2018-05-30 Nr. AB-11165-3-61-3-03521-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-876-556/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03521-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 12.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. M. įmonės skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas K. M. įmonė (toliau – ir Įmonė, pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–10), prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Inspekcija, VMI, atsakovas) Nepriemokų administravimo departamento Mokestinių paskolų sutarčių administravimo skyriaus 2016 m. liepos 28 d. sprendimą Nr. (23.24-08)-327-4973 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo svarstyti Įmonės 2016 m. gegužės 24 d. prašymą bei 2016 m. liepos 8 d. papildomus dokumentus dėl 103 858,14 Eur mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo 60 mėnesių laikotarpiui. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, įskaitant ir žyminį mokestį.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Inspekcijai 2016 m. gegužės 24 d. pateikė prašymą ir 2016 m. liepos 8 d. papildomus dokumentus dėl 103 858,14 Eur mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo 60 mėnesių laikotarpiui. Prašymą grindė tuo, kad mokestinės nepriemokos negali sumokėti, kadangi trūksta apyvartinių lėšų, nes Įmonė pirkėjų užsakymus įvykdo iš užsakovo gaunamo avanso. Tačiau VMI Nepriemokų administravimo departamento Mokestinių paskolų sutarčių administravimo skyriaus 2016 m. liepos 28 d. sprendimu Nr. (23.24-08)-327-4973 buvo nuspręsta neišdėstyti Įmonės mokestinės nepriemokos sumokėjimo dalimis.

Pareiškėjas nurodė, kad su šiuo Sprendimu nesutinka. Teigė, kad Inspekcija netinkamai įgyvendino jai suteiktą diskreciją išdėstyti / atidėti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, taip pat netinkamai įvertino faktinę Įmonės padėtį. Pareiškėjo manymu, atsakovo Sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas, pažeidžiantis teisės aktų reikalavimus, bendruosius teisės ir gero administravimo bei apmokestinimo teisinio reglamentavimo ir taikymo principus. Paaiškino, kad siekia padengti turimus įsiskolinimus, tačiau dėl lėšų trūkumo to padaryti negali.

Pareiškėjas nesutiko su Inspekcijos vertinimu, kad Įmonės būklė nėra kritinė ir ji negali būti įvardijama kaip patirianti sunkumus. Šiuo aspektu akcentavo, kad pati Inspekcija nustatė, jog Įmonė turi įsiskolinimų už 2015 m., ir padarė išvadą, kad net ir išdėsčius nepriemokos mokėjimą, ji neturėtų galimybių tinkamai įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Įmonei sumokėjus nepriemoką, jos finansinė padėtis iš karto taptų kritine. Tuo tarpu nepriemokos išdėstymas suteiktų Įmonei galimybę stabilizuoti savo finansinę padėtį ir ją sumokėti dalimis vėliau.

Pareiškėjas neigė, kad pažeidė atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą. Be to, nurodė, kad ši aplinkybė negali būti pagrindu netenkinti Įmonės prašymo. Papildomai paaiškino, kad nuosavybės teise valdo vertingą komercinės paskirties žemės sklypą, kuriame rengiasi pastatyti sandėliavimo patalpas. Atitinkamai pakiltų sklypo vertė, o pareiškėjas, jį pardavęs, gautą pelną panaudotų atsiskaitymams. Kartu pabrėžė, kad Įmonė vykdo pelningą veiklą ir siekia uždirbti, o gavusi pelno, siekia sumokėti mokesčius.

Pareiškėjo vertinimu, atsižvelgus į Įmonės gaunamas pajamas, įsipareigojimus bei įsiskolinimus kreditoriams, turimą nekilnojamąjį turtą, banko sąskaitose esantį piniginių lėšų įsiskolinimą, nepriemokos mokėjimo išdėstymas suteiktų Įmonei galimybę stabilizuoti savo finansinę veiklą ir sumokėti mokestinę nepriemoką dalimis vėliau.

3. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 68–73) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Inspekcija nurodė, kad, priimdama ginčijamą Sprendimą, išnagrinėjo pareiškėjo prašymą bei papildomai pateiktus dokumentus ir mokesčių administratoriaus surinktą informaciją. Išnagrinėjusi pateiktą prašymą, Inspekcija nustatė, kad Įmonė vykdo veiklą ir gauna pajamas, dirba pelningai, todėl negali būti įvardinta kaip sunkumus patirianti įmonė; nors Įmonė vykdo veiklą ir gauna pajamas, ji netinkamai vykdo mokesčių mokėtojo pareigas (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 40 straipsnio 1 punktas), t. y. laiku ir tiksliai neįvykdo mokestinių prievolių.

Akcentavo, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrįsta rizika, jog, išdėsčius prašomos mokestinės nepriemokos sumokėjimą, Įmonė neturės galimybių tinkamai vykdyti prisiimtus įsipareigojimus ir laiku mokėti einamuosius mokėjimus. Pabrėžė, jog Įmonės debitoriniai įsipareigojimai padengia kreditorinius įsipareigojimus. Įmonės savininkui antstolių kontorose taip pat yra užvestos ir vykdomos 2 vykdomosios bylos. Be to, nepateiktas Įmonės savininko banko sąskaitos išrašas. Atsakovas, remdamasis pateiktomis kasos knygos ir avansinių apyskaitų kopijomis už laikotarpį nuo 2016 m. vasario 23 d. iki 2016 m. gegužės 23 d., kartu atkreipė dėmesį į tai, kad Įmonė, turėdama mokestinę nepriemoką valstybės (savivaldybės) biudžetui, vykdė atsiskaitymus su kreditoriais, nesilaikydama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.9301 straipsnyje nurodytų atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo, t. y.

Įmonė, vykdydama atsiskaitymus su kreditoriais, pirmenybę teikė ne valstybei, o kitiems kreditoriams. Šiuo aspektu pažymėjo, kad Įmonei nėra iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla, todėl ji privalėjo laikytis atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo. Tuo tarpu pareiškėjo teiginiai, kad Įmonės finansinė padėtis šiuo metu yra sudėtinga ir ji neturi pakankamai apyvartinių lėšų vykdyti normalią ūkinę veiklą, nepaneigia jos pareigos sumokėti mokestinę nepriemoką per kuo trumpesnį laiką. Pareiškėjo teiginius, kad jis valdo vertingą komercinės paskirties žemės sklypą, kuriame įvykdžius statybas, jį brangiai realizuos, o gautą pelną panaudos atsiskaitymui su valstybe ir kitais kreditoriais, atsakovas vertino kaip deklaratyvius ir nepagrįstus jokiais rašytiniais įrodymais.

Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, Inspekcija tvirtino, kad pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, todėl nėra pagrindo naikinti ginčijamą Sprendimą. Be to, atsakovo nuomone, šią bylą baigti taikiai nėra galimybės.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimu (I t., b. l. 172–176) pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino VMI Nepriemokų administravimo departamento Mokestinių paskolų sutarčių administravimo skyriaus 2016 m. liepos 28 d. sprendimą Nr. (23.24-08)-327-4973 bei įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti Įmonės 2016 m. gegužės 24 d. prašymą ir 2016 m. liepos 8 d. papildomus dokumentus dėl 103 858,14 Eur mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo 60 mėnesių laikotarpiui, taip pat priteisė pareiškėjui iš atsakovo 30 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

6. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

6.1. Pareiškėjas 2016 m. gegužės 23 d. (Inspekcijoje gautas 2016 m. gegužės 24 d.) pateikė Inspekcijai prašymą 103 858,14 Eur mokestinės nepriemokos sumokėjimą išdėstyti 60 mėnesių laikotarpiui, prie prašymo pridėjo dokumentus.

6.2. Inspekcija 2016 m. birželio 23 d. raštu prašė pareiškėjo pateikti papildomus dokumentus.

6.3. Pareiškėjas 2016 m. liepos 8 d. Inspekcijai pateikė papildomus dokumentus.

6.4. Inspekcija 2016 m. liepos 28 d. surašė išvadą Nr. (23.31-08)-326-3739 (toliau – ir Išvada), kurioje siūlė netenkinti pareiškėjo prašymo ir neišdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimo dalimis. Išvadoje nustatė, kad: Įmonė vykdo veiklą ir gauna pajamas (2016 m. I ketv. pajamos sudarė 62 858 Eur, 2015 m. pajamos – 121 720 Eur), todėl negali būti įvardinta kaip sunkumus patirianti įmonė; nors Įmonė vykdo veiklą ir gauna pajamas, ji netinkamai vykdo mokesčių mokėtojo pareigas (MAĮ 40 straipsnio 1 punktas), t. y. laiku ir tiksliai neįvykdo mokestinių prievolių, kadangi be prašomos išdėstyti mokestinės nepriemokos Įmonė 2016 m. liepos 28 d. yra nesumokėjusi už 2015 m. deklaruoto 1 569 Eur pelno mokesčio ir 26,68 Eur delspinigių, už 2016 m. birželio mėn. deklaruoto 1 758 Eur pridėtinės vertės mokesčio ir 554,04 Eur delspinigių; yra pagrįsta rizika, jog, Įmonei išdėsčius prašomos mokestinės nepriemokos sumokėjimą, ji neturės galimybių tinkamai vykdyti prisiimtus įsipareigojimus ir laiku mokėti einamuosius mokėjimus; Įmonė į Inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą 2016 m. liepos 28 d. sumokėjo 3 367,51 Eur, iš jų 1 080,84 Eur priverstinai išieškota iš Įmonės sąskaitų pagal Inspekcijos nurodymus; Įmonės debitoriniai įsipareigojimai (20 454,75 Eur) padengia kreditorinius įsipareigojimus (1 392,02 Eur); pagal Inspekcijos sprendimus Įmonės savininkui antstolių kontorose yra užvestos ir vykdomos 2 vykdomosios bylos; nepateiktas Įmonės savininko banko sąskaitos išrašas, nurodytas 2016 m. birželio 23 d. Inspekcijos rašte Nr. (23.1-08) RNA-19859; Įmonė, turėdama mokestinę nepriemoką valstybės (savivaldybės) biudžetui, vykdė atsiskaitymus su kreditoriais, nesilaikydama CK 6.9301 straipsnyje nurodytų atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo.

6.5. Inspekcija, vadovaudamasi MAĮ, Mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį teisės pažeidimą mokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės), patvirtintomis Lietuvos Respublikos finansų ministro 1998 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 268, atsižvelgdama į Išvadą, ginčijamu Sprendimu neišdėstė pareiškėjo mokestinės nepriemokos dalimis.

7. Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad byloje kilusius teisinius santykius reglamentuoja MAĮ 88 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, jog mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą finansų ministro nustatyta tvarka mokesčių administratorius gali atidėti arba išdėstyti. Mokestinės nepriemokos mokėjimas atidedamas arba išdėstomas mokesčių administratoriaus sprendimu. Šio sprendimo pagrindu sudaroma mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus mokestinės paskolos sutartis. Minėto straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą ar jį išdėstyti gali būti priimtas tik nustačius, kad nedelsiant ją sumokėjus mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritine arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau.

8. Taigi, mokesčių administratorius turi teisę, bet ne pareigą atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą, tačiau šiuo atveju mokesčių administratoriui suteikta diskrecija nėra neribojama. Įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo ar išdėstymo, mokesčių administratorius turi įvertinti mokesčių surinkimo ir mokestinės nepriemokos išdėstymo tikslus, atsižvelgti į teisės aktų, reguliuojančių mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimą ar išdėstymą, reikalavimus, bendruosius teisės ir mokesčių administravimo principus. Vien tik konstatavimas aplinkybės, kad nedelsiant sumokėjus mokestinę nepriemoką mokesčių mokėtojo finansinė padėtis gali tapti kritine, nėra absoliutus pagrindas atidėti ar išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą, o yra saistomas ir antrosios sąlygos, reikalaujančios mokesčių mokėtojui įrodyti, kad jis turi realių galimybių atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos atidėjimo laikotarpį (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2011 m. gruodžio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-3585/2011, 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-2139/2011). Sprendimas dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo ar išdėstymo gali būti priimtas tik esant dviem sąlygoms, t. y. nustačius, kad nedelsiant sumokėjus mokesčio nepriemoką mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų itin sunki arba jis turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, taip pat nustačius, jog mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiks mokesčių mokėtojui galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau. Taigi, mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo instituto paskirtis yra užtikrinti įmonės veiklos tęstinumą, kuris leistų įmonei visiškai įvykdyti mokestinę prievolę (rėmėsi LVAT 2016 m. lapkričio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3250-575/2016).

9. Teismas nurodė, kad ginčijamo atsakovo Sprendimo sudedamoji dalis yra Išvada. Mokesčių administratorius Išvadoje įvertino Įmonės finansines galimybes, siūlydamas neatidėti pareiškėjo mokestinės nepriemokos termino. Tačiau teismas nesutiko su mokesčių administratoriaus atliktu Įmonės ir jos savininko finansinės būklės vertinimu. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad Inspekcija padarė prieštaringas išvadas, t. y. vertino, jog Įmonė vykdo veiklą ir gauna pajamas, tačiau kartu nurodė, kad yra pagrįsta rizika, jog Įmonė, išdėsčius mokestinės nepriemokos sumokėjimą, neturės galimybių tinkamai įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Teismo vertinimu, ši atsakovo išvada niekuo nepagrįsta. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas pateikė duomenis ir teismo posėdyje patvirtino, kad stengiasi vykdyti mokestines prievoles, tačiau neturi realių galimybių jas įvykdyti iš karto. Teismas sprendė, kad pareiškėjo pateiki finansiniai duomenys (įmonės ir fizinio asmens) rodo, jog Įmonė veikia ir turi galimybę įvykdyti mokestinę prievolę. Tuo tarpu mokesčių administratorius turi ne formaliai, o visapusiškai vertinti pareiškėjo finansines galimybes.

10. Be to, Inspekcija, vertindama Įmonės veiklos rodiklius, nustatė, kad Įmonė gauna pajamas ir turi grynojo pelno (2015 m. – 58 133 Eur, 2016 m. I ketvirtis – 37 604 Eur). Įvertinus piniginių lėšų judėjimą bankų sąskaitose už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 4 d., nustatyta, kad išlaidos sudaro 4 322,27 Eur. Atsakovas taip pat rėmėsi Kasos knygos išrašais laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 23 d. iki 2016 m. gegužės 23 d. bei nustatė, kad Įmonė 2016 m. liepos 28 d. sumokėjo 3 367,51 Eur, įsiskolinimas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui – 980 Eur. Inspekcija vertino ir Įmonės savininko finansinę padėtį bei nustatė, kad jis turi nekilnojamojo turto, 2015 m. ir 2016 m. turėjo pajamų, taip pat jo atžvilgiu yra užvestos dvi vykdomosios bylos (suma 1 369,97 Eur).

11. Taigi, teismo vertinimu, visuma pareiškėjo pateiktų duomenų rodo, kad judėjimas tiek Įmonės, tiek jos savininko finansinėse sąskaitose vyksta, Įmonė gauna pajamų. Tuo tarpu aplinkybė, kad Įmonė gauna grynojo pelno, savaime negali būti vertinama kaip sudaranti pagrindą spręsti, jog Įmonė nepatiria sunkumų. Teismas pažymėjo, kad mokestinės nepriemokos dydis yra 103 858,14 Eur, o grynasis pelnas ženkliai mažesnis nei mokestinė prievolė. Todėl akivaizdu, kad pareiškėjas negali iš karto sumokėti tokią nepriemoką, o mokėjimas dalimis pasieks esminį tikslą: Įmonės veiklos stabilizavimą bei prievolės įvykdymą per mokesčių administratoriaus nustatytą terminą. Teismas pabrėžė, kad mokesčių administratorius nėra saistomas pareiškėjo prašyme nurodyto termino, gali būti nustatomas ir kitas protingas trumpesnis terminas (rėmėsi LVAT išnagrinėta administracine byla Nr. A602-1227/2012).

12. Be to, teismas akcentavo, jog aplinkybė, kad Įmonė 2015 m. ir 2016 m. nėra sumokėjusi pelno mokesčio ir pridėtinės vertės mokesčio bei jų delspinigių, savaime nelaikytina įrodančia, kad Įmonė neturės galimybių tinkamai įvykdyti finansinius įsipareigojimus ir atlikti einamuosius mokėjimus. Nors Išvadoje nustatyta, kad Įmonė iš savo debitorių turi gauti 20 454,75 Eur ir tai ženkliai padengia kreditorinius įsipareigojimus (1 392,02 Eur), teismas atkreipė dėmesį, kad šie rodikliai ginčijamame atsakovo Sprendime nebuvo įvertinti. Tuo tarpu tai, jog pareiškėjas nepateikė banko sąskaitos išrašo, savaime nėra pagrindas tokio prašymo netenkinti. Teismas nurodė, kad pati Inspekcija turėjo galimybę dar kartą kreiptis į pareiškėją ir pasiūlyti pateikti tokius duomenis (rėmėsi Taisyklių 22 punktu).

13. Pasisakydamas dėl atsakovo pozicijos, kad pareiškėjas pažeidė mokėjimų eiliškumą, nustatytą CK 6.9301 straipsnyje, teismas su tokiais atsakovo argumentais nesutiko, nes jis nepateikė duomenų, kad Įmonės savininkui būtų taikyta administracinė atsakomybė, t. y. skirta bauda už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 506 straipsnio pažeidimą. Taigi, šias aplinkybes teismas vertino kaip atsakovės nepagrįstus teiginius.

14. Teismas kartu akcentavo, kad byloje nėra duomenų, jog Įmonė ir jos vadovas Įmonės lėšas naudojo su Įmonės veikla nesusijusioms reikmėms. Pareiškėjas paaiškino, kad lėšos naudojamos darbuotojų atlyginimams sumokėti, tiekėjams ir mokėjimams atlikti, o pareiškėjo veikloje nuolatinis prekių užpirkimas yra būtinas veiklai vykdyti. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo abejoti pareiškėjo teiginiais, jog jis siekia stabilizuoti Įmonės veiklą ir padengti įsiskolinimus. Tačiau nagrinėjamu atveju Inspekcija nevertino pareiškėjo realiai atliktų mokėjimų, jų paskirties, patiriamų išlaidų, ūkinių operacijų realumo bei verslo plano ir argumentų dėl turimo nekilnojamojo turto, kurį realizavus pareiškėjas turėtų papildomų lėšų ir jomis padengtų įsiskolinimus valstybei.

15. Teismas nurodė, kad Inspekcija, be kita ko, yra viešojo administravimo subjektas ir privalo veikti pagal jai suteiktą kompetenciją, vadovaudamasi ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, t. y. Inspekcijos sprendimas turi būti pagrįstas tinkamu teisės ir faktinių aplinkybių vertinimu. Atsakovas taip pat turi vadovautis ir gero administravimo principu. Tačiau šiuo atveju pareiškėjo prašymo argumentai, pateikti dokumentai nebuvo tinkamai ištirti ir įvertinti, o padarytos išvados nesusietos su visuma pareiškėjo finansinės veiklos rodiklių. Tuo tarpu vien tik atskirų rodiklių nurodymas, nesusiejus jų su visuma finansinės būklės rodiklių, negali būti vertinamas tinkamu prašymo ištyrimu. Teismas pažymėjo, kad Inspekcija neatsižvelgė į pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes ir nevisapusiškai įvertino pateiktus duomenis dėl faktinės situacijos Įmonės ūkinėje veikloje.

16. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad mokesčių administratorius jam suteiktą diskreciją išdėstyti arba atsisakyti išdėstyti mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos sumokėjimą įgyvendino netinkamai. Teismas sprendė, kad mokesčių administratorius nepagrindė, jog, atidėjus mokestinės nepriemokos sumokėjimą, pareiškėjas neturėtų realių galimybių stabilizuoti veiklos rodiklius bei atsiskaityti su valstybės biudžetu. Teismo vertinimu, pareiškėjas turi realių galimybių įvykdyti mokestinę nepriemoką per protingą jos atidėjimo laikotarpį, kurį turi teisę nustatyti pats mokesčių administratorius. Teismas sutiko su pareiškėjo argumentais, kad jo pateikti duomenys patvirtina, jog Įmonės finansinė situacija turėtų stabilizuotis ir ji galėtų atsiskaityti su valstybės biudžetu išdėsčius mokestinę nepriemoką. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju Inspekcija turi iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir atlikti objektyvų bei išsamų pareiškėjo prašymą pagrindžiančių aplinkybių ir įrodymų tyrimą. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo skundą tenkino.

17. Spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, teismas nustatė, kad pareiškėjas sumokėjo 30 Eur žyminį mokestį, tačiau jokių kitų bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių duomenų nepateikė. Taigi, įvertinęs minėtas aplinkybes ir tai, kad pareiškėjo skundas tenkinamas, teismas nurodė, kad jis įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl jam priteistinas sumokėtas žyminis mokestis.

III. 18. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė apeliacinį skundą (I t., b. l. 179–184), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. VMI apeliaciniame skunde taip pat prašo prijungti prie bylos naujus įrodymus.

19. Atsakovas mano, kad nagrinėjamu atveju pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo išdėstyti 103 858,14 Eur mokestinės nepriemokos sumokėjimą 60 mėnesių laikotarpiui, o panaikinus skundžiamą Sprendimą, būtų ne tik nesilaikoma suformuluoto teisminio precedento dėl sprendimų atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, tačiau ir pažeisti teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principai. Apeliaciniame skunde atsakovas iš esmės pakartoja tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui, bei akcentuoja šias aplinkybes:

19.1. Inspekcija, spręsdama klausimą dėl pareiškėjo mokestinės nepriemokos išdėstymo, vertino duomenų apie Įmonės ir jos savininko finansinę būklę visumą, t. y., priimdama ginčijamą Sprendimą, išnagrinėjo tiek pareiškėjo prašymą bei papildomai pateiktus dokumentus, tiek mokesčių administratoriaus surinktą informaciją, įvertino visus turimus duomenis ir pateiktus dokumentus.

19.2. Išvadoje nurodyta, kad Įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo ir už jos neįvykdytas prievoles atsako ne tik pati Įmonė, bet ir jos savininkas savo asmeniniu turtu, todėl mokesčių administratorius nagrinėjo tiek Įmonės, tiek ir jos savininko turtinę padėtį bei pateikė išsamią veiklos finansinę analizę, todėl teismas nepagrįstai sprendė, jog Inspekcija tik formaliai įvertino pareiškėjo finansines galimybes.

19.3. Pareiškėjas nesiekia tinkamai vykdyti mokestinių prievolių per nustatytą kuo trumpesnį laiką. Tai patvirtina aplinkybė, jog pagal VMI 2017 m. sausio 12 d. apskaitos duomenis pareiškėjo mokestinė nepriemoka dar daugiau išaugo ir sudaro 109 284,78 Eur.

19.4. Siekdama patikrinti mokesčių įstatymuose bei jų lydimuosiuose teisės aktuose nustatytų mokesčių mokėtojų pareigų biudžetui vykdymą bei mokestinės nepriemokos susidarymo priežastis, VMI 2016 m. gruodžio 6 d. atliko Įmonės operatyvų patikrinimą (operatyvaus patikrinimo pažyma Nr. (23.30-08)FR1042-8370), kurio metu nustatyta, kad Įmonė, vykdydama atsiskaitymus, ir toliau nesilaikė CK 6.9301 straipsnyje nustatyto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo.

19.5. Atsižvelgdama į tai, jog Įmonė dirba pelningai, mokesčiai apskaičiuoti pateikus deklaracijas, savininkas dirba Įmonėje ir yra atsakingas už finansinių ataskaitų bei deklaracijų pateikimą ir mokesčių sumokėjimą, Inspekcija 2016 m. gruodžio 22 d. raštu Nr. (23.4-08) RNA-39400 kreipėsi į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) bei pateikė turimą informaciją apie Įmonės veiką, galbūt atitinkančią Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 219 straipsnį „Mokesčių nesumokėjimas“ ir / arba 208 straipsnį „Skolininko nesąžiningumas“. Atitinkamai FNTT Klaipėdos apygardos valdyba 2016 m. gruodžio 28 d. raštu Nr. 25/12-1-17-21775 pranešė, kad pagal VMI pateiktą medžiagą pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 04-6-00042-16 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 219 straipsnio 1 dalį dėl K. M. įmonės mokesčių nesumokėjimo.

19.6. Iš byloje esančių įrodymų aiškiai matyti, kad Įmonės savininkas, žinodamas jos finansinę padėtį, t. y. tai, kad Įmonė neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti ir turi susidariusią didelę mokestinę nepriemoką, vykdė atsiskaitymus ir pirmenybę teikė kitiems kreditoriams, o ne valstybei. Tuo tarpu, nesant finansinių galimybių atsiskaityti su visais kreditoriais, reikia laikytis CK 6.9301 straipsnyje numatyto atsiskaitymų eiliškumo. Tačiau iš paties pareiškėjo pateiktos medžiagos matyti, kad minėtos atsiskaitymų tvarkos nebuvo laikomasi. Taigi, nėra pagrindo teigti, jog tik pateikus duomenis, kad Įmonės savininkui buvo taikyta administracinė atsakomybė pagal (duomenys neskelbtini) straipsnį, galima konstatuoti pareiškėjo mokėjimų eiliškumo pažeidimą.

19.7. Pareiškėjo teiginiai apie nuosavybės teise valdomą vertingą nekilnojamąjį turtą, t. y. komercinės paskirties žemės sklypą, kuriame įvykdžius statybas, bus galimybė jį brangiai realizuoti ir gautą pelną panaudoti atsiskaitymui su valstybe bei kitais kreditoriais, yra deklaratyvaus pobūdžio ir nepagrįsti jokiais rašytiniais įrodymais. Be to, nurodytam žemės sklypui (kaip ir butui bei sodo žemės sklypui) yra uždėti antstolių bei VMI areštai, o nuo 2013 m. gruodžio 31 d. minėtas sklypas yra apsunkintas hipoteka kito kreditoriaus naudai.

19.8. Atsakovas papildomai paaiškina, kad VMI tik 2016 m. gruodžio 6 d. atliko pareiškėjo operatyvų patikrinimą ir, įvertinusi jo metu nustatytas aplinkybes, 2016 m. gruodžio 22 d. kreipėsi į FNTT bei gavo atsakymą, todėl šie įrodymai negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui ir jų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, t. y. jau po bylos išnagrinėjimo iš esmės (byla buvo išnagrinėta 2016 m. lapkričio 29 d.). Taigi, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, numatančia, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, atsakovas prašo prijungti prie bylos minėtus naujus įrodymus, kurie, Inspekcijos manymu, patvirtina Išvadoje nustatytus rodiklius ir konstatuotas aplinkybes, todėl yra reikšmingi nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

20. Pareiškėjas K. M. įmonė atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 3–13) prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimą nepakeistą.

21. Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas, priimtas išsamiai išnagrinėjus faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo jį keisti ar naikinti. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartoja savo pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde išdėstytus argumentus ir teismo sprendimo motyvus, papildomai akcentuoja šias aplinkybes:

21.1. Atsakovo kartu su apeliaciniu skundu pateikta VMI 2016 m. gruodžio 6 d. operatyvaus patikrinimo, kuris buvo atliktas dar prieš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimą, pažyma Nr. (23.30-08)FR1042-8370 tik patvirtina, kad Įmonė vykdo pelningą ūkinę veiklą ir stengiasi vykdyti mokestines prievoles valstybei.

21.2. Įmonė ir jos savininkas turi nemažai piniginių įsiskolinimų eilei kreditorių, su kuriais stengiasi dalimis atsiskaityti, užbaigti kreditorių inicijuotus teisminius procesus taikiais susitarimais, tokiu būdu toliau vystant ūkinę veiklą ir iš gaunamo pelno dalimis padengiant įsiskolinimus. Atitinkamai pareiškėjas atsiskaitinėja ir su VMI, su kuria siekia bendradarbiauti bei išspręsti mokestinės nepriemokos išsimokėjimo galimybę. Todėl, pareiškėjo manymu, nėra pagrindo teigti, kad Įmonė piktybiškai pažeidinėja atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą. Be to, tai net negalėtų būti pagrindu netenkinti mokesčių mokėtojo prašymo išdėstyti mokestinės nepriemokos išsimokėjimą.

21.3. Vien tai, jog FNTT pradėjo ikiteisminį tyrimą Nr. 04-6-00042-16 pagal BK 219 straipsnio 1 dalį dėl K. M. įmonės mokesčių nesumokėjimo, nepatvirtina pareiškėjo netinkamo mokesčių mokėtojo pareigų vykdymo. Pareiškėjas pažymi, kad po skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo atsakovo atstovai pareiškė, jog tai nieko nekeičia, ir nekreipdami dėmesio į šį teismo sprendimą reikalavo nedelsiant padengti mokestinę nepriemoką bei, praėjus tik 3 dienoms po teismo sprendimo priėmimo, patys inicijavo nurodyto ikiteisminio tyrimo pradėjimą, 2016 m. gruodžio 22 d. raštu Nr. (23.4-08)RNA-39400 kreipdamiesi į FNTT. Būtent atsakovo iniciatyva pradėtame ikiteisminiame tyrime sprendžiama dėl galimo mokesčių nesumokėjimo, nors Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamu 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimu panaikino atsakovo sprendimą neišdėstyti šių mokesčių sumokėjimo ir pavedė šį klausimą spręsti iš naujo. Taigi, pareiškėjas akcentuoja, kad Įmonė kol kas neturi prievolės mokestinę nepriemoką sumokėti nedelsiant, kol apeliacine tvarka nebus išspręstas klausimas dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo.

21.4. Pareiškėjas tvirtina, kad Įmonė neturi finansinių galimybių laiku atsiskaityti su valstybės biudžetu, o mokestinės nepriemokos išdėstymas suteiktų Įmonei galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką dalimis vėliau. Tuo tarpu, neišdėsčius mokestinės nepriemokos sumokėjimo, Įmonės finansinė būklė taptų kritine, ji turėtų didelių sunkumų vykdydama kitus savo finansinius įsipareigojimus. Todėl, pareiškėjo manymu, mokesčių administratoriaus sprendimas neišdėstyti Įmonės mokestinės nepriemokos sumokėjimo yra neteisėtas ir nepagrįstas, pažeidžia teisės aktų reikalavimus, bendruosius teisės ir gero administravimo bei apmokestinimo teisinio reglamentavimo ir taikymo principus.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 22. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad, kai viešojo administravimo subjektui yra pateikiamas fizinio ar juridinio asmens prašymas, kuriuo prašoma taikyti jų atžvilgiu tam tikras išimtis (šiuo atveju toks prašymas pateiktas Inspekcijai), paprastai įrodinėjimo pareiga tenka prašymą teikiančiam asmeniui. Teisės normos, reglamentuojančios mokestinės nepriemokos atidėjimą ar išdėstymą, įtvirtina aiškią mokesčio mokėtojo pareigą pateikti įrodymus, patvirtinančius tokio prašymo pagrįstumą. Taigi pagrindinė pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiamas prašymo išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą pagrindas, tenka pareiškėjui, tuo tarpu mokesčio administratoriaus įrodinėjimo pareiga yra daugiau papildomo pobūdžio (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-220/2014).

23. Mokesčių mokėtojas tokius įrodymus pateikė, kurie mokesčių administratoriaus laikyti nepakankamais bei leidžiančiais taikyti MAĮ 88 straipsnį.

24. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, jog sprendimas dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo ar išdėstymo gali būti priimtas tik esant dviem sąlygoms, t. y., kai nustatoma, jog nedelsiant sumokėjus mokesčio nepriemoką mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų itin sunki arba jis turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, taip pat nustatoma, jog mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiks mokesčių mokėtojui galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau. Šios mokestinės procedūros metu mokesčių mokėtojas turi pagrįsti dokumentais savo realias galimybes sumokėti mokestinę nepriemoką per jos atidėjimo ar išdėstymo laikotarpį (žr., pvz., LVAT 2014 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2014).

25. Esminis kriterijus, kurį turi įvertinti mokesčių administratorius, yra įmonės mokumo palaikymas, kuris vėliau leistų įmonei visiškai įvykdyti mokestinę prievolę. Taigi, įmonės finansinės būklės stabilizavimo esmė yra mokestinės prievolės sumokėjimas. Esant kritinei įmonės finansinei būklei, siekis ją stabilizuoti savaime nesudaro pagrindo mokesčių administratoriui išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą. MAĮ 88 straipsnio 2 dalies atžvilgiu yra būtinas užtikrinimas, jog mokestinė prievolė ateityje bus įvykdyta (žr., pvz., LVAT 2016 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3250-575/2016).

26. Skundžiamas mokesčių administratoriaus Sprendimas grįstas Išvada, kurioje, teisėjų kolegijos vertinimu, kadangi tai nebuvo padaryta pačiame Sprendime, mokesčių administratoriaus ir turėjo būti nustatyta, kad: 1) nedelsiant sumokėjus mokesčio nepriemoką mokesčių mokėtojo finansinė būklė taps itin sunki arba 2) jis turės didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, taip pat, jog 3) mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiks mokesčių mokėtojui galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau.

27. Išvados turinys nesuponuoja atsakymų į šio baigiamojo teisės akto 26 punkte iškeltus klausimus. Minimame dokumente yra pateikiama bendroji informacija apie neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyvį, akcentuojama mokesčių mokėtojo pareiga mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, viešojo intereso pažeidimą, tačiau nei Išvadoje, nei Sprendime mokesčių administratorius neprieina prie išvados, kad mokesčių mokėtojui nedelsiant sumokėjus mokesčio nepriemoką mokesčių mokėtojo finansinė būklė taps itin sunki arba jis turės didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, taip pat, jog mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiks mokesčių mokėtojui galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau.

28. Esant tokioms aplinkybėms, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, mokesčių administratorius netinkamai įvykdė MAĮ 88 straipsnio reikalavimus bei neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką ginčo klausimu, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės pripažintinas teisėtu bei pagrįstu. Mokesčių administratorius, atsižvelgiant į šiame procesiniame dokumente išdėstytas nuostatas, pakartotinai turi įvertinti visas aplinkybes ir priimti sprendimą, atitinkantį keliamus reikalavimus.

29. VMI prašė prie administracinis bylos pridėti įrodymus, tačiau šis prašymas nėra tenkintinas, kadangi priėmus sprendimą dėl įpareigojimo atsakovui iš naujo išnagrinėti Įmonės 2016 m. gegužės 24 d. prašymą, nebus jokių trukdžių ir prašytų pridėti prie administracinis bylos dokumentų vertinimui.

30. Dėl išdėstytų priežasčių Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliktinas galioti, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys

Arūnas Sutkevičius