2023-05-24 Nr. AB-10610-3-61-3-02509-2021-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-511-556/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02509-2021-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.1; 21.3.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. gegužės 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos Ekonomikos ir inovacijų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, dėl įsakymo panaikinimo ir turtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos ekonomikos ministro 2021 m. vasario 26 d. įsakymą Nr. 4-153 „Dėl Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministro 2020 m. gruodžio 10 d. įsakymo Nr. 4-1103 „Dėl Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš valstybės biudžeto ir valstybės pinigų fondų, pareigybių sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Įsakymas); 2) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (toliau – ir Ministerija), pareiškėjo naudai priteisti 1 947 Eur turtinę žalą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Ministerija panaikino Ministerijos Įmonių politikos departamento Valstybės valdomų įmonių politikos skyriaus patarėjo pareigybę, į kurią konkurso metu buvo atrinktas pareiškėjas. Pareiškėjo vertinimu, tai buvo padaryta turint neigiamą nusistatymą prieš jį ir siekiant jo neįdarbinti laimėjus konkursą. Tokią informaciją pareiškėjas gavo iš Ministerijos darbuotojų. Ministerija turėjo pakankamai laiko atšaukti konkursą į valstybės tarnybą nustatyta tvarka, tačiau šia galimybe nepasinaudojo. Pavyzdžiui, 2020 m. lapkričio 30 d. paskelbtas konkursas į Ministerijos vyriausiojo patarėjo pareigas (skelbimo Nr. 45857), remiantis Ministerijos 2020 m. gruodžio 31 d. dienos raštu Nr. 27G-3377 „Dėl konkurso į karjeros valstybės tarnautojo Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos vyriausiojo patarėjo pareigas atšaukimo“ buvo atšauktas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1176 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo įgyvendinimo“ patvirtinta Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas organizavimo tvarka (toliau – ir Tvarka) nenumato galimybės naikinti pareigybę jau įvykus konkursui. Priešingai, Tvarkos 64 punkte nustatyta, kad pretendentas priimamas į pareigas per pretendento ir į pareigas priimančio asmens sutartą terminą. Ministerijos sprendimo naikinti pareigybę jau įvykus konkursui į valstybės tarnybą priėmimas nesuderinamas su teisėtų lūkesčių apsaugos principu. Pagal civilinių teisinių santykių dalyvių interesų derinimo ir pusiausvyros principą vieno asmens teisė negali būti ginama ignoruojant ar paminant kito asmens teisėtą interesą. Priimdama sprendimą naikinti pareigybę Ministerija turėjo vadovautis bendraisiais teisės principais, be kita ko – gero viešojo administravimo, teisėtų lūkesčių apsaugos principais.

3. Pareiškėjas teigė, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 33 straipsnio nuostatas piliečiai turi teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą. Tai asmens konstitucinės teisės laisvai pasirinkti darbą atmaina, kuri, atsižvelgus į Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatą „lygiomis sąlygomis“, yra sietina su konstituciniu asmenų lygiateisiškumo (asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams) principu. Piliečiai, siekiantys būti priimti į valstybės tarnybą, negali būti diskriminuojami arba jiems negali būti teikiama privilegijų nei Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje nurodytais, nei kitais konstituciškai nepateisinamais pagrindais. Neturi būti dirbtinai, nepagrįstai kliudoma tai daryti pasiremiant konstituciškai nepagrįstais sprendimais. Pareiškėjo nuomone, Ministerija priėmė pareiškėjo atžvilgiu galbūt šališką ir diskriminuojantį sprendimą, nes skundžiamu aktu panaikino pareigybę jau įvykus konkursui.

4. Pareiškėjas nurodė, kad dėl Ministerijos neteisėtų veiksmų patyrė turtinę žalą, kuri prilygintina vieno darbo užmokesčio dydžio išeitinei išmokai, kai valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų darbdavio vienašališku sprendimu panaikinant pareigybę (Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 51 str. 1 ir 9 d.), išmokant vieno mėnesio dydžio išeitinę išmoką, darbuotojui įgijus iki vienų metų darbo stažą (VTĮ 48 str. 2 d. 1 p.). Tokiu atveju turtinės žalos išmoka sudarytų 1 947 Eur (pareiginės algos bazinis dydis 177 Eur x pareiginės algos koeficientas 11).

5. Atsakovai Ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepimuose į skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovai paaiškino, kad Įsakymas yra skirtas Ministerijos struktūriniams padaliniams bei juose pareigas einantiems valstybės tarnautojams ir darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis, t. y. uždaram subjektų ratui, nustatant Ministerijos struktūrinių padalinių tarnautojų bei darbuotojų, atliekančių tam tikras funkcijas pagal kompetenciją, pareigybių pavadinimus, lygius, kategorijas, statusą, pareiginės algos koeficientus. Įsakymas yra vidaus administravimo aktas, skirtas Ministerijai savarankiškai funkcionuoti, priskirtoms viešojo administravimo funkcijoms įgyvendinti ir žmogiškiesiems ištekliams valdyti. Pareiškėjas su Ministerija nėra susijęs tarnybiniu (darbo) pavaldumu, skunde nepagrindžiama, kad Įsakymas yra skirtas konkrečiai pareiškėjui, kaip su Ministerija tarnybiniu (darbo) santykiu susijusiam asmeniui, taip pat Įsakymas pareiškėjui nenustato privalomų elgesio taisyklių ar teisių, be to, pareiškėjas skunde neprašo priimti jo į pareigas Ministerijoje, todėl nėra pagrindo išvadai, kad Įsakymas pažeidžia pareiškėjo teises ar interesus.

7. Atsakovai nurodė, kad Įsakymo priėmimas yra išimtinė ministro, kaip Ministerijos vadovo kompetencija. Ministerijos struktūrinių padalinių vadovų vidiniai ministrui skirti raštai, kaip ir atskirų Ministerijos darbuotojų atskiri paaiškinimai, savo turiniu galbūt buvę pateikti pareiškėjui, neturi jokios įtakos Įsakymo (sprendimo) teisėtumui, taip pat jie nėra laikytini Ministerijos oficialiais, pareiškėjui teisinius padarinius sukeliančiais paaiškinimais bei Įsakymo motyvais. Įsakymas, kaip ir pareiškėjui adresuoti Ministerijos išimtinai informacinio pobūdžio raštai dėl pareigybės panaikinimo, nėra individualūs administraciniai aktai, todėl Ministerija neturėjo įstatyminės pareigos pareiškėjui nurodyti detalius Įsakymo priėmimo motyvus minėtuose raštuose, kaip tai suprantama pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, keliamus individualiems administraciniams aktams. Teisėti lūkesčiai yra saugomi, o ne garantuojami. Įsakymas priimtas vadovaujantis įstatymų normomis, jo pagrindu pareiškėjui neatsirado nei teisių, nei pareigų. Minėti įstatymai pareiškėjui nesuteikia garantijų, kad ekonomikos ir inovacijų ministro 2020 m. gruodžio 10 d. įsakymas Nr. 4-1103, pasikeitus Ministerijos personalo politikai, negalėjo būti pakeistas skundžiamu Įsakymu ir pakeisti Ministerijos struktūros po to, kai pareiškėjas buvo pripažintas laimėjusiu konkursą į valstybės tarnybą arba bet kuriuo momentu. Panaikinta gali būti tiek neužimta, tiek užimta pareigybė. Pareiškėjo skunde nurodyta Tvarkos aprašo nuostata dėl asmens priėmimo į pareigas per abiejų šalių susitartą terminą ir įstatyminės normos dėl ministro diskrecijos teisės patvirtinti ar pakeisti pareigybių sąrašą reglamentuoja skirtingus visuomeninius santykius, nėra kolizinės, tarp šių teisės normų taikymo nėra prieštaravimo. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad Įsakymas prieštarauja Tvarkai. Pareiškėjo teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą ir žmogaus konstitucinė teisė laisvai pasirinkti darbą nebuvo pažeistos, jis nebuvo diskriminuojamas. Pareigybės panaikinimas savaime nereiškia piliečio teisės stoti į valstybės tarnybą pažeidimo, kadangi tai skirtingos procedūros.

8. Atsakovai teigė, kad Valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių poreikio nustatymo kriterijų aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. nutarimu Nr. 1298, nenustato reikalavimo atlikti kompleksinį (pagal visus apraše nurodytus kriterijus) vertinimą, kai naikinama viena pareigybė ir steigiama nauja. Valstybės tarnybos santykiai su pareiškėju neatsirado, todėl Ministerija neturėjo teisės pareiškėjui užtikrinti valstybės tarnautojams taikomų socialinių garantijų pagal VTĮ, pvz., įspėti apie pareigybės panaikinimą, pasiūlyti užimti kitas pareigas, išmokėti kompensacijas ir pan. Įsakymas yra teisėtas, nes priimtas tam įgalioto asmens pagal kompetenciją – ekonomikos ir inovacijų ministro, kaip Ministerijos vadovo, neviršijant įstatymais suteiktos diskrecijos teisės ministrui priimti tokio pobūdžio sprendimus, ministrui neveikiant ultra vires (viršijant įgaliojimus), tinkamai taikant Įsakyme nurodytas įstatymų nuostatas, tuo nepažeidžiant konstitucinio teisinės valstybės principo imperatyvių elementų inter alia (be kita ko) dėl asmenų teisinio saugumo, tikrumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos užtikrinimo. Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. nesant vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų, nėra sąlygų valstybės civilinei atsakomybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį atsirasti.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 17 d. sprendimu pareiškėjo V. J. skundą atmetė.

10. Teismas nustatė, kad ekonomikos ir inovacijų ministras 2020 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 4-1103, vadovaudamasis Vyriausybės įstatymo 26 straipsnio 3 dalies 9 punktu, VTĮ 8 straipsnio 4 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų ir komisijų narių darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, Didžiausio leistino valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš valstybės biudžeto ir valstybės pinigų fondų, pareigybių skaičiaus sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 1298 „Dėl Valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių poreikio nustatymo kriterijų aprašo ir Didžiausio leistino valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš valstybės biudžeto ir valstybės pinigų fondų, pareigybių skaičiaus sąrašo patvirtinimo“, patvirtino Ministerijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš valstybės biudžeto ir valstybės pinigų fondų, pareigybių sąrašą. 2021 m. sausio 22 d. įvyko konkursas į Ministerijos Įmonių politikos departamento Valstybės valdomų įmonių politikos skyriaus patarėjo pareigas (skelbimo Nr. 45533), kurio metu pareiškėjas buvo atrinktas, kaip tinkamas eiti šias pareigas. Valstybės tarnybos departamentas (toliau – ir VDT) 2021 m. sausio 26 d. raštu informavo atsakovą apie pareiškėjo atrinkimą į nurodytas pareigas.

11. Teismas nurodė, kad skundžiamu Įsakymu 2021 m. vasario 26 d. buvo pakeistas Ministerijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš valstybės biudžeto ir valstybės pinigų fondų, pareigybių sąrašas, patvirtintas ekonomikos ir inovacijų ministro 2020 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 4-1103 „Dėl Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš valstybės biudžeto ir valstybės pinigų fondų, pareigybių sąrašo patvirtinimo“. Pakeisti: 18 punktas – Vyresnysis patarėjas (10–16); 51 punktas – patarėjas (9,2–15); 75 punktas – patarėjas (9,2–15); papildytas 147-1 punktas – vyresnysis patarėjas (10–16); pripažintas netekusiu galios 155 punktas, t. y. skundžiamu Įsakymu, be kita ko, buvo panaikintos Ministerijos Įmonių politikos departamento Valstybės valdomų įmonių politikos skyriaus patarėjo pareigos.

12. Ministerija 2021 m. kovo 5 d. raštu Nr. (3.17-12) 3- „Dėl informacijos pateikimo“ informavo pareiškėją, kad Ministerija skundžiamu įsakymu panaikino Ministerijos Įmonių politikos departamento Valstybės valdomų įmonių politikos skyriaus patarėjo pareigybę, į kurią konkurso metu buvo atrinktas pareiškėjas; nurodė, kad Ministerijos Įmonių politikos departamentas 2021 m. vasario 23 d. pateikė tarnybinį prašymą įsteigti naują Įmonių politikos departamento vyresniojo patarėjo pareigybę nacionalinio saugumo interesų apsaugos klausimams kuruoti arba, žinant Ministerijos ribotus finansinius išteklius, apsvarstyti ir įvertinti galimybę šiai pozicijai perkelti Įmonių politikos departamento Valstybės valdomų įmonių politikos skyriaus laisvą pareigybę (ją panaikinant, nes steigiama nauja pareigybė), dėl nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių interesų apsaugos srities funkcijų kuravimui departamente užtikrinimo ir žmogiškųjų išteklių trūkumo, siekiant įgyvendinti valstybės nacionalinio saugumo interesų apsaugos politiką. Ministerija taip pat nurodė, kad sprendimas panaikinti pareigybę priimtas įvertinus prašymą bei ribotus Ministerijos finansinius išteklius naujos pareigybės įsteigimui. Šiame rašte išaiškinta pareiškėjo teisė skųsti šį administracinį sprendimą, kuriuo atsisakyta priimti jį į valstybės tarnybą. Teismas 2021 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi taip pat buvo išaiškinęs teisę skųsti šį administracinį sprendimą, tačiau pareiškėjas nustatyta tvarka šio sprendimo neskundė; jis įsiteisėjęs.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2021 m. kovo 29 d. kreipėsi į Ministeriją su prašymu dėl informacijos gavimo. Ministerija 2021 m. balandžio mėn. pateikė atsakymus į pareiškėjo 2021 m. kovo 29 d. prašymą. Ministerija nurodė, kad Įmonių politikos departamento 2021 m. vasario 23 d. tarnybinis raštas ekonomikos ir inovacijų ministrui yra vidiniam Ekonomikos ir inovacijų ministerijos naudojimui skirtas darbo dokumentas, kuriame pateikta ne tik su pareigybėmis susijusi informacija, bet ir neviešintina informacija, susijusi su nacionalinio saugumo interesų apsaugos mechanizmu Lietuvoje, todėl minėto dokumento kopija neteiktina. Minėtame Įmonių politikos departamento 2021 m. vasario 23 d. tarnybiniame rašte nėra su pareiškėju susijusios privačios informacijos, taip pat šis vidinis darbo dokumentas jam nesukūrė jokių subjektinių teisinių padarinių ir nebuvo ministro įsakymų motyvuojančioji dalis. Ministerija pažymėjo, kad nedisponuoja pareiškėjo prašoma informacija, teisės aktai Ministerijos neįpareigoja tokią informaciją kaupti ir tvarkyti, todėl šios informacijos dėl objektyvių priežasčių pateikti negali. Taip pat Ministerija nurodė, kad Valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių poreikio nustatymo kriterijų aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. nutarimu Nr. 1298 (toliau – ir Aprašas), nenustato reikalavimo atlikti kompleksinį (pagal visus apraše nurodytus kriterijus) vertinimą, kai naikinama viena pareigybė ir steigiama nauja; kitais motyvais nebuvo vadovaujamasi. Ministerija taip pat nurodė, kad ministras turi diskrecijos teisę priimti sprendimus dėl pareigybių naikinimo ar jų steigimo, Ministerijos struktūrinių padalinių vidiniai raštai jo neapriboja ir nesusaisto. Pareiškėjas atsakymo į jo kreipimąsi įstatymų nustatyta tvarka taip pat neskundė.

14. Teismas bylą nagrinėjo pareiškėjo suformuluoto skundo reikalavimų ir nurodyto faktinio pagrindo ribose, nenustatęs viešojo intereso peržengti skundo ribas.

15. Teismas, aptaręs VAĮ, Vyriausybės įstatymo 26 straipsnio nuostatas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kad viešojo administravimo subjekto struktūros tvarkymas – tai vidaus administravimo veiklos forma, kuria ne tik užtikrinamas viešojo subjekto savarankiškas funkcionavimas, bet ir jam priskirtų viešojo administravimo funkcijų įgyvendinimas ir kiekvienas viešojo administravimo subjektas, spręsdamas įstatymų leidėjo pavestus uždavinius, turi diskrecijos teisę, nepažeisdamas imperatyvių teisės aktų reikalavimų, veikti (tvarkyti savo struktūrą) tokiu būdu, kad tie uždaviniai būtų įgyvendinti laiku ir tinkamai, laikantis efektyvumo, objektyvumo bei kitų viešojo administravimo principų, konstatavo, kad ekonomikos ir inovacijų ministras, turėdamas įgaliojimus ir nepažeisdamas reikalavimų, priėmė sprendimus dėl Ministerijos struktūrinių pertvarkymų ir šie pertvarkymai buvo atlikti realiai. Kaip matyti iš 2020 m. gruodžio 10 d. Įsakymo Nr. 4-1103, Įmonių politikos departamentui vadovavo departamento direktorius, departamentas buvo sudarytas iš dviejų skyrių: Įmonių teisės skyriaus ir Valstybės valdomų įmonių politikos skyriaus. Įmonių valdymo skyriuje dirbo skyriaus vedėjas, du patarėjai, du vyriausieji specialistai. Valstybės valdomų įmonių politikos skyriuje dirbo skyriaus vedėjas, du patarėjai, trys vyriausieji specialistai. Iš 2021 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. 4-540 matyti, jog Įmonių politikos departamentui vadovavo departamento direktorius ir vyresnysis patarėjas, departamentas ir toliau sudarytas iš dviejų skyrių: Įmonių teisės skyriaus ir Valstybės valdomų įmonių politikos skyriaus. Įmonių teisės skyrius po pakeitimų susideda iš skyriaus vedėjo, trijų patarėjų ir vieno vyriausiojo specialisto. Valstybės valdomų įmonių politikos skyrius susideda iš skyriaus vedėjo, vieno patarėjo ir trijų vyriausiųjų specialistų.

16. Teismas atkreipė dėmesį, kad teismas, nagrinėjantis ginčą dėl pareiškėjo, laimėjusio konkursą, tačiau neįdarbinto Ministerijoje, reikalavimų teisėtumo, nevertina darbovietės struktūrinių pertvarkymų tikslingumo ir pagrįstumo, o yra įgalintas tirti ir nustatyti, ar darbovietės struktūriniai pertvarkymai atlikti kompetentingo organo sprendimu, ar jie yra realūs, ar nėra fiktyvūs, turintys tikslą nepriimti į darbą konkretaus asmens. Valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių skaičius valstybės institucijose ir įstaigose turi būti toks, kad įstaigos laiku ir kokybiškai galėtų atlikti joms teisės aktuose nustatytas funkcijas, o įstaigos lėšos, skirtos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, darbo užmokesčiui, būtų naudojamos racionaliai ir taupiai (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. gruodžio 12 d. nutarimo Nr. 1298 2.1 punktas).

17. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas 2021 m. sausio 22 d. buvo atrinktas į Ministerijos Valstybės valdomų įmonių politikos skyriaus patarėjo pareigas. Ministerija nurodo, kad poreikis spręsti dėl ministerijos struktūros pertvarkos kilo po konkurso rezultatų paaiškėjimo 2021 m. vasario 23 d. Valstybės valdomų įmonių politikos skyriaus patarėjo pareigos panaikintos skundžiamu Įsakymu, t. y. 2021 m. vasario 26 d. Pareiškėjas apie tai, kad nebus įdarbintas, informuotas 2021 m. kovo 5 d. Byloje yra pateikta duomenų, kad Valstybės valdomų įmonių politikos skyriaus patarėjo pareigos buvo panaikintos tikslu įsteigti naują pareigybę ir iš vėlesnių struktūros pokyčių matyti, kad realiai planuoti pokyčiai atlikti. Įsakymu koreguota bendra Ministerijos struktūra, o ne tik išimtinai pareiškėjo pageidautos užimti pareigos.

18. Teismas vertino, kad pareiškėjo skundo argumentai, jog pareigybės panaikinimas nebuvo realus ir pagrįstas, nėra patvirtinti leistinais rašytiniais įrodymais ir vertintini kaip subjektyvi pareiškėjo nuomonė. Ministras turi diskrecijos teisę keisti ir tvarkyti Ministerijos struktūrą, siekiant Ministerijos veiklos efektyvumo ir jai priskirtų funkcijų įgyvendinimo užtikrinimo, kad priskirti uždaviniai būtų įgyvendinti laiku ir tinkamai. Lyginant Ministerijos struktūrą matyti, jog vyko realūs pertvarkymai, t. y. vienos pareigybės panaikintos, kitos įsteigtos. Išimtinai pareiškėjo atžvilgiu tikslingai nukreiptų diskriminacinio pobūdžio veiksmų pareiškėjas neįrodė. Įvertinus atsakovo atliktus struktūrinius pakeitimus, matyti, jog pareigybė į kurią kaip tinkamas kandidatas užimti pareigas išrinktas pareiškėjas, buvo panaikinta, t. y. jos neišliko.

19. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjui nebuvo apribota ar suvaržyta teisė dalyvauti konkurse, jis netgi buvo pripažintas tinkamu kandidatu eiti pareigas, todėl jo skunde dėstomi argumentai, kad jam ribojama teisė į valstybės tarnybą, atmestini.

20. Teismas nurodė, kad nors pareiškėjas skunde nurodo, jog Tvarka nenumato galimybės naikinti pareigybę jau įvykus konkursui, Tvarkos 64 punkte nustatyta, kad pretendentas priimamas į pareigas per pretendento ir į pareigas priimančio asmens sutartą terminą. Byloje nėra keliamas ginčas dėl pareiškėjo neįdarbinimo ir pareiškėjas nėra suformulavęs tokio skundo reikalavimo. Be to, bendrai pareiškėjo ir atsakovo nebuvo sutarta dėl termino dėl priėmimo į pareigas, informavus pareiškėją apie pareigų panaikinimą. Pareiškėjas apsisprendė ginti savo interesus skųsdamas Ministerijos bendrąją struktūrą ir jos pakeitimus.

21. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, jog valstybės tarnybos santykiai su pareiškėju neatsirado, todėl Ministerija neturėjo teisės pareiškėjui užtikrinti valstybės tarnautojams taikomų socialinių garantijų pagal VTĮ reikalavimus, kai naikinama pareigybė.

22. Teismas konstatavo, kad priimant ginčijamą Įsakymą nebuvo pažeisti imperatyvūs teisės aktai, reglamentuojantys ministro diskrecijos teisę priimti sprendimus dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų, todėl skundžiamas Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo jo naikinti skunde išdėstytais argumentais. Teismas nenustatė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, dėl kurių turėtų būti panaikintas skundžiamas Įsakymas.

23. Teismas, vertindamas pareiškėjo prašymą priteisti iš atsakovo turtinės žalos atlyginimą, sudarantį vieno mėnesio turėtoms užimti pareigoms mokamo darbo užmokesčio dydžio nuostolius, aptarė aktualią teismų praktiką ir pažymėjo, kad realių turtinių nuostolių, patirtų dėl to, kad su juo nebuvo sudaryta sutartis (nebuvo priimtas į konkrečias pareigas), pareiškėjas skunde nenurodė ir neįrodinėjo.

24. Teismas, pripažinęs ginčijamą Įsakymą teisėtu ir pagrįstu, sprendė, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo išvestinio reikalavimo dėl turtinės žalos atlyginimo, nes nėra nustatyta (įrodyta) neteisėtų Ministerijos veiksmų, ir skundą atmetė.

III. 25. Pareiškėjas V. J. apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, įpareigoti atsakovą iš naujo svarstyti klausimą dėl pareiškėjo paskyrimo į konkurse laimėtas pareigas; 2) pareikalauti iš Ministerijos darbuotojų – (duomenys neskelbtini) patarėjos A. K. bei (duomenys neskelbtini) direktoriaus V. R. paaiškinimų dėl prieštaraujančios jų teiginiams informacijos, nurodytos Ministerijos 2021 m. kovo 5 d. rašte Nr. (3.17-12) 3- „Dėl informacijos pateikimo“ ir Ministerijos 2021 m. balandžio 28 d. rašte „Dėl atsakymų“ bei įvertinti ar Įsakymas nebuvo parengtas siekiant diskriminuoti pareiškėją.

26. Pareiškėjo nuomone, aplinkybės, kad Ministerija, pertvarkydama struktūrą atliko realius pertvarkymus, savaime neįrodo, kad nebuvo piktnaudžiaujama tarnyba ir nebuvo tikslo nepriimti į darbą konkretaus asmens. Byloje yra duomenų, leidžiančių daryti prielaidas, kad struktūrinis pertvarkymas, atliktas pareiškėjo atžvilgiu, galėjo būti fiktyvus, turintis tikslą tik pagrįsti sprendimą nepriimti į darbą. Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad 2021 m. vasario 23 d. kreipėsi į Ministerijos (duomenys neskelbtini) patarėją A. K.; pareiškėjui paprašius patikslinti Ministerijos vadovybės ketinamo priimti neigiamo sprendimo priežastis, kaip priežastis buvo paminėta pareiškėjo inicijuota administracinė byla, susijusi su pareiškėjo ir kito viešojo administravimo subjekto administraciniu ginču.

27. Pareiškėjas, papildydamas byloje esančius duomenis apie pareiškėjo ginčą su kitu viešojo administravimo subjektu pažymi, kad pareiškėjas 2020 m. vasario 24 d. buvo laimėjęs konkursą į Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos Investicijų skyriaus patarėjo pareigas, tačiau šios ministerijos sprendimu nebuvo priimtas į konkurso būdu laimėtas pareigas. Dėl šio sprendimo panaikinimo pareiškėjas pateikė skundą administraciniam teismui, kurio pagrindu buvo pradėtas administracinės bylos (Nr. eI3-3607-595/2020) nagrinėjimas. Šis administracinis ginčas buvo nagrinėjamas aukštesnės instancijos administraciniame teisme (bylos Nr. eA- 2384-756/2021), bylos medžiaga buvo pripažinta nevieša. Ministerijos patarėja A. K. pareiškėjui aiškiai įvardijo, kad Ministerijos vadovybės ketinamo priimti neigiamo sprendimo nepriimti pareiškėjo į darbą priežastis yra būtent jo inicijuota administracinė byla.

28. Pareiškėjo vertinimu, prielaidą, kad struktūrinis pertvarkymas, atliktas pareiškėjo atžvilgiu, galėjo būti fiktyvus, turintis tikslą tik pagrįsti sprendimą nepriimti jo į darbą, patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys. Ministerijos (duomenys neskelbtini) direktorius V. R., prašomas paaiškinti kodėl, kaip teigiama Ministerijos 2021 m. kovo 5 d. rašte Nr. (3.17-12) 3- „Dėl informacijos pateikimo“, šio departamento iniciatyva buvo panaikinta Įmonių politikos departamento Valstybės valdomų įmonių politikos skyriaus patarėjo pareigybė, pažymėjo, kad jo vadovaujamas Įmonių politikos departamentas nesiūlė naikinti Valstybės valdomų įmonių politikos skyriaus patarėjo pareigybės. Teismas visiškai nenagrinėjo ir nevertino pareiškėjo paaiškinimų ir gautos informacijos, kad Ministerijos vadovybės ketinamo priimti neigiamo sprendimo nepriimti jo į darbą priežastis yra būtent pareiškėjo inicijuota administracinė byla ir ginčas su Ministerija ir nepagrįstai šiuos argumentus vertino kaip pareiškėjo subjektyvią nuomonę. Pareiškėjo įsitikinimu, teismas privalėjo išnagrinėti minėtas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ir įvertino bylai reikšmingas aplinkybes. Palikus galioti teismo sprendimą, būtų formuojama ydinga praktika, kai pretendentui į valstybės tarnybą teisėtai laimėjus konkursą, jis nebūtų skiriamas į pareigas pritaikant kitus, teisės aktuose nenumatytus kriterijus.

29. Atsakovai Ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

30. Atsakovų vertinimu, pareiškėjo apeliaciniame skunde, nepagrindžiant jokiais konkrečiais rašytiniais įrodymais, kvestionuojamas pareigybės panaikinimo realumas. Pareiškėjas nurodo menamus / tariamus Ministerijos darbuotojų pasisakymus, tačiau nepateikia jokių tai patvirtinančių ir leistinų rašytinių įrodymų. Teismo sprendime nustatyta, jog Ministerija pareiškėją apie pareigybės panaikinimą bei su tuo susijusias aplinkybes informavo oficialiais raštais. Įsakymo priėmimas yra išimtinė ekonomikos ir inovacijų ministro, kaip Ministerijos vadovo kompetencija, kuri buvo realizuota Įsakymu. Teisminėje praktikoje pareigybė laikoma realiai panaikinta, kai toliau neišlieka. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo realius Ministerijos struktūrinius pertvarkymus. Nenustačius neteisėtų veiksmų valstybei nekyla prievolė atlyginti žalą. Ministerija 2021 m. kovo 5 d. raštu Nr. (3.17-12) 3- „Dėl informacijos pateikimo“ informavo pareiškėją, kad Ministerija skundžiamu įsakymu panaikino Ministerijos Įmonių politikos departamento Valstybės valdomų įmonių politikos skyriaus patarėjo pareigybę, į kurią konkurso metu buvo atrinktas pareiškėjas. Būtent šis sprendimas pareiškėjo teisėms ir pareigoms turėjo įtaką, tačiau pareiškėjas jo neskundė. Byloje ginčijamas Įsakymas yra tik Ministerijos priimto sprendimo įgyvendinimo išraiška, organizuojant ir įgyvendinant diskrecijos teisę tvarkyti savo struktūrą tokiu būdu, kad įstaigai keliami uždaviniai būtų įgyvendinti laiku ir tinkamai, laikantis efektyvumo, objektyvumo bei kitų viešojo administravimo principų. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 31. Skundžiamu Įsakymu (žr. nutarties 1 p.) buvo panaikinta pareigybė, į kurią pareiškėjas buvo atrinktas 2021 m. sausio 22 d. ir apie tai informuotas VTD (žr. nutarties 10 p.). Įsakymas priimtas dar neprasidėjus valstybės tarnybos santykiams.

32. Vilniaus apygardos administracinis teismas skundą dėl Įsakymo panaikinimo atmetė (žr. nutarties 9 p.). Apeliaciniame skunde prašoma pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti (žr. nutarties 25 p.), kadangi Ministerijos atlikta pertvarka siekta nepriimti būtent pareiškėjo į valstybės tarnybą (žr. nutarties 26–27 p.).

33. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, šios administracinės bylos esminis teisinis momentas – Įsakymo teisėtumas bei pagrįstumas (realumas). Taigi bylos nagrinėjimo ribos buvo tinkamai apibrėžtos pirmosios instancijos teismo (žr. nutarties 16 p.).

34. Vilniaus apygardos administracinis teismas atliko administracinėje byloje esančių įrodymų vertinimą bei padarė išvadą, kad Įsakymas buvo realus, t. y. pagrįstas, o ne tariamas, nukreiptas į siekį užkirsti kelią pareiškėjui patekti į valstybės tarnybą (žr. nutarties 15–18 p.). Apeliacinės instancijos teismas neatkartoja tų faktinių duomenų, kurių pagrindu buvo padaryta paminėta išvada. Byloje esančius įrodymus pripažįsta visiškai pagrįstais bei pakankamais – Įsakymo priėmimas buvo nulemtas Ministerijos struktūros keitimo poreikiu.

35. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Be to, akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, vadovaujasi ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

36. Tikrinamoje administracinėje byloje pozicija dėl pertvarkos Ministerijoje, kaip jau minėta, buvo patvirtinta, esančiais įrodymais, kurie pareiškėjo (apelianto) nebuvo paneigti. Pateiktame apeliaciniame skunde apsiribojama galimais Ministerijos darbuotojų pasisakymais, apelianto nuomone, pagrindžiančiais Įsakymo fiktyvumą, tačiau tokie pareiškėjo paaiškinimai niekuo neparemti ir negalintys nulemti kitokio pobūdžio sprendimo. Į administracinę bylą nebuvo gauta duomenų, kurie leistų suabejoti Įsakymo priėmimo pagrįstumu, o prašymas pareikalauti ministerijos darbuotojų paaiškinimų (žr. nutarties 25 p.) Įsakymo priėmimo metu Ministerijoje egzistavusios struktūrinės situacijos nepakeistų. Būtent ministras yra kompetentingas spręsti dėl struktūrinių pokyčių ir nėra saistomas Ministerijos darbuotojų subjektyvia nuomone.

37. Ginčo administracinėje byloje ribas apsprendžia pareiškėjo suformuluoti reikalavimai, todėl įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštiems reikalavimams išspręsti reikšmingas konkrečias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1373/2010; kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad teismui negali būti reiškiami abstraktūs reikalavimai išreikalauti tam tikrus įrodymus, prašyme turi būti nurodyta, kokias reikšmingas bylai aplinkybes tais įrodymais siekiama pagrįsti. Teismui nėra privalomas prašymas dėl įrodymų išreikalavimo. Teismas, tenkindamas ar atmesdamas prašymą dėl įrodymų išreikalavimo, turi teisę spręsti įrodymų liečiamumo klausimą, t. y. ar prašyme nurodytas įrodymas yra reikšmingas nagrinėjamam ginčui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2742/2011), todėl pareiškėjo (apelianto) prašymas dėl įrodymų išreikalavimo atmestinas.

38. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Žalą padariusio asmens kaltė yra preziumuojama, laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 str.). Todėl reikalavimas dėl žalos atlyginimo privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5–665/2005; 2010 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525–1355/2010; 2014 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2193/2013).

39. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Tuo tarpu CK 6.251 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

40. Teisėjų kolegija pažymi, kad valstybei deliktinė atsakomybė kyla nustačius visas deliktinės atsakomybės sąlygas, nenustačius bent vienos iš jų nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą. Taip pat akcentuotina, kad pareiga įrodyti minėtų būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų buvimą tenka reikalavimą dėl žalos atlyginimo reiškiančiam asmeniui / asmenims, nagrinėjamu atveju – pareiškėjui.

41. Teisėjų kolegija nenustatė atsakovo, atstovaujamo Ministerijos, neteisėtų veiksmų prieš pareiškėją. Buvo konstatuota, jog Ministerija priimdama Įsakymą bei taip paneigdama galimybę pareiškėjui užimti pareigas, į kurias jis buvo atrinktas, kaip tinkamas eiti šias pareigas, veikė teisės aktų apibrėžtose ribose. Nesant vienos iš būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti – valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo), pareiškėjo reikalavimas priteisti turtinės žalos atlyginimą pirmosios instancijos teismo teisingai atmestas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius