2018-12-19 Nr. AB-23366-3-61-3-01630-2016-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-5578-438/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01630-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo formuluoja remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-2751-146/2016 nustatytais faktais, jog Vilniaus miesto savivaldybė atliko neteisėtus veiksmus pareiškėjo ir jo šeimos atžvilgiu, bei aplinkybe, kad atsakovas neįvykdė šiame sprendime nurodytų įpareigojimų. Atsakovas teismo buvo įpareigotas iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2012 m. gruodžio 11 d. prašymą skirti vienkartinę išmoką, tačiau Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento direktorius 2016 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. A15-971/16-(2.1.4E-SR) (toliau – ir įsakymas) skyrė tik 38 Eur vienkartinę išmoką. Pareiškėjas kreipėsi į atsakovą su skundu, prašydamas peržiūrėti minėtą įsakymą, ir gavo 2016 m. liepos 12 d. atsakymą į savo skundą, kuriame konstatuotas įsakymo teisėtumas ir pagrįstumas. Šis atsakymas prieštarauja konstituciniams principams, pakartotinai sukelia pareiškėjui teisines pasekmes ir išgyvenimus. Taigi Vilniaus miesto savivaldybė priėmė sprendimą, kuris prieštarauja Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 17 straipsnio 1 dalies 3 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui. Vilniaus miesto savivaldybė, priimdama sprendimą, taip pat pažeidė JTO Neįgaliųjų teisių konvenciją.

3. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas pirmą kartą dėl vienkartinės pašalpos skyrimo kreipėsi 2010 m. lapkričio 22 d. Jo prašymas buvo svarstytas 2011 m. sausio 14 d. Vienkartinių pašalpų skyrimo komisijoje. Komisijos sprendimu pareiškėjui vienkartinė pašalpa nebuvo skirta, nes pareiškėjas nepateikė pažymų ar kitų dokumentų, patvirtinančių apie tuo metu įvykusią nelaimę, padariusią žalą turtui ar sveikatai. Vėliau pareiškėjas dėl vienkartinės pašalpos skyrimo kreipėsi 2011 m. spalio 21 d., 2012 m. liepos 9 d. ir 2012 m. gruodžio 11 d., jo prašymai buvo svarstyti Vienkartinių pašalpų skyrimo komisijoje. Komisijos sprendimais pareiškėjui vienkartinė pašalpa nebuvo skirta, nes jo gaunamos vidutinės vieno mėnesio pajamos vienam šeimos nariui viršydavo pašalpos skyrimui nustatytą ribą.

5. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui trejų metų ieškinio senaties termino eiga prasidėjo 2011 m. lapkričio mėnesį, kai jam pirmą kartą buvo atsisakyta suteikti vienkartinę pašalpą, o pasibaigė 2014 m. lapkričio mėnesį. Net tuo atveju, jeigu teismas manytų, kad ieškinio senaties termino eiga prasidėjo vėliau nei 2011 m. lapkričio mėn., vis vien ieškinio senaties terminas laikytinas praleistu, nes pareiškėjas 2013 m. kovo 12 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 1-65 patvirtinto Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašo dalies ir Vienkartinių pašalpų skyrimo komisijos 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo panaikinimo. Tuo metu pareiškėjas reikalavimo dėl turtinės ar neturtinės žalos nereiškė, nors, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo realias galimybes kreiptis dėl nemokamos teisinės pagalbos į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą ir laiku apginti savo galimai pažeistą subjektinę teisę.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1‑8946‑484/2014 pripažino, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 1-65 patvirtinto Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 20, 21, 22 punktai ta apimtimi, kuria nėra numatyta, kad į bendrai gyvenančių asmenų pajamas, kurios apskaičiuojamos vienkartinei pašalpai skirti, neįskaitomos slaugos ar priežiūros išlaidų tikslinės kompensacijos, prieštarauja Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 17 straipsnio 1 dalies 3 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui. Tuo metu, kai pareiškėjui buvo atsisakyta skirti vienkartinę pašalpą, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 1-65 patvirtintos Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašo nuostatos buvo galiojančios ir nepanaikintos. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 4 dalis numato, kad įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai, todėl pirmiausia tokia pareiga tenka pareiškėjui, nes būtent jis teigia patyręs žalą ir prašo jos atlyginimą priteisti.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

8. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. balandžio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-892-502/2018 pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir perdavė pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, nes nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas pareiškėjo skundui paduoti nebuvo pasibaigęs ir teismas privalėjo nagrinėti pareiškėjo skundą iš esmės.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Vienkartinių pašalpų skyrimo komisijos 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimą dėl vienkartinės pašalpos neskyrimo; 2) panaikinti Vilniaus miesto socialinės paramos centro 2013 m. spalio 10 d. raštą Nr. 8-20-(7.4); 3) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento direktoriaus 2013 m. vasario 20 d. raštą Nr. A63-152-(42279)(3.2.1-EM4); 4) pradėti norminę bylą dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 1-65 patvirtinto Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašo (ar jos dalies) ir šį aprašą panaikinti. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. balandžio 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A‑2751‑146/2016 pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies: panaikino Vilniaus miesto savivaldybės Vienkartinių pašalpų skyrimo komisijos 2012 m. gruodžio 19 d. protokolinio sprendimo Nr. 54-43 dalį dėl A. B. 2012 m. gruodžio 11 d. prašymo išnagrinėjimo ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento direktoriaus 2013 m. vasario 20 d. raštą Nr. A63-152-(42279)(3.2.1-EM4) bei įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją pareiškėjo A. B. 2012 m. gruodžio 11 d. prašymą išnagrinėti iš naujo ir priimti sprendimą. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento direktorius 2016 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. A15‑971/16‑(2.1.4E-SR) paskyrė pareiškėjui 38 Eur dydžio vienkartinę pašalpą pagal pareiškėjo 2012 m. gruodžio 11 d. prašymą ir prie jo pridedamus dokumentus.

11. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalimis, nurodė, kad ieškinio senaties termino eiga turi būti skaičiuojama nuo paskutinio atsakovo galimai neteisėto veikimo prieš pareiškėją, t. y. nuo 2016 m. liepos 12 d. atsakymo į pareiškėjo skundą gavimo.

12. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas dėl to, kad Vilniaus miesto savivaldybė laikotarpiu nuo 2011 iki 2016 m. neskyrė jam vienkartinės pašalpos. Prašydamas priteisti neturtinės žalos atlyginimą, pareiškėjas nurodė, kad „mano, jog neturtinė žala turėtų būti vertinama 10 000 Eur, nes tai liečia ne tik pareiškėjo, bet ir visos neįgalių šeimos narių išgyvenimus, patirtus nepriteklius, nemalonumus, nepatogumus ir t. t.“ Pareiškėjas reiškia reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, jį kildindamas iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui nepakanka vien tik abstrakčiai nurodyti, jog buvo padaryta neturtinė žala, bet būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas neturtinės žalos padarymo faktas. Neturtinė žala konstatuojama tuomet, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra intensyvūs, o ne mažareikšmiai, smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, trukmę ir kt. Ta aplinkybė, jog pareiškėjas kreipėsi į teismą, siekdamas apginti savo pažeistas teises, nėra pagrindas neturtinės žalos atlyginimo priteisimui, nes teisė kreiptis į teismą yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir ABTĮ, ir tai yra įprastas teisių gynimo būdas.

13. Ta aplinkybė, jog apeliacinės instancijos teismas panaikino atsakovo sprendimą, nėra pagrindas priteisti pareiškėjui iš atsakovo 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Ne kiekvienu atveju viešojo administravimo subjekto veika, kuriai nepritarė teismas, panaikindamas sprendimą, gali būti pripažinta prieštaraujančiu įstatymui neveikimu ir pakankamu pagrindu pripažinti, kad dėl to galėjo atsirasti neturtinė žala (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-116/2008).

14. Teismas, įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, darė išvadą, jog pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

III. 15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

16. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pažymėjo, jog jis nepateikė, bet turėjo pateikti įrodymus, tačiau nepaminėjo, kad savivaldybė turėjo taip pat pateikti įrodymus, kad ji neatliko neteisėtų veiksmų ir nepadarė žalos pareiškėjui ir jo šeimai.

17. Pareiškėjas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gruodžio 15 d. nutartyje konstatavo, jog atsakovas, įskaičiuodamas pareiškėjo dukros slaugos (pagalbos) tikslines kompensacijas į šeimos pajamas, pažeidė konstitucinį asmenų lygiateisiškumo principą. Tokiu būdu atsakovas apribojo pareiškėjo ir jo šeimos teisę į socialinę paramą, todėl šeima buvo atsidūrusi sunkioje materialinėje padėtyje. Tokiu būdu atsakovas atliko diskriminacinio pobūdžio veiksmus. Atsakovas, vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą, turėjo priimti sprendimą visų pareiškėjo šeimos narių atžvilgiu skirti išmoką „šeimai, atsidūrusiai sunkioje materialinėje padėtyje“ ir apskaičiuoti išmoką visų šeimos narių atžvilgiu, o ne asmeniškai pareiškėjui.

18. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovo neteisėti veiksmai, padaryti viršijant kompetenciją, pažeidžiant teisinės valstybės, įstatymo viršenybės, teisėtumo, socialinio teisingumo, asmenų konstitucinį lygiateisiškumo principą bei šių konstitucinių principų elementus, yra mažareikšmiai, todėl nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad dėl to galėjo atsirasti neturtinė žala.

19. Pareiškėjas patyrė sveikatos pablogėjimą, nepatogumus, išgyvenimus, pažeminimą, tai padarė neigiamą poveikį jo ir jo šeimos gyvenimui, lėmė dvasinio, moralinio ir fizinio pobūdžio išgyvenimus.

20. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo spendimą palikti nepakeistą.

21. Atsakovas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvacija, nurodo savo argumentus, pateiktus savo atsiliepime į pareiškėjo skundą.

22. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, buvo priimtas vadovaujantis teisės normomis.

23. Atsakovas teigia, kad pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, kurių pagrindu kildina tariamai atsiradusią neturinę žalą, neįrodinėja neturinės žalos atsiradimo fakto bei jos dydžio. Atsižvelgiant į tai, kad būtent pareiškėjas teigia patyręs neturtinę žalą ir reikalauja priteisti jos atlyginimą, atitinkamus įrodymus jis ir turėtų pateikti. Nesant jokių įrodomąją reikšmę turinčių duomenų apie pareiškėjui tariamai kilusią neturtinę žalą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

24. Vilniaus miesto savivaldybė šiuo atveju turi diskrecijos teisę skirti ar neskirti vienkartinę pašalpą. Jokie teisės aktai nenustato, kokio dydžio pašalpa konkrečiu atveju turi būti skiriama, todėl Vienkartinių pašalpų skyrimo komisija, įvertinus daugelį kriterijų, turi diskrecijos teisę priimti sprendimą ir dėl pašalpos dydžio. Sprendžiant klausimą dėl vienkartinės pašalpos skyrimo/neskyrimo, gaunamos pajamos nėra vienintelis kriterijus.

25. Atsakovas nurodo, kad tuo metu, kai pareiškėjui buvo atsisakyta skirti vienkartinę pašalpą, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 1-65 patvirtinto Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašo nuostatos buvo galiojančios ir nepanaikintos. Vilniaus miesto savivaldybė, galiojant atitinkamoms aprašo nuostatoms, veikė teisėtai ir pagrįstai, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė nesant atsakovo neteisėtų veiksmų.

26. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo 2016 m. balandžio 11 d. prašymas buvo svarstytas 2016 m. balandžio 27 d. Vienkartinių pašalpų skyrimo komisijos posėdyje ir, vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. liepos 24 d. sprendimu Nr. 1-1393 patvirtintu Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašu, jam skirta 152 Eur dydžio vienkartinė pašalpa, o vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą, pareiškėjo 2012 m. gruodžio 11 d. prašymas 2016 m. gegužės 11 d. taip pat buvo svarstytas Vienkartinių pašalpų skyrimo komisijos posėdyje. Vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 1-65 patvirtintu Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašu, pareiškėjui buvo skirta 38 Eur vienkartinė pašalpa, kas suponuoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 5 d. sprendimo tinkamą įvykdymą.

27. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju atsakovas jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių pareiškėjui tariamai atsirado neturtinė žala, neatliko, nėra pagrindo konstatuoti ir priežastinio ryšio. Nesant nustatytų civilinės atsakomybės sąlygų, Vilniaus miesto savivaldybė nelaikytina atsakinga už tariamai pareiškėjui kilusią, tačiau neįrodytą neturtinę žalą, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas ir pagrįstas.

28. Atsakovas teigia, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodė esant pažeistas ir jo šeimos narių teises, tačiau Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo teikė tik pareiškėjas, todėl jo šeimos narių teisių tariami pažeidimai nebuvo vertinami, kas suponuoja negalimumą atlikti tokį vertinimą ir bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu.

29. Pareiškėjas pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui atsikirtimą į atsakovo atsiliepimą į jo skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 30. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Šios žalos atsiradimą pareiškėjas kildina iš Vilniaus miesto savivaldybės veiksmų, 2011 - 2016 metų laikotarpiu pareiškėjui neskyrus vienkartinės pašalpos.

31. Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybė, minėtu laikotarpiu pareiškėjui neskyrė vienkartinės pašalpos, vadovaudamasi Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 1-65 patvirtinto Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašo (toliau -Aprašas) nuostatomis. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimu ir Lietuvos vyriausiasis administracinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartimi, priimtais administracinėje byloje Nr.A-1544-552/2015, Aprašo 20,21,22 punktai ta apimtimi, kuria nėra numatyta, kad į bendrai gyvenančių asmenų pajamas, kurios apskaičiuojamos vienkartinei pašalpai skirti, neįskaitomos slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos, prieštarauja Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (2011 m. gruodžio 1 d. įstatymo Nr. XI-1772 redakcija) 6 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 17 straipsnio 1 dalies 3 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui ir laikė juos panaikintais.

32. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 5 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. A-2751-146/2016, buvo patenkintas pareiškėjo skundas, kuriuo buvo ginčijamas Vilniaus miesto savivaldybės Vienkartinių pašalpų skyrimo komisijos 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimą dėl vienkartinės pašalpos neskyrimo bei Vilniaus miesto savivaldybės administracija įpareigota pareiškėjo A. B. 2012 m. gruodžio 11 d. prašymą išnagrinėti iš naujo ir priimti sprendimą. Pastaroji 2016 m. gegužės 16 d. įvykdė minėtą teismo sprendimą ir pareiškėjui skyrė 38 Eur vienkartinę pašalpą.

33. Šių aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad neturtinė žala pareiškėjui galėjo atsirasti iš Vilniaus miesto savivaldybės tarybos veiksmų, priėmus 2011 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. 1-65, kuriuo buvo patvirtintos atitinkamos Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašo nuostatos, neatitinkančios Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (2011 m. gruodžio 1 d. įstatymo Nr. XI-1772 redakcija) 6 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 17 straipsnio 1 dalies 3 punkto, konstituciniam teisinės valstybės principo reikalavimų. Pažymėtina, kad Vilniaus miesto savivaldybės Vienkartinių pašalpų skyrimo komisijos 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas dėl vienkartinės pašalpos neskyrimo pareiškėjui, buvo grindžiamas minėtomis Aprašo nuostatomis. Kadangi Aprašas yra norminis teisės aktas, todėl jis Vilniaus miesto savivaldybės Vienkartinių pašalpų skyrimo komisijai buvo privalomas ir pastaroji juo turėjo vadovautis, spręsdama vienkartinės pašalpos pareiškėjui skyrimo klausimą. Visa tai lemia, jog priežastiniame ryšyje su galimu žalos atsiradimu, yra būtent Vilniaus miesto savivaldybės tarybos veiksmai, priėmus 2011 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. 1-65, kuriuo buvo patvirtintos atitinkamos Aprašo nuostatos.

34. Iš pareiškėjo skundų teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo matyti, kad savo materialinį - teisinį reikalavimą – priteisti iš atsakovo žalą (skundo dalyką), grindžia deliktinę valstybės atsakomybę reglamentuojančiomis teisės normomis, skirtomis žalos atlyginimo viešojo administravimo srityje teisiniams santykiams reguliuoti (CK 6.250, 6.271 str.), o kaip skundo pagrindą (aplinkybes, kuriomis grindžia skundo dalyką) nurodo atsakovo veiksmų neteisėtumą, kurį įrodinėja remdamasis atitinkamomis Konstitucijos ir Konvencijų nuostatomis, kurias netinkamai taikė Vilniaus miesto savivaldybės darbuotojai.

35. Tačiau teisių gynybos būdas, kuris yra numatytas Civilinio kodekso 6.250, 6.271 straipsniuose nėra tapatus teisių gynybos būdui, kurį numato Konstitucijos ar atitinkamų Konvencijų nuostatos, nes šios teisės normos reguliuoja skirtingus teisinius santykius, skirtingos yra ir šių teisės normų taikymo sąlygos. Šiuo atveju Konstitucijos ar atitinkamų Konvencijų nuostatos gali būti taikomos, sprendžiant Aprašo, kaip norminio teisės akto, teisėtumo klausimą, bet ne sprendžiant priteistinos neturtinės žalos klausimą.

36. Visa tai lemia, kad pareiškėjo materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumas, nebegali būti vertinamas išimtinai tik per Konstitucijos ar atitinkamų Konvencijų nuostatų prizmę, o turi būti vertinamas, visų pirma, per Civilinio kodekso 6.250, 6.271 straipsniuose nustatytų sąlygų prizmę. Savo ruožtu tai reiškia, kad Civilinio kodekso 6.250, 6.271 straipsnių dispozicijose nurodytos šių teisės normų taikymo sąlygos, apsprendžia ir įrodinėtinų byloje aplinkybių apimtį bei pobūdį.

37. Atsakomybės pagal Civilinio kodekso 6.250, 6.271 straipsnius atsiradimas paprastai yra susijęs su valstybės ar savivaldybių valdžios institucijų vykdoma veikla viešojo administravimo srityje, atliekant įstatymų ir kitų teisės aktų įgyvendinimo funkcijas bei teikiant viešąsias paslaugas.

38. Administracinių teismų praktikoje, sprendžiant kitas analogiškas bylas yra konstatuota, kad tokiais atvejais valstybės neteisėti veiksmai gali būti konstatuojami tik tada, kai nustatomas akivaizdus, t. y. aiškus ir rimtas valdžios institucijos diskrecijos ribų peržengimas. Vertinant pažeidimo akivaizdumą gali būti atsižvelgta į spręstinų situacijų sudėtingumą, tekstų taikymo ar aiškinimo sunkumus, vartojamų terminų suprantamumą, įrodymų aiškumą ir kt. <...> kiekvienas viešojo administravimo subjektas, spręsdamas įstatymų leidėjo pavestus uždavinius, turi diskrecijos teisę, nepažeisdamas imperatyvių teisės aktų reikalavimų, veikti (inter alia tvarkyti savo struktūrą) tokiu būdu, kad tie uždaviniai būtų įgyvendinti laiku ir tinkamai, laikantis efektyvumo, objektyvumo bei kitų viešojo administravimo principų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-416/2014).

39. Byloje nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad bylos įrodinėjimo dalyku yra nustatymas aplinkybių, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos veiksmai, priėmus 2011 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. 1-65, kuriuo buvo patvirtintas Aprašas, buvo susiję su akivaizdžiu, esminių teisėkūros reikalavimų pažeidimu, ar ne.

40. Minėtu Aprašu buvo įgyvendinamos kito norminio teisės akto, Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo, nuostatos. Tai reiškia, kad Aprašu turėjo būti sukurtas žemesnės galios norminis teisės aktas. Paprastai, teisėkūra yra sudėtingas procesas, susijęs su kitų, aukštesnės galios teisės normų aktų aiškinimu bei taikymu.

41. Byloje duomenų, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba priimdama Aprašą akivaizdžiai pažeidė imperatyvaus pobūdžio teisėkūros reikalavimus, nesurinkta. Tokių aplinkybių iš esmės nenurodo ir pareiškėjas.

42. Iš minėtų Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimo ir Lietuvos vyriausiasis administracinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutarties, priimtų administracinėje byloje Nr.A-1544-552/2015, matyti, kad Aprašo neteisėtumas buvo susijęs su netinkamu Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (2011 m. gruodžio 1 d. įstatymo Nr. XI-1772 redakcija) 6 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 17 straipsnio 1 dalies 3 punkto, konstitucinio teisinės valstybės principo nuostatų aiškinimu bei taikymu.

43. Apibendrinant šias aplinkybes, darytina išvada, kad byloje yra neįrodyta, jog Vilniaus miesto savivaldybės taryba priimdama Aprašą, Civilinio kodekso 6.250, 6.271 straipsnių taikymo prasme, atliko neteisėtus veiksmus. Tai savo ruožtu lemia, kad byloje yra neįrodyta viena iš būtinų sąlygų atsirasti atsakomybei dėl neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.246 str.), dėl ko pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, yra pagrįstas ir teisingas.

44. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

45. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

46. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys Romanas Klišauskas Dainius Raižys