2021-01-13 Nr. AB-1112-3-64-3-00864-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-157-1062/2021

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00864-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 7.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. P. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. spalio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. P. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja L. P. su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus 2019 m. vasario 11 d. raštą Nr. (9.64) DV_S-2958 „Dėl ilgalaikio darbo išmokos skyrimo“ (toliau – ir Skyriaus Sprendimas); 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2019 m. kovo 27 d. raštą Nr. (11.1) I-2092 „Dėl ilgalaikio darbo išmokos“ (toliau – ir VSDFV Sprendimas); 3) įpareigoti atsakovą spręsti klausimą iš naujo, priimant naują sprendimą dėl ilgalaikio darbo išmokos Lietuvos Respublikos garantijų darbuotojams ir darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 9 straipsnio 1 dalies pagrindu skyrimo pareiškėjui; 4) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Įstatymo 9 straipsnio 1 dalis, ta apimtimi, kuria bankrutavusios įmonės darbuotojai be jokių pateisinamų priežasčių ir nesant jokių esminių skirtumų išskiriami iš kitų atleidžiamų darbuotojų, kai įmonė nėra bankrutavusi, nemokant ilgalaikio darbo išmokos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 23 straipsnio 1 daliai, 23 straipsnio 2 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, taip pat teisinės valstybės, teisinio tikrumo, teisinio aiškumo, teisingumo principams; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja nurodė, kad 2019 m. vasario 5 d. kreipėsi į VSDFV, prašydama skirti ilgalaikio darbo išmoką, tačiau Skyriaus Sprendimu skirti ilgalaikio darbo išmoką pareiškėjai atsisakyta. Skyrius nurodė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo (toliau – ir Ilgalaikio darbo išmokų įstatymas) 9 straipsnio 1 dalimi, teisę į ilgalaikio darbo išmoką turi asmuo, kurio darbo santykiai pagal nutraukiamą darbo sutartį su Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje esančiu darbdaviu atleidimo iš darbo dieną nepertraukiamai tęsėsi daugiau nei penkerius metus ir kuris yra atleistas iš darbo Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 57 straipsnyje nurodytu pagrindu.

3. Pareiškėja paaiškino, kad Skyrius konstatavo, jog pareiškėja iš uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Banga Electronics“ 2018 m. rugpjūčio 10 d. buvo atleista pagal DK 62 straipsnio 2 dalį (darbo sutarties nutraukimas darbdavio bankroto atveju), todėl pareiškėja nepatenka į Ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų kategoriją. Pareiškėja pažymėjo, kad ji VSDFV padavė skundą dėl Skyriaus sprendimo. VSDFV Sprendimu nuspręsta pareiškėjos skundą atmesti.

4. Pareiškėja akcentavo, kad DK 57 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta, jog darbdavys turi teisę nutraukti neterminuotą arba terminuotą darbo sutartį prieš terminą, kai teismas ar darbdavio organas priima sprendimą, dėl kurio pasibaigia darbdavys. Pareiškėjos nuomone, ji DK 57 straipsnio 1 dalies 5 punktas sąlygas atitinka, nes 2018 m. gruodžio 17 d. teismo nutartimi nuspręsta bendrovę likviduoti. Iki to momento, kol bendrovė nebuvo likviduota, pareiškėja atitiko DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą, t. y. darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tapo pertekline dėl kitų priežasčių, susijusių su darbdavio veikla. Pareiškėja teigė, jog tiek DK 62 straipsnis, tiek 57 straipsnis priskiriami tam pačiam darbo sutarties nutraukimo atvejui, t. y. darbdavio valia (DK 53 str. 3 p.). Pareiškėja pažymėjo, kad dėl bankroto bylos iškėlimo į Kauno apygardos teismą kreipėsi darbdavys. Darbdavys nusprendė, kuriuo metu atleisti pareiškėją, prieš bankroto bylos iškėlimą ar po jo, nors darbdavio veikla atitiko DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygas dėl darbuotojo atleidimo jo darbo funkcijai tapus pertekline. Iš pareiškėjos darbo užmokesčio darbdavys mokėjo už pareiškėją įmokas ilgalaikio darbo išmokai (Įstatymo 14 str. 1 d. 1 p. ir 14 str. 3 d.), be to, Įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje be jokių pateisinamų priežasčių ir nesant jokių esminių skirtumų pareiškėja išskiriama iš darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės atleidžiamų darbuotojų, tuo pažeidžiant pareiškėjos konstitucines teises. Pareiškėjos įsitikinimu, tokiu būdu DK 62 straipsnis detalizuoja (papildo, išplečia) DK 57 straipsnio atleidimo pagrindus, terminus ir išmokas darbuotojui, o aiškinant įstatymą priešingai, tai reikštų pareiškėjos diskriminavimą ir piktnaudžiavimo teise skatinimą.

5. Pareiškėja teigė, jog Įstatymo 9 straipsnio 1 dalis, taip, kaip šį įstatymą interpretuoja atsakovas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, kur numatyta, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, 23 straipsnio 1 daliai, kur numatyta, kad nuosavybė neliečiama, 23 straipsnio 2 daliai, kur numatyta, kad nuosavybės teises saugo įstatymai, 29 straipsnio 1 daliai, kur numatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, 52 straipsniui, kur numatyta, kad valstybė laiduoja piliečių teises gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais, o taip pat teisinės valstybės, teisinio tikrumo, teisinio aiškumo, teisingumo principams.

6. Atsakovas Skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad ilgalaikio darbo išmokos skyrimo ir mokėjimo tvarką reglamentuoja Įstatymas ir Ilgalaikio darbo išmokų fondo nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 576 „Dėl ilgalaikio darbo išmokų fondo nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Nutarimas). Ilgalaikio darbo išmokas, remdamasis Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro (toliau – ir Registras), kitų duomenų bazių informacija, buvusių darbdavių pateiktais dokumentais, skiria ir moka Skyrius.

8. Vadovaudamasis Įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi ir Registro duomenimis, Skyrius nurodė, jog pareiškėjos darbo santykiai su darbdaviu UAB „Banga Eleсtronics“ 2018 m. rugpjūčio 10 d. buvo nutraukti pagal DK 62 straipsnio 2 dalį (darbo sutarties nutraukimas darbdavio bankroto atveju), t. y. ne tuo pagrindu, kurį imperatyviai numato Ilgalaikio darbo išmokų įstatymas, reglamentuojantis sąlygas, būtinas atitikti ilgalaikio darbo išmokai gauti.

9. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies sąlygų, būtinų teisei į ilgalaikio darbo išmoką, kadangi atleidimo iš darbo pagrindas yra ne DK 57 straipsnis, todėl atsakovas neturėjo jokio teisinio pagrindo skirti pareiškėjai ilgalaikio darbo išmoką. Skyrius paaiškina, kad pasikeitus Registro duomenims apie pareiškėjos atleidimo iš UAB „Banga Eleсtronics“ pagrindą taip, kad būtų įgyvendintos visos minėtame įstatyme numatytos sąlygos teisei į ilgalaikio darbo išmoką įgyti, atsakovas galėtų peržiūrėti pareiškėjos prašymą ilgalaikio darbo išmokai skirti. Skyrius teigė, kad pareiškėjos skundo argumentai, jog atsakovas neteisingai interpretuoja Įstatymo 9 straipsnio 1 dalį ir kad pareiškėja be jokio pagrindo yra išskiriama iš darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės atleidžiamų darbuotojų, tuo pažeidžiant konstitucines jo teises, yra nepagrįsti, nes Įstatymas reglamentuoja skirtingas garantijas darbuotojams, nutraukusiems darbo santykius su darbdaviu dėl skirtingų pagrindų, ir negalima tapatinti darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės su darbo sutarties nutraukimu dėl darbdavio bankroto.

10. Skyrius pabrėžė, kad pareiškėjai darbo santykiai nutrūko dėl darbdavio nemokumo, pareiškėja įgijo teisę į išmoką iš Garantinio fondo lėšų. Remdamasis UAB „Banga Electronics“ bankroto administratoriaus paraiška, Skyrius 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. GF_SP1E-1101 pareiškėjai paskyrė ir išmokėjo 3 630,00 Eur išmoką iš Garantinio fondo lėšų.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

12. VSDFV nurodė, kad pagal Įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, teisę į ilgalaikio darbo išmoką turi asmuo, kurio darbo santykiai pagal nutraukiamą darbo sutartį su Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje esančiu darbdaviu atleidimo iš darbo dieną nepertraukiamai tęsėsi daugiau negu penkerius metus ir kuris yra atleistas iš darbo DK 57 straipsnyje nurodytu pagrindu. Remiantis įstatymo 11 straipsnio 3 dalimi, ilgalaikio darbo išmokai skirti reikalingi duomenys tikrinami naudojantis Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registru, kitomis duomenų bazėmis bei kita informacija. Registro duomenimis, pareiškėja iš darbo UAB „Banga Electronics“ buvo atleista 2018 m. rugpjūčio 10 d. pagal DK 62 straipsnio 2 dalį, t. y. dėl darbdavio bankroto. Kadangi pareiškėja neatitiko vienos iš dviejų sąlygų teisei į ilgalaikio darbo išmoką įgyti, t. y. buvo atleista iš darbo ne pagal DK 57 straipsnį, Fondo valdybos Alytaus skyrius 2019 m. vasario 11 d. raštu Nr. (9.64) DV_S-2958 pagrįstai atsisakė skirti pareiškėjai ilgalaikio darbo išmoką. VSDFV Sprendimu pareiškėjos skundas dėl Skyriaus Sprendimo netenkintas, o pareiškėja informuota, kad jeigu darbo ginčų komisija ar teismas pakeistų pareiškėjos atleidimo iš darbo pagrindą į DK 57 straipsnį, pareiškėjos 2019 m. vasario 7 d. prašymas skirti ilgalaikio darbo išmoką būtų peržiūrėtas.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad VSDFV ir jos teritoriniai skyriai yra viešojo administravimo institucijos, kurios, atlikdamos Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų norminių teisės aktų pavestas funkcijas, turi vadovautis galiojančiais jų veiklą reglamentuojančiais teisės aktais ir juos vykdyti. Nei Fondo valdybai, nei Fondo valdybos teritoriniams skyriams įstatymais nėra suteikta teisė nesivadovauti galiojančiomis teisės aktų nuostatomis ar taikyti jas savo nuožiūra. Kadangi Įstatyme nustatytas vienintelis DK straipsnis, pagal kurį atleisti iš darbo asmenys turi teisę į ilgalaikio darbo išmoką, nei Fondo valdybos teritoriniai skyriai, nei Fondo valdyba neturi teisės skirti šias išmokas kitais pagrindais atleistiems asmenims.

II. 14. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 1 d. sprendimu pareiškėjos L. P. skundą atmetė.

15. Teismas nurodė, kad byloje nagrinėjamas ginčas dėl Skyriaus Sprendimo, kuriuo atsisakyta skirti pareiškėjai ilgalaikio darbo išmoką VSDFV Sprendimo panaikinimo.

16. Atsižvelgęs į bylos medžiagą, teismas nustatė, kad:

16.1. Pareiškėja 2019 m. vasario 5 d. kreipėsi į Skyrių su prašymu skirti ilgalaikio darbo išmoką.

16.2. Skyriaus Sprendime nurodyta, kad Įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog į ilgalaikio darbo išmoką teisę turi asmuo, kurio darbo santykiai pagal nutraukiamą darbo sutartį su Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje esančiu darbdaviu atleidimo iš darbo dieną nepertraukiamai tęsėsi daugiau nei penkerius metus ir kuris yra atleistas iš darbo DK 57 straipsnyje nurodytu pagrindu.

16.3. Skyrius nurodė, kad pareiškėja iš UAB „Banga electronics“ 2018 m. rugpjūčio 10 d. buvo atleista pagal DK 62 straipsnio 2 dalį (darbo sutarties nutraukimas darbdavio bankroto atveju), todėl neįgijo teisės į ilgalaikio darbo išmoką.

16.4. VSDFV Sprendime pažymėjo, kad pareiškėja atleista iš darbo DK 62 straipsnio pagrindu ir dėl šios priežasties pareiškėjai nepriklauso ilgalaikio darbo išmoka. VSDFV taip pat nurodė, kad atleidimo iš darbo pagrindus reglamentuoja DK, o atleidimo pagrįstumą vertina kompetentingos įstaigos – darbo ginčų komisija ir teismas.

16.5. Skyrius 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. GF_SP1E-1101 „Dėl garantinio fondo lėšų skyrimo“ nusprendė skirti išmokas iš Garantinio fondo lėšų pareiškėjai, vadovaudamasis Įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei 8 straipsnio 4 dalimi (garantijos darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam).

17. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas tarp šalių dėl pareiškėjos atleidimo pagrindo nėra kilęs, pareiškėja nėra pateikusi papildomų įrodymų, pagrindžiančių, kad iš darbo ji buvo atleista kitu nei DK 62 straipsnyje numatytu pagrindu. Atsižvelgęs į tai, teismas nurodė, kad nagrinėjamos administracinės bylos ribos yra Skyriaus Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, kuriuo atsakovas Skyrius atsisakė skirti ilgalaikio darbo išmoką dėl to, kad ilgalaikio darbo išmoka nėra skiriama darbuotojams, kurie atleisti iš darbo ne DK 57 straipsnyje numatytu pagrindu. Teismas pabrėžė, kad byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl to, ar pagrįstai pareiškėja atleista DK 62 straipsnio pagrindu.

18. Teismas, vadovaudamasis Įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktu, atmetė pareiškėjos argumentą, jog iki to momento, kol bendrovė nebuvo likviduota, pareiškėja atitiko DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą sąlygą, t. y. darbuotojo atliekama funkcija darbdaviui tapo pertekline.

19. Teismas, atsižvelgęs į DK 62 straipsnį ir Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 2 dalį pažymėjo, jog, priešingai nei teigia pareiškėja, DK 57 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytu pagrindu darbuotojas atleidžiamas, kuomet teismas ar darbdavio organas priima sprendimą, dėl kurio pasibaigia darbdavys, nėra susijęs su bankroto bylos iškėlimu darbdaviui. Sprendimas, kurio pagrindu pasibaigia darbdavys, o darbuotojas yra atleidžiamas DK 57 straipsnio 1 dalies 5 punktu, priimamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.107 straipsnio arba 2.131 straipsnio pagrindais. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė pareiškėjos argumentą, kad DK 62 straipsnis detalizuoja (papildo, išplečia) DK 57 straipsnio atleidimo pagrindus, terminus ir išmokas darbuotojams, nes minėti atleidimo pagrindai yra taikomi skirtingais pagrindais ir negali būti aiškinami plečiamai, o DK 57 straipsnyje numatyti atleidimo pagrindai nėra sietini su darbdavio nemokumu.

20. Vadovaudamasis DK komentaru (išaiškinimai dėl DK 62 str.) ir Nutarimo nuostatomis (7 p., 11 p., 15 p.), teismas konstatavo, kad Skyrius, priimdamas Sprendimą, veikė tinkamai, pagal savo kompetenciją, tinkamai vadovavosi Nutarimo 15 punkto ir Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostatomis, todėl Skyriaus Sprendimo panaikinti nėra jokio teisinio pagrindo. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, jog nėra pagrindo įpareigoti atsakovą nagrinėti klausimą iš naujo.

21. Teismas taip pat konstatavo, jog VSDFV Sprendimu pagrįstai atmestas pareiškėjos skundas, todėl nėra pagrindo naikinti minėtą sprendimą.

22. Pasisakydamas dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, teismas nurodė, kad pareiškėjos prašymas ištirti Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostatas grindžiamas iš esmės nesutikimu dėl minėtų šio įstatymo normų taikymo, be to, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nekyla abejonių dėl Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą teismas netenkino.

III. 23. Pareiškėja L. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

24. Pareiškėja nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kituose DK straipsniuose (pvz., DK 59 str. ar DK 62 str.) ar kituose įstatymuose (pvz., Akcinių bendrovių įstatyme) gali būti nustatomi ir kiti pagrindai, kuriems esant darbo sutarties nutraukimas nesiejamas su darbuotojo kaltais veiksmais (veikimu ar neveikimu), todėl pastarųjų atžvilgiu komentuojamas straipsnis yra bendroji norma (lex generalis), nes pirmosios instancijos teismas nesivadovavo DK 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais principais.

25. Pareiškėja pažymi, kad iš pareiškėjos darbo užmokesčio darbdavys mokėjo už pareiškėją įmokas ilgalaikio darbo išmokai, būtent darbdavys nusprendė, kuriuo metu atleisti pareiškėją – prieš bankroto bylos iškėlimą ar po jo, nors darbdavio veikla atitiko DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygas dėl darbuotojo atleidimo darbdaviui nebevykdant veiklos.

26. Pareiškėja teigia, kad nors teismui priėmus sprendimą iškelti bankroto bylą įmonė (darbdavys) nepasibaigia teismo nutarties priėmimo momentu, tačiau bankroto procedūrų vienas iš tikslų yra įmonės likvidavimas, kai nėra galimybės atkurti įmonės mokumo, todėl, pareiškėjos nuomone, pagal savo esmę įmonės pasibaigimas dėl bankroto ir įmonės pasibaigimas kitais atvejais priėmus teismo sprendimą yra analogiški atvejai. Taigi, pareiškėjos nuomone, ji atitinka DK 57 straipsnio 1 dalies 5 punkto sąlygas, nes teismo nutartimi buvo nutarta likviduoti UAB „Banga electronics“. Pareiškėja akcentuoja, kad tiek DK 62 straipsnis, tiek 57 straipsnis priskiriami tam pačiam darbo sutarties nutraukimo atvejui darbdavio valia (DK 53 str. 3 p.).

27. Pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismo pateiktas Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies aiškinimas yra diskriminacinis jos atžvilgiu, nes ji tokiu būdu išskiriama iš kitais pagrindais atleidžiamų darbuotojų ir, nemokant ilgalaikio darbo išmokos, pažeidžiamos pareiškėjos konstitucinės teisės.

28. Pareiškėja pažymi, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nepateikė motyvų dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, todėl pareiškėja pakartoja savo argumentus dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Pareiškėjos manymu, teisinis reguliavimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 23 straipsnio 1 daliai, 23 straipsnio 2 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, taip pat teisinės valstybės, teisinio tikrumo, teisinio aiškumo, teisingumo principams.

29. Atsakovas Skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

30. Skyrius pažymi, kad pirmosios instancijos teismas detaliai išanalizavo faktines bylos aplinkybes ir pateikė visapusišką teisinį vertinimą dėl pareiškėjos skundžiamų sprendimų, su kuriuo nesutikti nagrinėjamu atveju nėra pagrindo.

31. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

32. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad VSDFV ir jos teritoriniai skyriai yra viešojo administravimo institucijos, kurios, atlikdamos Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų norminių teisės aktų pavestas funkcijas, turi vadovautis galiojančiais jų veiklą reglamentuojančiais teisės aktais ir juos vykdyti. Nei VSDFV, nei VSDFV teritoriniams skyriams įstatymu nėra suteikta teisė nesivadovauti galiojančiomis teisės aktų nuostatomis ar taikyti jas savo nuožiūra. Kadangi Įstatyme nustatytas vienintelis DK straipsnis, pagal kurį atleisti iš darbo asmenys turi teisę į ilgalaikio darbo išmoką, nei VSDFV teritoriniai skyriai, nei VSDFV neturi teisės skirti šias išmokas kitais pagrindais atleistiems asmenims.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 33. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Skyriaus Sprendimo, kuriuo nuspręsta neskirti pareiškėjai ilgalaikio darbo išmokos ir VSDFV Sprendimo, kuriuo Skyriaus Sprendimas paliktas galioti, pagrįstumo ir teisėtumo. Minėtais sprendimais buvo atsisakyta skirti išmoką pareiškėjai vadovaujantis Įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi.

34. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 9 straipsnio nuostatomis, pagrįstai neskyrė pareiškėjai ilgalaikio darbo išmokos, kuri gali būti skiriama tuo atveju, kai asmuo atleidžiamas iš darbo pagal DK 57 straipsnį (Darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės), o pareiškėja buvo atleista iš darbo pagal DK 62 straipsnio (Darbo sutarties nutraukimas darbdavio bankroto atveju) 2 dalį.

35. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad pagal savo esmę įmonės pasibaigimas dėl bankroto ir įmonės pasibaigimas kitais atvejais priėmus teismo sprendimą yra analogiški atvejai, todėl, pareiškėjos nuomone, ji atitinka DK 57 straipsnio 1 dalies 5 punkto sąlygas, o iki to momento, kol bendrovė nebuvo likviduota, ji atitiko DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Pareiškėja akcentuoja, kad tiek DK 62 straipsnis, tiek DK 57 straipsnis priskiriami tam pačiam darbo sutarties nutraukimo atvejui darbdavio valia.

36. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad šioje nagrinėjamoje administracinėje byloje spręstinas klausimas, ar pareiškėjai gali būti skiriama išmoka vadovaujantis Įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi. Tuo tarpu pareiškėjos atleidimo iš darbo pagrindas įstatymo nustatytąja tvarka gali būti ginčijamas bendrosios kompetencijos teisme, todėl pareiškėjos argumentai, susiję su jos atleidimu iš darbo pagal DK 62 straipsnio 2 dalį, atskirai nevertinami ir dėl jų nepasisakoma. Šiame kontekste pažymėtina, kad, remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis, nustatyta, jog pareiškėja nėra inicijavusi bylos dėl, jos manymu, neteisėto atleidimo, taigi, pareiškėjos atleidimas DK 62 straipsnio 2 dalies pagrindu nėra nuginčytas.

37. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Įstatymo 9 straipsnio 1 dalį teisę į ilgalaikio darbo išmoką turi asmuo, kurio darbo santykiai pagal nutraukiamą darbo sutartį su Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje esančiu darbdaviu atleidimo iš darbo dieną nepertraukiamai tęsėsi daugiau negu penkerius metus ir kuris yra atleistas iš darbo DK 57 straipsnyje nurodytu pagrindu. Akcentuotina, kad ši Įstatymo viešosios teisės norma yra aiški ir imperatyvi. Asmeniui, kuris nėra atleistas iš darbo pagal DK 57 straipsnį, negali būti skiriama ilgalaikio darbo išmoka pagal šį Įstatymą.

38. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad pareiškėja buvo atleista iš darbo DK 62 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu, ir nėra duomenų, kad buvo atleista iš darbo pagal DK 57 straipsnį. DK 62 straipsnio (Darbo sutarties nutraukimas darbdavio bankroto atveju) 2 dalis nustato, kad per tris darbo dienas nuo teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo arba nuo kreditorių susirinkimo, kuriame kreditoriai nutarė įmonės bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka, dienos darbuotojai raštu įspėjami apie būsimą darbo sutarties nutraukimą ir ne anksčiau kaip po penkiolikos darbo dienų nuo tokio įspėjimo su jais nutraukiamos darbo sutartys. Jeigu tenkinamos šio kodekso 63 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos, turi būti taikomos šio kodekso 63 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatos. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal DK 62 straipsnio 3 dalį, šio straipsnio 2 dalyje numatytu atveju atleidžiamiems darbuotojams išmokama dviejų jų vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka, o jeigu jų darbo santykiai tęsiasi trumpiau negu vienus metus, – pusės jų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, t. y. numatytas kompensacijos mechanizmas, skirtas tiems atvejams, kai įmonė bankrutuoja. Pažymėtina, kad Skyrius, vadovaudamasis UAB „Banga Electronics“ bankroto administratoriaus paraiška, 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. GF_SP1E-1101 „Dėl garantinio fondo lėšų skyrimo“ pareiškėjai paskyrė ir išmokėjo 3 630 Eur išmoką iš Garantinio fondo lėšų (b. l. 26).

39. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytą teisinį reguliavimą ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, sprendžia, kad tiek Skyrius, priimdamas 2019 m. vasario 11 d. raštą Nr. (9.64) DV_S-2958 „Dėl ilgalaikio darbo išmokos skyrimo“, tiek VSDFV, priimdama 19 m. kovo 27 d. raštą Nr. (11.1) I-2092 „Dėl ilgalaikio darbo išmokos“, pagrįstai netaikė Įstatymo 9 straipsnio nuostatų, nes pareiškėjos atvejis nepateko į šio straipsnio taikymo sritį.

40. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės nepateikė ir motyvų dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ištirti, ar Įstatymo 9 straipsnio 1 dalis atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją.

41. Pasisakydama dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kylantis reikalavimas reiškia, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, negali apsiriboti vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. gruodžio 12 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. sausio 17 d. nutarimai, 2006 m. sausio 17 d., 2007 m. liepos 5 d. 2007 m. rugsėjo 12 d sprendimai).

42. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą vadovaujamasi nuostata, kad pateiktas prašymas teismui yra tik vada svarstyti kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą galimybę; pateikto prašymo argumentai nesaisto teismo ir jis savarankiškai vertina prašymo pagrįstumą. Siekiant pasinaudoti teisine galimybe patikrinti atitinkamo teisės akto (jo dalies) atitikimą Konstitucijai, turi kilti teisinė abejonė dėl akto ar jo dalies prieštaravimo Konstitucijai paminėtais pagrindais ir tai turi būti teisiškai motyvuota. Tačiau, ar kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą kiekvienas teismas sprendžia ad hoc (atskirai). Kreipimasis realizuotinas, kai yra pakankamai teisiškai pagrįsta abejonė, jog sprendžiant ginčą taikytinas teisės aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje 2011 m. liepos 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2474/2011, 2013 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2184/2013).

43. Vertinant pareiškėjos prašymą spręsti, ar Įstatymo 9 straipsnio 1 dalis, ta apimtimi, kuria bankrutavusios įmonės darbuotojai be jokių pateisinamų priežasčių ir nesant jokių esminių skirtumų išskiriami iš kitų atleidžiamų darbuotojų, kai įmonė nėra bankrutavusi, nemokant ilgalaikio darbo išmokos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 23 straipsnio 1 daliai, 23 straipsnio 2 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, taip pat teisinės valstybės, teisinio tikrumo, teisinio aiškumo, teisingumo principams, pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktriną, prašant tirti teisės normos prieštaravimą konkrečiam Konstitucijos straipsniui, būtina pagrįsti savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Pareiškėja jokių teisinių argumentų, kodėl jos prašoma tirti Įstatymo nuostata prieštarauja jos nurodytiems Konstitucijos straipsniams ir principams, nepateikė, išskyrus tai, kad, jos nuomone, iš esmės vienodais požymiais apibūdinamų darbuotojų darbo teisių apimtis tampa priklausoma nuo vienasmenio darbdavio sprendimo, kas yra, pasak pareiškėjos, nesuderinama su teisinės valstybės ir lygybės principais.

44. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja pripažįsta, kad nurodytos grupės nėra tapačios, tik nurodo, kad tarp jų nėra esminių skirtumų, akcentuodama, kad darbdavys gali pasirinkti norimą atleidimo pagrindą (b. l. 51–52). Taigi iš tikrųjų pareiškėja siekia, kad tais atvejais, kai įmonei iškeliama bankroto byla, asmuo būtų atleidžiamas ne pagal DK 62 straipsnio (Darbo sutarties nutraukimas darbdavio bankroto atveju) 2 dalį, o pagal DK 57 straipsnį (Darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės). Kitaip tariant, pareiškėja iš tikrųjų įžvelgia konstitucingumo problemą ne Įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje, o DK 57, 62 straipsniuose. Pagal Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Taigi iš pacituotos konstitucinės normos matyti, kad teisę kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą bylą nagrinėjantis teismas turi tik dėl tokio įstatymo ar kito teisinio akto (jo dalies), kuris turi būti taikomas konkrečioje byloje. Šios Nutarties 36 punkte akcentuota, kad pareiškėjos atleidimo iš darbo pagrindas įstatymo nustatytąja tvarka gali būti ginčijamas bendrosios kompetencijos teisme, o ne administraciniame teisme. Todėl nagrinėjamoje byloje administracinis teismas netaiko pareiškėjai DK nuostatų, nevertina jai jau pritaikyto atleidimo pagrindo teisėtumo. Kartu apeliacinės instancijos teismas neturi ir pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl minėtų DK nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

45. Daroma prielaida, kad pareiškėja prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą tirti Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies atitiktį Konstitucijai tiek, kiek joje nenumatyta, kad atleidžiamiems bankrutavusios įmonės darbuotojams, kai įmonė nėra bankrutavusi, nemokama ilgalaikio darbo išmoka. Kitaip tariant, pareiškėja siekia, kad Įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje būtų nustatyta, jog į ilgalaikio darbo išmoką teisę turi ne tik asmuo, kurio darbo santykiai pagal nutraukiamą darbo sutartį su Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje esančiu darbdaviu atleidimo iš darbo dieną nepertraukiamai tęsėsi daugiau nei penkerius metus ir kuris yra atleistas iš darbo DK 57 straipsnyje nurodytu pagrindu, bet ir bankrutavusios įmonės darbuotojams.

46. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teisės spraga, inter alia legislatyvinė omisija, visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tam tikrame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra, o legislatyvinės omisijos atveju tas teisinis reguliavimas turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalauja kuris nors aukštesnės galios teisės aktas, inter alia pati Konstitucija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. lapkričio 5 d., 2011 m. rugpjūčio 25 d. sprendimai, 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. birželio 22 d., 2010 m. rugsėjo 29 d., 2010 m. lapkričio 29 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimai).

47. Pabrėžtina, kad pareiškėja nepagrindė kodėl poreikis jos prašomus visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra būtent Įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, šios Nutarties 38 punkte, pareiškėjai, vadovaujantis kitu įstatymu buvo išmokėta kompensacija (3 630 Eur išmoka iš Garantinio fondo lėšų (b. l. 26)).

48. Papildomai pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog diskriminaciniu savaime nėra laikytinas ir net ir tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms taikomas diferencijuotas teisinis reguliavimas, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais (žr. inter alia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą), taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 52 straipsnį, yra akcentavęs, kad socialinės paramos santykių teisinio reguliavimo turinį lemia įvairūs veiksniai, įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, reguliuodamas minėtus santykius turi plačią diskreciją (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimą).

49. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegijai nekilo abejonių, kad Įstatymas, kuris turi būti taikomas šioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, todėl nėra pagrindo ir šiuo aspektu kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą prašant spręsti, ar Įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas atitinka Konstituciją.

50. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui teisingai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs proceso ir materialiosios teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti pareiškėjos apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos L. P. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė