2019-11-27 Nr. AB-22268-3-61-3-03693-2017-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2110-756/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03693-2017-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 7.6.4; 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja A. V. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Ministerija) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV), 14 678,10 Eur turtinę žalą, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja skunde nurodė:

2.1. Jai nuo 2015 m. gruodžio 10 d. iki 2016 m. balandžio 13 d. ir nuo 2016 m. balandžio 14 d. iki 2016 m. balandžio 27 d. buvo suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos. VSDFV Vilniaus skyrius 2016 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. 6-24-3715 ir tos pačios dienos sprendimu Nr. 6-24-3716 (toliau tekste bendrai – ir sprendimai), vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 16, 17 straipsniais, už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį pareiškėjai skyrė motinystės pašalpą. Apskaičiuojant šią pašalpą buvo nurodyta, kad pareiškėjos dienos kompensuojamasis uždarbis yra 222,28 Eur, todėl šią sumą padauginus iš 94 darbo dienų, buvusių nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu, priklausytų 20 894,32 Eur pašalpa. Tačiau VSDFV Vilniaus skyrius sprendimuose pritaikė maksimalų 66,31 Eur dienos kompensuojamąjį uždarbį ir apskaičiavo 6 213,22 Eur išmoką.

2.2. Susidarantis skirtumas tarp apskaičiuotos pašalpos, pritaikius dienos maksimalų kompensuojamąjį uždarbį, ir pašalpos, taikant pareiškėjos dienos kompensuojamąjį uždarbį, sudaro 14 678,10 Eur. Maksimalaus dienos kompensuojamojo uždarbio taikymas buvo numatytas Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dar 2012 m. vasario 27 d. nutarime konstatavo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 39 straipsnio 2 dalyje nustatyta konstitucinė mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija dirbančioms motinoms, atsižvelgiant į ypatingą moterų būklę ir sveikatos apsaugos poreikį tam tikrą laikotarpį iki gimdymo bei po jo bei ypatingą motinos ir vaiko ryšį tam tikrą laiką po gimdymo. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad Konstitucija reikalauja, jog įstatymų leidėjas, reguliuodamas teisės į šias atostogas įgyvendinimą ir atsižvelgdamas į konstitucinę jų paskirtį, paisydamas kitų Konstitucijos normų ir principų, nustatytų tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį atostogų metu būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas.

2.3. Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarime nurodė, kad Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, nėra tinkamai užtikrinama Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje nustatyta mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai.

2.4. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 892 patvirtintų Ministerijos nuostatų 8.2.5 punktas įtvirtina, kad ši ministerija rengia ir teikia Vyriausybei teisės aktų projektus dėl motinystės teisinio reguliavimo. Ministerijai turėjo būti žinomos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos dėl motinystės pašalpos dydžio apskaičiavimo, tačiau ji nepaisė Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime išdėstytos Konstitucijos nuostatų sampratos, dėl to nebuvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris užtikrintų pareiškėjos teisę, garantuojamą Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje. Atitinkamai, tuo pažeisti Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti teisėkūros principai, tarp jų pagarbos asmens teisėms ir laisvėms principas. Valstybės institucijoms neveikiant taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos privalėjo elgtis, o tai reiškia netinkamai vykdant prisiimtus įsipareigojimus dirbančioms motinoms ir neužtikrinus tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį atostogų metu būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas, buvo pažeisti tiek teisingumo, tiek konstitucinis teisinės valstybės principai.

2.5. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėja patyrė 14 678,10 Eur nuostolių, nes jai neteisėtai buvo apribota teisė ginčo laikotarpiu gauti uždarbį atitinkančią motinystės išmoką.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Ministerija atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą, atsiliepime nurodė:

3.1. Pareiškėja nepagrįstai vadovaujasi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimu, nes jame nebuvo nagrinėjama, ar Įstatyme nustatytas maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti neprieštarauja Konstitucijai. Priešingai, nei teigia pareiškėja, Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarime nurodė, kad paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, dydį, o ne gauto atlyginimo vidurkio apskaičiavimo tvarką, turi nustatyti įstatymų leidėjas, kuris turi paisyti visuomenės ir valstybės išgalių. Pareiškėja vadovaujasi Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu, tačiau pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir Konstitucinio Teismo įstatymas) 72 straipsnio 4 dalį neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Sprendimai skirti pareiškėjai motinystės pašalpą buvo priimti vadovaujantis tuo metu galiojusiomis teisės aktų nuostatomis ir įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo, todėl yra teisėti ir motinystės pašalpa negali būti perskaičiuota.

3.2. Konstituciniam Teismui pripažinus, kad teisinis reguliavimas, kuriame nustatytas maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti, prieštarauja Konstitucijai, Lietuvos Respublikos Seimas 2016 m. gruodžio 20 d. priėmė Įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XII-2501 1 ir 2 straipsnių pakeitimo įstatymą (toliau – ir Pakeitimo įstatymas), kuriame nustatė, kad asmenims, nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijusiems teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką), motinystės pašalpos (motinystės išmokos), apskaičiuotos pagal vidutinį mėnesinį kompensuojamąjį uždarbį, apribotą teisės į šią pašalpą (išmoką) atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio suma, iki 2017 m. kovo 31 d. perskaičiuojamos taikant šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas ir iki 2017 m. birželio 30 d. išmokamas susidaręs motinystės pašalpos (motinystės išmokos) skirtumas. Taigi teisinio reguliavimo nuostatos, kurios buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, yra pašalintos iš teisės sistemos bei nustatytas teisinis reguliavimas, skirtas perskaičiuoti motinystės pašalpas, apskaičiuotas taikant maksimalų kompensuojamąjį uždarbį asmenims, nuo 2016 m. kovo 15 d. įgijusiems teisę gauti motinystės pašalpą.

3.3. Konstitucinio Teismo nutarimui galiojant į ateitį, priešingai, nei teigia pareiškėja, valstybės institucijos veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Pareiškėjai tiesiogines pasekmes, kurias ji įvardija kaip žalą, sukėlė VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimai, tačiau pareiškėja jų nustatyta tvarka neginčijo, todėl šie sprendimai laikytini įvykdytais.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas VSDFV atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą, atsiliepime nurodė:

4.1. Tiesiogines teisines pasekmes, kurias pareiškėja vadina žala, ji kildina iš VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. kovo 7 d. sprendimų Nr. 6-24-3715 ir Nr. 6-24-3716 dėl motinystės pašalpos skyrimo, kurių įstatymuose nustatyta tvarka neskundė, jie įsigaliojo ir buvo visiškai įvykdyti, todėl galimybės apskųsti šiais sprendimais paskirtos motinystės pašalpos dydį nėra. Teismas, nagrinėjantis bylą dėl žalos priteisimo, neturi teisinio pagrindo šių sprendimų revizuoti, o tokiu atveju nėra jokio pagrindo teigti apie tai, kad pareiškėjai buvo paskirta netinkamo dydžio pašalpa. Įstatymų leidėjas yra ne Ministerija, o Lietuvos Respublikos Seimas, todėl pareiškėja nepagrįstai teigia, kad žalą ji patyrė dėl Ministerijos neveikimo.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 10 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjai nuo 2015 m. gruodžio 10 d. iki 2016 m. balandžio 13 d. ir nuo 2016 m. balandžio 14 d. iki 2016 m. balandžio 27 d. buvo suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos. VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. 6-24-3715 ir tos pačios dienos sprendimu Nr. 6-24-3716 pareiškėjai paskirta motinystės pašalpa, t. y. 6 213,22 Eur (66,13 Eur x 94 d. d. x 100 proc.), pritaikius maksimalųjį dienos kompensuojamąjį darbo užmokestį. Teismas pažymėjo, kad VSDFV Vilniaus skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) nuostata, 2016 m. kovo 7 d. sprendimais apskaičiavo pareiškėjai motinystės pašalpą, mažindamas pareiškėjos dienos kompensuojamąjį uždarbį iki maksimalaus kompensuojamojo dienos uždarbio – 66,13 Eur.

7. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarimu, be kita ko, pripažino, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalis (2010 m. gruodžio 22 d. redakcija) tiek, kiek joje nenustatyta, kad mokant motinystės pašalpą į draudžiamąsias pajamas neįtraukiamos visos darbinės veiklos pajamos, gautos nėštumo ir gimdymo atostogų metu iš ne per jas vykdytos darbinės veiklos, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Tačiau šiame nutarime Konstitucinis Teismas netyrė Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo atitikties Konstitucijai, todėl ši Įstatymo nuostata liko galioti, galėjo būti taikoma ir preziumuojama, jog buvo teisėta. Teismas vertino, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas nesukūrė atsakovui pareigos pakeisti Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo.

8. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarimu pripažino, jog Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai.

Konstitucinis Teismas nusprendė šį nutarimą oficialiai paskelbti 2017 m. sausio 2 d., kadangi jo įgyvendinimas yra susijęs su viešųjų finansų planavimu, taip pat į tai, kad būtina tinkamai pasirengti motinystės pašalpų, kurių dydis tiek, kiek nurodyta, nebūtų ribojamas, skyrimui ir mokėjimui. Įgyvendindamas šį Konstitucinio Teismo nutarimą, Seimas 2016 m. birželio 28 d. Įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. XII-2501 išdėstytos naujos Įstatymo redakcijos, įsigaliojusios nuo 2017 m. sausio 1 d., 6 straipsnio 5 dalyje neįtvirtino maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės išmokoms apskaičiuoti.

Be to, Seimas 2016 m. gruodžio 20 d. Įstatymo pakeitimo įstatymo 1 ir 2 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XIII-138 pakeitė šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalį ir nustatė, kad asmenims, nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijusiems teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką), motinystės pašalpos (motinystės išmokos), apskaičiuotos pagal vidutinį mėnesinį kompensuojamąjį uždarbį, apribotą teisės į šią pašalpą (išmoką) atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio suma, iki 2017 m. kovo 31 d. perskaičiuojamos taikant įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Įstatymo nuostatas ir iki 2017 m. birželio 30 d. išmokamas susidaręs motinystės pašalpos (motinystės išmokos) skirtumas.

Tokiu būdu įstatymų leidėjas iš teisinės sistemos nuo 2017 m. sausio 1 d. pašalino Konstitucijai prieštaravusį Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reglamentavimą bei nusprendė kompensuoti turtinius praradimus tų asmenų, kurie nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2017 m. sausio 1 d. įgijo teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką).

9. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja, nesutikdama su VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimais apskaičiuoti jai motinystės pašalpą pagal maksimalų Įstatyme numatytą kompensuojamąjį uždarbį, įstatymų nustatyta tvarka jų neapskundė, todėl jie liko galioti ir laikytini įvykdytais iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo dienos. Teismas vertino, kad pareiškėja, įstatymų nustatyta tvarka neskųsdama VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimų, kuriais jai buvo paskirta motinystės išmoka, savo neveikimu sukūrė situaciją, kai šie sprendimai tapo įvykdytais Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio taikymo prasme. Teismas pripažino, kad VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimai buvo pagrįsti tuo metu galiojusiais teisės aktais ir pareiškėjos teisų nepažeidė.

10. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja neįrodė būtinųjų viešosios atsakomybės kilimo sąlygų – neteisėtų atsakovų veiksmų ir turtinės žalos, padarytos šiais veiksmais. Dėl nurodytų priežasčių teismas pareiškėjos reikalavimus priteisti turtinę žalą ir išvestinį reikalavimą priteisti procesines palūkanas atmetė kaip nepagrįstus.

III. 11. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti visiškai ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodo:

11.1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime dėstomais argumentais ignoruoja oficialiosios konstitucinės doktrinos svarbą teisėkūroje. Teismas nepagrįstai sprendė, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarime netyrė Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo atitikties Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime aiškiai pažymėta, kad „šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamos inter alia teisės aktų nuostatos, kuriomis reguliuojamas motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) pašalpų skyrimas ir mokėjimas asmenims nėštumo ir gimdymo, tėvystės, vaiko priežiūros atostogų metu. Vertinant šių nuostatų atitiktį Konstitucijai būtina atskleisti šioje konstitucinės justicijos byloje svarbius konstitucinių šeimos, motinystės, tėvystės ir vaikystės apsaugos garantijų aspektus“. Būtent 2012 m. vasario 27 d. nutarime buvo suformuota oficiali konstitucinė doktrina motinystės apsaugos klausimu, kiek tai susiję su motinystės pašalpos dydžiu. Konstitucinio Teismo nutarime išdėstytas išaiškinimas leidžia daryti išvadą, kad konstitucinė jurisprudencija nėštumo ir gimdymo atostogų apmokėjimą nedviprasmiškai susiejo su iki atostogų gauto atlyginimo vidurkiu, todėl nustatant motinystės pašalpos dydį įstatymų leidėjas ir kiti teisėkūros subjektai neturėjo jokios diskrecijos teisės, priešingai, jiems teko pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį nėštumo ir gimdymo atostogų metu motinoms būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas. Įstatymų leidėjo bei kitų teisėkūros subjektų diskrecija pasireiškė nustatant nėštumo ir gimdymo atostogų suteikimo sąlygas, pagrįstą (minimalią ir maksimalią) šių atostogų trukmę, bet ne išmokų dydį.

11.2. Pareiškėja, apskaičiuodama patirtos žalos dydį, siekia, jog kaip turtinė žala jai būtų priteistas skirtumas tarp už nėštumo ir gimdymo atostogas išmokėtos motinystės išmokos, pritaikius dienos kompensuojamąjį maksimalų uždarbį, ir mokėtinos motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogas, kuri susidarytų, jei išmoka būtų paskaičiuota pagal pareiškėjos dienos kompensuojamąjį uždarbį ribojimo netaikant. Nors byloje ir nebuvo ginčijamas VSDFV teritorinio padalinio priimtų sprendimų skirti pareiškėjai motinystės pašalpą teisėtumas, o pareiškėja nekvestionuoja VSDFV teritorinio skyriaus pareigos apskaičiuoti motinystės pašalpos dydį pagal tuo metu galiojusius teisės aktų reikalavimus, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino pačios pareiškėjos veiksmus. Nagrinėjamu atveju nėra reikšminga, jog pareiškėja nustatyta tvarka nėra apskundusi VSDFV teritorinio skyriaus 2016 m. kovo 7 d. sprendimų skirti jai motinystės pašalpą. Teismų praktikoje pripažįstama, jog siekiant turtinės žalos atlyginimo nebūtinai turi būti iškeliami reikalavimai dėl valstybės institucijų ar pareigūnų aktų panaikinimo ar veiksmų (neveikimo) pripažinimo neteisėtais. Veiksmų teisėtumas kiekvienu atveju turi būti vertinamas iš esmės, o administracinę bylą nagrinėjantis teismas priima sprendimą dėl neteisėtų veiksmų nustatymo, nepriklausomai nuo to, ar įstatymo nustatyta tvarka buvo skųstas aktas, iš kurio kildinama žala.

11.3. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino pareiškėjos argumentų dėl Vyriausybės 1998 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 892 „Dėl Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų patvirtinimo“ būtent Ministerijai priskirtų funkcijų rengti ir teikti Vyriausybei teisės aktų projektus dėl pensijų, ligos ir motinystės, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų, nedarbo socialinio draudimo teisinio reguliavimo. Ministerija ne tik, kad turėjo galimybę rengti ir teigti Vyriausybei teisės aktų projektus, kuriais būtų nustatytas toks motinystės pašalpos teisinis reguliavimas, kuris įtvirtintų Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtiną motinystės apsaugos apimtį, būtent Ministerijos iniciatyva Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime nustatyti Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo prieštaravimai Konstitucijai buvo pašalinti, Seimui 2013 m. gegužės 9 d. priimant Lietuvos Respublikos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5, 6, 8, 9, 11, 15, 16, 18, 181, 183, 19, 20, 21, 24 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 241 straipsniu įstatymą Nr. XII-284. Tačiau Ministerija laiku nereagavo į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo motyvuojamojoje dalyje suformuotą Konstitucinio Teismo doktriną dėl motinystės išmokos apskaičiavimo, todėl buvo nepasinaudota galimybe prevenciškai išvengti vėlesnio Konstitucinio Teismo konstatavimo (2016 m. kovo 15 d. nutarimas), jog įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai. Ministerijos neteisėti veiksmai taip pat pasireiškė ir Konstitucijoje įtvirtinto atsakingo valdymo (gero administravimo) principo pažeidimu.

12. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Ministerija atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo atstovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsiliepime nurodo:

12.1. Pareiškėja neįrodė Ministerijos pareigos nustatyti teisinį reguliavimą pareiškėjos pageidaujamu metu, t. y. po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo priėmimo. Neįrodžius pagrindinio civilinės atsakomybės elemento – šiuo atveju neteisėto neveikimo – žala nenustatyta ir negali būti priteista.

12.2. Nuostatai ir Darbo reglamentas apibrėžia Ministerijos kompetenciją ir darbo procesus, tačiau patys savaime nėra įpareigojantys rengti atitinkamo turinio teisės aktų projektus. Dėl teisės aktų turinio sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju pagal esamas faktines aplinkybes, Vyriausybės pasirinktus prioritetus, valstybės finansines išgales ir kitus konkrečiu atveju svarbius faktorius. Nors šioje administracinėje byloje pareiškėja tariamai patirtą žalą sieja su jos nepateisintu lūkesčiu, kad pageidaujamas teisinis reguliavimas būtų buvęs nustatytas pareiškėjai palankiu metu, tačiau kartu savo apeliaciniame skunde ji pripažįsta, jog tai, ką Ministerija buvo teisiškai įpareigota atlikti, ji ir atliko, nurodydama, jog būtent Ministerija buvo ta valstybės institucija, kuri inicijavo Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo pakeitimus po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo priėmimo.

12.3. Teisiškai ydingas pareiškėjos teiginys, kad Ministerija savalaikiai nevykdė Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo motyvuojamosios dalies analizės, jog iš jos galėtų kilti iniciatyviniai pasiūlymai kaip keisti dar neužginčytą, bet konstitucingumo požiūriu abejotiną teisinį reguliavimą. Toks deklaratyvus teiginys, pirma, neatitinka faktinių aplinkybių, nes būtent atlikus viso Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo analizę, neišskiriant, kad tam tikra nutarimo dalis galėtų būti nevertinama, Ministerija parengė atitinkamą Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo projektą. Antra, pareiškėja nepaaiškina, kodėl turėtų būti keičiamas teisinis reguliavimas, kuris, kaip ir pripažįsta pati pareiškėja, yra „neužginčytas“. Trečia, ar teisinis reguliavimas konstitucingumo požiūriu yra abejotinas, gali spręsti tik Konstitucinis Teismas. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarime neišreiškė jokių abejonių dėl kompensuojamojo uždarbio apskaičiuojant motinystės pašalpą (išmoką) ribojimo konstitucingumo, todėl tokiems pareiškėjos teiginiams nėra pagrindo.

12.4. Konstitucinio Teismo nutarimų motyvuojamosios dalies plečiamasis aiškinimas nėra galimas. Konstitucinei jurisprudencijai yra būdinga tai, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas tam tikrų teisinių santykių atitiktį Konstitucijai, nutarimo motyvuojamojoje dalyje aiškiai pasisako, jeigu Konstitucinio Teismo nuomone atitinkamas teisinis reguliavimas neatitinka Konstitucijos. Nagrinėjamu atveju Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime nebuvo pasisakyta, kad kompensuojamojo uždarbio apribojimas iki 3,2 teisės į motinystės pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių sumos yra negalimas, todėl Ministerija savaip neinterpretavo Konstitucinio Teismo išaiškinimų ir teisinio reguliavimo nekeitė.

12.5. Įstatymų leidėjui reguliuojant nėštumo ir gimdymo atostogų teisinius santykius šiai administracinei bylai aktualiu laikotarpiu buvo vadovaujamasi socialinio solidarumo principu. Motinystės pašalpoms buvo taikomas ne tik maksimalaus dydžio, bet ir minimalaus dydžio ribojimas, t. y. motinystės pašalpa pagal Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalį negalėjo būti didesnė nei 3,2 teisės į motinystės pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių sumos, pagal 6 straipsnio 4 dalį – mažesnė nei Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų trečdalis. Todėl, jei pareiškėjos nurodytu būdu būtų vykdytas Konstitucinio Teismo nutarimas, tai būtų reikėję atsisakyti ir minimalios išmokos, nes ji nėra lygi asmens vidutiniam darbo užmokesčiui. Tokiu atveju būtų apskritai paneigtas socialinės apsaugos tikslas, kadangi motinos, gaunančios didesnį nei vidutinį darbo užmokestį, gautų jokiais dydžiais neapribotą motinystės pašalpą, o skurdžiausiai gyvenanti visuomenės dalis įstatymiškai panaikinus valstybės pareigą mokėti ne mažesnę nei Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų trečdalis motinystės pašalpą negautų dalies taip svarbių pajamų.

12.6. Pareiškėjos tariamai patirta žala taip pat negali būti kildinama iš Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarime pateiktų motinystės instituto išaiškinimų, nes sprendimas, susijęs su motinystės išmokos dydžiu, jau buvo įvykdytas iki šio Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo ir tuo labiau įsigaliojimo. Šis nutarimas pareiškėjos atveju netaikytinas.

13. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas VSDFV atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsiliepime nurodo, kad įstatymų leidėjas yra Seimas, todėl pareiškėja nepagrįstai teigia, jog žalą ji patyrė dėl Ministerijos neveikimo. Pareiškėja nenurodė nei vieno konkretaus Ministerijos veiksmo, kuriuo galėjo būti pažeistos jos teisės. Esant abstrakčiam pareiškimui apie teisių pažeidimą, teismas neturi galimybės patikrinti, ar asmens teisės iš tikrųjų galėjo būti pažeistos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos atlyginimo, kurią, pareiškėjos teigimu, ji patyrė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai laiku nereagavus į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo motyvuojamojoje dalyje suformuotą Konstitucinio Teismo doktriną dėl motinystės išmokos apskaičiavimo ir neįvykdžius pareigos inicijuoti teisinio reguliavimo pakeitimus, kuriais būtų atsisakyta kompensuojamojo uždarbio apskaičiuojant motinystės pašalpą (išmoką) ribojimo.

15. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjos skundą atmetė konstatavęs, kad Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) normos prieštaravimas Konstitucijai nustatytas ne Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimu, o 2016 m. kovo 15 d. nutarimu. Po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies nuostata liko galioti, galėjo būti taikoma ir, preziumuojama, buvo teisėta. Teisinis reglamentavimas, įtvirtintas Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje, nebegalėjo būti taikomas tik nuo 2017 m. sausio 1 d., todėl Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas nesukūrė Ministerijai pareigos inicijuoti Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo pakeitimo pareiškėjos nurodomu aspektu. Teismas taip pat pažymėjo, jog pareiškėja įstatymų nustatyta tvarka neskundė VSDFV teritorinio skyriaus 2016 m. kovo 7 d. sprendimų, kuriais motinystės pašalpos jai apskaičiuotos pagal maksimalų Įstatyme nustatytą kompensuojamąjį uždarbį, todėl jie liko galioti ir laikytini įvykdytais iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo dienos.

16. Pareiškėja su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde teigdama, kad būtent Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime buvo suformuota oficiali konstitucinė doktrina motinystės apsaugos klausimu, kiek tai susiję su motinystės pašalpos dydžiu. Konstitucinė jurisprudencija nėštumo ir gimdymo atostogų apmokėjimą nedviprasmiškai siejo su iki atostogų gauto atlyginimo vidurkiu, todėl nustatydamas motinystės pašalpos dydį įstatymų leidėjas ir kiti teisėkūros subjektai neturėjo diskrecijos šioje srityje. Pasak pareiškėjos, teismas visiškai nevertino jos argumentų, kad būtent Ministerijai yra priskirta funkcija rengti ir teikti Vyriausybei teisės aktų projektus dėl motinystės socialinio draudimo teisinio reguliavimo ir būtent Ministerija šiuo atveju inicijavo Įstatymo pakeitimus po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo, tačiau laiku nesureagavo į nutarime suformuotą doktriną dėl motinystės išmokos apskaičiavimo.

17. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliacinio skundo argumentus.

18. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

19. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantė naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

20. Vertindama apeliacinio skundo argumentus, kad Ministerija nereagavo į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo konstatuojamoje dalyje suformuotą doktriną dėl motinystės pašalpos apskaičiavimo (žr. nutarties 11.1, 11.3 p.), apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarimu, be kita ko, pripažino, jog Įstatymo 18 straipsnio 2 dalis (2010 m. gruodžio 22 d. redakcija) tiek, kiek joje nenustatyta, kad mokant motinystės pašalpą į draudžiamąsias pajamas neįtraukiamos visos darbinės veiklos pajamos, gautos nėštumo ir gimdymo atostogų metu iš ne per jas vykdytos darbinės veiklos, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalies nuostatą, nurodė, kad pagal ją dirbančioms motinoms tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo garantuojamos mokamos atostogos suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas teisės į šias atostogas įgyvendinimą ir atsižvelgdamas į konstitucinę jų paskirtį, paisydamas kitų Konstitucijos normų ir principų (inter alia (be kita ko), konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, protingumo, lygiateisiškumo imperatyvų), privalo nustatyti, inter alia, šių atostogų suteikimo sąlygas, pagrįstą (minimalią ir maksimalią) šių atostogų trukmę, taip pat tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį atostogų metu būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas. Aptariamame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat nurodyta, kad Konstitucijoje nėra expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nustatyta kokių nors paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, teikimo pagrindų, sąlygų, terminų, dydžių; tai, laikydamasis Konstitucijos normų ir principų, turi nustatyti įstatymų leidėjas; įstatymais reguliuojant paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, santykius būtina paisyti visuomenės ir valstybės išgalių.

21. Nagrinėjamoje byloje sprendžiant, ar Ministerija veikė teisėtai, po aptarto Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo neinicijavusi Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo pakeitimų, naikinančių maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės pašalpoms, mokamoms moterims nėštumo ir gimdymo atostogų metu, taikymą, pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį teisės aktas ar jo dalis negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas teisės aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad ši nuostata reiškia, jog tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimus). Tai reiškia, kad paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimą pripažinti atitinkamas Įstatymo nuostatas prieštaraujančiomis Konstitucijai, šios Įstatymo nuostatos nebegalėjo būti taikomos, o valstybės institucijoms bei pareigūnams kilo pareiga panaikinti savo priimtus įstatymus įgyvendinančius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti teisės aktu, pripažintu prieštaraujančiu konstitucijai. Taigi nebeturėjo būti vykdomi tie sprendimai, kurie buvo pagrįsti antikonstitucinėmis pripažintomis Įstatymo nuostatomis. Šiuo atveju pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime nebuvo sprendžiamas Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo atitikties Konstitucijai klausimas, todėl ši Įstatymo nuostata liko galioti ir galėjo būti taikoma.

22. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, reguliuodamas socialinės apsaugos, socialinės paramos santykius, turi plačią diskreciją; ir įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas valstybei užtikrinti lėšų, būtinų socialinei paramai, sukaupimą bei socialinės paramos teikimą. Atostogos pagal Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalį, skirtos vaikams auginti ir auklėti namuose, kaip vienos iš valstybės pasirinktos paramos formų ir atostogos dirbančioms motinoms iki gimdymo ir po jo pagal Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalį yra tarpusavyje susijusios, nes jos skiriamos dirbančioms motinoms / šeimoms ir nustatydamas jų trukmę, mokamų lėšų dydį už jas įstatymų leidėjas, turi atsižvelgti į inter alia valstybės išgales, t. y. tuo metu turimus ir pagrįstai tikėtinus finansinius išteklius. Atsižvelgiant į valstybės plačią diskreciją konkrečiu atveju ir tam tikrą turimų finansinių išteklių aspektą, į kurį būtina atsižvelgti numatant minėtų lėšų dydį, darytina išvada, kad teigti, jog nepagrįstai ilgai nebuvo įgyvendinta 2012 m. vasario 27 d. nutarime suformuluota Konstitucinio Teismo doktrininė nuostata, nėra pagrindo.

23. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime iš esmės pagrįstai konstatavo, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas nesukūrė Ministerijai pareigos inicijuoti per tam tikrą konkretų laiką Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo pakeitimą pareiškėjos nurodomu aspektu. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, negalima daryti išvados, kad Ministerija, nesiėmusi šių veiksmų, veikė neteisėtai CK 6.246 straipsnio 1 dalies ar 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme.

24. Konstitucinis Teismas tik 2016 m. kovo 15 d. nutarimu, kuris oficialiai buvo paskelbtas 2017 m. sausio 2 d., pripažino, kad Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Įgyvendindamas šį Konstitucinio Teismo nutarimą, Seimas 2016 m. birželio 28 d. Įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. XII-2501 išdėstytos naujos Įstatymo redakcijos, įsigaliojusios nuo 2017 m. sausio 1 d., 6 straipsnio 5 dalyje neįtvirtino maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės išmokoms apskaičiuoti.

25. Kaip minėta, Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Lietuvos Respublikos Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Nagrinėjamu atveju VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimai Nr. 6-24-3715 ir Nr. 6-24-3716 dėl motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogas pareiškėjai skyrimo buvo priimti 2016 m. kovo 7 d., todėl Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. priimtas nutarimas šiuo atveju netaikomas, nes sprendimai dėl motinystės pašalpos pareiškėjai skyrimo buvo priimti, įsiteisėjo ir buvo įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo (2017 m. sausio 2 d.).

26. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, nėra pagrindo pripažinti, jog Ministerija (jos valstybės tarnautojai) neveikė taip, kaip pagal galiojusius teisės aktus privalėjo veikti. Nenustačius neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, t. y. vienos iš trijų būtinųjų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, Lietuvos valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.), todėl atmestinas pareiškėjos reikalavimas atlyginti turtinę žalą dėl to, jog Ministerija Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 27 d. nutarimą neinicijavo Įstatymo pakeitimų, kuriais būtų atsisakyta kompensuojamojo uždarbio apskaičiuojant motinystės pašalpą (išmoką) ribojimo ir dėl to pareiškėjai VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimais buvo paskirta mažesnė motinystės pašalpa nei, pareiškėjos įsitikinimu, turėjo būti skirta netaikant maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės pašalpai apskaičiuoti ribojimo. Plėtojant teismų praktiką bylose dėl turtinės žalos, kildinamos iš kompensuojamojo uždarbio apskaičiuojant motinystės pašalpą (išmoką) ribojimo, atlyginimo priteisimo, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir kitose panašaus pobūdžio bylose laikosi pozicijos, kad nagrinėjamu atveju neteisėtų Ministerijos veiksmų nėra (žr., pvz., 2019 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1697-502/2019, 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1681-1062/2019, 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1843-822/2019).

27. Pareiškėjos reikalavimas priteisti 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo laikytinas išvestiniu, todėl atmetęs pagrindinį reikalavimą dėl turtinės žalos priteisimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ir reikalavimą dėl palūkanų priteisimo.

28. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjos skundą dėl turtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė faktines bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, taikytinas nagrinėjamam ginčui šioje byloje spręsti. Tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

29. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, atmetus pareiškėjos apeliacinį skundą jos patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos A. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė