2020-02-18 Nr. AB-3804-3-64-3-01097-2018-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-644-1062/2020

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01097-2018-4

Procesinio sprendimo kategorija 7.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. rugsėjo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. M. skundą ir patikslintą skundą dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas J. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Šiaulių skyriaus 2018 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. VPE_SP1-1949 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo J. M.“ (toliau – ir VSDFV Šiaulių skyriaus Sprendimas) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2018 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2733 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 2018 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. VPE_SP1-1949“ (toliau – ir VSDFV Sprendimas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad įvyko nesusipratimas dėl jo darbo stažo ir gautų draudžiamųjų pajamų 1973–1990 TSRS-LTSR metais. Minėtais metais LTSR iki 1990 m. kovo 11 d. buvo TSRS sudėtyje, turėjo savo Konstituciją, kurios 41 straipsnis garantavo dirbantiesiems socialinį draudimą, t. y. valstybė už dirbančiuosius mokėjo socialinio draudimo įmokas. VSDFV nepagrįstai jam neįskaitė darbo stažo ir gautų draudiminių pajamų. Sovietiniu laikotarpiu Lietuvoje buvo pritaikytas sovietinis socialinio draudimo modelis. Tuo metu valstybinis socialinis draudimas buvo taikomas visiems darbininkams ir tarnautojams, nepriklausomai nuo darbo trukmės ir apmokėjimo formų. Socialinis draudimas buvo vykdomas tik valstybės lėšomis, įmokas mokėjo įmonės ir organizacijos, patys darbuotojai jokių socialinio draudimo įnašų iš savo atlyginimo nemokėdavo. Socialinio draudimo išmokos nepriklausė nuo įmokų mokėjimo fakto.

3. Pareiškėjas teigė, kad pagal Lietuvos Respublikos pensijų įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1 punktą asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, prilyginami iki Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 1991 m. birželio 1 d. buvę šie laikotarpiai: visas darbininkų ir tarnautojų darbo laikas, taip pat kolūkio narių darbo kolūkyje laikas bei Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose nurodytų kitų asmenų, kurie pagal galiojusius TSRS įstatymus turėjo būti draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu, darbo laikas. Pareiškėjas teigė, kad VSDFV Šiaulių skyrius ir VSDFV pažeidė tuo metu galiojusią LTSR Konstituciją ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 7, 22, 52 straipsnius, tarptautines teisės normas.

4. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrius atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad VSDFV Šiaulių skyrius 2011 m. spalio 21 d. priėmė sprendimą Nr. PK1-17014, kurio 2 punkte nurodyti laikotarpiai, kurie negalėjo būti pareiškėjui įskaityti į stažą, apskaičiuojant jo senatvės pensiją. Šį bei VSDFV 2012 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. (6.5)1-821 pareiškėjas apskundė Šiaulių apygardos administraciniam teismui, kuris 2014 m. gegužės 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. kovo 9 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą dėl šio sprendimo atmetė kaip nepagrįstą (administracinė byla Nr. A-352-552/2015). Patikslintame skunde pareiškėjas nurodė, kad „nesusipratimas įvyko dėl mano darbo stažo ir gautų draudžiamųjų pajamų 1973–1990 m.“. Visi nurodyti patikslinto skundo motyvai susieti tik su nurodytu laikotarpiu, kuris sudaro jau galutinai išspręsto ginčo esmę. Jokių naujų argumentų bei motyvų dėl šių naujai priimtų ir skundžiamų sprendimų panaikinimo pareiškėjas nenurodo.

6. Atsakovas teigė, kad pagal iki 2017 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 42 straipsnio 1 dalies nuostatas, pensijos gavėjo prašymu senatvės pensija galėjo būti perskaičiuojama pagal naujus stažo ir pajamų duomenis, kai jis po pensijos paskyrimo įgijo ne mažesnį kaip 1 metų stažą, dirbdamas pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu. Pareiškėjas po senatvės pensijos paskyrimo tęsė savo darbinę veiklą, t. y. dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl naudojosi teise, įgijus ne mažesnį kaip 1 metų stažą, kreiptis į savo teritorinį valstybinio socialinio draudimo skyrių dėl pensijos perskaičiavimo. Po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo iki skundžiamo sprendimo priėmimo pareiškėjas dėl pensijos perskaičiavimo įgijus ne mažesnį kaip 1 metų stažą į VSDFV Šiaulių skyrių kreipėsi du kartus. Pensija buvo perskaičiuota nevertinant stažo, įgyto dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu iki 1994 m. sausio 1 d. Šių sprendimų pareiškėjas neskundė. Pagal šioje byloje skundžiamą sprendimą pareiškėjo pensija taip pat perskaičiuota nevertinant stažo, įgyto dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu iki 1994 m. sausio 1 d. Pažymėjo, kad perskaičiuojant pensijas, įgijus ne mažesnį kaip 1 metų stažą, keičiasi duomenys tik stažo, įgyto dirbant pagal sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu po 1994 m. sausio 1 d. bei asmens turėtos draudžiamosios pajamos per papildomai išdirbtus 1 metus.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėjas, prašydamas panaikinti skundžiamus sprendimus, skunduose teismui iš esmės pateikia argumentus dėl 1973–1990 metų laikotarpio įskaitymo į stažą, t. y. reikalavimą, kurį teismas 2018 m. gegužės 31 d. nutartimi atsisakė priimti. Taip pat pareiškėjas reiškia priekaištus teismams, kurie nesusiję su šioje byloje skundžiamais VSDFV Šiaulių skyriaus ir VSDFV sprendimais. Pareiškėjo skunde nurodyti argumentai ir motyvai nesudaro pagrindo naikinti teisėtus ir pagrįstus VSDFV Šiaulių skyriaus 2018 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. VPE_SP1-1949 ir VSDFV 2018 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2733.

II. 9. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. rugsėjo 28 d. sprendimu pareiškėjo J. M. skundą atmetė.

10. Teismas nurodė, kad pareiškėjas savo reikalavimus grindžia tuo, jog atsakovas neteisėtai, perskaičiuojant valstybinio socialinio draudimo pensiją, į stažą neįskaitė 1973–1990 metų laikotarpio. Patikslintame skunde pareiškėjas prašė teismo išspręsti skundą iš esmės įskaitant gautas draudimo pajamas ir darbo stažą laikotarpiu 1973 m. iki 1990 m. Teismas pažymėjo, kad 2018 m. gegužės 31 d. nutartimi šį pareiškėjo reikalavimą buvo atsisakyta priimti, nes yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Teismo posėdžio metu pareiškėjui taip pat buvo nurodyta, kad šioje byloje teismas nespręs dėl pareiškėjo darbo stažo įskaitymo į valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos stažą.

11. Teismas pažymėjo, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 13 d. administracinėje byloje Nr. I-2-621/2014 priėmė sprendimą atmesti pareiškėjo J. M. skundą kaip nepagrįstą. Kreipdamasis į Šiaulių apygardos administracinį teismą pareiškėjas prašė panaikinti VSDFV Šiaulių skyriaus 2011 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. PK1-17014 „Dėl valstybinės socialinės draudimo senatvės pensijos skyrimo J. M.“ bei įskaityti valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą pagal tipines sutartis, kurios buvo sudaromos su asmenimis, vykdančiais statybos darbus kaimo vietovėse, ir gautos pajamos prilyginamos draudžiamosioms pajamoms už laikotarpį nuo 1973 m. kovo mėnesio iki 1988 m. spalio mėnesio. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. kovo 9 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 13 d. sprendimo atmetė kaip nepagrįstą (administracinė byla Nr. A-352-552/2015).

12. Teismas konstatavo, kad teismo įsiteisėjusiu sprendimu kitoje administracinėje byloje buvo pripažinta, jog Šiaulių skyrius pagrįstai neįskaitė pareiškėjui į stažą laikotarpio nuo 1973 m. kovo mėnesio iki 1988 m. spalio mėnesio skiriant valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją, t. y. turėjo faktinį ir teisinį pagrindą priimant skundžiamą 2018 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. VPE_SP1-1949 šio laikotarpio neįskaityti. Todėl atsakovas papildomai motyvuoti ar pagrįsti savo 2018 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. VPE_SP1-1949 dėl į pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą neįskaitytų laikotarpių nuo 1973 m. kovo 1 d. iki 1988 m. spalio 1 d. neturi pareigos. Atkreipė dėmesį, kad teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, jog nesutinka būtent su skundžiamo sprendimo dalimi, kuria jam į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą neįskaityti laikotarpiai nuo 1973 m. kovo 1 d. iki 1988 m. spalio 1 d. Dėl senatvės pensijos paskaičiavimo ar stažo įskaitymo po skundžiamo laikotarpio pareiškėjas priekaištų ar nusiskundimų nereiškė.

13. Teismas, įvertinęs skundžiamų sprendimų turinį, nagrinėjamu atveju susiklosčiusias faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, padarė išvadą, kad VSDFV Šiaulių skyriaus 2018 m. kovo 16 d. sprendimas Nr. VPE_SP1-1949 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo J. M.“ atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio nuostatas, yra motyvuotas ir pagrįstas, todėl nėra teisinio pagrindo jo naikinti. Dėl nurodytų aplinkybių ir trečiojo suinteresuoto asmens, kaip išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos, 2018 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2733 teismas vertino kaip teisėtą ir pagrįstą.

14. Teismas, vertindamas pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad išsiaiškintų, jog LTSR, būdama TSRS sudėtyje iki 1990 m. kovo 11 d., vadovavosi savo Konstitucija ir įstatymais, ar vadovavosi atkurtos Konstitucija, įstatymais, priimtais po 1990 m. kovo 11 d., pažymėjo, kad pareiškėjas, prašydamas kreiptis į Konstitucinį Teismą, nenurodė jokio teisės akto ar jo dalies, pareiškėjo nuomone prieštaraujančio Konstitucijai. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjo prašymas įvertinti, ar LTSR, būdama TSRS sudėtyje iki 1990 m. kovo 11 d. vadovavosi savo konstitucija ir įstatymais, yra nepriskirtinas Konstitucinio Teismo kompetencijai ir nurodė, jog į Konstitucinį Teismą dėl pareiškėjo prašymo nesikreipia.

III. 15. Pareiškėjas J. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. rugsėjo 28 d. sprendimą ir išspręsti skundą iš esmės bei pagal galiojusius ir galiojančius įstatymus įskaityti gautas draustas pajamas ir darbo stažą nuo 1973 iki 1990 metų. Pareiškėjas prašo teismo kreiptis į Konstitucinį teismą, kad išaiškintų, ar LTSR (1973–1990 metais), būdama TSRS sudėtyje iki 1990 m. kovo 11 d., vadovavosi savo LTSR Konstitucija, įstatymais ar vadovavosi Konstitucija, įstatymais Lietuvos Respublikos įstatymais, priimtais atkūrus nepriklausomybę po 1990 m. kovo 11 d.

16. Pareiškėjas nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra pažeidžiantis Lietuvos Respublikos Konstituciją, todėl prašo perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Mano, kad VSDFV vadovavosi Valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 6 priedu(vėliau pakeistu į 5 priedą), patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. gegužės l d. nutarimo Nr. 487 redakcija, kuris pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus nuo 2018 m. sausio l d. neteko galios (buvo panaikintas).

17. Pareiškėjas teigia, kad jis, būdamas pensininku, dirbo, todėl už vienus darbo metus jis VSDFV teikdavo prašymą perskaičiuoti senatvės pensiją. Iki 2018 m. VSDFV neįskaitydavo darbo stažo už 1973–1990 metus, motyvuodama 2000 m. gegužės l d. priimtu nutarimu, kuris buvo panaikintas. Todėl VSDFV Šiaulių skyriaus sprendimas ir teismo sprendimas yra pažeidžiantys Konstitucijos 7, 109, 110, 112 straipsnius.

18. Pareiškėjas teigia, kad įvyko nesusipratimas dėl jo darbo stažo ir gautų draudžiamųjų pajamų 1973–1990m. TSRS-LTSR laikotarpiu. LTSR iki 1990 m. kovo 11 d. buvo TSRS sudėtyje LTSR, TSRS turėjo savo Konstitucija, kurios 41 straipsnis garantavo dirbantiesiems socialinį draudimą t. y. valstybė už dirbančiuosius mokėjo socialinio draudimo įmokas. VSDFV direktorius 2014 m. gegužės 5 d. raštu Nr. (1.11)1-4135 „Dėl sutarčių“ taip pat patvirtino, kad iki 1991 m. birželio 1 d. turi būti užskaitytas darbas darbo laikas ir gautas atlyginimas tarybiniais metais.

19. Pareiškėjas vertina, kad VSDFV darbuotojų kvalifikacija yra netinkama ir jų neatsakingas požiūris yra nepateisinamas, kadangi tarybiniais metais pareiškėjas, dirbdamas pagal nurodytas sutartis, buvo draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu pagal tuo metu galiojančius įstatymus. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 1994 m. balandžio 21 d. nutarime, taip pat kituose nutarimuose pažymėjo, kad teisinio reguliavimo srityje egzistuoja bendra taisyklė: įstatymas atgal negalioja. Tai reiškia, kad norminiai aktai paprastai netaikomi tiems faktams ir teisinėms pasekmėms, kurie atsirado iki šių norminių aktų įsigaliojimo. Minėtas principas reiškia, kad teisės aktų galia turi būti nukreipta į ateitį, t. y. naujai priimtas įstatymas netaikomas jau įvykusiems teisiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, atsiradusioms iki naujai priimto įstatymo įsigaliojimo, išskyrus tuos atvejus, kai pačiame įstatyme nurodoma apie jame nustatytų teisės normų grįžtamąjį galiojimą. Teigia, kad VSDFV Šiaulių skyrius kartu su VSDFV prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pažeidė tuo metu galiojusią LTSR Konstituciją ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 7, 22, 52 straipsnius, tarptautinės teisės normas, taip pat teikia teismams neteisingus dokumentus.

20. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrius atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

21. Atsakovas nurodo, kad teismo įsiteisėjusiu sprendimu kitoje administracinėje byloje (Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 13 d. sprendime, kurį patvirtino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. kovo 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-352-552/2015) buvo pripažinta, kad VSDFV Šiaulių skyrius pagrįstai neįskaitė apeliantui į stažą laikotarpio nuo 1973 m. kovo mėnesio iki 1988 m. spalio mėnesio, skiriant valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją, t. y. turėjo faktinį ir teisinį pagrindą priimant skundžiamą 2018 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. VPE_SP1-1949 šio laikotarpio neįskaityti.

Šiuo pagrindu pirmosios instancijos teismas teisėtai bei pagrįstai konstatavo, kad atsakovas papildomai motyvuoti ar pagrįsti savo 2018 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. VPE_SP1-1949 dėl į apelianto valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą neįskaitytų laikotarpių nuo 1973 m. kovo 1 d. iki 1988 m. spalio 1 d. neturi pareigos. Teismo posėdžio metu pareiškėjui taip pat buvo nurodyta, kad šioje byloje teismas nespręs klausimo dėl jo darbo stažo įskaitymo laikotarpiu nuo 1973 m. iki 1990 m. į valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos stažą, tačiau apeliantas jokių kitų skundo argumentų dėl prašomų panaikinti sprendimų nenurodė, todėl teismas teisėtai bei pagrįstai sprendė, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 1 dalimi, faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas taip pat nurodė, kad nesutinka būtent tik su skundžiamo sprendimo dalimi, kuria jam į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą neįskaityti laikotarpiai nuo 1973 m. kovo 1 d. iki 1988 m. spalio 1 d. Apeliantas patvirtino aplinkybę, kad dėl senatvės pensijos paskaičiavimo ar stažo įskaitymo po skundžiamo laikotarpio, t. y. nuo 1990 m., priekaištų ar nusiskundimų nereiškia, ką konstatavo teismas savo sprendimo motyvuojamoje dalyje. Nereiškiant apeliantui jokių kitų argumentų dėl skundžiamų sprendimų, teisėjų kolegija vertino, ar skundžiami sprendimai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

VSDFV Šiaulių skyrius nurodė, kad atsižvelgdamas į tai, jog faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami (ABTĮ 57 str. 2 d.) dėl apelianto skundo motyvų, susijusių su jau išspręsto ginčo iš esmės bei apeliaciniame skunde nurodytų norminių nuostatų taikymo, jų galiojimo laiko atžvilgiu, reikalavimo kreiptis į Konstitucinį teismą, nepasisako.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

23. Trečiasis suinteresuotas asmuo vertina, kad teismo sprendimas priimtas teisingai išaiškinus ir pritaikius materialiosios ir proceso teisės normas, išnagrinėjus visas faktines aplinkybes. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui iš esmės pateikia argumentus dėl 1973–1990 metų laikotarpio įskaitymo į pensijų socialinio draudimo stažą, t. y. reikalavimą, kurį teismas 2018 m. gegužės 31 d. nutartimi atsisakė priimti. Teismas pagrįstai konstatavo, kad VSDFV Šiaulių skyriaus sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio nuostatas, yra motyvuotas ir pagrįstas. Apeliacinio skundo argumentais ir motyvais nėra jokio teisinio pagrindo naikinti skundžiamo teismo sprendimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV Šiaulių skyriaus 2018 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. VPE_SP1-1949 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo J. M.“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2018 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2733 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 2018 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. VPE_SP1-1949“ teisėtumo ir pagrįstumo.

25. Ginčijamais sprendimais pareiškėjui buvo paaiškinta, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjui iš esmės nesutinkant su VSDFV Šiaulių skyriaus 2011 m. spalio 21 d. sprendimu Nr. PK1-17014, kurio 2 punkte nurodyti laikotarpiai, kurie negalėjo būti pareiškėjui įskaityti į stažą, apskaičiuojant jo senatvės pensiją ir šis bei VSDFV 2012 m. vasario 8 d. sprendimas Nr. (6.5)1-821 buvo apskųsti Šiaulių apygardos administraciniam teismui, kuris 2014 m. gegužės 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, ir Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2015 m. kovo 9 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą dėl šio sprendimo atmetus (administracinė byla Nr. A-352-552/2015), 2018 m. balandžio 5 d. gautą pareiškėjo kreipimąsi dalyje, kiek jis susijęs su į darbo stažą neįskaitytu laikotarpiu nuo 1973 m. kovo 1 d. iki 1988 m. spalio 1 d. atsisako nagrinėti kaip kartotinį.

26. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad 2014 m. gegužės 13 d. Šiaulių apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-2-621/2014 priėmė sprendimą atmesti pareiškėjo J. M. skundą, kuriuo jis prašė panaikinti VSDFV Šiaulių skyriaus 2011 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. PK1-17014 „Dėl valstybinės socialinės draudimo senatvės pensijos skyrimo J. M.“ bei įskaityti valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą pagal tipines sutartis, kurios buvo sudaromos su asmenimis, vykdančiais statybos darbus kaimo vietovėse, už laikotarpį nuo 1973 m. kovo mėnesio iki 1988 m. spalio mėnesio, šis sprendimas yra įsiteisėjęs (LVAT administracinė byla Nr. A-352-552/2015), sprendė, kad VSDFV Šiaulių skyrius, turėjo faktinį ir teisinį pagrindą priimant skundžiamą 2018 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. VPE_SP1-1949 šio laikotarpio neįskaityti į darbo stažą ir neprivalėjo papildomai pagrįsti savo 2018 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. VPE_SP1-1949 dėl į pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą neįskaitytų laikotarpių nuo 1973 m. kovo 1 d. iki 1988 m. spalio 1 d.

27. Teismas, taip pat, įvertinęs ginčijamų sprendimų atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatoms sprendė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 2018 m. kovo 16 d. sprendimas Nr. VPE_SP1-1949 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo J. M.“ atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, yra motyvuotas ir pagrįstas, todėl nėra teisinio pagrindo minėtą sprendimą naikinti ir atitinkamai trečiojo suinteresuoto asmens, kaip išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos 2018 m. gegužės 4 d. sprendimas Nr. (6.5) I-2733 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 2018 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. VPE_SP1-1949“ taip pat laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

28. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju būtina vadovautis Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Teismo sprendimui įsiteisėjus, proceso šalys ir kiti proceso dalyviai, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių (ABTĮ 98 straipsnio 4 dalis).

29. Atitinkamai ir apeliacinės instancijos teismas iš naujo negali vertinti LVAT 2015 m. kovo 9 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A-352-552/2015) nustatytų faktų ir teisinių santykių.

30. Akcentuotina, kad ginčijamu spendimu VSDFV pareiškėjui papildomai paaiškino, kad senatvės pensijos skiriamos vadovaujantis iki 2018 m. sausio 1 d. galiojusiu Socialinio draudimo pensijų įstatymo 42 straipsniu (Senatvės ar netekto darbingumo pensija gali būti paskirta iš naujo pagal naujus duomenis pensijos gavėjo prašymu, kai jis įgyja papildomą, ne mažesnį kaip vienų metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą dirbdamas pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu) ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 (b. l .71-72).

31. Pareiškėjui, kaip matyti iš bylos medžiagos, 2018 m. kovo 16 d. ginčijamu sprendimu nuo 2017 m. gruodžio 1 d. buvo iš naujo paskirta senatvės pensija, koeficientą 0,7019 apskaičiuojant pagal 1995 m., 2001-2017 metais turėtas pajamas, atsižvelgiant į dalyvavimą 2005-2017 metais pensijų kaupime. Paskutiniai įskaičiuoto socialinio draudimo stažo metai buvo 2017 metai. Perskaičiuojant pensijas, įgijus ne mažesnį kaip 1 metų stažą, keičiasi duomenys dėl 1) stažo, įgyto dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu po 1994 m. sausio 1 d. bei 2) asmens turėtos draudžiamosios pajamos per papildomai išdirbtus vienerius metus (I t.; b. l. 179). Pastarųjų aplinkybių pareiškėjas savo skunde pirmosios instancijos teismui neginčijo.

32. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, VSDFV, taip pat pirmosios instancijos teismas 2018 m. rugsėjo 28 d. sprendime pagrįstai iš naujo nevertino pareiškėjui apskaičiuoto darbo stažo už laikotarpį nuo 1973 m. kovo 1 d. iki 1988 m. spalio 1 d., kuris jau buvo apskaičiuotas VSDFV Šiaulių skyriaus 2011 m. spalio 21 d. sprendimu Nr. PK1-17014, ir šis sprendimas patikrintas teisme ir paliktas galioti LVAT 2015 m. kovo 9 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A-352-552/2015). Todėl teisėjų kolegija pakartotinai nevertina apeliacinio skundo argumentų, susijusių su socialinio draudimo įmokų mokėjimu, neįskaitytais laikotarpiais į socialinio darbo stažą, nevertina, dokumentų pakankamumo/nepakankamumo, pareiškėjo teiginių, kad socialinio draudimo išmokos sovietiniu laikotarpiu nepriklausė nuo įmokų mokėjimo fakto, nes visa tai detaliai buvo įvertinta ir išnagrinėta minėtoje LVAT 2015 m. kovo 9 d. nutartyje atmetant pareiškėjo skundą.

33. Pareiškėjo argumentas, nurodytas papildomame priede, pateiktu prie apeliacinio skundo 2019 m. birželio 3 d., kad ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis nebegaliojančiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. gegužės l d. nutarimu Nr. 487, kuris, pasak pareiškėjo, panaikintas Konstitucinio Teismo nuo jo priėmimo momento kaip pažeidžiantis Konstituciją, ir jo taikymas nagrinėjamu atveju neatitinka Konstitucijos 7, 109, 110, 112 straipsnių, atmestinas kaip neteisingas dėl žemiau nurodytų priežasčių. Pirma, šis Vyriausybės nutarimas yra panaikintas ir nebegalioja nuo 2018 m. sausio 1 d. dėl to, kad pagal pasikeitusį įstatyminį reguliavimą nuostatus tvirtina ministras, tačiau ne dėl to, kad jis pripažintas antikonstituciniu nuo jo priėmimo pradžios, kaip teigia pareiškėjas. Antra, Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 14 punkte nurodyta: „ Jei asmuo pagal Pensijų įstatymo 50 straipsnį pateikia papildomus duomenis apie darbo užmokestį iki 1994 m. sausio 1 d., asmens draudžiamųjų pajamų koeficientai apskaičiuojami iki 2017 m. gruodžio 31 d. galiojusia tvarka.“ Atsižvelgiant į tai, kad ginčijamame sprendime yra nurodyti laikotarpiai iki 1988 m. gegužės 31 d., kurie į valstybinio socialinio draudimo pensijų stažą neįskaityti remiantis ankstesniais VSDFV Šiaulių skyriaus 2011 m. birželio 28 d. ir 2011 m. spalio 21 d. sprendimais (kurių teisėtumas, kaip minėta patikrintas LVAT administracinėje byloje Nr. A-352-552/2015), todėl ginčijamame sprendime yra teisingai kaip pagrindas nurodyti, be kita ko, Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 23 punktas (dokumentai, kuriais remiantis nustatoma, ar mokėtos socialinio draudimo įmokos) ir 5 priedo 1 punktas (kuriame, be kita ko, buvo nurodyta, kad nuo atlyginimo už darbą pagal civilines teisines sutartis, neskaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos), kurie galiojo įskaitytinai iki 2017 m. gruodžio 31 d.

34. Papildomai pastebėtina, kad nuo 2018 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr.1156 patvirtinti Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr.1073 buvo panaikinti su visais pakeitimais ir papildymais, įskaitant ir pareiškėjo nurodytą Vyriausybės nutarimą Nr. 487, priimtą 2000 m. gegužės 1 d., kuriuo iš dalies buvo pakeisti Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, patvirtinti Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr.1156.

35. Atkreiptinas dėmesys, kad skiriant valstybinio socialinio draudimo pensiją pagal Lietuvoje nustatytą teisinį reguliavimą visą laiką buvo/yra svarbus laikotarpis, už kurį asmenys turėjo būti draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu ir kurio metu buvo mokamos konkreti socialinio draudimo įmokų suma. Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2018 m. sausio 1 d.) 10 straipsnyje (Laikotarpių įskaitymas į stažą) nustatyta, kad nuo Pensijų įstatymo įsigaliojimo, tai yra nuo 1995 m. sausio 1 d., iki šio įstatymo įsigaliojimo įgytas stažas nustatomas ir apskaičiuojamas pagal teisės aktų nuostatas, galiojusias iki 2017 m. gruodžio 31 d. (6 dalis). Šio 10 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad laikotarpiai, buvę iki Pensijų įstatymo įsigaliojimo, tai yra iki 1994 m. gruodžio 31 d., kurie yra prilyginami stažui, skiriant senatvės pensiją ar netekto darbingumo pensiją pagal šio įstatymo nuostatas ir tikslinant iki šio įstatymo įsigaliojimo paskirtų senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų dydžius (šio įstatymo 50 straipsnis), nurodyti šio įstatymo 2 priede. Šio 2 priedo 1.1. punkte nustatyta, kad asmens stažui prilyginami iki Valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 1991 m. birželio 1 d. visas darbininkų ir tarnautojų darbo laikas, taip pat kolūkio narių darbo kolūkyje laikas bei Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose nurodytų kitų asmenų, kurie pagal galiojusius SSRS įstatymus turėjo būti draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu, darbo laikas. Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose tarp išvardintų atvejų nėra nustatytas atvejis, kad asmens stažui prilyginamas iki 1991 m. birželio 1 d. asmenų, kurie dirbo pagal civilines (rangos ar kitas) sutartis, darbo laikas.

36. Pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą, įvertinti ar LTSR, būdama TSRS sudėtyje iki 1990 m. kovo 11 d. vadovavosi LTSR konstitucija ir įstatymais, atmestinas, nes Konstitucinis Teismas netiria pareiškėjo nurodytų aktų konstitucingumo. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją 102 straipsnį Konstitucinis Teismas sprendžia, ar Seimo priimti įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams.

37. Pareiškėjas, prašydamas kreiptis į Konstitucinį Teismą, taip pat nurodė, kad VSDFV ir jos Šiaulių skyrius pažeidė Konstitucijos 5, 7, 22, 52, nes priiminėja sprendimus, remdamasi „nesančiais įstatymais“, todėl prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą išaiškinimo, ar VSDFV vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais po 1991 m. kovo 11 d. Atsižvelgiant į tai, kad Konstituciniam Teismui nepriskirta spręsti dėl centrinių institucijų (VSDFV ir Šiaulių skyriaus) aktų ar veiksmų konstitucingumo, šis pareiškėjo prašymas atmestinas.

38. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo J. M. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Rytis Krasauskas Ramutė Ruškytė Skirgailė Žalimienė