0942d49e-5893-409d-aee1-e3d28427eea8 · Å iaulių apygardos teismas

Pranešėjas B

                                              Â

                                                                                   Baudžiamoji

byla Nr. 1A-54-282/2011

                                                                                   Â

(Proceso Nr.1-41-1-00788-2009-1)

                                                                                    Procesinio

sprendimo kategorija 1.1.7.2.5.,

 (S)

                                                                                    1.2.26.2.1.,

2.1.15.1.2., 2.4.  Â

                                                                                   Â

Â

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. vasario 3 d.

Å iauliai

             Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Virginijos Žindulienės, teisėjų Vidmanto Mylės, Raimundo Jurgaičio, sekretoriaujant Renatai Guruškinienei,

dalyvaujant prokurorei Sigutei Borščienei,

nuteistojo gynėjui advokatui Vytautui Juozelaičiui, nuteistajam Ž. B.,

nuteistojo įstatyminei atstovei D. B.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo  Ž. B. apeliacinį skundÄ dėl Å iaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. ir nuteistas laisvės apribojimu 1 metams, įpareigojant nuo 22.00 val. iki 6.00 val. bÅ«ti namuose bei mokytis.

  Nustatyta bausmės pradžiÄ Å½. B. skaičiuoti nuo įsiteisėjusio teismo nuosprendžio gavimo laisvės apribojimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

           Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 65 str. 1 d., 66 str., Ž. B. į bausmės laikÄ Ä¯skaitytas laikino sulaikymo laikas – 2009 m. rugsėjo 12 d. (viena diena).      Â

Priteista iÅ¡ Ž. B. ir E. I. po 455,41 Lt iÅ¡ kiekvieno Valstybinei ligonių kasai prie LR SAM nukentėjusiojo K. J. gydymo iÅ¡laidoms atlyginti. Nepilnamečiui Ž. B. neturint pajamų ar lėšų, pakankamų žalai atlyginti, jo padarytÄ Å¾alÄ 455,41 Lt iÅ¡ieÅ¡koti iÅ¡ įstatyminės atstovės, civilinės atsakovės D. B..

Priteista iš Ž. B. ir E. I. solidariai 2000 Lt nukentėjusiajam K.

J. neturtinei žalai atlyginti. Nepilnamečiui Ž. B. neturint pajamų ar lėšų, pakankamų atlyginti žalÄ , jo padarytÄ Å¾alÄ subsidiariai, t. y. 1000 Lt iÅ¡ieÅ¡koti iÅ¡ įstatyminės atstovės,  civilinės atsakovės D. B..

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir   E. I., tačiau nuosprendis jo atžvilgiu neapskųstas.

Kolegija

n u s t a t ė:

Ž. B. ir E. I. nuteisti už tai, kad 2009 m. rugsėjo 12 d. apie 00.00 val. Šiauliuose, viešoje vietoje, 12 maršruto miesto keleiviniame autobuse, veikdami kartu bei su nenustatytais asmenimis, kurių tikslus skaičius nenustatytas, bet ne daugiau kaip su 5 nenustatytais asmenimis, kitų autobuso

keleivių akivaizdoje necenzūriniais žodžiais įžeidinėjo nukentėjusįjį K. J., įžūliais veiksmais, tai yra nenustatytam asmeniui

pagriebus nukentėjusįjį K. J. už kojų ir pargriovus ant grindų, ne daugiau kaip trims nenustatytiems asmenims autobuse spardant gulintį nukentėjusįjį K. J. į įvairias kūno vietas, po to, sustojus keleiviniam autobusui autobusų stotelėje ties (duomenys neskelbtini) namu,

E. I. kartu su nenustatytu asmeniu už kojų ištempiant gulintį nukentėjusįjį K. J. iš autobuso, E.

I. gulinčiam nukentėjusiajam K. J. sudavus ne mažiau 2 kartų kumščiu į Å¡onus, spyrus 1 kartÄ Ä¯ Å¡onÄ , Ž. B. sudavus ne mažiau kaip 4 kartus kumščiu į Å¡onus bei su kitais, ne daugiau kaip su 5Â

nenustatytais asmenimis spardydami ne mažiau 10 kartų nukentėjusiajam K. J. į galvos sritį, tuo padarė galvos smegenų sukrėtimÄ ,

galvos ir veido sumuÅ¡imÄ , tai yra nežymų sveikatos sutrikdymÄ , tokiu bÅ«du demonstravo nepagarbÄ aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarkÄ .

           Apeliaciniu skundu nuteistasis Ž. B. prašo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 12 d. nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti.

Apeliantas skunde teigia, kad konfliktÄ autobuse pradėjo prieÅ¡ jį sėdėję jaunuoliai, kurie kabinėjosi prie jo ir E. I., ir, sustojus autobusui, E. I. gavo smÅ«gį į galvÄ , o tada kiti jam nepažįstami jaunuoliai puolė K. J. ir tempė jį iÅ¡ autobuso. Kadangi K. J. mosikavo rankomis, jis, norėdamas iÅ¡vengti smÅ«gių, tik sugriebė K. J. už rankų. IÅ¡lipus visiems iÅ¡ autobuso, nepažįstami jaunuoliai spardė nukentėjusįjį, tačiau jie pabėgo. Teigia, kad jis ir jo draugas buvo sulaikyti ir tik todėl patraukti atsakomybėn, nors nėra kalti. Taip pat nurodo, kad vieÅ¡oji tvarka nebuvo pažeista, nes autobuse žmonių buvo mažai, eismas nebuvo sutrikdytas, buvo tik trumpalaikis triukÅ¡mas dėl kitų vaikinų veiksmų.

Taip pat apeliantas nurodo, kad teismas jam paskyrė per griežtus apribojimus – bÅ«ti namuose nuo 22 val. iki ryto ir atlyginti 1000 Lt neturtinę žalÄ . Jis pažymi, kad aktyviai sportuoja, yra Lietuvos rinktinėje, ir apribojimai suvaržys jo veiklÄ , mokosi 11 klasėje, nėra teistas, nebaustas, gyvena su mama ir seserimi, tėvo neturi, mama Å¡eimÄ iÅ¡laiko viena, jos pajamos labai mažos.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis Ž. B., jo gynėjas ir atstovė pagal įstatymÄ prašė nuteistojo apeliacinį skundÄ tenkinti, o prokurorė prašė apeliacinį skundÄ atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi baudžiamÄ jÄ bylÄ ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingas iÅ¡vadas dėl Ž. B. kaltės pažeidus vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ ir nežymiai sutrikdžius nukentėjusiojo sveikatÄ , tai yra padarius nusikaltimÄ , numatytÄ BK 284 str. 1 d. Savo skundu apeliantas neigia padaręs jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ ir kaltę verčia kitiems, jam nepažįstamiems ir tyrimo metu nenustatytiems asmenims. Tačiau byloje surinktų ir iÅ¡tirtų įrodymų visuma paneigia apelianto keliamas versijas.

 Konkrečiu atveju, atskleidžiant Ž. B. nusikalstamo sumanymo turinį, bÅ«tina iÅ¡siaiÅ¡kinti jo dinamikÄ visos nusikalstamos veikos darymo metu, neapsiribojant pirmine jo forma. Viso baudžiamojo proceso metu apeliantas neneigė buvęs konflikto metu įvykio vietoje, tačiau, iÅ¡analizavus Ž. B. parodymus ikiteisminio tyrimo metu, teisiamajame posėdyje ir paaiÅ¡kinimus apeliacinės instancijos teisme bei iÅ¡dėstytÄ Ä¯vykių versijÄ apeliaciniame skunde, matyti, kad skirtingose bylos tyrimo stadijose jis nurodydavo vis kitokias įvykio aplinkybes. Teisindamas save apeliantas vertė kaltę pačiam nukentėjusiajam ir

kitiems, nepažįstamiems ir nenustatytiems asmenims, jo teigimu, sumušusiems K. J.. Pasak Ž. B., jis ir E. I. buvo užpulti nukentėjusiojo K. J. ir

B. L., kurie pirmi trenkė E. I. į galvÄ , ir jiems (Ž. B. ir E. I.) teko gintis. Tokį apelianto aiÅ¡kinimÄ kolegija vertina, kaip jo gynybos taktikÄ , siekį suklaidinti teismÄ ir iÅ¡vengti baudžiamosios atsakomybės, nes patys savaime Ž. B. parodymai yra nelogiÅ¡ki ir neatitinka įrodymais atkurtos įvykio situacijos.

Teisiamajame posėdyje apeliantas teigė, kad jis su E. I. sėdėjo autobuso gale prie pat durų, priešais juos sėdėję jaunuoliai (K.

J. ir B. L.) priėjo prie jų, ir nukentėjusysis su kastetu užpuolė E. I. (t. 2, b. l. 158-159). Taigi iš

tokių parodymų būtų galima suprasti, kad K. J. ir B. L. buvo konflikto iniciatoriai ir, kaip teisiamajame

posėdyje tvirtino kitas nuteistasis E. I., pastarieji

norėjo muÅ¡tis (t. 2, b. l. 159-160). Tačiau tokiÄ versijÄ paneigia tai, kad B. L. iÅ¡ autobuso pabėgo pro kitas autobuso duris, o iÅ¡

autobuso už kojų buvo iÅ¡temtas ir sumuÅ¡tas ne kas kitas, o K. J.. Apeliaciniame skunde Ž. B. nieko nenurodė apie suduotus smÅ«gius nukentėjusiajam, tačiau teisiamajame posėdyje ir pateikdamas paaiÅ¡kinimus apeliacinės instancijos teisme apeliantas pripažino, kad sudavė gindamasis keletÄ smÅ«gių (2 ar 3-4) K. J. – ,,....iÅ¡

inercijos...“, nes pastarasis mosikavosi rankomis, ir jis bijojo, kad K. J. nesuduotų jam (t. 2, b. l. 158-159). Šiuo atveju

apelianto parodymai ne tik prieštaringi bet ir nelogiški. Pirmiausia, nukentėjusysis negalėjo mosikuoti rankomis, nes ir patys nuteistieji pripažino, kad K. J. buvo iš autobuso tempiamas už kojų, o iš nukentėjusiojo K. J. parodymų aišku, kad tempiamas iš autobuso jis rankomis laikėsi įsikabinęs į turėklus (t. 2, b. l. 160-161). Tai patvirtino liudytojais apklausti autobuso keleiviai E. Š. ir

V. K., kuris dar mėgino įtemti nukentėjusįjį atgal į autobusÄ , tačiau jam nepavyko (t. 2, b. l. 31-32; 161-162). Dėl minėtų priežasčių nėra pagrindo netikėti tokiais nukentėjusiojo parodymais, iÅ¡ kurių aiÅ¡ku, kad nuo kažko gintis apeliantui jokios priežasties nebuvo, o smÅ«gių sudavimas,

kaip apeliantas nurodė – ,,...iš inercijos...“, niekaip nepateisina Ž. B. elgesio ir nemenkina jo kaltės.

Byloje yra nustatyta, kad be nuteistųjų Ž. B. ir E.

I. smurtÄ prieÅ¡ K. J. įvykio metu naudojo dar ne mažiau kaip 5 asmenys, kurie ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo metu

nebuvo nustatyti, kas nurodyta ir kaltinime. Apeliaciniu skundu Ž. B. dėl viešosios tvarkos pažeidimo kaltę verčia pačiam K. J., o dėl pastarojo sumušimo kaltina tik paminėtus

nenustatytus asmenims. Teisiamajame posėdyje ir apeliacinės instancijos teisme apeliantas teigė, kad tie nenustatyti ir nepažįstami asmenys iÅ¡tempė nukentėjusįjį iÅ¡ autobuso ir mušė jį lauke. Nukentėjusysis teisiamajame posėdyje parodė, kad iÅ¡temtas iÅ¡ autobuso atsistojęs nebuvo, jį mušė ir spardė gulintį, jis buvo rankomis užsidengęs galvÄ , nesiprieÅ¡ino, o po to prarado sÄ monę (t. 2, b. l. 160-161). Tokius nukentėjusiojo parodymus teisiamajame posėdyje patvirtino liudytojai E. Å . ir V. K., kurie parodė, kad nuvažiuojant autobusu dar matė, jog nukentėjusysis be sÄ monės gulėjo ant žemės, o jį spardė ir mušė kumščiais. Pats Ž.

B. apeliacinės instancijos teismo posėdyje pripažino, kad iÅ¡lipęs iÅ¡ autobuso sudavė nukentėjusiajam 2 smÅ«gius, vadinasi, mušė jį gulintį ant žemės, o teisiamajame posėdyje neneigė nukentėjusiajam sudavęs 3-4 smÅ«gius (t. 2, b. l. 158-159), nors apeliaciniame skunde tvirtino tik sugriebęs nukentėjusiajam už rankų. Liudytojas B. L., atpažindamas Ž. B., kaip vienÄ iÅ¡ tų asmenų, kuris įvykio dienÄ jį ir  K.

J. autobuse įžeidinėjo, o po to spardė sustojime K. J., iÅ¡ esmės patvirtino apelianto parodymus apie naudotÄ smurtÄ prieÅ¡ nukentėjusįjį (t. 1, b. l. 49-51). Be to, kolegija atkreipia dėmesį, kad akistatų su liudytoju B. L. ir nukentėjusiuoju K. J. metu Ž. B. taip pat pripažino, jog K. J. sudavus smÅ«gį į galvÄ E. I., pastarasis už kojų iÅ¡tempė nukentėjusįjį iÅ¡ autobuso ir abu sudavė smÅ«gius nukentėjusiajam, o tada prie jų prisijungė kiti nepažįstami vaikinai iÅ¡ autobuso (t. 1, b. l. 107; 108). Â

Visuma aptartų ir

skundžiamame nuosprendyje išdėstytų įrodymų neabejotinai patvirtina, kad Ž. B. buvo įvykio vietoje ir ne besigindamas, o tyčia

naudojo smurtÄ prieÅ¡ nukentėjusįjį kartu su E. I. ir kitais nenustatytais asmenimis, ir visi bendrai sužalojo K. J..

Apelianto versijÄ , kad K. J. su B. L. pirmi užpuolė jį ir kitÄ nuteistÄ jį E. I., paneigia nuoseklÅ«s nukentėjusiojo parodymai, liudytojų E. Å . ir V. K. parodymai, kuriuos patvirtina ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojo B. L. parodymai (t. 1, b. l. 43-45). Nukentėjusysis ir liudytojas V. K. nurodė, kad gale sėdėję 5-6 vaikinai, tarp jų Ž. B. ir E. I., buvo ,,...viena kompanija...“ (t. 2, b. l. 160-162), nes visi bendravo tarpusavyje. Pasak V. K., tie 5-6 vaikinai ginčijosi su nukentėjusiuoju – ,,...buvo įžeidinėjimai.“ Nukentėjusysis neneigė, kad atsakydamas į nuteistųjų ir kitų vaikinų įžeidinėjimus galėjo ir pats pasakyti kÄ nors įžeidžiančio jų adresu (t. 2, b. l. 160-161), tačiau kategoriÅ¡kai

neigė, jog jis su B. L. inicijavo konfliktÄ . K. J. nurodė, kad stotelėje sustojus autobusui, ir B. L. ketinant iÅ¡lipti, kažkuris iÅ¡ gale sėdėjusių vaikinų

mėgino sučiupti B. L., tačiau šis spėjo atsitraukti ir pabėgti per kitas autobuso duris. Kad B. L. pabėgo per kitas autobuso duris, teisiamajame posėdyje neneigė nė nuteistieji, tai patvirtino ir liudytojas V. K.. Paprastai konflikto iniciatoriai ar asmenys, nusiteikę smurtauti (kokiais savo parodymais ir apeliacinio skundo argumentais pristato K. J. ir B. L. nuteistasis Ž. B.), puola, o ne

bėga, kaip aptariamu atveju B. L.. Taigi, pabėgus B. L., autobuse liko nukentėjusysis, kuris po to, kaip jau

aptarta anksčiau, buvo prievarta ištemtas iš autobuso ir sumuštas.

Tai, kad nuteistajam E. I. buvo nustatytas nubrozdinimas deÅ¡inio momens priekinėje dalyje (t. 1, b. l. 67-68), Ž. B. kaltės nepaneigia ir nerodo, kad pirmas smurtÄ pradėjo naudoti K. J.. Be apelianto ir kito nuteistojo E. I. parodymų teisiamajame posėdyje, byloje nėra kitų įrodymų, patvirtinančių nuteistųjų versijÄ apie K. J. tyčinį smÅ«gio sudavimÄ E. I.. Pats nukentėjusysis neneigė, kad tempiamas iÅ¡ autobuso už kojų galėjo kam nors įspirti ir sužaloti, vadinasi, E. I. konstatuotas

sužalojimas, atitinkantis įvykio laikÄ , gali tik patvirtini, kad už kojų K. J. tempė bÅ«tent E. I., tai minėjo ir

patys nuteistieji ikiteisminio tyrimo metu. Be to, pats E. I. negalėjo teisiamajame posėdyje paaiškinti, kodėl skiriasi jo teisme atpasakotos jam

padaryto sužalojimo aplinkybės nuo iÅ¡dėstytų specialisto iÅ¡vadoje, nes E. I. teisiamajame posėdyje nurodė kitÄ vietÄ (kaktÄ ), į

kuriÄ neva smÅ«giavo nukentėjusysis (t. 2, b. l. 159-160), ir kurioje atitinkamai turėjo bÅ«ti sužalojimai, tačiau, kaip minėta, specialisto tyrimu sužalojimai konstatuoti kitoje vietoje. Liudytojai E. Å . ir

V. K. apie jokį smurtÄ iÅ¡ nukentėjusiojo pusės neminėjo ir vienareikÅ¡miÅ¡kai nurodė, kad autobuse pasilenkusį K. J., susiėmusį už galvos, stumdė kiti 4-5 vaikinai, po to V. K. nubėgo į autobuso galÄ ir pamatė, kaip kažkuris iÅ¡ vaikinų už kojų tempia nukentėjusįjį iÅ¡ autobuso (t. 2, b. l. 31-32; 161-162). Dėl aptartų aplinkybių nėra pagrindo teigti, kad pirma K. J. sudavė smÅ«gį E. I. ir taip pradėjo konfliktÄ .

Atkurta įvykiu seka ir aptartų bei iÅ¡tirtų įrodymų analizė leidžia daryti neabejotinÄ iÅ¡vadÄ , kad konfliktas marÅ¡rutiniame keleiviniame miesto autobuse kilo ne dėl nukentėjusiojo tyčinių veiksmų, o dėl apelianto, kito nuteistojo E. I. ir kitų nenustatytų asmenų kaltų veiksmų, kada po apsižodžiavimo vieÅ¡oje vietoje, jie demonstratyviai iÅ¡tempė K. J. iÅ¡ autobuso ir bendrais veiksmais gulintį lauke sumušė, nežymiai sutrikdydami jo sveikatÄ (t. 1, b. l. 22). Skunde apeliantas tvirtina, kad vieÅ¡oji tvarka nebuvo pažeista, tačiau liudytojų parodymai byloja prieÅ¡ingai. Liudytojais apklausti autobuso keleiviai

E. Š. ir V. K. aiškiai nurodė, kad

pašalinių žmonių, vykstančių iš miesto šventės autobuse buvo nemažai. E. Š. paaiškino, kad, kai vaikinai rėkavo, žmonės atsisukdavo

pasižiÅ«rėti, o ji dėl to, kas tÄ dienÄ Ä¯vyko autobuse, jautėsi iÅ¡sigandusi – ,,...buvo baisu.“ (t. 2, b. l. 31-32). Jau buvo minėta, kad V.

K. traukė už rankų atgal į autobusÄ nukentėjusįjį, kai pastarasis buvo tempiamas iÅ¡ autobuso. Be to, teisiamajame posėdyje liudytojas pripažino, kad Å¡aukė autobuso vairuotojui, jog Å¡is neuždarytų durų (t. 2, b. l. 161-162). Be abejonės, visa tai matė, girdėjo kiti vieÅ¡ojo transporto keleiviai ir normalus jų buvimas vieÅ¡oje vietoje buvo sutrikdytas.

Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad Ž. B. neteisėtus veiksmus atliko viešoje vietoje – viešajame transporte, stebint kitiems asmenims, vedinas chuliganiškų motyvų, aiškiai pamindamas kito žmogaus teises ir teisėtus interesus, demonstruodamas niekinantį požiūrį aplinkiniams, siekdamas priešpastatyti save visuomenei, dėl ko buvo sutrikdyta viešoji tvarka, todėl nėra pagrindo, kaip prašo apeliantas, išteisinti jį pagal BK 284 str. 1 d.

 Baudžiamojo kodekso 54 str. 1 d. numatyta, kad teismas bausmę skiria pagal Å¡io kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , sankcijÄ , laikydamasis Å¡io kodekso bendrosios

dalies nuostatų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam Ž. B. bausmę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos

pavojingumo laipsnį, kaltės formÄ ir rūšį (padarė vienÄ nesunkų tyčinį nusikaltimÄ ), jo asmenį apibÅ«dinančius duomenis (nusikalto bÅ«damas nepilnametis, ankščiau neteistas, nebaustas administracine tvarka, gyvenamoje vietoje ir mokymo įstaigoje charakterizuojamas teigiamai), į tai, kad  nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog nusikaltimÄ padarė bendrininkų grupėje (BK 60 str. 1 d. 1 p.). Be to, teismas įvertino tai, kad Ž. B. mokosi, savo turto neturi, taigi iÅ¡ esmės atsižvelgė į visas apeliaciniame skunde iÅ¡dėstytas baudžiamosios atsakomybės individualizavimui reikÅ¡mingas aplinkybes.Â

Pažymėtina, kad bausmės esmę sudaro nubaudimas, kuris negali bÅ«ti suvokiamas atskirai nuo kitų bausmės tikslų ir turi bÅ«ti traktuojamas kaip priemonė kitiems tikslams pasiekti. IÅ¡ apeliacinio skundo turinio matyti, kad Ž. B. nesutinka su jam paskirtu teismo įpareigojimu bÅ«ti namuose nuo 22 val. iki 6 val. Teismo įpareigojimu siekiama tų pačių tikslų, kaip skiriant bausmę. Ä®pareigojimai tai valstybės taikoma prievartos priemonė nusikaltusiam asmeniui, todėl savaime suprantama, kad įpareigojimais ribojamos tam tikros asmens teisės ir laisvės. VisiÅ¡kai suprantamas apelianto argumentas, kad teismo paskirti įpareigojimai ribos jo veiklÄ , nes jis mokosi ir aktyviai sportuoja (sporto mokyklos (duomenys neskelbtini) administracijos apibÅ«dinamas, kaip perspektyvus, gerai charakterizuojamas boksininkas). Tačiau Å¡iuo atveju kolegija atkreipia dėmesį, kad nepaskyrimas Ž. B. įpareigojimo bÅ«ti tam tikru laiku namuose, pastarajam formuotų neadekvatų savo elgesiui atsakomybės suvokimÄ , ir bausmės

tikslų, numatytų BK 41 str. 2 d, pasiekti nepavyktų. Be to, pažymėtina, kad Ž. B. yra nepilnametis, todėl, kolegijos nuomone, apylinkės

teismo nustatytas laikas bÅ«ti namuose atitinka protingumo ir teisingumo principus, ir nesuponuos teigiamos apelianto socialinės savirealizacijos.  Â

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo Ž. B. už inkriminuotÄ nusikaltimÄ (BK 284 str. 1 d.) paskirta bausmė neprieÅ¡tarauja BK VIII skyriaus nuostatoms, atitinka nepilnamečiams taikomos baudžiamosios atsakomybės ypatumus (BK XI skyrius), yra tinkamai individualizuota, įpareigojimai paskirti pagrįstai, todėl keisti nuosprendžio Å¡ioje dalyje nėra pagrindo.

Skundu nuteistasis Ž. B. taip pat teigia, kad nustatyta atlyginti nukentėjusiajam neturtinės žalos suma (1000 Lt) yra per didelė, nes gyvena su mama ir seserimi, tėvo neturi, mama Å¡eimÄ iÅ¡laiko viena, o jos pajamos labai mažos.

Pažymėtina, kad BPK 44 str., reglamentuojantis asmens teisių apsaugÄ baudžiamajame procese, nustato, jog kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad bÅ«tų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamÄ veikÄ padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimÄ . CK 6.283 str. 1 d. numatyta, kad, jei fizinis asmuo suluoÅ¡intas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalÄ atsakingas asmuo privalo nukentėjusiajam asmeniui atlyginti visus Å¡io patirtus nuostolius ir neturtinę žalÄ . Ä®statymas nenumato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, tačiau, kiekvienu konkrečiu atveju įvertinant neturtinę žalÄ pinigais, privalu siekti maksimaliai teisingiausios kompensacijos nukentėjusiam asmeniui už patirtus negatyvius iÅ¡gyvenimus, skausmÄ , prarastÄ gyvenimo kokybę ir pan. Sprendžiant klausimÄ dėl neturtinės žalos ir įgyvendinant skirtingų interesų (kaltininko ir nukentėjusiojo) pusiausvyrÄ , bÅ«tina atsižvelgti į nuteistojo turtinę padėtį, tačiau tai negali bÅ«ti lemiamas kriterijus, nustatant mažesnį neturtinės žalos dydį.

Nukentėjusysis K. J. pateiktame ieÅ¡kinyje ir teisiamajame posėdyje tvirtino, kad dėl prieÅ¡ jį pavartoto smurto patyrė fizinį skausmÄ , dvasinį sukrėtimÄ , emocinį Å¡okÄ , nepatogumus dėl bendravimo su tėvais, bendrakursiais, nes ant veido kurį laikÄ buvo mėlynės, atsirado nesaugumo jausmas (t. 2, b. l. 137-138; 160). Nukentėjusiojo įvardyti patirti negatyvÅ«s reiÅ¡kiniai ir pojūčiai kolegijai nekelia abejonių ir atitinka CK 6.250 str. 1 d. reglamentuotÄ neturtinės žalos turinį. K. J. buvo sužalotas vieÅ¡oje vietoje, jam padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, dėl ko jis patyrė eilę aptartų negatyvių iÅ¡gyvenimų ir pojūčių, todėl, kolegijos nuomone, apylinkės teismas teisingai nustatė nukentėjusiajam padarytos neturtinės žalos dydį (2000 Lt) – atitinkantį teisingumo, proporcingumo ir protingumo kriterijus.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad K. J. neturtinė žala atsirado dėl nusikalstamų Ž. B. ir E. I. veiksmų, todėl pagrįstai

neturtinės žalos atlyginimÄ priteisė iÅ¡ jų solidariai. Apylinkės teismui, nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį, buvo žinoma, kad Ž. B. mokosi, savo turto ir pajamų neturi, todėl pastarajam neturint lėšų neturtinei žalai atlyginti, teisingai buvo nuspręsta iÅ¡ieÅ¡koti subsidiariai pusę priteistos žalos sumos (1000 Lt) iÅ¡ apelianto atstovės pagal įstatymÄ â€“ jo motinos D. B..  Â

Teismui pateikta pažyma apie D. B. iÅ¡mokėtÄ darbo užmokestį bei kitas iÅ¡mokas per 2010 m. sausio mėn.–2010 m. spalio mėn. byloja apie nedideles atstovės pagal įstatymÄ pajamas, susijusias su darbo santykiais, tačiau tai negali bÅ«ti esminis pagrindas mažinti priteistos neturtinės žalos atlyginimÄ nukentėjusiajam, nes neturtinės žalos dydį lemia dėl neteisėtų kaltininko veiksmų atsiradę neigiami padariniai, pasekmės, liekamieji ar trunkamieji negatyvÅ«s reiÅ¡kiniai, įtakojantys nukentėjusiojo tolimesnį gyvenimÄ ir jo kokybę, o ne kaltininko ar už jo veikÄ materialiai atsakingo asmens turtinė padėtis.

Tokiu bÅ«du, apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo mažinti nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos sumÄ .

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

n u t a r i a:

nuteistojo Ž. B. apeliacinį skundÄ atmesti.

Kolegijos

pirmininkė                                                                                       Â

Virginija ŽindulienėÂ

Teisėjai                                                                             Â

                               Vidmantas

Mylė                                                                                      Â

                               Â

                                                                                          Raimundas

Jurgaitis