Legislator Case Law & Legislation
2020-01-15 Nr. AB-928-3-61-3-03384-2017-1 AI generated

2020-01-15 Nr. AB-928-3-61-3-03384-2017-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Case Number 2020-01-15 Nr. AB-928-3-61-3-03384-2017-1
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)
Decision Date
Outcome Nutartis

Legislator summary

AI generated

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. L. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir termino prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti.

Legislator headnote

AI generated

2020-01-15 Nr. AB-928-3-61-3-03384-2017-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: 1. Pareiškėja G. L. (toliau – ir pareiškėja) 2017 m. spalio 6 d. kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. 1A-231 (toliau – ir Sprendimas); 2) atnaujinti pareiškėjai terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Administracinė byla Nr. eA-52-261/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03384-2017-1

Procesinio sprendimo kategorija 12.10.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. L. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir termino prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja G. L. (toliau – ir pareiškėja) 2017 m. spalio 6 d. kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. 1A-231 (toliau – ir Sprendimas); 2) atnaujinti pareiškėjai terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti.

2. Pareiškėjos įsitikinimu, Departamentas neatsižvelgė į mokestinio ginčo byloje esančius dokumentus bei įrodymus, netinkamai taikė įstatymus. Pareiškėja 2017 m. rugsėjo 6 d. kreipėsi į Departamentą su prašymu atnaujinti terminą pateikti prašymą dėl proceso atnaujinimo bei atnaujinti mokestinio ginčo procesą dėl pareiškėjai paskaičiuotos mokestinės nepriemokos pagal Klaipėdos teritorinės muitinės 2014 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. (LM19)RŽ210-91, patvirtintą 2017 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 1A-83. Mokestinė nepriemoka muitinei paskaičiuota už pareiškėjos į Lietuvos Respubliką importuotą automobilį Bentley Arnage, Klaipėdos apygardos teismui 2016 m. lapkričio 18 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-82-606/2016 konstatavus, jog automobilis buvo importuotas kontrabandos būdu (Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. kovo 10 d. nutartimi šį nuosprendį paliko galioti). Pareiškėjos nuomone, konfiskavus šį automobilį, jai apskaičiuota mokestinė prievolė pasibaigė (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo redakcijos, galiojusios 2008 m. rugpjūčio 20 d., 93 str. 3 d.), tačiau, nepaisant to, Klaipėdos teritorinė muitinė 2017 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. 10000376558 apskaičiavo jai 46 340,94 Eur dydžio mokestinę nepriemoką ir nutarė ją nuskaičiuoti nuo jai priklausančių banko sąskaitų, tokiu būdu pažeisdama materialiosios teisės normas. Pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, kad ji automobilį į Lietuvos Respubliką importavo 2008 m. rugpjūčio 20 d., teigė pagrįstai maniusi, jog ji turi teisę į mokestinę lengvatą, tačiau, teismui konstatavus priešingai, laikytina, jog mokestinė prievolė jai atsirado 2008 m. rugpjūčio 20 d. Pareiškėja taip pat manė, jog delspinigiai jai paskaičiuoti už per ilgą laikotarpį.

Pareiškėja tvirtino, jog atsakovas neteisingai taikė Mokesčių administravimo įstatymo 160 straipsnio 5 dalies nuostatas, kadangi, jos nuomone, terminas pateikti prašymą dėl proceso atnaujinimo skaičiuojamas ne nuo konkretaus akto priėmimo dienos, o nuo dienos, kuomet paaiškėjo, jog yra pagrindas atnaujinti procesą. Pareiškėja Klaipėdos teritorinės muitinės turto arešto aktą Nr. 3(LM34)-22 gavo 2017 m. gegužės 19 d. ir, su juo nesutikdama, jį apskundė teismui (administracinė byla Nr. eI-1360-342/2017). Pareiškėja, 2017 m. gegužės 31 d. gavusi 2017 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. 10000376558, sužinojo apie jos atžvilgiu padarytus materialiosios teisės pažeidimus, tačiau nepateikė prašymo dėl proceso atnaujinimo, nes manė, kad šie teisės aktų pažeidimai bus ištaisyti nagrinėjant administracinę bylą Klaipėdos apygardos administraciniame teisme.

Pareiškėja tokį prašymą pateikė sužinojusi, jog teisme bus nagrinėjamas tik ginčas dėl turto arešto akto panaikinimo, todėl nežymiai praleido 3 mėnesių terminą prašymui pateikti. Be to, dėl Klaipėdos teritorinės muitinės klaidos (nurodžius klaidingą adresą) pareiškėja 2017 m. gegužės 3 d. raginimą dėl mokestinės nepriemokos apmokėjimo gavo tik 2017 m. liepos 7 d., po jos pačios pareikalavimo. Pareiškėja teigė apie jos atžvilgiu padarytus materialiosios teisės normų pažeidimus sužinojusi 2017 m. gegužės 31 d. 2017 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 1A-83 buvo patvirtinta mokestinė prievolė, tačiau įpareigojimo ją sumokėti nebuvo ir, kadangi automobilio nuosavybės teisė buvo perduota Lietuvos valstybei, pareiškėja nesitikėjo, jog iš jos bus reikalaujama sumokėti mokestinę prievolę su delspinigiais.

Taigi, pareiškėja terminą pateikti prašymą dėl proceso atnaujinimo praleido nežymiai (5 dienomis), dėl svarbių priežasčių (be kita ko, valstybės institucijų kaltės, pareiškėjos bandymo savo teises apginti kitais būdais). Pareiškėja aktyviai siekė savo interesų bei teisių apsaugos ginče, susijusiame su automobilio importu, be kita ko, dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 10 d. nutarties padavė kasacinį skundą, o neatnaujinus termino pateikti prašymą dėl proceso atnaujinimo jos teisės ir interesai būtų neproporcingai pažeisti, ji patirtų itin neigiamas pasekmes.

Pareiškėja taip pat nepritarė Sprendimo argumentams, susijusiems su pareiškėjos galimybe apskųsti sprendimus, su kuriais ji nesutinka, kadangi pareiškėja apie pagrindą procesui atnaujinti sužinojo tik po 2017 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. 1A-83 gavimo, be to, pareiškėja siekia ne kad būtų įvertinta, ar mokestinė prievolė jai nustatyta pagrįstai, o kad būtų konstatuota, jog atsiradusi prievolė jau yra pasibaigusi.

3. Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovui iš skundo neaišku, kurie muitinės sprendimai, pareiškėjos nuomone, priimti nesilaikant materialiųjų teisės normų reikalavimų ir pažeidė jos teisėtus interesus bei koks procesas turėtų būti atnaujintas. Pastebėjo, jog nors pareiškėja tvirtino, kad 2017 m. kovo 31 d. sprendimas Nr. 1A-83 priimtas grubiai pažeidžiant materialiosios teisės normas, ji šio sprendimo neapskundė. Pareiškėja teigė apie materialiosios teisės pažeidimus (t. y. aplinkybę, kad, konfiskavus automobilį, Departamentas ar Klaipėdos teritorinė muitinė nekonstatavo, jog pareiškėjos prievolė pasibaigė, nors privalėjo tai padaryti) sužinojusi vėliau, kai teisės aktų nustatyta tvarka gera valia nesumokėjus minėtu sprendimu įregistruotos mokestinės nepriemokos, mokesčių administratorius pradėjo taikyti Mokesčių administravimo įstatymo 106 straipsniu jam suteiktas priverstinio išieškojimo priemones (piniginių lėšų nurašymą iš banko sąskaitų, turto areštą ir pan.).

5. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, jog Departamento 2017 m. kovo 31 d. sprendimas Nr. 1A-83 buvo priimtas jau įsiteisėjus nutarčiai baudžiamojoje byloje (konfiskavus automobilį), todėl pareiškėjai įregistruota mokestinė prievolė neišnyko nei savaime, nei Departamentas nustatė kokius nors pagrindus jos išnykimui. Įvežtas automobilis buvo deklaruotas muitinėje, t. y. išleistas 2008 m. rugpjūčio 20 d., juo naudojosi pareiškėja (kai importo mokesčiai jau turėjo būti sumokėti), o sulaikytas ir konfiskuotas žymiai vėliau. Vadinasi, nėra pagrindo Mokesčių administravimo įstatymo 93 straipsnyje nurodytais pagrindais importo mokestinei prievolei išnykti.

6. Atsakovas akcentavo, jog pareiškėja pripažįsta, kad nežymiai praleido 3 mėnesių terminą. Pareiškėjos argumentas, kad apskundimo terminas praleistas „dėl kitų gynybos būdų įgyvendinimo“, atsakovo vertinimu, nelaikytinas svarbia, nuo jos valios nepriklausiusia aplinkybe, sutrukdžiusia laiku ir tinkamai realizuoti pažeistas savo teises.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 19 d. sprendimu atmetė pareiškėjos G. L. skundą.

8. Teismas nustatė, kad Muitinės kriminalinės tarnybos Klaipėdos skyrius 2014 m. balandžio 28 d. raštu Nr. (7.51)22T-900 informavo Klaipėdos teritorinę muitinę, kad pareiškėja, iš JAV į Lietuvą įveždama automobilį Bentley Arnage ir deklaruodama BAD importo rinkinyje Nr. 8LU96405889 kaip asmens, keičiančio gyvenamąją vietą, asmeninę nuosavybę, pateikė galbūt netikrą transporto priemonės nuosavybės teisę patvirtinantį dokumentą (angl. Certificate of title of a vehicle) ir nepagrįstai pasinaudojo importo mokesčių lengvata, dėl ko Muitinės kriminalinės tarnybos Klaipėdos skyriuje atliekamas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 199 straipsnio 1 dalį.

9. Klaipėdos teritorinė muitinė, remdamasi gauta informacija, priėmė 2014 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. (LM19)-RZ210-91, kuriuo panaikino muitinio įforminimo metu pritaikytą mokesčių lengvatą ir apskaičiavo bei įregistravo pareiškėjai už minėtą automobilį importo mokestinę prievolę muitinei: 36 000,00 Lt muito, 71 280,00 PVM ir 52 726,00 Lt PVM delspinigių. Pareiškėja, nesutikdama su priimtu sprendimu, 2014 m. gegužės 29 d. su skundu kreipėsi į Departamentą. Departamentas 2014 m. liepos 14 d. sprendimu Nr. 1A-4.13-399 sustabdė pareiškėjos skundo nagrinėjimą, iki bus baigtas ikiteisminis tyrimas ir priimtas galutinis procesinis sprendimas baudžiamojoje byloje.

10. Departamentas, gavęs informaciją, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. kovo 10 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1-82-606/2016 atmetė G. L. ir R. L. advokato apeliacinį skundą bei pripažino pagrįstu ir teisėtu Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nuosprendį, kuriuo G. L. pripažinta kalta, padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Baudžiamojo kodekso 199 straipsnio 1 dalyje, t. y. įvežusi į Lietuvos Respubliką automobilį, nepateikiant jo muitinės kontrolei ar siekiant jos išvengti, priėmė 2017 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. 1A-83, kuriuo patvirtino Klaipėdos teritorinės muitinės 2014 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. (LM19)-RZ210-91.

11. Pareiškėja padavė Departamentui 2017 m. rugsėjo 6 d. prašymą atnaujinti terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti bei atnaujinti mokestinio ginčo procesą, motyvuodama tuo, jog jos atžvilgiu buvo netinkamai pritaikytos materialiosios teisės normos. Departamentas 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimu Nr. 1A-231 netenkino pareiškėjos prašymo ir atsisakė atnaujinti mokestinio ginčo procesą dėl Klaipėdos teritorinės muitinės 2014 m. gegužės 9 d. sprendimu Nr. (LM19)-RŽ210-91 apskaičiuotos ir įregistruotos mokestinės prievolės.

12. Teismas, įvertinęs Sprendimo turinį, konstatavo, jog Departamentas, Sprendime nurodydamas, kad nėra motyvų atnaujinti terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti, iš esmės pasisakė ir dėl paties mokestinio ginčo atnaujinimo, t. y. sprendė ne tik dėl prašymo atnaujinti terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikimo, bet ir vertino, jog nėra pagrindų atnaujinti mokestinį ginčą. Iš skundo turinio matyti, jog pareiškėja siekia ne tik praleisto termino atnaujinimo prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikimo, tačiau nesutinka, jog tarp šalių kilęs mokestinis ginčas neatnaujintas, motyvuodama tuo, kad jos atžvilgiu netinkamai pritaikytos materialiosios teisės normos. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas nusprendė, jog jis, vertindamas galimybes atnaujinti mokestinio ginčo procesą, neperžengs pareiškėjos skundo ribų.

13. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, be kita ko, susijusią su pareiškėjos nurodytu Mokesčių administravimo įstatymo 160 straipsnio 2 dalies 7 punkte įtvirtintu proceso atnaujinimo pagrindu – pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą; taip pat atkreipė ypatingą dėmesį į pareiškėjos nurodytą Mokesčių administravimo įstatymo 93 straipsnio (redakcija, galiojusi 2007 m. liepos 3 d.) 2 dalį, kurioje nustatyta, kad muitinės administruojamų mokesčių mokestinė prievolė, be šio straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, taip pat pasibaigia, jei deklaravus prekes muitinės procedūrai įforminti: tos prekės iki jų išleidimo sulaikomos ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos, muitinės nurodymu sunaikinamos arba perduodamos valstybės nuosavybėn, arba sunaikinamos, arba negrįžtamai prarandamos dėl faktinės prekių prigimties, nenumatytų arba nenugalimos jėgos aplinkybių (2 p.); jeigu prekės sulaikomos jų neteisėto įvežimo metu ir tuo pačiu metu arba vėliau konfiskuojamos (3 p.). Nagrinėjamu atveju automobilis buvo įvežtas ir deklaruotas muitinėje 2008 m. rugpjūčio 20 d. ir, kaip teisingai nurodė atsakovas, juo pareiškėja naudojosi, kuomet importo mokesčiai jau turėjo būti sumokėti. Automobilis buvo sulaikytas ir konfiskuotas ne iki jo išleidimo ir ne neteisėto įvežimo metu, todėl pareiškėjos argumentai dėl Mokesčių administravimo įstatymo 93 straipsnio 2 dalies 3 punkto taikymo nepagrįsti. Teismas akcentavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje išaiškinta, jog šioje teisės normoje pateikta samprata „neteisėto įvežimo metu“ turi būti suprantama ir aiškinama taip, kad prekių sulaikymas turi įvykti pirmosios Bendrijos muitų teritorijos patikros posto teritorijoje. Teismas priėjo prie išvados, kad importo mokestinė prievolė negalėjo išnykti pareiškėjos nurodytu pagrindu, todėl atsakovas pagrįstai netaikė šios materialiosios teisės normos. Pareiškėja nepateikė jokių akivaizdžių įrodymų, jog buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, todėl mokestinio ginčo procesas pagrįstai nebuvo atnaujintas.

III. 14. Pareiškėja G. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jos skundo reikalavimus.

Pareiškėja palaiko skunde išdėstytus savo argumentus, be kita ko, jog Klaipėdos teritorinė muitinė, sužinojusi apie automobilio konfiskavimą, turėjo pritaikyti Mokesčių administravimo įstatymo 93 straipsnio nuostatas ir konstatuoti, kad pareiškėjos mokestinė prievolė yra pasibaigusi. Mano, kad teismas neišsamiai išanalizavo aplinkybes ir teisės normas, pabrėžia, jog ji automobilį į Lietuvos Respubliką įvežė kaip jai priklausančią transporto priemonę (dėl to pareiškėjai ir pritaikyta mokestinė lengvata), įvežimo metu ji pagrįstai manė neturinti mokėti muito mokesčių. Automobilio patekimo į Lietuvos Respubliką aplinkybės buvo patvirtintos Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 10 d. nutartimi, todėl Mokesčių administravimo įstatymo 93 straipsnio 3 dalies nuostatos turėtų būti taikomos atsižvelgiant ne į įvežimo momentą, o į aplinkybių konstatavimo momentą. Pareiškėjos įsitikinimu, akivaizdu, kad automobilis negalėjo būti sulaikomas jo įvežimo metu, kadangi tuo metu jis nebuvo įvežtas neteisėtai, neteisėtumo pagrindai konstatuoti vėliau. Be to, teismas skundžiamame sprendime visiškai nepasisakė dėl pareiškėjai galbūt neteisėtai apskaičiuotų delspinigių (t. y. delspinigiai apskaičiuoti už 2 087 dienas, tokiu būdu pažeidžiant Mokesčių administravimo įstatymo 96 str., protingumo ir proporcingumo principus). Taigi, pareiškėjos atžvilgiu įstatymo nuostatos netinkamai pritaikytos du kartus – apskaičiuojant mokestinę nepriemoką, nors pats objektas buvo konfiskuotas ir perėjo Lietuvos Respublikos nuosavybėn, bei netinkamai apskaičiuojant delspinigius.

15. Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

16. Atsakovas pastebi, kad pareiškėja apeliaciniame skunde nurodė tokius pačius argumentus dėl pagrindo atnaujinti mokestinio ginčo procesą, jos prašymas grindžiamas savaip interpretuojamais teisės aktais, o nesutikimas su teismo sprendimu nepagrįstas. Atsakovas, nepritardamas pareiškėjos pozicijai, kad importo mokesčių skola atsiranda kokių nors faktų nustatymo momentu, vadovavosi 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (toliau – ir Sąjungos muitinės kodeksas), 85 straipsnio bei 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas), 201 straipsnio nuostatomis. Pažymi, kad baudžiamojoje byloje nustatyta, jog muitinio įforminimo metu pareiškėja pateikė netikrą transporto priemonės nuosavybės teisę patvirtinantį dokumentą ir nepagrįstai pasinaudojo importo mokesčių lengvata, taigi, jau automobilio įvežimo ir muitinio įforminimo metu ji turėjo pareigą teisingai deklaruoti prekę bei teisės aktų nustatyta tvarka už ją apskaičiuoti importo mokesčius, tačiau to neįvykdė. Klaipėdos teritorinė muitinė, gavusi informaciją apie nedeklaruotus importo mokesčius, vadovaudamasi Bendrijos muitinės kodekso 78 straipsniu, 2014 m. gegužės 9 d. sprendimu Nr. (LM19)RŽ210-91 pagrįstai perskaičiavo importo mokesčius pareiškėjai. Atitinkamai teisėtas ir pagrįstas Departamento 2017 m. kovo 31 d. sprendimas Nr. 1A-83. Įvežtas automobilis buvo deklaruotas muitinėje, t. y. išleistas 2008 m. rugpjūčio 20 d., pareiškėja juo naudojosi, automobilis sulaikytas ir konfiskuotas žymiai vėliau, todėl mokestinė prievolė negali išnykti pareiškėjos nurodytu Mokesčių administravimo įstatymo 93 straipsnio 3 punkto pagrindu, tai teisingai konstatavo ir teismas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl praleisto termino atnaujinimo prašymui dėl mokestinio ginčo bylos proceso atnaujinimo pateikti.

18. Pareiškėja 2017 m. rugsėjo 6 d. prašymu prašė atsakovo atnaujinti terminą pateikti prašymą dėl proceso atnaujinimo bei atnaujinti mokestinio ginčo procesą dėl pareiškėjai paskaičiuotų automobilio importo mokesčių.

19. Atsakovas 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimu Nr. 1A-231 atsisakė atnaujinti mokestinio ginčo procesą.

20. Pareiškėja, teikdama skundą pirmosios instancijos teismui, prašė panaikinti minėtą atsakovo sprendimą ir atnaujinti terminą prašymui pateikti dėl mokestinio ginčo bylos proceso atnaujinimo.

21. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundo netenkino ir paliko atsakovo sprendimą nepakeistą.

22. Pareiškėja, prašydama panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinį skundą grindžia nesutikimo argumentais dėl pirmosios instancijos teismo pateikto proceso atnaujinimo mokestinio ginčo byloje pagrįstumo.

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad termino atnaujinimas prašymui pateikti ir mokestinio ginčo bylos proceso atnaujinimas yra atskiri procedūriniai veiksmai ir turi būti nagrinėjami atskirai, nes tik atnaujinus praleistą terminą prašymui pateikti atsiranda vada vertinti proceso atnaujinimo pagrįstumą.

24. Pirmosios instancijos teismas, neatnaujinęs termino prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti, sprendė iš esmės dėl mokestinio ginčo bylos proceso atnaujinimo. Tai galėjo suklaidinti pareiškėją pasirenkant gynybinę poziciją ir apeliacinio skundo argumentų pasirinkimą, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 2 dalimi, pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti patikrintas nepaisant apeliacinio skundo ribų, nes priešingu atveju gali būti reikšmingai pažeistos pareiškėjos teisės į teisingą teisminį procesą.

25. Mokesčių administravimo įstatymo 160 straipsniu nustatyti mokestinių ginčų bylų proceso atnaujinimo pagrindai bei sąlygos. Minėto straipsnio 5 dalimi nustatyti prašymo dėl proceso atnaujinimo pateikimo terminai. Šiam ginčui yra aktualus nustatytas trijų mėnesių terminas, per kurį pareiškėja, sužinojusi arba turėjusi sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas, gali paduoti prašymą centriniam mokesčių administratoriui.

26. Pareiškėja prašo atnaujinti praleistą terminą 2017 m. rugsėjo 5 d. prašymui pateikti, skaičiuodama termino pradžia nuo 2017 m. gegužės 31 d., kada gavo Klaipėdos teritorinės muitinės 2017 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. 10000376558 dėl mokestinės nepriemokos nurašymo iš sąskaitų, esančių kredito įstaigose, nes tuo metu sužinojo apie jos atžvilgiu padarytus materialiosios teisės normų pažeidimus.

27. Mokesčių administravimo įstatymo 160 straipsnio 5 dalimi nustatyta, kad praleistas terminas gali būti atnaujintas, jei jis praleistas dėl svarbių priežasčių ir jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo, kuris nebuvo apskųstas, apskundimo termino pabaigos. Trijų mėnesių termino pradžia skaičiuojama nuo subjekto, teikiančio prašymą, sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.

28. Atsakovas 2017 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 1A-83 patvirtino Klaipėdos teritorinės muitinės 2014 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. (LM19)-RZ210-91 „Dėl skolos muitinei įregistravimo“, kuri nustatyta pareiškėjai apskaičiavus automobilio importo mokesčius.

29. Nurodytas sprendimas sudaro mokestinio ginčo dalyką, jis nebuvo apskųstas ir prašymas dėl termino atnaujinimo pateiktas nepraėjus vieneriems metams nuo minėto sprendimo apskundimo termino pabaigos, bet praleidus trijų mėnesių terminą. Todėl prašymas atnaujinti terminą atitinka jo pateikimo formalius reikalavimus ir turi būti nagrinėjamas, nustatant termino prašymui pateikti pradžią bei termino praleidimo priežastis ir vertinant, ar jos yra pakankamos terminui atnaujinti. Tik atnaujinus terminą prašymui pateikti gali būti sprendžiama dėl mokestinio ginčo bylos proceso atnaujinimo.

30. Atsakovas 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendime Nr. 1A-231 nurodė, kad nėra pagrindo atnaujinti terminą. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo sprendimo teisėtumą, dėl praleisto termino atnaujinimo nepasisakė ir jo praleidimo priežasčių nevertino. Daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismo sprendime neatsakyta į pareiškėjos pagrindinį reikalavimą atnaujinti terminą prašymui pateikti dėl mokestinio ginčo bylos proceso atnaujinimo, todėl teismo sprendimas neatitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 3 dalies reikalavimo, įpareigojančio teismą sprendime atsakyti į visus pagrindinius pareiškėjo reikalavimus.

31. Nustačius šį procesinį pažeidimą, yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 145 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos G. L. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 19 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė