2023-01-11 Nr. AB-927-3-61-3-01198-2021-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-4-575/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01198-2021-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. sausio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (teisių perėmėjas po reorganizacijos – Lietuvos kalėjimų tarnyba), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas M. M. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (buvęs Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K)), priteisti 18 250 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jam atliekant bausmę Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2018 m. balandžio 24 d. iki 2019 m. balandžio mėn., buvo pažeistos jo teisės, nes nebuvo užtikrintos tinkamos ir saugios kalinimo sąlygos. Jis buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, todėl jis jautėsi stebimas kitų asmenų. Gyvenamąją patalpą ir sanitarinį mazgą skyrė ne aukštesnė nei 1,5 m sienelė bei užuolaida. Taip pat ginčo laikotarpiu pareiškėjas galėjo tik 1,5 val. pasivaikščioti kiemelyje, nors pagal Europos teisės aktus turėtų būti užtikrinamas ne trumpesnis nei 8 val. pasivaikščiojimas lauke arba už kameros ribų. Ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Nors vyko remonto darbai, kaliniams turi būti sudaryta galimybė praustis šiltu vandeniu. Pareiškėjo teigimu, kamerose neveikė ventiliacijos sistema, buvo labai drėgna (čiužiniai puvo, užsiveisdavo parazitų, metalinės lovos rūdijo nuo drėgmės). Kamerose švaraus oro kiekis neatitiko norminio oro švarumo, oro judėjimo greitis neatitiko higienos reikalavimų. Be to, kamerose nebuvo užtikrinamas tinkamas patalpos apšvietimas. Nors kamerose buvo įrengtas dirbtinis apšvietimas, tačiau jo šviesa buvo labai stipri, todėl nuo jo skaudėjo galvą ir akis, o naktinio apšvietimo išjungti nebuvo galimybės, todėl pareiškėjas negalėdavo užmigti, nuolat jautėsi irzlus. Ginčo laikotarpiu buvo pažeidžiama vienam asmeniui turinti tekti gyvenamojo ploto norma. Kamerų plotas buvo apie 7 kv. m, jose buvo laikoma nuo 3 iki 4 asmenų. Kameros plotą dar labiau mažino jose esančios lovos. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką į minimalų vidutinį gyvenamąjį plotą vienam asmeniui negali būti įskaičiuojamas plotas, tenkantis sanitariniam mazgui ir baldams. Be to, ploto trūkumas jam nebuvo kompensuotas 8 val. užimtumu (darbu, mokslu, sportu ir kt.). Dažnai kameroje tekdavo sėdėti po 22 val. 30 min., o kartais ir visą parą, jei lauke oro sąlygos nebuvo tinkamos pasivaikščioti. Vasarą kaliniams nebuvo teikiamas didesnis užimtumas. Tokios kalinimo sąlygos pareiškėjui nėra mažareikšmės, jos padarė įtaką psichikai ir sveikatai: nuolat patyrė emocinių, dvasinių ir psichologinių išgyvenimų, sutriko nervų sistema, jautė pažeminimą, kančią.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės aktuose nustatytus ploto reikalavimus. Pareiškėjo teiginys, kad kameros gyvenamasis plotas turi būti skaičiuojamas atėmus baldų užimamą plotą, yra nepagrįstas, nes reikalavimo atimti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą kameroje nenustato nei EŽTT praktika, nei nacionaliniai teisės aktai. Teisės aktai nereglamentuoja sanitarinio mazgo vietos ir ploto, pertvaros pločio ir ilgio.

Ginčo laikotarpiu buvusiame Lukiškių TI-K dalyje kamerų sanitariniai mazgai buvo įrengti kaip atskiros kabinos, o likusiose kamerose laikomų asmenų privatumui užtikrinti buvo pakabintos užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Pareigūnai ginčo laikotarpiu turėjo stebėti pareiškėją, nes tai nustato teisės aktai, kuriais siekiama užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

Įstaigos gyvenamosiose kamerose, kuriose teko būti pareiškėjui ginčo laikotarpiu, langai buvo pritaikyti vėdinti, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos reikalavimus. Įstaigoje laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. buvo suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai taip pat atitiko higienos reikalavimus. Siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą, dušo patalpose buvo įrengtos pertvaros. Dušinėse veikė mechaninė vėdinimo sistema – įrengti ventiliatoriai, taip pat hermetiški šviestuvai, kurie tinkamai apšviečia patalpą.

Dušuose buvo nuolat tiekiamas karštas vanduo, todėl asmenims visada buvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Dušo patalpos kiekvieną dieną buvo valomos naudojant dezinfekcijos priemones. Dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimas esančiose kamerose buvo įrengiamas vadovaujantis teisės aktų nuostatomis. Teisės aktai nenustatė atskirų naktinio apšvietimo jungiklių kamerose įrengimo. Šviesos perjungimo mygtukai įrengti prie pačių kamerų. Išjungus naktinį apšvietimą, pareigūnai negalėtų stebėti kameroje esančių asmenų ir užkardyti galimų drausmės pažeidimų bei savęs žalojimo atvejų.

5. Pareiškėjui buvo užtikrinta teisė 1 val. pasivaikščioti kiemelyje. Vedami suimtieji turi būti apsirengę pagal metų laiką ir oro temperatūrą. Pareiškėjas turėjo galimybę eilės tvarka lankytis mankštos kambaryje (po mankštos suimtieji ir nuteistieji visada vedami į dušą), žiūrėti per televiziją transliuojamas programas ir filmus, gauti tiek nuosavą, tiek ir įstaigos administracijos išduodamą grožinę, teisinę literatūrą bei periodinę spaudą, lankytis Lukiškių TI-K bibliotekoje, kur galėjo pasinaudoti riboto interneto prieiga bei dalyvauti Lukiškių TI-K vykstančiuose renginiuose (suimtiesiems taikomos pozityvaus užimtumo priemonės).

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. birželio 30 d. sprendimu pareiškėjo M. M. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 1 000 Eur neturtinę žalą.

7. Vertindamas skundo argumentus dėl privatumo sanitariniame mazge pažeidimo, teismas nurodė, kad nacionaliniai teisės aktai nenustatė imperatyvaus įpareigojimo sanitarinį mazgą atskirti nuo likusio kameros ploto atskira patalpa, tačiau nustato tai, kad sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Įvertinęs bylos duomenis, teismas nustatė, kad kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, esantis sanitarinis mazgas buvo atskirtas nuo likusios kameros dalies ne žemesne kaip 1,5 m aukščio sienele, tačiau toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros patalpos tiek pagal EŽTT, tiek ir pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nėra laikomas tinkamu, t. y. tokiu atveju nėra užtikrinamas asmeniui reikiamas privatumas. Nustatęs, kad visose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo pakabintos užuolaidos, siekiant sanitarinį mazgą atskirti nuo bendros patalpos, teismas sprendė, jog taikytos priemonės sanitariniam mazgui atskirti nuo bendros erdvės ir nuo apžiūros langelio duryse neužtikrino pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu); t. y. atsakovo atstovas neįrodė, kad pareiškėjui buvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.

8. Nagrinėdamas skundo teiginius dėl 8 val. pasivaikščiojimo, teismas pažymėjo, jog pareiškėjui, kaip suimtajam asmeniui, pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 29 straipsnį priklausė ne mažiau nei 1 val. pasikaičiojimas gryname ore. Pats pareiškėjas nurodė, jog turėjo 1,5 val. pasivaikščiojimą kiemelyje, tad akivaizdu, kad jam teisė pasivaikščioti gryname ore teisės aktų nustatyta tvarka ir terminu buvo užtikrinta. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad Europos komiteto rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui už kameros ribų, o ne laiko praleidimui lauke, todėl teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad jam turėjo būti užtikrinamas 8 val. per dieną buvimas gryname ore.

9. Nors pareiškėjas nurodė, kad jo kalėjimo laikotarpiu Lukiškių TI-K kartais nebūdavo šilto (karšto) vandens ir ne visada buvo sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, tačiau byloje nebuvo jokių įrodymų, jog pareiškėjas dėl minėtų nepatogumų kreipėsi į įkalinimo įstaigos administraciją. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad asmenims visada buvo sudaryta galimybė praustis po dušu bent kartą per savaitę, dušuose buvo tiekiamas karštas vanduo. Dušai įrengti laikantis higienos normų reikalavimų, įrengtos pertvaros, dušo patalpos kiekvieną dieną buvo valomos naudojant dezinfekavimo priemones. Iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad Lukiškių TI-K buvo sudaryti grafikai, pagal kuriuos asmenys buvo vedami praustis į dušą. Prausimasis duše suskirstytas savaitės dienomis, pagal kameros numerį, prausimasis buvo numatytas kiekvieną dieną, išskyrus atvejus, kai nebuvo tiekiamas karštas vanduo, tuomet asmenų vedimo praustis į dušą grafikai buvo tikslinami.

10. Dėl netinkamos ventiliacijos, drėgmės patalpose ir parazitų teismas pažymėjo, kad byloje nenustatyta, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir NVSC) dėl pažeidimų, susijusių su ventiliacijos nebuvimu, netinkama oro temperatūra, su per didele drėgme ir kt., taip pat nerašė skundų ir prašymų įkalinimo įstaigos administracijai. Atsakovo atstovas nurodė, kad kamerose, kuriose teko būti pareiškėjui ginčo laikotarpiu, langai buvo pritaikyti vėdinti, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normos reikalavimus, o asmenys, kurie vėdino, prižiūrėjo ir tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančių pelėsių ar drėgmės. Pareiškėjas nenurodė, jog kamerų langai neatsidarydavo, tad neaišku, dėl kokių priežasčių oras nepatekdavo į kameras ir kodėl patalpų negalėdavo tinkamai išvėdinti per langus. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kamerose dėl per didelės drėgmės veisėsi parazitai, tačiau neaišku, kaip drėgmė susijusi su parazitų atsiradimu, be to, jis nedetalizavo, kokie parazitai, kokiose kamerose ir kuriuo laikotarpiu veisėsi. Iš byloje pateiktų duomenų nustatyta, kad įkalinimo įstaiga buvo sudariusi paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, todėl teismas darė išvadą, jog įkalinimo įstaiga tinkamai rūpinosi, jog įstaigos patalpose kenkėjų nebūtų.

11. Dėl netinkamo apšvietimo kamerose teismas nurodė, kad pareiškėjas dėl apšvietimo trūkumų nesikreipė nei į NVSC, nei į įstaigos administraciją. Pareiškėjas pakankamai ilgą laiko tarpą buvo kalinamas Lukiškių TI-K, tad turėjo visas galimybes dėl netinkamo apšvietimo kreiptis į NVSC, kad būtų patikrintos patalpos dėl tinkamo apšvietimo ir pan., bet to nedarė. Teismo vertinimu, bendri pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo apšvietimo negali būti pripažinti pagrįstais. Byloje nenustatyta, kad atsakovo atstovo veiksmai, susiję su tinkamo apšvietimo užtikrinimu kamerose, neatitiktų teisės aktų reikalavimų.

12. Pareiškėjas skunde teigė, kad kamerose nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui turintis tekti plotas. Įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas plotą bei jose buvusių asmenų skaičių, teismas nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose, kuriose jam tekdavo nuo 3,66 iki 8,08 kv. m gyvenamojo ploto. Per visą pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį kamerose, kuriose jis buvo kalinamas, buvo laikomas vienas arba du asmenys. Skaičiuojant pareiškėjui tekusį kamerų, kuriose jis buvo laikomas ginčo laikotarpiu, plotą, jis (plotas) visiškai atitiko tiek nacionalinius teisės aktus (viršijo minimalų 3,6 kv. m plotą), tiek ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį (viršijo 3 kv. m plotą, netgi išskaičiavus 0,56 kv. m plotą, kurį užėmė sanitariniai įrenginiai).

13. Teismas pareiškėjo argumentą, kad jam nebuvo sudaryta galimybė užsiimti įvairia veikla, laikė abstrakčiu ir deklaratyviu, nes jis nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių, kaip buvo neteisėtai suvaržytos jo teisės šiuo aspektu. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su prašymais leisti užsiimti kokia nors veikla, o administracija būtų atsisakiusi sudaryti tokią galimybę ir pan.

14. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui nuo 2018 m. balandžio 27 d. iki 2019 m. balandžio 2 d., iš viso 341 dieną nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog yra pagrindas pareiškėjui priteisti 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III. 15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

16. Vilniaus PN apeliaciniame skunde teigia, jog Lukiškių TI-K tualetas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko galiojančių teisės aktų reikalavimus. Įstaigos priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: 2013 m. - gyvenamosiose kamerose Nr. 252 – Nr. 257; 2012 m. - gyvenamosiose kamerose Nr. 386 – Nr. 395; 2015 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 406 – Nr. 417; 2016 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 418 – Nr. 426. Kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto šios patalpos buvo atitvertos 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Užuolaidos Lukiškių TI-K buvo įrengiamos nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. kovo mėn.

17. Atsakovo atstovo vertinimu, tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, darytina išvada, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

18. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 19. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl pareiškėjo M. M. reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, patirtą dėl jo laikymo nuo 2018 m. balandžio 27 d. iki 2019 m. balandžio 2 d. Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis.

20. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad 341 paras buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis kameroje esančiu sanitariniu mazgu, priteisė iš atsakovo pareiškėjo naudai 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

21. Atsakovo atstovas Vilniaus PN, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad sanitarinio mazgo įrengimas kamerose atitiko teisės aktų reikalavimus, be to, pareiškėjas nepagrindė jam kilusios neturtinės žalos, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas.

22. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

23. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde teigia, kad sanitarinio mazgo įrengimas kamerose, jį nuo likusios kameros dalies atitveriant 1,5 m aukščio sienele, atitinka galiojančių tesės aktų reikalavimus.

24. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 28 d.), 14.5 punktas nustatė, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas.

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTT ne vienoje byloje yra nurodęs, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A.v ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08) 157 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08) 165 p.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Pažymėtina ir tai, kad, vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje S. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017; 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018).

26. Nagrinėjamu atveju Vilniaus PN pareiškėjo skunde nurodytų teiginių dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, bei jo privatumo neužtikrinimo, nepaneigė. Atkreiptinas dėmesys, kad dalį ginčo laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas vienas, tačiau ši aplinkybė savaime nereiškia, jog jo teisė į privatumą nebuvo pažeista, kadangi besinaudodamas tualetu, jis galėjo būti matomas pareigūnų, tačiau tuo metu jo teisės į privatumą pažeidimas negalėjo būti toks intensyvus, kaip kalinant jį dar su vienu asmeniu. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2020 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1952-438/2020; 2020 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1316-822/2020). Pažymėtina, jog skundą pareiškėjas grindė aplinkybėmis, jog visą buvimo Lukiškių TI–K laiką, jam besinaudojant sanitariniu mazgu, jis buvo stebimas pareigūnų. Nors atsakovo atstovas nurodė, kad kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo kalinamas pareiškėjas, buvo įrengtos užuolaidos, užstojančios sanitarinį mazgą nuo durų, tačiau nepateikė duomenų, kada šios užuolaidos buvo įrengtos kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, taip pat nepaneigė aplinkybės, kad pareiškėjas buvo stebimas pareigūnų per kameros duryse įrengtas stebėjimo akutes.

27. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą teisės taikymo, teismų praktikos ir įrodymų vertinimo aspektais, nagrinėjamu atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl to, kad Lukiškių TI-K 341 parą neužtikrino pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, todėl pagrįstai konstatavo pareiškėjo teisių pažeidimą šiuo aspektu. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo kalinamas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, nuo likusios kameros ploto buvo atitvertas 1,5 m aukščio sienele. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad sanitarinio mazgo įrengimas jį atitveriant sienele ir užuolaidomis, remiantis EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, neužtikrina reikiamo asmens privatumo.

28. Taigi, Lukiškių TI-K, neužtikrindamas pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Atsižvelgiant į tai, atsakovo atstovo apeliacinio skundo teiginiai, kad šiuo atveju nenustatyti atsakovo atstovo neteisėti veiksmai (neveikimas), yra nepagrįsti.

29. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

30. Atsakant į klausimą, ar pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas šiuo atveju laikytinas proporcinga pareiškėjo patirtų išgyvenimų kompensavimo priemone, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).

31. Atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; kt.) suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo atstovas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo priteista 1 000 Eur suma nelaikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti dėl byloje nustatytų pažeidimų, susijusių su privatumo naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) neužtikrinimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo atstovas nenurodė jokių pagrįstų argumentų, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo kompensuoti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą pinigais dėl aptartų nustatytų pažeidimų.

32. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl atsakovo atstovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (teisių perėmėjas po reorganizacijos – Lietuvos kalėjimų tarnyba) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius