08dd7c8e-7681-4d7e-b591-cd945f53fbc5 · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr. 2A-1226/2014Teisminio proceso Nr. 2-60-3-00042-2014-4Procesinio sprendimo kategorijos: 132; 121. (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. spalio 20 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kuriÄ sudaro teisėjai ArtÅ«ras Driukas (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Donatas Å ernas ir Egidija TamoÅ¡iÅ«nienė, teismo posėdyje raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Grundolita“ skundÄ dėl vieÅ¡osios įstaigos Vilniaus tarptautinis ir nacionalinis komercinis arbitražas Arbitražinio teismo 2014 m. kovo 18 d. dalinio sprendimo arbitražo byloje Nr. 4-NKA/13 pagal ieÅ¡kovo uždarosios akcinės bendrovės „Giraitės vandenys“ ieÅ¡kinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Grundolita“, tretysis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Taem urbanistai“ dėl kompensacijos ir nuostolių atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė : I. Ginčo esmė IeÅ¡kovas UAB „Giraitės vandenys“, Kauno rajono savivaldybės administracija ir atsakovas UAB „Grundolita“ 2010 m. gegužės 18 d. sudarė rangos sutartį Nr. S-446 „Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktÅ«ros plėtra Kauno rajone (Ramučiuose)“ (toliau tekste – Sutartis, Rangos sutartis). Rangos sutarties Bendrųjų sÄ lygų 20.6 punkte įtvirtinta arbitražinė iÅ¡lyga, pagal kuriÄ â€žjeigu taikaus ginčų iÅ¡sprendimo nebuvo pasiekta, tai bet kuris ginčas, kurio atžvilgiu GNK (Ginčų nagrinėjimo komisija) sprendimas dar netapo galutinis ir privalomas, turi bÅ«ti iÅ¡spręstas tarptautinio arbitražo.

Jeigu abi Å¡alys nesusitarė kitaip, tai: (a) ginčas turi bÅ«ti galutinai iÅ¡spręstas pagal Tarptautinių prekybos rÅ«mų arbitražo taisykles, (b) ginčas turi bÅ«ti iÅ¡spręstas trijų pagal tas taisykles paskirtų arbitrų ir (c) arbitražas turi bÅ«ti vykdomas bendravimo kalba, kuri nurodyta 1.4 punkte [teisė ir kalba]“. Rangos sutarties Konkrečiosiomis sÄ lygomis Å¡alys pakeitė Sutarties Bendrųjų sÄ lygų 20.6 punktÄ , numatydamos, jog arbitražo vieta turi bÅ«ti Vilniuje, Lietuvoje.

Kitos arbitražinės iÅ¡lygos sÄ lygos liko nepakitusios. IeÅ¡kovas UAB „Giraitės vandenys“ 2013 m. lapkričio 15 d. Vilniaus komercinio arbitražo teismui (toliau tekste - VKAT) padavė ieÅ¡kinį dėl kompensacijos ir nuostolių atlyginimo priteisimo iÅ¡ atsakovo UAB „Grundolita“. VKAT pirmininkas 2013 m. lapkričio 22 d. nutartimi nustatė atsakovai 10 dienų terminÄ pareikÅ¡ti nuomonę dėl ginčo nagrinėjimo VKAT pagal Å¡ios institucijos arbitražo procedÅ«ros reglamentÄ .Atsakovas 2013 m. gruodžio 6 d. prieÅ¡taravimuose nurodė, jog nesutinka su ginčo nagrinėjimu pagal VKAT arbitražo procedÅ«ros reglamentÄ ir prašė nutraukti bylos Nr. 283 nagrinėjimÄ VKAT, nes tarp Å¡alių kilęs ginčas nagrinėtinas pagal Tarptautinių prekybos rÅ«mų Arbitražo taisykles.

VKAT 2014 m. gruodžio 9 d. nutartimi arbitražo byloje Nr. 283 paliko minėtÄ UAB „Giraitės vandenys“ 2013 m. lapkričio 15 d. ieÅ¡kinį nenagrinėtÄ . VKAT sprendė, kad byloje nėra pakankamai raÅ¡ytinių įrodymų, patvirtinančių Å¡alių susitarimÄ perduoti ginÄÄ nagrinėti bÅ«tent Vilniaus komercinio arbitražo teismui arba nagrinėti jį pagal VKAT patvirtintas arbitražo taisykles, taip pat nėra ir Å¡alių susitarimo, suteikiančio įgaliojimus Vilniaus komercinio arbitražo teismui organizuoti ir administruoti ginčo nagrinėjimo procedÅ«rÄ ar atlikti skiriančiosios institucijos funkcijas ad hoc arbitraže.IeÅ¡kovas UAB „Giraitės vandenys“ 2013 m. gruodžio 27 d. padavė VÅ¡Ä® Vilniaus tarptautinis ir nacionalinis komercinis arbitražas (toliau tekste - VÅ¡Ä® VTNKA) Arbitražiniam teismui (toliau tekste – Arbitražas, Arbitražo teismas) ieÅ¡kinį dėl kompensacijos ir nuostolių atlyginimo priteisimo iÅ¡ atsakovo UAB „Grundolita“, trečiuoju asmeniu nurodant bendrovę UAB „Taem urbanistai“.

VÅ¡Ä® VTNKA pirmininkas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo (toliau tekste – Komercinio arbitražo įstatymas, KAÄ®) 14 straipsniu ir Lietuvos arbitražo asociacijos patvirtinto Nacionalinio komercinio arbitražo procedÅ«ros reglamento 18.5 (arbitro (arbitrų) skyrimas) ir 18.10 (Arbitražo teismo įgaliojimų pradžia) punktų nuostatomis, 2014 m. sausio 28 d. nutartimi sudarė trijų arbitrų arbitražo tribunolÄ verslo ginčui, kilusiam tarp UAB „Giraitės vandenys“ ir UAB „Grundolita“, spręsti, pavedė paskirtajam arbitražo tribunolui iÅ¡spręsti ginčo arbitruotinumo bei galimybės nagrinėti bylÄ VÅ¡Ä® VTNKA administruojamame arbitražo teisme klausimus.

VÅ¡Ä® VTNKA pirmininkas, tuo atveju, jeigu abiem minėtais klausimais bÅ«tų priimtas pozityvus sprendimas, įgalino sudarytÄ arbitražo tribunolÄ nagrinėti bylÄ iÅ¡ esmės. VÅ¡Ä® VTNKA 2014 m. vasario 26 d. praneÅ¡imu informavo Å¡alis apie arbitražo bylos Nr. 4-NKA/13 nagrinėjimo laikÄ ir vietÄ . II. Arbitražo dalinio sprendimo esmė VÅ¡Ä® VTNKA Arbitražo teismas 2014 m. kovo 18 d. daliniu sprendimu arbitražo byloje Nr. 4-NKA/13 pripažino, kad yra kompetentingas nagrinėti civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovo UAB „Giraitės vandenys“ ieÅ¡kinį atsakovui UAB „Grundolita“ pagal Tarptautinių prekybos rÅ«mų arbitražo taisykles ir atmetė atsakovo UAB „Grundolita“ pareiÅ¡kimÄ dėl arbitražo teismo kompetencijos.

VÅ¡Ä® VTNKA Arbitražo teismas konstatavo, kad iÅ¡ Rangos sutartį sudarančių dokumentų matyti, kad sutarties Å¡alys Å¡ia Sutartimi susitarė dėl ginčų sprendimo arbitraže, ginčo iÅ¡nagrinėjimui iÅ¡ esmės taikytinos materialiosios teisės (Lietuvos Respublikos teisė), arbitražo vietos (Vilnius) ir arbitražo kalbos (lietuvių kalba), taikytinų arbitražo taisyklių (Tarptautinių prekybos rÅ«mų arbitražo taisyklės). VÅ¡Ä® VTNKA Arbitražo teismas nurodė, kad, sprendžiant klausimÄ dėl arbitražinės iÅ¡lygos buvimo ir jos turinio, negali bÅ«ti aiÅ¡kinama viena sutarties sÄ lyga atskirai nuo kitų, neatsižvelgiant į kitas sutarties nuostatas ir jų tarpusavio ryÅ¡ius.

Tai, kad arbitražinis susitarimas nenustato tam tikrų sÄ lygų, nėra pakankamas pagrindas nepripažinti tokio arbitražinio susitarimo. Arbitražas sprendė, kad Vilniaus tarptautinis ir nacionalinis komercinis arbitražas turi tarptautinio arbitražo statusÄ , todėl atitinka arbitražinės iÅ¡lygos sÄ lygas, taip pat turi teisę nagrinėti ginÄÄ pagal Tarptautinių prekybos rÅ«mų arbitražo taisykles. III. Skundo ir atsiliepimo į jį argumentai Atsakovas UAB „Grundolita“ 2014 m. balandžio 18 d. skundu praÅ¡o Lietuvos apeliacinio teismo panaikinti VÅ¡Ä® VTNKA Arbitražo teismo 2014 m. kovo 18 d. dalinį sprendimÄ , priimtÄ arbitražo byloje Nr. 4-NKA/13, o arbitražo bylÄ Nr. 4-NKA/13 pagal ieÅ¡kovo UAB „Giraitės vandenys“ ieÅ¡kinį Å¡iam atsakovui nutraukti.

Atsakovo praÅ¡ymas grindžiamas Å¡iais argumentais: VÅ¡Ä® VTNKA Arbitražo teismas nepagrįstai sprendė, kad minėta institucija yra kompetentinga nagrinėti tarp Å¡alių kilusį ginÄÄ , nes Å¡alys nebuvo susitarusios dėl ginčo perdavimo VÅ¡Ä® VTNKA, o vienos iÅ¡ ginčo Å¡alių kreipimosi ir valios nepakanka, kad ginÄÄ nagrinėtų VÅ¡Ä® VTNKA.Å alių teisės ir pareigos apibrėžtos Sutarties sÄ lygose, kurias sudaro Bendrosios sutarties sÄ lygos ir Konkrečiosios sutarties sÄ lygos.

Bendrųjų sÄ lygų taikymo preambulėje numatyta, jog „straipsnių nuostatos, nepakeistos Konkrečiosiose sutarties sÄ lygose, galioja tokios redakcijos, kokia jos yra pateiktos Bendrosiose sutarties sÄ lygose“ (preambulės 4 punktas). Å alių sudarytos Sutarties konkrečiųjų sutarties sÄ lygų 20.6 punkte Å¡alys aptarė vienintelę iÅ¡lygÄ - tai, kad arbitražo vieta turi bÅ«ti Vilniuje, Lietuvoje. Likusios Sutarties 20.6 punkto sÄ lygos liko nepakeistos, todėl Å¡alys privalo vadovautis Bendrosiomis sutarties sÄ lygomis, kurių 20.6 punktas numato, jog, jeigu abi Å¡alys nesusitarė kitaip, tai ginčas turi bÅ«ti galutinai iÅ¡spręstas pagal Tarptautinių prekybos rÅ«mų Arbitražo taisykles.

IeÅ¡kovas, paduodamas ieÅ¡kinį VÅ¡Ä® VTNKA, piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis. IeÅ¡kovas neteisingai interpretavo Sutarties sÄ lygas, vienaÅ¡aliÅ¡kai nusprendė dėl ginčų sprendimo institucijos, dėl kurios Å¡alys susitarusios nebuvo. Vilniaus komercinio arbitražo teismas ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį priimti atsisakė, nurodydamas, jog byloje nėra pakankamai raÅ¡ytinių įrodymų, patvirtinančių Å¡alių susitarimÄ perduoti ginÄÄ nagrinėti bÅ«tent Vilniaus komercinio arbitražo teismui arba nagrinėti jį pagal Vilniaus komercinio arbitražo teismo arbitražo reglamentÄ , o tarp Å¡alių susiklostę ginčai pagal Å¡alių sudarytas sutartis nagrinėtini pagal Tarptautinių prekybos rÅ«mų arbitražo taisykles.Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, jog svarbu tai, kad susitarimas dėl ginčo perdavimo nagrinėti arbitražo teismui turi bÅ«ti pakankamai aiÅ¡kus, kad jį bÅ«tų galima įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2000 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2000).

Arbitražas vyksta šalių sutarta procedūra ir šalių sutartoje arbitražo institucijoje arba arbitraže ad hoc. Remiantis teisės doktrina, arbitražas yra institucinis ir ad hoc. Ad hoc arbitražas visada reiškia pačių šalių ir (arba) arbitrų atsakomybę dėl visų su arbitražiniu nagrinėjimu susijusių dalykų. Ad hoc arbitražas yra bene vienintelė arbitražo forma, kai iš tikrųjų įgyvendinamas šalių laisvės principas. Pasirinkimo laisvė bent de jure garantuoja sutarties šalių lygybę.

Jeigu iÅ¡ arbitražinio susitarimo neiÅ¡plaukia, kad Å¡alys pasirinko institucinį arbitraÅ¾Ä , preziumuojama, kad arbitražas yra ad hoc, tačiau jeigu Å¡alys pasirinko institucinį arbitraÅ¾Ä , bÅ«tina nurodyti tikslų arbitražo institucijos pavadinimÄ . Vilniaus komercinio arbitražo teismas, spręsdamas ieÅ¡kovo ieÅ¡kinio priėmimo klausimÄ , jau pirmÄ jį kartÄ nutarimu konstatavo, jog byloje nėra pakankamai raÅ¡ytinių įrodymų, patvirtinančių Å¡alių susitarimÄ perduoti ginÄÄ nagrinėti institucijai.

Nagrinėjamo ginčo atveju nesant susitarimo dėl ginčo sprendimo instituciniame arbitraže, t.y. VÅ¡Ä® VTNKA, ginčas sprendžiamas ad hoc arbitražu arba arbitražinė iÅ¡lyga gali bÅ«ti pripažįstama neįgyvendinta. Atsakovo valia dėl ginčo perdavimo VÅ¡Ä® VTNKA, kaip instituciniam arbitražui, nebuvo iÅ¡reikÅ¡ta, dėl ko ieÅ¡kovas vienaÅ¡aliÅ¡kai negali nuspręsti dėl ginčo perdavimo VÅ¡Ä® VTNKA.              IeÅ¡kovas UAB „Giraitės vandenys“ 2014 m. gegužės 30 d. atsiliepimu praÅ¡o Lietuvos apeliacinio teismo sprendimÄ dėl Vilniaus tarptautinio ir nacionalinio komercinio arbitražinio teismo 2014 m. kovo 18 d. dalinio sprendimo arbitražo byloje Nr. 4-NKA/13 priimti savo nuožiÅ«ra.

IeÅ¡kovo atsiliepimas grindžiamas Å¡iais argumentais: `Nėra jokių įstatyme numatytų iÅ¡imčių, dėl kurių ginčas, kylantis iÅ¡ tarp ieÅ¡kovo ir atsakovo sudarytos 2010 m. gegužės 18 d. Rangos sutarties Nr. S-446, negalėtų bÅ«ti sprendžiamas VÅ¡Ä® VTNKA.Visos sÄ lygos dėl ginčo nagrinėjimo arbitraže yra aiÅ¡kios ir suprantamos, nėra jokių abejonių nei dėl arbitrų skaičiaus, nei dėl taisyklių, kurios turi bÅ«ti taikomos nagrinėjant ginÄÄ , nei dėl bylos nagrinėjimo arbitražu vietos.

IeÅ¡kovas mano, kad VÅ¡Ä® VTNKA turi tarptautinio arbitražo statusÄ ir turi teisę nagrinėti ginÄÄ pagal Tarptautinių prekybos rÅ«mų arbitražo taisykles. Atsakovas, sudaręs su ieÅ¡kovu tokiÄ arbitražinę iÅ¡lygÄ ir teigdamas, jog ginčas yra nenagrinėtinas nei Vilniaus komercinio arbitražo teisme, nei VÅ¡Ä® VTNKA, Å¡ios arbitražinės iÅ¡lygos neginčija įstatymų nustatyta tvarka, taigi susitarimas yra galiojantis. Be to, atsakovas apskritai nenurodo, kuris arbitražo teismas jo manymu turėtų iÅ¡nagrinėti tarp Å¡alių kilusį ginÄÄ .

IV. Lietuvos apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Byloje nagrinėjami klausimai dėl galimybės skųsti Lietuvos apeliaciniam teismui Lietuvos Respublikoje veikiančios nuolatinės arbitražo institucijos dalinį sprendimÄ , kuriuo iÅ¡spręstas arbitražo kompetencijos klausimas, egzistavimo bei dėl ieÅ¡kovo ir atsakovo sudarytos arbitražinės iÅ¡lygos turinio aiÅ¡kinimo. Å iais klausimais teisėjų kolegija pasisako atskirai. Dėl galimybės skųsti Lietuvos apeliaciniam teismui dalinius arbitražo sprendimus dėl arbitražo kompetencijos Arbitražas yra ginčų sprendimo bÅ«das, kai fiziniai ar juridiniai asmenys, remdamiesi savo susitarimu, tarpusavio ginčui spręsti kreipiasi ar įsipareigoja kreiptis ne į valstybės teismÄ , o į jų susitarimu tiesiogiai ar netiesiogiai pasirinktÄ trečiÄ jį asmenį ar asmenis.

Å alys savo susitarimu gali perduoti spręsti arbitražo tvarka bet kokį ginÄÄ dėl fakto ar (ir) teisės, iÅ¡skyrus ginčus, kurie pagal įstatymus negali bÅ«ti nagrinėjami arbitražu (CPK 23 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančio arbitražo sprendimo apskundimo tvarka ir sÄ lygos įtvirtinti CPK III dalies XVI skyriaus bei KAÄ® VIII skyriaus normose. Pagal CPK 301 straipsnio 5 dalį skundai dėl Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančių arbitražų sprendimų yra pateikiami tiesiogiai Lietuvos apeliaciniam teismui KAÄ® nustatyta tvarka, o nagrinėjami taikant CPK III dalies XVI skyriaus nuostatas.

Iš KAĮ 50 straipsnyje įtvirtintų teisės normų sisteminės analizės matyti, kad Lietuvoje veikiančių arbitražų sprendimų teisminė priežiūra, kurios metu sprendžiama dėl arbitražo sprendimo panaikinimo, vykdoma ne apeliacijos (angl. appeal) ar remisijos (angl. remission), o anuliavimo forma (angl. annulment). Anuliavimas, kaip arbitražo sprendimo teisminės priežiūros forma, nacionaliniam teismui suteikia įgaliojimus ex officio patikrinti, ar tarp šalių kilęs ginčas gali būti sprendžiamas arbitražu, ar arbitražo sprendimas neprieštarauja viešajai tvarkai (KAĮ 50 straipsnio 4 dalis).

Tuo tarpu KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktuose numatyti arbitražo sprendimo panaikinimo pagrindai gali būti tikrinami tik esant vienos iš šalių prašymui. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija pažymi, kad KAĮ, skirtingai, nei kai kurių užsienio valstybių teisės aktai, skirti arbitražo teisinių santykių sureguliavimui (žr. Jungtinės Karalystės 1996 m. arbitražo įstatymo (angl. Arbitration Act 1996) 32 straipsnį, Vokietijos Federacinės Respublikos civilinio proceso kodekso (vok.

Zivilprozessordnung) 1040 straipsnio (3) dalį), tiesiogiai nereglamentuoja dalinio arbitražo sprendimo dėl jurisdikcijos apskundimo kompetentingam valstybės teismui galimybių ir tvarkos. Todėl teisėjų kolegija, vertindama tokios galimybės egzistavimÄ pagal KAÄ® nuostatas, analizuoja Komercinio arbitražo įstatyme įtvirtintÄ arbitražo sprendimo sÄ vokÄ , arbitražo sprendimo rÅ«Å¡is bei galimybę taikyti KAÄ® 50 straipsnį, reglamentuojantį arbitražo sprendimo panaikinimo pagrindus ir tvarkÄ , dalinių arbitražo procesinių sprendimų dėl jurisdikcijos panaikinimui.

Pagal KAÄ® 4 straipsnio 7 dalį Å¡is įstatymas privalo bÅ«ti aiÅ¡kinamas taip, kad pagal jį vykstantis arbitražo procesas maksimaliai atitiktų arbitražo principus. Vadovaujantis KAÄ® 8 straipsnio, reglamentuojančiu arbitražo proceso principus, 1 dalimi, arbitražo teismas, nuolatinė arbitražo institucija ir jos pirmininkas, spręsdami Å¡iame įstatyme reglamentuojamus klausimus, yra nepriklausomi. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, teismai negali kiÅ¡tis į arbitražo teismo, į nuolatinės arbitražo institucijos ir jos pirmininko veiklÄ , iÅ¡skyrus Å¡iame įstatyme numatytus atvejus.

Vadovaujantis KAÄ® 42 straipsniu, iÅ¡vardinančiu arbitražo teismo procesinių sprendimų rÅ«Å¡is, arbitražo teismas dėl ginčo esmės gali priimti galutinį sprendimÄ , dalinį sprendimÄ , papildomÄ sprendimÄ (1 dalis). Procesiniais klausimais arbitražo teismas turi teisę priimti nutartis (2 dalis). KAÄ® 43 straipsnis, įtvirtinantis galutinio arbitražo sprendimo sÄ vokÄ , numato, jog galutiniu arbitražo teismo sprendimu ginčas iÅ¡sprendžiamas visiÅ¡kai. KAÄ® 44 straipsnis reglamentuoja dalinio arbitražo teismo sprendimo institutÄ .

Å io straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta dalinio arbitražo sprendimo sÄ voka: daliniu arbitražo teismo sprendimu iÅ¡sprendžiama tik dalis ginčo. Dalinis arbitražo teismo sprendimas yra galutinis sprendimas tik dėl ginčo dalies, kuri iÅ¡spręsta visiÅ¡kai. KAÄ® 44 straipsnio 3 dalis nurodo klausimus, kuriais gali bÅ«ti priimamas dalinis arbitražo teismo sprendimas:

1) dėl arbitražo teismo kompetencijos nagrinėti ginÄÄ (KAÄ® 19 straipsnis);

2) dėl savarankiškų reikalavimų, kylančių iš materialinių teisinių santykių;

3) kitais Å¡alių ar arbitražo teismo numatytais atvejais. Komercinio arbitražo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad arbitražo teismas turi teisę pats priimti sprendimÄ dėl savo kompetencijos nagrinėti ginÄÄ , įskaitant atvejus, kai kyla abejonių dėl arbitražinio susitarimo buvimo arba jo galiojimo. To paties straipsnio 2 dalis numato, kad Å¡alies pareiÅ¡kimas, kad arbitražo teismas yra nekompetentingas spręsti ginÄÄ , turi bÅ«ti padarytas ne vėliau, negu pareiÅ¡kiamas prieÅ¡taravimas dėl ieÅ¡kinio.

Å alies dalyvavimas skiriant arbitrÄ neatima iÅ¡ jos teisės padaryti šį pareiÅ¡kimÄ . PareiÅ¡kimas, kad arbitražo teismas yra nekompetentingas spręsti ginÄÄ , turi bÅ«ti padarytas iÅ¡ karto, kai arbitražinio nagrinėjimo metu iÅ¡keliamas klausimas, kuris, Å¡alies nuomone, nepriskirtas arbitražo teismo kompetencijai. Arbitražo teismas gali Å¡ioje dalyje numatytÄ pareiÅ¡kimÄ priimti ir vėliau, jeigu pripažins, kad delsimas jį padaryti pateisinamas. Vadovaujantis KAÄ® 19 straipsnio 3 dalimi arbitražo teismas dėl KAÄ® 19 straipsnio 2 dalyje nurodyto pareiÅ¡kimo gali priimti dalinį sprendimÄ arba iÅ¡spręsti šį klausimÄ galutiniu arbitražo teismo sprendimu.

Arbitražo procese gali bÅ«ti priimami įvairÅ«s procesiniai sprendimai, o konkretaus arbitražo procese priimto sprendimo galimybę bÅ«ti apskundimo objektu lemia Å¡io procesinio sprendimo prigimtis bei juo iÅ¡spręstų klausimų esmė. Dalinis arbitražo sprendimas yra galutinis sprendimas dėl ginčo dalies, kuri iÅ¡spręsta visiÅ¡kai, įskaitant tuos atvejus, kai tokio pobÅ«džio procesiniu sprendimu iÅ¡sprendžiama ginčo dalis dėl arbitražo kompetencijos nagrinėti ginÄÄ . KAÄ® neskiria pozityviųjų ir negatyviųjų arbitražo sprendimų dėl kompetencijos apskundimo galimybių.

Arbitražo sprendimas dėl kompetencijos reiÅ¡kia, kad arbitražo tribunolas savo kompetencijos nagrinėti bylÄ klausimÄ iÅ¡sprendžia visiÅ¡kai. Toks arbitražo sprendimas sukelia reikÅ¡mingus teisinius padarinius. Tuo atveju, jeigu priimamas pozityvus sprendimas dėl kompetencijos, arbitražas įgyja kompetencijÄ nagrinėti bylÄ iÅ¡ esmės. Tai, savo ruožtu, lemia, kad arbitražo vėliau priimtas sprendimas dėl ginčo esmės tampa teismo sprendimo funkciniu atitikmeniu – jis gali bÅ«ti vykdomas priverstinai, įgyti res judicata bei prejudicinę galiÄ .

Arbitražo prisiimta kompetencija nagrinėti bylÄ de facto apriboja kitų subjektų – valstybės teismo arba kito arbitražo galimybę nagrinėti bylÄ . Tuo atveju, jeigu toks kompetencijos prisiėmimas yra nepagrįstas, kyla dvejopo pobÅ«džio teisinės pasekmės: pirma, iÅ¡ realiai bylÄ iÅ¡nagrinėti turinčio teisę subjekto „atimama“ galimybė nagrinėti bylÄ . Tuo atveju, jeigu Å¡is subjektas yra kitas arbitražas, Å¡alių tikroji valia dėl ginčų sprendimo bÅ«do ir ginÄÄ turinčio teisę nagrinėti subjekto pasirinkimo paneigiama ir faktiÅ¡kai lieka neįgyvendinta.

Antra, kadangi arbitražo sprendimas, priimtas arbitražui neturint kompetencijos, nėra legitimus, arbitražo kompetencijos trÅ«kumas yra vienas iÅ¡ visuotinai pripažintų pagrindų, kuriems esant arbitražo sprendimas gali bÅ«ti panaikinamas arba nepripažįstamas. Atsižvelgiant į aplinkybę, kad sprendimo vykdymas yra neatskiriama asmens teisės į tinkamÄ procesÄ dalis, nekompetentingo arbitražo priimtas sprendimas Å¡ios asmens teisės nerealizuotų ir neapgintų. PanaÅ¡aus pobÅ«džio teisiniai padariniai, susiję su subjekto, įgalioto nagrinėti bylÄ , galimybės spręsti ginÄÄ apribojimu, kyla ir tais atvejais, jeigu arbitražas atsisako kompetencijos, kai ji realiai egzistuoja.

Kompetentingam arbitražui atsisakius jurisdikcijos, Å¡alys bÅ«tų priverstos spręsti ginÄÄ tokia tvarka, dėl kurios jie nesitarė. Tokiu atveju bÅ«tų pažeidžiamos Å¡alių teisės, nes sudarytas arbitražinis susitarimas liktų nerealizuotas (1958 m. Niujorko konvencijos II straipsnis). Dar daugiau, arbitražui, nesant tam pagrindo, atsisakius kompetencijos, o valstybės teismui laikant, jog dėl sudaryto arbitražinio susitarimo Å¡alys privalo ginÄÄ spręsti arbitraže iÅ¡ Å¡iuo pagrindu atsisakius priimti ieÅ¡kinį (Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnis, CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punktas), asmens teisė į teisingumo įgyvendinimÄ galėtų bÅ«ti paneigta apskritai.

Papildomai pažymėtina, kad arbitražo sprendimas, kuriuo konstatuojama, kad arbitražas neturi kompetencijos, be kita ko, dar ir užkerta keliÄ konkretaus arbitražo proceso eigai, kas, pagal bendrÄ jÄ taisyklę, civiliniame procese savaime yra pagrindas procesinio sprendimo apskundimui. BÅ«tina akcentuoti dar vienÄ esminį nagrinėjamo klausimo momentÄ . Arbitražo sutartinė prigimtis ir Å¡alių valios autonomijos principas arbitraže reiÅ¡kia, kad arbitrus ir juos ginčo iÅ¡nagrinėjimui paskiriančias Å¡alis sieja sutartiniai teisiniai santykiai (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2T-84/2014).

Todėl arbitro turimo mandato nagrinėti ginÄÄ teisinė prigimtis skiriasi nuo valstybės teismo turimų atitinkamų įgaliojimų teisinės prigimties. Sutartinė paties arbitražo bei arbitrus ir Å¡alis siejančių teisinių santykių prigimtis suponuoja draudimÄ priversti arbitraÅ¾Ä nagrinėti bylÄ tuo atveju, jeigu jis laiko save nekompetentingu tai daryti. Tai reiÅ¡kia, kad arbitražo sprendimo, kuriuo nustatyta kompetencijos nagrinėti bylÄ stoka, panaikinimas nereiÅ¡kia ir negali bÅ«ti pagrindas priverstinės arbitražo kompetencijos sukÅ«rimui.

Teismui panaikinus arbitražo negatyvų procesinį sprendimÄ dėl jurisdikcijos, Å¡alys turi teisę praÅ¡yti, o arbitražas turi teisę pats spręsti dėl savo kompetencijos nagrinėti bylÄ , atsižvelgiant į teismo pateiktas iÅ¡vadas dėl arbitražo kompetencijos. Todėl tuo atveju, jeigu arbitražas antrÄ kartÄ nustato, jog yra nekompetentingas nagrinėti bylÄ , toks jo priimtas sprendimas neskundžiamas (CPK 3 straipsnio 6 dalis, KAÄ® 4 straipsnio 7 dalis, 8 straipsnis, 19 straipsnis). Taigi galimybė skųsti dalinius arbitražo sprendimus ne apriboja, o skatina ginčų sprendimÄ arbitraže, nes leidžia įgyvendinti tikrÄ jÄ Å¡alių valiÄ dėl ginčo sprendimo bÅ«do bei kompetentingo subjekto, leidžia Å¡iÄ funkcijÄ atlikti minimaliomis laiko ir ekonominėmis sÄ naudomis.

Tai atitinka tiek 1958 m. Niujorko konvencijos, tiek Komercinio arbitražo įstatymo tikslus. Galiausiai pažymėtina, kad KAÄ® 19 straipsnyje įtvirtinta kompetencijos-kompetencijos doktrina per se neriboja valstybės teismo galimybės nagrinėti arbitražo jurisdikcijos klausimus, o tik netiesiogiai nustato Å¡ios teisės įgyvendinimo tvarkÄ â€“ įtvirtina arbitrų teisės spręsti šį klausimÄ pirmenybės taisyklę. Kompetencijos-kompetencijos doktrina nereiÅ¡kia, kad arbitražo kompetencija nagrinėti kompetencijos klausimÄ yra iÅ¡imtinė (Gaillard, E., Banifatami, Y.

Negative Effect of Competence-Competence: The Rule of Priority in Favour of the Arbitrators. Enforcement of Arbitration Agreements and International Arbitral Awards: The New York Convention in Practice (E. Gaillard, D. Di Pietro, Editors) Cameron May, 2008. P.258). Tarptautinio komercinio arbitražo doktrinoje pripažįstama, kad tokie arbitražo procesiniai sprendimai gali būti peržiūrimi teismine tvarka (Tweeddale A., Tweeddale K. Arbitration of Commercial Disputes. International and English Law and Practice. Oxford University Press, 2007.

P. 170-177). Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad viena iš kompetencijos-kompetencijos doktrinos teisinių pasekmių yra ta, kad „bendrosios kompetencijos teismas paprastai negali spręsti arbitražo kompetencijos klausimo, kol arbitrai nepriims sprendimo“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2013). Taigi dalinių arbitražo sprendimų teisminės peržiūros galimybė nėra paneigta ir kasacinio teismo praktikoje.

IÅ¡vadas dėl jurisdikcijos paskirstymo tarp arbitražo ir teismo, sprendžiant kompetencijos klausimus, patvirtina, be kita ko, Å¡ių klausimų reglamentavimo Komercinio arbitražo įstatyme raida. 1996 m. balandžio 2 d. redakcijos KAÄ® 19 straipsnis numatė, jog jei arbitražo teismas priima nutartį dėl pareiÅ¡kimo, kad arbitražas nėra kompetentingas nagrinėti bylÄ , ir nutartyje patvirtina savo kompetencijÄ nagrinėti ginÄÄ , bet kuri Å¡alis gali per 30 dienų nuo praneÅ¡imo apie Å¡iÄ nutartį gavimo dienos praÅ¡yti arbitražo pirmininkÄ priimti dėl jos savo sprendimÄ .

Arbitražo pirmininko sprendimas Å¡iuo klausimu yra galutinis. Å iuo metu galiojanti KAÄ® redakcija, kaip jau minėta, neskiria pozityviojo ir negatyviojo pobÅ«džio arbitražo sprendimų bei nenumato arbitražo pirmininko teisės priimti galutinio sprendimo arbitražo kompetencijos klausimais. Taigi dalinis arbitražo sprendimas dėl kompetencijos, atsižvelgiant į galutinį jo pobÅ«dį gali bÅ«ti laikomas arbitražo sprendimu, kuriam taikomas KAÄ® 50 straipsnis. Tai reiÅ¡kia, kad gali bÅ«ti kreipiamasi į Lietuvos apeliacinį teismÄ dėl dalinio arbitražo sprendimo, kuriuo iÅ¡spręsti arbitražo kompetencijos klausimai, panaikinimo.

Arbitražo dalinio sprendimo dėl kompetencijos apskundimas Lietuvos apeliaciniam teismui nestabdo bylos nagrinėjimo arbitraže. Šios teisėjų kolegijos išvados nereiškia, kad Lietuvos apeliaciniam teismui gali būti skundžiami visi arbitražo teismo priimti procesiniai sprendimai. Vienas iš tikslų, kurių siekia šalys, sudarydamos arbitražinius susitarimus, yra ginčų, kylančių iš arba susijusių su tam tikru apibrėžtu teisiniu santykiu, pašalinimas iš bet kurios valstybės teismų jurisdikcijos, tuo pačiu perduodant jį šalių susitarimo pagrindu paskirtam subjektui.

Viena iÅ¡ svarbiausių tokio pasirinkimo priežasčių – operatyvumas, kuris, be kita ko, pasiekiamas suteikiant arbitraže dalyvaujantiems asmenims galimybes maksimaliai įgyvendinti valios autonomijos principÄ bei kruopščiai pritaikyti arbitražo procesÄ savo reikmėms (KAÄ® 28 straipsnio 2 dalis). Å iuo aspektu ne mažiau svarbus yra ir kitas aspektas – arbitražo procesiniams sprendimams, kaip minėta, nėra bÅ«dinga instancinė procesinių sprendimų kontrolės sistema, o galimybė peržiÅ«rėti arbitražo sprendimus Lietuvos Respublikoje yra ribota.

Tai reiÅ¡kia, kad skundžiami gali bÅ«ti ne bet kokie daliniai arbitražo procesiniai sprendimai, o tik tokie, kuriais galutinai iÅ¡sprendžiama dalis ginčo arba užkertamas kelias bylos eigai. Dėl arbitražinės iÅ¡lygos turinio aiÅ¡kinimo bei VNTKA Arbitražo teismo kompetencijos nagrinėti tarp Å¡alių kilusį ginÄÄ Atsakovas UAB „Grandolita“ įrodinėja, kad VÅ¡Ä® VTNKA Arbitražo teismas skundžiamame daliniame sprendime nepagrįstai konstatavo, kad yra kompetentingas nagrinėti tarp Å¡alių kilusį ginÄÄ .

Atsakovo teigimu, Å¡alys nebuvo susitarusios dėl ginčo perdavimo Å¡iai arbitražo institucijai, o vienos iÅ¡ Å¡alių valia nėra pakankama konstatuoti, kad Å¡i institucija turi jurisdikcijÄ nagrinėti kilusį ginÄÄ . Atsakovas nurodo, kad ginčas turi bÅ«ti nagrinėjamas ad hoc arbitraže. IeÅ¡kovas, savo ruožtu teigia, kad nėra jokių teisės aktuose nustatytų priežasčių, dėl kurių Å¡alių ginčas negalėtų bÅ«ti sprendžiamas VÅ¡Ä® VTNKA Arbitražo teisme.

IeÅ¡kovas mano, kad arbitražinė iÅ¡lyga yra aiÅ¡ki, o VÅ¡Ä® VTNKA Arbitražo teismas atitinka arbitražinėje įtvirtintÄ reikalavimÄ , kad bylÄ nagrinėjantis arbitražas bÅ«tų tarptautinis. KAÄ® 50 straipsnio 3 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad Lietuvos apeliacinis teismas gali panaikinti arbitražo teismo sprendimÄ , kai padavusi skundÄ Å¡alis pateikia įrodymus, kad arbitražo teismo sudėtis ar arbitražo procesas neatitiko Å¡alių susitarimo ir (arba) imperatyvių Å¡io įstatymo nuostatų.Arbitražinis susitarimas – Å¡alių susitarimas perduoti spręsti arbitražo teismui visus ar tam tikrus ginčus, kilusius ar galinčius kilti tarp jų dėl kokių nors konkrečių sutartinių ar kitokių teisinių santykių, kurie gali bÅ«ti bylos nagrinėjimo arbitražu dalykas (KAÄ® 3 straipsnio 5 dalis).

Komercinio arbitražo prigimtis yra sutartinė, todėl Å¡alys, sudarydamos arbitražinį susitarimÄ , turi teisę susitarti dėl inter alia arbitražinio susitarimo ribų, arbitražo vietos, arbitražinio bylos nagrinėjimo vietos, ginčo iÅ¡nagrinėjimui taikytinos materialiosios teisės arba jos nustatymo taisyklių, arbitražo institucijos ir (arba) arbitražo taisyklių, arbitrų skaičiaus, kvalifikacijos, jų skyrimo tvarkos, proceso kalbos, arbitražo iÅ¡laidų paskirstymo taisyklių, konfidencialumo ir kt.

BÅ«tent Å¡i idėja ir atsispindi KAÄ® 50 straipsnio 3 dalies 4 punkte, numatančiame galimybę teismui panaikinti arbitražo sprendimÄ , priimtÄ procese, neatitinkančiame Å¡alių susitarimo. Arbitražinis susitarimas yra svarbiausia Å¡alių valios autonomijos principo arbitraže iÅ¡raiÅ¡kos forma. Å iuo susitarimu Å¡alys susitaria dėl ginčų, nurodytų arbitražiniame susitarime, sprendimo bÅ«do – arbitražo, apriboja valstybės teismų jurisdikcijÄ nagrinėti Å¡iuos ginčus, perduoda įgaliojimus nagrinėti ginÄÄ pasirinktai institucijai ar asmenims.

Arbitražinio susitarimo sudarymas sukelia reikÅ¡mingas teisines pasekmes – asmuo arbitražinėje iÅ¡lygoje nurodytais klausimais nebegali kreiptis į valstybės teismÄ , o valstybės teismas, gavęs ieÅ¡kinį pagal reikalavimÄ , dėl kurio sudaryta arbitražinė iÅ¡lyga, privalo nukreipti Å¡alis į arbitraÅ¾Ä (KAÄ® 11 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad sudarytas arbitražinis susitarimas yra Å¡alims privalomas ir jos negali vienaÅ¡aliÅ¡kai jo keisti, taip pat pažeisti, t. y. kilus ginčui, rinktis vietoje arbitražo kitÄ , pavyzdžiui, teisminį ginčo sprendimo bÅ«dÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2013).

Arbitražinio susitarimo egzistavimas yra pagrindas arbitražo teismo kompetencijai nagrinėti ginÄÄ , todėl visuotinai pripažįstama, jog, pagal bendrÄ jÄ taisyklę, nesant arbitražinio susitarimo, negalimas ir arbitražinis bylos nagrinėjimas. Å i taisyklė, be kita ko, reiÅ¡kia, kad įgaliojimus nagrinėti bylÄ gauna tas subjektas, kuriam tokie įgalinimai suteikti arbitražiniame susitarime. Cituotos kasacinio teismo praktikos kontekste tai reiÅ¡kia, kad Å¡alims sudarius susitarimÄ dėl ginčo perdavimo nagrinėti arbitražui ir pasirinkus arbitražo procesÄ administruosiantį subjektÄ , vienaÅ¡aliÅ¡kas kito subjekto pasirinkimas negalimas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad, vertinant arbitražinius susitarimus, bÅ«tina nustatyti, kokia buvo principinė Å¡alių valia dėl tarpusavio ginčų sprendimo, t. y. ar Å¡alys aiÅ¡kiai ir nedviprasmiÅ¡kai susitarė dėl arbitražinės iÅ¡lygos. Kai Å¡alys iÅ¡reiÅ¡kė intencijÄ ginčus spręsti arbitražo teisme, teismas turėtų tokiÄ valiÄ Ä¯gyvendinti, net jei kai kurie arbitražinio susitarimo aspektai yra netikslÅ«s. Å alių valia turi bÅ«ti įgyvendinama, jei arbitražinis susitarimas gali bÅ«ti įvykdomas neteikiant privalumų nė vienos iÅ¡ Å¡alių teisėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB AK „Aviabaltika“ v.

Flight Test Aerospace INC; bylos Nr. 3K-3-431/2013).Atsižvelgiant į sutartinę arbitražinių susitarimų prigimtį, jų aiÅ¡kinimui taikomos bendrosios sutarčių aiÅ¡kinimo taisyklės. Å ios taisyklės Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau tekste - CK) nuostatose. CK 6.193 straipsnyje nustatyta, kad sutartys turi bÅ«ti aiÅ¡kinamos sÄ Å¾iningai. AiÅ¡kinant sutartį, pirmiausia turi bÅ«ti nagrinėjami tikrieji sutarties Å¡alių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiÅ¡kinimu.

Jeigu Å¡alių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi bÅ«ti aiÅ¡kinama atsižvelgiant į tai, kokiÄ prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis bÅ«tų suteikę analogiÅ¡ki Å¡alims protingi asmenys (1 dalis). Visos sutarties sÄ lygos turi bÅ«ti aiÅ¡kinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslÄ bei jos sudarymo aplinkybes. AiÅ¡kinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sÄ lygas, nors jos sutartyje nenurodytos (2 dalis). Jeigu abejojama dėl sÄ vokų, kurios gali turėti kelias reikÅ¡mes, Å¡ioms sÄ vokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalykÄ , reikÅ¡mė (3 dalis).

Kai abejojama dėl sutarties sÄ lygų, jos aiÅ¡kinamos tas sÄ lygas pasiÅ«liusios Å¡alies nenaudai ir jas priėmusios Å¡alies naudai (4 dalis). AiÅ¡kinant sutartį, taip pat turi bÅ«ti atsižvelgiama į Å¡alių derybas dėl sutarties sudarymo, Å¡alių tarpusavio santykių praktikÄ , Å¡alių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (5 dalis). CK 6.196 straipsnyje iÅ¡skirtos sutarties sÄ lygų rÅ«Å¡ys pagal jų iÅ¡raiÅ¡kos formÄ . Å iose teisės normose numatyta, kad sutarties sÄ lygos gali bÅ«ti aiÅ¡kiai nurodytos arba numanomos (1 dalis).

Numanomos sutarties sÄ lygos nustatomos atsižvelgiant į sutarties esmę ir tikslÄ , Å¡alių santykių pobÅ«dį, sÄ Å¾iningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus (2 dalis). Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, kad Å¡alys arbitražinėje iÅ¡lygoje tiesiogiai nesusitarė dėl arbitražo procesÄ administruosiančios arbitražo institucijos ar dėl ad hoc arbitražo. Arbitražinėje iÅ¡lygoje Å¡alių sulygta tik dėl to, kad, jei abi Å¡alys nesusitarė kitaip, ginčas turi bÅ«ti nagrinėjamas pagal Tarptautinių prekybos rÅ«mų arbitražo taisykles.

Byloje nėra duomenų, kad bylos nagrinėjimo metu tarp šalių būtų sudaryta kokių nors kitų susitarimų, kurie leistų netaikyti šalių aptartos ginčų sprendimo tvarkos. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija analizuoja, ar bylos duomenų pagrindu įmanoma nustatyti tikruosius šalių ketinimus dėl ginčų sprendimo būdo (t.y. institucinis ar ad hoc arbitražas, tuo atveju, jeigu pasirinktas ad hoc arbitražas – administruojamas ad hoc arbitražas, ar neadministruojamas ad hoc arbitražas) bei subjekto, kuriam šalys siekė perduoti nagrinėti tarpusavio ginčus.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad, kaip jau minėta, ginčo nagrinėjimui pasirinktos Tarptautinių prekybos rūmų arbitražo taisyklės, arbitražinėje išlygoje tiesiogiai nenurodant, kokiam subjektui turi būti perduodami nagrinėti ginčai. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad arbitražiniame susitarime neaptartus aspektus užpildo Komercinio arbitražo įstatymo normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-666/2013).

Kadangi pagal KAÄ® 4 straipsnio 3 dalį Å¡alių susitarimas dėl ginčo nagrinėjimo arbitraže apima ir bet kurių arbitražo procedÅ«ros reglamentų, nurodytų minėtame susitarime, nuostatų taikymÄ , Lietuvos apeliacinis teismas analizuoja Å¡alių pasirinktas arbitražo taisykles ir vertina, ar pagal jas gali bÅ«ti nustatytas kompetentingas administruoti arbitražo procesÄ pagal Å¡alių ginÄÄ subjektas. Arbitražinio susitarimo sudarymo metu galiojo 1998 m. Tarptautinių prekybos rÅ«mų arbitražo taisyklių redakcija, o bylos nagrinėjimo Lietuvos apeliaciniame teisme metu galioja 2012 m. sausio 1 d.

įsigaliojusi Å¡ių taisyklių redakcija. Todėl teisingam Å¡ios bylos iÅ¡nagrinėjimui pirmiausia reikalinga nustatyti, kuri Å¡alių pasirinktų arbitražo proceso taisyklių redakcija yra taikytina Å¡ioje byloje. Tarptautinių prekybos rÅ«mų 1998 m. ir 2012 m. redakcijų arbitražo taisyklių 6 straipsnio 1 dalis įtvirtina Tarptautinių prekybos rÅ«mų arbitražo procedÅ«ros reglamento taikymo laike taisykles. Å ioje teisės normoje įtvirtinta, jog tuo atveju, jeigu Å¡alys susitarė perduoti ginÄÄ arbitražui pagal Tarptautinių prekybos rÅ«mų arbitražo reglamentÄ , jos ipso facto laikomos pasirinkusiomis ReglamentÄ , galiojantį arbitražo proceso pradžios dienÄ , iÅ¡skyrus atvejus, kai Å¡alys yra susitarusios dėl Reglamento, galiojusio arbitražinio susitarimo sudarymo metu, taikymo.

Taigi reglamento taikymo laike taisyklės pagal abi Å¡io teisės akto redakcijas sutampa – jei nebuvo susitarta kitaip, taikytina dokumento redakcija, galiojanti arbitražo proceso pradžios dienÄ . Toliau teismas aiÅ¡kinasi, kokia data pagal Å¡alių pasirinktas arbitražo taisykles laikoma arbitražo proceso pradžios data. Tarptautinių prekybos rÅ«mų 1998 m. ir 2012 m. redakcijų arbitražo taisyklės numato analogiÅ¡kas arbitražo proceso pradžios datos nustatymo taisykles - arbitražo proceso pradžios data laikoma pareiÅ¡kimo dėl arbitražo gavimo Tarptautinių prekybos rÅ«mų Tarptautinio arbitražo teismo Sekretoriate data.

Lietuvos apeliacinis teismas, iÅ¡analizavęs bylos medžiagÄ , nenustatė, kad Å¡alys bÅ«tų susitarusios taikyti arbitražinės iÅ¡lygos sudarymo metu galiojusiÄ Tarptautinių prekybos rÅ«mų arbitražo taisyklių redakcijÄ , o byloje nėra duomenų, kad Å¡alys bÅ«tų pateikusios Tarptautinių prekybos rÅ«mų Tarptautinio arbitražo teismo Sekretoriatui kokių nors dokumentų. Atsižvelgiant į tai, kad arbitražinio susitarimo sudarymo metu galiojusių taisyklių taikymas galimas tik Å¡alims dėl to susitarus, o Å¡alys Å¡iuo klausimu susitarimų nėra sudariusios, nagrinėjamoje byloje taikytinos Tarptautinių prekybos rÅ«mų arbitražo taisyklės, įsigaliojusios nuo 2012 m. sausio 1 d.

Tarptautinių prekybos rÅ«mų 2012 m. redakcijos arbitražo taisyklių (toliau tekste - Taisyklės) 1 straipsnyje, reglamentuojančiame Tarptautinių prekybos rÅ«mų Tarptautinio arbitražo teismo teisinį statusÄ , įtvirtinta, kad Tarptautinių prekybos rÅ«mų Tarptautinis arbitražo teismas yra nepriklausomas Tarptautinių prekybos rÅ«mų arbitražo organas. To paties straipsnio 2 dalis numato, kad Tarptautinis arbitražo teismas pats nenagrinėja ginčų, o tik administruoja arbitražo tribunolų vykdomÄ ginčų sprendimÄ pagal Tarptautinių prekybos rÅ«mų arbitražo taisykles.

Be to, minėta teisės norma numato, kad Tarptautinis arbitražo teismas yra vienintelis subjektas, turintis įgaliojimus administruoti arbitražo procesus pagal Tarptautinių prekybos rÅ«mų arbitražo taisykles, įskaitant pagal minėtas arbitražo taisykles priimtų arbitražo sprendimų patikrinimÄ (angl. scrutiny) ir patvirtinimÄ (angl. approval). AnalogiÅ¡ka savo turiniu ir teisinėmis pasekmėmis taisyklė įtvirtinta ir Tarptautinių prekybos rÅ«mų arbitražo taisyklių 6 straipsnyje, reglamentuojančiame arbitražinio susitarimo teisines pasekmes, kurio 2 dalyje įtvirtinta, kad Å¡alys, susitardamos dėl arbitražo pagal Tarptautinių prekybos rÅ«mų arbitražo taisykles, priėmė, kad arbitražas bus administruojamas Tarptautinių prekybos rÅ«mų Tarptautinio arbitražo teismo.

Tarp Å¡alių kilusio teisinio ginčo ir byloje susiklosčiusios faktinės situacijos kontekste itin reikÅ¡mingos ir kitos minėtų arbitražo taisyklių nuostatos. Pavyzdžiui, Tarptautinių prekybos rÅ«mų arbitražo taisyklių 12 straipsnio, reglamentuojančio arbitražo tribunolo sudarymÄ bei arbitrų skaičių, 4 dalyje įtvirtinta, kad tais atvejais, kai Å¡alys susitarė, kad ginÄÄ nagrinės trys arbitrai, kiekviena Å¡alis iÅ¡kelia patvirtinimui po vienÄ arbitro kandidatÅ«rÄ . Jeigu Å¡alis neiÅ¡kelia arbitro kandidatÅ«ros, arbitrÄ paskiria Tarptautinių prekybos rÅ«mų Tarptautinis arbitražo teismas.

Tarptautinių prekybos rÅ«mų arbitražo taisyklių 12 straipsnio 5 dalis numato, kad tais atvejais, kai ginÄÄ turi nagrinėti trys arbitrai, trečiasis arbitras, kuris yra arbitražo tribunolo pirmininkas, paskiriamas Tarptautinio arbitražo teismo, iÅ¡skyrus atvejus, kai Å¡alys susitarė dėl kitokios tokio paskyrimo procedÅ«ros. Pagal minėtas arbitražo taisykles Å¡alių siÅ«lomos arbitrų kandidatÅ«ros turi bÅ«ti patvirtintos. Arbitrų paskyrimo ir patvirtinimo taisykles reglamentuoja Tarptautinių prekybos rÅ«mų arbitražo taisyklių 13 straipsnis.

Tarptautinių prekybos rÅ«mų arbitražo taisyklių 18 straipsnyje reglamentuota, kad arbitražo vietÄ nustato Tarptautinis arbitražo teismas, iÅ¡skyrus atvejus, kai Å¡alys susitarė kitaip. Minėtų arbitražo taisyklių 20 straipsnis leidžia Å¡alims susitarti dėl arbitražo proceso kalbos, o 21 straipsnis – dėl ginčo iÅ¡nagrinėjimui taikytinos materialiosios teisės. Tarptautinių prekybos rÅ«mų arbitražo taisyklių 33 straipsnyje įtvirtinta, kad arbitražo tribunolas, prieÅ¡ pasiraÅ¡ydamas bet kokį arbitražo sprendimÄ , perduoda jo projektÄ Tarptautiniam arbitražo teismui.

Teismas turi teisę atlikti arbitražo sprendimo formos pakeitimus, neįtakodamas arbitražo tribunolo sprendimo priėmimo laisvės. Tarptautinis arbitražo teismas taip pat turi teisę atkreipti arbitražo tribunolo dėmesį į klausimus dėl ginčo esmės. Joks arbitražo sprendimas nepasiraÅ¡omas tol, kol jo formos nepatvirtina Tarptautinis arbitražo teismas. Be Tarptautinių prekybos rÅ«mų arbitražo taisyklių bylai aktualÅ«s ir kiti Å¡ios institucijos dokumentai bei rekomendacijos. Tarptautiniai prekybos rÅ«mai rekomenduoja Å¡alims, siekiančioms ginčų nagrinėjimo Å¡ioje institucijoje, sutartyse numatyti standartinę Tarptautinių prekybos rÅ«mų arbitražinę iÅ¡lygÄ :

„visi ginčai, kylantys iÅ¡ ar susiję su Å¡ia sutartimi, galutinai iÅ¡sprendžiami pagal Tarptautinių prekybos rÅ«mų arbitražo taisykles vieno arba kelių arbitrų, paskirtų pagal minėtas taisykles“. Taip pat nurodoma, kad Å¡alys yra laisvos pritaikyti arbitražinę iÅ¡lygÄ konkrečioms aplinkybėms. Pavyzdžiui, Å¡alys gali susitarti dėl arbitrų skaičiaus. Taip pat gali bÅ«ti nustatoma arbitražo vieta ir kalba, bylos nagrinėjimui iÅ¡ esmės taikytina teisė. Tarptautinių prekybos rÅ«mų arbitražo taisyklės neriboja Å¡alių laisvės pasirinkti arbitražo vietÄ ir kalbÄ bei sutarčiai taikytinÄ teisę (žr.

International Court of Arbitration. Arbitration rules, Medition rules. International Chamber of Commerce. ICC Publication 865-0 ENG, ISBN 978-92-842-0208-9. P. 68). Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, iÅ¡analizavusi Å¡ių aplinkybių visumÄ , konstatuoja, kad Å¡alių valia perduoti ginčus spręsti arbitražui ir jų sudarytos arbitražinės iÅ¡lygos prasmė yra visiÅ¡kai aiÅ¡ki. Å alys pasirinko arbitraÅ¾Ä pagal Tarptautinių prekybos rÅ«mų arbitražo taisykles.

Å ios aplinkybės neginčija nė viena iÅ¡ bylos Å¡alių. Vadovaujantis Tarptautinių prekybos rÅ«mų arbitražo taisyklių nuostatomis arbitraÅ¾Ä , kuris vyksta pagal Å¡ias taisykles, administruoti turi teisę iÅ¡imtinai tik Tarptautinių prekybos rÅ«mų Tarptautinio arbitražo teismas. Teisės doktrinoje taip pat pripažįstama, kad arbitražas pagal Tarptautinių prekybos rÅ«mų arbitražo taisykles, nedalyvaujant Tarptautiniam arbitražo teismui, vadovaujantis minėtomis taisyklėmis, yra neįmanomas (žr.

Webster, T. H, Buhler, M. Handbook of ICC Arbitration: Commentary, Precedents, Materials 3rd Edition. Sweet & Maxwell, 2014. P. 28). Todėl, atsižvelgiant į KAÄ® 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos teisės normos turinį bei minėtas CK įtvirtintas sutarčių aiÅ¡kinimo taisykles, nuostata dėl bylÄ pagal Å¡alių ginÄÄ turinčios teisę administruoti arbitražo institucijos yra numanoma arbitražinės iÅ¡lygos sÄ lyga. Å iÄ aplinkybę, be viso kito, patvirtina ir faktas, kad Rangos sutartyje įtvirtintos arbitražinės iÅ¡lygos formuluotė yra beveik identiÅ¡ka Tarptautinių prekybos rÅ«mų rekomenduojamai pavyzdinei arbitražo iÅ¡lygai.

Teismo padarytas iÅ¡vadas patvirtina ir tai, kad kiti Å¡alių sudaryti Å¡alių susitarimai – susitarimas dėl arbitražo vietos, ginčo iÅ¡nagrinėjimui taikytinos materialiosios teisės, arbitražo proceso kalbos – taip pat visiÅ¡kai atitinka Tarptautinių prekybos rÅ«mų arbitražo taisykles. Nustačius, jog administruoti arbitražo procesus pagal Å¡alių pasirinktas arbitražo taisykles turi teisę tik Tarptautinių prekybos rÅ«mų Tarptautinis arbitražo teismas, egzistuoja pagrindas panaikinti VTNKA Arbitražo teismo dalinį sprendimÄ , kadangi Å¡alys nėra perdavusios nagrinėti ginčo Å¡iai institucijai, o jos prisiimtas administruoti arbitražo procesas neatitinka Å¡alių susitarimo.

Teisėjų kolegija pritaria ieÅ¡kovo argumentui, kad KAÄ® per se nedraudžia hibridinių arbitražo iÅ¡lygų, t.y. neužkerta kelio Å¡alims susitarti, o arbitražo institucijoms administruoti arbitražo procesÄ pagal kitos arbitražo institucijos, nei ta, kurioje vyksta arbitražo procesas, arbitražo procedÅ«ros taisykles. Atsižvelgiant į tai, jog skirtingų arbitražo institucijų taikomi rinkliavų tarifai skiriasi, tokio pobÅ«džio arbitražo procedÅ«ros pasirinkimas prima facie galėtų bÅ«ti ekonomiÅ¡kai racionalus.

Nepaisant to, teismas pažymi, kad toks pasirinkimas yra rizikingas ir, nesant papildomo Å¡alių susitarimo dėl jų pasirinktose arbitražo procedÅ«ros taisyklėse įtvirtintų sÄ lygų specialaus interpretavimo, galėtų bÅ«ti sunkiai įgyvendinamas. Taip yra todėl, kad arbitražo institucijos arbitražo taisyklės paprastai yra sudaromos atsižvelgiant į Å¡ios konkrečios institucijos organizacinę struktÅ«rÄ , kompetencijos spręsti vienokius ar kitokius klausimus vidinį pasiskirstymÄ bei kitas reikÅ¡mingas aplinkybes.

Dėl tokio pobÅ«džio procese galinčių kilti kliūčių ir su jomis susijusių teisinių padarinių rizikos Å¡alims nėra protinga spręsti ginÄÄ arbitražo institucijoje pagal visiÅ¡kai kitos institucijos arbitražo taisykles, pritaikytas, pagrįsta manyti, Å¡ios institucijos reikmėms - tai savaime užprogramuoja tam tikrų prieÅ¡taravimų kilimÄ . Kiekvienos institucijos arbitražo procedÅ«ros taisyklės įgalina konkrečius subjektus spręsti konkrečius arbitražo proceso eigoje kylančius klausimus – procesinių dokumentų priėmimo klausimÄ , arbitro (arbitrų) skyrimo, nuÅ¡alinimo, procesinių terminų pratęsimo bei kitus panaÅ¡ius klausimus.

Kai kurie tokio pobūdžio klausimai yra tiek reikšmingi, kad pasirinktų arbitražo procedūros taisyklių nesilaikymas, pavyzdžiui, arbitrų skyrimo metu, gali būti pagrindas arbitražo procesinio sprendimo panaikinimui ir (arba) atsisakymui jį pripažinti ir leisti vykdyti. Būtent tokio pobūdžio faktinė situacija klostosi ir nagrinėjamoje byloje. Tarptautinių prekybos rūmų arbitražo taisyklės, akivaizdu, yra pritaikytos būtent šios institucijos struktūrai, reikmėms bei šios institucijos atliekamoms procedūroms.

Tai yra aiškiai matoma tiek iš jau minėtos arbitrų skyrimo bei patvirtinimo tvarkos, tiek kitų procesinių veiksmų atlikimo taisyklių, kurių svarbiausia – arbitražo tribunolo priimto sprendimo patikrinimas bei patvirtinimas, kurį atlikti turi teisę Tarptautinių prekybos rūmų Tarptautinio arbitražo teismas (Taisyklių 33 straipsnis). Ši taisyklė yra unikali kitų institucijų arbitražo proceso taisyklių kontekste ir yra neatsiejama arbitražo pagal Tarptautinių prekybos rūmų arbitražo taisykles dalis.

Å ios procedÅ«ros reikÅ¡mė analizuota užsienio valstybių teismų praktikoje. Pavyzdžiui, Paryžiaus apeliacinis teismas yra panaikinęs arbitražo tribunolo priimtÄ procesinį sprendimÄ dėl Taisyklių 33 straipsnyje numatytos procedÅ«ros nesilaikymo (žr. Paryžiaus apeliacinio teismo 1999 m. liepos 1 d. sprendimÄ byloje Société Braspetro Oil Services (Brasoil) prieÅ¡ GMRA). Nėra pagrindo manyti, kad Å¡alys, susitarusios dėl tarptautinio arbitražo pagal Tarptautinių prekybos rÅ«mų arbitražo taisykles, galėjo siekti, kad arbitražo procesÄ administruotų kita arbitražo institucija, nei Tarptautinis arbitražo teismas.

Taip pat nėra pagrindo manyti, kad patys Tarptautiniai prekybos rÅ«mai, kurių arbitražo procedÅ«ros taisyklės, kaip minėta, numato Tarptautinio arbitražo teismo iÅ¡imtinę kompetencijÄ administruoti arbitražo procesus, imtųsi vienokių ar kitokių funkcijų arbitražo procese atlikimo ar juo labiau imtųsi tvirtinti kitos arbitražo institucijos priimtÄ arbitražo sprendimÄ . Galiausiai teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Å¡alys arbitražinėje iÅ¡lygoje aiÅ¡kiai susitarė ir dėl arbitrų skyrimo tvarkos – bylÄ turi nagrinėti trys pagal Tarptautinių prekybos rÅ«mų arbitražo taisykles paskirti arbitrai.

Nepaisant to, VTNKA, apskritai nesant teisinio pagrindo Å¡iai institucijai imtis administruoti arbitražo procesÄ , ėmėsi ir arbitražo tribunolo paskyrimo funkcijos vykdymo. Nors Å¡alių susitarimas dėl arbitrų skyrimo tvarkos yra visiÅ¡kai aiÅ¡kus, VTNKA, net ir manydama, kad turi teisę administruoti arbitraÅ¾Ä pagal Tarptautinių prekybos rÅ«mų arbitražo taisykles, formavo arbitražo tribunolÄ ignoruodama Å¡alių susitarimÄ ir vadovavosi savo arbitražo taisyklėmis. Tokio pobÅ«džio pažeidimas pats savaime galėtų bÅ«ti pagrindas arbitražo sprendimo panaikinimui, net ir tuo atveju, jeigu arbitrus skyrusi institucija turėtų teisę administruoti arbitraÅ¾Ä ir (arba) skirti arbitrus.

Tai, kad Å¡alių aptartos arbitrų skyrimo procedÅ«ros nesilaikymas yra pagrindas atsisakyti pripažinti arbitražo sprendimÄ pripažįstama ir tarptautinio komercinio arbitražo praktikoje (žr. Born. G. B. Internationa arbitration: Law and Practice. Wolters Kluwer Law and Business, 2012. P. 394). Lietuvos apeliaciniam teismui nustačius, kad VÅ¡Ä® Vilniaus tarptautinio ir nacionalinio komercinio arbitražo teismas neturi įgaliojimų administruoti arbitražo proceso pagal ieÅ¡kovo UAB „Giraitės vandenys“ ieÅ¡kinį atsakovui UAB „Grundolita“, VÅ¡Ä® Vilniaus tarptautinio ir nacionalinio komercinio arbitražo arbitražinio teismo 2014 m. kovo 18 d. dalinis sprendimas arbitražo byloje Nr. 4-NKA/13 panaikinamas.

Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimo priteisimo Atsakovas UAB „Grundolita“ praÅ¡o teismo priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovo patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas, nurodydamas, jog jų dydį įrodantys dokumentai bus pateikti Lietuvos apeliaciniam teismui iki bylos nagrinėjimo. Kadangi teismui pateikti dokumentai, įrodantys 1000 Lt žyminio mokesčio už atsakovo skundÄ sumokėjimÄ , Å¡i pinigų suma yra priteisiama atsakovui iÅ¡ ieÅ¡kovo (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 93 straipsnio 1 dalis). Kiti Å¡alių procesiniuose dokumentuose suformuluoti argumentai neturi teisinės reikÅ¡mės Å¡ioje byloje kilusio klausimo teisingam ir visapusiÅ¡kam iÅ¡nagrinėjimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 4 punktu, n u t a r i a: Atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Grundolita“ praÅ¡ymÄ dėl dalinio arbitražo sprendimo panaikinimo tenkinti. Panaikinti vieÅ¡osios įstaigos Vilniaus tarptautinis ir nacionalinis komercinis arbitražas Arbitražo teismo 2014 m. kovo 18 d. dalinį sprendimÄ arbitražo byloje Nr. 4-NKA/13. Priteisti atsakovui uždarosios akcinės bendrovės „Grundolita“ (įmonės kodas: 122760619, adresas:

Žirnių g. 12, Vilnius, Lietuvos Respublika) iÅ¡ ieÅ¡kovo uždarosios akcinės bendrovės „Giraitės vandenys“ (įmonės kodas: 159702357, adresas: Topolių g. 5, Giraitės kaimas, Kauno rajonas, Lietuvos Respublika) 1 000 Lt (vienÄ tÅ«kstantį litų) žyminio mokesčio, atsakovo sumokėto už 2014 m. balandžio 18 d. paduotÄ skundÄ . Teisėjai                                                    ArtÅ«ras Driukas                                                                               Donatas Å ernas                                                                  Egidija TamoÅ¡iÅ«nienė