A-261-2044-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Pareiškėja A-B

Administracinė byla Nr. Nr. A261-2044/2012

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00415-2011-0

Procesinio sprendimo kategorija 11.6.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. liepos 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,

dalyvaujant atsakovo atstovui Vladui Barodicai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. I. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. I. B. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Telšių žemėtvarkos skyriui, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant V. D., dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja S. I. B. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių žemėtvarkos skyriaus (toliau – ir Telšių žemėtvarkos skyrius) 2011 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. 37S-13 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Telšių r. sav. Viešvėnų sen. Rūdupių k. pilietei S. I. B.“.

Skunde (b. l. 2-3) paaiškino, kad nuo pat pirmojo kreipimosi į žemėtvarkos skyrių dienos ji pareiškė norą susigrąžinti visą jos tėvų P. G. ir E. G. valdytą žemę natūra. Tačiau atsakovas spręsdamas šį klausimą į pareiškėjos pageidavimą neatsižvelgė, priėmė sprendimą dėl nuosavybės teisių į turto dalį – 1,12 ha atkūrimą, kompensuojant pinigais. Pareiškėja nurodė, kad sprendimo dalies, kuria pareiškėjai nuosavybės teisės atkurtos į 0,62 ha žemės plotą, užimtą keliu Telšiai–Luokė, kompensuojant pinigais, pareiškėja neginčija.

Pareiškėja nesutinka su sprendimo dalimi, kuria atsakovas neatkūrė nuosavybės teisių grąžinant 0,50 ha žemės plotą natūra, argumentuodamas tuo, kad ji suteikta V. D. valstiečio ūkio steigimui. Pareiškėjos nuomone, sprendimo ši dalis yra neteisėta, nes V. D. žemė valstiečio ūkio steigimui buvo suteikta neteisėtai, 1990 m. sausio 25 d. nuosavybė V. D. vardu nebuvo įteisinta.

Atsakovas Telšių žemėtvarkos skyrius su skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 61-63) nurodė, kad Telšių rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas 1990 m. sausio 25 d. sprendimu Nr. 5 V. D. suteikė 14,61 ha žemės Rūdupių kaime valstiečio ūkio steigimui. 1990 m. vasario 14 d. Telšių rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto pirmininkas V. D. išdavė Valstybinės žemės nuosavybės aktą Nr.

10. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ buvo priimtas tik 1991 m. birželio 18 d. Šio įstatymo pagrindinė nuostata – Lietuvos Respublikos piliečiams grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas. Šis įstatymas priimtas praėjus vieneriems metams ir keturiems mėnesiams po to, kai V. D. buvo išduotas Valstybinės žemės nuosavybės aktas. V. D. žemė valstiečio ūkio steigimui buvo suteikta pagal tuo metu galiojusį 1989 m. liepos 4 d. priimtą Lietuvos Respublikos įstatymą Nr. XI-3066 „Dėl Lietuvos Respublikos valstiečio ūkio“.

Šio įstatymo 4 straipsnyje buvo nurodyta, kad valstiečio ūkis laikomas įsteigtu nuo valstybinės žemės nuosavybės akto išdavimo momento, įstatymo 7 straipsnyje buvo nurodyta, kad valstiečio ūkis negali būti mažesnis kaip 10 ha ir didesnis kaip 50 ha žemės ūkio naudmenų. Pažymėjo, jog nors į V. D. valstiečio ūkiui steigti suteiktos žemės ribas patenka dalis pareiškėjos tėvams priklausiusios žemės (0,50 ha), jam žemė valstiečio ūkiui steigti suteikta buvo pagal tuo metu galiojusius teisės aktus teisėtai ir pagrįstai.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėja prašymą grąžinti tėvams priklausiusią žemę pateikė 1991 m. rugsėjo 5 d., tai yra po to, kai buvo priimtas kitas įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir po to kai žemė buvo suteikta V. D. valstiečio ūkio steigimui. 2002 m. lapkričio 21 d. Telšių apskrities viršininko sprendimu Nr. 78-13116 pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės 11,89 ha žemę, iki nacionalizacijos valdytą pareiškėjos tėvų. Sprendimo 4 punkte buvo nurodyta, kad nuosavybės teisės į piliečiui tenkančią žemės valdos dalį – 1,12 ha bus atkurtos vėliau, apsisprendus pretendentei.

Tai reiškia, kad jau nuo 2002 m. lapkričio 21 d. pareiškėjai buvo žinoma, kad dalis žemės (0,50 ha) yra užimta valstiečio ūkio žeme ir dalis (0,62 ha) užimta keliu Telšiai–Luokė. Pažymėjo, kad iš priklausančio grąžinti žemės ploto 1,12 ha žemės plotas yra priskirtas valstybės išperkamai žemei. Dalis valstybės išperkamos žemės yra suteikta asmeniui pagal Valstiečių ūkio įstatymą, kita dalis užimta tiesiant kelią Telšiai–Luokė. Pagal 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 (Žin., 1997,65-1558) 12 straipsnį valstybės žemė išperkama, kai ji užimta valstybės ir savivaldybės kelių ir pagal įstatymą suteikta ir naudojama valstiečių ūkiui.

Tai, kad tokia žemė (užimta kelių ir suteikta ir naudojama valstiečių ūkiui) yra buvusiems savininkams ir jų įpėdiniams negrąžinama ir yra valstybės išperkama, numato ir šis įstatymas. Atsakovo nuomone, tai dar kartą patvirtina, kad V. D. valstiečio ūkiui suteikta žeme naudojasi teisėtai ir pagrįstai.

Nurodė, kad 2002 m. liepos 23 d. komisija konstatavo, kad pareiškėja nesutinka su jokiais kompensavimo būdais už valstybės išperkamą žemę. 2006 m. rugsėjo 15 d. Telšių rajono žemėtvarkos skyrius raštu pareiškėją informavo, kad jai nepareiškus valios dėl nuosavybės atkūrimo būdo, nuosavybės teisės bus atkurtos sprendimą priimančios institucijos pasirinktu būdu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (Žin., 1997, Nr. 90-2256) 3 punktu pareiškėja iki 2003 m. balandžio 1 d. turėjo pareikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo į valstybės išperkamą 1,12 ha žemės plotą. Pagal nurodytu nutarimu patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 82 punktą už valstybės išperkamą žemę atlyginama pinigais. Pareiškėjai nepareiškus valios iki nurodytos datos, vadovaudamiesi aukščiau nurodyto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo 3 punkto nuostatomis, 2011 m. birželio 8 d. raštu Nr. 37SD-(14.37.45)-524 pareiškėją informavo, kad yra parengtas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių žemėtvarkos skyriaus vedėjo sprendimo projektas „Dėl nuosavybės teisės atkūrimo S. I. B.“, kuriuo numatyta atkurti nuosavybės teises į pareiškėjai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 1,12 ha žemės, atlyginant šiuo būdu: kompensuojant pinigais. 2011 m. birželio 23 d. 10.00 val. Telšių žemėtvarkos skyriuje įvyko posėdis, kuriame pareiškėja dalyvavo ir kuriame buvo priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, atlyginant pinigais už valstybės išperkamą žemę. Sprendimas pareiškėjai buvo išsiųstas registruotu laišku.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimu pareiškėjos S. I. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Telšių rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1990 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. 5 piliečiui V. D. buvo suteiktas 14,61 ha žemės sklypas Nr. 2, esantis Viešvėnų apylinkės Rūdupių kaime (Viešvėnų kolūkis), valstiečių ūkiui steigti ir išduotas valstybinės žemės nuosavybės aktas (b. l. 23, 83-85). Iš Lietuvos Respublikos Telšių apskrities Žemės ūkio departamento Telšių rajono žemės ūkio valdybos Viešvėnų agrarinės reformos tarnybos 1996 m. balandžio 18 d. pažymėjimo Nr. 74 matyti, kad V. D. skiriant žemę valstiečių ūkiui kurti 0,45 ha primatuoti iš būsimos žemės savininkės S. I. B. žemės, esančios Rūdupių kaime.

Teismas nurodė, kad remiantis 1989 m. liepos 1 d. įstatymu „Dėl Lietuvos TSR valstiečio ūkio“ ir Lietuvos Ministrų Tarybos 1989 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 161 „Dėl priemonių Valstiečio ūkio įstatymo nuostatoms įgyvendinti“ pageidaujantiems ūkininkauti asmenims žemė buvo suteikiama nemokamai iš valstiečių ūkiams skiriamos žemės fondo, o į šį fondą žemė buvo paimama iš valstybinio rezervo, valstybinių miškų fondo, tarybinių ūkių, kolūkių ir kitų įmonių bei organizacijų. Nors nemokamai valstybės suteikta žemė ir sudarė valstiečio ūkio nuosavybės objektą, tačiau disponavimo teisė tokia žeme buvo apribota, t. y. valstiečio ūkio žemė negalėjo būti perkama, parduodama, išnuomojama ir įkeičiama (5 str. 1 ir 3 d.).

Įstatymų leidėjas 1991 m. liepos 25 d. priėmė Žemės reformos įstatymą, kurio 1 straipsniu nustatė, kad šis įstatymas reglamentuoja žemės nuosavybės santykius ir žemės reformos tvarką. Pagal 1991 m. liepos 25 d. įstatymo Nr. I-1608 „Dėl Lietuvos Respublikos Žemės reformos įstatymo įsigaliojimo tvarkos“ 1 straipsnį Žemės reformos įstatymas įsigaliojo nuo 1991 m. rugsėjo 1 d. ir nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos buvo sustabdytas žemės skyrimas pagal Valstiečio ūkio įstatymą. 1991 m. liepos 25 d. Žemės reformos įstatymo redakcija įtvirtino ir naują taisyklę, reglamentavusią valstiečių ūkiui suteiktos žemės išpirkimą. Vadovaujantis šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi pagal Valstiečio ūkio įstatymą suteiktą daugiau negu turėtą nuosavybės teise žemę asmuo privalėjo išsipirkti per 25 metus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.

Vyriausybės 1991 m. lapkričio 18 d. nutarimo Nr. 473 „Dėl perkamos žemės, miško ir vandens telkinių nominalios kainos bei išpirkimo tvarkos nustatymo“ 6.8 ir 6.10 punktai nustatė, kad asmenys, pagal Lietuvos Respublikos valstiečio ūkio įstatymą gavę žemės privačiam ūkiui steigti, už perkamą iš valstybės žemę ar mišką turėjo pradėti mokėti 1992 metais, rajono valdybai potvarkiu nustačius perkamos žemės kainą ir mokėjimo tvarką. Pirmaisiais metais turėjo būti sumokama ne mažiau kaip 20 procentų nustatytos žemės kainos, per kitus 2 metus – ne mažiau kaip po 10 procentų kasmet, o likusi suma – lygiomis dalimis per 22 metus. Vyriausybei 1993 m. gruodžio 6 d. priėmus nutarimą Nr. 909 „Dėl parduodamos valstybinės žemės ir valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo ir jos taikymo tvarkos“1991 m. lapkričio 18 d. nutarimas Nr. 473 nuo 1993 m. gruodžio 11 d. neteko galios, o Žemės reformos įstatymu (1993 m. liepos 15 d. įstatymo redakcija) žemės išpirkimo terminas buvo sutrumpintas iki 10 metų.

Teismas padarė išvadą, kad nuo 1991 m. rugsėjo 1 d. nemokamai valstiečių ūkiui suteikta žemė tapo išperkama. Iki 2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymo Nr. IX-489 įsigaliojimo pareiškėja turėjo teisę išsipirkti valstiečių ūkiui suteiktą žemę Žemės reformos įstatymo 8 straipsnyje nustatyta tvarka. To nepadarius iki nurodytos datos, ši žemė tapo laisva valstybine žeme.

Teismas nustatė, kad V. D. 1998 m. sausio 16 d. Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. P78/98/0007 žemės ūkio veiklai nusipirko 7,76 ha žemės sklypą, esantį Rūdupių k., Viešvėnų sen. Iš Lietuvos Respublikos viršininko administracijos 1997 m. gruodžio 16 d. įsakymo Nr. 1117 matyti, kad V. D. nusipirko žemę, suteiktą privačiam ūkiui steigti. 1999 m. kovo 31 d. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus pažymoje Nr. 99/01-308 nurodoma, kad į 7,76 ha žemės sklypą, kurį V. D. nustatyta tvarka iš valstybės pirko, įeina 0,40 ha buvusi P. G. žemė.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad byloje pakankamai rašytinių įrodymų, leidžiančių konstatuoti, jog V. D. buvo leista pirkti žemę valstiečio ūkiui steigti, jog V. D. už ją sumokėjo, tai yra ją nusipirko.

Teismas pabrėžė, kad 2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymu Nr. IX-489 Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnis buvo papildytas 11 punktu, kuris nustatė (reiškė), kad pagal įstatymus suteikta ir naudojama valstiečių ūkiui žemė, jeigu šią žemę jos naudotojui buvo leista pirkti ir už ją sumokėti pinigai ar valstybės vienkartinės išmokos, priskiriama valstybės išperkamai žemei ir nuosavybės teisės į ją natūra šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems piliečiams negali būti atkuriamos. Teismas konstatavo, kad atsakovas netenkindamas pareiškėjos prašymo atkurti nuosavybės teises grąžinant žemę buvusioje vietoje (natūra) elgėsi teisėtai, nes prašoma sugrąžinti natūra žemė teisėtai suteikta valstiečio ūkiui bei todėl priskiriama valstybės išperkamai.

Teismas nustatė, kad pareiškėja 1991 m. rugsėjo 5 d. pateiktame prašyme grąžinti žemę nurodė, jog prašo susigrąžinti žemę buvusioje vietoje (natūra). Pareiškėja nepakeitė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, žinodama, kad žemė užimta valstiečio ūkiu, kaip ir pirminiu prašymu, prašė nuosavybės teises atkurti grąžinant žemę buvusioje vietoje. 2006 m. rugsėjo 15 d. Telšių rajono žemėtvarkos skyrius raštu informavo pareiškėją, kad jai nepakeitus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nuosavybės teisės bus atkurtos sprendimą priimančios institucijos pasirinktu būdu. Po šio pranešimo pareiškėja valios taip pat nepakeitė. 2011 m. birželio 8 d. raštu Nr.37SD-(14.37.45)-524 atsakovas informavo pareiškėją apie Telšių žemėtvarkos skyriaus priimtą sprendimo projektą, kuriuo numatyta pareiškėjai atkurti nuosavybės teises į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 1,12 ha žemės, atlyginant šiuo būdu: kompensuojant pinigais. 2011 m. birželio 23 d. Telšių žemėtvarkos skyriuje buvo priimtas sprendimas S. I. B. atkurti nuosavybės teises į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 1,12 ha žemės atlyginant kitais būdais – pinigais (už 1,12 ha žemės sklypo vertė – 1042 Lt, vienas tūkstantis keturiasdešimt du litai). Šio posėdžio metu dalyvavo ir pati pareiškėja. Kaip teismo posėdžio metu nurodė atsakovo atstovas, priimant ir šį sprendimą, pareiškėjai buvo siūloma pakeisti būdą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau pareiškėja kategoriškai atsisakė tai daryti.

Teismas, remdamasis Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d., 1995 m. kovo 8 d., 2001 m. balandžio 2 d. nutarimais, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. lapkričio mėn. 24 d. aprobuotomis Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimas ir teisės taikymo rekomendacijomis, konstatavo, kad pareiškėjos ginčijamas sprendimas savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, priimtas kompetentingo administravimo subjekto, jį priimant nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, todėl jis yra teisėtas ir pagrįstas.

III. Pareiškėja S. I. B. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkinti.

Apeliacinis skundas (b. l. 107-108) grindžiamas šiais argumentais:

1. Nuo pat pirmojo kreipimosi į žemėtvarkos skyrių dienos pareiškėja pareiškė norą susigrąžinti visą tėvų P. G. ir E. G. valdytą žemę natūra.

2. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį nuosavybė yra neliečiama, jos teises saugo įstatymai. Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjos teisės yra pažeistos, nesugrąžinant jai pagal Lietuvos Respublikoje galiojančius įstatymus priklausančios nuosavybės.

Atsakovas Telšių žemėtvarkos skyrius su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 122-125) nurodė iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjos skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkinamas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių žemėtvarkos skyriaus 2011 m. birželio 23 d. sprendimo Nr. 37S-13 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Telšių r. sav. Viešvėnų sen. Rūdupių k. pilietei S. I. B.“, kuriuo pareiškėjai atkurta nuosavybės teisė į 1,12 ha kompensuojant pinigais.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos S. I. B. skundą dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių žemėtvarkos skyriaus 2011 m. birželio 23 d. sprendimo Nr. 37S-13 panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą, kuriuo tenkinti pareiškėjos skundą.

Pažymėtina, kad nagrinėjamas bylos kontekste svarbu patikrinti, ar pagrįstai ir teisėtai trečiajam suinteresuotam asmeniui buvo suteiktas žemės plotas valstiečio ūkiui. Antra, svarbu patikrinti ir tai, ar Telšių žemėtvarkos skyrius tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias pinigines kompensacijas, kai negalima turto grąžinti natūra.

Dėl V. D. suteikto žemės sklypo Nr. 2 valstiečių ūkiui steigti

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, žemės suteikimą valstiečių ūkiams nustatė 1989 m. liepos 1 d. įstatymas „Dėl Lietuvos TSR valstiečio ūkio“ bei Lietuvos Ministrų Tarybos 1989 m. liepos 24 d. nutarimas Nr. 161 „Dėl priemonių Valstiečio ūkio įstatymo nuostatoms įgyvendinti“. Atlikus minėtųjų teisės aktų analizę, pažymėtina, kad pagal tuometį reglamentavimą Lietuvos TSR piliečiams, norintiems steigti valstiečio ūkį, žemė buvo suteikiama iš valstybinio rezervo, valstybinio miškų fondo, tarybinių ūkių, kolūkių bei kitų įmonių ir organizacijų žemės, paimtos į valstiečių ūkiams skiriamą žemės fondą, tačiau teisė disponuoti šia žemė buvo ribojama, nurodant, kad valstiečio ūkio žemė negali būti perkama, parduodama, išnuomojama arba keičiama. 1991 m. liepos 25 d. Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas naujas nemokamai valstiečių ūkiui suteiktos žemės išpirkimo institutas, t . y. steigiantys privatų ūkį piliečiai, kurie yra gavę žemės pagal Valstiečio ūkio įstatymą daugiau negu turėjo nuosavybės teise, perka ją iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.

Taigi, tam, kad būtų pripažintas faktas, jog tretysis suinteresuotas asmuo teisėtai įgijo ginčo žemės sklypą, reikalinga dviejų faktinių aplinkybių visuma, t. y. tai, kad pareiškėjas turėjo teisę išpirkti žemę bei pats žemės išpirkimo faktas.

Byloje nustatyta, kad Telšių rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1990 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. 5 piliečiui V. D. buvo suteiktas 14,61 ha žemės sklypas Nr. 2 valstiečių ūkiui steigti ir išduotas valstybinės žemės nuosavybės aktas. 1996 m. balandžio 18 d. Lietuvos Respublikos valdytojų administracijos Telšių apskrities Žemės ūkio departamento Telšių rajono žemės ūkio valdybos Viešvėnų agrarinės tarnybos pažymėjime Nr. 74 konstatuota, kad V. D. skiriant žemę valstiečių ūkiui kurti 0,45 ha yra primatuota iš būsimos žemės savininkės I. S. B. žemės, esančios Rūdupių kaime. V. D. 1998 m. sausio 16 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. P78/98/0007 žemės ūkio veiklai nusipirko 7,76 ha žemės sklypą, esantį Rūdupių k., Viešvėnų sen., į kurį, kaip matyti iš 1999 m. kovo 31 d. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus pažymos Nr. 99/01-308, įeina ir 0,40 ha buvusios P. G. žemės.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi minėtomis teisėmis normomis bei įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, konstatuoja, kad šiuo atveju tretysis suinteresuotas asmuo turėjo teisę pasinaudoti žemės išpirkimo institutu, nes jam buvo suteikta žemė valstiečių ūkiui steigti. Jis tinkamai, laiku realizavo jam suteiktą teisę išsipirkti žemę Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Taigi Telšių žemėtvarkos skyrius pagrįstai netenkino pareiškėjos prašymo atkurti nuosavybės teises į žemę, nes ši žemė buvo priskirta prie valstybės išperkamos žemės.

Dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai šiuo atveju neįmanoma grąžinti žemės natūra, svarbu patikrinti, ar Telšių žemėtvarkos skyrius tinkamai taikė teisės aktų normas ir nusprendė pareiškėjai sumokėti piniginę kompensaciją, o pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo šiuos santykius.

Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad ginčo atveju yra aktualios 1997 m. rugsėjo 29 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ nuostatos. Šio nutarimo 3 punkte įtvirtinta nuostata, kad piliečiai, kuriems nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, tačiau, kai nurodytu būdu pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių, prašymus nagrinėjančios institucijos privalo raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti kitus minėtame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl nuosavybės teisų atkūrimo būdo, nuosavybės teisės atkuriamos prašymus nagrinėjančios institucijos parinktu būdu.

Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad pareiškėja, nepraleidusi termino, 1991 m. rugsėjo 5 d. pateikė prašymą grąžinti žemę natūra. Telšių žemėtvarkos skyriaus 2002 m. liepos 23 d. akte konstatuota, jog pareiškėja buvo informuota apie tai, kad nėra galimybės atkurti teises į žemę natūra, tačiau pareiškėja su jokiais kitais kompensavimo būdais nesutiko. 2006 m. rugsėjo 15 d. Telšių žemėtvarkos skyrius pareiškėjai pakartotinai priminė, kad, nepareiškus valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, kai nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, bus parinktas nuosavybės teisių atkūrimo būdas ir bus pateikti dokumentai apskrities viršininkui dėl nuosavybės teisių atkūrimo sprendimo priėmimo. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėja po pakartotinio Telšių žemėtvarkos skyriaus priminimo išreiškė valią pasirinkti kitą nuosavybės teisės atkūrimo būdo. 2011 m. birželio 23 d. raštu Telšių žemėtvarkos skyrius pareiškėjai atkūrė nuosavybės teisės į 1,12 ha žemės, o parinktas atkūrimo būdas – kompensacija pinigais.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad Telšių žemėtvarkos skyrius pagrįstai, vadovaudamasis teisės normomis priėmė 2011 m. birželio 23 d. sprendimą, nes pareiškėjai, neišreiškus valios dėl nuosavybės atkūrimo būdo, įstatymai atsakovui suteikė teisę pačiam parinkti nuosavybės atkūrimo būdą, t. y. Telšių žemėtvarkos skyrius priėmė pagrįstą sprendimą skirti pareiškėjai už žemę, kurios neįmanoma grąžinti natūra, piniginę kompensaciją.

Remiantis šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Pareiškėjos S. I. B. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Veslava Ruskan