klausimas, siekiant nepažeisti bylos proceso šalių teisės pasinaudoti apeliacija, kuri neatsiejama nuo teisės į teisingą teismą, veiksmingos teisminės gynybos, grąžintas nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nurodant kartu pasisakyti dėl kitų reikalavimų – vidutinio darbo užmokesčio priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo.

19. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad priimamas sprendimas eliminuoja teismo pareigą pasisakyti dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, išreikalauti papildomus įrodymus bei kviesti liudytoją – nurodyti prašymai atmesti.

V. 20. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašyme atnaujinti procesą tvirtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas iš esmės netinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, iš esmės netinkamai rėmėsi teismų praktika, todėl padarė akivaizdų ir esminį materialiosios teisės normų pažeidimą jas taikant, turėjusį lemiamos įtakos priimant neteisėtą nutartį (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 str. 2 d. 10 p.), o proceso atnaujinimas šioje byloje turės teisinės reikšmės visai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai aiškinant ir taikant teisės normas, reglamentuojančias valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimą ir Profesinių sąjungų įstatymo taikymą šioje srityje (Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 str. 2 d. 12 p.), prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-4863-556/2019 ir, panaikinus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį, priimti naują sprendimą – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

21. Atsakovo įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai rėmėsi teismų praktika bei netinkamai aiškino ir taikė PSĮ 21 straipsnio nuostatas. Reikalavimas kreiptis į profesinę sąjungą netaikytinas tais atvejais, kai valstybės tarnautojas iš pareigų atleidžiamas VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu, t. y. pagal vertinimo komisijos siūlymą priimamas sprendimas atleisti valstybės tarnautoją iš pareigų, kadangi to nenumato nei VTĮ, nei PSĮ. Priešingas PSĮ 21 straipsnio nuostatų taikymas akivaizdžiai neatitinka jų aiškinimo vadovaujantis bene visais žinomais teisės aiškinimo metodais.

Atsakovas teigia, kad šias nuostatas aiškinant lingvistiniu ir loginiu teisės aiškinimo metodais, PSĮ 21 straipsnio 1 dalis taikoma, kai darbuotojas atleidžiamas iš darbo darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės, o PSĮ 21 straipsnio 2 dalis – skiriant drausmines nuobaudas, išskyrus drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo. Nagrinėjamu atveju PSĮ 21 straipsnio 2 dalies nuostata aiškiai negali būti taikoma, kadangi prieš pareiškėją drausminė (ar tarnybinė) atsakomybė nebuvo taikoma, todėl apeliacinės instancijos teismas, remdamasis būtent šia dalimi, padarė grubią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą.

PSĮ 21 straipsnio 1 dalį aiškinant sisteminiu teisės aiškinimo metodu, atsižvelgtina į Darbo kodekso, galiojusio iki 2017 m. birželio 30 d., 129 straipsnį „Darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės“, kurio nuostatos iš dalies perkeltos į Darbo kodekso, įsigaliojusio 2017 m. liepos 1 d., 57 straipsnį „Darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės“; atsakovo nuomone, PSĮ 21 straipsnio 1 dalis aiškintina būtent kartu su šiomis Darbo kodekso nuostatomis. Atsakovas, PSĮ 21 straipsnio 1 dalis aiškindamas teleologiniu teisės aiškinimo metodu, tvirtina, kad, atsižvelgiant į 2013 m. birželio 13 d.

įstatymo Nr. XII-364 aiškinamajame rašte pateiktą PSĮ 21 straipsnio pakeitimo tikslą – siekti darbo teisės aktų tarpusavio suderinamumo, sistemiškumo, vienodų terminų bei teisinės technikos naudojimo, – PSĮ 21 straipsnio 1 dalies nuostata buvo derinama būtent su Darbo kodekso, galiojusio tuo metu, nuostatomis (po 2017 m. liepos 1 d. – Darbo kodekso 57 str. nuostatomis). Atsakovas, pasitelkdamas precedentinį teisės aiškinimo metodą, pažymi, kad skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje cituojama teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-343/2012) patvirtina išvadą, jog PSĮ 21 straipsnio 1 dalies nuostata Darbo kodekso, galiojusio iki 2017 m. birželio 30 d., 129 straipsnyje nurodytais atvejais (vėliau – Darbo kodekso 57 str. nurodytais atvejais).

Atsakovo nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į Darbo kodekso, įsigaliojusio 2017 m. liepos 1 d., 57 straipsnio nuostatą, t. y. nevertino, ar pareiškėjo atleidimas iš valstybės tarnybos gali būti prilyginamas kuriam nors iš šioje nuostatoje išvardytų darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės pagrindų. Šiuo atveju pareiškėjas atleistas iš pareigų VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu, kuris neturi atitikmens Darbo kodekso 57 straipsnyje numatytiems atleidimo iš darbo atvejams (nors Darbo kodekso 57 str. 1 d. 2 p. įtvirtintas darbo sutarties nutraukimo pagrindas – darbuotojas nepasiekia sutartų darbo rezultatų pagal šio straipsnio 5 dalyje numatytą rezultatų gerinimo planą – iš pirmo žvilgsnio galėtų būti aktualus, taip nėra, nes VTĮ 44 str. 1 d. 10 p. atveju nesudaromas joks rezultatų gerinimo planas, darbuotojo veikla stebima tik du mėnesius), todėl teismas priėjo prie neteisingos išvados, kad nagrinėjamu atveju taikytina PSĮ 21 straipsnio 1 dalis, ir tokiu būdu padarė esminį pažeidimą, turėjusį įtakos priimant neteisėtą nutartį.

22. Atsakovas mano, jog tai, kieno iniciatyva atliktas neeilinis pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimas, neturi teisinės reikšmės, nes, vadovaujantis anksčiau pateiktu PSĮ 21 straipsnio 1 dalies aiškinimu, teismas turėjo vertinti tik aplinkybę, ar pareiškėjo atleidimas iš valstybės tarnybos atitinka kurį nors atvejį iš nurodytųjų Darbo kodekso 57 straipsnyje. Kita vertus, teismas nepagrįstai konstatavo, kad tarnybinės veiklos vertinimas išvis yra atliekamas kokios nors įstaigos valia, o ne įstatymo leidėjo valia, tokiu būdu netinkamai aiškindamas ir VTĮ 22 straipsnio nuostatas, kadangi, atsakovo įsitikinimu, nustatęs VTĮ 22 straipsnyje nurodytus pagrindus atlikti neeilinį valstybės tarnautojo veiklos vertinimą, tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo turi pareigą priimti sprendimą pradėti tokį vertinimą. Šiuo atveju Administracijos direktorius negalėjo ignoruoti fakto, kad vienas iš Administracijos tarnautojų, einantis pareigas, susijusias su visuomenei svarbiais interesais – viešosios tvarkos užtikrinimu, savo pareigas atlieka visiškai netinkamai, jo veikla vertinama nepatenkinamai, o tarnautojo tiesioginis vadovas prašo atlikti neeilinį jo veiklos vertinimą. Tokią savo poziciją atsakovas grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, susijusia su atsakomybės už tarnybinius pažeidimus neišvengiamumu, kuri, jo nuomone, patvirtina ir savivaldybės prievolę imtis priemonių siekiant gerinti valdomų institucijų ir įstaigų, tarnaujančių žmonėms, veiklą, vykdyti atliekamų funkcijų kontrolę ir kt. Atsižvelgiant į tai, negalima laikyti, kad pareiškėjo neeilinis veiklos vertinimas buvo atliktas atsakovo iniciatyva. Be to, teismas nepagrįstai sutapatino veiklos vertinimo iniciavimą su darbuotojo atleidimo iš darbo iniciavimu, kadangi valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo tikslas yra ne atleisti jį iš valstybės tarnybos, bet įvertinti valstybės tarnautojo gebėjimus, jo kvalifikaciją bei pasiektus rezultatus.

23. Atsakovas tvirtina, kad akivaizdžiai netinkamą PSĮ 21 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymą skundžiamoje nutartyje lėmė tai, kad apeliacinės instancijos teismas teismų praktika vadovavosi mechaniškai, neįvertinęs ginčo situacijos specifikos (be kita ko, aplinkybės, kad cituojamose nutartyse valstybės tarnautojai buvo atleisti pagrindais, turinčiais atitikmenį aktualios redakcijos Darbo kodekse, tarp jų – VTĮ 44 str. 1 d. 9 p. įtvirtintu pagrindu), ir nesirėmė jokia teismų praktika, kurioje PSĮ 21 straipsnio taikymas būtų sprendžiamas VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 10 punkto kontekste. Atsižvelgiant į pastarąją aplinkybę, egzistuoja ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytas pagrindas atnaujinti procesą, t. y. būtina suformuoti aktualią teismų praktiką. Be to, atsakovas teigia, kad apeliacinės instancijos teismas iš skundžiamoje nutartyje cituotos teismų praktikos padarė nepagrįstą išvadą dėl Administracijos pareigos nagrinėjamu atveju kreiptis į Profesinę sąjungą.

24. Atsakovas pabrėžia, kad, priešingai nei laikė apeliacinės instancijos teismas, šiuo atveju pareiškėjas atleistas ne dėl konstatuotų jam pavestų darbinių funkcijų bei užduočių esminių trūkumų, o įvertinus jo pasiektus rezultatus vykdant užduotis (2 balai iš 4), gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas (1 balas iš 4) ir kvalifikaciją (1 balas iš 4), vertinimas atliktas ne už vienkartinių uždavinių įgyvendinimą, bet už užduočių vykdymą ilgesniu nei 6 mėnesiai laikotarpiu. Tarnybinės veiklos vertinimo tikslas buvo ne konstatuoti pavestų darbinių funkcijų bei užduočių esminius trūkumus ir dėl to atleisti valstybės tarnautoją, bet kiekvienais metais nustatyta tvarka įvertinti jų gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir jų kvalifikaciją bei pasiektus rezultatus, vykdant jiems suformuluotas užduotis (VTĮ 22 str. 3 d.). Teismas, pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimą prilygindamas darbuotojo atleidimo procedūrai, kai atleidžiama iš darbo darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės, netinkamai taikė VTĮ 22 straipsnio 3 dalies nuostatas.

25. Atsakovui nesuprantama išvada skundžiamoje nutartyje, kad nebuvo konstatuotas tarnautojo kaltės momentas taip, kaip jis suprantamas pagal PSĮ 21 straipsnio 1 dalį, aiškintiną su kitu teisiniu reguliavimu, apibrėžiančiu kaltės sąvoką (žr. Darbo kodeksą). Nors šioje vietoje teismas PSĮ 21 straipsnio 1 dalies taikymą vis tik susiejo su galiojančiu Darbo kodeksu, bet vis tik neįsigilino į ginčui aktualų teisinį reguliavimą, neįvardijo, kokiu konkrečiai Darbo kodekso straipsniu vadovaujasi, ir tokios išvados tinkamai nemotyvavo. Atsakovas akcentuoja, kad Darbo kodekse, įsigaliojusiame 2017 m. liepos 1 d., kaltės sąvoka neapibrėžta, tačiau, vadovaujantis teisės doktrina, kurioje nurodoma, jog kalte suprantamas asmens elgesio išorinis vertinimas pagal objektyvaus elgesio standartus, atsakovo nuomone, kalte turėtų būti pripažįstamas asmens nesugebėjimas elgtis taip, kaip būtų galima protingai iš jo tikėtis. Nagrinėjamu atveju negalima sutikti, jog pareiškėjo kaltė neegzistuoja, kadangi jis akivaizdžiai nesielgė taip, kaip buvo galima iš jo protingai tikėtis, t. y. byloje yra daug įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas savo funkcijas atliko netinkamai, atsikalbinėdavo, atsisakydavo vykdyti užduotis, jo darbu skųsdavosi tiek vadovai bei kolegos, tiek eiliniai piliečiai. Atsakovas šiame kontekste taip pat įžvelgia pagrindą atnaujinti procesą, numatytą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte.

26. Atsakovo nuomone, apeliacinės instancijos teismo nurodyta teismų praktika, kuria jis grindė savo išvadą, jog konstatuotas pažeidimas pripažintinas esminiu, iš tiesų tokios išvados pagrįstumo nepatvirtina, kadangi nurodytose administracinėse bylose ginčas kilo esant kitokioms faktinėms aplinkybėms: 2015 m. birželio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-92-261/2015 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendė dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo iš anksto negavus profesinės sąjungos sutikimo, o 2019 m. kovo 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3636-556/2019 – dėl atleidimo iš tarnybos VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtintu pagrindu teisėtumo ir pagrįstumo. Be to, pastarojoje (2019 m. kovo 13 d.) nutartyje profesinės sąjungos sutikimo negavimas net nebuvo laikomas esminiu pažeidimu, teismui pažymint, kad profesinei sąjungai buvo žinoma apie darbdavio prašymą (raštą valstybiniam darbo inspektoriui dėl atleidimo) ir, vadovaujantis tarpusavio bendradarbiavimo principu, nebuvo jokių kliūčių išdėstyti savo poziciją tiesiogiai ir darbdaviui, bet tai dėl nežinomų priežasčių nebuvo padaryta. Atsakovo vertinimu, nagrinėjama faktinė situacija yra labai panaši minėtai bylai, nes šiuo atveju pats atleidžiamas tarnautojas (pareiškėjas) buvo Profesinės sąjungos pirmininku, taigi Profesinei sąjungai buvo žinoma apie jo tarnybinės veiklos vertinimą ir siūlymą jį atleisti iš pareigų. Šiame kontekste, atsakovo teigimu, svarbu ir tai, kad Administracija yra laimėjusi visas bylas, kuriose prašė panaikinti Profesinės sąjungos nesutikimus skirti pareiškėjui tarnybinę nuobaudą, ir tai tik patvirtina, kad pareiškėjas profesinės sąjungos garantijomis naudojasi nesąžiningai ir neteisingai. Taigi, apeliacinės instancijos teismas priėmė akivaizdžiai neteisingą ir neteisėtą nutartį, tokiu būdu suformuodamas ydingą praktiką.

27. Atsakovas, pasisakydamas dėl apeliacinės instancijos teismo konstatuoto VTĮ 22 straipsnio 25 dalies pažeidimo, teigia, kad teismas skundžiamoje nutartyje neįvertino tokio pažeidimo reikšmės ginčijamo Įsakymo teisėtumui, o konstatuodamas tokį pažeidimą peržengė bylos nagrinėjimo ribas, kadangi pareiškėjas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme Įsakymo neteisėtumo nesiejo su VTĮ 22 straipsnio 25 dalies nuostatų pažeidimu. Be to, atsakovas nesutinka su konstatuotu pažeidimu ir tvirtina, kad neeilinis vertinimas įvyko po kasmetinio vertinimo praėjus daugiau nei 6 mėnesiams, kadangi pareiškėjo tiesioginio vadovo kasmetinio vertinimo išvada surašyta 2018 m. sausio 19 d., o neeilinio vertinimo išvada – 2018 m. rugpjūčio 10 d.; Komisija pirmuoju atveju savo išvadą pateikė 2018 m. vasario 21 d., antruoju – 2018 m. spalio 2 d.; pareiškėjo veikla buvo vertinama už 7 mėnesius. Kita vertus, net ir konstatavus VTĮ 22 straipsnio 25 dalies nuostatų pažeidimą, atsakovo vertinimu, toks pažeidimas negali būti laikomas esminiu, kadangi, remiantis pareiškėjo pateiktu skaičiavimu, iki 6 mėnesių termino išpildymo trūko tik dviejų savaičių, o pareiškėjas nepateikė jokių pavyzdžių, patvirtinančių, kad per tas dvi savaites jis iš esmės pakeitė savo veiklos rezultatus ir požiūrį į darbą.

28. Pareiškėjas V. D. 2019 m. lapkričio 18 d. teismui pateikė du atsiliepimus į atsakovo prašymą atnaujinti procesą. Pirmajame atsiliepime, pasirašytame pareiškėjo, jis prašo netenkinti atsakovo prašymo atnaujinti procesą, o šį prašymą tenkinus – tenkinti priešpriešinius pareiškėjo reikalavimus, t. y. bylą Nr. eA-4863-556/2019 išnagrinėti iš esmės, prie bylos Nr. eA-4863-556/2019 prijungti bylą Nr. A-2415-629/2019 (grąžinus į pirmąją instanciją – Nr. I-5756-331/2019), palikti galioti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4863-556/2019, taip pat, vadovaujantis ABTĮ 11 straipsniu ir 145 straipsnio 2 dalimi, bylose Nr. eI-4892-809/2019 ir Nr. A-2415-629/2019 priimti naują sprendimą.

29. Pareiškėjas mano, kad atsakovas tik formaliai prašo atnaujinti procesą, nepagrįsdamas, kokios konkrečiai ir kodėl materialiosios teisės normos buvo taikomos netinkamai, bei nenurodydamas, kodėl abejojama, ar nebuvo nukrypta nuo teismų praktikos. Teigia, kad ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintam pagrindui konstatuoti turi būti nustatytas netinkamas materialiosios teisės normų taikymas, o jų aiškinimas nėra reikšmingas. Pareiškėjo vertinimu, šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas aiškino ir taikė tinkamas materialiosios teisės normas, rėmėsi tinkama teismų praktika, o tam tikrų teisės aktų aiškinimo nežymūs trūkumai ar aiškinimo neaiškumai nėra esminiai.

Atsakovo cituojama teismų praktika tik patvirtina, jog dauguma atvejų darbdaviai, siekdami atleisti tarnautoją (darbuotoją), kuris yra profesinės sąjungos valdymo organo narys, ar skirti jam drausminę nuobaudą, atlieka savo pareigą kreiptis ir gauti profesinės sąjungos sutikimą. Pareiškėjo įsitikinimu, remiantis Darbo kodekso 168 straipsnio 3 dalimi, visais atvejais atleidžiant darbuotoją, išrinką į įmonėje, įstaigoje, organizacijoje veikiančios profesinės sąjungos atstovaujamąjį ir (arba) valdymo organą, privalu kreiptis ir gauti tiek profesinės sąjungos, tiek Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus įgalioto Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus vadovo sutikimą.

Pareiškėjas pritaria teismo pozicijai, kad aplinkybė, jog neeilinis valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimas atliekamas valstybės tarnautojo tiesioginio vadovo surašytu motyvuotu siūlymu ir į pareigas priimančio asmens sprendimu (VTĮ 22 str. 22 d.), reiškia darbdavio ar jo atstovo iniciatyvą (valią), o, priešingai nei teigiama prašyme atnaujinti procesą, Administracija turi pareigą atlikti tik kasmetinį tarnybinės veiklos vertinimą. VTĮ 22 straipsnio 19 dalies 1 punkte minimas tik vertinimo komisijos siūlymas tarnautoją į pareigas priėmusiam asmeniui atleisti tarnautoją iš pareigų, tačiau neįtvirtinta prievolė atleisti tarnautoją iš pareigų.

Pareiškėjui neaišku, kodėl tokiu atveju būtina valstybės tarnautoją atleisti, jeigu galima perkelti jį į kitas pareigas ar skirti jam mokymus. Be to, pareiškėjo nuomone, negali būti tokio teisinio reguliavimo, kai vienu pagrindu reikia gauti sutikimą atleisti profesinės sąjungos valdymo organo narį, o kitu pagrindu ar kitos grupės darbuotojų atžvilgiu tokio sutikimo nereikia, nes tai pažeistų konstitucinį asmenų lygiateisiškumo principą. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas visapusiškai neišnagrinėjo visų sprendimo atleisti pareiškėją iš pareigų priėmimo aplinkybių ir visų pagrindų panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir, nors toks trūkumas nėra esminis ir savaime nesudaro pagrindo panaikinti tokią teismo nutartį, tenkinus prašymą atnaujinti procesą šios aplinkybės turėtų būti įvertintos, priešingu atveju, t. y. ištyrus tik du bylos aspektus (susijusius su PSĮ taikymu ir 6 mėnesių termino nepaisymu), toks sprendimas neatitiktų visapusiško ir teisingo bylos išnagrinėjimo reikalavimo, būtų pažeista pareiškėjo teisė į teisingą ir nešališką teismą bei kt.

Bylą nagrinėjant iš naujo taip pat turėtų būti atsižvelgiama į nagrinėjamą administracinę bylą dėl pareiškėjo kasmetinio tarnybinės veiklos vertinimo už 2017 metus (Nr. A-2415-629/2019). Dėl atsakovo teiginių, jog byloje yra daug įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas netinkamai atliko savo funkcijas, pareiškėjas tvirtina, jog jis pateikė žymiai daugiau įrodymų, paneigiančių tokius teiginius. Byloje esantis Komisijos posėdžio garso įrašas patvirtina, kad atsakovas visą laiką siekė, pasitelkdamas tarnybinės veiklos vertinimo institutą, atleisti pareiškėją iš darbo.

Be to, pareiškėjas atsakovo paduotą prašymą atnaujinti procesą ir tuo pagrindu Vilniaus apygardos administracinio teismo priimtą sprendimą sustabdyti bylos nagrinėjimą (2019 m. spalio 23 d. nutartis) laiko proceso vilkinimu, kelia abejones dėl pirmosios instancijos teismo nešališkumo bei kompetencijos, prašo, teismui atnaujinus procesą, administracines bylas Nr. A-2415-629/2019 (grąžinus į pirmąją instanciją – Nr. I-5756-331/2019) ir Nr. eA-4863-556/2019 sujungti.

30. Antrajame atsiliepime į atsakovo prašymą atnaujinti procesą, pasirašytame pareiškėją atstovaujančio advokato, prašoma atsisakyti atnaujinti procesą, taip pat priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Jame tvirtinama, kad atsakovas savo prašyme neįrodė egzistuojant proceso atnaujinimo pagrindus. Atsakovas nenurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kuriose būtų nagrinėjamos identiškos faktinės aplinkybės ir tiesiogiai susiję faktinėmis aplinkybėmis teisiniai pagrindai (VTĮ 44 str. 1 d. 10 p. ir 22 str. 25 d., PSĮ 21 str. 1 d.). Atvirkščiai, atsakovas pripažįsta, kad tokios teismų praktikos nėra. Pareiškėjas taip pat mano, kad teismas pagrįstai pripažino, jog atsakovas šiuo atveju pažeidė VTĮ 22 straipsnio 25 dalies reikalavimus, ir, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, turėjo teisinį pagrindą vertinti visą atleidimo iš pareigų procesą. Atsakovas nepateikė ir akivaizdžių įrodymų, kad buvo padaryti materialiųjų teisės normų (šiuo atveju – PSĮ 21 str. 1 d.) aiškinimo ir taikymo pažeidimai, bet pats pripažįsta, jog tokios teisės normos pažeidimas gali būti laikomas esminiu procedūriniu pažeidimu. Pareiškėjas pakartotinai pabrėžia, kad ginčo atveju buvo atliktas neeilinis veiklos vertinimas, kuris pagal teisės aktus nėra būtinas, ir tokio vertinimo baigiamojoje stadijoje atsakovas priėmė ginčijamą Įsakymą, kuriuo pareiškėją atleido nesant jo kaltės, kaip teisingai konstatavo apeliacinės instancijos teismas. Taigi akivaizdu, kad nagrinėjamoje situacijoje privalo būti taikoma PSĮ 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta garantija.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. 31. Nagrinėjamu atveju atsakovas prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-4863-556/2019, nes, jo nuomone, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas (konkrečiai – PSĮ 21 str., VTĮ 22 str. 3 d. ir 25 d.), be to, būtina suformuoti teismų praktiką dėl minėtų teisės normų taikymo.

32. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010, 2015 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-34-662/2015). Šaliai nesuteikta teisė atnaujinti procesą vien tik siekiant iš naujo išnagrinėti bylą ar tam, kad būtų priimtas naujas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik griežtai laikantis Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatytos tvarkos, t. y. per nurodytą įstatymo apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-102/2014, 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-61-552/2016). Nagrinėjamu atveju atsakovas siekia atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose įtvirtintais pagrindais.

33. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant atnaujinti procesą šiuo pagrindu, būtina nustatyti akivaizdų materialiosios teisės normų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., 2009 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-119/2009, 2010 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-143/2010), ir jo įtaką priimant neteisėtą sprendimą ar nutartį (žr., pvz., 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-6/2012, 2018 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-48-438/2018). Teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-27-520/2019).

34. Nagrinėjamu atveju atsakovas pirmiausiai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai taikė Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2 dalį („Šio straipsnio pirmojoje dalyje nurodytiems darbuotojams skiriant drausmines nuobaudas, išskyrus drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, taip pat reikalingas išankstinis profesinės sąjungos atstovaujamojo ir (arba) valdymo organo sutikimas.“), kadangi byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo pareiškėjui teisėtumo ir pagrįstumo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiamoje nutartyje teismas PSĮ 21 straipsnio 2 dalį mini du kartus – 97 ir 100 punktuose, tačiau iš nutarties 97 punkte cituojamo PSĮ 21 straipsnio 2 dalies turinio („Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje išdėstyta, jog darbdavys negali atleisti iš darbo darbuotojo, išrinkto į įmonėje, įstaigoje, organizacijoje veikiančios profesinės sąjungos atstovaujamąjį ir (arba) valdymo organą laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės negavęs tos profesinės sąjungos atstovaujamojo ir (arba) valdymo organo išankstinio sutikimo.“) matyti, kad teismas padarė rašymo apsirikimą, nes iš tiesų konstatavo PSĮ 21 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimą, būtent pastaroji dalis minima sprendžiant dėl to, ar pareiškėjas atleistas iš pareigų dėl savo kaltės (nutarties 103 p.). Iš prašymo atnaujinti procesą turinio matyti, kad atsakovas suvokė, kokio reikalavimo pažeidimas buvo konstatuotas jo atžvilgiu, todėl minėtas rašymo apsirikimas teismo nutartyje nelaikytinas teisiškai reikšmingu nagrinėjant tokį prašymą.

35. Atsakovas iš esmės nesutinka su tuo, kaip apeliacinės instancijos teismas aiškino ir taikė PSĮ 21 straipsnio 1 dalį („Darbdavys negali atleisti iš darbo darbuotojo, išrinkto į įmonėje, įstaigoje, organizacijoje veikiančios profesinės sąjungos atstovaujamąjį ir (arba) valdymo organą laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės negavęs tos profesinės sąjungos atstovaujamojo ir (arba) valdymo organo išankstinio sutikimo.“), tvirtino, kad šiuo atveju atleidžiant pareiškėją iš pareigų nebuvo būtina kreiptis į Profesinę sąjungą su prašymu iš anksto duoti sutikimą, kadangi atleidimas iš pareigų VTĮ (redakcija, galiojusi iki 2019 m. sausio 1 d.) 44 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu („Valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai <...> pagal vertinimo komisijos siūlymą priimamas sprendimas atleisti valstybės tarnautoją iš pareigų“) nelaikytinas atleidimu darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės (toks atleidimo iš pareigų pagrindas neturi atitikmens Darbo kodekso, įsigaliojusio 2017 m. liepos 1 d., 57 straipsnyje), be to, šiuo atveju nebuvo atsakovo iniciatyvos pradėti neeilinį pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimą ir atleisti jį iš pareigų (atsakovas tik vykdė įstatymų leidėjo nustatytas pareigas), o pareiškėjo atleidimas iš pareigų dėl neeilinio tarnybinės veiklos vertinimo rezultatų negali būti laikomas jo atleidimu be kaltės. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje priėjo prie išvados, kad atsakovas pažeidė PSĮ 21 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nustatęs, kad pareiškėjas buvo Profesinės sąjungos pirmininkas, o sprendimas dėl tarnybos santykių nutraukimo buvo priimtas darbdavio iniciatyva, konstatavus pavestų darbinių funkcijų bei užduočių esminius trūkumus, t. y. nebuvo konstatuotas tarnautojo kaltės momentas taip, kaip jis suprantamas pagal PSĮ 21 straipsnio 1 dalį, aiškintiną su kitu teisiniu reguliavimu, apibrėžiančiu kaltės sąvoką (žr. Darbo kodeksą).

36. Teisėjų kolegija pastebi, kad atsakovas savo poziciją, jog PSĮ 21 straipsnio nuostatų taikymas yra neatsiejamai susijęs su Darbo kodekso nuostatomis (konkrečiai – Darbo kodekso, galiojusio iki 2017 m. birželio 30 d., 129 straipsniu ir Darbo kodekso, įsigaliojusio 2017 m. liepos 1 d., 57 straipsniu), todėl apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl PSĮ 21 straipsnio pažeidimo, visų pirma turėjo nustatyti VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 10 punkte įtvirtinto valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų pagrindo atitikmenį Darbo kodekso 57 straipsnyje, grindžia savo paties pateiktu PSĮ 21 straipsnio 1 dalies nuostatų aiškinimu pagal įvairius teisės aiškinimo metodus, taip pat skundžiamoje nutartyje nurodyta teismų praktika.

Tačiau subjektyvūs atsakovo samprotavimai apie tai, kaip PSĮ 21 straipsnio 1 dalies nuostatos turėtų būti aiškinamos, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2011 bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-343/2012, kuriose spręsta dėl ankstesnės redakcijos PSĮ 21 straipsnio 1 dalies nuostatų (galiojusių iki 2013 m. birželio 28 d.), expressis verbis (aiškiais žodžiais) įtvirtinančių nuorodą į Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo 29 straipsnio pirmosios dalies 2 punktą, taikymo, pateikti išaiškinimai nesudaro pagrindo konstatuoti akivaizdų materialiosios teisės normų pažeidimą šiuo aspektu.

Tokios teisėjų kolegijos išvados nekeičia atsakovo argumentai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2021-520/2015, spręsdamas dėl profesinės sąjungos atsisakymo duoti sutikimą atleisti valstybės tarnautoją iš pareigų VTĮ 44 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu pagrindu (susijusiu su valstybės tarnautojo laikinojo nedarbingumo trukme) pagrįstumo, vadovavosi ne tik nagrinėjamam ginčui aktualios PSĮ 21 straipsnio 1 dalies redakcijos nuostatomis, bet ir Darbo kodekso, galiojusio iki 2017 m. birželio 30 d., 134 straipsnio 1 dalimi („Darbuotojai, išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus (šio Kodekso 19 straipsnis), laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, negali būti atleisti iš darbo pagal šio Kodekso 129 straipsnį be išankstinio to organo sutikimo.

Profesinės sąjungos ar darbo tarybos pirmininkas jų kadencijos laikotarpiu taip pat negali būti atleisti iš darbo pagal Darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą be išankstinio profesinės sąjungos atstovaujamojo organo ar darbo tarybos sutikimo.“), kadangi ginčui aktualios Darbo kodekso redakcijos aktualioje nuostatoje (168 str. 3 d.) nebeliko nuorodos į konkrečius Darbo kodekso straipsnius (nurodoma, kad „darbuotojų atstovavimą įgyvendinantys asmenys laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, ir šešis mėnesius po jų kadencijos pabaigos negali būti atleisti iš darbo darbdavio iniciatyva ar darbdavio valia ir jų būtinosios darbo sutarties sąlygos negali būti pablogintos, palyginti su ankstesnėmis jų būtinosiomis darbo sutarties sąlygomis ar palyginti su kitų tos pačios kategorijos darbuotojų būtinosiomis darbo sutarties sąlygomis, be Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus įgalioto Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus, kuriam priklausančioje teritorijoje yra darbdavio darbovietė, vadovo sutikimo <...>“), be to, pastarojoje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas PSĮ 21 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygų nesiejo su Darbo kodekse įtvirtintais darbuotojų atleidimo pagrindais.

37. Atsakovo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog pareiškėjas buvo atleistas iš pareigų darbdavio (atsakovo) iniciatyva, teisėjų kolegijos vertinimu, grindžiami tik subjektyvia jo nuomone, kad neeilinis valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimas atliekamas ne kokios nors įstaigos, o įstatymų leidėjo valia (t. y. įstaigai vykdant VTĮ 22 str. 22 d. 2 ir 3 p. įtvirtiną pareigą), bei ištraukomis iš Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo apie savivaldybės administracijos direktoriaus pareigas, kurios nepatvirtina Administracijos direktoriui imperatyviai nustatytos pareigos pradėti neeilinį valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimą (priešingai nei, pvz., kasmetinio veiklos vertinimo atveju) arba, tokio vertinimo metu valstybės tarnautojo veiklą įvertinus nepatenkinamai, būtinai tokį tarnautoją atleisti iš pareigų. Atsakovo argumentai nėra pakankami prieiti prie akivaizdžios išvados, jog Administracijos direktorius neturėjo jokios diskrecijos atleidžiant pareiškėją iš pareigų, kadangi, pavyzdžiui, VTĮ 22 straipsnio 26 dalyje įtvirtina galimybė valstybės tarnautoją į pareigas priėmusiam asmeniui motyvuotu sprendimu neįgyvendinti vertinimo komisijos siūlymo.

38. Atsakovo nuomone, negalima sutikti, kad pareiškėjo kaltė nagrinėjamu atveju neegzistavo, nes byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas akivaizdžiai nesielgė taip, kaip buvo galima iš jo protingai tikėtis. Šiuo aspektu atsakovas tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vadovavosi teismų praktika (skundžiamoje nutartyje padarytos išvados nesuderinamos su pacituota teismų praktika), nepakankamai motyvavo tokią savo išvadą, t. y. teismas padarė proceso teisės normų pažeidimus. Pastebėtina, kad ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas tik dėl materialiosios teisės normų pažeidimų, todėl tokio pobūdžio atsakovo teiginiai plačiau nenagrinėtini ir atmestini.

39. Atsakovas teigia, kad teismas, pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimą prilygindamas darbuotojo atleidimo procedūrai, kai atleidžiama iš darbo darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės, netinkamai taikė VTĮ 22 straipsnio 3 dalies nuostatas. Tačiau šiuo atveju atsakovo pozicija pagrįsta tik deklaratyvaus pobūdžio, abstrakčiais teiginiais, jog teismas sutapatino neeilinio tarnybinės veiklos vertinimo procedūrą su atleidimo iš pareigų procedūra, o iš skundžiamos teismo nutarties turinio matyti, kad teismas PSĮ 21 straipsnio 1 dalies taikymą siejo išimtinai su pareiškėjo atleidimu iš pareigų, todėl atsakovas neįrodė akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo jas taikant.

40. Atsakovas, pagrindu atnaujinti procesą laikydamas tai, kad apeliacinės instancijos teismas konstatuotą PSĮ 21 straipsnio 1 dalies pažeidimą nepagrįstai pripažino esminiu, neįvardijo jokių konkrečių materialiosios teisės normų, kuriose toks ar panašaus pobūdžio pažeidimas būtų nurodytas kaip nesudarantis savarankiško pagrindo panaikinti sprendimą atleisti valstybės tarnautoją iš pareigų, ir pakartotinai akcentavo tik numanomus proceso teisės normų pažeidimus (netinkamą rėmimąsi teismų praktika bei nepakankamą padarytos išvados motyvavimą), todėl atsakovo teigiamas materialiosios teisės normų pažeidimas nepripažintinas akivaizdžiu.

41. Atsakovas, pasisakydamas dėl VTĮ 22 straipsnio 25 dalies nuostatų taikymo, pirmiausiai tvirtina, kad teismas, spręsdamas dėl pastarosios nuostatos pažeidimo, peržengė bylos nagrinėjimo ribas, t. y. pažeidė proceso teisės normas, tačiau, kaip minėta, toks argumentas nėra teisiškai reikšmingas sprendžiant dėl pagrindo atnaujinti procesą. Atsakovas nesutikimą su konstatuotu pažeidimu sieja ir su savo įsitikinimu, kad neeilinis pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimas atliktas praėjus daugiau nei 6 mėnesiams nuo kasmetinio veiklos vertinimo, bet nepateikia jokių argumentų, kodėl apeliacinės instancijos teismo skaičiavimai nelaikytini teisingais. Atsakovo samprotavimai, kad, vertinant VTĮ 22 straipsnio 25 dalies reikalavimus, turėtų būti atsižvelgiama į šios nuostatos tikslus, ir, vadovaujantis sisteminiu ir loginiu teisės aiškinimo metodais, turėtų būti užtikrinimas būtent valstybės tarnautojo veiklos vertinimas už ne mažiau nei 6 mėnesius, rodo tik atsakovo nesutikimą su apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, o ne akivaizdų esminį materialiosios teisės normų pažeidimą. Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl VTĮ 22 straipsnio 25 dalies pažeidimo reikšmės sprendžiant dėl ginčijamo Įsakymo teisėtumo, tačiau tokie teiginiai vėlgi susiję su proceso teisės normų pažeidimu (teismo procesinio sprendimo motyvacija) ir, atsižvelgiant į tai, kad Įsakymas panaikintas būtent dėl PSĮ 21 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimo, nelaikytini galėjusiais turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą ar nutartį.

42. Taigi, atsakovas teismui nepateikė akivaizdžių įrodymų, kad buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį, todėl nėra teisinių ir faktinių prielaidų atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintu pagrindu.

43. Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą, procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba kad teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-35-556/2018, 2019 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-14-492/2019). Pažymėtina, kad vertinant, ar nėra pagrindo atnaujinti procesą, svarbi teisės normos aiškinimo bei taikymo praktika, buvusi teismo sprendimo priėmimo metu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-92-520/2015). Vadovaujantis ABTĮ 15 straipsnio 1 dalimi, kurioje nurodoma, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, bei 160 straipsnio 2 dalimi, kurioje įtvirtintas reikalavimas prie prašymo atnaujinti procesą pridėti proceso atnaujinimo pagrindo buvimą pagrindžiančius įrodymus, laikytina, kad būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais – nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus ar nutartis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-2/2010, 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-52-146/2016).

44. Nagrinėjamame prašyme atnaujinti procesą atsakovas iš esmės teigė, kad dėl įvairių teisės normų taikymo būtina suformuoti teismų praktiką, tačiau tik pasisakydamas dėl PSĮ 21 straipsnio 1 dalies pažeidimo pripažinimo esminiu aiškiai įvardijo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinį sprendimą, kuris galbūt nėra suderinamas su skundžiamoje nutartyje padarytomis išvadomis, t. y. 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3636-556/2019.

45. Administracinėje byloje Nr. eA-3636-556/2019 ginčas kilo dėl valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą (kai panaikinama valstybės tarnautojo pareigybė), negavus išankstinio profesinės sąjungos sutikimo. Šioje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, kad pareiškėjas iš pareigų atleistas tik gavus Valstybinės darbo inspekcijos sutikimą, o Valstybinė darbo inspekcija, prieš duodama tokį sutikimą, kreipėsi į profesinę sąjungą, kuri 2018 m. balandžio 20 d. institucijai pateikė poziciją dėl tarnautojo atleidimo iš pareigų, t. y. nurodė, kad VTĮ nenumato kitokio darbdavio elgesio modelio po to, kai pareigybė panaikinama, kaip tik atleisti šios pareigybės panaikinimo momentu atitinkamas pareigas užėmusį valstybės tarnautoją, bet neužsiminė apie tai, kad atleidimas sietinas su asmens veikla profesinėje sąjungoje. Taigi, nors ir netiesiogiai, nevisiškai taip, kaip reikalauja teisinis reguliavimas, profesinės sąjungos sutikimas atleisti valstybės tarnautoją buvo išreikštas bei, šiuo konkrečiu atveju, buvo pakankamas priimti įsakymą atleisti jį iš pareigų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad profesinei sąjungai buvo žinoma apie institucijos (darbdavio) prašymą ir, vadovaujantis tarpusavio bendradarbiavimo principu, nebuvo jokių kliūčių išdėstyti savo poziciją tiesiogiai ir institucijai (darbdaviui), bet tai dėl nežinomų priežasčių nepadaryta. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nėra jokių įrodymų dėl to, jog valstybės tarnautojas buvo atleistas dėl jo veiklos profesinėje sąjungoje, jog profesinės sąjungos pozicija vis dėlto buvo išreikšta, jog nėra duomenų dėl Valstybinės darbo inspekcijos sprendimo apskundimo, apelianto argumentą, kad jis negalėjo būti atleistas iš pareigų pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą, nes nebuvo gautas privalomas profesinės sąjungos išankstinis sutikimas, pripažino nepagrįstu.

46. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo vertinimu, kad ginčo situacija yra panaši susidariusiai administracinėje byloje Nr. eA-3636-556/2019, todėl nėra pagrindo išvadai, kad, esant iš esmės panašiai faktinei situacijai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas skirtingai vertino išankstinio profesinės sąjungos sutikimo atleisti valstybės tarnautoją iš pareigų negavimo reikšmę priimto sprendimo atleisti tarnautoją iš pareigų teisėtumui. Papildomai pastebėtina, kad prašyme atnaujinti procesą 2019 m. kovo 13 d. nutarties turinys apibūdinamas tendencingai (atsakovui palankiai), nutylint esminius teismo padarytų išvadų motyvus. Atsakovas nepateikė kitų argumentų, sudarančių pagrindą manyti, jog skundžiama nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4863-556/2019 nesuderinama su dominuojančia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, todėl nekonstatuotinas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtintas pagrindas atnaujinti procesą.

47. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas neįrodė egzistuojant ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punkte nurodytus proceso atnaujinimo pagrindus, todėl jo prašymas atnaujinti procesą netenkintinas.

48. Kadangi byloje priimamas pareiškėjui palankus sprendimas, t. y. atsakovo prašymas atnaujinti procesą netenkinamas, pareiškėjas pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį įgijo teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlyginamos ne bet kokios, o tik proceso šalies patirtos realios, pagrįstos ir būtinos išlaidos. Šiuo atveju pareiškėjas ir jį atstovaujantis advokatas tą pačią 2019 m. lapkričio 18 d. pateikė du skirtingus atsiliepimus į prašymą atnaujinti procesą, nepaaiškindami to priežasčių. Pastebėtina, kad pareiškėjas sąskaitą už advokato suteiktas paslaugas (atsiliepimo į Administracijos prašymą dėl proceso atnaujinimo parengimą ir pateikimą teismui) apmokėjo 2019 m. lapkričio 15 d. (VIII t., b. l. 107, 108), taigi jis negalėjo nežinoti apie advokato jo vardu rengiamą procesinį dokumentą. Pareiškėjo pateiktame atsiliepime išdėstyti argumentai savo esme labai panašūs jo atstovo advokato pateiktame atsiliepime išdėstytiems argumentams, tačiau platesni, išsamesni, todėl teisėjų kolegijos vertinimu pareiškėjo patirtos išlaidos advokato pagalbai šiuo atveju nepripažintinos būtinomis. Atsižvelgiant į tai, pateiktas prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-4863-556/2019 netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-4863-556/2019 pagal pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė