2022-03-30 Nr. AB-7732-3-61-3-04119-2021-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1821-815/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04119-2021-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų B. F. H. S. H. S., H. H. E. E., H. H. E. E. ir H. H. E. E. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų B. F. H. S. H. S., H. H. E. E., H. H. E. E. ir H. H. E. E. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai B. F. H. S. H. S., H. H. E. E., H. H. E. E. ir H. H. E. E. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2021 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. 21M36089 (toliau – ir Sprendimas) ir Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. 6K-1309 (toliau – ir Komisijos sprendimas) bei įpareigoti Migracijos departartamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjai skunde nurodė, kad:

2.1. Jie yra (duomenys neskelbtini) piliečiai, savo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindė tuo, jog (duomenys neskelbtini) mieste, po (duomenys neskelbtini) pareiškėja B. F. H. S. H. S.(toliau – ir pareiškėja) išvyko gyventi į (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nurodė, jog yra ištekėjusi, o jos sutuoktinis liko gyventi (duomenys neskelbtini). Pareiškėja tvirtino, kad turi 3 vaikus, kurie atvyko kartu su ja į Lietuvos Respubliką – H. H. E. E., H. H. E. E. ir H. H. E. E. (toliau – ir vaikai). Pareiškėjos santykiai su sutuoktiniu yra įtempti, kadangi jis yra (duomenys neskelbtini). Pareiškėja palaiko ryšius su (duomenys neskelbtini) likusiu broliu bei seserimis. Jos santykiai su sutuoktiniu tapo įtempti po to, kai jis sužinojo, kad nėra vaikų tėvas. Pareiškėjos aiškinimu, kai ji tekėjo, mama jau buvo mirusi, todėl buvo ištekinta per prievartą, nors mylėjo kitą vyrą. Kai sutuoktinis 2020 m. gegužės mėnesį pateko į autoavariją, sužinojo, kad yra nevaisingas. Tuo metu sutuoktinis sužinojo, kad nėra vaikų tėvas. Po minėtų įvykių sutuoktinis pradėjo prieš pareiškėją naudoti smurtą ir ją žeminti, blogai elgtis su vaikais. Po 5 mėnesių sutuoktinis pasakė pareiškėjai, kad ji turi išvykti iš šalies, tuomet jis jai nieko blogo nepadarys, kitu atveju jai grėsė mirtis. (duomenys neskelbtini), jeigu paaiškėtų, kad jos sutuoktinis augina svetimus vaikus, tai užtrauktų didelę gėdą šeimai.

2.2. Pareiškėjai prašė atsakovo sprendimo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, kad būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principo taikymas, tačiau atsakovas nenurodė nė vieno argumento, kodėl nusprendė nesuteikti teisės dalyvauti skundo nagrinėjime.

2.3. Pareiškėjai nesutinka su išvada, kad nėra pagrindo jiems suteikti pabėgėlių statusą, kadangi jie nurodė konkrečias individualias aplinkybes – kilmės šalyje dėl vietinių papročių pareiškėjai ir jos vaikams gresia realus pavojus sveikatai bei gyvybei, todėl jiems turi būti suteiktas prieglobstis ir apsauga. Atsakovas jokiais įrodymais nepaneigė pareiškėjos išdėstytų faktų, priešingai, informaciją apie jų kilmės šalyje ir regione esančią situaciją patvirtina duotus parodymus. Sprendime pažymėta, kad pareiškėjų gyvenamojoje vietoje vyksta karinis konfliktas, dėl kurio kenčia civiliai, prieš juos naudojama jėga, naikinamas jų turtas, apšaudomos teritorijos. Pareiškėjai negali pasilikti kilmės šalyje, kadangi kyla grėsmė jų visokeriopam saugumui. Pareiškėja, kuri yra moteris, ir jos vaikai yra priskirtini padidintos rizikos grupei, todėl atsakovas privalėjo į tai atsižvelgti, vertindamas individualią riziką.

2.4. Komisija nepasisakė dėl pareiškėjų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ir draudimo atvykti, o tik nurodė, kad sprendimai teisėti, taip pat, kad jie neturėjo teisės kirsti sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Vien toks veiksmas neturėtų sukelti didžiausių sankcijų, nes sienos kirtimas įvyko siekiant pasiprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus.

3. Atsakovas atsiliepime su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

3.1. Migracijos departamentas Sprendimu nesuteikė pareiškėjams pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jie neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Nustatyti pasakojimo trūkumai verčia abejoti tiek istorijos tikrumu, tiek pareiškėjos teiginių apie įžvelgiamą grėsmę jos gyvybei nuoširdumu. Asmeninio pobūdžio konfliktas su nevalstybiniu subjektu savaime nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinybės. Tariamai gresiantis persekiojimas nėra sąlygotas asmens rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Pareiškėjos pateiktos informacijos visuma nepagrindžia išvados, jog tarp tariamai gresiančio persekiojimo ir Konvencijos saugomų asmens individualių savybių gali būti priežastinis ryšys ar bent jau koreliacija, o tai savaime sąlygoja atsisakymą suteikti pabėgėlio statusą. Kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį (duomenys neskelbtini) nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybėje pareiškėjai ir jos vaikams kyla reali persekiojimo rizika, todėl jos deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta. Kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, prieglobsčio prašytojai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems nesuteiktinas pabėgėlio statusas.

3.2. Kadangi, be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjai nenurodė kitų kilmės valstybėje kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės vertintinos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės prieglobsčio prašytojų tikimybės. Atsižvelgus į tai, nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojams grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1– 2 punktuose.

3.3. Pareiškėjų pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka atsakovui neprivalomas. Prieglobsčio prašytojai skunde nenurodė ir atsakovas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas, ir kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

3.4. Pareiškėjai prieglobsčio prašymą grindė grėsme, kylančia iš pareiškėjos sutuoktinio, kai jis sužinojo, jog augina ne savo vaikus, t. y. pareiškėjams tariamai gresiantis persekiojimas nėra sąlygotas jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, todėl vien dėl to pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytų pabėgėlio statuso suteikimo nuostatų. Pareiškėjos pasakojimas apie tariamą persekiojimą buvo nenuoseklus, o pateikti argumentai turi mažą įrodomąją vertę. Pavyzdžiui, ji teigė, kad sutuoktinis ją mušė, žemino, blogai elgėsi ir su vaikais. Tačiau, anot jos, jis padėjo jai gauti (duomenys neskelbtini) vizą, o tai rodo jo rūpestį ja ir vaikais. Kita vertus, ji teigė, kad jeigu grįš į (duomenys neskelbtini), jis ją nužudys, tačiau po paaiškėjusių aplinkybių dėl jos neištikimybės bei jo „tėvystės“ jie kartu gyveno dar apie 6 mėnesius. Pareiškėjos pasakojimo nepagrindžia jokie dokumentai, įrašai ar kita. Istorija apie menamą mylimą vyrą, jos vaikų tėvą, panašesnė į išgalvotą nei į tikrą, kadangi iš jos pasakojimo susidaro įspūdis, jog nieko daugiau apie tą vyrą, išskyrus tai, kad ją tekinant, jis buvo išvykęs iš šalies, ir kad yra tikrasis jos vaikų tėvas, ji negalėjo pasakyti. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, kad jiems kyla reali grėsmė dėl jų individualių savybių.

3.5. Šiuo atveju, įvertinus pareiškėjos pasakojimo visumą ir tai, kad jokių objektyvių duomenų, pavirtinančių, kad pareiškėjos atžvilgiu kilmės valstybėje gali būti vykdomas persekiojimas, ji nepateikė, istorija pagrįstai nebuvo laikoma patikimu įrodymu, patvirtinančiu jos nurodytų aplinkybių tikrumą, nes, įvertinus nustatytų faktinių aplinkybių visumą, nenustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos pareiškėjams suteikimo poreikį. Pati pareiškėja galėjo teikti papildomus duomenis, kurie paneigtų Migracijos departamento išvadas, tačiau nei tyrimo metu, nei pateiktame skunde nepateikė. Migracijos departamento atlikto tyrimo metu nenustatyta, o ir patys pareiškėjai nenurodė individualių aplinkybių, padidinančių riziką jiems patirti beatodairiško smurto veiksmus kilmės valstybėje.

3.6. Nesutiktina su pareiškėjos teiginiais, kad jie yra priskirtini prie padidintos rizikos asmenų grupės, nes pareiškėjų šeimoje yra moteris ir vaikai. Tyrimo metu nebuvo nustatyta, o ir pareiškėjai neįrodinėjo aplinkybių, kad yra persekiojami ar diskriminuojami dėl to, kad pareiškėja yra moteris, ar dėl to, kad yra vaikai. Pareiškėja nenurodė, kad jos atžvilgiu būtų įvykdytas bent vienas pažeidimas, susijęs išskirtinai su moterų teisėmis. Vien tai, jog pareiškėja turi mažamečių vaikų, savaime nepagrindžia prielaidos, jog jie yra priskirtini padidintos rizikos asmenų grupei.

3.7. Pareiškėjai neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jų prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta. Pareiškėjai taip pat neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika. Priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti uždrausta ir atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti Sprendime. Prieglobsčio prašymas išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka, kadangi prašyme suteikti prieglobstį pateikta tik tokia informacija, kuri nėra svarbi nagrinėjant, ar užsieniečiui gali būti suteiktas prieglobstis. Pareiškėjams draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jie į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Nors pareiškėjai iš savo kilmės valstybės atvyko į (duomenys neskelbtini), tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjų veiksmai neapibūdina jų elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jie būtų siekę kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybės taip pat patvirtina pareiškėjų nelegalios migracijos grėsmę. Vien tai, kad Komisija į skundo argumentus atsakė trumpai, tačiau motyvuotai, nedaro Komisijos sprendimo nepagrįstu.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 24 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Migracijos departamento 2021 m. spalio 27 d. sprendimo Nr. 21M36089 3 punktą (sumažino B. F. H. S. H. S. draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą nuo 5 metų iki 3 metų). Atitinkamai pakeista ir Komisijos sprendimo dalis. Kitą pareiškėjų skundo dalį atmetė.

5. Teismas priimdamas sprendimą vadovavosi Konvencija, 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse, 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų, 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos, Įstatymu, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtintu Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašu (toliau – ir Tvarkos aprašas) bei kitais teisės aktais, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

6. Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas ir Komisija, priimdami sprendimus, įvertino pareiškėjų paaiškinimų esminius argumentus bei pagrįstai nusprendė, kad jų nurodyti argumentai, kuriais yra grindžiamas prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, negali būti laikytini kaip patvirtinantys Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas pabėgėlio statusui gauti. Pareiškėjų pateikti pasakojimai apie galimą jų persekiojimą, neatitinka sąlygų, siekiant gauti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjos pasakojimas turi esminių neatitikimų, ji painiojasi detalėse, datose, be to, negalėjo įrodyti fakto, kad jai iš tiesų grasinta. Pareiškėjos tariamas persekiotojas nėra valstybinis subjektas, kadangi tai yra jos sutuoktinis. Pareiškėja nurodė, jog vaikai net nežino, dėl kokių priežasčių jie turėjo išvykti iš šalies. Kadangi pareiškėjai niekaip neįrodė grasinimo jiems fakto, taip pat savo pasakojimais nepatvirtino kitų aplinkybių, nedetalizavo grasinimo ir pavojaus, teismas sutiko su Migracijos departamento išvada, jog pasakojimas iš tiesų pasižymi esminiais trūkumais ir nesutapimais. Pareiškėja nepaaiškino, kodėl (duomenys neskelbtini) teisėsauga negalėtų jai padėti apsisaugoti nuo sutuoktinio smurto, taip pat, ar ji negalėjo išvykti gyventi kitur. Kritiškai vertinta ir tai, jog pareiškėja painiojosi sutuoktinio patekimo į autoavariją datose, taip pat neaišku, kodėl kentė jo smurtą dar 6 mėnesius ir tik tada nusprendė bėgti iš šalies. Migracijos departamentas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjų pasakojimai dėl esminių trūkumų negali būti pripažįstami patikimu įrodymu, pagrindžiančiu jų prieglobsčio prašymą.

7. Atsakovas įvertino pareiškėjams galimai gresiančias individualias grėsmes, rėmėsi Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) informacija, iš kurios matyti, kad įvairiuose (duomenys neskelbtini) regionuose yra skirtingas beatodairiško smurto lygis. (duomenys neskelbtini) nėra ginkluoto konflikto, o (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos. 2021 m. EPPB ataskaitoje nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Šių aplinkybių pareiškėjai jokiais įrodymais nepaneigė, taip pat nepateikė ir naujesnės informacijos, galinčios paneigti Sprendime padarytas išvadas. Teismas konstatavo, kad pareiškėjai neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Remiantis byloje esančiais duomenimis apie padėtį jų kilmės valstybėje bei tai, kad pareiškėjai nepateikė jokios informacijos, leidžiančios manyti, kad jiems iš esmės yra reikalinga tarptautinė apsauga nuo kilmės šalyje gresiančio persekiojimo, galima daryti išvadą, kad nėra aiškūs pagrindiniai motyvai, paskatinę pareiškėjus pateikti prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, tačiau jie galėtų būti ekonominiai arba asmeninio pobūdžio.

8. Bylos medžiaga nustatyta, kad Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjų situaciją, rėmėsi naujausia 2021 m. EPPB pateikta informacija, todėl padaryta išvada, kad atsakovas rėmėsi oficialia, aktualia ir tarptautiniu lygiu pripažįstama informacija, kuri buvo pakankama pareiškėjų prašymui, pagal jame nurodytas aplinkybes, suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti. Migracijos departamentas išsamiai įvertino aktualią skelbiamą informaciją apie situaciją (duomenys neskelbtini), o patys pareiškėjai šių išvadų jokiais argumentais ar įrodymais priešingai neįrodė.

9. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai nenurodė jokių išskirtinių argumentų, sudarančių prielaidą vertinti, kad šiuo atveju turėjo būti daroma išimtis ir pareiškėjų skundas turėjo būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Sprendžiant pareiškėjų klausimą nebuvo tiriamos tokios faktinės aplinkybės bei nagrinėjami tokie teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis surinkta rašytine medžiaga. Atsižvelgiant į keliamo ginčo faktines aplinkybes, prašymo argumentus, Migracijos departamento surinktą medžiagą, nenustatyta, kad atsakovui atsisakius nagrinėti pareiškėjų prašymą žodinio proceso tvarka, tuo buvo pažeista jų teisė į tiesioginį, rungtynišką procesą. Byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjams buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės.

10. Teismas nesutiko su Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjos atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga bei adekvati priemonė jos padarytam pažeidimui. Pareiškėjos atžvilgiu nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jai taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą. Teismas įvertino, jog toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu. Byloje nėra pateikta duomenų, įrodančių, kad pareiškėja praeityje būtų pažeidusi atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekė nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padarę dar kokių nors teisės pažeidimų. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, kad Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra akivaizdžiai nepagrįsta ir neproporcinga, todėl pakeista, nustatant, kad pareiškėjai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 11. Pareiškėjai padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjų skundą visa apimtimi. Pareiškėjai bylą apeliacinės instancijos teisme prašo nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi turėtų būti tiesiogiai išklausyti ir turėtų galimybę teikti paaiškinimus.

12. Apeliaciniame skunde nurodo:

12.1. Teismas buvo suklaidintas atsakovo surinktos informacijos ir teisingai neįvertino prieglobsčio prašytojų pasakojimo jų kilmės valstybės informacijos kontekste bei nenustatė pagrindo prielaidai, jog pareiškėjai priklauso kuriai nors iš pažeidžiamų grupių. Pažymėtina, kad vienišas motinas, būtų tikslinga priskirti prie socialinės grupės asmenų, kuriems turėtų būti suteikiama apsauga ir prieglobstis. Nesutiktina, kad teismas tinkamai įvertinęs pareiškėjų pasakojimą, teisingai konstatavo, kad tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindžia prielaidos, jog dėl pareiškėjų individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų) pareiškėjams gresia individualaus pobūdžio persekiojimas, todėl pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

12.2. Pareiškėjai nesutinka su išvada, kad jiems negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Pareiškėja nurodė konkrečius faktus, tačiau šie faktai nebuvo teisingai įvertinti. Pareiškėjai buvo nurodęs svarbias bylai faktines aplinkybes, pagrindžiančias prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju jiems kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pareiškėjai pateikė pakankamai informacijos bei duomenų, įrodymų, kurie paneigia Migracijos departamento išvadas. Pareiškėjai nurodė ir nuoširdžiai papasakojo visas teisingam sprendimui reikalingas aplinkybes, tačiau nurodytų aplinkybių visuma nebuvo teisingai įvertinta ir dėl to buvo priimtas neteisingas sprendimas.

12.3. Sprendimas naikintinas, nes nebuvo surinkta pakankamai duomenų, kurie būtų gauti iš patikimų šaltinių ar pateiktos nuorodos į kompetentingų, tarptautinių institucijų dokumentus, informaciją. Buvo vadovaujamasi selektyviai atrinkta kilmės valstybės informacija, todėl darytina išvada, kad surinkta informacija buvo tendencinga ir išskirtinai palaikanti pareiškėjų kilmės šalies valdžios režimą. Priimant Sprendimą vertinta informacija, kuri neatspinti tikrosios pareiškėjų kilmės šalies situacijos ir negali būti laikomi išsamiais, patikimais bei aktualiais įrodymais apie kilmės valstybę.

13. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jo netenkinti. Atsiliepime pažymima:

13.1. Priešingai nei teigia pareiškėjai, Migracijos departamentas surinko ir įvertino visą aktualią kilmės valstybės informaciją pareiškėjų pasakojimo kontekste ir pagrįstai nustatė, kad tyrimo metu neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjams kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Tam, kad asmeniui būtų suteiktas pabėgėlio statusas, visos Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei Konvencijos 1 straipsnio A dalyje nurodytos pabėgėlio statuso taikymo nuostatos turi būti įvykdytos in corpore (bendrai), nepakanka įvykdyti tik kelias iš jų.

Nagrinėjamu atveju, pareiškėja grindė prieglobsčio prašymo tuo, kad jos sutuoktinis grasino ją nužudyti, nes sužinojo, jog augina ne savo vaikus, tačiau tariamai gresiantis persekiojimas nėra sąlygotas jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, todėl vien dėl to pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 str. 1 d. nurodytų pabėgėlio statuso suteikimo nuostatų. Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad nei iš pareiškėjos pasakojimo, nei kitos Migracijos departamento atlikto tyrimo metu surinktos informacijos negalima spręsti, kad pareiškėjams jų kilmės šalyje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

Pažymėtina, kad pareiškėjos pasakojimas turi žemą įrodomąją vertę tiek kilmės valstybės informacijos kontekste, tiek vertinant teiginių pagrįstumą bei nuoseklumą apie santykius su kitu vyru, tariamai įvykusios avarijos datos nesutapimus. Pareiškėjos pasakojimas apie tariamą persekiojimą buvo nenuoseklus, o pateikti argumentai turi mažą įrodomąją vertę. Pavyzdžiui, ji teigė, kad vyras ją mušė, žemino, tai pat blogai elgėsi ir su vaikais. Tačiau, anot jos, jis padėjo gauti (duomenys neskelbtini) vizą, o tai rodo jo rūpestį ja ir vaikais.

Kita vertus, ji teigė, kad jeigu grįš į (duomenys neskelbtini), jis ją nužudys, kai tuo tarpu po paaiškėjusių aplinkybių dėl jos neištikimybės bei jo tėvystės, jie kartu dar gyveno apie 6 mėnesius, todėl, jeigu to nepadarė iškart pagautas įtūžio, vargu, ar tai padarytų vėliau, praėjus nemažai laiko ir tikėtina aprimus. Pareiškėja teigė, kad vyras nenori, kad vaikai paveldėtų jo turtus, todėl jiems reikėjo palikti šalį. Tačiau paveldėjimo teisė tikėtina jie dėl to neprarastų. Jos pasakojimo nepagrindžia jokie dokumentai, įrašai ar kita.

Istorija apie menamą mylimą vyrą, jos vaikų tėvą, panašesnė į išgalvotą nei į tikrą, kadangi iš jos pasakojimo susidaro įspūdis, kad nieko daugiau apie tą vyrą, išskyrus tai, kad ją tekinant, jis buvo išvykęs iš šalies, ir kad jis tikrasis jos vaikų tėvas, ji negalėjo pasakyti. Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, jog su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

Įstatymo 83 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad duomenys, kurie negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, atmetami, jeigu prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimo metu prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti. Šiuo atveju, įvertinus pareiškėjos pasakojimo visumą ir tai, kad jokių objektyvių duomenų, pavirtinančių, kad pareiškėjai kilmės valstybėje gali būti vykdomas persekiojimas, nepateikė, jos istorija pagrįstai nebuvo laikoma patikimu įrodymu, patvirtinančiu jos nurodytų aplinkybių tikrumą, nes įvertinus nustatytų faktinių aplinkybių visumą, nenustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos pareiškėjams suteikimo poreikį.

13.2. Pabėgėlių teisės nuostatos nenustato pareigos sprendžiančiai institucijai įrodinėti neiginius, nes tai būtų neįveikiama užduotis ir pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas. Todėl darytina išvada, kad Migracijos departamentas atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjų situacijos tyrimą ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, nustatant visiškai pagrįstą baimę vertinamas tik objektyvusis jos elementas, reikalavimo, kad subjektyvusis elementas būtų išpildytas nėra. Šiuo atveju, akcentuotina, kad pareiškėja savo pasakojimą grindė subjektyviais elementais, kurie turi mažą įrodomąją vertą ir nelaikytini patikimais įrodymais. Įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Migracijos departamentas tinkamai įvertino faktines aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, kad jos deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta. Kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjai neatitinka pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos reikalavimų.

13.3. Nei Įstatymas, nei Tvarkos aprašas neįpareigoja Migracijos departamento rinkti bei vertinti informacijos visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais, o nagrinėjant prašymus suteikti prieglobstį vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės informacijos kontekste. Jokiame teisės akte nėra nustatyta pareiga Migracijos departamentui nagrinėjant kiekvieną prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kreiptis į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją ar Lietuvos Respublikos diplomatines atstovybes ar konsulines įstaigas dėl informacijos apie kilmės valstybę pateikimo. Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi ne tik EPPB, bet ir kitų patikimų šaltinių skelbiamais duomenimis, kurie yra tarpusavyje suderinami, bei tinkamai įvertino visą surinktą informaciją pareiškėjo individualios situacijos kontekste. Pažymime, kad jokios naujesnės patikimos kilmės valstybės informacijos, leidžiančios daryti kitokias nei skundžiamame sprendime, išvadas, pareiškėjai skunde nepateikė, o vien deklaratyvūs skundo teiginiai, kad sprendimas buvo priimtas, vadovaujantis tariamai neaktualia informacija, laikytini išimtinai kaip pasirinkta gynybinė pozicija ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą kaip neteisėtą ar nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Migracijos departamentas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2022 m. kovo 30 d. pateikė atsiliepimą į pareiškėjų apeliacinį skundą, praleidęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 139 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą. Migracijos departamentas prašo atnaujinti terminą atsiliepimui pateikti, kadangi dėl padidėjusio darbo krūvio neturėjo galimybės pateikti atsiliepimo į pareiškėjų skundą per teismo nustatytą terminą, todėl prašo teismo atnaujinti terminą atsiliepimui pateikti.

15. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytos objektyvios priežastys, dėl kurių atsiliepimas negalėjo būti pateiktas per nustatytą terminą, vertina, jog yra tikslinga praleistą terminą atnaujinti ir atsakovo atsiliepimą į apeliacinį skundą priimti (ABTĮ 66 str. 3 d.).

16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo ir Komisijos sprendimo, kuriais netenkintas pareiškėjų prašymas suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nuspręsta išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) bei uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, teisėtumo ir pagrįstumo, bei įpareigojimo atsakovą nagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

17. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjams prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, tačiau nustatė neproporcingą terminą uždrausti pareiškėjai atvykti, skundą tenkino iš dalies ir sutrumpino draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką terminą iki 3 metų.

18. Pareiškėjai apeliaciniame skunde, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu teigia, kad teismas netinkamai vertino jų pasakojimą ir pasakojimą patvirtinančią kilmės valstybės informaciją, atsakovas neįvertino nurodytų aplinkybių visumos bei nesurinko aktualiausios informacijos apie prieglobsčio prašytojų kilmės valstybę, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

19. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

20. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme, ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

21. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

22. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jie pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausyti, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjų prašymas netenkinamas.

23. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksmingša ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

Pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad:1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas;

2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija;

3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

24. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir panašiai. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA- 3615- 789/2021, 2021 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA- 3776- 415/2021).

25. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr. 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). Europos Žmogaus Teisių Teismas 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

26. Pagal 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų 4 straipsnio (Faktų ir aplinkybių vertinimas) 3 dalį, tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą.

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo, ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

28. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, kitus byloje esančius ir atsakovo pateiktus įrodymus, konstatuoja, kad Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjų prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjų kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini) bei konkrečioje vietovėje (duomenys neskelbtini) tyrimą, atsižvelgė į tai, jog paareiškėja konfliktuoja su sutuoktiniu. Sprendime išsamiai išanalizuotas kraujo keršto reiškinys. Šiuo atveju pareiškėja ir jos vaikai nėra priskirtini prie asmenų, įtrauktų į kraujo kerštą.

Migracijos departamentas pagrįstai nurodė, jog jeigu ir vyktų konfliktas su sutuoktiniu dėl pareiškėjos svetimavimo, jis vyktų ne genčių, o šeimos kontekste. Prašymo suteikti prieglobstį motyvas – galima grėsmė pareiškėjos gyvybei dėl sutuoktinio elgesio. Grėsmė kilo, kai sutuoktinis sužinojo, jog jis augina ne savo vaikus. Šiuo atveju pareiškėjos istorija savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jai ir jos vaikams suteikimo. Persekiotojas nėra valstybinis subjektas (pareiškėjos sutuoktinis). Pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė (duomenys neskelbtini), o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybė jos nevykdo.

Byloje nėra duomenų, jog kilmės valstybė (duomenys neskelbtini) negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjai ir jos vaikams apsaugos nuo persekiojimo. Pareiškėjos pasakojimas nėra nuoseklus. Pareiškėja teigė, jog sutuoktinis ją mušė, žemino, blogai elgėsi su vaikais. Taip pat pareiškėja nurodė, jog sutuoktinis padėjo gauti (duomenys neskelbtini) vizą. Po paaiškėjusių aplinkybių dėl nesantuokinių vaikų, pareiškėja gyveno su sutuoktiniu apie 6 mėnesius. Pareiškėjos pasakojimo nepagrindžia jokie dokumentai bei kiti įrodymai.

Migracijos departamentas teisingai pažymėjo, jog asmeninio pobūdžio konfliktas su nevalstybiniu subjektu, savaime nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinybės. Tariamai gresiantis pareiškėjos ir jos vaikų persekiojimas nėra sąlygotas jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Migracijos departamentas pagrįstai nustatė, jog nėra pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjai ir jos vaikams grėstų kankinimai arba mirties bausmė, todėl jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatyta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose.

29. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti ir su pareiškėjų apeliacinio skundo teiginiais, kad atsakovas nevertino nurodytų aplinkybių, kadangi pareiškėja iš esmės atsakovui dėstė abstrakčius, nedetalius ir nenuoseklius argumentus (apie sutuoktinio smurtą, ankstesnius santykius su vaikų tėvu), jų nesiedama su individualia situacija, nenurodydama, kada ir kas konkrečiai jai grasino. Šiuo atveju pareiškėjai nepagrindė „pagrįstos baimės“ kriterijaus. Teisėjų kolegija nurodo, jog Migracijos departamentas nuosekliai įvertino pareiškėjų situaciją. Migracijos departamentas pagrįstai nurodė, jog pareiškėja ir jos vaikai nepriklauso nei vienai iš grupių, kurios, anot EPPB, gali susidurti su padidinta persekiojimo rizika.

30. Migracijos departamentas, priimdamas sprendimus, rėmėsi visapusiška informacija: EPPB 2021 m. ataskaitos duomenimis, Tarptautinės migracijos organizacijos informacija, (duomenys neskelbtini), kitais tarptautiniais šaltinais. Nors (duomenys neskelbtini) vyksta vidaus ginkluotas konfliktas, kaip matyti iš 2021 m. EPPB ataskaitos, šiuo metu nei vienoje (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Šiuo atveju nėra pagrindo teigti, jog atsakovas nesirėmė naujausia, visapusiška ir aktualia informacija apie padėtį pareiškėjų kilmės valstybėje. Pareiškėja pateikė savo ir vaikų (duomenys neskelbtini) pasų kopijas, kurios patvirtina jos ir vaikų asmens tapatybę, pilietybę bei kilmės šalį. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę nagrinėjamu atveju buvo pakankami pareiškėjų prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti. Atsakovas neturėjo pareigos rinkti daugiau papildomų duomenų, o pareiškėjų nurodytas aplinkybes Migracijos departamentas įvertino visapusiškai ir objektyviai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjams nesuteikimo.

31. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas rinko, tyrė ir vertino įrodymus pareiškėjų nurodytų aplinkybių, reikšmingų prieglobsčio prašymui išnagrinėti ir sprendimui dėl jų priimti, kontekste. Nors pareiškėjai teigia, kad atsakovas rėmėsi neaktualia informacija, priimant Sprendimą vertinta informacija, kuri neatspiindi tikrosios pareiškėjų šalies situacijos, iš Sprendimo turinio matyti, jog Migracijos departamentas vertino 2021 m. EPPB ataskaitą, kitus aktualius tarptautinius šaltinius, o pareiškėjai 2021 m. išvyko iš kilmės šalies ir 2021 m. rugsėjo 16 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį. Atsakovo atliktas pareiškėjų nurodytų aplinkybių ir surinktų duomenų vertinimas buvo atliktas racionaliai, visapusiškai ir objektyviai. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl esminių pareiškėjų nurodytų argumentų, įvertino pareiškėjų individualią padėtį. Pažymėtina, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).

32. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje esantys duomenys buvo pakankami pareiškėjų prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, pareiškėjų nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis atsakovas įvertino tinkamai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjams nesuteikimo. Šių išvadų nepaneigia apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Ginčijami Migracijos departamento ir Komisijos sprendimai priimti nepažeidus jų priėmimo procedūrų, yra motyvuoti, neturi esminių trūkumų, dėl kurių galėtų būti panaikinti. Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų B. F. H. S. H. S., H. H. E. E., H. H. E. E. ir H. H. E. E. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė