2019-10-29 Nr. AB-20798-3-62-3-02257-2017-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2068-624/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02257-2017-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – Alytaus PN, atsakovo atstovas), 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2009 m. gruodžio mėnesio iki 2017 m. balandžio 7 d. atliko bausmę teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Akcentavo, jog gyvenamasis plotas buvo labai mažas, jį dar labiau mažino buvę baldai, neužtikrintas natūralus apšvietimas, šalta, drėgna, gyvenamosiose patalpose rūkantieji asmenys laikomi kartu su nerūkančiais, pareigūnų veiksmai tyčia sudaro konfliktines situacijas tarp nuteistųjų, atvykstant ir išvykstant etapu asmens kratos atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina ir t. t.), tiekiamas prastos kokybės maistas. Dėl tokių atsakovo atstovo veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą – dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, pažeminimą, galimybių sumenkinimą.

3. Alytaus PN, atstovaudami Lietuvos valstybei, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti ir taikyti ieškinio senatį.

4. Alytaus PN nurodė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta teisės aktuose numatyta minimali gyvenamojo ploto norma. Be to, reikšminga aplinkybė yra ta, kad pareiškėjas bausmę atliko pataisos namuose, t. y. įstaigoje, kuri nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga. Pabrėžė, kad Alytaus pataisos namuose visos nuteistųjų gyvenamosios patalpos yra ne kamerų tipo, o bendrabučių tipo, kur nuteistieji dienotvarkėje nustatytu laiku gali patys, nelydimi pareigūno, laisvai judėti įstaigos teritorijoje, t. y. gali vaikščioti tiek patalpose, tiek lauke, gyvena miegamuosiuose, kurie nerakinami, gali sportuoti pataisos namų teritorijoje įrengtose krepšinio (viena su medine, kita – su asfalto danga), futbolo (viena su natūralia, kita – su dirbtine danga), tinklinio, pliažo tinklinio aikštelėse. Be to, įrengti sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, nuteistieji gali dirbti ūkio brigadoje (87 etatai, pareiškėjas prašymo dėl priėmimo į darbą nebuvo pateikęs), dvasiškai tobulėti ir lankytis nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos) ar užsiimti kita pataisos namuose leistina, prasminga veikla. Nuteistųjų užimtumas vykdomas įtraukiant juos į įvairias socialinės reabilitacijos programas, kurių pataisos namuose yra trylika. Šiuo metu galiojantys teisės aktai nereglamentuoja gyvenamojo ploto pataisos įstaigose skaičiavimo su baldais ar be jų. Jeigu pareiškėjo netenkino gyvenimo sąlygos paskirtoje kameroje ar būryje, jis, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 183 straipsniu, galėjo per 1 mėnesį apskųsti pareigūnų veiksmus ar sprendimus (pavyzdžiui, Nuteistųjų skirstymo komisijos sprendimą perkelti jį į kitą kamerą), arba kreiptis į administraciją dėl netinkamų laikymo sąlygų, tačiau šia savo teise nei karto nepasinaudojo.

5. Alytaus PN pažymėjo, jog pareiškėjas į Alytaus visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų gyvenimo sąlygų nesikreipė. Alytaus visuomenės sveikatos centras 2015 m. gruodžio 14 d., 2016 m. gruodžio 9 d. atliko visų Alytaus PN patalpų patikrinimus, higienos normų reikalavimų pažeidimų nenustatyta. Alytaus PN nuteistiesiems draudžiama rūkyti bendro naudojimo patalpose, gyvenamosiose ir gamybinėse patalpose, galima rūkyti tik tam skirtose vietose, t. y. kiemeliuose įrengtose rūkymo vietose. Pareiškėjas prašymų dėl jo laikymo su nerūkančiais nuteistaisiais ginčo laikotarpiu nepateikė. Pareiškėjas keletą kartų Alytaus PN parduotuvėje pats pirko cigaretes. Nuteistųjų maitinimas organizuojamas tris kartus per parą pagal patvirtintus nedirbančių ir dirbančių vyrų valgiaraščius ir mitybos normas. Periodiškai (kartą per ketvirtį) yra daromi gaminamo maisto laboratoriniai (cheminiai) tyrimai, kurių metu nustatomi pagaminto maisto maistingumas ir energetinė vertė. Pažeidimų nebuvo užfiksuota. Pareiškėjas savo skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių, taip pat nenurodo, kuo grindžiamas pateiktos žalos dydis ir kaip yra konkrečiai paskaičiuotas.

II. 6. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. balandžio 27 d. sprendimu pareiškėjo E. V. skundą atmetė.

7. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo 2009 m. gruodžio mėnesio, nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Alytaus PN, šios įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš Alytaus PN ar kitų institucijų reikiamą informaciją. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo 2009 m. gruodžio mėnesio, tačiau į teismą kreipėsi tik 2017 m. spalio 25 d. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog galimų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie šiuos pažeidimus, nenurodė šio termino praleidimo aplinkybių ar priežasčių. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pripažino, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo, todėl taikė ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2014 m. spalio 25 d. atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas sprendė, kad šioje byloje nagrinėjamos pareiškėjo kalinimo sąlygos nuo 2014 m. spalio 25 d. iki 2017 m. balandžio 7 d.

9. Teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimus, kad gyvenamosiose patalpose trūko gyvenamojo ploto normos, nustatė, kad pareiškėjas visą nagrinėjamą ginčo laikotarpį buvo paskirtas į 11 būrio 5 miegamąjį, kurio plotas 48,25 kv. m, įrengta 12 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 4,02 kv. m. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjo teisė į 3,1 kv. m plotą ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta. Teismas pažymėjo, kad į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, atsižvelgiama tada, kai nustatomas teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas ir sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą.

10. Teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl gyvenamosiose patalpose neužtikrinto natūralaus apšvietimo, šalčio ir drėgmės, nurodė, kad pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Alytaus PN patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas, buvusios blogos ventiliacijos, apšvietos, temperatūros. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad byloje nėra Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų (dėl konkrečių gyvenamųjų patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo apgyvendintas pareiškėjas), nurodė, jog negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl gyvenamosiose patalpose buvusios blogos ventiliacijos, apšvietos, temperatūros, galėjo patirti papildomus nepatogumus.

11. Teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl rūkančiųjų asmenų laikymo kartu su nerūkančiais gyvenamosiose patalpose, pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad ginčui aktualiu metu kreipėsi į Alytaus PN administraciją nurodydamas, jog yra nerūkantis ir prašo užtikrinti jo teisę būti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkoma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo bylose yra pasisakęs, kad tuo atveju, kai pareiškėjas į administraciją su prašymu ar skundu dėl to, kad kameroje rūkoma, raštu nesikreipė, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, dėl ko, laikydama pareiškėją kartu su šiose patalpose rūkančiais nuteistaisiais, būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus. Todėl teismas padarė išvadą, kad Alytaus PN neteisėto veikimo ar neveikimo dėl pareiškėjo buvimo kamerose kartu su rūkančiais asmenimis nenustatyta. Teismas pabrėžė, kad savo teiginiams pagrįsti pats pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius, nepateikė, todėl jo argumentai dėl jo orumo pažeidimo, laikant bendrose gyvenamosiose patalpose su rūkančiais asmenimis, atmestini kaip neįrodyti.

12. Teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl to, kad pareigūnų veiksmai tyčia sudaro konfliktines situacijas tarp nuteistųjų, atvykstant ir išvykstant etapu asmens kratos atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina ir t. t.), nurodė, jog minėti pareiškėjo argumentai yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, be to, pareiškėjas skunde tik nurodė, jog asmens ir jo daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, todėl tokių aplinkybių nepakanka konstatuoti, kad pareiškėjui atvykstant/išvykstant iš/į Alytaus PN kratos buvo atliekamos pažeidžiant aukščiau nurodytą tvarką. Pareiškėjas skunde reiškia pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio (pareigūnai piktnaudžiauja savo pareigomis), tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodo, t. y. nedetalizuoja, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismas vertino, kad pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų.

13. Teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl tiekiamo prastos kokybės maisto, pažymėjo, jog į bylą pateiktuose Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos cheminių tyrimų skyriaus Cheminių tyrimų protokoluose ir Kauno technologijos universiteto Maisto instituto maisto tyrimo centro Tyrimų protokoluose pažeidimų dėl netinkamos maisto kokybės nenustatyta, be to, pareiškėjas nedetalizavo, kokia žala jo sveikatai ar kokie kiti nepatogumai atsirado dėl galimai netinkamai tiekiamo maisto.

14. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi dėl mažo svorio, dantų skausmo, buvo atliktas kepenų fermentų tyrimas, todėl vertino, kad byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas sprendė, kad atsakovo atstovas neatliko jokių teisei priešingų veikų, todėl nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų žalos atlyginimas negalimas, be to, pareiškėjas neįrodė ir jokio žalos fakto.

III. 15. Pareiškėjas E. V. apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 27 d. sprendimą panaikinti ir, bylą išnagrinėjus iš esmės, jo skundą tenkinti.

16. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kritiškai vertino jo argumentus dėl jam padarytos žalos, nors jis Alytaus PN praleido daug metų atsakovo atstovui intensyviai veikiant neteisėtai.

17. Pareiškėjas nurodo, kad jis nesutinka, jog teismas pritaikė ieškinio senaties terminą, nes atsakovo atstovo veiksmai buvo tęstinio pobūdžio ir jam padaryta neturtinė žala – emocinė depresija, reputacijos pablogėjimas – yra ne vien trejų metų pasekmės. Pabrėžia, kad kreipėsi į teismą tik sužinojęs apie savo teisių Alytaus PN pažeidimus, dėl kurių jau ne kartą yra pasisakę administraciniai teismai (t. y. dėl gyvenamųjų patalpų, elgesio su nuteistaisiais, žalos sveikatai).

18. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.

19. Atsakovo atstovas teigia, kad visa su skundu susijusi medžiaga, atsiliepimas į pareiškėjo skundą buvo pateikti teismu ir teismas juos tinkamai išnagrinėjo ir įvertino. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jam padaryta turtinė ir neturtinė žala, nenurodė kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Pareiškėjo teiginiai apie padarytą žalą yra nepagrįsti jokiai faktiniais įrodymais, jis rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardino valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių.

20. Atsakovo atstovas nurodo, kad teismų praktikoje pabrėžiama, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų išraišką (pasekmes) asmeniui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.270 straipsnio prasme. Pažymi, kad LVAT ne kartą yra konstatavęs, jog teismas kiekvienu konkrečiu atveju prieš nustatydamas civilinę atsakomybę privalo ištirti, ar yra ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, jo negalima vertinti abstrakčiai. Taigi pareiškėjas turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį pateikiant patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus ir įrodant, jog nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl 30 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Alytaus PN jis buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

22. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, daliai pareiškėjo reikalavimo taikęs ieškinio senatį, o dėl kitos – padaręs išvadą, kad nėra nustatyta neteisėta Alytaus PN veika, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir jo patirtų neigiamų pasekmių, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme.

23. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir nurodo, kad teismas nepagrįstai kritiškai vertino jo argumentus dėl padarytos žalos, nors jis Alytaus PN praleido daug metų atsakovo atstovui intensyviai veikiant neteisėtai, taip pat pareiškėjas teigia, kad teismas nepagrįstai pritaikė trejų metų ieškinio senaties terminą.

24. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

25. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria ginčijamo teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat pabrėžia, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas (žr., pvz., LVAT 2019 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-876-629/2019).

27. Šiuo atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde neišdėstė išsamių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis motyvų. Apeliaciniame skunde tik nurodyti deklaratyvūs argumentai, kad teismas nepagrįstai kritiškai vertino jo argumentus dėl padarytos žalos ir neteisingai pritaikė trejų metų ieškinio senaties terminą. Taigi pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės nenurodo jokių įstatymų ir bylos faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas (ABTĮ 134 str. 2 d. 6 p.).

28. Pasisakydama dėl ieškinio senaties termino taikymo šioje byloje, teisėjų kolegija pažymi, kad LVAT savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. 3 kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Taigi asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

30. Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. LVAT savo praktikoje yra išaiškinęs, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia, nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016). Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

31. Atsižvelgus į paminėtas teisės aktų nuostatas ir teismų praktiką, į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildino iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Alytaus PN sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, galima daryti išvadą, jog šiuo atveju pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento turi būti skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog jo nurodytų pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Įvertinusi paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pritaikė ieškinio senaties terminą, kadangi pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo 2009 m. gruodžio mėn., tačiau į teismą kreipėsi tik 2017 m. spalio 25 d., t. y. praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą (b. l. 12).

32. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

33. Bylos duomenys patvirtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu (t. y. nuo 2014 m. spalio 25 d. iki 2017 m. balandžio 7 d.) pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytą minimalų plotą gyvenamojoje patalpoje nebuvo pažeista: 11 būrio 5 miegamojo plotas buvo 48,25 kv. m, patalpoje įrengta 12 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui teko 4,02 kv. Taip pat bylos duomenys neleidžia daryti priešingų išvadų, nei jas padarė pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, dėl kitų pareiškėjo nusiskundimų (gyvenamosiose patalpose neužtikrinto natūralaus apšvietimo, šalčio, drėgmės, blogos ventiliacijos; rūkančiųjų asmenų laikymo kartu su nerūkančiais asmenimis; pareigūnų veiksmų tyčia sudarant konfliktines situacijas tarp nuteistųjų; atvykstant ir išvykstant etapu asmens kratų atlikimo antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina ir t. t.); tiekiamo prastos kokybės maisto; apie kokį nors pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei padarytą poveikį). Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektais, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju, nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. vienos iš būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti, negali būti tenkinamas ir reikalavimas atlyginti neturtinę žalą.

34. Atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui reikšmingas faktines aplinkybes ir tinkamai aiškinęs ir taikęs teisės normas, priėmė pagrįstą bei teisėtą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Arūnas Dirvonas Dalia Višinskienė