2019-06-05 Nr. AB-12511-3-64-3-01188-2017-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1461-624/2019

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01188-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. N. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. vasario 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas E. N. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI) 56 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (1 t., b. l. 23–38).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2013 m. gegužės 22 d. iki 2017 m. balandžio 28 d. buvo kalinamas Šiaulių TI, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kamerose buvo laikomas su 4–6 asmenimis, todėl ploto vienam asmeniui tekdavo mažiau nei numato teisės aktai, plotą taip pat mažino esantys baldai ir sanitarinis mazgas. Šiaulių TI nebuvo pakankamai užtikrinama suimtųjų (nuteistųjų) socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, judėjimo laisvė, jis negalėjo tinkamai sportuoti tiek lauke, tiek patalpose. Pareiškėjas teigė, kad mažą patalpų plotą ir kitas netinkamas gyvenimo sąlygas patalpose galėjo kompensuoti suteikta judėjimo laisvė. Sprendžiant gyvenamojo ploto pažeidimo faktą, kaip nurodė pareiškėjas, būtina atsižvelgti, kad kameroje buvo dvi kėdės, o lovos ir kiti baldai, sanitarinis mazgas, praustuvė, daiktų spintelė užėmė didžiąją dalį kameros ploto. Tokios sąlygos pareiškėjui trukdė ramiai pailsėti, išsimiegoti, buvo priverstas nuolatos gulėti arba sėdėti, o dėl suimtųjų kiekio tekdavo valgyti atšalusį maistą.

3. Šiaulių TI kamerose nėra užtikrinama galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku. Pareiškėjas paaiškino, kad norint išsikviesti pareigūną, tenka daužyti į duris, tačiau pareigūnas dažnai negirdi, o jeigu girdi, tai dėl kitų darbų neprieina. Dušo patalpose į duris tenka daužyti apie 5–10 min., kol suimtieji yra išvedami į gyvenamąsias patalpas. Pareiškėjas nurodė, kad dėl daužymo į duris pareigūnai iš suimtųjų pradeda tyčiotis, ir pabrėžė, jog nesant įrengto signalizacijos mygtuko, suimtiesiems nėra užtikrinamas saugumas. Pareiškėjas turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, kamerose neveikė ventiliacija, vėdinti buvo galima tik per langą, buvo drėgna ir tamsu. Pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo šiukšlių kibirėlių, peleninių, jie nebuvo periodiškai valomi. Taip pat kiemeliuose yra šiferinis stogas, kuriame yra asbesto, todėl pareiškėjo sveikatai buvo sukeltas rimtas pavojus. Pareiškėjas tvirtino, kad švaraus oro kiekis neatitiko norminio oro švarumo, todėl sulaikytiesiems buvo ribojamas minimalus švaraus oro kiekis. Taip pat langą uždengia dviejų eilių grotos, todėl yra stipriai ribojami vėjo ir šviežio oro srautai. Pareiškėjas pabrėžė, kad čiužiniai pūva, užsiveisia parazitai, metalinės lovos rūdija nuo drėgmės, o kamerose, kurios yra pusrūsyje, vidutinis drėgnumas viršija 70 proc.

4. Šiaulių TI kamerose nėra užtikrinamas tinkamas apšvietimas, kamerose įrengtos šviečiančios lempos yra labai stiprios, todėl pareiškėjui skaudėjo galvą ir akis, o pats išjungti šviesos neturėjo galimybės, nes kamerose nebuvo jungiklių. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad kamerose nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra, kameros lubos ir sienos pasidengusios pelėsiu, grybeliu, dažai nuo sienų atsilupę, sienos nepritaikytos valymui. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui pasireikšdavo galvos ir gerklės skausmai, sukildavo temperatūra. Pareiškėjas taip pat nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, neišduodavo užvalkalo užklotui, rankšluosčių, čiužiniai nedezinfekuojami, rūbus administracija plaudavo tik tuo atveju, jeigu suimtasis sąskaitoje turėdavo pinigų. Kamerose nebuvo pakankamai išduodama tualetinio popieriaus, taip pat kamerose nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės, nebuvo atskiros nuo gyvenamosios patalpos oro šalinimo sistemos, todėl dėl nemalonių kvapų pareiškėjui tekdavo patirti stresą.

5. Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių TI dažnai nėra šilto (karšto) vandens, todėl nėra sudarytos galimybės prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Kamerose buvo pilna tarakonų, pelių, vorų, utėlių, blakių. Maistas buvo nekaloringas ir neskanus, dienos norma buvo deficitinė, pareiškėjui trūko apie 798 kcal. Pareiškėjas pažymėjo, jog nebuvo užtikrinamos tinkamos sąlygos pavalgyti, nes maistą atnešdavo iš karto į gyvenamąją kamerą ir kol maistas buvo padalijamas per visas kameras, atšaldavo. Pareiškėjui nebuvo užtikrinti ilgalaikiai pasimatymai, nebuvo numatytos ilgalaikiams pasimatymams numatytos patalpos.

6. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti (2t., b. l. 115–128).

7. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

8. Atsakovas nurodė, kad Šiaulių TI veikia 1911 m. pastatytame pastate nuolatinio perpildymo sąlygomis. Šiaulių TI administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m ploto, kuris teismų pripažįstamas tinkamu, bet tokia situacija nėra pastovi ir priklauso ne nuo institucijos kompetencijai priklausančių veiksmų atlikimo ar neatlikimo, įstaiga negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui ir nėra atsakinga už nustatyto kalinamųjų asmenų skaičiaus reikalavimo viršijimą, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei būtų perkeliami į laisvesnes kameras.

9. Atsakovas pažymėjo, kad visose Šiaulių TI kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba erdvė skiriama užuolaida, kas atitinkamai užtikrina kameroje kalinčių asmenų privatumą. Atsakovas darė išvadą, kad sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios kameros dalies buvo atskirtas ir tai užtikrina pakankamą nuteistųjų, besinaudojančių juo, privatumą.

10. Šiaulių TI pastatas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma (t. y. neįmanoma padidinti natūralios apšvietos gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas, nėra galimybės įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, sureguliuoti oro temperatūrą). Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir pan.).

11. Pareiškėjas skundžiasi baldų užimamu plotu, tačiau kaip nurodė atsakovas, kartu teigia, kad kamerose trūksta inventoriaus. Kamerų remontas Šiaulių TI atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Įvertinęs Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, atsakovas įvertino, kad jokių pažeidimų, susijusių su apšvietimo, oro temperatūros santykinės oro drėgmės reikalavimais neužfiksuota, nes ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų sąlygų kamerose nei į Šiaulių TI administraciją, nei į Šiaulių visuomenės sveikatos centrą pareiškėjas arba kiti šiose kamerose kalinami asmenys nesikreipė. Atsakovas teigė, kad tik vienoje kameroje nustatytas pažeidimas, todėl tai leidžia preziumuoti, jog netikrintos kameros visumoje atitiko higienos reikalavimus.

12. Dėl skundo argumentų, kad kamerose nebuvo įrengta pagalbos iškvietimo mygtukų ir dėl to buvo suvaržyta pareiškėjo galimybė skubiai išsikviesti budinti pareigūną, atsakovas pažymėjo, kad reikalavimas įrengti vidinio ryšio sistemą kameroje yra taikomas tik naujai statomiems, rekonstruojamiems ir kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, todėl pagalbos įrengimo mygtukas Šiaulių TI negalimas dėl įstaigos statuso. Pareiškėjo skundo argumentus dėl pasivaikščiojimų trukmės bei tam skirto ploto laikė nepagrįstais, nes higienos normos nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžių ribų, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji ir tokia pasivaikščiojimo tvarka Šiaulių TI vykdoma vadovaujantis galiojančiais teisės aktais.

13. Atsakovas paaiškino, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte Nr. EP-406 užfiksuota jog pasivaikščiojimo kiemeliai švarūs, yra šiukšliadėžės. Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2015 m. rugpjūčio 27 d. patikrinimo akte Nr. EP-354 konstatavo, kad kiemeliai švarūs, tik pasivaikščiojimo kiemeliuose 18 ir 20 virš durų yra nutrupėjusio tinko, plytų. Nesaugių byrančių ir krentančių plytų ar tinko tikrinimo metu nebuvo. Daugiau pažeidimų ar pasivaikščiojimo kiemelių neatitikimo tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėms neužfiksuota, todėl atsakovas vertino, kad pareiškėjo teiginiai neturi jokio teisinio pagrindo. Atsakovas pažymėjo, kad nei viename patikrinimo akte nėra nustatyta, jog Šiaulių TI konstrukcijoje yra asbesto, o pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių duomenų dėl asbesto tiesioginės įtakos jo sveikatos būklei, o tik nurodė asbesto tariamą buvimą pastato konstrukcijoje bei šiferinio stogo, todėl vien tokių aplinkybių nurodymas atsakovo vertinimu neturėtų būti vertinamas kaip neteisėti pareigūnų veiksmai ar jų neveikimas. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų, netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų, Šiaulių TI pareigūnai veikė pagal galiojančius teisės aktus. Atsakovas pažymėjo, kad Šiaulių TI vykdomos įvairios programos: intelektinis ugdymas, suimtųjų savišvieta, religinių apeigų atlikimas, individualios kūrybinės veiklos skatinimas, psichologinė terapija, fizinis lavinimas bei organizuojami įvairūs renginiai, paskaitos ir varžybos. Atkreipė dėmesį, kad užimtumo renginiai nėra priverstiniai, suimtieji (nuteistieji) įsitraukia į jų dalyvavimą pagal pageidavimą.

14. Dėl švaros ir tvarkos kamerose atsakovas paaiškino, kad iš pateiktos medžiagos matyti, kad dezinfekcija, dezinsekcija ir deratizacija Šiaulių TI vykdoma pagal galiojančius teisės aktus, todėl atsakovas negali būti atsakingas už tai, kad įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarkos palaikymo sąlygomis kamerose. Šiaulių TI tinkamai įgyvendinamos suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu reglamentuojančios teisės normos: Šiaulių TI yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę, į dušą vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Duomenų apie tai, kad būtent pareiškėjui Šiaulių TI buvo tiekiamas teisės aktų reikalavimų neatitinkantis maitinimas, įstaiga neturi. Pareiškėjo reikalavimas grįstas samprotavimais nesudaro pagrindo konstatuoti teisės aktų reikalavimų netinkamo vykdymo.

15. Pareiškėjo teiginiai dėl to, kad jis nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, jam nebuvo išduotas užvalkalas užklotui, nebuvo suteikti rankšluosčiai, čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, atsakovo vertintini kaip nepagrįsti. Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normose nurodyta aprūpinimo ir patalyne (čiužiniais) tvarka, iš kurios matyti, kad šios normos galiojimo metu nebuvo numatytas privalomas užvalkalo antklodei išdavimas, o iš aprūpinimo apranga, patalyne, rankšluosčiais, indais, stalo įrankiais ir higienos priemonėmis asmeninių sąskaitų Nr. 10520 matyti, kad pareiškėjas buvo tinkamai aprūpintas patalyne ir kitomis priemonėmis. Atsakovas pažymėjo, kad švarūs skalbiniai, iki jiems patenkant į gyvenamąsias patalpas, laikomi daiktų sandėlyje lentynose, atskirai nuo nešvarių skalbinių. Minkšto inventoriaus būklė periodiškai vertinama, netinkamas naudotis – nurašomas. Atsakovas paaiškino, kad Šiaulių TI pareigūnai negali būti atsakingi už tai, kad savo darbe vadovaujasi teisės aktais bei nustatytomis priemonėmis, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl per mažo higienos priemonių ar tualetinio popieriaus kiekio yra labai individualios ir negali būti pripažintos pagrįstos, o papildomi asmeniniai pareiškėjo poreikiai negali būti vertinami kaip netinkamas Šiaulių TI pareigų nevykdymas.

16. Atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėjo skunde dėstomos pretenzijos dėl ilgalaikių pasimatymų draudimo Šiaulių TI iki 2016 m. gruodžio 31 d., neturi teisinio pagrindo, nes suimtųjų teisė į ilgalaikius pasimatymus nebuvo nustatyta. Pagal įsigaliojusią naują Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo redakciją nuo 2017 m. sausio 1 d. jau nustatoma ilgalaikių pasimatymų teisė suimtiesiems. Atsakovas, vadovaudamasis Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2017 m. rugsėjo 4 d. pažyma Nr. 60/09-32485 nurodė, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. nebuvo gauta prašymų nei iš pareiškėjo, nei iš asmenų, norinčių gauti ilgalaikį pasimatymą su pareiškėju.

17. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis, todėl atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Taip pat pareiškėjas neįrodė, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, nes Šiaulių TI administracija veikė taip, kaip privalo elgtis teisės aktų nustatyta tvarka, nepateikta jokių pagrindžiančių pareigūnų kaltę dokumentų, nenustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp pareigūnų veiksmų ir pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos. Atsakovas tvirtino, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą galimai siekdamas turtinės naudos, tačiau neįrodė, kad patyrė skunde nurodytus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą bei gyvenimo kokybės pablogėjimą.

18. 2017 m. lapkričio 7 d. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmuose gautas pareiškėjo skundo papildymas, kuriame nesutiko su atsakovu prašymu taikyti ieškinio senaties terminą. Taip pat paaiškino, kad atsakovas nenurodė, kiek yra kvadratinių metrų kamerose, kuriose buvo laikomas, kiti pareiškėjo nurodyti argumentai iš esmės yra nurodyti pateiktame skunde.

II. 19. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. vasario 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies (2 t., b. l. 183–193).

20. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nuo 2013 m. gegužės 2 d. iki 2017 m. balandžio 21 d. periodiškai kalintas Šiaulių TI, elgdamasis apdairiai ir protingai, galėjo sužinoti ir turėjo realią galimybę išsiaiškinti dėl kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimų, išdėstytų Lietuvos Respublikos priimtų teisės aktų, kurie skelbiami lietuvių kalba. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, gavęs atsakovo atstovo atsiliepimą, kuriame prašoma taikyti ieškinio senaties terminą, savo nuomonės nepareiškė, įrodymų, dėl ko ieškinio senaties terminas turėtų būti netaikomas, nepateikė, teismo posėdžio metu nurodė tik subjektyvias šio termino praleidimo priežastis. Teismas taikė atsakovo prašymu trejų metų senaties terminą, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. 2017 m. liepos 25 d. ir taikant ieškinio senaties terminą, pareiškėjui nustačius valstybės pareigą atlyginti neturtinę žalą, ji galėtų būti priteisiama už laikotarpį nuo 2014 m. liepos 25 d. Teismas taip pat padarė išvadą, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 25 d. iki 2017 m. balandžio 21 d. iš viso 10 dienų buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto. Mažesnis nei 3,6 kv. m kameros ploto, atėmus sanitarinį mazgą, vienam asmeniui teko 158 dienas. Tualetas nuo kameros yra atskirtas OSB ar mūrine sienele, mažiausias sienelės aukštis – 1,80 m.

21. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI negalimas dėl įstaigos statuso. Be to, prašymų suteikti ilgalaikį pasimatymą iš pareiškėjo gauta nebuvo, taip pat negauta prašymų iš kitų asmenų suteikti ilgalaikį pasimatymą su pareiškėju. Pagal patvirtintą Šiaulių TI direktoriaus 2011 m. kovo 31 d. įsakymą Nr. 1/01-88 Šiaulių TI vykdoma „Suimtųjų ir nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa“. Įrodymų, jog pareiškėjas neturėjo galimybės pasinaudoti šia programa, teismui nepateikta, pateikti įrodymai, jog kameros, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, dalyvavo užimtumo programose. Teismas nustatė, kad pareiškėjui buvo išduodamos patalynė, kojinės, duomenų apie tualetinio popieriaus išdavimą nėra. Teismui pateikti Šiaulių TI higienos-dezinfekcijos planai, duomenų, jog šie planai vykdomi nebuvo, pateikta nėra.

22. Vadovaudamasis pateikta Šiaulių TI Ūkio skyriaus pažyma apie atliktus remonto darbus, teismas sprendė, jog Šiaulių TI 2015–2016 metais buvo atliekami remonto darbai, tame tarpe ir pareiškėjo buvimo kamerose. Taip pat pagal nustatytą Šiaulių TI direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymo Nr. 1/01-186 tvarką, suimtiesiems užtikrinamas 1 val. pasivaikščiojimas gryname ore per parą ir pareiškėjas pripažįsta, jog ši tvarka buvo vykdoma. Pagal nustatytą Šiaulių TI direktoriaus 2012 m. lapkričio 20 d. įsakymo Nr. 1/01-236 ir 2012 m. spalio 31 d. įsakymo Nr. 1/01-210 tvarką, asmeninė patalynė ir apatiniai rūbai suimtiesiems skalbiami nemokamai, viršutinių rūbų skalbimas ir cheminis valymas atliekami už turimas asmenines lėšas.

23. Vadovaudamasis Šiaulių visuomenės sveikatos centro atliktais patikrinimais, teismas nustatė, kad nuolatinis kenkėjų stebėjimas ir naikinimas yra vykdomi, kameros, bendro naudojimo patalpos, kratos patalpos, ten esančios vonelės švarūs. Sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius sudarytos. Taip pat nustatė, jog maistas į Šiaulių TI atvežamas tiekėjo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Potema“, patiekalai patiekiami karšti, iš termosų, dėl patiekalų neatitikimo svorio normoms, antihigieniškomis sąlygomis, esant šaltiems patiekalams skundai nepasitvirtino. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Šiaulių skyrius Cheminių tyrimų protokolu, surašytu 2014 m. kovo 10 d., buvo nustatyta, jog maisto davinio energetinė vertė yra 2447 kcal, Cheminių tyrimų protokolu, surašytu 2017 m. vasario 22 d., nustatė, jog maisto davinio energetinė vertė yra 2502 kcal, Cheminių tyrimų protokolu, surašytu 2016 m. kovo 17 d., nustatė, jog maisto davinio energetinė vertė yra 2848 kcal. Susipažinus su asmens sveikatos istorija nustatyta, jog aptariamu laikotarpiu pareiškėjas E. N. pas gydytojus kreipėsi dėl odos bėrimo, kelio skausmų, nemigos prieš teismą, vidurių užkietėjimu ir kad susirgimai būtų susiję su netinkamomis sąlygomis kameroje, nenurodė.

24. Teismas padarė išvadą, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

25. Teismas vertino, kad pareiškėjui trumpą laiką, 10 dienų, buvo neužtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, bei 158 dienas jo judėjimo laisvė galėjo būti apribota daugiau nei būtina, tačiau ir tuo metu šie ribojimai buvo nežymūs, pareiškėjui teko ne mažiau kaip 3,36 kv. m kameros ploto, atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą. Atsižvelgdamas į tai, kad dalis pareiškėjo argumentų yra paneigti bylos medžiaga, į tai, kad pareiškėjas, aktyviai kovojęs už savo teises, net skelbęs bado streiką, niekada nesiskundė dėl netinkamų sąlygų kamerose, į teismų praktiką dėl neturtinės žalos dydžio priteisimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 10d. nutartį administracinėje bylose Nr. A-2199-662/2015, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A- 1656-858/2015, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1938-442/2015), pareiškėjui priteisė 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

III. 26. Pareiškėjas E. N. padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti iš dalies ir priteisti už neteisėtus atsakovo veiksmus 56 000 Eur (3 t., b. l. 1–4).

27. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas priteisė nepagrįstai mažą neturtinės žalos atlyginimo sumą. Pareiškėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir nepagrįstai taikė ieškinio senaties terminą. Taip pat tvirtina, kad duomenis apie kamerose laikomų asmenų skaičiaus kaitą turi pateikti atsakovas. Pareiškėjas pažymi, jog kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgiama į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje.

28. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti (3 t., b. l. 7–11).

29. Atsakovo nuomone, Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. vasario 9 d. sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Teismas konstatavo, jog pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2013 m. gegužės 2 d. iki 2017 m. balandžio 21 d., į teismą kreipėsi tik 2017 m. liepos 25 d., tačiau nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad jis pagrįstai negynė savo, kaip nurodo pareiškėjas, pažeistų teisių. Atsakovas pažymi, jog nėra duomenų, kad Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinamojo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir vykdymu. Atsakovo nuomone, pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad pareiškėjui turėjo būti priteistas prašomo dydžio neturtinės žalos atlyginimas. Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas taikė tinkamą nustatytam pažeidimui neturtinės žalos atlyginimo dydį.

30. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų, taip pat nenurodė naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas. Pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Aplinkybių dėl žiaurumo laipsnio, akivaizdaus sveikatos būklės pablogėjimo, sąmoningo siekimo pažeminti pareiškėją ir pan. administracinės bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, todėl nukrypti nuo jau suformuotos teismų praktikos bei kurti kitokį precedentą nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 31. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, kilusios dėl tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI neužtikrinimo, atlyginimo.

32. Pareiškėjas E. N. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 56 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 2 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, nustatęs, kad pareiškėjui 10 dienų neužtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, o 158 dienas judėjimo laisvė galėjo būti apribota labiau nei būtina, nors ribojimai buvo nežymus, kadangi pareiškėjui teko ne mažiau kaip 3,36 kv. m kameros ploto, atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą. Kitus pareiškėjo argumentus pirmosios instancijos teismas pripažino nepagrįstais.

33. Pareiškėjas apeliaciniu skundu su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, iš esmės pažymėdamas, kad teismas netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo nurodytas aplinkybes, netinkamai paskaičiavo dienas, už kurias priteistas neturtinės žalos dydis, nepagrįstai taikė ieškinio senaties terminą ir nepagrįstai priteisė ne visą pareiškėjo prašomą neturtinę žalą.

34. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

35. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

36. Nesutikdamas su ieškinio senaties taikymu, pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai taikė ieškinio senaties terminą ir pabrėžia, kad CK 1.134 straipsnio 1 punktas numato, jog ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių atsirandantiems reikalavimams.

37. Pasisakydama šiuo aspektu, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. 3 kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

38. Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Taigi asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr. LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

39. Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia, nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016). Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

40. Atsižvelgus į paminėtas teisės aktų nuostatas ir teismų praktiką, į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildino iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių TI sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, galima daryti išvadą, jog šiuo atveju pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento turi būti skaičiuotinas senaties terminas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog jo nurodytų pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Įvertinusi paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pritaikė sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.

41. Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nepagrįstai teigė, kad ieškinio senatis netaikytina, nes ji nėra taikoma asmeninių neturtinių teisių pažeidimams. Ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis (CK 1.115 str., 1.134 str. 1 p.), tačiau iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek neturtinę žalą taikoma ieškinio senatis, t. y. taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d., 1.134 str. 1 p.) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010).

42. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

43. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma gali būti teisinga.

44. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas priteisė nepagrįstai mažą neturtinės žalos atlyginimo sumą.

45. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs Šiaulių TI veikos neteisėtumą ir iš dalies tenkindamas pareiškėjo skundą, konstatavo, jog atsakovas neužtikrino 10 dienų teisės aktuose nustatyto minimalaus gyvenamojo ploto, 158 dienas pareiškėjo judėjimo laisvę apribojo labiau nei būtina, nors ribojimai buvo nežymus, kadangi pareiškėjui teko ne mažiau kaip 3,36 kv. m kameros ploto, atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą.

46. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis naujausia EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tačiau nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017).

47. Atsižvelgiant į minėtą teismų praktiką, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl pažeidimo, susijusio su pareiškėjui tekusiu plotu: įvertinus Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus pažymų duomenis apie kameras, kuriose šiuo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, jų plotus, kameroje buvusių asmenų skaičius ir sanitarinio mazgo plotą (1 t., b. l. 82–100; 2 t., b. l. 9-10, 154-155), pareiškėjo pateiktus duomenis (2 t., b. l. 138–140) ir vadovaujantis minėta teismų praktika, netgi įvertinus byloje pateiktų duomenų prieštaringumą laikotarpiu 2014 m. liepos-spalio mėn., darytina išvada, kad pareiškėjui ne daugiau nei 49 dienas teko mažiau nei 3 kv. m kameros ploto (neskaičiuojant kameroje esančio sanitarinio mazgo ploto) ir 8 dienas – mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, neatsižvelgiant į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą.

48. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentus dėl neturtinės žalos dydžio, pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

49. Nagrinėjamoje byloje atsakovas nepateikė apeliacinio skundo, teisėjų kolegija, laikydamasi non reformatio in peius (draudimas bloginti skundą padavusio asmens padėtį) principo, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatyta suma neturtinės žalos dydžio atlyginimui negali būti mažinama ir, įvertinus pažeidimo trukmę, mastą ir intensyvumą, yra pakankama pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti yra 2 500 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. N. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė