2024-11-13 Nr. AB-16536-3-61-3-01796-2024-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2321-1047/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01796-2024-4

Procesinio sprendimo kategorija 8.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. lapkričio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės (pranešėja) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. balandžio 17 d. sprendimą Nr. 24S101921, kuriuo pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą skubos tvarka nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Pareiškėjas taip pat prašė atlyginti turėtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvoje buvo išduotas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintais pagrindais, jam įsidarbinus uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Emvesta“. Šis leidimas galiojo iki 2025 m. balandžio 4 d. Pareiškėjas 2023 m. spalio 11 d. pateikė atsakovui prašymą leisti pakeisti darbdavį, ketindamas dirbti UAB „Sorentus projektai“, ir 2023 m. lapkričio 13 d. leidimą pakeisti darbdavį gavo, tačiau UAB „Sorentus projektai“ atsisakė su pareiškėju sudaryti darbo sutartį. UAB „Emvesta“ 2023 m. lapkričio 10 d. su pareiškėju darbo sutartį nutraukė, todėl pareiškėjas 2024 m. sausio 2 d. pateikė atsakovui prašymą išduoti naują leidimą laikinai gyventi, ketindamas dirbti mažojoje bendrijoje (toliau – ir MB) „Ausmila“. Šis prašymas liko neišnagrinėtas, nors nėra duomenų, kad pareiškėjas, gyvendamas Lietuvoje, keltų grėsmę.

2.2. Pareiškėjas teigė, kad Sprendimas yra formalus ir biurokratinis, įpareigoja pareiškėją palikti Lietuvos Respubliką, nors jis jokios grėsmės nekelia, siekia dirbti ir mokėti mokesčius.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

4. Atsakovas rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

4.1. 2023 m. lapkričio 13 d. Migracijos departamentas leido pareiškėjui, turėjusiam leidimą laikinai gyventi Lietuvoje darbo UAB „Emvesta“ pagrindu, pakeisti darbdavį, bet šiuo sprendimu pareiškėjas nepasinaudojo. 2024 m. sausio 2 d. pareiškėjas pateikė prašymą išduoti naują leidimą laikinai gyventi, tačiau dėl šio prašymo sprendimas dar nėra priimtas.

4.2. Vykdant užsieniečių kontrolę duomenys apie pareiškėją buvo patikrinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) informacinėje sistemoje. Patikrinimo metu nustatyta, kad su pareiškėju UAB „Sorentus projektai“ darbo sutarties nesudarė, todėl Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, priėmė Sprendimą pareiškėjui panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Nustačius bent vieną Įstatymo 50 straipsnyje įtvirtintą leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą, Migracijos departamentas turi ne teisę, o pareigą panaikinti minėtą leidimą, todėl Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

4.3. Migracijos departamentas dėl pareiškėjo nėra priėmęs sprendimo dėl jo grąžinimo ar išsiuntimo į kilmės valstybę.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2024 m. liepos 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė šias bylai aktualias aplinkybes:

6.1. Pareiškėjas 2022 m. gruodžio 16 d. kreipėsi į Migracijos departamentą, prašydamas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad ketina dirbti Lietuvos Respublikoje (UAB „Emvesta“), kurį Migracijos departamentas patenkino. Pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje galiojo iki 2025 m. balandžio 4 d.

6.2. 2023 m. spalio 11 d. pareiškėjas pateikė atsakovui prašymą leisti pakeisti darbdavį, ketindamas dirbti UAB „Sorentus projektai“. 2023 m. lapkričio 13 d. Migracijos departamentas leido pareiškėjui pakeisti darbdavį, bet šiuo sprendimu pareiškėjas nepasinaudojo.

6.3. 2024 m. sausio 2 d. pareiškėjas pateikė Departamentui prašymą išduoti naują leidimą laikinai gyventi, ketindamas dirbti MB „Ausmila“.

6.4. Migracijos departamentas, vykdydamas užsieniečių kontrolę, VSDFV informacinėje sistemoje patikrino duomenis apie pareiškėją ir nustatė, kad su pareiškėju UAB „Sorentus projektai“ darbo sutarties nesudarė.

6.5. Atsakovas skundžiamu Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, kadangi darbo sutartis tarp UAB „Sorentus projektai“ ir pareiškėjo nebuvo sudaryta.

7. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Įstatymo 50 straipsnyje įtvirtintas nuostatas, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažymėjo, kad pareiškėjas neneigė, jog planavo su UAB „Sorentus projektai“ sudaryti darbo sutartį, tačiau minėta bendrovė atsisakė tai padaryti.

8. Teismas darė išvadą, kad atsakovas, nustatęs, jog 2023 m. lapkričio 13 d. priėmus sprendimą leisti pareiškėjui pakeisti darbdavį, t. y. ketinant dirbti UAB „Sorentus projektai“, tačiau šiuo sprendimu pareiškėjui nepasinaudojus, privalėjo priimti sprendimą dėl išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo pagrindu panaikinimo. Teismas pabrėžė, kad ginčui aktuali Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostata yra imperatyvi, todėl atsakovas, nustatęs minėtas aplinkybes, turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

9. Aplinkybė, kad pareiškėjas atsakovui pateikė naują prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, kadangi bandė įsidarbinti MB „Ausmila“, teismo teigimu, sprendžiant dėl Sprendimo nėra aktuali ir bus vertinama Migracijos departamente nagrinėjant minėtą naują prašymą.

10. Pripažinęs, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas atmetė reikalavimą įpareigoti atsakovą skubos tvarka nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, jog atsakovo prašė prašymą išduoti naują leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėti skubos tvarka. Pareiškėjas tik paaiškino, kad kreipėsi į atsakovą su minėtu prašymu, tačiau ir šie įrodymai teismui nebuvo pateikti. Teismas, atmetęs pareiškėjo skundą, taip pat netenkino reikalavimo atlyginti pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas.

III. 11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir panaikinti skundžiamą Migracijos departamento Sprendimą.

12. Pareiškėjas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą bei apeliaciniame skunde remiasi šiais pagrindiniais argumentais:

12.1. Įstatymo 50 straipsnis tik formaliai nustato leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, kadangi darbo santykiuose atsiranda nenumatytų aplinkybių ir kiekvienu atveju būtina individualiai nagrinėti ir vertinti darbo sutarties nutraukimo ar jos nesudarymo priežastis. Taip pat, pagal teismų praktiką, šiuo atveju reikia vertinti ir realias užsieniečio galimybes gyventi Lietuvoje bei užsiimti verslu.

12.2. Pareiškėjas, atvykdamas į Lietuvą, planavo nuolat dirbti UAB „Emvesta“, tačiau buvo nusivylęs darbo sąlygomis, todėl dirbdamas ieškojo kito darbdavio bei ketino sudaryti darbo sutartį su UAB „Sorentus projektai“, tačiau ši bendrovė ne dėl pareiškėjo kaltės sutartį atsisakė sudaryti. Norėdamas teisėtai dirbti Lietuvoje pareiškėjas pateikė prašymą atsakovui išduoti naują leidimą laikinai gyventi Lietuvoje darbo MB „Ausmila“ pagrindu, tačiau sprendimas iki šiol nėra priimtas.

12.3. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jis nepasinaudojo atsakovo sprendimu leisti pakeisti darbdavį, kadangi tai įvyko ne dėl pareiškėjo kaltės. Pareiškėjo įsitikinimu, Sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

12.4. Pareiškėjas taip pat nesutinka su teismo argumentais dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą nagrinėti prašymą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo. Pareiškėjas pažymi, kad pateikęs minėtą prašymą iš atsakovo negavo jokių registracijos dokumentų, o su prašymu pateikti priedai yra saugomi Migracijos departamente. Teismas turėjo galimybę šiuos įrodymus išreikalauti iš atsakovo, tačiau buvo pasyvus.

12.5. Pareiškėjo nuomone, atsakovo tyrimas buvo neišsamus, atsakovas nepagrįstai nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, todėl skundžiamas teismo sprendimas, kuriuo teismas pritarė atsakovo išvadoms, naikintinas.

13. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti bei palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

14. Atsakovas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą, pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus bei pažymi, kad:

14.1. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikia savo asmeninį vertinimą ir interpretaciją dėl Migracijos departamento Sprendime bei pirmosios instancijos teismo sprendime vartojamų žodžių bei sakinių, tačiau nepateikia konkrečias išvadas paneigiančių įrodymų.

14.2. Pareiškėjui nesudarius darbo sutarties išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pasikeitus tam tikroms aplinkybėms ir siekiant ateityje išvengti neigiamų pasekmių, pareiškėjas galėjo (ir turėjo pareigą) kreiptis į Migracijos departamentą, informuojant apie pasikeitusią teisinę padėtį. Migracijos departamentas 2024 m. birželio 6 d. priėmė sprendimą Nr. 24S139184 nutraukti prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimą. Nuo sprendimo išduoti leidimą laikinai gyventi priėmimo iki ginčijamo Sprendimo priėmimo pareiškėjas apie pasikeitusias aplinkybes (darbo sutarties nutraukimą) Migracijos departamento neinformavo ir dėl naujo leidimo laikinai gyventi kreipėsi tik 2024 m. liepos 10 d. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjui yra išduotas naujas leidimas laikinai gyventi darbo pagrindu.

14.3. Atsakovo vertinimu, skundžiamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o pirmosios instancijos teismas tinkamai ir visapusiškai išnagrinėjo kilusį ginčą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

16. Pirmosios instancijos teismas, nurodęs, kad Įstatymo 50 straipsnio nuostata yra imperatyvi, o atsakovas, nustatęs tam tikras aplinkybes (pareiškėjas, turėjęs leidimą laikinai gyventi Lietuvoje darbo pagrindu, nepasinaudojo Migracijos departamento išduotu leidimu pakeisti darbdavį, bei kad Lietuvos Respublikos įmonėse pareiškėjas nedirba), turėjo pareigą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, pripažino Sprendimą teisėtu. Įvertinęs reikalavimą įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus, teismas sprendė, kad pareiškėjas šiuo aspektu nepateikė būtinų ir aktualių įrodymų, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

17. Pareiškėjas, apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo vertinimu, pažymi, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti vertinama darbo santykių specifika, darbo sutartis su UAB „Sorentus projektai“ nebuvo sudaryta ne dėl pareiškėjo kaltės, be to, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus ir argumentus dėl pareiškėjo prašymo išduoti naują leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

18. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai įpareigojus, atsakovas į bylą pateikė dokumentus: rašytinius paaiškinimus, 2024 m. sausio 27 d. (užregistruotas 2024 m. sausio 30 d.) pareiškėjo prašymą išduoti naują leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad ketina dirbti MB „Ausmila“, 2024 m. birželio 6 d. pareiškėjo prašymą nutraukti jo prašymo, pateikto 2024 m. sausio 30 d., nagrinėjimą, 2024 m. birželio 6 d. Migracijos departamento sprendimą Nr. 24S139184 nutraukti prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimą, 2024 m. liepos 3 d. (užregistruotas 2024 m. liepos 10 d.) pareiškėjo prašymą dėl naujo leidimo išdavimo darbo UAB „Anrolsa“ pagrindu, informaciją apie 2024 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo Nr. 24S181405 priėmimą. Teisėjų kolegija, siekdama visapusiškai įvertinti bylos aplinkybes, visus pateiktus naujus įrodymus prideda prie šios bylos.

19. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

20. Vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 p. nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 str. 1 d. 41 ar 16 p., turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėn. iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.

21. Byloje nustatyta ir nėra ginčo, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi, galiojęs iki 2025 m. balandžio 4 d., buvo išduotas darbo UAB „Emvesta“ pagrindu. Pareiškėjas 2023 m. spalio 11 d. atsakovui pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį. UAB „Emvesta“ 2023 m. lapkričio 10 d. su pareiškėjui nutraukė darbo sutartį. Migracijos departamentas 2023 m. lapkričio 13 d. leido pareiškėjui pakeisti darbdavį (ir įsidarbinti UAB „Sorentus projektai“), tačiau pareiškėjas šiuo sprendimu nepasinaudojo ir minėtoje bendrovėje neįsidarbino. 2024 m. sausio 27 d. (užregistravimo data 2024 m. sausio 30 d.) pareiškėjas pateikė prašymą išduoti naują leidimą laikinai gyventi Lietuvoje darbo MB „Ausmila“ pagrindu. Skundžiamu 2024 m. balandžio 17 d. Sprendimu atsakovas panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, remdamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu. 2024 m. birželio 6 d. pareiškėjas pateikė prašymą nutraukti jo 2024 m. sausio 27 d. (užregistruotas 2024 m. sausio 30 d.) pateikto prašymo nagrinėjimą, Migracijos departamentas sprendimu Nr. 24S139184 minėtą prašymą tenkino. 2024 m. liepos 10 d. pareiškėjas pateikė prašymą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo darbui UAB Anrolsa“. Migracijos departamentas, spręsdamas šį prašymą, priėmė sprendimą Nr. 24S181405.

22. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes ir įvertinusi ginčui aktualų teisinį reguliavimą teisėjų kolegija daro išvadą, kad, pareiškėjui nutraukus darbo sutartį su UAB „Emvesta“ ir neįsidarbinus UAB „Sorentus projektai“, atsakovui atsirado Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija kritiškai vertina tai, kad ginčijamo Sprendimo priėmimo metu nebuvo priimtas sprendimas dėl pareiškėjo 2024 m. sausio 2 d. prašymo. Tačiau, atsižvelgiant į šios procedūros rezultatą (2024 m. birželio 6 d. pareiškėjas pateikė prašymą nutraukti prašymo nagrinėjimą ir 2024 m. birželio 6 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 24S139184 nutraukti prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimą), vadovaujantis ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nėra pagrindo pripažinti buvus esminį procedūrinį pažeidimą. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo naikinti iš esmės teisingą Sprendimą. Pažymėtina, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, turėjo pakankamai duomenų iš oficialių institucijų informacinių sistemų, šių duomenų pagrįstumo pareiškėjas neginčijo.

23. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostata yra imperatyvi – Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, t. y. nustatęs, kad užsienietis faktiškai neatitinka Įstatymo sąlygų, jis privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi minėtu pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2833-442/2022; 2022 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3925-821/2022; 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1263-525/2024 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, kad aptariama įstatymo nuostata buvo pritaikyta itin formaliai, vertintini kritiškai ir atmestini.

24. Taip pat pareiškėjo bendro, hipotetinio pobūdžio teiginiai, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti vertinama darbo teisinių santykių specifika, teisėjų kolegijos vertinimu, nepaneigia atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadų. Šiuo aspektu pareiškėjas nepateikė išsamių ir įrodymais pagrįstų argumentų, o savo motyvus grindė prielaidomis ir asmenine nuomone dėl taikytinų teisės aktų. Pareiškėjas nedetalizavo šių teiginių, tik nurodė, kad teismas turėjo vertinti papildomas aplinkybes (be kita ko, dėl nesudarytos darbo sutarties su UAB „Emvesta“), jų iš esmės nekonkretizuodamas (pvz., siejant jas su imperatyviomis Įstatymo nuostatomis). Be to, kaip minėta, nustačius Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintas sąlygas, Migracijos departamentas turėjo pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

25. Kartu akcentuotina, kad pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas, kaip užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį (Įstatymo 40 str. 5 d.) (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2476-821/2022, 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1141-525/2024 ir kt.).

26. Teisėjų kolegija negali pritarti pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Migracijos departamentą skubos tvarka nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo atmestinas, nes byloje nėra įrodymų, kad toks prašymas pateiktas. Skundžiamame Sprendime nurodyta, kad 2024 m. sausio 2 d. pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti naują leidimą laikinai gyventi, nes ketina dirbti MB „Ausmila“. Dėl šios aplinkybės byloje ginčo nėra. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir ne tais motyvais, tačiau pagrįstai atmetė aptariamą pareiškėjo reikalavimą, nes iki 2024 m. birželio 25 d. teismo posėdžio, kuriame byla buvo išnagrinėta iš esmės pirmosios instancijos teismo, atsakovas jau buvo išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi (2024 m. birželio 6 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 24S139184 nutraukti prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimą). Papildomai teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, kaip nurodė atsakovas, pareiškėjas 2024 m. liepos 10 d. kreipėsi į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, nes ketina dirbti UAB „Anrolsa“, ir jau yra priimtas Migracijos departamento sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegijos vertinimu, šie motyvai suponuoja, kad šiuo atveju buvo pagrindas atmesti pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus.

27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, pabrėžia, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).

28. Nagrinėjamu atveju pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo ir procesinio sprendimo surašymo taisyklių iš esmės laikėsi, todėl su tuo susiję apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismo motyvai koreguojami tik šios nutarties 26 punkte nurodytu aspektu.

29. Įvertinus kitus apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad jais arba kartojami skunde pirmosios instancijos teismui išdėstyti argumentai, dėl kurių tikrinamame teismo sprendime motyvuotai atsakyta, arba reiškiamas abstraktus nesutikimas su pirmosios instancijos teismo motyvais. Tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentai išsamiau nenagrinėjami, kaip neturintys teisinės reikšmės bylos išsprendimui.

30. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Beata Martišienė

Dalia Višinskienė