2018-10-02 Nr. AB-16946-3-61-3-01204-2017-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2516-662/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01204-2017-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. (A. V.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. (A. V.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. V. (A. V.) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2016 m. sausio 29 d. iki 2017 m. vasario 28 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, t. y. kameros buvo perpildytos, tualete ir gyvenamojoje patalpoje nebuvo ventiliacijos, todėl visada būdavo drėgna, išskalbti drabužiai nedžiūdavo, netgi pradėdavo pūti, nebuvo galimybės išsiskalbti viršutinių drabužių. Kamerų sienos supelijusios, byrėjo tinkas, naktinis apšvietimas nesiekė 5 lx, o dieninis – 100 lx. Pažymėjo, kad žiemą per sandariai uždarytus langus negaudavo gryno oro. Nei atvykdamas, nei išvykdamas iš Lukiškių TI-K nebūdavo pamaitintas, dažnai valgydavo stovėdamas, nes kameroje buvo tik dvi kėdės, o stalas – 50 x 50 cm dydžio. Akcentavo, kad trumpalaikio sulaikymo patalpose, kuriose jis būdavo apie 5–6 val. per dieną, sienos supelijusios, degė tik viena 10 vatų lemputė, trūko oro.

3. Pareiškėjo teigimu, tokios kalinimo sąlygos sukėlė jam dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, depresiją, pažeminimą, pablogino reputaciją, suprastėjo sveikata.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš pareiškėjo 2,52 Eur patirtų teismo išlaidų.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2016 m. sausio 29 d. iki 2017 m. sausio 10 d. Pažymėjo, kad 2016 m. sausio 29 d. pareiškėjas buvo atvežtas į Lukiškių TI-K ir uždarytas į kamerą Nr. 124 (plotas – 7,31 m2 (1 asmuo kameroje)); 2016 m. sausio 30 d. perkeltas į kamerą Nr. 252 (plotas – 42,33 m2 (8 asmenys kameroje)); toje pačioje kameroje jis buvo 2016 m. sausio 31–vasario 5 d. (9 asmenys kameroje), 2016 m. vasario 6–7 d. (11 asmenų kameroje), 2016 m. vasario 8–9 d. (10 asmenų kameroje); 2016 m. vasario 10 d. išvežtas į Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 1-ąjį sektorių; 2016 m. gegužės 11 d. atvežtas iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 1-ojo sektoriaus į Lukiškių TI-K ir uždarytas į kamerą Nr. 108 (plotas – 7,38 m2 (1 asmuo kameroje)); 2016 m. gegužės 12 d. perkeltas į kamerą Nr. 271 (plotas – 7,76 m2 (1 asmuo kameroje)); 2016 m. gegužės 13 d. išvežtas į Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 1-ąjį sektorių; 2016 m. gegužės 25 d. atvežtas iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 1-ojo sektoriaus ir uždarytas į kamerą Nr. 123 (plotas – 7,42 m2 (1 asmuo kameroje)); 2016 m. gegužės 26 d. perkeltas į kamerą Nr. 368 (plotas – 6,50 m2 (1 asmuo kameroje)); 2016 m. gegužės 26 d. perkeltas į kamerą Nr. 123 (plotas – 7,42 m2 (1 asmuo kameroje)); 2016 m. gegužės 27 d. perkeltas į kamerą Nr. 123 (1 asmuo kameroje); 2016 m. gegužės 28 d. perkeltas į kamerą Nr. 360 (plotas – 6,59 m2 (1 asmuo kameroje)); toje pačioje kameroje jis buvo ir 2016 m. gegužės 29–31 d. (2 asmenys kameroje); 2016 m. birželio 1 d. išvežtas į Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 1-ąjį sektorių; 2016 m. lapkričio 2 d. atvežtas iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 1-ojo sektoriaus ir uždarytas į kamerą Nr. 106 (plotas – 7,38 m2 (1 asmuo kameroje)); 2016 m. lapkričio 3 d. perkeltas į kamerą Nr. 318 (plotas – 7,81 m2 (1 asmuo kameroje)); 2016 m. lapkričio 4 d. išvežtas į Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 1-ąjį sektorių; 2016 m. lapkričio 30 d. atvežtas iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 1-ojo sektoriaus ir uždarytas į kamerą Nr. 116 (plotas – 7,49 m2 (1 asmuo kameroje)); 2016 m. gruodžio 1 d. perkeltas į kamerą Nr. 317 (plotas – 7,61 m2 (1 asmuo kameroje)); 2016 m. gruodžio 2 d. išvežtas į Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 1-ąjį sektorių; 2017 m. sausio 6 d. atvežtas iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 1-ojo sektoriaus ir uždarytas į kamerą Nr. 112 (plotas – 7,28 m2 (1 asmuo kameroje)); 2017 m. sausio 7 d. perkeltas į kamerą Nr. 384 (plotas – 7,35 m2 (1 asmuo kameroje)); toje pačioje kameroje jis buvo ir 2017 m. sausio 8–10 d. (1 asmuo kameroje); 2017 m. sausio 11 d. išvežtas į Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 1-ąjį sektorių.

6. Atsakovas akcentavo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybę naudotis pasivaikščiojimo ir sporto kiemeliais, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Teigė, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos tiek maisto produktams, tiek higienos priemonėms. Kadangi kamerų plotas pakankamai mažas, ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų, taburečių ir kitų baldų. Pabrėžė, kad sanitarinis mazgas atitvertas nuo likusios kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara, padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Kamerose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas atitiko dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas.

7. Atsakovas paaiškino, kad į Lukiškių TI-K atvykę suimtieji (nuteistieji), kol atliekama visuminė asmens ir jo daiktų krata bei įforminami asmens atvykimui registruoti būtini dokumentai, ne ilgiau kaip dviems valandoms uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Laikas, kiek jie ten laikomi, nėra fiksuojamas, tačiau laikymo trukmė yra ne ilgesnė kaip dvi valandos. Pažymėjo, kad asmenys, laikomi tokiose kamerose, maitinami dienotvarkės nustatytu laiku, sausas davinys išduodamas, jeigu laiko tarpas tarp paskutinio maitinimo ir nuvykimo į pasikeitimo ar paskirties punktą yra ilgesnis nei 6 val. Nurodė, kad Lukiškių TI-K yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai. Viršutinius drabužius galima skalbti ne rečiau kaip kartą per savaitę tik pateikus prašymą ir apmokėjus už šią skalbimo paslaugą. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems (nuteistiesiems) grąžinami sausi. Pabrėžė, kad kamerose langai vėdinti pritaikyti, vėdinama natūraliu būdu per langus. Asmenys, kurie gyvenamąsias kameras reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko, neturi problemų dėl atsirandančių pelėsių ar drėgmės. Atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

8. Atsakovo teigimu, tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, dėl kurio ir pateko į laisvės atėmimo vietą. Atsakovo nuomone, pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs, o žalos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais. Reikalavimas atlyginti neturtinę žalą laikytinas nepagrįstu bei traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjo naudai iš atsakovo 45 Eur neturtinei žalai atlyginti, o likusią skundo dalį atmetė.

10. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124), 1.3.1 papunktį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m2. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo argumentus, jog atsakovo pateikta pažyma apie kamerose laikomų asmenų skaičių yra netiksli, kadangi pareiškėjas nepagrindė šio teiginio įrodymais, nenurodė, kuriose kamerose, kiek ir kada laikomų konkrečių asmenų buvo daugiau nei pateikta pažymoje, todėl teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo pateiktais duomenimis apie kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, plotus ir kartu su juo laikomų asmenų skaičių.

11. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo pateiktus duomenis, nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. gegužės 29–31 d., iš viso 3 dienas, buvo laikomas kameroje Nr. 360, kurioje tenkantis plotas vienam asmeniui (atėmus tik sanitarinio mazgo plotą) mažesnis, nei nustatytas minimalus (3,6 m2). Atsižvelgdamas į tai teismas pripažino, jog minėtu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 papunktį.

12. Dėl pareiškėjo argumento, jog dalį kameros ploto užėmė baldai, todėl jose liko mažiau vietos, teismas pažymėjo, kad nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 m2 – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Akcentavo, kad baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.

13. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad sanitarinio mazgo nuo gyvenamosios patalpos atskyrimas 1,5 metro aukščio pertvara, kaip nurodė atsakovas, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Teismas pripažino, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas, kai pareiškėjas buvo laikomas kameroje su kitais nuteistaisiais (nuo 2016 m. sausio 31 d. iki 2016 m. vasario 9 d. ir nuo 2016 m. gegužės 29 d. iki 2016 m. gegužės 31 d., iš viso 12 dienų) laikytinas pareiškėjo kalinimo sąlygų bloginimu ir teisių pažeidimu, sukėlusiu neigiamus išgyvenimus, sietinus su atsakovo pareigos užtikrinti teisę į privatumą nevykdymu.

14. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintas Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 134:2015), Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2017 m. balandžio 28 d. pranešimą Nr. 24-2591 „Dėl A. V. skundo“, Vilniaus visuomenės centro, Nacionalinio visuomenės centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento ir Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos patikrinimo aktus, atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl netinkamos ventiliacijos, pelėsio, šviesos trūkumo ir viršutinių drabužių skalbimo. Teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo pateiktais įrodymais. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2017 m. balandžio 28 d. pranešimas Nr. 24-2591 bei Nacionalinio visuomenės centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento ir Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos patikrinimo aktai patvirtina, jog Lukiškių TI-K vykdė teisės aktų reikalavimus.

15. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius dėl maisto neišdavimo, neturėjimo galimybės pavalgyti prie stalo ir laikymo trumpalaikio sulaikymo kamerose ilgiau nei 2 valandas, kadangi pareiškėjas nepaneigė atsakovo paaiškinimo, kad asmenys, esantys trumpalaikio laikymo kamerose, maitinami dienotvarkės nustatytu laiku, sausas davinys išduodamas, jeigu laiko tarpas tarp paskutinio maitinimo ir nuvykimo į pasikeitimo ar paskirties punktą yra ilgesnis nei 6 val. Teismas taip pat pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K su skundu, jog nei atvykęs, nei išvykdamas iš Lukiškių TI-K negaudavo maisto.

16. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į pažeidimo pobūdį, į tai, kad pareiškėjo privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu, buvo pažeistas 12 dienų (nuo 2016 m. sausio 31 d. iki 2016 m. vasario 9 d. ir nuo 2016 m. gegužės 29 d. iki 2016 m. gegužės 31 d.), o 2016 m. gegužės 29–31 d. perpildytose kamerose jis buvo laikomas tik 3 dienas, taip pat į tai, jog šiuo laikotarpiu jis kelis kartus buvo išvežtas į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją. Pažymėjo, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad minėti pažeidimai lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes. Teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K administracijos elgesio, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, todėl atsižvelgdamas į teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose, įvertinęs vienam asmeniui priklausančio ploto pažeidimus, vadovaudamasis teisingumo kriterijumi, Lietuvoje egzistuojančiomis ekonominėmis, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygomis, sprendė, kad 45 Eur neturtinės žalos atlyginimas šiuo nagrinėjamu atveju yra pakankama suma.

III. 17. Pareiškėjas A. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

18. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistos neturtinės žalos dydžiu, teigdamas, kad teismas netinkamai nustatė kalinimo sąlygas.

19. Pareiškėjo teigimu, argumentas, jog lovų ir baldų užimamas plotas neįskaičiuojamas į bendrą patalpos plotą, yra konstatuotas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendime Nr. I-10060-790/2015. Pažymi, kad minėtoje byloje teismas pripažino, jog trūkstamą vienam asmeniui tenkantį plotą mažino patalpoje esantys baldai, dėl ko ilgą laiką asmenį laikant tokiomis sąlygomis buvo pažeistos Konvencijos 3 straipsnio nuostatos. Mano, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai neatsižvelgė į baldais apstatytą patalpos plotą.

20. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime taip pat neteisingai vertino higienos normų pažeidimus, t. y. neturėjimą galimybės privačiai pasinaudoti sanitariniu mazgu, ventiliacijos problemas, veidrodžių ir tualeto reikmenų spintelių nebuvimą. Dėl išvardintų higienos normų pažeidimų pareiškėjas patirdavo stresą, dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, jautė diskomfortą. Pažymi, kad higienos normų nesilaikymas yra vienas iš veiksnių, lemiančių Konvencijos 3 straipsnio nuostatų pažeidimą.

21. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

22. Atsakovas pažymi, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebūtų vykdomos teismų nutartys bei sprendimai.

23. Atsakovo teigimu, pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, turi pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodytos žalos ir neteisėtų veiksmų. Pabrėžia, kad pareiškėjui neužtenka vien abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, būtina apibrėžti atsakovo neteisėtus veiksmus ir jų konkrečią išraišką. Akcentuoja, kad suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumas, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję išgyvenimai, paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Atsakovo nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga, t. y. atsakovo neteisėti veiksmai, dėl ko valstybei nekyla civilinė atsakomybė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K.

25. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė jam 45 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

26. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.

27. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

28. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

29. Pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą K. prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą ir kt.).

30. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.

31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2016 m. gegužės 29–31 d., iš viso 3 paras, kai pareiškėjas buvo Lukiškių TI-K, jis buvo kalinamas pažeidžiant minimalaus ploto reikalavimą, be to, laikotarpiu nuo nuo 2016 m. sausio 31 d. iki 2016 m. vasario 9 d. ir nuo 2016 m. gegužės 29 d. iki 2016 m. gegužės 31 d., iš viso 12 parų, buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.

32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino kalinimo sąlygas, t. y. neatsižvelgė, jog lovų ir baldų užimamas plotas neįskaičiuojamas į bendrą patalpos plotą, taip pat neteisingai įvertino argumentus dėl neturėjimo galimybės privačiai pasinaudoti sanitariniu mazgu, ventiliacijos problemas, veidrodžių ir tualeto reikmenų spintelių nebuvimą.

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas Lukiškių TI-K administracijos veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, iš esmės pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo pretenzijos dėl sąlygų kamerose neatitikimo higienos normų reikalavimams yra nepagrįstos, tačiau pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas (tai lėmė ir baldų kameroje trūkumą) bei privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau minėtas teisės normas, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių apeliaciniame skunde keliamas ginčas, t. y. dėl pareiškėjui tekusio kameros ploto, galimybės privačiai pasinaudoti sanitariniu mazgu ir neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio.

34. Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 m2. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

35. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 29 d. iki 2016 m. gegužės 31 d., iš viso 3 paras, pareiškėjas buvo laikytas Lukiškių TI-K kameroje Nr. 360, pažeidžiant jo teisę į minimalų gyvenamąjį plotą. Teisėjų kolegija, papildydama pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, pažymi, kad įvertinus atsakovo atsiliepime pateiktus duomenis, konstatuotina, jog pareiškėjui 2016 m. gegužės 29–31 d. laikotarpiu, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo 0,56 kv. m ploto, teko 3,01 kv. m kameros Nr. 360 ploto (kameros Nr. 360 plotas – 6,59 kv. m., bausmę atliko 2 asmenys). Pareiškėjas nepateikė pagrįstų argumentų, kurie nuginčytų atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose jis buvo laikytas, plotą ar su juo laikytų asmenų skaičių. Taigi, ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K 3 paras pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 m2 kameros ploto, t. y. įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigota veikti.

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02), kt.). Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 31 d. iki 2016 m. vasario 9 d. ir nuo 2016 m. gegužės 29 d. iki 2016 m. gegužės 31 d., iš viso 12 parų, Lukiškių TI-K kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinų su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu.

37. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė būti laikomam kamerose, atitinkančiose teisės aktų reikalavimus, dėl to pareiškėjas neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 str.). Pažymėtina, kad laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad laisvės atėmimo įstaigos argumentai, jog kalinimo įstaiga negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui, sprendžiant viešosios atsakomybės klausimą, yra nereikšmingi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-207-822/2017, 2015 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-800-858/2015 ir kt.).

38. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Tokia pozicija grindžiama neturtinės žalos pobūdžio specifika, pagal kurią ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008).

39. Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo priteistos neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

40. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

41. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aptartais CK 6.250 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę (3 paras nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas, 12 parų pažeistas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu), atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, sprendžia, kad šiuo atveju yra faktinis ir teisinis pagrindas pirmosios instancijos teismo priteistą sumą padidinti ir pareiškėjui priteisti 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

42. Nors pareiškėjas skunde prašė, kad jam būtų priteistas 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala.

43. Apibendrindama nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. V. (A. V.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui A. V. (A. V.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteistą neturtinės žalos atlyginimo sumą padidinti iki 100 Eur (vieną šimtą eurų).

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė