2019-03-27 Nr. AB-7853-3-61-3-01013-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2063-662/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01013-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. R. (G. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, (trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija) dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. R. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, bausmę atlieka nuo 2002 m. rugpjūčio 14 d., tačiau jam nebuvo suteikta teisė gauti ilgalaikių pasimatymų su savo artimaisiais, žmona. Manė, kad yra diskriminuojamas. Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojus naujoms Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) pataisoms, pradėjo veikti 3 ilgalaikių pasimatymų kambariai, tačiau asmenys, atliekantys bausmę kalėjimo režimu, vis tiek buvo diskriminuojami, nes neturėjo galimybės gauti ilgalaikius pasimatymus. Ilgalaikių pasimatymų nebuvimas padarė žalą pareiškėjo ir jo sutuoktinės fizinei ir psichinei sveikatai, turėjo neigiamų pasekmių šeimoje.

3. Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 13–18) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašė taikyti ieškinio senatį. Lukiškių TI-K nurodė, ginčo laikotarpiu nebuvo įrengta ilgalaikių pasimatymų kambarių, teisės aktai numatė tik trumpalaikių pasimatymų su giminaičiais ar kitais asmenimis patalpų įrengimą. Nurodė, jog nei Lukiškių TI-K, nei Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos negalėjo savarankiškai reglamentuoti tokio ilgalaikio pasimatymo tvarkos, nes tuo būtų pažeisti įstatymai ir teisės principai. Paaiškino, kad ilgalaikių pasimatymų patalpos Lukiškių TI-K yra įrengtos nuo 2017 m. sausio 1 d. Lukiškių TI-K Administracijos reikalų skyriuje pareiškėjo prašymų dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo 2015–2017 m. registruota nebuvo. Lukiškių TI-K nurodė, kad pareiškėjo skundo argumentai per daug abstraktūs, nusiskundimai bendro pobūdžio, nekonkretūs, pareiškėjas nepateikė jokių faktinių įrodymų, todėl teismo prašė skundą atmesti.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti (b. l. 27–29).

6. Nurodė, jog pareiškėjas praleido 3 metų senaties terminą, todėl pareiškėjo reikalavimas negali būti tenkinamas už laikotarpį nuo 2002 m. rugpjūčio 14 d. iki 2014 m. kovo 30 d. Pažymėjo, jog nors BVK nebuvo įtvirtinta laisvės atėmimo bausmę kalėjime atliekančių nuteistųjų teisė gauti ilgalaikius pasimatymus, tačiau pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, kalėjimo paprastosios grupės sąlygomis laikomi nuteistieji galėjo pasinaudoti teise į trumpalaikius (asmeninius) pasimatymus su savo sutuoktiniais, kurie vyko uždarose specialiai įrengtose patalpose, nedalyvaujant pataisos įstaigos atstovui. Šie pasimatymai savo turiniu iš esmės nesiskyrė nuo ilgalaikių pasimatymų. Pažymėjo, jog pareiškėjo nurodyta žala negrindžiama įrodymais, pareiškėjas nekonkretizavo, kuo būtent pasireiškė tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikė jokių faktinių aplinkybių ir neįrodė skunde nurodytos sumos dydžio.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė (b. l. 72–78).

8. Teismas, vadovaudamasis CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalimis, 1.131 straipsnio 1 dalimi bei teismų praktika, įvertino bylos aplinkybes, atsižvelgė į atsakovo prašymą taikyti senaties terminą ir konstatavo, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui už laikotarpį nuo 2002 m. rugpjūčio 14 d. iki 2014 m. kovo 27 d. ir už šį laikotarpį nebeturėjo teisinio pagrindo į neturtinės žalos atlyginimą. Todėl teismas sprendė dėl aplinkybių, atsiradusių laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 28 d. iki 2017 m. kovo 28 d.

9. Teismas vadovavosi BVK 10 straipsnio 1 dalies, 11 straipsnio 1 dalies, 85 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 2 dalies, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) XVI skyriaus 102, 108 punktų, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 65 punkto nuostatomis, rėmėsi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsniu.

10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme, kurią vykdyti nurodyta kalėjimo režimu. Teismas, įvertinęs bylos duomenis konstatavo, kad nuo 2004 m. liepos 21 d. pareiškėjui buvo suteikta 50 trumpalaikių pasimatymų su sutuoktine, pareiškėją lankė ir kiti artimieji. Teismas nenustatė, kad trumpalaikio pasimatymo metu pareiškėjui kokiu nors būdu buvo trukdoma bendrauti su artimaisiais, pareiškėjui buvo net suteikti papildomi pasimatymai su mama.

11. Teismas nenustatė duomenų, kad pareiškėjas ar kiti asmenys ginčui aktualiu laikotarpiu (t. y. nuo 2014 m. kovo 28 d.) būtų kreipęsi į Lukiškių TI-K administraciją su prašymu suteikti ilgalaikį pasimatymą. Pareiškėjo 2017 m. gegužės 4 d. prašymas Lukiškių TI-K suteikti ilgalaikį pasimatymą su sutuoktine buvo pateiktas po skundo teisme priėmimo. Be to, iš Lukiškių TI-K pateiktos pasimatymų apskaitos žurnalo buvo matyti, kad trumpalaikis pasimatymas su sutuoktine paskutinį kartą pareiškėjui suteiktas 2012 m. sausio 12 d., o dėl pažeistų teisių nesuteikiant ilgalaikių pasimatymų su sutuoktine jis kreipėsi praėjus penkeriems metams po to, kai nustojo matytis su sutuoktine. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtų siekęs gauti ilgalaikių pasimatymų su savo sutuoktine ar kitais artimaisiais. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu buvo sudarytos galimybės bendrauti su savo vaiku, palaikyti ryšius su kitais šeimos nariais. Teismas nurodė, jog vien abstraktūs pareiškėjo teiginiai dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo, nepagrindžiant ir neįrodant aplinkybės, kad pareiškėjas ar jo artimieji laisvės atėmimo įstaigos administracijai apskritai teikė prašymą skirti ilgalaikius pasimatymus, o Lukiškių TI-K administracija tokio prašymo netenkino, nesudarė pagrindo teigti, kad laisvės atėmimo įstaigos administracija pareiškėjo atžvilgiu nurodytais aspektais veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal BVK ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nuostatas ar kitus teisės aktus.

12. Teismas pažymėjo, kad bausmės vykdymo procese yra nustatomas laisvės atėmimo bausmės vykdymo režimas (BVK 112 straipsnio 1 dalis) ir taikomas tam tikras nuteistųjų teisių suvaržymas, todėl tam tikras nepatogumų sukėlimas ir pasirinkimo laisvės apribojimas nuteistiesiems bei su tuo susiję neigiami išgyvenimai, paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Ta aplinkybė, kad Bausmių vykdymo kodekse nėra įtvirtinta teisė gauti ilgalaikių pasimatymų nuteistiesiems, atliekantiems bausmę kalėjimuose, nevertintina kaip pažeidžianti įstatymų nustatytą nuteistųjų teisę pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis.

13. Aplinkybė, kad Lukiškių TI-K iki 2017 m. sausio 1 d. nebuvo įrengtos ilgalaikiams pasimatymams skirtos patalpos, taip pat, teismo vertinimu, nepatvirtino, kad pareiškėjas ar jo sutuoktinė būtų kokiu nors būdu išreiškę valią būtent dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo, ir nereiškia, jog nagrinėjamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo teisės.

14. Taigi teismas nenustatė, kad pareiškėjas būtų išreiškęs savo valią dėl ilgalaikių pasimatymų organizavimo, laisvės atėmimo įstaigai neprivalant ex officio šių pasimatymų organizuoti be asmenų, kuriems ribojama laisvė, prašymo, nebuvo pagrindo konstatuoti, kad atsakovo veiksmas (neveikimas) buvo neteisėti. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė į privatų gyvenimą nebuvo pažeista ar nepagrįstai apribota, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 15. Pareiškėjas G. R. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 86–90), kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priteisti jam neturtinę žalą.

16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja skunde išdėstytus argumentus dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo. Papildomai nurodo, kad trumpalaikių pasimatymų patalpos tinkamai buvo įrengtos tik 2010 m., nes iki tol patalpoje buvo tik kilimas, stalas ir dvi kėdės. 2010 m. patalpoje atsirado lova, tačiau ir tai, pareiškėjo manymu, neužtikrino tinkamų susitikimų.

17. Nurodo, kad papildomus susitikimus buvo galima turėti nuo 2016 m. balandžio 1 d., tačiau tai padaryti yra sunku, dar sunkiau buvo susitarti, kad susitikimas vyktų be pareigūnų. Nesutinka su teismo teiginiu, kad su sutuoktine turėjo 50 trumpalaikių pasimatymų ir nurodo, kad jų buvo apie 30. Nurodo, kad po stiklų įrengimo pasimatymų patalpoje nebuvo įmanoma susikalbėti.

18. Paaiškina, kad nuo 2008 pradėjo byrėti jo santykiai, dėl to pareiškėjas patyrė itin stiprius neigiamus išgyvenimus. Pakartojo, kad apie galimybę kreiptis į teismą sužinojo tik 2016 m., pagrasinus badauti.

19. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti (b. l. 97–100).

20. Nurodo, jog pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, o samprotavimais. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes, išsamiai ir objektyviai įvertinti situaciją, bei pagrįstai taikė ieškinio senatį. Apeliaciniame skunde nenurodomi nauji įrodymai ar faktinės aplinkybės, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra teisinio pagrindo jį naikinti.

21. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti (b. l. 93–94).

22. Nurodo, jog G. R. apeliaciniame skunde pateikia iš esmės tuos pačius motyvus, kurie buvo pateikti skunde pirmosios instancijos teismui, dėl kurių pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė. Sprendimas atitinka teisės aktų reikalavimus, jame buvo pasisakyta dėl visų pareiškėjo reikalavimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų nuo 2002 m. rugpjūčio 14 d. iki 2017 m. kovo 28 d. nesuteikiant jam ilgalaikių pasimatymų su artimaisiais ir žmona, atlyginimo.

24. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui už laikotarpį nuo 2002 m. rugpjūčio 14 d. iki 2014 m. kovo 27 d., o dėl likusio laikotarpio, atsižvelgęs į tai, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su prašymu suteikti ilgalaikį pasimatymą, pareiškėjui buvo suteikta trumpalaikių pasimatymų su sutuoktine ir kitais artimaisiais, konstatavo, kad atsakovas pareiškėjo atžvilgiu neveikė neteisėtai ir pareiškėjo teisė į privatų gyvenimą nebuvo pažeista ar nepagrįstai apribota, todėl pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

25. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

26. Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo iš esmės taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Taigi asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

27. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017; 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2570-438/2018). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka būtent pareiškėjui.

28. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį. Taip pat pareiškėjas nenurodo jokių bylos įrodymais pagrįstų aplinkybių, kad jam negalėjo būti žinomi nacionalinės teisės aktai, suteikiantys teisinį pagrindą kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

29. Taigi šioje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino pareiškėjo skundo aplinkybes dėl laikotarpio nuo 2014 m. kovo 28 d. iki 2017 m. kovo 28 d.

30. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

31. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 85 straipsnyje, kuriame įtvirtintos paprastajai grupei priskirtų kalėjime laikomų nuteistųjų teisės, be kitų, numatyta teisė gauti vieną trumpalaikį pasimatymą per du mėnesius (2 p.), gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat gauti smulkiųjų paketų su spauda (3 p.), vieną kartą (nuo 2016 m. balandžio 1 d. – du kartus) per savaitę paskambinti telefonu (5 p.). Taigi, BVK nėra numatyta paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų teisė turėti ilgalaikius pasimatymus. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas trumpalaikis pasimatymas kalėjimo direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno leidimu su sutuoktiniu, sugyventiniu arba asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką, jei nei nuteistasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu arba neturi sugyventinių, gali vykti be pataisos įstaigos atstovo.

32. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) 2013 m. liepos 9 d. sprendime byloje Varnas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42615/06), taip pat ir 2018 m. liepos 3 d. nutarime Henrikas Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 78123/13) pažymėjo, kad nepaisant to, jog teismas išreiškė pritarimą dėl perėjimo prie ilgalaikių pasimatymų su sutuoktiniu suteikimo kai kuriose Europos šalyse, teismas dar nėra aiškinęs Konvencijos taip, kad susitariančiosios valstybės privalo numatyti tokius pasimatymus. Taigi, tai yra sritis, kurioje susitariančiosios valstybės turi plačią nuožiūros laisvę nuspręsti, kokių veiksmų imtis tam, jog būtų užtikrintas Konvencijos laikymasis, atsižvelgiant į visuomenės ir pavienių asmenų poreikius ir išteklius.

33. Pažymėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime yra konstatavęs, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją inter alia (be kita ko) konstitucinį teisinės valstybės principą Seimui, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucijai, įstatymais ir kitais teisės aktais reguliuojant šeimos santykius kyla pareiga atsižvelgti į reguliuojamų santykių specifiką, inter alia į teisinių santykių subjektų ypatumus, objektyviai lemiančius būtinybę juos apibrėžti tų konkrečių santykių, kurių dalyviai jie yra, kontekste. Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją asmens, padariusio nusikaltimą, laisvė gali būti suvaržyta įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka; suvaržius tokio asmens laisvę, gali būti apribotos jo teisės ir laisvės (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 24 d., 2015 m. vasario 26 d. nutarimus); nustatyti ir taikomi ribojimai neturi pažeisti atitinkamos žmogaus teisės esmės (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d., 2003 m. kovo 24 d., 2015 m. vasario 26 d. nutarimus).

34. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė į ilgalaikius pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis (žr., pvz., 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-889/2013 ir kt.). Konvencijos 8 straipsnis numato, jog kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas (1 d.), o valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti (2 d.).

35. Šiuo aspektu Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad kalinimas, kaip ir bet kokia kita laisvės apribojimo priemonė, yra susijęs su privataus ir šeimos gyvenimo ribojimais. Tokie apribojimai kaip susitikimų su šeima skaičiaus nustatymas, šių susitikimų stebėjimas ir jeigu padarytos nusikalstamos veiklos pobūdis reikalauja, specialaus kalėjimo režimo taikymas arba konkrečios susitikimų tvarkos nustatymas reiškia Konvencijos 8 straipsnio teisių ribojimą, bet patys savaime šių nuostatų nepažeidžia. Bet kuriuo atveju kiekvienas ribojimas turi būti taikomas įstatymų nustatyta tvarka ir turi siekti vieno ar daugiau teisėtų tikslų ir turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje (žr., pvz., 2007 m. sausio 18 d. sprendimo byloje E. prieš Latviją (pareiškimo Nr. 73819/01) 166 p.; 2007 m. liepos 17 d. sprendimo byloje K. prieš Slovakiją (pareiškimo Nr. 48666/99) 127 p., ir 2003 m. balandžio 3 d. sprendimo byloje K. prieš Lenkiją (Nr. 2) (pareiškimo Nr. 31583/96) 144 p.).

36. EŽTT 2015 m. birželio 30 d. sprendime byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41418/04) pažymėjo, jog pasimatymų (apsilankymų) teisė yra esminė kalinamo asmens teisės į šeimos gyvenimo gerbimą dalis, kurią kalėjimo administracija leidžia jam, arba prireikus, padeda jam palaikyti ryšį su savo artima šeima (žr., pvz., EŽTT 2000 m. rugsėjo 28 d. sprendimo byloje M. prieš Italiją (Nr. 2) (pareiškimo Nr. 25498/94) 61 p.; 2014 m. kovo 18 d. sprendimo byloje Ö. prieš Turkiją (Nr. 2) (pareiškimų Nr. 24069/03, 197/04, 6201/06 ir 10464/07) 108–149 ir 154–164 p.). Taip pat pripažįstama, kad tam tikra kalinių ryšių su išoriniu pasauliu kontrolė yra būtina ir nėra savaime nesuderinama su Konvencija (žr., pvz., 2003 m. balandžio 29 d. sprendimo byloje Aliev prieš Ukrainą (pareiškimo Nr. 41220/98) 187 p.; 2001 m. rugsėjo 18 d. nutarimo priimtinumo klausimu byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 7 p.). Tokios priemonės galėtų apimti šeimos apsilankymų skaičiaus apribojimus, šių apsilankymų priežiūrą ir, jei tai pateisinama dėl nusikaltimo pobūdžio ir konkrečių individualių sulaikytųjų asmenų ypatybių, sulaikytųjų asmenų paskyrimą į specialųjį kalėjimo režimą arba specialią apsilankymų tvarką (žr., pvz., 2013 m. balandžio 23 d. sprendimo byloje Hagyó prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 52624/10) 84 p.).

37. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuteistųjų teisės į pasimatymą realizavimą sieja su asmens, kurio laisvė suvaržyta, valios išraiška tokį pasimatymą gauti. Nenustatęs, kad kalinamas asmuo savo valią dėl pasimatymo išreiškė prašymu kalinimo įstaigos administracijai, teismas negali konstatuoti pažeidimo teisių, kurių kalinamasis nebandė realizuoti prieš kreipdamasis teisminės gynybos į teismą, taigi ir neteisėtų kalinimo įstaigos veiksmų ar neveikimo (žr., pvz., 2017 m. vasario 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-87-438/2017; 2018 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-27-415/2018, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2074-261/2018).

38. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo nuteistasis (b. l. 48), laisvės atėmimo bausmę jam paskirta atlikti kalėjimo režimu (b. l. 21). Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K buvo suteikiami trumpalaikiai pasimatymai su žmona, dukra, mama (b. l. 50–53). Byloje nėra duomenų, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo (b. l. 54). Pareiškėjas prašymą suteikti ilgalaikį pasimatymą su žmona atsakovui buvo pateikęs tik po skundo teisme priėmimo, t. y. 2017 m. gegužės 4 d. (b. l. 56). Pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokių konkrečių teiginių, kad prašymą dėl ilgalaikio pasimatymo suteikimo būtų teikęs ir anksčiau.

39. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2018 m. balandžio 16 d. sprendime Nr. KT7-S3/2018, pažymėta, kad, be ilgalaikių pasimatymų, BVK yra įtvirtintos ir kitos nuteistųjų ryšių su šeima ir socialinių ryšių palaikymo formos: trumpalaikiai pasimatymai, pokalbiai telefonu, teisė gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat teisė gauti smulkiųjų paketų, dėl ko tokių asmenų teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą nėra pažeidžiama.

40. Vertindama apelianto argumentus dėl jo diskriminacijos kitų nuteistųjų, kalinamų pataisos namuose, atžvilgiu, teisėjų kolegija pažymi, kad jie yra abstraktaus pobūdžio, be to, kalėjimas ir pataisos namai yra skirtingos laisvės atėmimo bausmę vykdančių pataisos įstaigų rūšys, kuriose nuteistųjų laikymo sąlygos skiriasi ir yra reglamentuotos skirtinguose BVK skirsniuose. Taigi atmestini pareiškėjo argumentai, kad jis diskriminuojamas asmenų, kalinamų pataisos namuose, atžvilgiu.

41. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas, išanalizavęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą bei pareiškėjo nurodytas aplinkybes, nenustatė, kad atsakovas, vykdydamas jam teisės aktų nustatytas funkcijas bei priskirtus uždavinius, būtų tinkamai neatlikęs pavestų pareigų ar jas vykdęs pažeisdamas teisės aktų reikalavimus.

42. Atsižvelgiant į tai, kad be ilgalaikių pasimatymų, BVK yra įtvirtintos ir kitos nuteistųjų ryšių su šeima ir socialinių ryšių palaikymo formos (trumpalaikiai pasimatymai, pokalbiai telefonu, teisė gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat teisė gauti smulkiųjų paketų), į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas turėjo trumpalaikius pasimatymus su artimaisiais, buvo sudaryta galimybė susitikti ir be įstaigos darbuotojų priežiūros, be to, pareiškėjui buvo suteikiami ir papildomi trumpalaikiai pasimatymai, taip pat pareiškėjas turėjo teisę siųsti ir gauti neribotą skaičių laiškų ir vieną kartą (nuo 2016 m. balandžio 1 d. – du kartus) per savaitę paskambinti telefonu, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisės į šeimos gyvenimo gerbimą pažeidimą.

43. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Lukiškių TI-K neatliko neteisėtų veiksmų. Nenustačius būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundas atlyginti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, negali būti tenkinamas.

44. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. R. (G. R.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė