2021-09-29 Nr. AB-20175-3-61-3-01172-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eP-37-556/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01172-2019-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.10; 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2021 m. rugsėjo 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. D. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-210-629/2021 pagal pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl įsakymo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. D. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Muitinės departamentas) generalinio direktoriaus 2018 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. 1P-3836 „Dėl pareiginio laipsnio pervardijimo, pareiginės algos koeficiento ir priedo už laipsnį nustatymo V. D.“ (toliau – ir Įsakymas) 2.1 punktą, kuriuo jam nustatytas 9,1 pareiginės algos koeficientas; įpareigoti atsakovą įgyvendinti Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2017 m. sausio 30 d. įsakymą Nr. 1B-95 (toliau – ir 2017 m. sausio 30 d. įsakymas), nustatant pareiškėjui 15 pareigybės kategoriją nuo 2017 m. vasario 13 d. ir 10,14 pareiginės algos koeficientą nuo 2019 m. sausio 1 d.; iš atsakovo pareiškėjo naudai priteisti 3 981,60 Eur darbo užmokesčio nepriemokos, 0,07 procento dydžio delspinigius už kiekvieną pradelstą dieną nuo priteistos 3 981,60 Eur darbo užmokesčio nepriemokos sumos; iš atsakovo pareiškėjo naudai priteisti darbo užmokesčio nepriemoką nuo šios administracinės bylos pradėjimo iki teismo procesinio sprendimo visiško įvykdymo bei 0,07 procento dydžio delspinigius už kiekvieną pradelstą dieną nuo priteistos darbo užmokesčio nepriemokos sumos. Iš atsakovo pareiškėjo naudai priteisti proceso išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, jog yra Vilniaus teritorinės muitinės posto viršininkas, atliekantis pareigas (duomenys neskelbtini) kelio poste. Pareigas atliko vadovaudamasis Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2004 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. 3B-303 patvirtintu Vilniaus teritorinės muitinės kelio posto viršininko, atliekančio pareigas Medininkų, Lavoriškių, Šalčininkų, Raigardo postuose, pareigybės aprašymu. Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2015 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 1B-416 patvirtintas Vilniaus teritorinės muitinės posto viršininko pareigybės aprašymas.

3. Dar 2013 m. kovo 14 d. Muitinės departamento generalinio direktoriaus įsakymu Nr. 1B-164 buvo patvirtintas tik Vilniaus teritorinės muitinės Medininkų kelio posto viršininko pareigybės aprašymas, kuriuo šio konkretaus kelio posto viršininkui nustatyta 15 pareigybės kategorija, algos koeficientas – 7,8. 2017 m. sausio 30 d. įsakymu buvo patvirtintas Vilniaus teritorinės muitinės posto viršininko pareigybės aprašymas, nustatyta A lygio 15 pareigybės kategorija. Pareiškėjas teigė, kad visiems Vilniaus teritorinės muitinės posto viršininkams buvo nustatyta A 15 pareiginė kategorija su algos koeficientu – 7,8. Šiuo įsakymu netekusiu galios buvo pripažintas Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2013 m. kovo 14 d. įsakymas Nr. 1B-164.

4. Pareiškėjas nurodė, kad jo einamai Vilniaus teritorinės muitinės kelio posto viršininko pareigybei turėjo būti nustatyta 15 pareigybės kategorija, atitinkamai perskaičiuotas ir išmokamas didesnis darbo užmokestis. Pareiškėjas teigė, kad 2017 m. sausio 30 d. įsakymas niekada nebuvo įgyvendintas, jo pareigybei ir toliau buvo taikoma 14 pareigybės kategorija, mokamas darbo užmokestis nebuvo perskaičiuotas, faktiškai atitiko 14 pareigybės kategoriją. Pasak pareiškėjo, Įsakymu buvo klaidingai nustatytas pareiginės algos koeficientas 9,1, kadangi atskaitos tašku nepagrįstai imtas A14 pareiginei kategorijai priskirtinas pareiginės algos koeficientas. Atsakovas, apskaičiuodamas pareiškėjo pareiginės algos koeficientą, privalėjo atskaitos tašku laikyti visiems Vilniaus teritorinės muitinės postų viršininkams taikytiną A15 pareiginei kategorijai priskirtą pareiginės algos koeficientą 7,8, dauginant iš pareigūnui priskirtos kvalifikacinės klasės koeficiento (7,8x1,3=10,14).

5. Pareiškėjas tvirtino, kad nuo 2017 m. vasario 13 d. atlyginimas jam buvo neteisėtai sumažintas taikant pareiginės algos koeficientą 7,0 vietoj taikytino koeficiento 7,8, o nuo 2019 m. sausio 1 d. taikant pareiginės algos koeficientą 9,1 vietoje – 10,14. Nuo 2019 m. sausio 1 d. pareiškėjui už laipsnį priklauso koeficientas 1,2, nuo 2019 m. vasario 1 d. už vidaus tarnybos laipsnį paskirtas 1,3 koeficientas.

6. Pareiškėjas nurodė, kad iki 2019 m. sausio 1 d. pareiškėjui buvo skaičiuojamas 24 proc. priedas už stažą. Nuo 2019 m. sausio 1 d. pareiškėjui taikytinas 27 proc. priedas už darbo stažą, nuo 2019 m. vasario 1 d. – 28 proc. priedas. Pažymėjo, kad per visą ginčo laikotarpį nepagrįstai neįgyvendinant 2017 m. sausio 30 d. įsakymo, pareiškėjo skaičiavimais, darbo užmokesčio nepriemoka – 3 981,60 Eur, šis dydis nuolat auga.

7. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas, priėmęs įsakymą dėl naujo pareigybės aprašo patvirtinimo Vilniaus teritorinės muitinės postų viršininkams, privalėjo šio aprašo nuostatas taikyti visiems postų viršininkų pareigas einantiems pareigūnams, įskaitant ir pareiškėją.

8. Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

9. Muitinės departamentas nurodė, jog analizuojant Vilniaus teritorinės muitinės Medininkų kelio posto viršininko pareigybės aprašymą, patvirtintą 2013 m. kovo 14 d. Muitinės departamento generalinio direktoriaus įsakymu Nr. 1B-164, tuo metu Medininkų kelio postas buvo didžiausias Lietuvos muitinės postas, kuriame buvo didžiausias darbo krūvis ir sudėtingumas. Todėl Medininkų kelio posto viršininko pareigybės aprašymas buvo patvirtintas atskiru įsakymu. Akcentavo, kad atsižvelgus į skirtingą postų krūvį, atsakomybę ir funkcijas, įgyvendinti šį įsakymą pareiškėjo atžvilgiu nebuvo jokio teisinio pagrindo.

10. Atsakovas paaiškino, kad valstybės tarnautojo karjera ir pareigų lygiavertiškumas tuo metu galiojusiame Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme (toliau – ir VTĮ) buvo susieti su valstybės tarnautojo pareigybės kategorija. To paties pavadinimo pareigybės galėjo būti skirtingų kategorijų, pavyzdžiui, posto viršininko pareigybė gali būti nuo 13 iki 15 kategorijos. Todėl perkėlimas iš 14 kategorijos posto viršininko į 15 kategorijos posto viršininko pareigas laikomas perkėlimu į aukštesnės kategorijos pareigas. Atsakovas tvirtino, kad Muitinės departamentas nustatyti pareiškėjui 15 kategoriją galėjo tik jam laimėjus konkursą arba atliktus jo veiklos vertinimo procedūrą.

11. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareigybės aprašymo tvirtinimas įstaigos vadovo įsakymu tik patvirtina nustatomas pareigūno funkcijas, bet ne konkretaus pareigūno koeficientą. Neteisinga suprasti pareigybės priskyrimą A14 pareigybės kategorijai kaip diskriminuojantį. Šis teisės aktas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 2 straipsnio 2, 6 ir 14 dalimis, 53 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bei 54 straipsniu. Pareiškėjas, skųsdamas Įsakymo 2.1 punktą, nenurodė, kokie teisės aktai buvo pažeisti priimant šį teisės aktą.

12. Muitinės departamentui iš skundo turinio buvo akivaizdu, kad pareiškėjui teisines pasekmes sukėlė būtent 2017 m. sausio 30 d. įsakymas. Atsakovo nuomone, pareiškėjas faktiškai iškėlė ginčą būtent dėl šio įsakymo, tačiau pateikė skundą teismui praėjus daugiau kaip dvejiems metams po šio įsakymo įsigaliojimo, todėl darė išvadą, kad praleido terminą prašymui paduoti.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. sausio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

14. Teismas nustatė, kad skundžiamu Įsakymu pareiškėjui suteiktas II rango muitininko pareiginis laipsnis buvo pervardintas į vidaus tarnybos majoro laipsnį (1 punktas), o ginčijamu 2.1 punktu pareiškėjui nustatytas pareiginės algos koeficientas – 9.1.

15. Teismas vertino, kokios aplinkybės lėmė ginčijamo Įsakymo 2.1 punkto priėmimą bei nustatė, kad nuo 2019 m. sausio 1 d. Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statutas, reguliavęs muitinės sistemoje dirbančių asmenų teises ir pareigas, neteko galios 2018 m. birželio 29 d. įstatymu Nr. XIII-1389. Vadovaujantis 2018 m. birželio 29 d. įstatymu Nr. XIII-1381 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto pakeitimo“ (toliau – ir Statuto pakeitimo įstatymas), nuo 2019 m. sausio 1 d. finansų ministro valdymo srities statutinėms įstaigoms buvo pradėtas taikyti naujas teisinis reglamentavimas, t. y. Statutas. Nurodė, kad dėl nuo 2019 m. sausio 1 d. pasikeitusio teisinio reguliavimo muitinės pareigūnai laikomi vidaus tarnybos sistemos pareigūnais, tarnaujančiais Statuto nustatyta tvarka ir jų atlyginimas skaičiuojamas laikantis būtent šios tvarkos.

16. Teismas pažymėjo, jog 2018 m. vasario 12 d. įsakymu Nr. 1P(V)-30 pareiškėjo nuo 2018 m. kovo 1 d. pareigų atlikimo vieta nustatyta (duomenys neskelbtini) kelio poste (prieš tai buvo Vilniaus Pašto poste). Byloje nebuvo duomenų, kad Vilniaus teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) kelio posto statusas, atsižvelgus į Statuto pakeitimus, būtų pasikeitęs ir tai galėtų lemti ir pareiškėjo statusą. Be to, jei pareiškėjas nesutiko būti perkeltas į šį postą, turėjo teisę įsakymą skųsti. Tokių duomenų nėra.

17. Pareiškėjo pareiginė alga nustatyta pagal Statute įtvirtintą teisinį reguliavimą. Pareiškėjo pareigos Vilniaus teritorinėje muitinėje priskiriamos II įstaigų grupei. Pareiginės algos koeficiento vienetas yra lygus Lietuvos Respublikos Seimo patvirtintam atitinkamų metų Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, valstybės tarnautojų, valstybės ir savivaldybių biudžetinių įstaigų darbuotojų pareiginės algos (atlyginimo) baziniam dydžiui. Pareiginė alga apskaičiuojama atitinkamą pareiginės algos koeficientą dauginant iš bazinio dydžio ir atsižvelgiant į įstaigų grupę, kuriai priskirta statutinė įstaiga, kurioje pareigūnas eina pareigas.

18. Įsakymu pareiškėjui buvo nustatytas pareiginės algos koeficientas 9,1. Teismas neturėjo teisinio pagrindo abejoti, kad jo pareiginė alga apskaičiuota tinkamai ir nustatytas pareiginės algos dydis atitinka teisinį reglamentavimą. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į atsakovą su prašymu jį perkelti į A lygio 15 kategoriją. Teismo posėdyje atsakovo atstovė pabrėžė, kad postų viršininkų pareigybių aprašymai 2015 m. ir 2017 m. buvo identiški, tik buvo nustatytos skirtingos pareigybių kategorijos, t. y. 14 ir 15. Atsakovas teigė, kad postuose darbo krūvis skyrėsi reikšmingai ir tai lėmė, kad atsakovas nustatė skirtingas kategorijas postų viršininkų pareigybėms. Pats pareiškėjas nurodė, kad 15-tą kategoriją turi 9 postų viršininkai, o 14-tą – 6 postų viršininkai.

19. Teismas pažymėjo, kad pagal patvirtintą Lietuvos muitinės struktūrą Vilniaus teritorinėje muitinėje yra 5 kelio postai. Atsakovas nurodė, kad Vilniaus teritorinės muitinės keturiuose postuose nustatyta 14-ta kategorija ir tik vienam kelio posto viršininkui – 15-ta kategorija. Taigi, pareiškėjas žinojo, jog ne visos postų viršininkų pareigybės priskirtos 15 kategorijai. Ta aplinkybė, kad, kaip jis teigia, tarnybinio vertinimo metu su direktore kalbėjo ir pastaroji jam žadėjo nustatyti 15 kategoriją, negali būti laikoma teisiniu pagrindu pareiškėjui nustatyti tokią kategoriją. Pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, jog jo pareigybė – (duomenys neskelbtini) kelio posto viršininkas – buvo priskirta 15 kategorijai. Tokių duomenų nėra ir jo Asmens byloje. Pažymėta, kad 2017 m. gruodžio 6 d. Tarnybinės veiklos vertinimo išvadoje pareiškėjo tarnybinė veikla įvertinta labai gerai ir siūlyta suteikti I-ą kvalifikacinę kategoriją, 2018 m. vasario 5 d. pareiškėjo, kaip Vilniaus teritorinės muitinės viršininko, atliekančio pareigas Vilniaus pašto poste, veikla įvertinta gerai.

20. Teismas vadovavosi Muitinės įstatymo 15 straipsnio 5 dalies (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d.), šio straipsnio 6 dalies, 17 straipsnio, Muitinės departamento nuostatų (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 18 d.) 18.6, 18.11 punktų nuostatomis. Nurodė, kad pareigybės aprašymą tvirtina ir dėl konkrečios muitinės postų pareigūnų pareigų atlikimo vietos sprendžia būtent Muitinės departamento generalinis direktorius. Pareiškėjas dirbo kelio poste, kuriame dėl darbo pobūdžio ir specifikos, pareigybei nustatyta 14 kategorija. Pareiškėjas nurodė, kad ne dėl jo vieno susiklostė tokia situacija, todėl teismas negalėjo vertinti, jog atsakovas pareiškėją diskriminavo. Situaciją lėmė kelio postuose nevienodas darbo krūvis. Muitinės departamento direktorius turėjo diskrecijos teisę spręsti dėl pareigūnų darbo vietos ir atitinkamai jų pareigybių priskyrimo tam tikrai kategorijai.

21. Teismas neturėjo pagrindo abejoti, kad atsakovas, veikdamas pagal jam suteiktą diskreciją, patvirtino pareigybių aprašymus, nustatė tarnautojų darbo vietą ir priskyrė pareigybes atitinkamoms kategorijoms.

22. Pareiškėjas neginčijo 2017 m. sausio 30 d. įsakymo. Jis teigė, kad juo remdamasis reiškia reikalavimą įpareigoti atsakovą šį įsakymą vykdyti pareiškėjo atžvilgiu.

23. Teismas iš pareiškėjo Asmens byloje esančių duomenų nustatė, kad pagal Muitinės departamento direktoriaus 2015 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 1B-413 patvirtintą pareigybės aprašymą, Vilniaus teritorinės muitinės posto viršininko nustatytas pareigybės lygis A, 14 kategorija. Jis su šiuo įsakymu susipažinęs raštu 2015 m. birželio 15 d. Jokių vėlesnių pareigybių aprašymų, kurie keistų jo, posto viršininko, teisinę padėtį, byloje nebuvo.

24. Teismas nurodė, jog savaime ta aplinkybė, kad 2017 m. sausio 30 d. įsakymu posto viršininko pareigybė priskirta A lygio 15 kategorijai, nepatvirtina, jog visų postų viršininkų pareigybės buvo to paties lygio. Tiek pareiškėjas, tiek ir atsakovas nurodo, kad buvo nustatytos postų viršininkų A lygio 14 ir 15 kategorijos pareigybės.

25. Teismas atsižvelgė į VTĮ (redakcija, galiojusi 2017 m. sausio 30 d.) 7 straipsnio 2 dalies, 3 priedo, 8 straipsnio 1, 3 ir 4 dalių, 2 ir 3 priedų, 8 straipsnio 7 dalies, Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 685 (toliau – ir Metodika), 5 punkto nuostatas.

26. Atsakovas paaiškino, kodėl būtent Vilniaus teritorinės muitinės Medininkų kelio posto viršininko pareigybės aprašymą, patvirtintą 2013 m. kovo 14 d. įsakymu, priskyrė A lygio 15 kategorijai ir tai lėmė, kad minėtas postas buvo didžiausias Lietuvos muitinės postas, kuriame vyravo didžiausias darbo krūvis ir sudėtingumas. Teismas neturėjo pagrindo abejoti šiais atsakovo argumentais. Pareiškėjas jų nepaneigė.

27. Teismas nurodė, kad būtent atsakovas, siekdamas užtikrinti efektyvų institucijai priskirtų funkcijų įgyvendinimą, turi teisę užtikrinti tinkamą muitinei priskirtų uždavinių įvykdymą ir spręsti pareigybių aprašymų tvirtinimo klausimą pagal suteiktą kompetenciją, analizuodamas konkrečią situaciją postuose, vertindamas veiklos sudėtingumą, krūvį ir kitas reikšmingas aplinkybes. Teismas neturėjo pagrindo abejoti, kad atsakovas įvertino konkretaus struktūrinio padalinio (posto) uždavinių ir funkcijų sudėtingumą, darbų krūvį. Pareiškėjas ir pats nenurodė, kad visuose postuose vienodas darbo krūvis ar atliekamos tokios pačios užduotys. Taigi, atsakovas turėjo teisę vertinti individualiai skirtingą postų krūvį, atsakomybę ir atliekamas funkcijas. Konstatuota, kad pareiškėjo teiginiai, jog atsakovas jo atžvilgiu turėjo įgyvendinti 2017 m. sausio 30 d. įsakymą yra teisiškai nepagrįsti.

28. Taip pat teismo atkreiptas dėmesys ir į tai, kad, jei atsakovas, kaip teigė pareiškėjas, neteisėtai nevykdė 2017 m. sausio 30 d. įsakymo, tai turėjo pats kreiptis į pastarąjį su prašymu jį vykdyti. Byloje tokių duomenų taip pat nebuvo. Be to, ir pats pareiškėjas turėjo galimybę imtis aktyvių veiksmų bei siekti užimti A lygio 15 kategorijos pareigas. Jis galėjo dalyvauti ir skelbiamuose konkursuose. Pareiškėjas nurodė, kad nė vienas posto viršininkas nedalyvavo konkursuose, tačiau tai yra kiekvieno pareigūno asmeninis pasirinkimas ir nepatvirtina atsakovo veiksmų neteisėtumo.

29. Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjui nustatytas pareiginės algos koeficientas 9,1 atitinkantis pagal ankstesnį teisinį reguliavimą galiojusią A lygio 14 pareigybės kategoriją, yra teisėtas ir pagrįstas atsakovo pateiktais duomenimis. Teismo vertinimu, atsakovas neturėjo teisinio pagrindo nustatyti A lygio 15 pareigybės kategorijos (pagal naująją Statuto redakciją, atitinkančią 10,14 pareiginės algos koeficientą). Pareiškėjo argumentai ir pateikti duomenys nepaneigia atsakovo veiksmų teisėtumo.

30. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl diskriminavimo buvo abstraktūs. 2017 m. sausio 30 d. įsakymo tvirtinimo metu Vilniaus teritorinės muitinės struktūroje buvo 14 postų, 14 kategorija buvo priskirta net 7 iš 14 Vilniaus teritorinės muitinės posto viršininko pareigybių aprašymų, keturi iš penkių postų viršininkų pareigybių aprašymų buvo priskirti 14 kategorijai. Posto viršininko pareigybė galėjo būti nuo 13 iki 15 kategorijos. Taigi, būtent Muitinės departamento vadovo diskrecija, kokios pareigybės kategorijai priskirti konkretų posto viršininką.

31. Kadangi pareiškėjo reikalavimas panaikinti Įsakymo 2.1 punktą ir įpareigoti atsakovą įgyvendinti 2017 m. sausio 30 d. įsakymą buvo atmestas, tai kiti reikalavimai laikyti išvestiniais ir atmesti kaip nepagrįsti. Atmetus pareiškėjo skundą, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 str. 1 d.).

III. 32. Pareiškėjas V. D. apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 21 d. sprendimą ir byloje priimti naują sprendimą: tenkinti skundo reikalavimus. Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

33. Pareiškėjo teigimu, 2017 m. sausio 30 d. įsakymu patvirtinta nauja Vilniaus teritorinės muitinės posto viršininko pareigybės aprašymo redakcija, taikytina visiems Vilniaus teritorinės muitinės posto viršininkams, be kita ko, ir pareiškėjui. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovas pagrįstai pareiškėjo atžvilgiu taikė ankstesnę – 2015 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 1B-416 patvirtintą – pareigybės aprašymo redakciją. Pirmosios instancijos teismas dėl 2017 m. sausio 30 d. patvirtintos naujos pareigybės aprašymo redakcijos netaikymo pagrįstumo iš esmės nepasisakė. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl ginčo esmės – būtinybės atitinkamą įsakymą priėmusiai institucijai šį įsakymą įgyvendinti.

34. Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas išplėtė teisės aktais atsakovo vadovui suteikiamos diskrecijos ribas. Teismas nepagrįstai pripažino, kad atsakovo vadovo teisė įstatymo nustatytose ribose spręsti dėl kiekvienos pareigybės kategorijos nustatymo savaime reiškia ir teisę selektyviai vykdyti / įgyvendinti ar nevykdyti / neįgyvendinti jau priimtų sprendimų.

35. Pareiškėjas tvirtino, kad 2017 m. sausio 30 d. įsakymu Muitinės departamento generalinis direktorius, pasinaudodamas savo diskrecija, nusprendė visoms Vilniaus teritorinės muitinės posto viršininko pareigybėms nustatyti vienodą – 15 pareigybės kategoriją. Pastebėjo, kad pareigybės aprašyme patvirtinta konkreti (fiksuota) pareigybės kategorija, o ne galimų kategorijų ribos.

36. Pareiškėjas teigė, jog 2017 m. sausio 30 d. įsakymu patvirtintas naujas pareiškėjo einamos pareigybės aprašymas neabejotinai pakeitė ankstesnį 2015 m. pareigybės aprašymą.

37. Pareiškėjas pabrėžė, kad, priešingai, nei nurodoma teismo sprendime, atsakovas nenustatė skirtingų pareigybių kategorijų konkrečių Vilniaus teritorinės muitinės postų viršininkų pareigybėms. 2017 m. sausio 30 d. įsakymu buvo nustatyta vienoda – 15 – pareigybės kategorija visų Vilniaus teritorinės muitinės posto viršininkų pareigybėms. Pareigybės aprašyme nėra nurodyti konkretūs muitinės postai, kurių viršininkams nustatyta kitokia pareigybės kategorija.

38. Pareiškėjas pažymėjo, kad darbo krūvio skirtumai neturi jokios teisinės reikšmės 2017 m. sausio 30 d. įsakymo įgyvendinimui, nei įsakyme, nei pareigybės aprašyme nėra numatyta galimybė siaurinti įsakymo taikymą atskirų muitinės postų viršininkams pagal konkretaus posto darbo krūvį. Be to, pareiškėjas pažymi, jog Lietuvos muitinėje yra taikoma pareigūnų rotacija tarp postų.

39. Pareiškėjas teigė, jog teismo sprendime yra parašytas tikrovės neatitinkantis faktas, jog pareiškėjui Vilniaus teritorinės muitinės viršininko 2013 m. spalio 16 d. įsakymu Nr. 1P(V)-391 buvo nustatyta pareigų atlikimo vieta (duomenys neskelbtini) kelio poste. Šiuo įsakymu pareiškėjui nustatyta darbo vieta buvo Vilniaus pašto posto viršininko pareigose. O Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2018 m. vasario 12 d. įsakymu Nr. 1P(V)-30 pareiškėjui nustatyta pareigų atlikimo vieta (duomenys neskelbtini) kelio poste, posto viršininko pareigose.

40. Pareiškėjas tvirtino, kad įsigaliojus 2017 m. sausio 30 d. įsakymui dėl posto viršininko pareiginės instrukcijos, Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2015 m. gegužės 29 d. įsakymas Nr. 1B-413 „Dėl Vilniaus teritorinės muitinės posto viršininko pareigybės aprašymo“, kuriuo nustatyta A14 pareigybės kategorija, prarado bet kokią teisinę galią, nes du įsakymai toms pačioms Vilniaus teritorinės muitinės posto viršininkų pareigybėms negali egzistuoti. Tokiu būdu visiems Vilniaus teritorinės muitinės postų viršininkams privalo būti taikoma 2017 m sausio 30 d. įsakymu Nr. 1B-95 patvirtinta posto viršininko pareiginė instrukcija su A15 pareigine kategorija.

41. Pareiškėjo teigimu, per visą ginčo laikotarpį, atsakovui nepagrįstai neįgyvendinant priimto 2017 m. sausio 30 d. įsakymo pareiškėjui išmokėtas nepagrįstai mažas darbo užmokestis.

42. Pareiškėjas 2021 m. sausio 20 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė rašytinius paaiškinimus ir prašymą pridėti prie bylos įrodymus: Muitinės postų pralaidumo procentais (lyginant su galimu 100 proc., esant įprastam darbo krūviui) 2019 m. duomenis; 2018 m. gegužės 24 d. atsakovo generalinio direktoriaus įsakymą dėl J. S. perkėlimo į Vilniaus teritorinės muitinės Centro postą.

43. Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o V. D. apeliacinį skundą atmesti.

44. Atsakovo teigimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nurodė analogiškas aplinkybes kaip ir pirminiame skunde, t. y. nesuformulavo aiškaus skundo pagrindo ir dalyko, kuriais remiantis būtų nustatytos ginčo ribos. Taip pat pareiškėjo skunde nėra jokių teisiškai pagrįstų argumentų dėl netinkamo ABTĮ normų aiškinimo ar taikymo, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog šiuo atveju yra kilęs ABTĮ nustatyta tvarka nagrinėtinas ginčas. Atsakovo teigimu, pareiškėjo nurodytos abstraktaus pobūdžio aplinkybės dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 21 d. sprendimo neturi būti laikytinos skundo dalyku.

45. Atsakovo tvirtinimu, pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija sprendime pasisakė dėl visų esminę reikšmę turinčių aplinkybių, kas lėmė teisėtą ir teisingą sprendimo priėmimą. Analizuojant pirmosios instancijos teismo sprendimą akivaizdu, kad teisėjų kolegija visapusiškai įvertino byloje pateiktus duomenis ir pagrįstai nustatė, kad priimdamas ginčijamą įsakymą atsakovas įgyvendino jam suteiktą diskrecijos teisę organizuoti Lietuvos Respublikos muitinės veiklą.

46. Atsakovas teigė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepasisakė dėl reikalavimo įgyvendinti 2017 m. sausio 30 d. įsakymą, kadangi toks pareiškėjo reikalavimas jau buvo nagrinėtas. Teismas, spręsdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, 2019 m. balandžio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI-2964-426/2019 nustatė pareiškėjui terminą iki 2019 m. balandžio 18 d. skundo trūkumams šalinti. Vienas iš nustatytų trūkumų buvo reikalavimo formulavimas (reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus suformuluotu būdu negalėjo būti nagrinėtinas administraciniame teisme). Pareiškėjas pašalino teismo nutartyje nurodytus skundo trūkumus. Tačiau, apeliaciniame skunde pareiškėjas vėl iš naujo kelia tą patį klausimą. Atsakovas manė, kad reikalavimas „įgyvendinti“ negali būti nagrinėjamas administraciniame teisme.

47. Atsakovas nurodė, kad nustatyti pareiškėjui 15 kategoriją buvo įmanoma tik jam laimėjus konkursą arba atliktus pareiškėjo veiklos vertinimo procedūrą. Todėl, pareiškėjo argumentas, kad atsakovas nusprendė visoms pareigybėms nustatyti vienodą kategoriją, yra nepagrįstas, prieštaraujantis teisės normoms ir neįmanomas įgyvendinti.

48. Atsakovas tvirtino, kad Vilniaus teritorinės muitinės postų viršininkai (tarp jų ir pareiškėjas) tuo metu savo pareigas atliko vadovaudamiesi pareigybės aprašymu, patvirtintu 2015 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 1B-413, galiojusiu nuo 2015 m. gegužės 29 d. iki 2019 m. kovo 4 d.

49. Atsakovas nurodė, kad apskaičiuodamas ir mokėdamas pareiškėjui darbo užmokestį vadovavosi galiojančiais teisės aktais, todėl pareiškėjo reikalavimai negalėjo būti laikomi pagrįstais.

IV. 50. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. sausio 27 d. nutartimi (toliau – ir LVAT Nutartis) pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 21 d. sprendimą paliko nepakeistą.

51. Teismas nurodė, kad byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2018 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. 1P-3836 „Dėl pareiginio laipsnio pervadijimo, pareiginės algos koeficiento ir priedo už laipsnį nustatymo V. D.“ 2.1 punkto, kuriuo pareiškėjui nustatytas 9,1 pareiginės algos koeficientas, teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjo prašymų įpareigoti atsakovą įgyvendinti 2017 m. sausio 30 d. įsakymą, nustatant pareiškėjui 15 pareigybės kategoriją nuo 2017 m. vasario 13 d. ir 10,14 pareiginės algos koeficientą nuo 2019 m. sausio 1 d.; iš atsakovo pareiškėjo naudai priteisti darbo užmokesčio nepriemoką bei delspinigius pagrįstumo.

52. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nesutinka su Įsakymo 2.1 punktu, kuriuo jam nustatytas 9,1 pareiginės algos koeficientas. Iš pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo turinio teismas nustatė, kad pareiškėjas, su skundu kreipdamasis į teismą, iš esmės siekė, kad jam būtų suteikta 15 pareigybės kategorija (nuo 2017 m. vasario 13 d.) ir 10,14 pareiginės algos koeficientas (nuo 2019 m. sausio 1 d.). Šį reikalavimą pareiškėjas sieja būtent su 2017 m. sausio 30 d. įsakymu, kuriuo buvo patvirtintas Vilniaus teritorinės muitinės posto viršininko pareigybės aprašymas, nurodant 15 šios pareigybės kategoriją. Taip pat pažymėjo, kad ginčijamas Įsakymas buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2, 6 ir 14 dalimis, Statuto 53 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 54 straipsniu. Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, Įsakymo priėmimą nulėmė tai, kad dėl nuo 2019 m. sausio 1 d. pasikeitusio teisinio reguliavimo muitinės pareigūnai laikomi vidaus tarnybos sistemos pareigūnais, tarnaujančiais Statuto nustatyta tvarka.

53. Teismo vertinimu, Įsakymas priimtas dėl reglamentavimo pasikeitimo, perskaičiuojant pagal Statutą pareiginės algos koeficientą ir atitinkamai skaičiuojant atlyginimą, o ne dėl naujo pareiginės algos koeficiento (kategorijos) suteikimo.

54. Teismas nurodė, kad naujas (aukštesnis) pareiginės algos koeficientas įprastai nustatomas per pareigūnų tarnybinės veiklos vertinimus ar paskyrus į naujas pareigas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė konkrečiu atveju buvus tokiems pagrindams, t. y. nei kad per jo tarnybinės veiklos vertinimą jam buvo suteikta 15 kategorija (10,14 pareiginės algos koeficientas), nei kad jis laimėjo konkursą į atitinkamos kategorijos pareigas.

55. Pareiškėjas savo teiginius, kad jam turėjo būti suteikta 15 kategorija (10,14 pareiginės algos koeficientas) iš esmės grindė tik 2017 m. sausio 30 d. įsakymu, kuris, pareiškėjo teigimu, turėjo būti įgyvendintas jo atžvilgiu. Tačiau teismas pažymėjo, kad pareigybės aprašymas bendrai apibrėžia tam tikrai pareigybei keliamus reikalavimus bei turimas pareigas ir teises. Pareigybės aprašymu nėra nustatoma konkrečiam pareigūnui taikoma pareigybės kategorija (pareiginės algos koeficientas).

56. Nagrinėjamu atveju, teismo vertinimu, nėra jokių duomenų, kad 2017 m. sausio 30 d. įsakymas būtų susietas su konkrečiu pareigūnu, t. y. pareiškėju. Nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų pasirašytinai supažindintas su 2017 m. sausio 30 d. įsakymu patvirtintu pareigybės aprašymu ar kad šio įsakymo pagrindu būtų priimtas individualaus pobūdžio vidaus administravimo sprendimas – įsakymas dėl aukštesnės kategorijos suteikimo konkrečiai pareiškėjui. Taigi, teismo nuomone, nebuvo pagrindo spręsti, kad 2017 m. sausio 30 d. įsakymas būtų taikytinas konkrečiai pareiškėjui. Todėl vien tik šio 2017 m. sausio 30 d. įsakymo egzistavimas nesudarė pagrindo spręsti, jog Įsakymu pareiškėjui buvo nustatytas neteisingas pareiginės algos koeficientas.

57. Teismas pažymėjo, kad jokių kitų pagrindų, kuriais remiantis pareiškėjui turėjo būti nustatyta 15 pareigybės kategorija (10,14 pareiginės algos koeficientas), pareiškėjas nenurodė. Iš pareiškėjo Asmens byloje esančių duomenų buvo matyti, kad pareiškėjui buvo suteikta A14 pareigybės kategorija. Ginčo metu galiojo Muitinės departamento direktoriaus 2015 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 1B-413 patvirtintas Vilniaus teritorinės muitinės posto viršininko pareigybės aprašymas, su kuriuo pareiškėjas buvo pasirašytinai supažindintas ir būtent kuriuo pareiškėjas vadovavosi, jame numatyta 14 pareigybės kategorija. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui ginčo metu buvo nustatyta 14 pareigybės kategorija, pasikeitus teisiniam reguliavimui Įsakymu pareiškėjui buvo pagrįstai nustatytas 9,1 pareiginės algos koeficientas, atitinkantis anksčiau pareiškėjo turėtą kategoriją. Vadovaujantis byloje surinktų duomenų visuma teismas nenustatė teisinio pagrindo ginčo atveju pareiškėjui nustatyti 15 pareigybės kategoriją (10,14 pareiginės algos koeficientą).

58. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas nurodė, kad panaikinti Įsakymo 2.1 punktą ir tenkinti kitus, išvestinius, skundo reikalavimus, t. y. įpareigoti atsakovą įgyvendinti 2017 m. sausio 30 d. įsakymą, nustatant pareiškėjui 15 pareigybės kategoriją nuo 2017 m. vasario 13 d. ir 10,14 pareiginės algos koeficientą nuo 2019 m. sausio 1 d.; iš atsakovo pareiškėjo naudai priteisti darbo užmokesčio nepriemoką bei delspinigius, nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo.

59. Pareiškėjas 2021 m. sausio 20 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė rašytinius paaiškinimus ir prašymą pridėti prie bylos įrodymus: Muitinės postų pralaidumo procentais (lyginant su galimu 100 proc., esant įprastam darbo krūviui) 2019 m. duomenis; 2018 m. gegužės 24 d. Atsakovo generalinio direktoriaus įsakymą dėl J. S. perkėlimo į Vilniaus teritorinės muitinės Centro postą.

60. Teismo vertinimu, pareiškėjo su 2021 m. sausio 20 d. prašymu pateikti įrodymai yra susiję bendrai su muitinės postų darbo krūviais bei kito pareigūno padėtimi, o ne konkrečiai pareiškėjo faktine situacija. Minėti duomenys neturi jokios reikšmės vertinant pareiškėjo skundo reikalavimų pagrįstumą, t. y. jais nėra patvirtinamas 2017 m. sausio 30 d. įsakymo aktualumas būtent pareiškėjo atžvilgiu. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjo prašymas pridėti prie bylos naujus duomenis (įrodymus), netenkintas.

61. Teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs pareiškėjo skundą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas nustatė visas ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas. Apeliacinio skundo argumentai nesudarė pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti ar keisti. Todėl teisėjų kolegija, iš esmės pritardama teismo padarytoms išvadoms, sprendime išdėstytų motyvų nekartojo iš naujo, bei neaptarinėjo kitų apeliacinio skundo argumentų, kurie neturėjo reikšmės bylos išsprendimui, bei skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, o apeliacinį skundą atmetė (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.). Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, nebuvo pagrindo tenkinti ir jo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).

V. 62. Pareiškėjas V. D. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-210-629/2021 ir perduoti bylą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamu atveju egzistuoja proceso atnaujinimo pagrindai, įtvirtinti ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose. Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindžia šiais argumentais:

62.1. pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje bei Lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, Viešojo administravimo įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą diskriminacijos draudimą. Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinta, kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Tai – bendroji diskriminaciją draudžianti nuostata, kuri plėtojama ir įgyvendinama kituose teisės aktuose, vienas iš kurių, Lygių galimybių įstatymas. Lygių galimybių įstatyme yra nustatytas visų diskriminacijos formų (tiesioginės, netiesioginės, priekabiavimo, nurodymo diskriminuoti) dėl lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu draudimas (2 str. 1 d.). Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį valstybės tarnyba tam tikrose valstybės (savivaldybių) institucijose (kuri nors valstybės tarnybos sistemos grandis) būtų eliminuota iš bendros valstybės tarnybos sistemos arba kuris įtvirtintu privilegijuotą tam tikrų institucijų valstybės tarnautoju padėtį kitų analogiškų institucijų valstybės tarnautoju atžvilgiu arba, priešingai, jų diskriminavimą.

62.2. pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 1996 m. lapkričio 20 d., 2012 m. birželio 29 d., 2012 m. liepos 3 d., 2012 m. gruodžio 14 d., 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. gegužės 16 d. nutarimuose suformuluotos praktikos dėl diskriminacijos draudimo, lygiateisiškumo principo taikymo. Ginčo atveju yra akivaizdus lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principų pažeidimas, kadangi:

1) vienas pareigybės aprašymas buvo patvirtintas visiems Vilniaus teritorinės muitinės posto viršininkams, numatyta 15 kategorija;

2) daliai posto viršininkų buvo suteikta 15 kategorija (be papildomų konkursų, atrankų), kitai daliai nesuteikta, taip pat atsakovas net neinformavo šių asmenų apie naujai patvirtintą pareigybės aprašymą;

3) visų posto viršininkų pareigybės aprašymai yra tapatūs;

4) jau 2017 m. sausio 30 d. įsakymo įsigaliojimo metu tarp pareigūnų galiojo rotacijos principas (tarp skirtingų Vilniaus teritorinei muitinei priklausančių postų), jokių argumentų dėl 15 kategorijos suteikimo konkretaus posto viršininkui dėl padidinto darbo krūvio būti negali. Faktiškai susiklostė situacija, kad už analogiškas pareigas, analogišką darbo krūvį, analogiškas funkcijas buvo mokamas skirtingas darbo užmokestis. Šiuo aspektu nei pirmosios instancijos teismas nei apeliacinės instancijos teismas nepasisakė. Be to, tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstai nevertino ir nesiaiškino kokiu būdu 15 kategorija buvo suteikta daliai posto viršininkų, teismas neišreikalavo jokių dokumentų, patvirtinančių, kad jiems 15 kategorija buvo suteikta po laimėto konkurso, tuo tarpu pareiškėjo atžvilgiu tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai konstatavo, jog pareiškėjas nepasinaudojo savo teise dalyvauti konkursuose siekiant užimti aukštesnes pareigas.

Pareiškėjo vertinimu, toks teismų požiūris tik patvirtina aplinkybę, jog nagrinėjamu atveju buvo grubiai pažeisti lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principai. Pareiškėjo vertinimu, šioje byloje sukurti precedentai, kuriais faktiškai įteisinamas lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principų pažeidimas, prieštarauja minėtiems Konstitucinio Teismo nutarimams, Konstitucinio teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimui „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, pažeidžia Konstitucijos 29 straipsnio bei Lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

Palikus galioti minėtus teismų sprendimus neabejotinai būtų sukuriamas precedentas, kuris suteiktų bet kuriam viešojo administravimo subjektui, prisidengiant jam suteikta diskrecijos teise, diskriminuoti jam nepalankius asmenis bei selektyviai įgyvendinti įstatymų bei poįstatyminių teisės aktų reikalavimus.

62.3. pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluotos praktikos dėl viešojo administravimo diskrecijos ir jos ribų (2006 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A415-2203/2006; 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-1570/2012; 2007 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-231/2007, 2014 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662- 563/2014; 2018 m. lapkričio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2995-492/2018; 2013 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-435/2014).

Pareiškėjo teigimu, byloje kilo ginčas dėl atitinkamų atsakovo generalinio direktoriaus įsakymų, kurie priimti pasinaudojant diskrecijos teise, įgyvendinimo po jų priėmimo. Pareigūnai, einantys identiškas pareigas, buvo skirtingai traktuojami: vieni buvo supažindinti su nauju pareigybės aprašymu, jiems buvo suteikta 15 kategorija, o kitiems – ne. 2017 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. 1B-95 buvo patvirtintas visiems Vilniaus teritorinės muitinės viršininkams vienodas pareigybės aprašymas su 15 kategorija. Šiuo atveju atsakovas, turėdamas diskrecijos teisę selektyviai nustatyti skirtingus pareigybės aprašymus su skirtingomis kategorijomis skirtingų postų pareigūnams, to nepadarė.

Be to, atsiradus pareigūnų rotacijai tarp postų, tai neteko prasmės. Joks teisės aktas nenumato Muitinės departamentui teisės 2017 m. sausio 30 d. įsakymą taikyti selektyviai, todėl tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai vertino tokį selektyvų požiūrį į teisės aktų reikalavimų vykdymą, kaip teisėtą atsakovo diskrecijos pasireiškimą. Šioje byloje pirmosios instancijos teismo sprendime nagrinėjama ir gana plačiai pasisakoma dėl atsakovo direktoriui teisės aktais suteikiamos diskrecijos teisės nustatyti atitinkamų atsakovo sistemoje tarnaujančių pareigūnų apmokėjimo sąlygas.

Tačiau tai, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjo ir pasisakė dėl atsakovo vadovo diskrecijos nustatyti pareiškėjui jo pareigybės kategoriją, patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas neįsigilino į nagrinėjamą ginčą, ginčo dėl tokios diskrecijos buvimo ar nebuvimo byloje apskritai nekilo. Pareiškėjas neginčija atsakovo generalinio direktoriaus kompetencijos bei diskrecijos VTĮ nustatytose ribose pertvarkyti vidinę Lietuvos Respublikos muitinės struktūrą ar nustatyti atitinkamas pareigybės kategorijas. Ginčo dėl tokios teisės egzistavimo byloje nekilo ir nekyla.

Ginčas byloje kilo dėl atitinkamų atsakovo generalinio direktoriaus įsakymų, kurie priimti pasinaudojant paminėta diskrecijos teise, įgyvendinimo po jų priėmimo. Teismas sprendime išplėtė teisės aktais atsakovo vadovui suteikiamos diskrecijos ribas. Teismas nepagrįstai pripažino, kad atsakovo vadovo teisė įstatymo nustatytose ribose spręsti dėl kiekvienos pareigybės kategorijos nustatymo savaime reiškia ir teisę selektyviai vykdyti / įgyvendinti ar nevykdyti / neįgyvendinti jau priimtu sprendimu. Toks vertinimas akivaizdžiai prieštarauja aukščiau nurodytai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, suabsoliutindamas ginčo situacijoje atsakovui suteiktą diskrecijos teisę nukrypo nuo nurodytos teismų praktikos ir neanalizavo ar viešojo administravimo subjektas, įgyvendindamas savo diskreciją, nepadarė aiškios klaidos, akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, ar laikėsi procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl atsakovo diskrecijos teisės nutartyje apskritai nepasisakė.

Taigi, nagrinėjamu atveju, atsakovo veikimo laisvė faktiškai nebuvo analizuojama, teismas visiškai neanalizavo ar atsakovas, selektyviai įgyvendindamas 2017 m. sausio 30 d. įsakymą, neperžengė jam suteiktų diskrecijos ribų, kurios, pareiškėjo vertinimu, nagrinėjamu atveju neabejotinai buvo peržengtos. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai nesiaiškino ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas, nepareikalavo iš atsakovo duomenų, susijusiu su 2017 m. sausio 30 d. įsakymo įgyvendinimu kitu pareigūnų atžvilgiu, siekiant nustatyti ar kitiems pareigūnams, vadovaujantis šiuo įsakymu, buvo suteikta 15 kategorija, bei kokia procedūra buvo taikoma.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. 63. Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III dalies normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

64. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, jog, atsižvelgiant į tai, kad proceso atnaujinimo stadija galima tik esant įsiteisėjusiam teismo procesiniam sprendimui ir siekiant, kad nebūtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas, įstatymų leidėjas proceso atnaujinimo stadiją sukūrė ne kaip įprastinę, o kaip išimtinę teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formą, apsaugančią visos teisėtvarkos darną ir pastovumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-146-17/2012).

65. Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010; 2014 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2174/2014).

66. Proceso atnaujinimas yra išimtinė procedūra, kuri neturėtų tapti „užslėpta apeliacija“. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra išaiškinęs Žmogaus teisių ir pagrindinių laivių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies taikymo kontekste, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tą nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės. Aukštesnių teismų teisė atnaujinti procesą turėtų būti įgyvendinama siekiant ištaisyti teismines klaidas, tačiau ne siekiant, kad būtų iš naujo išnagrinėta byla (žr., pvz., EŽTT sprendimus bylose Oferta Plus S.R.L. prieš Moldovą Nr. 14385/04, 98 p.; Rosca prieš Moldovą Nr. 6267/02, 24 p.; Pravednaya prieš Rusiją Nr. 69529/01, 25 p.; Ryabykh prieš Rusiją Nr. 52854/99, 52 p.).

67. Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje, vadovaudamasis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose įtvirtintais pagrindais.

68. Procesas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatytu pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normos pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010; 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-49/2014; 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-23-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018). Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, o tai reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012; 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017; 2018 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-28-520/2018). Teismo padarytas esminis (akivaizdus) materialiosios teisės normų pažeidimas taip pat gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas ir panašūs atvejai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-31-662/2018; 2018 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-62-492/2018).

69. Siekdamas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintu pagrindu atnaujinti administracinės bylos Nr. eA-210-629/2021 procesą pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje bei Lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, Viešojo administravimo įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą diskriminacijos draudimą. Pirmosios instancijos teismas sprendime išplėtė teisės aktais atsakovo vadovui suteikiamos diskrecijos ribas, bei nepagrįstai pripažino, kad atsakovo vadovo teisė įstatymo nustatytose ribose spręsti dėl kiekvienos pareigybės kategorijos nustatymo savaime reiškia ir teisę selektyviai vykdyti / įgyvendinti ar nevykdyti / neįgyvendinti jau priimtų sprendimų.

70. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą ginčydamas diskrecijos ribas iš esmės teigia, kad teismai nesiaiškino tikslių faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas, nepareikalavo iš atsakovo duomenų, susijusių su 2017 m. sausio 30 d. įsakymo įgyvendinimu kitų pareigūnų atžvilgiu, tačiau kaip minėta, aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nurodo, kad pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą aptariami motyvai liudija, kad pareiškėjas iš esmės siekia, jog būtų iš naujo įvertintos faktinės bylos aplinkybės (dėl 2017 m. sausio 30 d. įsakymo įgyvendinimo kitų pareigūnų atžvilgiu, t. y. ar kitiems pareigūnams, vadovaujantis šiuo įsakymu, buvo suteikta 15 kategorija) ir apskritai byla būtų išnagrinėta iš naujo, tačiau ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės atnaujinti procesą, siekiant dar kartą ištirti faktines bylos aplinkybes ir įvertinti bylos įrodymus. Tai – ginčą iš esmės išsprendusio teismo, o ne prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėjančio teismo prerogatyva.

71. Teisėjų kolegija, atkreipia dėmesį į tai, kad vienas iš pareiškėjo prašyme atnaujinti procese nurodytų argumentų yra siejamas su diskriminavimo aspektu, dėl kurio šią administracinę bylą nagrinėję teismai nepasisakė ir neanalizavo. Ir nors pirmosios instancijos teismas teigė, kad pareiškėjo argumentai dėl diskriminavimo yra abstraktūs, tačiau dėstant motyvus rėmėsi tik Muitinės departamento vadovo diskrecija, kokios pareigybės kategorijai priskirti konkretų posto viršininką, o diskriminavimo aspektu nepasisakė.

72. Atsižvelgiant į tai, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinis teismas neaptarė pareiškėjo argumentų, susijusių su jo nurodoma diskriminacija ir dėl Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2017 m. sausio 30 d. įsakymo Nr. 1B-95 įgyvendinimo, pažymėtina, kad be teisėto pagrindo buvo apsiribota tik konstatavimu, jog šis įsakymas nėra apskųstas, neanalizuojant ir nevertinant pareiškėjo argumentų ir nurodomų aplinkybių, kad su kitais asmenimis, kurie buvo toje pačioje ar panašioje padėtyje, kaip ir jis (pareiškėjas), buvo elgiamasi kitaip. Tokia teismų pozicija nesuderinama su Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) pateiktais išaiškinimais 2013 m. lapkričio 12 d. sprendime, priimtame byloje Jokšas prieš Lietuvą (peticijos Nr. 25330/07) (žr. šio sprendimo 58 ir 73 p.). EŽTT minėtame sprendime nurodo, kad Konvencijos 14 straipsnis suteikia apsaugą nuo kitokio elgesio su asmenimis, atsidūrusiais panašiose situacijose, be objektyvaus ir pagrįsto pasiteisinimo (žr. 1993 m. birželio 23 d. sprendimo Hoffmann prieš Austria, Serija A Nr. 255-C, 31 p.; 2013 m. vasario 12 d. sprendimo Vojnity prieš Hungary, peticijos Nr. 29617/07, 29 p.).

73. Pareiškėjas taip pat siekia atnaujinti procesą ir ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatytu pagrindu – procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

74. Pažymėtina, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.), taigi sprendžiant ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimą, turi būti vertinama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose. Prašydamas atnaujinti procesą remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, jog byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. P662-19/2010, Nr. P822-81/2010, Nr. P143-154/2011, Nr. P-86-822/2015, Nr. P-97-502/2015, Nr. P-106-525/2015, ir kt.). Atnaujinti procesą remiantis nurodyta teisės norma galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143-127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes, priešingu atveju, nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.

75. Iš pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą matyti, kad pareiškėjas teigia, jog teismai, nagrinėdami šią bylą, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, nurodytą teiginį pareiškėjas grindžia šiais aspektais:

75.1. pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluotos praktikos dėl viešojo administravimo diskrecijos ir jos ribų (2006 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A415-2203/2006; 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-1570/2012; 2007 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-231/2007, 2014 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662- 563/2014; 2018 m. lapkričio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2995-492/2018; 2013 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-435/2014);

75.2. pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 1996 m. lapkričio 20 d., 2012 m. birželio 29 d., 2012 m. liepos 3 d., 2012 m. gruodžio 14 d., 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. gegužės 16 d. nutarimuose suformuluotos praktikos dėl diskriminacijos draudimo, lygiateisiškumo principo taikymo.

76. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios nutarties 76.1 punkte nurodyti procesiniai sprendimai, priimti bylose, kuriose bylos nagrinėjimo dalykas ir vertintos faktinės aplinkybės, nėra tapatūs (iš esmės panašūs) LVAT Nutartimi nagrinėtos bylos dalykui ir vertintoms faktinės aplinkybėms, todėl teigtina, kad nėra nustatyti pagrindai dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą.

77. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip jau buvo minėta, nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinis teismas nenagrinėjo ir nepasisakė dėl diskriminavimo draudimo, kaip ir dėl lygiateisiškumo principo taikymo, taigi nei pirmosios instancijos teismo sprendime, nei LVAT Nutartyje nepasisakyta dėl šios nutarties 76.2 punkte nurodytos Konstitucinio teismo suformuotos praktikos dėl diskriminacijos draudimo, lygiateisiškumo principo taikymo, pritaikymo.

78. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko esančių duomenų nustatyta, jog šiuo metu dar dvi panašios bylos, kaip nagrinėjama, yra nagrinėjamos Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme: administracinė byla Nr. eA-554-492/2021, kuri sustabdyta iki bus priimtas procesinis nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. eP-37-556/2021, ir administracinė byla Nr. P-56-575/2021, kurioje priimtas pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1412-520/2021. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, tiek nagrinėjamoje administracinėje byloje, tiek minėtose administracinėse bylose yra aktualūs tie patys valstybės tarnybą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimai, priimtas procesinis sprendimas bus reikšmingas sprendžiant minėtose bylose analogiškomis aplinkybėmis kilusius ginčus. Teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

79. Vienas iš proceso atnaujinimo instituto tikslų yra tai, kad neliktų galioti neteisėti ir nepagrįsti teismo sprendimai. Kadangi administracinėje byloje Nr. eA-210-629/2021 nebuvo analizuojami ir vertinami pareiškėjo argumentai diskriminacijos aspektu, nebuvo pasisakyta dėl pareiškėjo argumentų ir nurodomų aplinkybių, kad su kitais asmenimis, kurie buvo toje pačioje ar panašioje padėtyje, kaip ir jis (pareiškėjas), buvo elgiamasi kitaip, kartu vertinant ir su nagrinėjamu ginču susijusį Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2017 m. sausio 30 d. įsakymą Nr. 1B-95 bei kitą socialiniam konfliktui aktualų teisinį reguliavimą, atsižvelgiant į EŽTT suformuotą praktiką, procesas byloje turi būti atnaujintas.

80. Apibendrinant konstatuotina, kad nurodytos aplinkybės yra pagrindas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-210-629/2021 ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 3 dalimis, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. D. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-210-629/2021 tenkinti.

Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-210-629/2021 pagal pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl įsakymo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytu pagrindu.

Administracinę bylą perduoti nagrinėti apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ričardas Pličiauskas

Arūnas Sutkevičius