2018-05-23 Nr. AB-10363-3-61-3-03645-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1212-520/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03643-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas O. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, be to, pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, sanitarinis mazgas neturėjo atskiros oro šalinimo sistemos, nebuvo veidrodžių ir tualeto reikmenų spintelės. Pareiškėjas taip pat nurodė, jog Lukiškių TI-K dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimas buvo netinkamas, kamerose įrengtas stalas buvo nedidelis, prie jo nebuvo pakankamai vietos visiems pavalgyti, kamerų sienos ir lubos buvo nešvarios, nuo sienų ir lubų lupdavosi dažai bei kalkės. Pareiškėjo teigimu, dėl tokių sąlygų jis kasdien jautė kankinimą, nepatogumus, orumo pažeminimą, privatumo pažeidimą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti bei iš pareiškėjo priteisti 1,80 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.

4. Atsakovas nurodė konkrečius duomenis, kada ir kuriose kamerose buvo laikomas pareiškėjas, ir kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2015 m. rugsėjo 3 d. iki 2016 m. birželio 27 d. Atsakovas paaiškino, kad Lukiškių TI-K pagal galimybes stengiasi užtikrinti, jog asmenys, kurie laikomi ploto reikalavimų neatitinkančiose kamerose, tokiomis sąlygomis būtų kuo trumpesnį laiką. Dėl kitų pareiškėjo nusiskundimų atsakovas paaiškino, jog už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji, remontai kamerose atliekami pagal iš anksto numatytą planą ir turimus finansinius išteklius, visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, higienos priemonėms sudėti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normos reikalavimus. Pasak atsakovo atstovo, šiuo metu yra nupirktas reikiamas kiekis veidrodžių, remontuojamose gyvenamosiose kamerose veidrodžiai įklijuojami. Sanitariniai įrenginiai nuo likusio kameros ploto yra atitverti 1,5 m aukščio sienele, o nuolatinis suimtųjų ar nuteistųjų stebėjimas įstaigoje vykdomas, siekiant užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą. Lukiškių TI-K teigimu, įstaigai nėra taikytinas reikalavimas įrengti atskirą oro šalinimo sistemą sanitariniuose mazguose. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais, bendro pobūdžio teiginiais.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 8 d. sprendimu pareiškėjo O. L. skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad Lukiškių TI-K 2015 m. rugsėjo 1 d. – 2016 m. rugpjūčio 31 d. periodiškai buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą ir 5 paras pareiškėjas laikytas minimalaus ploto reikalavimų neatitinkančiose kamerose; netenkino Lukiškių TI-K prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

6. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teismui pateiktame skunde nenurodė konkrečių kamerų, kuriose laikymo sąlygos neatitiko nustatytų reikalavimų ir nepateikė jokių savo teiginius patvirtinančių įrodymų, todėl teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo, rėmėsi atsakovo atstovo į bylą pateiktais įrodymais. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 5 paras buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus. Teismas atmetė atsakovo atstovo argumentus, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui, kaip teisiškai nereikšmingus, sprendžiant klausimą dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo, kadangi pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas.

7. Teismas nurodė, kad pagal EŽTT praktiką privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Žmogaus teisių ir pagrindinių laivių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą. Atsiliepime į skundą nurodoma, kad visų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, sanitariniai įrenginiai nuo likusio kameros ploto yra atitverti 1,5 m aukščio sienele, tačiau duomenų, apie visišką privatumo užtikrinimą (pertvarų su durimis, užuolaidomis ir pan.), byloje nebuvo. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K nebuvo visiškai užtikrinta teisė į privatumą ir tai turėjo įtakos jo kalinimo sąlygoms bloginti.

8. Ginčui aktualiu laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus bei sveikatos priežiūros organizavimą nustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos“ bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) bei nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015, abi kartu – Higienos normos). HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis ir tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). HN 134:2015 veidrodžio ir tualeto reikmenų spintelės (lentynėlė) įrengimo sanitariniame mazge nenustato, todėl teismas sprendė, kad nurodytą pareigą Lukiškių TI-K turėjo tik iki 2015 m. lapkričio 1 d. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą teigė, kad remontuojamose gyvenamosiose kamerose veidrodžiai yra klijuojami, todėl teismas darė išvadą, kad kai kuriose Lukiškių TI-K kamerose veidrodžiai yra. Pareiškėjas neindividualizavo nusiskundimo dėl veidrodžių ir higienos reikmenų lentynėlių trūkumo, neįvardijo, nei konkrečių kamerų, nei laikotarpių, kuomet sanitarinio mazgo įrengimas neatitiko HN 76:2010 reikalavimų, todėl toks pareiškėjo nusiskundimas laikytas pernelyg deklaratyviu ir neįrodytu.

9. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas kamerose iš esmės buvo laikytas vienas arba dviese, išskyrus 2015 m. rugsėjo 12 d. – 2015 m. rugsėjo 13 d. ir dalį paros 2016 m. balandžio 5 d., o tai reiškia, kad nurodytais laikotarpiais pareiškėjui galėjo neužtekti sėdimos vietos prie stalo, tačiau pareiškėjas šio nusiskundimo neindividualizavo ir nenurodė nei kamerų, kuriose jam trūko sėdimos vietos prie stalo, be to, papildomų kėdžių prie stalo įrengimas yra neatsiejamai susijęs su kamerose buvusiu laisvu plotu, todėl laikytas nurodyto pažeidimo dalimi ir atskirai nevertintas.

10. Dėl pareiškėjo teiginio, kad sanitariniame mazge nebuvo įrengta atskira vėdinimo sistema, teismas nurodė, kad pagal HN 76:2010 24 punktą ir HN 134:2015 17 punktą laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Vadovaujantis HN 76:2010 2 punktu ir HN 134:2015 3 punktu, šios Higienos normos yra taikomos projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K Higienos normų įsigaliojimo metu buvo veikianti įstaiga, jam nėra taikomas reikalavimas kamerose įrengti atskiras sanitarinių mazgų vėdinimo sistemas. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos pro langus, analogiška aplinkybė išdėstyta ir Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016 m. kovo 18 d. patikrinimo akte, kur nurodyta, kad kameroje Nr. 125, kurioje pareiškėjas laikytas 2016 m. balandžio 5 d., vėdinimas pro langą buvo užtikrintas.

11. Dėl pareiškėjo argumentų, kad dieninis apšvietimas buvo vos 150 lx, teismas paaiškino, jog pareiškėjas nenurodė, kokių prietaisų pagalba nustatė tokius duomenis, kokiais duomenimis remdamasis teigė, kad naktinis apšvietimas buvo per stiprus, t. y. viršijo 20 lx. Pareiškėjas nenurodė nei konkrečių laikotarpių, nei kamerų, kuriose, jo nuomone, dirbtinis apšvietimas neatitiko Higienos normų reikalavimų, t. y. šio nusiskundimo pakankamai nedetalizavo. Teismo vertinimu, vien subjektyvus pareiškėjo suvokimas apie apšvietimo tinkamumą nelaikytinas pakankamu įrodymu, patvirtinančiu neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus, o nepakankamai individualizuotas nusiskundimas nesukelia pareigos Lukiškių TI-K jį paneigti.

12. Teismas pažymėjo, jog HN 135:2015 nereglamentuoja remonto laisvės atėmimo įstaigose atlikimo dažnio, o HN 76:2010 62 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį. Iki HN 135:2015 įsigaliojimo Lukiškių TI-K administracija turėjo pareigą laiku nustatyti paprastojo remonto poreikį ir organizuoti remonto darbus. Atsakovo atstovas nurodė, kad kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius ir finansinius resursus, tačiau, nežiūrint į tai, kad pareiškėjas nurodė konkrečius sienų ir lubų apdailos pažeidimus, jis neįvardijo kamerų numerių, kuriose šie pažeidimai buvo, ar bent apytikslio laikotarpio, todėl nurodytas nusiskundimas nelaikytas pakankamai konkrečiu ir individualizuotu.

13. Byloje nustatyta, kad laikymo Lukiškių TI-K metu pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, be to, 5 paras pareiškėjas laikytas ploto reikalavimų neatitinkančiose kamerose. Iš atsiliepimo į skundą ir pareiškėjo apskaitos kortelių nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K būdavo labai trumpais laikotarpiais, iš esmės po 2–3 dienas, dalį laiko jis buvo laikomas vienas, t. y. privatumo ir ploto reikalavimų pažeidimai nebuvo nuolatinio pobūdžio. Kitokie pareiškėjo teisių pažeidimo faktai byloje nenustatyti. Pareiškėjas skunde nusiskundimus išdėstė labai abstrakčiai, jų neindividualizuodamas ir nedetalizuodamas, todėl, teismo vertinimu, nelaikė jų itin reikšmingais. Teismas taip pat neturėjo pagrindo išvadai, kad pažeidimai turėjo įtakos pareiškėjo sveikatai ar sukėlė kitokias sunkias neigiamas pasekmes. Byloje nebuvo duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningų Lukiškių TI-K veiksmų ar siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Priešingai, atsakovo atstovas nurodė, kad esant perpildytoms kameroms, buvo stengiamasi, jog suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Pareiškėjui buvo suteikiama galimybė naudotis pasivaikščiojimų ir sporto kiemeliais, biblioteka, koplyčia, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba. Iš teismui pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų ir Lukiškių TI-K pranešimų „Dėl atliktų patikrinimų“ nustatyta, kad Lukiškių TI-K yra nuolat atliekami gyvenimo sąlygų patikrinimai, vertinamas jų atitikimas nustatytiems reikalavimams, o konstatuoti pažeidimai šalinami. Teismas, įvertinęs byloje nustatytą atsakovo atstovo pažeidimo laikotarpį, pobūdį ir mastą, vadovaudamasis teisingumo bei protingumo principais, darė išvadą, kad byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą.

14. Atsakovo atstovas skundo priedus pateikė vykdydamas teismo įpareigojimą, be to, per Elektroninių paslaugų portalą, todėl Lukiškių TI-K prašymas priteisti patirtas išlaidas nebuvo tenkinamas.

III. 15. Pareiškėjas O. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 8 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą.

16. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pabrėžia, kad dėl ploto trūkumo ir privatumo nebuvimo jis buvo kankinamas, jautėsi, kad niekam nerūpi. Todėl pareiškėjas mano, kad pažeistų teisių pripažinimu neatlyginama jam padaryta žala.

17. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

18. Atsakovas teigia, jog pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Atsakovo teigimu, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtinoji civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – neteisėta veika. Nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą.

19. Atsakovas pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi Lukiškių TI-K buvo įpareigotas pateikti teismui su ginču susijusią medžiagą. Lukiškių TI-K realiai turėjo padaryti kopijas iš dokumentų, kurie įstaigoje laikomi popierine forma. Lukiškių TI-K realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios yra priteistinos iš pareiškėjo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 8 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjo O. L. skundas dėl 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo tenkintas iš dalies, t. y. pripažinta, kad Lukiškių TI-K 2015 m. rugsėjo 1 d. – 2016 m. rugpjūčio 31 d. periodiškai buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą ir 5 paras pareiškėjas laikytas minimalaus ploto reikalavimų neatitinkančiose kamerose, teisėtumas ir pagrįstumas.

21. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, siekdamas, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas iš Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį už kalinimą netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d.

22. Išnagrinėjęs pareiškėjo nurodytas netinkamas kalinimo sąlygas, atsakovo atstovo atsikirtimus į pareiškėjo pretenzijas, įvertinęs pateiktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad laikymo Lukiškių TI-K metu pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, be to, 5 paras pareiškėjas laikytas ploto reikalavimų neatitinkančiose kamerose. Tačiau pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K būdavo labai trumpais laikotarpiais, iš esmės po 2–3 dienas, dalį laiko jis buvo laikomas vienas, sprendė, kad yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą.

23. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė pareiškėjas, kuris savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės sieja su tuo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

24. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25. Teisėjų kolegija vertindama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, reglamentuojančias neturtinės žalos atlyginimą, pirmiausia pažymi, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

26. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

27. Pažymėtina, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; kt.).

28. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

29. Teisėjų kolegija pažymi, jog EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą; 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją).

30. Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

31. Šiuo atveju nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K periodiškai buvo laikomas 11 parų. Šiuo laikotarpiu buvo pažeistas pareiškėjo privatumas, kadangi sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atitvertas ir galėjo būti matomas tiek kitų kalinių, tiek prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę. Be to, per šį laikotarpį 5 paras buvo nustatytas ir gyvenamojo ploto normos trūkumo pažeidimas, kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas svyravo nuo 1,82 kv. m iki 3,17 kv. m. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytus pažeidimus, daro išvadą, kad pareiškėjas buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis ir Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis sąlygomis.

32. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau aptartais CK 6.250 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę (11 parų buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, iš jų 5 paras taip pat buvo pažeista ir gyvenamojo ploto norma), sprendžia, kad asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu šiuo atveju nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, tai, jog nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ir administracinėje byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, daro išvadą, kad šiuo atveju yra faktinis bei teisinis pagrindas nustatyti, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti adekvati priteistina suma yra 70 Eur. Nors pareiškėjas skunde prašė, kad jam būtų priteistas 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala.

33. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, pripažįsta iš dalies pagrįstu apeliacinio skundo reikalavimą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia, t. y. pareiškėjui atsakovo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisia 70 Eur neturtinei žalai atlyginti.

34. Teisėjų kolegija nevertina atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytų argumentų dėl prašymo atlyginti dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kadangi atsakovas, nesutikdamas su tam tikra pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, turėjo teisę paduoti apeliacinį skundą, tačiau šia teise nepasinaudojo, o byla nagrinėjama pagal pareiškėjo apeliaciniame skunde nustatytas ribas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo O. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 8 d. sprendimą pakeisti.

Sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo O. L. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui O. L. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo,70 Eur (septyniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Atmesti atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė