2016-10-03 Nr. AB-18867-3-61-3-00654-2014-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1494-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00654-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija: 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. U. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo ir sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja A. U. 2014 m. sausio 29 d. su skundu (b. l. 1-7) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir KAM, Ministerija) 2014 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. 12-01-57;

2) priteisti pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos KAM, 2 860,48 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio nuostatų taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., ir 2 343,12 Lt valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Taip pat prašė atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir sustabdyti administracinę bylą, kol Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) išnagrinės Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumą.

Skunde nurodė, kad KAM mokėdama pareiškėjai sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtintus teisėtų lūkesčių ir proporcingumo principus, pareiškėjos pensijos sumažinimas yra neteisėtas, diskriminacinis, pareiškėjos teisė turi būti apginta išmokėjus valstybinės pensijos nepriemoką.

Atsakovas ir atsakovo atstovas Ministerija atsiliepime į skundą (b. l. 15-18) prašė bylą nutraukti nustačius, kad skundas paduotas praleidus padavimo terminą arba skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Konstitucinis Teismas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nepripažino prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl KAM sprendimas perskaičiuoti pensiją buvo teisėtas ir pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą nėra. Ginčo laikotarpis, kuriuo pareiškėjai pensija buvo sumažinta tik Laikinojo įstatymo 4 straipsnio pagrindu, yra nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. ir šiuo laikotarpiu pensijos nepriemoka sudaro 5 203,60 Lt. Prašydama teismo atnaujinti procesinį terminą, pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių objektyvias aplinkybes, sutrukdžiusias jai realizuoti savo teisę per nustatytus terminus. Skunde nurodytos priežastys subjektyvios, neatitinka teismų praktikos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu (b. l. 51-54) atmetė pareiškėjos prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjos A. U. skundą dalyje nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. atmetė kaip nepagrįstą.

Visų pirma pasisakydamas dėl pareiškėjos prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą, teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pateiktu teisės aiškinimu, įvertino tai, kad pareiškėja apie savo teisių pažeidimą (pensijos nepriemoką laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.) turėjo sužinoti 2010 m. vasario mėnesį, kai jai buvo išmokėta pirma sumažinta pensija, tačiau į teismą kreipėsi tik 2014 m. sausio 29 d., ir konstatavo, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, skundą tiek, kiek juo prašoma priteisti valstybinės pensijos skirtumą, negautą dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio ribojimų taikymo 2010–2011 m. laikotarpiu, atmetė kaip nepagrįstą.

Pasisakydamas dėl skunde keliamo ginčo už 2012-2013 metų laikotarpį, teismas nustatė, kad pareiškėjai nuo 2005 m. spalio 6 d. paskirta 692,90 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Dėl sumažintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą grąžinimo nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn. pareiškėja 2013 m. gruodžio 16 d. su prašymu paskaičiuoti kokia susidarė valstybinės pensijos nepriemoka, pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir išmokėti susidariusį skirtumą, kreipėsi į Ministeriją, kuri 2014 m. sausio 13 d. sprendimu Nr. 12-01-57 atsisakė patenkinti pareiškėjos prašymą.

Remdamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimais, teismas nurodė, jog kadangi Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimu pripažinta, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymai, priimti 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., kuriais buvo pratęstas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas, neprieštaravo Konstitucijai, sumažinta valstybinė pensija pareiškėjai pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymus, priimtus 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., galėjo būti mokama, vadinasi, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos skundo dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymus ir panaikinti KAM 2014 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. 12-01-57 „Dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“.

III. Pareiškėja A. U. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 60-64), kurio prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjos prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą atmestas ir skundo dalis dėl sumažintos valstybinės pensijos priteisimo nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. atmesta kaip nepagrįsta, ir priimti naują sprendimą.

Apeliaciniame skunde nurodo:

1) teismas, priimdamas sprendimą dėl prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą, turėjo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, kad teisė kreiptis į administracinius teismus suprantama plačiai, o teisė naudotis teisminiais gynybos būdais visų pirma grindžiama konstituciniu teisminės gynybos principu;

2) teismas, priimdamas sprendimą, nesivadovavo, nors turėjo vadovautis, Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniais, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsniu, Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 7 straipsniu, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalimi, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2013 m. balandžio 23 d. pažyma;

3) nuo 2012 m. sausio 1 d. buvo panaikintas dalies socialinių išmokų mažinimas, todėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio galiojimą pratęsiant 2012 ir 2013 metams buvo pažeistas finansų krizės naštos padalijimo tolygumo ir proporcingumo visai visuomenei principas, diskriminuojami pareigūnai ir kariai, gaunantys valstybines pensijas.

Atsakovas ir atsakovo atstovas Ministerija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 76-77), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimai patvirtina, jog teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjos skundas atmestinas. Teismas taip pat pagrįstai neatnaujino praleisto skundo padavimo termino, nes pareiškėjos nurodytos aplinkybės nėra objektyvios, sudarančios pagrindą tokį terminą atnaujinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Prieš pasisakydama dėl bylos esmės, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį, administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl byla išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamu atveju teismui pateiktame skunde pareiškėja suformulavo reikalavimus: 1) priteisti pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos KAM, 2 860,48 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio nuostatų taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., ir 2 343,12 Lt valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.; 2) panaikinti KAM 2014 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. 12-01-57. Pareiškėja taip pat prašė atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir sustabdyti administracinę bylą, kol Konstitucinis Teismas išnagrinės Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumą.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą ir skundą tiek, kiek juo prašoma priteisti valstybinės pensijos skirtumą, negautą dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio ribojimų taikymo 2010–2011 m. laikotarpiu, atmetė kaip nepagrįstą.

Pasisakydama šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog pagal ABTĮ 101 straipsnio 7 dalį, jei paaiškėja, kad skundas buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą, byla nutraukiama, o ne atmetamas skundas.

Antra, Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis nustatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Taigi, iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Atitinkamai, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pareiškėjai A. U. valstybinė pensija buvo sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, o nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir vėliau iki 2013 m. gruodžio 31 d. – taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas.

Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atskyrė pareiškėjos reikalavimą priteisti pensijos nepriemoką už 2010-2011 metų laikotarpį nuo reikalavimo priteisti pensijos nepriemoką už likusį skunde nurodytą laikotarpį ir pagrįstai atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 suformuotą praktiką, įvertinęs tai, kad pirmoji sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjai buvo išmokėta už 2010 m. sausio mėnesį, o į teismą su skundu dėl šios pensijos nepriemokos pareiškėja kreipėsi tik 2014 m. sausio 29 d., konstatavo, kad į teismą dėl 2010-2011 metais susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo pareiškėja kreipėsi praleidusi 3 metų procesinį terminą.

Tačiau, kiek tai susiję su pareiškėjos prašymu ir galimybe praleistą terminą atnaujinti, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006).

Tačiau išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 ir kt.). Tokiais atvejais vertintina tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų.

Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėja, 2010 m. vasario mėnesį gavusi pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodama, ko iš jos reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.).

Atsižvelgiant į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, darytina išvada, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Vertintina, jog išvardytos priežastys, teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, sudarė pareiškėjai objektyvias kliūtis laiku teismui paduoti skundą, dėl pensijos nepriemokos susidariusios 2010-2011 metų laikotarpiu. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, tenkina pareiškėjos prašymą ir atnaujina pareiškėjai kreipimosi į teismą terminą, tiek, kiek tai susiję su jos reikalavimu priteisti valstybinės pensijos nepriemoką už 2010-2011 metų laikotarpį.

Pažymėtina, jog toks aplinkybių vertinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą dėl praleisto termino atnaujinimo bylose dėl valstybinių pensijų (žr. pvz., nutartis administracinėse bylose Nr. AS502-169/2014, AS662-809/2014, Nr. AS756-836/2014, Nr. AS756-885/2014, AS552-759/2014, AS624-811/2014 ir kt.). Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies ir Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo nuostatas, būtina vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis jau išnagrinėtose analogiškose bylose.

Toliau pasisakydama dėl pareiškėjos reikalavimų priteisti visą nuo 2010 m. iki 2011 metų, 2012 metais ir 2013 metais neišmokėtą valstybinę pensiją, teisėjų kolegija nurodo, kad kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjai už tarnybą paskirta valstybinė pensija ginčo laikotarpiu buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį (2010 m. sausio-liepos mėnesiais paskirta 1052,9 Lt pensija buvo perskaičiuojama iki 881,7 Lt; 2010 m. rugpjūtį vietoje 704,51 Lt paskirtos pensijos perskaičiuota 604,51 Lt; o 2010 m. rugsėjį-2013 m. gruodį paskirta 692,9 Lt pensija perskaičiuota iki 595,27 Lt). Ministerija, atsakydama į pareiškėjos 2013 m. gruodžio 16 d. prašymą, kuriame pareiškėja prašė, be kita ko, išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 1 d., 2014 m. sausio 13 d. sprendime Nr. 12-01-57, be kita ko, nurodė, jog pareiškėjos valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. mažinta pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, kurį Konstitucinis Teismas pripažino neprieštaraujančiu Konstitucijai, susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka galėtų būti išmokėta tik priėmus pensijų kompensavimą reglamentuojančius teisės aktus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Kartu pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas yra pasisakęs ir dėl pareiškėjos argumentų dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo termino pratęsimo 2012 ir 2013 metams konstitucingumo. 2015 m. gegužės 14 d. nutarime (iki kurio priėmimo pareiškėja prašė sustabdyti šią bylą) Konstitucinis Teismas konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985 ) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pareiškėjos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo teisėtas. Kadangi pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjos valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), nėra pagrindo spręsti, jog tikrinamu atveju buvo pažeistos pareiškėjos teisės, atitinkamai nėra pagrindo taikyti pareiškėjos prašomą šių teisių gynimo būdą – priteisti susidariusią nepriemoką.

Pasisakant dėl pareiškėjos argumentų, jog teisinis reglamentavimas, kuriuo Laikinojo įstatymo 4 straipsnio galiojimas buvo pratęstas, pažeidžia jos teises, t. y. diskriminuoja pareiškėją kitų pensiją gaunančių asmenų atžvilgiu, pažymėtina, jog Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarime taip pat išaiškinta, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Kartu pastebėtina, jog nagrinėjamu atveju nėra duomenų, jog asmenų, patenkančių į tą pačią kategoriją, kaip ir pareiškėja, t. y. gaunančių pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo sumažinta, situacijos yra vertinamos kitaip nei pareiškėjos, nėra duomenų, kad pareiškėja buvo diskriminuojama. Atsižvelgus į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas.

Apeliaciniame skunde pareiškėja iš esmės prašo bylą nagrinėti tiesiogiai taikant Konstitucijos bei tarptautinių teisės aktų nuostatas. Šiuo aspektu pažymėtina, jog, minėta, Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose pripažino, kad tiek Laikinojo įstatymo 4 straipsnis, tiek ir šios teisės normos galiojimo pratęsimas neprieštarauja Konstitucijai, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės nesivadovauti nurodytomis teisės normomis ir ginčą spręsti tiesiogiai taikydamas Konstitucijos bei tarptautinių teisės aktų nuostatas.

Atkreiptinas dėmesys, jog aukščiau aptartas teisės aiškinimas ir taikymas atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą po Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo, kurioje konstatuota, jog nėra pagrindo pripažinti, kad karių ir pareigūnų valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr., pvz., 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-520/2015; 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015; 2016 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1194-520/2016; 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1071-520/2016; 2016 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-316-552/2016 ir kt.).

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, įvertinus tai, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai, konstatuotina, jog Ministerija pagrįstai ir teisėtai pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. mokėjo sumažintą valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, pareiškėjos pirmosios instancijos teismui pateiktas skundas, atnaujinus terminą skundui dėl 2010-2011 metais susidariusios pensijos nepriemokos pateikti, atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjos A. U. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą pakeisti jį išdėstant taip:

„Pareiškėjos A. U. prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo tenkinti.

Atnaujinti pareiškėjai A. U. terminą skundui dėl valstybinės pensijos už 2010-2011 metų laikotarpį priteisimo paduoti.

Pareiškėjos A. U. skundą atmesti.“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Romanas Klišauskas

Virginija Volskienė