2016-03-22 Nr. AB-7148-3-62-3-00009-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-345-858/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00009-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 21.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 4-6, 49-51) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas), 174 330 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nurodė, kad ginčo laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 28 d. iki 2014 m. liepos 8 d. jis buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriuje, kuriame buvo pažeistos jo teisės dėl netinkamo kalinimo, gyvenamojo ploto vienam asmeniui teko mažiau nei numatyta teisės aktuose minimali norma 3,6 kv. m. Bendras laikomų asmenų Kauno tardymo izoliatoriuje skaičius neturi viršyti 290 asmenų, tuo tarpu šis skaičius nuolat viršijamas ir siekia 320 ir daugiau asmenų. Pareiškėjas nurodė, kad jo kalinimo sąlygos neatitiko sanitarinių ir higienos normų reikalavimų, tualetas nebuvo aklinai atitvertas, iš jo sklido nemalonūs kvapai, nebuvo tinkamo apšvietimo, netinkamai įrengtos dušo patalpos, pasivaikščiojimo kiemeliai yra mažo ploto, pasivaikščioti galima per parą tik 1 val.

Pareiškėjo nuomone, jo atžvilgiu buvo pažeistos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija), Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija), kitų normų nuostatos. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas buvo priverstas kreiptis į psichoterapeutą, jis patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 10-13) prašė skundą atmesti, taikyti ieškinio senatį.

Paaiškino, jog teisės aktai nustatė minimalų 3,1 kv. m. gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose ir ne mažesnį kaip 3,6 kv. m. plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose. Atsakovas pripažino, kad ne visą pareiškėjo buvimo Kauno tardymo izoliatoriuje laiką šios normos buvo laikomasi. Pareiškėjas atskirais laikotarpiais buvo laikomas netinkamomis sąlygomis dėl objektyvių priežasčių. Tokie pažeidimai yra susiję su etapuojamų suimtųjų (nuteistųjų) skaičiumi ir suėmimo vykdymo režimo reikalavimais, t. y. objektyviomis aplinkybėmis, kurios nuo Kauno tardymo izoliatoriaus administracijos nepriklauso ir yra besąlygiškai vykdomos.

Nurodė, jog suimtųjų (nuteistųjų), laikomų tardymo izoliatoriuje, pasivaikščiojimo gryname ore tvarką nustato Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 29 straipsnis, kuriame įtvirtinta suimtųjų teisė kasdien ne mažiau kaip 1 val. pasivaikščioti gryname ore. Kauno tardymo izoliatoriuje įrengta 16 pasivaikščiojimo kiemelių, kurių plotai yra nuo 11,22 kv. m. iki 17,43 kv. m. Kauno tardymo izoliatoriuje įrengti du kiemeliai su sporto įranga bei teniso kambarys, taip sudaromos galimybės didesniam suimtųjų (nuteistųjų) fiziniam aktyvumui. Atsakovo nuomone, pareiškėjo skundo motyvai nepagrįsti, nurodytos neatitinkančios tikrovės aplinkybės. Kauno tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 16 d. sprendimu (b. l. 96-103) pareiškėjo A. S. skundą tenkino iš dalies, pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas suėmimo (kalinimo) Kauno tardymo izoliatoriuje sąlygas. Teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjas prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas bausmę laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 28 d. iki 2014 m. liepos 8 d. Teismas, vertindamas, kad atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, nurodė, jog žalos atlyginimo pagrindus, dydį ir būdus nustato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę. CK nuostatos taip pat reglamentuoja žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo tvarką. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką, imperatyviai pabrėžė, kad nagrinėjant administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais aktais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ir ieškinio senatį reglamentuojančios CK normos.

Teismas pabrėžė, kad pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios skaičiavimo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl padarytos žalos atlyginimo. Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo teigimu, buvo padaryta laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 28 d. iki 2014 m. liepos 8 d., byloje nebuvo duomenų, jų nepateikė ir pareiškėjas, kad jis į teismą kreipėsi ankščiau dėl įkalinimo sąlygos atitikimo teisės aktų reikalavimams. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog kilusio ginčo atveju turi būti vertinamas laikotarpis už trejus metus – nuo 2011 m. gruodžio 31 d. iki 2014 m. liepos 8 d. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas jau pakankamai ilgą laiką atlikinėja terminuoto laisvės atėmimo bausmę ir jam objektyviai turi būti žinomos pagrindinės teisės aktų, reglamentuojančių bausmės atlikimo sąlygas, nuostatos. Be to, pareiškėjas skunde nurodė, kad tualetas nebuvo aklinai atitvertas, iš jo sklido nemalonūs kvapai, nebuvo tinkamo apšvietimo, netinkamai įrengtos dušo patalpos, pasivaikščiojimo kiemeliai yra mažo ploto, todėl jis turėjo realią galimybę objektyviai suvokti apie gyvenamųjų patalpų neatitikimą elementariems visuotinai priimtiems higienos reikalavimams, net nesivadovaujant konkrečių normų nuostatomis. Be to, neturtinė žala – tai pareiškėjo subjektyvūs išgyvenimai, dvasiniai sukrėtimai, bendravimo galimybių sumažėjimas ir pan. Teismo vertinimu, jam nebuvo pateikta pakankamai duomenų, jog iki kreipimosi į administraciją pareiškėjas asmeniškai negalėjo suvokti neigiamų pasekmių, kurias jo atžvilgiu galima kvalifikuoti kaip neturtinę žalą. Atitinkamai, teismas sprendė, kad nenustatyta CK 1.129, 1.130 straipsniuose įtvirtintų pagrindų, kurie leistų svarstyti klausimus apie ieškinio senaties terminų sustabdymą arba jų eigos nutraukimą. Įvertinęs bylos įrodymų visumą, teismas sprendė, kad šioje byloje taip pat nėra pagrindo svarstyti ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą.

Pažymėjo, jog valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Atitinkamai, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nurodė, jog pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jį patalpinus į Kauno tardymo izoliatorių teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad jis Kauno tardymo izoliatoriuje buvo laikomas patalpose, kuriose vienam asmeniui teko mažesnis plotas negu numatyta teisės aktuose, nurodė, jog nuo 2010 m. balandžio 30 d. įsigaliojo 2010 m. balandžio 26 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo” pakeitimo” (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 11–1.1 punktai nustato minimalų 3,1 kv. m. gyvenamosios patalpos plotą vienam pataisos namuose atliekančiam bausmę nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 11–1.2 punktas – ne mažesnį kaip 3,6 kv. m. plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.

Nurodė, jog pareiškėjas Kauno tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2010 m. spalio 28 d. iki 2014 m. liepos 8 d. (taikius ieškinio senatį ginčo laikotarpis – nuo 2011 m. gruodžio 31 d. iki 2014 m. liepos 8 d.). Nuo 2011 m. gruodžio 31 d. iki 2012 m. vasario 12 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 343, kurios plotas 18,56 kv. m. ir joje daugiausiai buvo laikomi 4 asmenys, kiekvienam teko – 4,64 kv. m. ploto (ploto norma pažeista nebuvo); nuo 2012 m. vasario 13 d. iki 2012 m. kovo 14 d. – kameroje Nr. 339, kurios plotas 16,53 kv. m. ir buvo laikomi daugiausiai 4 asmenys, kiekvienam teko – 4,13 kv. m. ploto (ploto norma pažeista nebuvo); nuo 2012 m. kovo 15 d. iki 2012 m. kovo 29 d.

– kameroje Nr. 323, kurios plotas 13,08 kv. m. ir buvo laikomi daugiausiai 2 asmenys, kiekvienam teko – 6,54 kv. m. ploto (ploto norma pažeista nebuvo); nuo 2012 m. balandžio 2 d. iki 2012 m. liepos 4 d. – kameroje Nr. 323, kurios plotas 13,08 kv. m. ir buvo laikomi daugiausiai 2 asmenys, kiekvienam teko – 6,54 kv. m. ploto (ploto norma pažeista nebuvo); nuo 2012 m. liepos 26 d. iki 2012 m. rugsėjo 4 d. – kameroje Nr. 169, kurios plotas 15,01 kv. m. ir buvo laikomi daugiausiai 4 asmenys, kiekvienam teko – 3,75 kv. m. ploto (ploto norma pažeista nebuvo); nuo 2012 m. rugsėjo 5 d. iki 2012 m. rugsėjo 20 d.

– kameroje Nr. 169, kurios plotas 15,01 kv. m. ir buvo laikomi daugiausiai 6 asmenys, kiekvienam teko – 2,50 kv. m. ploto (trūko – 1,1 kv. m. ploto); nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. iki 2012 m. spalio 7 d. – kameroje Nr. 207, kurios plotas 16,84 kv. m. ir buvo laikomi daugiausiai 6 asmenys, kiekvienam teko – 2,81 kv. m. ploto (trūko 0,79 kv. m. ploto); nuo 2012 m. spalio 8 d. iki 2012 m. spalio 28 d. – kameroje Nr. 155, kurios plotas 15,67 kv. m. ir buvo laikomi daugiausiai 6 asmenys, kiekvienam teko – 2,61 kv. m. ploto (trūko – 0,99 kv. m. ploto); nuo 2012 m. spalio 29 d. iki 2013 m. balandžio 2 d.

– kameroje Nr. 155, kurios plotas 15,67 kv. m. ir buvo laikomi daugiausiai 6 asmenys, kiekvienam teko – 2,61 kv. m. ploto (trūko – 0,99 kv. m. ploto); nuo 2013 m. balandžio 3 d. iki 2013 m. balandžio 23 d. – kameroje Nr. 228, kurios plotas 13,99 kv. m. ir buvo laikomi daugiausiai 4 asmenys, kiekvienam teko – 3,50 kv. m. ploto (trūko – 0,1 kv. m. ploto); nuo 2013 m. balandžio 24 d. iki 2013 m. gegužės 7 d. – kameroje Nr. 228, kurios plotas 13,99 kv. m. ir buvo laikomi daugiausiai 3 asmenys, kiekvienam teko – 4,66 kv. m. ploto (ploto norma pažeista nebuvo); nuo 2013 m. gegužės 8 d. iki 2013 m. birželio 20 d.

– kameroje Nr. 206, kurios plotas 15,44 kv. m. ir buvo laikomi daugiausiai 4 asmenys, kiekvienam teko – 3,86 kv. m. ploto (ploto norma pažeista nebuvo); nuo 2013 m. birželio 21 d. iki 2013 m. liepos 18 d. – kameroje Nr. 325, kurios plotas 22,00 kv. m. ir buvo laikomi daugiausiai 5 asmenys, kiekvienam teko – 4,4 kv. m. ploto (ploto norma pažeista nebuvo); nuo 2013 m. liepos 19 d. iki 2013 m. spalio 9 d. – kameroje Nr. 157, kurios plotas 14,55 kv. m. ir buvo laikomi daugiausiai 4 asmenys, kiekvienam teko – 3,63 kv. m. ploto (ploto norma pažeista nebuvo); nuo 2013 m. spalio 10 d. iki 2013 m. spalio 23 d. kameroje Nr. 157, kurios plotas 14,55 kv. m. ir buvo laikomi daugiausiai 5 asmenys, kiekvienam teko – 2,91 kv. m. ploto (trūko – 0,69 kv. m. ploto); nuo 2013 m. spalio 24 d. iki 2014 m. vasario 16 d.

– kameroje Nr. 350, kurios plotas 16,59 kv. m. ir buvo laikomi daugiausiai 4 asmenys, kiekvienam teko – 4,15 kv. m. ploto (ploto norma pažeista nebuvo); nuo 2014 m. vasario 17 d. iki 2014 m. kovo 13 d. – kameroje Nr. 168, kurios plotas 15,01 kv. m. ir buvo laikomi daugiausiai 4 asmenys, kiekvienam teko – 3,75 kv. m. ploto (ploto norma pažeista nebuvo); nuo 2014 m. kovo 14 d. iki 2014 m. birželio 15 d. – kameroje Nr. 336, kurios plotas 16,13 kv. m. ir buvo laikomi daugiausiai 4 asmenys, kiekvienam teko – 4,03 kv. m. ploto (ploto norma pažeista nebuvo); nuo 2014 m. birželio 16 d. iki 2014 m. liepos 8 d.

– kameroje Nr. 211, kurios plotas 16,50 kv. m. ir buvo laikomi daugiausiai 4 asmenys, kiekvienam teko – 4,13 kv. m. ploto (ploto norma pažeista nebuvo).

Nurodytų duomenų pagrindu buvo matyti, jog pareiškėjui laikotarpiais (nuo 2012 m. rugsėjo 5 d. iki 2012 m. rugsėjo 20 d. (16 d.) – trūko 1,1 kv. m. ploto; nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. iki 2012 m. spalio 7 d. (17 d.) – trūko 0,79 kv. m. ploto; nuo 2012 m. spalio 8 d. iki 2012 m. spalio 28 d. (21 d.) – trūko 0,99 kv. m. ploto; nuo 2012 m. spalio 29 d. iki 2013 m. balandžio 2 d. (5 mėn. ir 4 d.) – trūko 0,99 kv. m. ploto; nuo 2013 m. balandžio 3 d. iki 2013 m. balandžio 23 d. (21 d.) – trūko 0, 1 kv. m. ploto; nuo 2013 m. spalio 10 d. iki 2013 m. spalio 23 d. (14 d.) – trūko 0,69 kv. m. ploto) buvo laikomas kamerose, kurių plotai neatitiko teisės aktų reikalavimų. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą neginčijo fakto, jog nustatyti teisės aktų reikalavimai tam tikrą laiką buvo pažeisti.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo atžvilgiu bausmės atlikimo sąlygos Kauno tardymo izoliatoriuje buvo pažeidžiančios Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio nuostatas. Sprendžiant ginčą buvo akcentuota, kad pareiškėjo teisės į į teisės aktais nustatytą gyvenamos patalpos plotą buvo pažeistos minimaliai, laikotarpiai trumpi. Duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje nebuvo duomenų, kad Kauno tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu buvo bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatytas, tačiau teismas sprendė, kad valstybė pagal nacionalinę teisę minėtais laikotarpiais neužtikrino pareiškėjui Kauno tardymo izoliatoriuje minimalios gyvenamojo ploto normos. Tai CK 6.271 straipsnio prasme reiškė, kad atsakovas neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai ir dėl to pareiškėjui CK 6.250 straipsnio prasme kilo atitinkamos pasekmės (dvasiniai išgyvenimai, nepatogumas, dirglumas ir pan.). Tačiau minėtų aplinkybių visuma leido spręsti, kad šios aplinkybės realiai negalėjo sukelti pareiškėjui tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias galima būtų įvardinti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas, bendravimo galimybių sumažėjimą, sveikatos sutrikdymą ar jos pablogėjimą ir, kad tai būtų pakankamas pagrindas reikalauti neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, atlyginimo.

Teismas, įvertinęs minėtas aplinkybes, sprendė, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už teisių pažeidimą.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad tualetas nebuvo aklinai atitvertas, iš jo sklido nemalonūs kvapai, nebuvo tinkamo apšvietimo, netinkamai įrengtos dušo patalpos, pasivaikščiojimo kiemeliai yra mažo ploto, pasivaikščioti galima per parą tik 1 val., jis buvo priverstas kreiptis į psichoterapeutą, patyrė didelį psichologinį sukrėtimą, nurodė, jog pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių minėtus skundo motyvus, kurie būtų reikšmingi sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 21 punktą pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Šios nuostatos pažeidimo įrodymų byloje pareiškėjas nepateikė. Minėtos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nuostatos nereglamentuoja minimalaus vienam nuteistajam skirtinų dušo, sanitarinių mazgų patalpų ploto. Minėtuose teisės aktuose taip pat nenurodytas ir minimalus bendras šių patalpų plotas. Pareiškėjas nepateikė objektyvių ir neginčijamų įrodymų dėl dušų, sanitarinių mazgų įrengimo bei patalpų apšvietimo reikalavimų pažeidimų.

Teismas dėl pareiškėjo argumentų, kad pasivaikščiojimo kamerų plotas, tenkantis vienam asmeniui, yra per mažas, o pats pasivaikščiojimo laikas per trumpas, nurodė, jog teisės aktai nereglamentuoja ir nenurodo pasivaikščiojimo kiemelių, įrengtų tardymo izoliatoriuje, plotų. Be to, Kauno tardymo izoliatoriuje įrengti du kiemeliai su sporto įranga bei teniso kambarys, iš viso yra 16 kiemelių, kurių plotas nuo 11,22 kv. m. iki 17,43 kv. m. Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje įtvirtina suimtųjų teisė ne mažiau kaip 1 val. pasivaikščioti gryname ore ir ši teisė pažeista nebuvo.

Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės pažeidžia jo teises, tačiau nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, priežastinio ryšio. Be to, sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas, tokių duomenų pareiškėjas teismui nepateikė. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes teismas sprendė, jog minėti pareiškėjo skundo argumentai yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, kurios nepatvirtina objektyvūs įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui.

Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas suėmimo (kalinimo) Kauno tardymo izoliatoriuje sąlygas, tačiau pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas A. S. apeliaciniu skundu (b. l. 106-108) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimą ir iš atsakovo priteisti 50 530 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pareiškėjui buvo priteistas mažas neturtinės žalos atlyginimas. Pareiškėjas pažymi, jog Kauno tardymo izoliatoriaus pareigūnai piktnaudžiauja savo pareigomis, taip siekė apriboti jo, kaip asmens, kuriam laikinai apribota laisvė, teisių žinojimą arba tiesiogiai pasinaudodami savo tarnybine padėtimi stengėsi jas panaikinti, arba įstaigos vadovas savo pavaldiniams suteikia per daug galių, aplaidžiai yra tikrinamas pavaldinių darbas, jie yra netinkamai ir aplaidžiai instruktuojami. Pareiškėjas nurodo, jog dėl netinkamų jo kalinimo sąlygų jis patyrė neturtinę žalą. Pareiškėjas nurodo, jog kameros buvo perpildytos, buvo tamsu, drėgna, šalta. Dušuose yra įrengti trys čiaupai ir vienu metu turėjo maudytis net šeši asmenys 20 min., kai pagal vidaus taisykles suteikiama 15 min. išsimaudyti vienam asmeniui. Pasivaikščiojimo kiemeliai yra maži, jų užtenka tik 3 asmenims, o turėjo pasivaikščioti nuo 5 iki 6 asmenų. Sporto kiemelis ir stalo teniso kambarys buvo įkurtas tik 2013 m. birželio 18 d. ir ne visi asmenys į jį patenka. Pareiškėjas per tris su pusę metų į sporto kiemelį ir teniso kambarį buvo nuvestas tik 10 kartų. Pareiškėjas taip pat pažymi, jog kamera, kurioje jis buvo kalinamas, buvo užstatyta baldais, gultais, stalu, sanitariniu mazgu. Pareiškėjo vertinimu, jo atžvilgiu buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis ir pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jam sukeltos žalos mastą.

Pareiškėjas taip pat nurodo, jog Konvencijos 3 straipsnis nenumato ieškinio senaties termino, nes šiame straipsnyje numatyta teisė yra absoliuti. Be to, nuo 2010 m. spalio 28 d. iki 2014 m. liepos 8 d. pareiškėjo teisės buvo pažeidžiamos nuolat ir ieškinio senatis turi būti skaičiuojama pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalį. Be to, pareiškėjas remiasi ir CK 1.134 straipsnio 1 dalimi, numatančia reikalavimus, kuriems ieškinio senatis nėra taikoma. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nesilaikė lygiateisiškumo, nešališkumo, teisingumo, teisinės valstybės principų, be to, žala buvo sukelta tyčia.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas A. S. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 174 330 Lt (50 489,46 Eur) neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas suėmimo (kalinimo) Kauno tardymo izoliatoriuje sąlygas, tačiau teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pažymėdamas, kad teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, netinkamai vertino jo nurodytus neteisėtus veiksmus, priteisė nepagrįstai mažą neturtinės žalos atlyginimo sumą. Pastebėtina ir tai, kad pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu prašo jam priteisti didesnę neturtinės žalos sumą – 50 530 Eur, nenurodydamas tokios sumos didinimo priežasčių (b. l. 106-108).

Teisėjų kolegija, siekdama aiškumo dėl šių pirmiau nurodytų pareiškėjo aspektų, pasisako atskirai. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, tačiau jį pateikė tik 2016 m. vasario 29 d., t. y. likus kelioms dienoms iki teismo posėdžio ir praleidęs jam 2015 m. balandžio 1 d. nutartimi skirtą keturiolikos dienų terminą ir neprašęs jo atnaujinti (b. l. 110), todėl šis atsiliepimas nepriimtinas ir nevertintinas. Toks sprendimas, be kita ko, yra priimamas atsižvelgus į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnį, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2003 m. liepos 15 d. sprendimą Fortum Corporation prieš Suomiją.

Kiek tai susiję su ieškinio senaties taikymu, teisėjų kolegija pažymi, jog, pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias nuostatas, nes Konvencijos 3 straipsnio nuostatos nenumato senaties terminų šio straipsnio pažeidimui konstatuoti ir atitinkamai ji negali būti taikoma, be to, ieškinio senatis nėra taikoma iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimo atsirandantiems reikalavimams (b. l. 106-108).

Vertindama nurodytą aspektą teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Konvencija yra tarptautinė sutartis, sukurianti pareigas jos dalyvėms, t. y. šiuo metu ją ratifikavusioms valstybėms. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, automatiškai prisiima įsipareigojimus pagal Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, Konvencijos dalyvės turi nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė. Naudojantis Konvencija siekiama įgyvendinti ir laikytis jos reikalavimų, taip siekiama ne siaurinti, o užtikrinti, garantuoti žmogaus teisių apsaugos garantijas, nes svarbiausias Konvencijos tikslas vis dėlto yra apginti asmenis ir užtikrinti jų laisves. Konvencijoje taip pat yra akcentuojama, kad jos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.).

Pažymėtina, jog EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr. EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Taigi pats EŽTT suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia inter alia nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą.

Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją).

EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). Kita vertus, EŽTT tik išskirtiniais atvejais yra suabejojęs nustatytu ieškinio senaties terminu (pvz. žr. EŽTT 2014 m. kovo 11 d. sprendimą Howald Moor ir kiti prieš Šveicariją).

Taigi atsižvelgusi į nurodytus argumentus teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi ieškinio senatimi, nes, kaip matyti, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi pirmiau numatytų reikalavimų. Taigi ieškinio senaties terminai iš principo yra pateisinamas teisės kreiptis į teismą apribojimas, tačiau tai, kaip jie pritaikomi konkrečiu atveju, gali sukelti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą (žr. EŽTT 2009 m. birželio 7 d. sprendimą Stagno prieš Belgiją).

Pirmiau minėtas vertinimas taikytinas kalbant ir apie Konvencijos 3 straipsnyje numatytas teises. Teisėjų kolegija pažymi, kad Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina vieną iš pagrindinių demokratinės valstybės vertybių, jis absoliučiai uždraudžia kankinimą ar nežmonišką ar žeminantį orumą elgesį, neatsižvelgiant į konkrečias aplinkybes ir nukentėjusiojo elgesį. Net ypatingomis situacijomis (pvz., terorizmo, tam tikro konkretaus asmens elgesio atveju), Konvencijos 3 straipsnis absoliučiai draudžia asmenį kankinti, elgtis su juo nežmoniškai, žeminti jo orumą (žr. EŽTT 2006 m. liepos 4 d. sprendimą Ramirez Sanchez prieš Prancūziją). Tačiau nėra pagrindo teigti, kad kalbant apie Konvencijos 3 straipsnio taikymą ir jo vertinimą ieškinio senatis iš viso negali būti taikoma. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendime byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą nenurodė, jog esant Konvencijos 3 straipsnio galimam pažeidimui negali būti taikoma ieškinio senatis, kad tokiu jos taikymu savaime yra pažeidžiamas ir Konvencijos 6 straipsnis. Priešingai, iš nurodyto teismo sprendimo matyti, kad EŽTT, jo teisėjai atskirosiose nuomonėse teikė tik argumentus dėl tokio ieškinio senaties taikymo aspektų, bet ne dėl jo absoliutaus negalimumo. Pirmiau nurodytų argumentų visuma lemia, kad sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų gali ir turi būti taikoma nacionalinė teisė, juolab, kad ji numato galimybę praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą siejo su neteisėtais valdžios institucijų veiksmais ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojęs Lietuvos teisinis reguliavimas numato, kad nagrinėjant tokius administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik pirmiau minėtas CK 6.271 straipsnis, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-150/2011). Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, jog CK 1.134 straipsnis numato, kad ieškinio senatis, be kita ko, netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams, išskyrus įstatymų numatytus atvejus. Iš nurodyto reguliavimo matyti, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis (CK 1.115 str., 1.134 str. 1 p.). Tuo tarpu iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek neturtinę žalą taikoma ieškinio senatis (CK 1.125 str. 8 d., 1.134 str. 1 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, 2010 m. balandžio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2010). Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas šiuo atveju siekia neturtinės žalos atlyginimo, darytina išvada, jog nagrinėjamam ginčui ieškinio senatis pagal pirmiau minėtą reguliavimą yra taikoma (b. l. 106-108).

Tai yra susiję su tuo, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Nurodyti išaiškinimai iš esmės dera ir su EŽTT pateiktu vertinimu. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti ir į abiejų teisinio santykio šalių interesus, ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.

Pažymėtina, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis konkrečiai nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.131 str. 1 d.).

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010).

Nurodytas ieškinio senaties pradžios momentas reiškia ir tai, jog tam tikrų neteisėtų veiksmų atžvilgiu, žvelgiant į pareiškėjui padarytą žalą, jis gali būti, be kita ko, skirtingas. Tai lemia, kad nėra pagrindo teigti, kad visais atvejais pareiškėjui kildinant žalą iš atskirų neteisėtų veiksmų, atskirai su tais veiksmais siejama kilusia žala, senaties pradžios momentas visais atvejais sutaps. Atitinkamai, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinami pareiškėjo nurodyti argumentai, įvardinti neteisėti veiksmai ir su jais siejama žala ir sprendžiama dėl ieškinio senaties taikymo, inter alia ieškinio senaties pradžios momento nustatymo. Šis klausimas negali būti sprendžiamas vien formaliai žvelgiant į pareiškėjo nurodytą situaciją.

Toks požiūris į ieškinio senatį atsispindi ir EŽTT praktikoje. Šiuo aspektu akcentuotina, kad EŽTT, vertindamas situaciją dėl žalos atlyginimo dėl ligų sukeltų asbesto, kai Šveicarijos teisė numatė dešimt metų ieškinio senatį tokiam reikalavimui pareikšti, yra nurodęs, jog latencijos laikotarpis tam tikroms ligoms gali būti keli dešimtmečiai, taigi dešimties metų terminas, kuris prasideda, kai asmuo susiduria su asbesto dulkėmis, neišvengiamai būtų pasibaigęs. Dėl to bet kokie ieškiniai dėl žalos atlyginimo būtų atmesti, nes senaties terminas sueitų dar prieš aukoms galint objektyviai sužinoti apie savo teisių pažeidimą. EŽTT šioje situacijoje sutiko, kad teisės norma dėl senaties termino buvo siekiama teisėto tikslo, t. y. teisinio tikrumo, tačiau jis pripažino, kad sisteminis šios taisyklės taikymas asmenims, kenčiantiems nuo ligų, kurios gali būti diagnozuojamos tik praėjus daugeliui metų po jas sukėlusių įvykių, užkirto kelią šiems asmenims ginti savo teises teisme. Atitinkamai, EŽTT pastebėjo, jog tais atvejais, kai yra moksliškai pagrindžiama, kad asmuo negalėjo žinoti, jog jis kenčia dėl tam tikros ligos, į tai privalo būti atsižvelgiama skaičiuojant senaties terminą (žr. EŽTT 2014 m. kovo 11 d. sprendimą Howald Moor ir kiti prieš Šveicariją, analogiškai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-234-858/2016).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą siejo su tuo, kad jis 2010 m. spalio 28 d. – 2014 m. liepos 8 d. laikotarpiu buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriuje, kuriame nebuvo laikytasi teisės aktų numatytų reikalavimų dėl vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto, be to, kalinimo sąlygos neatitiko sanitarinių ir higienos normų reikalavimų, tualetas nebuvo aklinai atitvertas, iš jo sklido nemalonūs kvapai, nebuvo tinkamo apšvietimo, netinkamai įrengtos dušo patalpos, pasivaikščiojimo kiemeliai buvo mažo ploto, pasivaikščioti buvo galima per parą tik 1 val. Pareiškėjo teigimu, dėl šių neteisėtų veiksmų jis patyrė dvasinius, emocinius sukrėtimus (b. l. 4-6).

Kiek tai susiję su pareiškėjo nurodytais neteisėtais veiksmais, kai jis buvo galimai kalinamas gyvenamosiose patalpose, kur jam tekęs gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų numatytų reikalavimų, kameros neatitiko higienos normų reikalavimų ir visi šie veiksmai vyko 2010 m. spalio 28 d. – 2014 m. liepos 8 d. laikotarpiu, teisėjų kolegija pastebi, jog pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui, apeliaciniame skunde nurodo, jog dėl jo pažeistų teisių, šių neteisėtų veiksmų atlikimo jis jautė didelį dvasinį diskomfortą, psichologinę kančią, pažeminimą, taigi spręstina, kad nurodytų galimų neteisėtų veiksmų laikotarpiu jis suvokė ir (ar) turėjo suvokti apie savo teisių pažeidimą (b. l. 4-6). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat laikosi nuoseklios pozicijos, kad, jei pareiškėjas jautė tokį diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos ir kreiptis dėl galimo jo teisių pažeidimo, informacijos dėl gynybos gavimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1096/2014). Juolab, paprastai asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Pastebėtina, jog šiuo atveju pareiškėjas nenurodė aplinkybių, leidžiančių kitaip vertinti įvardintą situaciją, jo galimą žalos ir teisių pažeidimo suvokimo momentą, jų taip pat nenustatė ir teisėjų kolegija. Šiuo atveju pareiškėjas taip pat nenurodė ir nepagrindė, kad jo teisių pažeidimo metu, atsižvelgus į neteisėtų veiksmų pobūdį, jais sukeliamą žalą, diskomfortą, negalėjo, neturėjo suvokti apie jo galimai pažeidžiamas teises (b. l. 4-6).

Atitinkamai, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas skundu siekia, kad jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą nurodytomis netinkamomis sąlygomis, kuris vyko 2010 m. spalio 28 d. – 2014 m. liepos 8 d. laikotarpiu (b. l. 4-6), o skundą teismui pareiškėjas pateikė 2014 m. gruodžio 31 d. (b. l. 8), atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į minimalų gyvenamąjį kameros plotą tenkantį vienam asmeniui, taip, be kita ko, papildomai ribojant jo privatumą, jis buvo kalinamas kamerose, kurios neatitiko higienos reikalavimų, tačiau, kaip minėta, skundą pareiškėjas teismui pateikė tik 2014 m. gruodžio 31 d. (b. l. 8). Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog šioje byloje atsakovu yra Lietuvos valstybė ir ieškinio senatį prašė taikyti atsakovo atstovas (b. l. 10-13), todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodytų motyvų pagrindu taikė ginčo nagrinėjimui ieškinio senatį dėl pirmiau nurodytų neteisėtų veiksmų.

Vertinant nurodytą aspektą dėl pirmiau minėtų neteisėtų veiksmų ir ieškinio senaties, teisėjų kolegija pabrėžia, kad CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

Kiek tai susiję su ieškinio senaties termino atnaujinimu, teisėjų kolegija pabrėžia, kad teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-2364/2013).

Pažymėtina, jog pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą sietinas su aplinkybėmis, kurios sutrukdė asmeniui ginti pažeistą teisę. Taip pat kiekvieną kartą turi būti įvertinta ir tai, kad, jei asmuo, žinodamas ar turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą senaties terminą į jį nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Taigi teismas turi nustatyti tinkamą, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus atitinkančią šalių teisių bei teisėtų lūkesčių gynimo pusiausvyrą. Aplinkybę, kad priežastys, dėl kurių buvo praleistas ieškinio senaties terminas, yra tokios svarbios, jog sudaro pagrindą šį terminą atnaujinti, turi, be kita ko, įrodyti šalis, kuri praleido terminą kreiptis į teismą ir siekia teisių apsaugos po senaties termino pabaigos arba tokia aplinkybė turi būti nustatyta teismo.

Šiame kontekste svarbu yra tai, kad reikalavimas, pareikštas praleidus įstatyme nustatytą terminą kreiptis į teismą, iš esmės reiškia, jog teismui, sprendžiančiam dėl termino atnaujinimo, reikia nustatyti, kurį iš kelių viešųjų interesų reiktų ginti prioritetiškai konkrečiu atveju – teisinių santykių stabilumą (ieškinio senaties termino paskirtis) ar būtinybę pašalinti teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, nors asmuo ir pavėluotai pareiškė tokį reikalavimą (ginčo santykio specifika), t. y. vertinti teisės kreiptis į teismą ribojimo terminu atitiktį teisėtam tikslui apginti pažeistą teisę. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų viešųjų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2009, 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje Nr. 3K-3-516/2010, 2012 m. vasario 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2012). Šiame kontekste akcentuotina ir tai, kad ieškinio senaties termino taikymą bei atnaujinimą reglamentuojančių teisės normų negalima taikyti formaliai, neatsižvelgiant į teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, susiformavimo specifiką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2012).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010, 2013 m. birželio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2013, 2013 m. gruodžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-638/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1462-858/2015). Pirmosios instancijos teismas ginčijame sprendime, įvertinęs bylos įrodymų visumą, teismas sprendė, kad šioje byloje nėra pagrindo svarstyti ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, taigi vertintina, kad de facto tokia argumentacija teismas sprendė, jog neegzistuoja aplinkybių, sudarančių pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, ir teisėjų kolegija su tokiu vertinimu sutinka.

Teisėjų kolegija taip pat papildomai atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių aplinkybių, sutrukdžiusių jam įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Pareiškėjas iš esmės apeliacinį skundą grindžia ne tokių konkrečių aplinkybių buvimu, o tuo, kad, jo vertinimu, ieškinio senatis jo inicijuotam ginčui netaikoma, tačiau šiame procesiniame sprendime jau buvo nurodyta, kad taip vertinti aktualų teisinį reguliavimą nėra pagrindo (b. l. 106-108). Šiame kontekste svarbu ir tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą, patirtus neteisėtus veiksmus iš esmės grindžia Lietuvos higienos normų, CK ir kitų Lietuvos teisės aktų atitinkamais straipsniais, Konvencijos nuostatų nesilaikymu, tačiau Konvencija, CK ir kiti teisės aktai yra tinkamai paskelbti, įskaitant ir teisės aktus, numatančius minimalų vienam asmeniui tenkantį kalinimo plotą, taip pat CK, reglamentuojantis neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus. Be to, pareiškėjas skunde nurodo, kad dėl neteisėtų veiksmų jis patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinį išgyvenimą, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjo jo sveikatai, jis tapo dirglus, nervuotas, sumažėjo bendravimo galimybės, taigi jis jau neteisėtų veiksmų laikotarpiu suvokė apie jo galimą teisės pažeidimą (b. l. 4-6). Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog pareiškėjas, siekdamas gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir neturėdamas lėšų savarankiškai susirasti advokatą, galėjo teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos teisinės pagalbos teikimo ir pareiškėjas nenurodė, kad jam buvo sudarytos tokios kliūtys.

Atsižvelgusi į pirmiau nurodytų aplinkybių visumą teisėjų kolegija sprendžia, kad, taikęs ieškinio senatį ir nesant pagrindo praleisto termino atnaujinti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino Kauno tardymo izoliatoriaus neteisėtus veiksmus 2011 m. gruodžio 31 d. – 2014 m. liepos 8 d. laikotarpiu.

Vertindama neteisėtus veiksmus bylai aktualiu laikotarpiu teisėjų kolegija pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo pateiktą skundą, nustatė, kad pareiškėjas tam tikrais periodais buvo laikomas kamerose, kurių plotai neatitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (2011 m. vasario 1 d. redakcija) (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte numatyto reguliavimo, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (b. l. 19-48). Nuo 2012 m. rugsėjo 5 d. iki 2012 m. rugsėjo 20 d. (16 d.) – pareiškėjui trūko 1,1 kv. m. ploto, nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. iki 2012 m. spalio 7 d. (17 d.) – trūko 0,79 kv. m. ploto, nuo 2012 m. spalio 8 d. iki 2012 m. spalio 28 d. (21 d.) – trūko 0,99 kv. m. ploto, nuo 2012 m. spalio 29 d. iki 2013 m. balandžio 2 d. (5 mėn. ir 4 d.) – trūko 0,99 kv. m. ploto, nuo 2013 m. balandžio 3 d. iki 2013 m. balandžio 23 d. (21 d.) – trūko 0,1 kv. m. ploto, nuo 2013 m. spalio 10 d. iki 2013 m. spalio 23 d. (14 d.) – trūko 0,69 kv. m. gyvenamojo ploto iki Įsakyme numatytos normos. Teisėjų kolegija pastebi, jog pareiškėjas pateiktame apeliaciniame skunde iš esmės tokių išvadų dėl laikotarpių, kai nebuvo jam užtikrintas Įsakyme numatytas minimalus gyvenamasis plotas, neginčija. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiu, kad pareiškėjo kameros plotas buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, taigi pareiškėjui tekęs judėjimo, gyvenamasis plotas buvo dar mažesnis (žr. EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją, 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją) (b. l. 4-6). Taigi atsižvelgus į nurodytas aplinkybes darytina išvada, jog Kauno tardymo izoliatorius pirmiau nurodytą laikotarpį neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str.).

Vis dėlto teisėjų kolegija pastebi ir tai, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nebuvo stabilus ir ši aplinkybė turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendro ploto, be to, pareiškėjui buvo suteikiama teisė kasdien pasivaikščioti gryname ore. Nors šios nurodytos aplinkybės visgi negali visiškai kompensuoti ar paneigti pareiškėjui tekusį mažą asmeninės erdvės plotą ir šios aplinkybės savaime nepaneigia konstatuotų atsakovo neteisėtų veiksmų, bet jos yra svarbios inter alia sprendžiant dėl pareiškėjui sukeltos žalos masto, pobūdžio, daryto pažeidimo intensyvumo (žr. EŽTT 2011 m. spalio 18 d. sprendimą Lautaru prieš Rumuniją, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją) (b. l. 19-48).

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad tualetas nebuvo aklinai atitvertas, iš jo sklido nemalonūs kvapai, nurodė, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad įrengiant sanitarinį mazgą nebuvo laikytasi teisės aktų numatytų reikalavimų, tačiau ji su tokia teismo argumentacija nesutinka (b. l. 96-103).

Vertindama nurodytą aspektą teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, kad pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 21 punktą pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu: pavyzdžiui, Glotov byloje konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų ir nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma kalinčių nuteistųjų, pareigūnų (žr. EŽTT sprendimą Glotov prieš Rusiją, sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją, sprendimą Grishin prieš Rusiją).

Vertindama, ar buvo laikomasi nurodyto teisinio reguliavimo, EŽTT išaiškinimų, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į įrodinėjimo ypatumus viešosios deliktinės atsakomybės, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, bylose, kurie ne kartą akcentuoti tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-261-1802/2013). Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog besąlyginė pareiga pateikti įrodymus dėl jo teisių pažeidimo, tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo tenka būtent pareiškėjui.

Iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas vertinamu laikotarpiu buvo kalinamas kamerose Nr. 343, 339, 323, 169, 207, 155, 228, 206, 325, 157, 350, 168, 336, 211 (b. l. 29-48). Pareiškėjas pateiktame skunde buvo nurodęs, kad kameros, kuriose jis buvo laikomas, neatitiko sanitarinių, higienos normų reikalavimų, tačiau iš pateikto skundo matyti, kad šį aspektą siejo iš esmės su sanitarinio mazgo visišku neatitvėrimu, kad iš jo sklido nemalonūs kvapai (b. l. 4-6). Šiuo atveju nors atsakovas pateikė fotografijas dėl tualetų įrengimo, iš kurių matyti, kad sanitarinis mazgas yra atitvertas (b. l. 18), tačiau nėra pagrįstų duomenų, kad ši nuotrauka iš esmės atspindi padėtį visose kamerose. Tačiau pareiškėjas skunde nekonkretizavo, kokiose kamerose šių reikalavimų nebuvo laikomasi, neteigė, kad tualetas buvo visiškai neatitvertas ar neatitiko pirmiau minėtų EŽTT keliamų reikalavimų. Priešingai, pareiškėjas skunde buvo nurodęs, kad tualetas nebuvo visiškai atitvertas, buvo girdima, kaip kitas asmuo naudojasi tualetu. (b. l. 4-6), tačiau šiame kontekste svarbu yra tai, kad nei pirmiau minėtas Lietuvos teisinis reguliavimas, nei EŽTT praktika nereikalauja visiško tualeto atitvėrimo, su kuriuo nebuvimu pareiškėjas šiuo atveju siejo neteisėtus veiksmus. Svarbiausia yra tai, kad tualeto įregimu būtų užtikrinamos sudarytos sąlygos privatumui, kad ši vieta visada nebūtų matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų, o tokių aplinkybių pareiškėjas nenurodė. Esant minėtoms aplinkybėms, pernelyg abstraktiems pareiškėjo argumentams nėra pagrindo šiuo aspektu konstatuoti neteisėtus veiksmus. Kita vertus, teisėjų kolegija sutinka su pareiškėju, kad dėl nevisiškai atitverto tualeto galėjo sklisti nemalonūs kvapai, tačiau atsakovas nurodo, jog kamerų sanitariniuose mazguose įrengta mechaninė ištraukiamoji ventiliacija, kuri atitinka minimos higienos normos reikalavimus ir užtikrina tinkamas kameros higienos sąlygas ir pareiškėjas šių aplinkybių neneigė. Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, jog administracinėje byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas būtų skundęsis dėl šio aspekto, prašęs jį perkelti į kitas kameras, išduoti papildomas dezinfekcines priemones tualeto tvarkymui ar pan.

Pareiškėjas taip pat prašomą priteisti žalą siejo su tuo, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra mažo ploto, laikas pasivaikščioti yra per trumpas ir vertinant nurodytą aspektą pažymėtina, jog, viena vertus, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 18.4 punktas numato, kad teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai; pasivaikščiojimo kiemai periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi, tačiau nei šis, nei kiti ginčui spręsti aktualūs teisės aktai nedetalizuoja pasivaikščiojimo kiemelių ploto, nenustato ploto normos vienam asmeniui. Atsakovas pateikė duomenis, kad Kauno tardymo izoliatoriuje yra įrengti du kiemeliai su sporto įranga bei teniso kambarys, iš viso yra 16 kiemelių, kurių plotas nuo 11,22 kv. m. iki 17,43 kv. m., ir pareiškėjas šių aplinkybių apeliaciniame skunde neneigia (b. l. 106-108). Nors pareiškėjas nurodo, jog jam buvo sudarytos kliūtys patekti į sporto aikštelę, tačiau administracinėje byloje nėra pateikta įrodymų, kad pareiškėjas dėl jo nurodytų pažeidimų būtų kreipęsis į Kauno tardymo izoliatoriaus administraciją, reikšdamas norą patekti į sporto kambarį ir duomenų, kad toks prašymas nebūtų tenkintas. Be to, pastebėtina ir tai, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės pažeidžia jo teises, tačiau nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, priežastinio ryšio, nesiejo ir neįvardino dėl šių neteisėtų veiksmų jam kilusios žalas (b. l. 4-6).

Vertinant pačią pasivaikščiojimo trukmę pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (2009 m. balandžio 1 d., 2013 m. sausio 1 d. redakcijos) (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 29 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (2011 m. vasario 15 d., 2012 m. balandžio 1 d. redakcijos) (toliau – ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės) 92 punktas numato, jog pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Vedami pasivaikščioti suimtieji turi būti apsirengę pagal metų laiką ir oro temperatūrą. Taigi iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad minimalią pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įtvirtina Lietuvos Respublikos Seimo priimtas įstatymas ir šiuo atveju pareiškėjas neteigia, kad jam nebuvo užtikrinta 1 val. pasivaikščiojimo. Šiuo atveju pareiškėjas taip pat nepagrindė, kad toks reguliavimas, kurio atsižvelgus į jo statusą buvo laikytasi, yra ydingas, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija (b. l. 14).

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog nors skunde pareiškėjas buvo nurodęs, jog apšvietimas kamerose nebuvo tinkamas, tačiau jis nepateikė pakankamai aiškių ir detalizuotų paaiškinimų dėl, jo teigimu, netinkamų laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų Kauno tardymo izoliatoriuje, nenurodė, kokiose kamerose apšvietimas nebuvo tinkamas ir kuo pasireiškė šiuo nurodyti neteisėti veiksmai (b. l. 4-6, 49-51).

Pareiškėjas skunde, apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog dušuose yra įrengti trys čiaupai ir vienu metu turėjo maudytis net šeši asmenys 20 min., kai pagal vidaus taisykles suteikiama 15 min. išsimaudyti vienam asmeniui (b. l. 106-108). Teisėjų kolegija šiuo aspektu pabrėžia, jog Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punktas įtvirtina, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Taigi, kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, yra įtvirtinamas mažiausias skaičius kartų, kai asmeniui turi būti suteikiama galimybė nusiprausti po dušu. Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. 1-88 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašo 7 punkte numatyta, kad kiekvienam suimtajam ar nuteistajam suteikiama galimybė 10 min. pasinaudoti dušu, 8 punkte nustatyta galimybė, jog, esant didesniam suimtųjų skaičiui nei duše vietų, galimybė pasinaudoti dušu gali būti pratęsiama iki 5 min. (b. l. 10-13). Pažymėtina, jog šiuo atveju nebuvo teigiama, kad pareiškėjui iš viso nebuvo užtikrinama teisė pasinaudoti dušu. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad atsakovas įrodymų, pagrįstų argumentų, paneigiančių pareiškėjo teiginius dėl prausimosi trukmės nepateikė, be to, administracinėje byloje buvo nurodyta, kad kalinčių asmenų skaičius viršija teisės aktų numatytą skaičių, vertina, kad tam tikrais atvejais pareiškėjui maudantis duše galėjo tekti mažiau laiko nei yra numatyta pirmiau minėtuose teisės aktuose (CK 6.271 str.).

Atsižvelgusi į konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus, be kita ko, pažeidimus susijusius su tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog pareiškėjas kalėdamas tokiomis sąlygomis patyrė esminių nepatogumų ir dvasinių kančių, kurios viršijo įprastus kalinimo sąlygojamos suvaržymus. Atitinkamai, vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.). Teisėjų kolegija šiame kontekste pažymi, kad tokia išvada daroma atsižvelgus į tai, jog šios kategorijos bylose nėra būtina iš pareiškėjo reikalauti pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias, nes atsižvelgiant į EŽTT praktiką panašiose bylose, toks formalus įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą neatitinkančiomis reikalavimų sąlygomis, be to, kaip jau buvo minėta, tai yra susiję ir su pačios žalos, už kurios patyrimą yra prašoma atlyginti ir kompensuoti, prigimtimi (CK 6.271 str.).

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad kalinant jį nurodytomis sąlygomis buvo pažeistas ir Konvencijos 3 straipsnis (b. l. 106-108).

Plačiau pasisakant pažymėtina, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina fundamentalias demokratinės visuomenės vertybes. Ši nuostata absoliučiai draudžia kankinimą ir nežmonišką ar žeminantį elgesį bei bausmes, neatsižvelgiant į aplinkybes ir nukentėjusio asmens elgesį (žr. EŽTT 2000 m. balandžio 6 d. sprendimą Labita prieš Italiją).

Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Aktualu yra ir tai, kad EŽTT atsisako nustatyti, kiek minimalaus gyvenamojo ploto turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr. EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Vis dėlto, EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendime byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą pažymėjo, jog trumpas kalinimo nepriimtinomis sąlygomis laikas automatiškai nereiškia, kad kalinimas nepatenka į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį, jeigu kitos kalinimo sąlygos pagrindžia šio straipsnio taikymą.

Tai yra susiję su tuo, kad, vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į visų kalinimo sąlygų kumuliacinį poveikį, taip pat į visus pareiškėjo teiginius (žr. EŽTT sprendimą Dougoz prieš Graikiją, 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą byloje Čuprakovs prieš Latviją), be to, svarbu įvertinti kalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę (žr. EŽTT 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimą byloje Alver prieš Estiją). Jeigu kamerų perpildymas nėra tokio rimtumo, kad savaime sukeltų problemų dėl Konvencijos 3 straipsnio taikymo, EŽTT nagrinėja kitus kalinimo fizinių sąlygų aspektus, reikšmingus minėtos nuostatos tinkamam taikymui.

Kamerų, kuriose yra kalinamas pareiškėjas, perpildymas negali būti vertinamas izoliuotai ir turi būti nagrinėjamas visų fizinių kalinimo sąlygų kontekste (žr. 2009 m. liepos 19 d. EŽTT sprendimą byloje Sulejmanovic prieš Italiją), tokie elementai apima ypač galimybę naudotis tualetu už uždarų durų, vėdinimą, dienos šviesą ir gryną orą, šildymo tinkamumą ir pagrindinių higienos reikalavimų laikymąsi (žr. EŽTT 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje Moiseyev prieš Rusiją). Atitinkamai, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

Pavyzdžiui, Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė (žr. EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Taigi nurodyti išaiškinimai lemia, kad kiekvienu individualiu atveju yra vertinama konkretaus asmens situacija ir sprendžiama dėl jo atžvilgiu galimai įvykdytų neteisėtų veiksmų buvimo, jų apimties ir sprendžiama dėl jų kumuliatyvaus poveikio ir galimo Konvencijos 3 straipsnyje numatytų teisių neužtikrinimo. Taigi nurodytas vertinimas ir pripažinimas yra reliatyvus ir kiekvienu atveju priklauso nuo konkrečių aplinkybių visumos.

Atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus nagrinėjamos administracinės bylos faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo situacija ir nustatytos aplinkybės, jų kumuliatyvus veikimas suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Tai yra susiję su tuo, kad pareiškėjo atžvilgiu vykęs pažeidimas buvo pakankamai ilgalaikis, buvo konstatuoti neteisėti veiksmai, susiję su minimalaus kalinimo ploto neužtikrinimu, Įsakyme numatytų reikalavimų nesilaikymas tam tikrais laikotarpiais buvo žymus (pvz. iki Įsakyme numatyto minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimų laikymosi trūko 1,1 kv. m., 0,79 kv. m., 0,99 kv. m., 0,69 kv. m. ploto), buvo konstatuoti kiti neteisėti veiksmai, kurių kumuliatyvus veikimas sudaro pagrindą spręsti dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo. Tokia išvada yra daroma net ir atsižvelgus į tai, jog administracinėje byloje nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų, nėra nustatyta, kad dėl neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo sveikatai ir sukelti ilgalaikiai padariniai. Be to, šiame kontekste pastebėtina ir tai, jog dėl ribojimų, kurie yra neišvengiamai susiję su kalinimo režimu, pareiškėjui absoliutaus privatumo užtikrinimas gyvenamojoje patalpoje buvo objektyviai neįmanomas, tačiau pripažintina, kad pirmiau minėtas kamerų perpildymas įvardintu laikotarpiu pareiškėjui privatumą dar labiau ribojo.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs Kauno tardymo izoliatoriaus neteisėtus veiksmus, teismo sprendimu pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas suėmimo (kalinimo) Kauno tardymo izoliatoriuje sąlygas (b. l. 96-103) ir pareiškėjas apeliaciniu skundu mano, kad teismas nepagrįstai jam nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Pasisakydama nurodytu klausimu teisėjų kolegija visų pirma pripažįsta, kad EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, atitinkamais atvejais konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilius prieš Lietuvą). Analogiškos pozicijos, esant atitinkamoms faktinėms aplinkybėms, laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 4(14), 2008 m., p. 91–109).

Taigi pirmosios instancijos teismo nurodytas pareiškėjo pažeistų teisių gynimo būdas yra galimas, pripažįstamas tiek įstatymų, tiek teismų doktrinos. Vis dėlto nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į nagrinėjamo pažeidimo trukmę, pobūdį, konstatuotus neteisėtus veiksmus, nėra pagrindo apsiriboti teisės pažeidimo pripažinimu kaip pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytas kalinimo perpildytoje gyvenamojoje patalpoje laikotarpis bei pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto norma, kiti konstatuoti neteisėti veiksmai sukėlė pareiškėjui diskomfortą ir psichologinę kančią, be to, toks perpildymas iš dalies trukdė naudotis privatumu kasdieniniame gyvenime. Teisėjų kolegija šiuo aspektu atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas pažeidžiant teisės aktų nuostatas buvo laikomas pakankamą ilgą laiką, be to, kai kuriais laikotarpiais jam tenkantis plotas buvo mažas, atsižvelgus į kalinimo įstaigos specifiką matyti, kad pareiškėjui nebuvo suteikta gan didelė judėjimo laisvė (šiuo atveju tik pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi metu pareiškėjas nebuvo gyvenamojoje kameroje) (b. l. 10-13). Atitinkamai, manytina, jog tokia pirmosios instancijos teismo įvardinta patirtos žalos atlyginimo forma neatlygintų pareiškėjo patirtos žalos ir žalos kompensavimas iš esmės taptų iliuzinis. Taigi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, atsižvelgus į nurodytus argumentus, nepakanka pažeistai teisei apginti. Dėl pirmiau nurodytų priežasčių spręstina dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

Kiek tai susiję su konkrečiu pareiškėjui priteistinu neturtinės žalos dydžiu, teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, yra palikta pirmiausiai teisė įvertinti įvardinamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą, be kita ko, tai darydamas jis turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus. Tai pagrindžia ir EŽTT išaiškinimai, kad visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją). Šiuo atveju EŽTT neformuoja bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams. Toks požiūris susijęs su aplinkybe, kad priteisiama būtent neturtinė žala, kurią lemia asmens patirti išgyvenimai, o jie paprastai būna labai individualūs, tokia priteisiama žala yra siekiama kompensuoti patirtą neturtinę žalą.

Nurodyti išaiškinimai, be kita ko, lemia, kad priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus. Tokiu atveju taip pat būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Apibendrindama išvardintų nuostatų visumą teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. galiojo 800 Lt minimali mėnesinė alga (atitinkamai 231,70 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368), nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. – minimali mėnesinė alga 850 Lt (atitinkamai 246,18 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718), nuo 2013 m. sausio 1 d. – 1 000 Lt minimali mėnesinė alga (atitinkamai 289,62 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543), taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 26 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-258-699/2015, 2014 m. balandžio 8 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-181/2014 ir kt.), tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ir administracinėje byloje nėra tokių duomenų nustatyta, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 1 500 Eur. Be kita ko, svarbiausias faktorius, į kurį šiuo atveju yra atsižvelgiama, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, yra kalinimo nepriimtinomis sąlygomis trukmė (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą).

Šiame kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus – atsižvelgimas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtinamą minimalios mėnesinės algos dydį – CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytų teisingumo bei protingumo kriterijų taikymo požiūriu yra įmanomas, tačiau jis negali būti laikomas vieninteliu ir pakankamu kriterijumi neturtinės žalos dydžio nustatymui (jo apskaičiavimui). Joks teisės aktas tiesiogiai arba netiesiogiai nesieja minimalios mėnesinės algos dydžio su neturtinės žalos atlyginimo instituto taikymu. Antra vertus, tik tokio neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijaus taikymas nepaaiškinamai susiaurintų galimybę individualizuoti atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymą, t. y. iš esmės paneigtų galimybę (ir pareigą) teismui atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytų (tarp jų ir išvardintų tiesiogiai) atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų visumą. Be to, iš EŽTT praktikos taip pat matyti, kad netgi šis teismas netiesiogiai atsižvelgia į argumentus, susijusius su valstybės finansine padėtimi (žr. EŽTT 2008 m. vasario 7 d. sprendimą Kostadinov prieš Bulgariją, 2008 m. gegužės 7 d. sprendimą Svetoslav Dimitrov prieš Bulgariją) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-850-858/2015).

Nurodyta neturtinė žala pareiškėjui priteisiama taip pat atsižvelgus į tai, kad pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai kompensuotini didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti skirtina mažesnė suma.

Šiame kontekste svarbu yra ir tai, kad EŽTT yra nurodęs, jog sergančio asmens laikymas nepriimtinomis sąlygomis iš esmės gali prilygti elgesiui, kurį draudžia Konvencijos 3 straipsnis (žr. EŽTT sprendimą Price prieš Jungtinę Karalystę, sprendimą Ilhan prieš Turkiją, Naumenko prieš Ukrainą). EŽTT praktikoje taip pat ne kartą yra konstatuota, kad nuo įvairių sveikatos sutrikimų kenčiantys nuteistieji stipriau išgyvena sunkumus, kuriuos sukelia nepriimtinos kalinimo sąlygos, į šią aplinkybę svarbu atsižvelgti, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą (žr. toliau nurodytas bylas).

EŽTT yra pažymėjęs, kad nuteistieji, kurie kenčia nuo psichikos sutrikimų, linkę stipriau išgyventi menkinimo ir bejėgiškumo jausmus, tokiu būdu nagrinėjant šiuos Konvencijos pažeidimo atvejus, reikalingas padidintas atidumas. Kartais tokiu atveju pati pareiškėjo psichologinė būklė gali lemti, kad jis jaučiasi pažeidžiamesnis nei kiti nuteistieji, o jo kančia, skausmas ir baimė gali būti pasunkinti nepriimtinų kalinimo sąlygų (žr. EŽTT 2009 m. sausio 20 d. sprendimą Slawomir Musial prieš Lenkiją). Nagrinėjamu atveju nors pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašė, kad jam būtų priteistas jo nurodytas neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala.

Priteisiant žalą vis dėlto atsižvelgtina į pareiškėjo sveikatos būklę ginčui aktualiu metu ir kad nėra duomenų, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, pats pareiškėjas tik nurodė, kad patyrė neturtinę žalą, bet rimtesnių sveikatos sutrikimų dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų nebuvo nurodyta, be to, iš pareiškėjo sveikatos istorijos matyti, kad pareiškėjas dalyvaudavo bado akcijose (b. l. 56-70). Atitinkamai, šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad dėl pareiškėjo psichologinės būklės jis galėjo jautriau reaguoti į konstatuotus neteisėtus veiksmus.

Tokių aplinkybių pareiškėjas nenurodė ir pateiktame apeliaciniame skunde, neakcentavo savo psichologinės būsenos, rimtesnių sveikatos sutrikimų, leidžiančių vertinti, kad jis galėjo jautriau reaguoti į byloje konstatuotus atliktus neteisėtus veiksmus, nes būtent pareiškėjas yra tas subjektas, kuris nurodomą žalą išgyvena (b. l. 106-108).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog Kauno tardymo izoliatoriaus veikimas buvo tyčinis (b. l. 106-108).

Vertindama nurodytus pareiškėjo argumentus teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, jog tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. EŽTT 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. EŽTT 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickinson prieš Jungtinę Karalystę). Vis dėlto pripažintina, kad kalinimo sąlygos turi atitikti teisės aktų numatytus reikalavimus ir tai, jog šiuo atveju pareiškėjas buvo kalinamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kad jam buvo taikomi apribojimai, susiję su kalinimu, savaime negali būti vertinama, kad tokio kalinimo esminis tikslas buvo pažeminti pareiškėją.

Aplinkybės dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo, šiuo atveju esant visoms CK 6.271 straipsnio sąlygoms, sudaro pagrindą konstatuoti atsakovo deliktinės atsakomybės buvimą ir priteisti pareiškėjui įvardintą neturtinę žalą, tačiau savaime neleidžia konstatuoti tikslo pažeminti pareiškėją tokių kalinimo sąlygų sudarymu buvimo. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad EŽTT taip pat pripažįsta, jog dėl aukšto nusikalstamumo lygio, finansinių išteklių trūkumo ir kitų struktūrinių problemų valstybės susiduria su sunkumais organizuojant kalinimo sistemą, tačiau kartu akcentuojama, kad šie aspektai nepanaikinta valstybės pareigos organizuoti kalinimo sistemą, kad būtų laikomasi Konvencijos numatyto reguliavimo, ir esant pažeistoms Konvencijos garantuojamoms teisėms tai sudaro prielaidas žalos atlyginimui (žr.

EŽTT 2003 m. balandžio 29 d. sprendimą byloje Nazarenko prieš Ukrainą, 2006 m. birželio 1 d. sprendimą byloje Mamedova prieš Rusiją, 2011 m. sausio 27 d. sprendimą byloje Yevgeniy Alekseyenko prieš Rusiją). Pareiškėjas, be kita ko, neteigia, jog jam buvo sudarytos blogesnės kalinimo sąlygos nei kitiems asmenims ar jų grupėms, jis nenurodo konkrečių aplinkybių, kurios pagrįstų, jog jo atžvilgiu vienodi faktai buvo vertinti nevienodai ar iš esmės skirtingi faktai savavališkai buvo vertinti vienodai, ar kad jo atžvilgiu buvo elgiamasi kitaip nei kitų bausmę atliekančių asmenų (jų grupių) atžvilgiu, kad atsakovas diskriminavo pareiškėją kitų nuteistųjų atžvilgiu, kad toks veikimas turėjo tiesioginį ar netiesioginį tikslą pažeminti pareiškėją, kad jų veikimas buvo tyčinis (b. l. 106-108).

Atsižvelgus į nurodytus argumentus darytina išvada, jog šiuo atveju nebuvo nurodyta pagrįstų aplinkybių, iš kurių būtų galima vertinti ir konstatuoti, kad pareiškėjui tyčia, sąmoningai buvo sudarytos blogesnės kalinimo sąlygos nei kitiems asmenims ir atitinkamai papildomai padidinti pareiškėjui priteistiną neturtinės žalos atlyginimo sumą.

Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, jog pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad Kauno tardymo izoliatoriaus pareigūnai piktnaudžiavo pareigomis, siekė apriboti jo, kaip asmens, kuriam laikinai apribota laisvė, teisių žinojimą arba tiesiogiai pasinaudodami savo tarnybine padėtimi stengėsi jas panaikinti, kad įstaigos vadovas savo pavaldiniams suteikia per daug galių, laikytini deklaratyviais. Pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė konkrečių aplinkybių, konkrečių neteisėtų veiksmų, kurie leistų atlikti vertinimą, ar nurodytu aspektu buvo pažeistos pareiškėjo teisės ir (ar) interesai (b. l. 106-108).

Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nesilaikė nešališkumo principo (b. l. 106-108), tačiau su tokiu vertinimu nėra pagrindo sutikti. Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 6 straipsnyje garantuojama asmens teisė į tinkamą procesą užtikrinama inter alia tuo, kad šalių ginčą nagrinėja nepriklausomas ir nešališkas teismas. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą ABTĮ 47–471straipsnių normose įtvirtintas nušalinimo institutas. Byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, remdamasis ABTĮ, gali teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą. Nagrinėjamu atveju iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas nereiškė nušalinimų teismui, taigi ABTĮ numatyta teise nepasinaudojo (b. l. 92-94). Be to, pažymėtina, jog vien tik ta aplinkybė, kad teismas, pareiškėjo nuomone, netinkamai įvertino tam tikras jo nurodytas aplinkybes, byloje pateiktus įrodymus traktavo pagal ABTĮ 57 straipsnį, savaime neleidžia teigti, kad teismas buvo šališkas, elgėsi šališkai vertindamas įrodymus, nesant kitų tai pagrindžiančių aplinkybių. Pareiškėjas konkrečių argumentų, aplinkybių, leidžiantį vertinti, ar buvo pažeistos pareiškėjo teisės nurodytų aspektu, nenurodė (b. l. 106-108).

Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertintina 1 500 Eur (CK 6.250 str.). Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktą pakeisti ir jį išdėstyti taip: „Priteisti pareiškėjui A. S. 1 500 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus“.

Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė