2025-01-22 Nr. AB-1375-3-61-3-03693-2024-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-995-662/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03693-2024-2

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, ir Departamentas) 2024 m. birželio 25 d. sprendimą Nr. 24S153371, kuriuo buvo nuspręsta neišduoti pareiškėjui leidimo nuolat gyventi Lietuvoje (toliau – ir Sprendimas), bei įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo pateiktą prašymą išduoti jam leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Jis kreipėsi prašymu išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Leidimas). Migracijos departamentas Sprendimu atsisakė išduoti Leidimą, nurodydamas, kad pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui nuolat gyventi gauti konkrečiu Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas, ir UTPĮ) pagrindu, o būtent UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu, teigdamas, kad susidarė pertrauka nuo 2020 m. rugsėjo 10 d. iki 2020 m. lapkričio 9 d. tarp pareiškėjui išduotų leidimų laikinai gyventi ir šios pertraukos susidarymo priežastis negali būti laikoma svaria, objektyvia nuo pareiškėjo valios nepriklausančia aplinkybe, leidžiančia užsieniečio Lietuvoje pragyventą laikotarpį vertinti lanksčiau kaip nepertrauktą. Sprendime atsakovas taip pat konstatavo, kad kitas pertraukas tarp pareiškėjo turėtų leidimų laikinai gyventi, t. y. nuo 2021 m. balandžio 24 d. iki 2021 m. gegužės 20 d. ir nuo 2021 m. rugpjūčio 31 d. iki 2021 m. rugsėjo 14 d., vertina lanksčiai, kadangi buvo įrodyta, jog pareiškėjas stengėsi, kad pertraukos nesusidarytų ar būtų kuo trumpesnės ir kreipėsi į Departamentą dėl naujų leidimų laikinai gyventi išdavimo kiek įmanoma greičiau.

2.2. Pagal UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą, pareiškėjui, kaip užsieniečiui siekiančiam gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, taikomos dvi sąlygos: a) jis turi būti teisėtai be pertraukos pragyvenęs Lietuvoje pastaruosius 5 metus; b) per tą laikotarpį jis privalo turėti įstatyme numatytą teisę gyventi Lietuvoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba nacionalinę vizą. Nors pareiškėjas minėtas UTPĮ sąlygas atitiko, Sprendime klaidingai konstatuota, kad jis negali būti laikomas pastaruosius 5 metus pragyvenusiu Lietuvoje dėl 61 dienos pertraukos tarp leidimų laikinai gyventi. Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyvena nuo 2016 m. ir yra pabaigęs bakalauro studijas Vytauto Didžiojo universitete, nuo 2017 m. dirbo įvairiose Lietuvos įmonėse ir aktyviai integravosi į Lietuvos visuomenę, laisvai kalba lietuviškai ir pragyvenęs Lietuvoje daugiau nei įstatymo nustatytas minimalus 5 metų laikotarpis, jaučiasi visaverčiu Lietuvos visuomenės nariu.

2.3. Vadovaujantis UTPĮ 53 straipsnio 81 dalimi, išduodant leidimą nuolat gyventi pagal UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytą pagrindą, į pragyventą Lietuvoje laikotarpį neįskaitomi laikotarpiai, kai užsieniečio atvykimo į Lietuvą tikslas yra trumpalaikis, susijęs su laikina nenuolatinio pobūdžio veikla. Vadinasi, visi kiti laikotarpiai, faktiškai nesusiję su trumpalaikiu buvimu ir laikina nenuolatinio pobūdžio veikla, turi būti įskaitomi į minėtą 5 metų cenzą. Nagrinėjamu atveju pertrauka, susidariusi tarp pareiškėjo leidimų gyventi nuo 2020 m. rugsėjo 10 d. iki 2020 m. lapkričio 9 d., nėra ir negali būti laikoma trumpalaikiu atvykimu į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas nenutrūkstamai gyveno Lietuvos Respublikoje visą 5 metų laikotarpį, įskaitant 2020 metus. Nuo 2020 m. rugsėjo 10 d. iki 2020 m. lapkričio 9 d. pareiškėjas taip pat gyveno Lietuvoje ir nebuvo niekur išvykęs. Šią aplinkybę patvirtino papildomai pateikti pareiškėjo banko sąskaitos išrašai, iš kurių akivaizdu, kad nurodytu laikotarpiu jis beveik kiekvieną dieną atsiskaitinėjo už įvairias paslaugas ir prekes, susijusias su kasdieniais poreikiais. Taip pat pareiškėjo ketinimai bei planai dėl tolimesnio gyvenimo Lietuvoje niekaip nebuvo pasikeitę. Pareiškėjas greitai susirado naują darbą Wittix, UAB ir šis darbdavys pradėjo įgyvendinti pareiškėjo įdarbinimui reikalingus veiksmus.

2.4. Pertrauka tarp pareiškėjo leidimų gyventi nuo 2020 m. rugsėjo 10 d. iki 2020 m. lapkričio 9 d. yra procedūrinio pobūdžio ir susidarė dėl to, kad minėtu laikotarpiu nutrūko pareiškėjo darbo santykiai su ankstesniu darbdaviu. Migracijos departamentas, vadovaudamasis nustatytu teisiniu reguliavimu ir atsižvelgdamas į tai, jog pareiškėjo darbo santykiai nutrūko, 2020 m. rugsėjo 9 d. paskelbė negaliojančiu jo turėtą leidimą gyventi. Beveik tuo pačiu metu, kai pareiškėjui buvo panaikintas ir paskelbtas negaliojančiu leidimas gyventi, Wittix, UAB pakvietė pareiškėją prisijungti prie savo darbuotojų komandos. 2020 m. rugsėjo 8 d. pareiškėjas susirašinėjo su Wittix, UAB atstovais dėl savo įdarbinimo ir informavo bendrovę, kad jo leidimas gyventi turės būti atnaujintas dėl darbdavio keitimo. Kad pareiškėjas galėtų gyventi Lietuvoje ir dirbti naujoje įmonėje, jis privalėjo gauti naują leidimą gyventi, o Wittix, UAB turėjo tarpininkauti dėl šio leidimo išdavimo kaip naujas darbdavys ir šiam tikslui atlikti kitus būtinus veiksmus. Dėl šios priežasties pareiškėjo leidimo gyventi Nr. 760007809 išdavimo procedūrose tiesiogiai dalyvavo ne tik pats pareiškėjas, bet ir jo buvęs darbdavys Wittix, UAB, kurio veiksmams ir veiksmų atlikimo operatyvumui jis, kaip naujai pasamdytas darbuotojas, neturėjo ir negalėjo turėti tokios pat įtakos kaip savo paties veiksmams. Būtent Wittix, UAB turėjo parengti ir pateikti Departamentui tarpininkavimo raštą dėl jo įdarbinimo. Be Wittix, UAB tarpininkavimo rašto pareiškėjas neturėjo jokios galimybės pateikti prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Tarpininkavimo raštą dėl pareiškėjo įdarbinimo Wittix, UAB pateikė tik 2020 m. spalio 6 d. Šią aplinkybę patvirtina jo prašymas dėl leidimo gyventi Nr. 2407-LLGK-050, kuriame yra nurodytas unikalus tarpininkavimo rašto Nr. (duomenys neskelbtini).

2.5. Be to, siekiant gauti minėtą leidimą gyventi reikėjo pateikti ne tik prašymą dėl leidimo gyventi išdavimo bei darbdavio tarpininkavimo raštą, bet ir pareiškėjo darbdaviui (Wittix, UAB) gauti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Užimtumo tarnyba) sprendimą dėl pareiškėjo atitikties darbo rinkos poreikiams. Dėl šio sprendimo į Užimtumo tarnybą 2020 m. galėjo ir šiuo metu gali kreiptis tik darbdaviai, o ne patys užsieniečiai. Užimtumo tarnyba priėmė sprendimą dėl pareiškėjo atitikties darbo rinkos poreikiams 2020 m. spalio 2 d. Prieš teikdamas tokį prašymą Užimtumo tarnybai, pareiškėjo darbdavys turėjo paskelbti laisvą darbo vietą, paruošti pažymas bei kitus prašymo priedus, sumokėti valstybės rinkliavą. Akivaizdu, kad šie veiksmai reikalavo laiko ir pastangų ir dėl to Wittix, UAB turėjo pradėti šią procedūrą dar 2020 m. rugsėjo mėn. Netrukus po Wittix, UAB tarpininkavimo rašto pateikimo ir Užimtumo tarnybos sprendimo išdavimo pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka užsiregistravo vizitui į Departamentą ir 2020 m. spalio 15 d. pateikė prašymą dėl leidimo gyventi išdavimo.

2.6. Visos įvardytos aplinkybės patvirtina, kad Sprendime nurodyta 61 d. pertrauka susidarė ne dėl jo veiksmų, ar pavėluoto kreipimosi į Migracijos departamentą, o dėl objektyvių nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, susijusių su jo darbdaviui nustatytų užsieniečių įdarbinimo reikalavimų įgyvendinimu.

2.7. Pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje nuo 2020 m. rugsėjo 10 d. iki 2020 m. lapkričio 9 d. vadovaujantis jo turimu (duomenys neskelbtini) piliečio pasu bei 2018 m. lapkričio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1806, nustatančio trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami išorines sienas, privalo turėti vizas, ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams tas reikalavimas netaikomas, sąrašus (toliau – ir Reglamentas (ES) 2018/1806) ir UTPĮ numatytu beviziu režimu, atitiko UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytą reikalavimą dėl įstatyme nurodyto teisės gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiančio ar patvirtinančio dokumento turėjimo.

2.8. UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte yra nustatytas alternatyvus reikalavimas turėti įstatyme nurodytą teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą. UTPĮ įstatymo nuostatos konkrečiai neapibrėžia dokumento, patvirtinančio teisę gyventi Lietuvoje, sąvokos, todėl darytina išvada, kad kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti vertinama, ar užsieniečio tam tikrais laikotarpiais turėti dokumentai patvirtina jo teisę gyventi Lietuvoje. Akivaizdu, kad nuo 2020 m. rugsėjo 10 d. iki 2020 m. lapkričio 9 d. pareiškėjas tiesiog tęsė savo anksčiau prasidėjusį ilgalaikį gyvenimą Lietuvoje pagal jo turimą (duomenys neskelbtini) piliečio biometrinį pasą ir šis gyvenimo laikotarpis truko tik tiek, kiek truko naujo leidimo gyventi išdavimo procedūros.

2.9. Atsakovas netinkamai supranta ir aiškina UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytas sąlygas dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo. Šią įstatymo normą būtina aiškinti ir taikyti sistemiškai atsižvelgiant į to paties įstatymo kitas nuostatas, t. y. UTPĮ 53 straipsnio 81 dalį ir UTPĮ 53 straipsnio 10 dalį, numatančioje, kad pragyvento laikotarpio nepertraukia buvimo už Lietuvos Respublikos ribų laikas, jeigu jis netrunka ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės ir iš viso per 5 metų laikotarpį nesudaro daugiau kaip 10 mėnesių. Vadinasi, įstatymų leidėjas yra nustatęs žymiai ilgesnius laikotarpius, kai užsienietis gali faktiškai negyventi Lietuvoje neprarasdamas nuolatiniam leidimui gauti būtino 5 metų cenzo tęstinumo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas net nebuvo išvykęs iš Lietuvos ir pertrauka tarp jo leidimų gyventi susidarė dėl pareiškėjo darbdavio vykdytų užsieniečių įdarbinimo procedūros trukmės.

2.10. UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintoje normoje yra įgyvendinamos 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (toliau – ir Tarybos direktyva 2003/109/EB). 2021 m. Europos Komisija pradėjo Lietuvos Respublikos atžvilgiu procesą dėl netinkamo šios direktyvos nuostatų įgyvendinimo. Atsižvelgiant į Europos Komisijos pradėtą procesą, UTPĮ nuostatos buvo pakeistos, kad apimtų ir užsieniečių pragyventus laikotarpius turint nacionalinę vizą. Todėl Departamentas, vertindamas tarp pareiškėjo leidimų gyventi susidariusias trumpas pertraukas, privalėjo vadovautis ne minėtais subjektyviai taikomais ir teisiškai neapibrėžtais kriterijais, o UTPĮ 53 straipsnio 81 dalyje įtvirtintais kriterijais, susijusiais su užsieniečio buvimo Lietuvoje trumpalaikiškumo bei laikinumo nustatymu.

2.11. Dėl Migracijos departamento Sprendime atlikto lankstaus susidariusių pertraukų nuo 2021 m. balandžio 24 d. iki 2021 m. gegužės 20 d. ir nuo 2021 m. rugpjūčio 31 d. iki 2021 m. rugsėjo 14 d. vertinimo – Departamento požiūris vertinant minėtas pertraukas nėra teisingas ir objektyvus. Taikant tokį vertinimą nei pareiškėjas, nei kiti užsieniečiai, siekiantys gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, iš anksto nežino kokios trukmės pertraukos tarp leidimų gyventi bus vertinamos lanksčiai, o kokios nebus toleruojamos ir bus vertinamos neigiamai. Taip pat nėra aišku, kaip pareiškėjas turėjo pagrįsti pertraukas tarp jo leidimų gyventi, kad jos būtų įvertintos lanksčiai (teigiamai). Pareiškėjas buvo pateikęs atsakovui savo banko sąskaitos išrašus, patvirtinančius, kad visų Sprendime nurodytų pertrauktų tarp jo leidimų gyventi laikotarpiais jis nebuvo išvykęs iš Lietuvos ir gyveno Lietuvoje. Tačiau darytina išvada, kad šių įrodymų atsakovui neužteko arba atsakovas į juos neatsižvelgė, nes Sprendime šie papildomi įrodymai nėra paminėti ir dėl jų nėra pateikta jokių papildomų paaiškinimų ir motyvų.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsiliepime nurodyti šie pagrindiniai argumentai:

3.1. Pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi tuo pagrindu, kad jis pragyveno Lietuvos Respublikoje teisėtai be pertraukos pastaruosius 5 metus turėdamas teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba nacionalinę vizą (UTPĮ 53 str. 1 d. 8 p.). Pareiškėjas per pastaruosius 5 metus turėjo šiuos dokumentus, suteikiančius užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtinančius jo nuolatinio gyventojo statusą: nacionalines vizas galiojusias nuo 2019 m. vasario 20 d. iki 2019 m. balandžio 26 d. ir nuo 2020 m. lapkričio 13 d. iki 2021 m. vasario 19 d.; leidimus laikinai gyventi, išduotus Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu: LT7467280, galiojusį nuo 2019 m. balandžio 30 d. iki 2020 m. rugsėjo 9 d.; 760007809, galiojusį nuo 2020 m. lapkričio 10 d. iki 2021 m. balandžio 23 d; 760034933, galiojusį nuo 2021 m. gegužės 21 d. iki 2021 m. rugpjūčio 30 d.; 760051770, galiojusį nuo 2021 m. rugsėjo 15 d. iki 2024 m. rugsėjo 14 d. Pareiškėjo prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimo metu nustatyta, kad tarp užsieniečiui išduotų leidimų yra susidariusios pertraukos: nuo 2020 m. rugsėjo 10 d. iki 2020 m. lapkričio 9 d. (61 diena), nuo 2021 m. balandžio 24 d. iki 2021 m. gegužės 20 d. (27 dienos) ir nuo 2021 m. rugpjūčio 31 d. iki 2021 m. rugsėjo 14 d. (15 dienų). Atsižvelgiant į susidariusias pertraukas taip leidimų gyventi ir nacionalinių vizų, pareiškėjas nelaikomas nepertraukiamai pragyvenęs Lietuvos Respublikoje pastaruosius 5 metus.

3.2. UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 14 punktas numato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame UTPĮ nustatytu pagrindu. Departamentas nesutinka su pareiškėjo skundo argumentais, kad Sprendimas priimtas neįsigilinus į susiklosčiusią individualią pareiškėjo situaciją. Migracijos departamentas prieš priimdamas Sprendimą surinko visą jam prieinamą ir aktualią informaciją apie pareiškėją, sudarė pareiškėjui galimybę pateikti paaiškinimus (pareiškėjas pasinaudojo šia galimybe). Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą (toliau – ir VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.

3.3. Tarybos direktyvos 2003/109/EB 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teisėto ir nepertraukiamo gyvenimo atitinkamos valstybės narės teritorijoje penkerius metus iki atitinkamo prašymo pateikimo sąlyga Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) yra įvardinta kaip privaloma sąlyga, kad būtų galima gauti šioje direktyvoje numatytą ilgalaikio gyventojo statusą. Nustačius pareiškėjo neatitiktį jo turimo leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygoms, Lietuvoje jo pragyventas laikotarpis negali būti laikomas teisėtu ir negali būti įskaičiuojamas į Lietuvoje jo pragyventą laikotarpį. Nustatyti duomenys leidžia konstatuoti, kad pareiškėjas nėra įvykdęs teisėto ir nepertraukiamo gyvenimo atitinkamos valstybės narės teritorijoje penkerius metus iki atitinkamo prašymo pateikimo sąlygos, todėl neatitinka ilgalaikio gyventojo statuso suteikimo reikalavimų. Be to, UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte aiškiai nurodyta, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje teisėtai be pertraukos pastaruosius 5 metus turėdamas šiame Įstatyme nurodytą teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba nacionalinę vizą. Taigi UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtinta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas esant dviem būtinoms sąlygoms – jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir visą šį laikotarpį turėjo Įstatymo nurodytą teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą ar nacionalinę vizą.

3.4. Vertinant pertraukos nuo 2020 m. rugsėjo 10 d. iki 2020 m. lapkričio 9 d. tarp pareiškėjo išduotų leidimų laikinai gyventi susidarymo aplinkybes nustatyta, kad Migracijos departamentas dėl pareiškėjo nutrauktos darbo sutarties 2020 m. rugpjūčio 19 d. priėmė sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi LT7467280 pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą. Leidimas laikinai gyventi LT7467280 buvo paskelbtas negaliojančiu 2020 m. rugsėjo 9 d. Dėl naujo leidimo gyventi išdavimo į Migracijos departamentą pareiškėjas kreipėsi tik 2020 m. spalio 15 d., o dėl nacionalinės vizos tik 2020 m. spalio 30 d. (t. y. praėjus dviem mėnesiams nuo sprendimo panaikinti leidimą laikinai gyventi). Migracijos departamentas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi išnagrinėjo skubos tvarka ir sprendimą dėl naujo leidimo gyventi priėmė 2020 m. lapkričio 10 d., prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo taip pat išnagrinėjo laiku ir sprendimą priėmė 2020 m. lapkričio 13 d. Tai reiškia, kad 61 dienos pertrauka susidarė dėl užsieniečio veiksmų ir negali būti laikoma mažareikšme arba susidariusi dėl Departamento užimtumo ar užtrukusių procedūrų.

3.5. Vertinant pertraukos nuo 2021 m. balandžio 24 d. iki 2021 m. gegužės 20 d. tarp pareiškėjui išduotų leidimų laikinai gyventi susidarymo aplinkybes, Migracijos departamentas vertino Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto kontekste. Dėl naujo leidimo gyventi išdavimo į Departamentą pareiškėjas kreipėsi 2021 m. balandžio 19 d. Departamentas sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi išnagrinėjo skubos tvarka ir sprendimą dėl naujo leidimo gyventi priėmė 2021 m. gegužės 20 d.

3.6. Atsižvelgus į nurodytas faktines aplinkybes, pareiškėjo pertraukos nuo 2020 m. rugsėjo 10 d. iki 2020 m. lapkričio 9 d. tarp išduotų leidimų laikinai gyventi susidarymo priežastis (pareiškėjo pasirinktas prašymo išduoti leidimą gyventi pateikimo laikas lėmė pertrauką) negali būti laikoma svaria, objektyvia nuo jo valios nepriklausančia aplinkybe, leidžiančia užsieniečio Lietuvoje su leidimu laikinai gyventi pragyventą laikotarpį vertinti lanksčiau kaip nepertrauktą. Pareiškėjas, siekdamas gauti leidimą nuolat gyventi, turėjo atsižvelgti į UTPĮ nuostatas ir laiku pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi arba kreiptis dėl nacionalinės vizos išdavimo.

3.7. Migracijos departamentas lanksčiai vertina kitas tarp pareiškėjo išduotų leidimų gyventi susidariusias pertraukas, t. y. nuo 2021 m. balandžio 24 d. iki 2021 m. gegužės 20 d. ir nuo 2021 m. rugpjūčio 31 d. iki 2021 m. rugsėjo 14 d., kurios nors ir susidarė dėl užsieniečio veiksmų, bet buvo įrodyta, kad pareiškėjas stengėsi, jog pertraukos nesusidarytų ar būtų kuo trumpesnės ir kreipėsi į Migracijos departamentą dėl naujų leidimų laikinai gyventi išdavimo kaip įmanoma greičiau.

3.8. Atsižvelgus į nurodytas faktines aplinkybes, pareiškėjo pertraukos tarp išduotų leidimų laikinai gyventi susidarymo priežastis (pavėlavimas pateikti prašymą pakeisti leidimą gyventi) negali būti laikoma svaria, objektyvia nuo jo valios nepriklausančia aplinkybe, leidžiančia teigti, kad pareiškėjas per 5 metų laikotarpį nepertraukiamai turėjo teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba nacionalinę vizą.

3.9. Atsižvelgiant į tai, leidimas nuolat gyventi galėjo būti išduodamas tik esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams ir kruopščiai patikrinus, ar yra visos reikiamos sąlygos išduoti tokį leidimą ir nėra pagrindų, dėl kurių leidimą atsisakytina išduoti. Minėtos aplinkybės taip pat reiškia, kad išduodant leidimą nuolat gyventi užsieniečiui galėjo būti keliami aukštesni reikalavimai ir taikomos griežtesnės sąlygos nei išduodant laikiną leidimą gyventi, vizą ar kitu teisiniu pagrindu leidžiant atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką ir joje būti. Įprasta ir teisinga, kad kuo daugiau teisių suteikiama asmeniui, tuo daugiau iš jo gali būti reikalaujama atsakomybės bei šias teises atitinkančių pareigų vykdymo. Ilgalaikio gyventojo statusą turintis asmuo gali dalyvauti rinkimuose, Lietuvos politiniame gyvenime, tuo metu leidimą laikinai gyventi Lietuvoje turintis asmuo tokių galimybių neturi.

II. 4. Regionų administracinis teismas 2024 m. spalio 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Teismas pažymėjo, kad byloje kilo ginčas dėl Departamento Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Teismas nustatė, jog pareiškėjas 2024 m. kovo 19 d. kreipėsi prašymu išduoti leidimą nuolat gyventi Nr. 2403-LNG-0097 tuo pagrindu, kad jis pragyveno Lietuvos Respublikoje teisėtai be pertraukos pastaruosius 5 metus turėdamas teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba nacionalinę vizą. Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė neišduoti leidimo nuolat gyventi, nes asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui nuolat gyventi gauti konkrečiu UTPĮ nustatytu pagrindu, o būtent tarp pareiškėjo išduotų leidimų laikinai gyventi yra susidariusios 61 d., 27 d. ir 15 d. pertraukos. Dėl 61 dienos pertraukos tarp leidimų laikinai gyventi jis negali būti laikomas pastaruosius penkerius metus nepertraukiamai pragyvenusiu Lietuvoje.

7. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Įstatymo 2 straipsnio 15 dalimi, 53 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 53 straipsnio 3, 10 dalimis ir nurodė, kad kreipiantis dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu vertinamas buvimo už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikas. Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtinta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas esant dviem sąlygoms: 1) jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus; 2) turėjo leidimą laikinai gyventi arba nacionalinę vizą. Minėtos sąlygos nėra fakultatyvios, t. y. leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje siekiantis gauti užsienietis privalo atitikti jas abi. Teismas pažymėjo, jog vertinant, ar užsienietis atitinka minėtas sąlygas, pirmiausiai turi būti atsižvelgta, ar pastaruosius 5 metus be pertraukos Lietuvos Respublikoje jis pragyveno teisėtai. Kilus įtarimų, kad, teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ar neatitiko kitų Įstatyme nustatytų tokiam leidimui išduoti nustatytų kriterijų, jam išduotas leidimas laikinai gyventi turi būti naikinamas. Negali būti laikoma, jog tokio nepagrįstai išduoto leidimo laikinai gyventi galiojimo metu užsienietis Lietuvos Respublikoje gyveno teisėtai, t. y. kad jis atitiko vieną iš minėtų Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytų leidimo nuolat gyventi išdavimo sąlygų. Teismas taip pat vadovavosi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 patvirtinto Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 47 punktu.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas per pastaruosius 5 metus turėjo šiuos dokumentus, suteikiančius užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtinančius jo nuolatinio gyventojo statusą: nacionalines vizas, galiojusias nuo 2019 m. vasario 20 d. iki 2019 m. balandžio 26 d. ir nuo 2020 m. lapkričio 13 d. iki 2021 m. vasario 19 d; leidimus laikinai gyventi, išduotus UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu: LT7467280, galiojusį nuo 2019 m. balandžio 30 d. iki 2020 m. rugsėjo 9 d.; 760007809, galiojusį nuo 2020 m. lapkričio 10 d. iki 2021 m. balandžio 23 d.; 760034933, galiojusį nuo 2021 m. gegužės 21 d. iki 2021 m. rugpjūčio 30 d; 760051770, galiojusį nuo 2021 m. rugsėjo 15 d. iki 2024 m. rugsėjo 14 d. Prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimo metu Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2020 m. rugsėjo 10 d. iki 2020 m. lapkričio 9 d. (61 diena), nuo 2021 m. balandžio 24 d. iki 2021 m. gegužės 20 d. (27 dienos) ir nuo 2021 m. rugpjūčio 31 d. iki 2021 m. rugsėjo 14 d. (15 dienų) Lietuvos Respublikoje gyveno neturėdamas laikino leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje ir tuo pagrindu konstatavo, jog asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui nuolat gyventi gauti konkrečiu UTPĮ nustatytu pagrindu (53 str. 1 d. 8 p.), t. y. negali būti laikomas pastaruosius penkerius metus nepertraukiamai pragyvenusiu Lietuvoje. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas atitinkamais laikotarpiais, o būtent nuo 2020 m. rugsėjo 10 d. iki 2020 m. lapkričio 9 d. (61 dieną), nuo 2021 m. balandžio 24 d. iki 2021 m. gegužės 20 d. (27 dienas) ir nuo 2021 m. rugpjūčio 31 d. iki 2021 m. rugsėjo 14 d. (15 dienų) neturėjo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo teigimu, įvardijamos pertraukos susidarė dėl įvairių priežasčių keičiant darbdavius dėl objektyvių nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, susijusių su jo darbdaviui nustatytų užsieniečių įdarbinimo reikalavimų įgyvendinimu.

9. Teismas pažymėjo, kad, vertindamas laikotarpį, kuriuo pareiškėjas nuo 2020 m. rugsėjo 10 d. iki 2020 m. lapkričio 9 d. neturėjo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, Departamentas nustatė, jog dėl pareiškėjo nutrauktos darbo sutarties 2020 m. rugpjūčio 19 d. priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi LT7467280 pagal UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą. Leidimas laikinai gyventi LT7467280 buvo paskelbtas negaliojančiu 2020 m. rugsėjo 9 d. Dėl naujo leidimo gyventi išdavimo į Departamentą pareiškėjas kreipėsi tik 2020 m. spalio 15 d., o dėl nacionalinės vizos tik 2020 m. spalio 30 d. (t. y. praėjus dviem mėnesiams nuo sprendimo panaikinti leidimą laikinai gyventi).

Migracijos departamentas sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi išnagrinėjo skubos tvarka ir sprendimą dėl naujo leidimo gyventi priėmė 2020 m. lapkričio 10 d., prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo taip pat išnagrinėjo laiku ir sprendimą priėmė 2020 m. lapkričio 13 d. Tai reiškia, kad pareiškėjas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė vėluodamas, o 61 dienos pertrauka susidarė dėl užsieniečio veiksmų ar nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių ir negali būti laikoma mažareikšme arba susidariusi dėl Migracijos departamento užimtumo ar užtrukusių procedūrų.

Pareiškėjo vertinimu, jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje nuo 2020 m. rugsėjo 10 d. iki 2020 m. lapkričio 9 d. pagrindžiamas jo turimu (duomenys neskelbtini) piliečio pasu bei Reglamentu (ES) 2018/1806 ir atitiko UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytą reikalavimą dėl įstatyme nurodyto teisės gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiančio ar patvirtinančio dokumento turėjimo. Vertindamas šiuos argumentus, teismas pažymėjo, kad nėra kvestionuojamas pareiškėjo teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje faktas pagal reglamento nuostatas, tačiau cituojamo reglamento nuostatos (duomenys neskelbtini) piliečių buvimui Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybių narėse, įskaitant Lietuvą, netaikant reikalavimo turėti vizą, nustato jo trukmę neviršijant 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį, taigi šios nuostatos reglamentuoja trumpalaikį trečiųjų šalių piliečių buvimo laikotarpį ES valstybėse narėse, o ne nuolatinį ilgalaikį trečiųjų šalių piliečių gyvenimą ES valstybėse narėse.

Ilgalaikių gyventojų direktyvos (Tarybos direktyva 2003/109/EB) nuostatos apibrėžia sąlygas, kuriomis ne ES piliečiai gali įgyti ilgalaikio gyventojo statusą, ir apibrėžiama jų teisė į vienodą požiūrį integracijai remti. Pagal šią direktyvą valstybės narės suteikia ilgalaikio gyventojo statusą ne ES piliečiams, teisėtai ir nuolat gyvenantiems jų teritorijoje 5 metus iki jų prašymo pateikimo. Ši direktyva numato asmenų, turinčių ilgalaikes vizas, įskaitymo į nuolatinio gyvenimo šalyje laikotarpio trukmę, siekiant įgyti ilgalaikio gyventojo statusą.

Pareiškėjo cituojamos Reglamento (ES) 2018/1806 nuostatos reglamentuoja trečiųjų šalių piliečių trumpalaikio buvimo ES valstybėse narėse tvarką ir trukmę, todėl pareiškėjo teisinis statusas jam būnant Lietuvos Respublikoje turint (duomenys neskelbtini) piliečio biometrinį pasą nėra tolygus gyvenimui turint ilgalaikę vizą ir atsakovo pagrįstai nėra įskaitomas į 5 metų trukmę.

10. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2021 m. balandžio 14 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-11-556/2021 pasisakė, jog Tarybos direktyvos 2003/109/EB 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos teisėtai ir nepertraukiamai gyventi atitinkamos valstybės narės teritorijoje penkerius metus iki atitinkamo prašymo pateikimo kontekste vertintinos ir Tvarkos aprašo 37 punkto nuostatų aspektu (2016 m. balandžio 13 d. įsakymo Nr. 1V-285 redakcija, galiojusi iki 2019 m. birželio 30 d., šiuo metu aktualioje 2023 m. balandžio 4 d.

įsakymo Nr. 1V-190 redakcijoje 48 p.). Ši nuostata nustato, kad, apskaičiuojant Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytą pragyventą laikotarpį, įvertinami, be kita ko, pateiktų dokumentų duomenys ir kita informacija, Departamento gauta vykdant savo funkcijas, taip pat atlikus Tvarkos aprašo 36 punkte (2016 m. balandžio 13 d. įsakymo Nr. 1V-285 redakcija, galiojusi iki 2019 m. birželio 30 d., šiuo metu aktualioje 2023 m. balandžio 4 d. įsakymo Nr. 1V-190 redakcijoje 47 p.) nurodytą įvertinimą nustatyti duomenys apie laikotarpį (-ius), kai užsienietis neatitiko sąlygų, taikomų leidimui laikinai gyventi gauti, ir tai buvo pagrindas panaikinti jam leidimą laikinai gyventi.

LVAT administracinėje byloje Nr. eI-11-556/2021 sprendė, jog lingvistinė ir sisteminė nagrinėjamos nuostatos analizė suponuoja išvadą, kad, apskaičiuojant užsieniečio pragyventą šalyje laikotarpį, į jį neįskaičiuojamas laikotarpis (-iai), kai užsienietis šalyje gyveno neatitikdamas sąlygų, taikomų leidimui laikinai gyventi gauti, ir tai buvo pagrindas panaikinti jam leidimą laikinai gyventi. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, siekiant užtikrinti efektyvų Tarybos direktyvos 2003/109/EB 4 straipsnio 1 dalies įgyvendinimą, atsižvelgiant į toje nuostatoje įtvirtintą sąlygą nuolatinio gyventojo statusui gauti teisėtai ir nepertraukiamai gyventi atitinkamos valstybės narės teritorijoje penkerius metus iki atitinkamo prašymo pateikimo, svarbu tinkamai ir teisingai apskaičiuoti tokio teisėto gyvenimo šalyje laikotarpį.

Todėl, skaičiuojant teisėto gyvenimo šalyje laikotarpį, svarbu ne formaliai atsižvelgti į leidimo laikinai gyventi atitinkamu laikotarpiu turėjimo faktą, bet nustatyti realų teisėto gyvenimo šalyje laiką, o būtent nuolat pragyventą laikotarpį, pagrįstą leidimu laikinai gyventi ar turint ilgalaikes vizas.

11. Teismas konstatavo, jog šiuo atveju atsakovas Sprendime pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas neatitinka UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo, nes dėl šiame sprendime jau aptartų argumentų negalima teigti, kad jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus, turėdamas teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba ilgalaikę nacionalinę vizą. UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje išvardintos faktinės aplinkybės, kurios suponuoja normoje įtvirtintos taisyklės taikymą, t. y. nurodoma, kada išduoti leidimą nuolat gyventi užsieniečiui atsisakoma. Pagal UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą išduoti leidimą nuolat gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui nuolat gyventi gauti konkrečiu UTPĮ (53 str. 1 d. 8 p.) nustatytu pagrindu.

12. Teismo vertinimu, skundžiamo Migracijos departamento Sprendimo motyvai yra iš esmės aiškūs, Sprendimas pagrįstas priėmimo metu žinomais duomenimis, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Teismas nenustatė kitų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų Sprendimo panaikinimo pagrindų. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, jog Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti pareiškėjo skunde nurodomais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo. Netenkinus pagrindinio pareiškėjo reikalavimo, netenkintas ir išvestinis reikalavimas, t. y iš naujo išnagrinėti pareiškėjo pateiktą prašymą išduoti jam leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas atmestas, patirtos bylinėjimosi išlaidos jam nepriteistos.

III. 13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti; priteisti išlaidas, patirtas advokato pagalbai apmokėti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Teismas pritarė Migracijos departamento išvadai, jog dėl 61 dienos pertraukos tarp leidimų laikinai gyventi pareiškėjas negali būti laikomas pastaruosius penkerius metus nepertraukiamai pragyvenusiu Lietuvoje, todėl jis neatitinka UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytų sąlygų leidimo nuolat gyventi išdavimui. Tokia teismo pozicija vertintina kaip nepagrįsta ir nenuosekli.

13.2. UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8 punktas expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) numato šias sąlygas, kurioms esant asmeniui gali būti išduotas leidimas nuolat gyventi: 1) asmuo pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus; 2) visą šį laikotarpį asmuo turėjo teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba nacionalinę vizą. Ši UTPĮ nuostata nedetalizuoja kokios rūšies dokumentą (leidimą gyventi, vizą ar biometrinį pasą, suteikiantį teisę naudotis beviziu režimu) asmuo turi turėti gyvendamas Lietuvoje, kad jo pragyventas laikotarpis galėtų būti įskaitytas į nepertraukiamą 5 metų gyvenimo Lietuvoje laikotarpį, ir vienintelė tokiam dokumentui šioje nuostatoje keliama sąlyga yra tai, jog toks dokumentas suteiktų ar patvirtintų asmens teisę gyventi Lietuvoje. Toks šios teisės normos aiškinimas atitinka ir atsakovo poziciją vertinant susidariusias pertraukas pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje laikotarpiu, kurių metu jis tęsė savo teisėtą gyvenimą Lietuvoje naudodamasis jam taikomu beviziu režimu. Migracijos departamentas Sprendimu nepaneigė, jog nuo 2021 m. balandžio 23 d. iki 2021 m. gegužės 21 d. (27 dienos) bei nuo 2021 m. rugpjūčio 30 d. iki 2021 m. rugsėjo 15 d. (15 dienų) pareiškėjas Lietuvoje gyveno teisėtai bei priimant Sprendimą nenurodė, jog šie laikotarpiai negali būti įskaityti į nepertraukiamą pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje laikotarpį, inter alia (be kita ko), dėl to, jog pareiškėjas tuo metu neturėjo galiojančio leidimo gyventi ar nacionalinės vizos. Tokiu būdu Departamentas patvirtino, jog laikotarpiai nuo 2021 m. balandžio 23 d. iki 2021 m. gegužės 21 d. (27 dienos) bei nuo 2021 m. rugpjūčio 30 d. iki 2021 m. rugsėjo 15 d. (15 dienų) yra įskaitytini į nuolatinį nepertraukiamą jo gyvenimo Lietuvoje laikotarpį. Taigi, teismas klaidingai aiškino UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatas bei klaidingai taikė šią teisės normą nagrinėdamas pareiškėjo skundą.

13.3. Teismas nebuvo nuoseklus vertindamas Sprendimą, kadangi sprendime visiškai nebuvo pasisakyta dėl Sprendimo turinio ta apimtimi, kiek tai susiję su skirtingu atskirų pertraukų tarp dviejų leidimų laikinai gyventi galiojimo terminų vertinimu. Teismas absoliučiai neatsižvelgė į tai, jog Departamentas Sprendime skirtingai vertino laikotarpius, kai pareiškėjas gyveno Lietuvoje neturėdamas nei galiojančio leidimo gyventi, nei nacionalinės vizos, tačiau jo gyvenimas šalyje buvo teisėtas remiantis jam taikomu beviziu režimu. Konkrečiai: laikotarpius nuo 2021 m. balandžio 24 d. iki 2021 m. gegužės 20 d. (27 dienos) ir nuo 2021 m. rugpjūčio 31 d. iki 2021 m. rugsėjo 14 d. (15 dienų) Migracijos departamentas vertino lanksčiai, t. y., atsakovo nuomone, šie laikotarpiai laikytini nepertraukiančiais pareiškėjo nuolatinio gyvenimo Lietuvoje; laikotarpį nuo 2020 m. rugsėjo 10 d. iki 2020 m. lapkričio 9 d. (61 dienos), kai pareiškėjas neturėjo galiojančio leidimo gyventi dėl objektyvių aplinkybių, kurios buvo išdėstytos skunde, tačiau jo gyvenimas Lietuvoje buvo teisėtas remiantis jam taikomu beviziu režimu, atsakovas vertino kitaip (nelanksčiai), t. y., Departamento nuomone, šis laikotarpis laikytinas pertraukiančiu pareiškėjo nuolatinį gyvenimą Lietuvoje, kadangi pertraukos susidarymo priežastys nėra laikomos svariomis, objektyviomis ir nepriklausančiomis nuo pareiškėjo valios.

13.4. Skundžiamame sprendime išsamiai pasisakyta tik dėl vienintelio laikotarpio – nuo 2020 m. rugsėjo 10 d. iki 2020 m. lapkričio 9 d. (61 dienos), kai pareiškėjas neturėjo galiojančio leidimo gyventi dėl objektyvių aplinkybių, kurios buvo aiškiai išdėstytos skunde. Vis dėl to, teismo argumentai pasisakant dėl to, kodėl šis laikotarpis laikytinas pertraukiančiu nuolatinį pareiškėjo gyvenimą Lietuvoje esmingai skyrėsi nuo argumentų, kurie buvo nurodyti atsakovo Sprendime. Migracijos departamentas, vertindamas Sprendime laikotarpį nuo 2020 m. rugsėjo 10 d. iki 2020 m. lapkričio 9 d. (61 dienos), kai pareiškėjas neturėjo galiojančio leidimo gyventi ir buvo Lietuvoje naudodamasis beviziu režimu, nurodė, jog priežastis, dėl kurios susidarė ši pertrauka tarp dviejų leidimų laikinai gyventi, negali būti laikoma svaria, objektyvia, nuo jo valios nepriklausančia aplinkybe, leidžiančia užsieniečio Lietuvoje su leidimu laikinai gyventi pragyventą laikotarpį vertinti lanksčiai kaip nepertrauktą. Taigi, Departamento nuomone, laikotarpis nuo 2020 m. rugsėjo 10 d. iki 2020 m. lapkričio 9 d. (61 dienos) neįskaitytinas į nepertraukiamą nuolatinį pareiškėjo gyvenimą Lietuvoje dėl šio laikotarpio susidarymo priežasties.

13.5. Skundžiamame sprendime pagrindžiant, kodėl laikotarpis nuo 2020 m. rugsėjo 10 d. iki 2020 m. lapkričio 9 d. (61 dienos), kai pareiškėjas neturėjo galiojančio leidimo gyventi ir buvo Lietuvoje naudodamasis beviziu režimu, laikytinas pertraukiančiu nuolatinį pareiškėjo gyvenimą Lietuvoje, teismas nurodė, jog šiuo laikotarpiu jis buvo Lietuvoje bevizio režimo pagrindu, kuris yra trumpalaikis, o ne nuolatinis ir ilgalaikis. Migracijos departamento Sprendime ir teismo sprendime prieinama analogiškos išvados, jog 61 dienos laikotarpis būnant Lietuvoje bevizio režimo pagrindu pertraukė pareiškėjo nuolatinį gyvenimą Lietuvoje, tačiau šios išvados grindžiamos visiškai skirtingais argumentais – Departamento nuomone, šis laikotarpis turi būti vertinamas kaip pertraukiantis pareiškėjo nuolatinį gyvenimą Lietuvoje, nes pareiškėjas išsamiai nepagrindė jo susidarymo priežasčių, tuo metu, teismo nuomone, šis laikotarpis turi būti vertinamas kaip pertraukiantis pareiškėjo nuolatinį gyvenimą Lietuvoje, nes pareiškėjo teisinė padėtis – buvimas Lietuvoje bevizio režimo pagrindu minėtu laikotarpiu – apskritai nesudarė prielaidų bet kokiu atveju įskaityti šį laikotarpį į nuolatinį gyvenimo Lietuvoje laikotarpį. Akivaizdu, jog Departamento Sprendime ir teismo sprendime tos pačios aplinkybės – pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje laikotarpiu nuo 2020 m. rugsėjo 10 d. iki 2020 m. lapkričio 9 d. – yra vertinamos skirtingai.

13.6. Skundžiamame sprendime apskritai nėra pasisakoma dėl Sprendimo turinio, kiek jis yra susijęs su 27 dienų ir 15 dienų laikotarpių vertinimu kaip nereikšmingu sprendžiant dėl nuolatinio gyvenimo nepertraukiamumo. Tokiu būdu teismas prieštarauja savo paties padarytai išvadai, jog buvimas valstybėje bevizio režimo pagrindu apskritai negali būti įskaitomas į nepertraukiamą nuolatinį asmens gyvenimo valstybėje laikotarpį. Be to, teismas nepasisakė, kodėl būtent 61 dienos laikotarpis buvo laikomas pertraukiančiu nuolatinį gyvenimą, o kiti du laikotarpiai – ne. Skundžiamame sprendime nėra apibrėžti jokie kriterijai, kuriais remiantis teismas padarė išvadą, kad būtent 61 dienos laikotarpis būnant valstybėje bevizio režimo pagrindu yra lemiamas sprendžiant dėl asmens nuolatinio gyvenimo, o 27 ir 15 dienų laikotarpiai būnant valstybėje bevizio režimo pagrindu reikšmės neturi.

13.7. Teismas visiškai nevertino Migracijos departamento Sprendime atlikto lankstaus susidariusių pertraukų nuo 2021 m. balandžio 24 d. iki 2021 m. gegužės 20 d. (27 dienų) ir nuo 2021 m. rugpjūčio 31 d. iki 2021 m. rugsėjo 14 d. (15 dienų) vertinimo. Toks Migracijos departamento požiūris, kai vieni laikotarpiai vertinami „lanksčiai“, o kiti ne, nėra teisingas ir objektyvus.

13.8. Taikant tokį vertinimą nei pareiškėjas, nei kiti užsieniečiai, siekiantys gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, iš anksto nežino ir negali žinoti kokios trukmės pertraukos tarp leidimų gyventi bus vertinamos lanksčiai, o kokios nebus toleruojamos ir bus vertinamos neigiamai. Toks valstybinės institucijos atliekamas subjektyvus aplinkybių vertinimas pažeidžia viešojo administravimo srityje svarbų teisėtų lūkesčių principą, kuris, be kita ko, reikalauja, jog valstybinių institucijų administracinė praktika priimant administracinius teisės aktus būtų nuosekli ir prognozuojama, o šių teisės aktų adresatai būtų apsaugoti nuo nepagrįsto ir neteisėto valstybės institucijų savivaliavimo. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė visiškai neteisingą išvadą dėl Migracijos departamento Sprendimo motyvų aiškumo ir pagrįstumo.

13.9. Teismas taip pat neatsižvelgė į pareiškėjo argumentą, jog iš Sprendimo turinio nėra aišku, kaip pareiškėjas turėjo pagrįsti pertraukas tarp atskirų leidimų gyventi, kad jos būtų įvertintos lanksčiai (teigiamai). Pareiškėjas buvo pateikęs Migracijos departamentui savo banko sąskaitos išrašus, patvirtinančius, kad visų Sprendime nurodytų pertraukų tarp jo leidimų gyventi laikotarpiais jis nebuvo išvykęs iš Lietuvos ir gyveno Lietuvoje. Dėl šios priežasties teismo sprendimas taip pat laikytinas nepagrįstu.

13.10. Teismas taip pat neatsižvelgė ir nevertino pareiškėjo asmeninės situacijos ir skunde išdėstytų aplinkybių, dėl kurių jis objektyviai negalėjo gauti leidimo gyventi ir dėl kurių susidarė 61 dienos pertrauka nuo 2020 m. rugsėjo 10 d. iki 2020 m. lapkričio 9 d. Nors skunde pareiškėjas pateikė įrodymus apie objektyvias priežastis, dėl kurių jis negalėjo gauti naujo leidimo laikinai gyventi iki panaikinant jo turėtą leidimą laikinai gyventi, tačiau teismas šių argumentų visiškai nevertino. Dėl šios priežasties laikytina, kad teismas nepakankamai išsamiai išanalizavo reikšmingas aplinkybes ir priėmė sprendimą remiantis tik formaliais kriterijais.

13.11. Teismas netinkamai interpretavo Tarybos direktyvos 2003/109/EB nuostatas darant išvadą, kad bevizis buvimas negali būti įskaitomas į nepertraukiamo gyvenimo laikotarpį. Tarybos direktyva 2003/109/EB nereglamentuoja konkrečių dokumentų, patvirtinančių teisėtą buvimą, tačiau jos nuostatos reglamentuoja teisėtą ir nepertraukiamą buvimą. Pareiškėjo buvimas Lietuvoje pagal bevizį režimą buvo teisėtas ir nepertraukiamas. Dėl šios priežasties laikytina, jog teismas, netinkamai taikydamas ES teisės aktus, pažeidė ES teisės viršenybės principą, nes nacionalinės teisės aktus aiškino tokiu būdu, kuris nulėmė, kad šie nacionalinės teisės aktai prieštarauja ES teisės akto nuostatoms ir tikslams. Pareiškėjas skunde buvo nurodęs Europos Komisijos nuomonę dėl netinkamo šios direktyvos perkėlimo į Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę, remiantis kuria bet koks teisėto ir nuolatinio gyvenimo šalyje laikotarpis pagal direktyvą turėtų būti įskaitomas į 5 metų laikotarpį, išskyrus atvejus, kai toks gyvenimas nerodo jokio ketinimo ilgam laikui įsikurti atitinkamos valstybės narės teritorijoje, tačiau teismas visiškai nevertino šių argumentų ir į juos neatsižvelgė.

14. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

14.1. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikia tik savo asmeninį vertinimą ir interpretaciją dėl atsakovo ginčijamame Sprendime bei teismo skundžiame sprendime vartotinų žodžių bei sakinių, tačiau nepateikia šias išvadas paneigiančių įrodymų.

14.2. Pareiškėjo pertraukos nuo 2020 m. rugsėjo 10 d. iki 2020 m. lapkričio 9 d. tarp išduotų leidimų laikinai gyventi susidarymo priežastis (pareiškėjo pasirinktas prašymo išduoti leidimą gyventi pateikimo laikas lėmė pertrauką) negali būti laikoma svaria, objektyvia nuo jo valios nepriklausančia aplinkybe, leidžiančia užsieniečio Lietuvoje su leidimu laikinai gyventi pragyventą laikotarpį vertinti lanksčiau kaip nepertrauktą. Pareiškėjas, siekdamas gauti leidimą nuolat gyventi, turėjo atsižvelgti į Įstatymo nuostatas ir laiku pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi arba kreiptis dėl nacionalinės vizos išdavimo. Migracijos departamentas lanksčiai vertina kitas tarp pareiškėjo išduotų leidimų gyventi susidariusias pertraukas, t. y. pertraukos nuo 2021 m. balandžio 24 d. iki 2021 m. gegužės 20 d. ir nuo 2021 m. rugpjūčio 31 d. iki 2021 m. rugsėjo 14 d., kurios nors ir susidarė dėl užsieniečio veiksmų, bet buvo įrodyta, kad pareiškėjas stengėsi, jog pertraukos nesusidarytų ar būtų kuo trumpesnės ir kreipėsi į Departamentą dėl naujų leidimų laikinai gyventi išdavimo kaip įmanoma greičiau.

14.3. Migracijos departamentas, įvertinęs tai, kas išdėstyta, bei, atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, padarė išvadą, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo, nes negalima teigti, jog yra Lietuvos Respublikoje pragyvenęs pastaruosius penkerius metus be pertraukos, turėdamas teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba nacionalinę vizą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Migracijos departamento 2024 m. birželio 25 d. sprendimo Nr. 24S153371, kuriuo buvo nuspręsta neišduoti pareiškėjui leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas taip pat prašė įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo pateiktą prašymą išduoti jam leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

16. Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjo A. P. skundą atmetė. Teismas konstatavo, Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti pareiškėjo skunde nurodomais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.). Netenkinus skundo pagrindinio reikalavimo, atmestas ir išvestinis pareiškėjo skundo reikalavimas, t. y. įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jo prašymą išduoti jam leidimą nuolat gyventi Lietuvoje.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pareiškėjas teigia, kad teismas neatsižvelgė ir nevertino apelianto asmeninės situacijos ir skunde išdėstytų aplinkybių, dėl kurių jis objektyviai negalėjo gauti leidimo gyventi ir dėl kurių susidarė 61 dienos pertrauka laikotarpiu nuo 2020 m. rugsėjo 10 d. iki 2020 m. lapkričio 9 d. Todėl pareiškėjas mano, jog teismas nepakankamai išsamiai išanalizavo reikšmingas aplinkybes ir priėmė skundžiamą sprendimą remiantis tik formaliais kriterijais.

18. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinės ir patikrins pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

19. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi tuo pagrindu, kad jis pragyveno Lietuvos Respublikoje teisėtai be pertraukos pastaruosius 5 metus turėdamas teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba nacionalinę vizą. Atsakovas, įvertinęs A. P. situaciją, ginčijamu Sprendimu atsisakė išduoti leidimą nuolat gyventi užsieniečiui, nes jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu (Įstatymo 35 str. 1 d. 14 p.).

20. Teisinius santykius dėl leidimo gyventi išdavimo Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties bei vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 patvirtinto Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo nuostatos.

21. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte įtvirtinta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu. Pagal to paties įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą, leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje teisėtai be pertraukos pastaruosius 5 metus turėdamas šiame Įstatyme nurodytą teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba nacionalinę vizą.

22. Aiškindamas Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą, pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog šioje nuostatoje įtvirtinta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas esant dviem sąlygoms: 1) jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir 2) turėjo leidimą laikinai gyventi arba nacionalinę vizą. Papildomai pažymėtina, jog elgesio taisyklės taikymą (leidimo išdavimą) suponuoja būtent abiejų šių sąlygų egzistavimas. Šiame kontekste nereikšmingi pareiškėjo argumentai, kad jis nenutrūkstamai gyveno Lietuvos Respublikoje visą 5 metų laikotarpį, įskaitant ir 2020 metus, t. y. nebuvo niekur iš Lietuvos Respublikos išvykęs, bei atmestini jo motyvai, jog pirmosios instancijos teismas klaidingai aiškino Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatas ir klaidingai taikė šią teisės normą nagrinėdamas pareiškėjo skundą.

23. Bylos duomenimis, A. P. Lietuvos Respublikoje dirbo (įvairiose bendrovėse) nuo 2018 m. gruodžio 1 d. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas per pastaruosius 5 metus turėjo šiuos dokumentus, suteikiančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtinančius jo nuolatinio gyventojo statusą: nacionalines vizas galiojusias nuo 2019 m. vasario 20 d. iki 2019 m. balandžio 26 d. ir nuo 2020 m. lapkričio 13 d. iki 2021 m. vasario 19 d.; leidimus laikinai gyventi, išduotus Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 punkto pagrindu (LT7467280, galiojusį nuo 2019 m. balandžio 30 d. iki 2020 m. rugsėjo 9 d., 760007809, galiojusį nuo 2020 m. lapkričio 10 d. iki 2021 m. balandžio 23 d., 760034933, galiojusį nuo 2021 m. gegužės 21 d. iki 2021 m. rugpjūčio 30 d., ir 760051770, galiojusį nuo 2021 m. rugsėjo 15 d. iki 2024 m. rugsėjo 14 d.).

24. Įvertinęs šiuos duomenis, Migracijos departamentas pareiškėjo prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo metu nustatė, kad tarp užsieniečiui išduotų leidimų yra susidariusios pertraukos: nuo 2020 m. rugsėjo 10 d. iki 2020 m. lapkričio 9 d. (61 diena), nuo 2021 m. balandžio 24 d. iki 2021 m. gegužės 20 d. (27 dienos) ir nuo 2021 m. rugpjūčio 31 d. iki 2021 m. rugsėjo 14 d. (15 dienų). Taigi byloje nustatyta ir dėl šių aplinkybių nėra ginčo, kad per pastaruosius 5 metus tarp A. P. turėtų leidimų laikinai gyventi susidarė 61 dienos, 27 dienų ir 15 dienų pertraukos. Tačiau kaip pažymi Migracijos departamentas, kitus trumpesnius laikotarpius (27 ir 15 dienų) atsakovas vertino lanksčiau (palankiau pareiškėjui), nes pareiškėjas stengėsi, kad pertraukos būtų kuo trumpesnės ir kreipdavosi į atsakovą dėl naujų leidimų laikinai gyventi išdavimo kiek įmanoma greičiau.

25. Byloje nustatyta, jog nutraukus darbo sutartį su pareiškėju, Migracijos departamentas 2020 m. rugpjūčio 19 d. priėmė sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi LT7467280 Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, o leidimas laikinai gyventi negaliojančiu paskelbtas 2020 m. rugsėjo 9 d. Tuo metu į atsakovą dėl naujo leidimo išdavimo pareiškėjas kreipėsi tik 2020 m. spalio 15 d., o dėl nacionalinės vizos – 2020 m. spalio 30 d., t. y. praėjus dviem mėnesiams nuo sprendimo panaikinti leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi išnagrinėjo skubos tvarka ir sprendimą dėl naujo leidimo gyventi priėmė 2020 m. lapkričio 10 d., prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo taip pat išnagrinėjo laiku ir sprendimą priėmė 2020 m. lapkričio 13 d. Sutiktina su Migracijos departamento pozicija, kad 61 dienos pertrauka susidarė dėl užsieniečio veiksmų ir negali būti laikoma mažareikšme arba susidariusi dėl Departamento užimtumo ar užtrukusių procedūrų. Tai reiškia, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju nebuvo pakankamai aktyvus, atidus ir rūpestingas.

26. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui ir apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismui jis pateikė įrodymus apie objektyvias priežastis, dėl kurių jis negalėjo gauti naujo leidimo laikinai gyventi iki panaikinant jo turėtą leidimą laikinai gyventi, tačiau teismas šių argumentų visiškai nevertino, t. y. teismas nepakankamai išsamiai išanalizavo reikšmingas aplinkybes ir priėmė sprendimą remiantis tik formaliais kriterijais. Visų pirma, toks pareiškėjo pasirinktas elgesio modelis (ilgas delsimas pateikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi ar nacionalinės vizos išdavimo) nelaikytinas svaria, objektyvia nuo jo valios nepriklausančia aplinkybe, leidžiančia susidariusią pertrauką vertinti kitaip. Antra, kaip matyti iš teismo sprendimo turinio, teismas vertino jo nurodytas objektyvias aplinkybes lėmusias pertraukos susidarymą (pareiškėjo teigimu, įvardijamos pertraukos susidarė dėl įvairių priežasčių keičiant darbdavius dėl objektyvių nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, susijusių su jo darbdaviui nustatytų užsieniečių įdarbinimo reikalavimų įgyvendinimu), tačiau nepripažino jų svarbiomis.

27. Pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai pasisakė dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su jo gyvenimu Lietuvos Respublikoje turint (duomenys neskelbtini) piliečio pasą, Reglamento (ES) 2018/1806 taikymo ir šiuo klausimu suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Minėtais aspektais teisėjų kolegija pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir plačiau šiame sprendime dėl to nebepasisako.

28. Taip pat apeliaciniame skunde teigiama, kad skundžiamame sprendime apskritai nėra pasisakoma dėl sprendimo turinio, kiek jis yra susijęs su 27 dienų ir 15 dienų laikotarpių vertinimu kaip nereikšmingu sprendžiant dėl nuolatinio gyvenimo nepertraukiamumo. Pažymėtina, kad dėl šių aplinkybių nebuvo ginčo. Be to, šis klausimas yra detalizuotas atsakovo Sprendime, todėl vertintina, kad, vadovaujantis anksčiau minėta praktika, pirmosios instancijos teismas tokiam vertinimui pritarė ir papildomai dėl to nebepasisakė.

29. Netenkinus pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti Migracijos departamento Sprendimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ir išvestinio pareiškėjo skundo reikalavimo – įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti jam leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

30. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies nuostatų nepažeidė. Pažymėtina, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstas išvadas.

31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta proceso šalies, kurios naudai priimtas sprendimas, teisė gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne jo naudai, tai nėra jokio pagrindo priteisti ir patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

32. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, kurį naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė