2018-01-09 Nr. BB-189-1-20-9-00368-2013-5 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-74-648/2018

Teisminio proceso Nr. 1-20-9-00368-2013-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.28.5.2; 2.1.7.3.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Masioko (kolegijos pirmininkas), Eligijaus Gladučio ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. L. kasacinį skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 25 d. nuosprendžio, kuriuo J. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, paskiriant įpareigojimą neišvykti už gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo visą bausmės atidėjimo laikotarpį.

Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 9 d. nutartis, kuria nuteistojo J. L. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. J. L. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė tariamą teisę, naudodamas prieš R. K. psichinę ir fizinę prievartą, padarė didelę žalą nukentėjusiojo teisėms ir teisėtiems interesams, t. y.: 2012 m. kovo 17 d., apie 7 val., R. K. gyvenamojo namo kieme, esančiame Lazdijų r. sav., (duomenys neskelbtini), siekdamas išgauti iš R. K. 100 000 Lt (28 962 Eur) skolą, pasikvietė nukentėjusįjį pasikalbėti į kiemą, kur nenustatyti asmenys, pagriebę jį už drabužių, įsitempė į garažą, grasindamas užmušti, kartu su nenustatytais asmenimis rankomis bei kojomis sudavė smūgius į įvairias kūno vietas, reikalaudamas grąžinti pinigus, po to surišo rankas, ant galvos uždėjo maišą, prievarta įsodino į jo naudojamą automobilį „Audi A3“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiuojant sudavė smūgius į įvairias kūno vietas, automobiliui sustojus, ištempė už drabužių iš automobilio, nutempė į M. S. priklausančią pirtį, esančią Lazdijų r. sav., (duomenys neskelbtini), numetė ant grindų, gulinčiam sudavė nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas, uždėtą maišą aplink kaklą verždami smaugė, numovę kelnes nudegino jam dešinę šlaunį įkaitintu metaliniu žarstekliu, grasino pakišti po ledu, jeigu negrąžins pinigų, suduodami ne mažiau kaip 18 smūgių, sukėlė nukentėjusiam R. K. fizinį skausmą bei padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

2. Kasaciniu skundu nuteistasis J. L. prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir bylą nutraukti arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

2.1. Pasak kasatoriaus, nagrinėjant bylą buvo padaryti BPK 20 straipsnio pažeidimai, nes teismai atmetė kaip įrodymą 2015 m. rugpjūčio 21 d. pažymą iš „C.C.L.“ įmonės, neatlikę joje nurodytų duomenų patikrinimo. Kasatorius skunde prašo patikrinti įrodymų vertinimą dėl to, kad teismai nepagrįstai atmetė įrodymus, patvirtinančius jo alibi, kad jis įvykio dieną buvo Airijoje, vykdė savo darbines funkcijas. Tokiais įrodymais jis laiko „C.C.L.“ pažymas, kurios pateiktos byloje, tačiau teismai jomis nesirėmė, vertino kaip neinformatyvias, nepatvirtinančias, jog J. L. 2012 m. kovo 15, 16, 17 ir 19 dienomis buvo darbe, nors šios dienos pažymoje nurodytos. Kasatoriaus pateikti dokumentai atitinka visus BPK 95 straipsnio, 96, 98 straipsnių reikalavimus, todėl jo pateiktų prašymų vertinti rašytinius įrodymus atmetimas nėra motyvuotas, o padarytos išvados pagrįstos teismų prielaidomis apie esą netinkamą pažymą, kurią patikrinti buvo galima išreikalaujant BPK 97 straipsnio tvarka. Patys teismai ir tyrėjai galėjo išreikalauti bet kokias pažymas iš „C.C.L.“ įmonės Airijoje, naudodamiesi Europos Sąjungos valstybėse veikiančia teisminio bendradarbiavimo tvarka. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas, kad toks išreikalavimas būtų pažeidęs operatyvumo principą, pasak kasatoriaus, pažeidė kasatoriaus teises į tinkamą teismo procesą (BPK 10 straipsnio 2 dalis, 7 straipsnis), dėl to byla buvo išnagrinėta neišsamiai ir priimtas nepagrįstas nuosprendis. Kasatoriaus teigimu, išvadą dėl duomenų pakankamumo buvo galima daryti tik jei teismas būtų neatsisakęs ir ėmęsis priemonių surinkti duomenis, kurie paneigtų jo pateiktus rašytinius įrodymus, patvirtinančius, kad jis įvykio dieną buvo Airijoje darbo reikalais.

2.2. Kasatorius teigia, kad buvo netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas, nes sprendžiant klausimą dėl kaltininko veiksmų atitikties savavaldžiavimo požymiams būtina nustatyti, ar kaltininkas turėjo teisę į turtą ir teisėtą pagrindą reikalauti iš nukentėjusiojo asmens perduoti turtą, juridinio pagrindo buvimas yra lemiamas požymis sprendžiant dėl BK 294 straipsnio taikymo. Pasak kasatoriaus, byloje nėra konkrečių kaltinimo duomenų, išskyrus nukentėjusiojo parodymuose esantį sąmoningą kasatoriaus apkalbėjimą nurodant išgalvotą, tikrovėje neegzistuojantį turtinės teisės juridinį pagrindą, bei kitų prieštaringus netiesioginius liudytojų parodymus. Kasatorius tvirtina, kad jokios turtinės teisės nebuvo, jis nežino apie kokią nors turtinę teisę. Kaltinime nurodytas turtinio konflikto egzistavimo faktas nepasitvirtino, todėl kasatoriaus veiksmai neturi nusikalstamai veikai būdingų požymių.

2.3. Pasak kasatoriaus, būtina nustatyti, kad asmuo suvokė savo veiksmų neteisėtą ir savavališką pobūdį, numatė, kad dėl to bus padaryta didelė žala kito asmens teisėms bei teisėtiems interesams, ir šių padarinių norėjo arba jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti, šių reikalavimų byloje nebuvo laikomasi. Byloje nustatytas ne konkretus teisinis santykis tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo, tačiau tik neapibrėžtos prielaidos, kad toks santykis galimai buvo nukentėjusiojo manymu, o tai yra netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas. Kasatorius pabrėžia, kad apeliaciniame skunde buvo nurodytas nuosprendžio prieštaringumas tuo aspektu, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo kilę konfliktai yra asmeninio pobūdžio, jie nėra susiję su kokių nors subjektinių teisių, kurios kyla iš civilinių teisinių santykių, įgyvendinimu, nuosprendyje nurodytų turtinių teisių turinys suformuluotas dirbtinai.

2.4. Skunde išvardijami bylos duomenys, kurie, pasak kasatoriaus, patvirtina argumentus dėl netinkamo įstatymo taikymo. Jokie bylos duomenys nepatvirtina turtinės teisės juridinio pagrindo, tam prieštarauja ir nukentėjusiojo sutuoktinės parodymai apie skolą, kurie skiriasi tarpusavyje, nesutampa su nukentėjusiojo parodymais, kitų liudytojų nurodytomis aplinkybėmis. Kasatorius tvirtina, kad jokios reikalavimo teisės dėl su bankrutavusia UAB „D“ susijusių pinigų neišreiškė, nes pats neturi jokių turtinių teisių į įmonę ar jos turtą, byloje nėra jokių dokumentų apie UAB „D“ ar su nukentėjusiuoju susijusias kasatoriaus turtines reikalavimo teises. Nukentėjusysis įmonėje nedirba nuo 2010 m. birželio 30 d., kasatorius nuo 2011 m. sausio 21 d., o kaltinime nurodoma nusikalstamos veikos data – 2012 m. kovo 17 d. Nukentėjusysis pareiškimą dėl nusikalstamos veikos pateikė praėjus 19 mėnesių nuo nusikalstamos veikos datos, t. y. tik 2013 m. spalio 24 d., kai buvo laikomas suimtas Baltarusijos Respublikoje. Skunde nesutinkama, kad nukentėjusiojo sutuoktinės pateiktas pokalbio tarp jos ir J. L. garso įrašas apie asmeninio pobūdžio tarpusavio konfliktus turi įrodomąją reikšmę. Asmens reikalavimas atiduoti skolą, grasinimas kreiptis į teisėsaugos institucijas, į anstolius dėl priverstinio skolos išieškojimo, taip pat necenzūrinių žodžių, žargonų vartojimas, reikalaujant skolos grąžinimo, savaime nelaikytini savavaldžiavimu BK 294 straipsnio prasme. Kasatoriaus manymu, itin reikšminga aplinkybė, kad nukentėjusysis bylos iškėlimo motyvu nurodė priešiškumą J. L. dėl to, kad šis teisėsaugos pareigūnams Baltarusijoje įskundė nukentėjusįjį dėl narkotikų gabenimo. Tai rodo, kad nukentėjusysis turėjo pagrindą apkalbėti kasatorių, nurodydamas tik savo sugalvotą nesamą turtinę teisę, kurią neva savavališkai vykdė kasatorius. Kasatorius kaip reikšmingą aplinkybę nurodo ir tai, kad nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas du kartus, nesurinkus pakankamai duomenų dėl bylos perdavimo teismui.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Rima Kriščiūnaitė atsiliepimu prašo nuteistojo skundą atmesti.

3.1. Pasak prokurorės, bylos medžiaga patvirtina, kad pagal pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimais nustatytas faktines aplinkybes nuteistojo J. L. kaltės klausimas išspręstas teisingai, jo kaltumas padarius nusikalstamą veiką (BK 294 straipsnio 2 dalis) įrodytas BPK nustatyta tvarka ir pagrįstas nuosprendyje bei nutartyje išdėstytų ir išanalizuotų įrodymų visuma. Kauno apygardos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo J. L. apeliacinį skundą, aptarė įrodymų vertinimo klausimus, nutartyje dėl jų pasisakė, byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320–324 straipsnių nuostatų.

3.2. Prokurorė atkreipia dėmesį į tai, kad analogišką argumentą dėl turimo alibi nuteistasis J. L. buvo nurodęs ir savo apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas kruopščiai ištyrė ir dar kartą įvertino J. L. pateiktus dokumentus, taip pat jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, nukentėjusiojo bei liudytojų parodymus, kitus byloje surinktus duomenis ir nuteistojo versiją, kad nusikaltimo metu jis buvęs kitoje vietoje, motyvuotai atmetė. Teismas nurodė, kad Airijos valstybinės mokesčių inspekcijos suvestinėje tik pažymėta, kad 2012-2014 metais J. L. dirbo minėtoje įmonėje, tačiau tai nepagrindžia, jog nusikaltimo dieną jis buvo Airijoje, o ne Lietuvoje, nes pats nuteistasis parodė, kad tuo laikotarpiu ne kartą buvo parvažiavęs į Lietuvą. Airijos bendrovės „C.C.L.“ pažymas teismas įvertino kaip nepatikimus įrodymus, kurie prieštarauja kitiems bylos duomenims ir teismo nustatytoms aplinkybėms, ir tokį savo sprendimą išsamiai motyvavo. Kasatoriui nepriimtinos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui.

3.3. Prokurorė nesutinka, kad buvo padaryti BPK 10 straipsnio 2 dalies ir 7 straipsnio pažeidimai. Iš bylos medžiagos ir teismo posėdžių protokolų matyti, kad J. L. teisės procese nebuvo varžomos, jam buvo sudaryta galimybė įstatymų nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo įtarimų bei kaltinimų, teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui, jis turėjo gynėją ir savo teises procese realizavo. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nuteistasis teismo posėdyje dalyvavo, tačiau nei jis, nei jo gynėjas neprašė atlikti įrodymų tyrimą ir išreikalauti papildomus įrodymus ar dokumentus.

3.4. Atsiliepime nesutinkama ir su tuo, kad byloje nėra nustatyta, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo R. K. buvo konkretus teisinis santykis ar turtinis konfliktas, turintis juridinį pagrindą. Nors pats kasatorius neigia, kad nukentėjusysis buvo jam skolingas, tačiau iš nukentėjusiojo R. K., liudytojų A. K., G. K., L. J., R. K. ir kitų parodymų aišku, kad nuteistasis J. L. reikalavo iš nukentėjusiojo grąžinti skolą ir nesutarimai tarp jų vyko būtent dėl pinigų. Teismų praktikoje reikalavimas patenkinti turtines pretenzijas, atsiradusias Civilinio kodekso nustatytais pagrindais, tačiau pažeidžiant teisės įgyvendinimo tvarką, esant kitiems BK 294 straipsnyje numatytiems požymiams, kvalifikuojamas kaip savavaldžiavimas. Veika kvalifikuojama kaip savavaldžiavimas ir tada, kai savavališkai įgyvendinama tariama teisė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-562-/2011, 2K-504-139/2015). Pagal teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes nuteistojo J. L. padaryta nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 294 straipsnio 2 dalį.

4. Nuteistojo J. L. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

5. Kasaciniame skunde ginčijamos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados dėl J. L. nuteisimo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, teigiant, kad kaltė dėl šio nusikaltimo padarymo grindžiama tik prielaidomis, nepatikrinus jo alibi, neištyrus visų bylos įrodymų, netinkamai įvertinus kasatoriaus vardijamus bylos įrodymus, taip teismai padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimą ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 294 straipsnio 2 dalį.

6. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo kasacinio teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, gali patikrinti, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Taigi, kasacinės instancijos teismas žemesnių instancijų teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tik gali tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-130-699/2015, 2K-302-648/2017).

7. Atsižvelgiant į tai, skunde nurodyti argumentai, skirti teismų nustatytoms aplinkybėms paneigti, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinio skundo teiginius, kuriuose išvardijami bylos duomenys, pateikiant jų vertinimo interpretaciją, prašant juos įvertinti kitaip, neigiant bylos faktines aplinkybes, kolegija nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl BPK reikalavimų laikymosi ir BK 294 straipsnio 2 dalies taikymo

8. Byloje nustatyta, kad J. L., veikdamas bendrininkų grupe su nenustatytais asmenimis, panaudodamas fizinę ir psichinę prievartą prieš R. K., savavališkai vykdė tariamą teisę (siekė išgauti iš nukentėjusiojo 28 962 Eur skolą). Tokie J. L. veiksmai teismų įvertinti kaip savavaldžiavimas, atitinkantis BK 294 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nusikalstamos veikos sudėtį.

9. Pagal BK 294 straipsnio dispoziciją savavaldžiavimas yra tada, kai asmuo, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdo savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę, kuri yra ginčijama arba pripažįstama, bet nerealizuojama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-548/2011).

10. Nors kasatorius tvirtina, kad nenustatyta, jog jis turėjo teisinį pagrindą reikalauti iš nukentėjusiojo perduoti jam turtą, neigia buvus turtinės teisės juridinį pagrindą, tačiau iš teismų sprendimų ir bylos duomenų matyti, kad teismai, ištyrę bylos įrodymų visumą (nukentėjusiojo parodymai, liudytojų parodymai, specialisto išvada, akistatos protokolas, kiti rašytiniai dokumentai, daiktų pateikimo protokolas, apžiūros protokolas), nustatė, kad J. L. veikė siekdamas išgauti iš nukentėjusiojo skolą, o tai reiškia savavališką tariamos teisės vykdymą. Pažymėtina, kad nuteistasis ir apeliaciniame skunde nesutiko su nustatyta aplinkybe, jog jis siekė išgauti skolą. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pasisakė dėl šios aplinkybės nustatymo ir atitikties nusikalstamos veikos sudėties požymiui. Teismas nutartyje nurodė, kad skolos egzistavimo faktas nustatytas pagal liudytojų, nukentėjusiojo parodymus apie nesutarimų tarp J. L. ir R. K. pagrindą. Taigi nėra pagrindo abejoti, kad teismai, remdamiesi bylos įrodymų visuma, nepažeisdami BPK reikalavimų, nustatė veikos kvalifikavimui reikšmingą aplinkybę, jog J. L. veikė savavališkai vykdydamas savo tariamą teisę. Motyvai dėl veikos teisinio vertinimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose išdėstyti aiškiai, nuosekliai ir logiškai, kiti kasatoriaus teiginiai šiuo klausimu yra deklaratyvaus pobūdžio, susiję su nustatytų faktinių aplinkybių neigimu.

11. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad, priešingai kasatoriaus teiginiams, teismai patikrino, motyvuotai atsakė ir atmetė nuteistojo gynybos versiją, kad jis nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo Lietuvoje. J. L. pirmosios instancijos teisme ir apeliaciniame skunde siekė įrodyti, kad nusikalstamos veikos metu jo Lietuvoje nebuvo, nes jis dirbo Airijoje, kaip to patvirtinimą pateikė 2015 m. rugpjūčio 21 d. „C.C.L.“ pažymą, kurioje nurodoma, kad J. L. 2012–2014 m. dirbo minėtoje įmonėje.

12. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, pagal kurias teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi duomenų pripažinimas įrodymais yra teismo prerogatyva ir klausimą, ar į bylą pateikti rašytiniai dokumentai laikytini įrodymais, kaip ir minėta, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis). BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai, vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus, neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-28-489/2016).

13. Nagrinėjamos bylos atveju teismai pateikė aiškius argumentus, kodėl abejoja pateiktų rašytinių dokumentų įrodomąja verte ir kodėl 2015 m. rugpjūčio 21 d. „C.C.L.“ pažymoje esančius duomenis vertina kaip nepatvirtinančius bylai reikšmingos aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo teiginį, dar kartą įvertino į bylą pateiktas šią ir kitas pažymas bei kitus bylos įrodymus. Sutikdamas su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadomis, teismas konstatavo, kad 2015 m. rugpjūčio 21 d. „C.C.L.“ pažyma tik įrodo, jog J. L. tuo laikotarpiu dirbo Airijos įmonėje, tačiau nepatvirtina fakto, kad fiziškai tomis dienomis jis buvo Airijoje.

14. Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad teismai faktines bylos aplinkybes nustatė pažeisdami BPK 20 straipsnyje įtvirtintas taisykles. Pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai. Nuosprendyje visi teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai yra nurodyti, išdėstytos įrodyta pripažintos aplinkybės, taip pat įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo apeliacinį skundą ir patikrinęs baudžiamąją bylą faktų bei teisės taikymo aspektais, laikydamasis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, išsamiai bei visapusiškai išanalizavo, įvertino byloje esančių įrodymų visumą ir pateikė motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esminių argumentų, nurodė motyvus, kodėl nuteistojo skundas atmetamas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas nepakeistas. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo J. L. baudžiamojoje byloje BPK 20 straipsnio 3–5 dalys, 320 straipsnio 3, 4 dalys pažeistos nebuvo, baudžiamasis įstatymas (BK 294 straipsnio 2 dalis) pagal nustatytas aplinkybes taikytas tinkamai, taigi, remiantis kasaciniame skunde išdėstytais argumentais, tenkinti kasatoriaus prašymus – panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir bylą jam nutraukti arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka – nėra jokio pagrindo. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio arba apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, nuteistojo kasacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo J. L. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vytautas Masiokas

Eligijus Gladutis

Artūras Pažarskis