2019-01-30 Nr. AB-2808-3-61-3-01712-2017-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2832-1062/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01712-2017-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.4.2; 18.4.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Č. S. (Č. S.) skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui (tretieji suinteresuoti asmenys byloje – J. S. (J. S.), V. S., Z. S. (Z. S.), H. M., I. S., E. S. (E. S.)) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Č. S. (Č. S.) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su patikslintu skundu, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2017 m. balandžio 14 d. sprendimą Nr. 1SS-1026; 2) panaikinti NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2017 m. kovo 14 d. įsakymą Nr. 49VĮ-526-(14.49.2.) „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus skyriaus vedėjo 2016 m. rugsėjo 1 d. įsakymo Nr. 49VĮ-1786-(14.49.2.) „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ pakeitimo“; 3) įpareigoti NŽT Vilniaus miesto skyrių nuosavybės teisių atkūrimą pareiškėjui vykdyti į 0,8818 ha Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje.

2. Pareiškėjas nurodė, kad buvęs savininkas A. S., kurio vieno iš keturių vaikų paveldėtoju yra pareiškėjas, rėžiniame kaime (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise turėjo 7,9862 ha žemės sklypą. Pažymėjo, kad kiekvienam iš A. S. keturių vaikų – S. S. (S. S.), E. S. (E. S.), G. L. ir A. K., turėjo atitekti po 1,99655 ha (7,9862 / 4 = 1,99655) žemės sklypo ploto. Teigė, kad pareiškėjui ir jo broliui V. S., kaip E. S. paveldėtojams, nuosavybės teisės turėtų būti atkurtos į 1,99655 ha žemės sklypą, iš kurio pareiškėjui nuosavybės teisės turėtų būti atkurtos į 0,9983 ha žemės sklypo plotą.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2007 m. lapkričio 15 d. raštu Nr. S22-1462 jis buvo informuotas, jog 88,33 proc. (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo ploto patenka į Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtą teritoriją, todėl pareiškėjui iš atkūrimui tenkančios dalies – 0,9983 ha Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje –nuosavybės teisės turi būti atkurtos į 0,8818 ha (0,9983 / 100 × 88,33 = 0,8818) sklypą. Kadangi nuosavybės teisės pareiškėjui atkurtos į 0,7441 ha žemės sklypą, o turėtų būti atkurtos į 0,8818 ha, neatkurtos nuosavybės teisės dar į 0,1377 ha žemės sklypą.

4. Pareiškėjas nurodė, kad NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjas 2016 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. 49VĮ-1787-(14.49.2.) patvirtino Piliečių, kuriems bus pasiūlyta gauti neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus Vilniaus mieste, sąrašą (toliau – ir Piliečių sąrašas). Minėtu Piliečių sąrašu taip pat pranešta, jog pareiškėjas turi teisę rinktis ne didesnį kaip 0,1200 ha ploto žemės sklypą individualiai statybai ar jo dalį. Pažymėjo, kad ginčijamu NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2017 m. kovo 14 d. įsakymu Nr. 49VĮ-526-(14.49.2.) pakeista patvirtinta Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilė, išbraukiant pareiškėjo pavardę iš eilės Nr. 575.

5. Pareiškėjas akcentavo, kad NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2017 m. kovo 14 d. įsakyme Nr. 49VĮ-526-(14.49.2.) nurodyta, jog likęs jam neatkurtas žemės plotas yra 0,0249 ha, o nauji žemės sklypai individualiai statybai Vilniaus mieste projektuojami nuo 0,0400 ha iki 0,1200 ha dydžio. Pareiškėjas nesutiko su skaičiavimais, nes manė, kad nuosavybės teisės nėra atkurtos dar į 0,1377 ha, todėl prašė NŽT panaikinti NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2017 m. kovo 14 d. įsakymą Nr. 49VĮ-526-(14.49.2.), neišbraukti pareiškėjo pavardės iš pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę eilės Nr. 575. Pažymėjo, kad NŽT išnagrinėjusi jo skundą nurodė, jog nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančiais archyviniais dokumentais įrodyta, kad buvęs savininkas A. S. nuosavybės teise valdė 7,31 dešimtinę (7,9832 ha) žemės buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime, pagal kurio kartografiją, kuri galutinai patikslinta 2007 m. rugpjūčio 30 d., nustatyta, jog bendras kaimo plotas yra 322,6097 ha, iš kurio 284,9752 ha (80,33 proc.) yra Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje, 7,9345 ha (2,46 proc.) – Vilniaus miestui po 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje, o 29,7000 ha (9,21 proc.) – Vilniaus rajone. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas sprendė, kad iš buvusio savininko A. S. nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime turėto bendro 7,9862 ha žemės ploto 7,0542 ha yra Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje, 0,1965 ha –Vilniaus miestui po 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje ir 0,7355 ha – Vilniaus rajone.

6. Pareiškėjo teigimu, pretendentais atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. S. turėtą žemę yra palikėjo dukros G. L. ir A. K., sūnus S. S. bei vaikaičiai V. S. ir pareiškėjas. Pabrėžė, kad A. K. atkurtos nuosavybės teisės į didesnį žemės plotą, nei priklausytų (Vilniaus apskrities valdytojo 1996 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. 189-01 atkurtos nuosavybės teisės į 0,2000 ha žemės plotą, o už 2,2400 ha kompensuota valstybei priklausančiomis akcijomis (bendras atkurtas žemės plotas Vilniaus mieste 2,4400 ha). Pareiškėjas nurodė, kad jis, kaip paveldėtojas, nebuvo informuotas apie A. K. atžvilgiu priimtus sprendimus, o NŽT jam paaiškino, jog nuosavybės teisių atkūrimas likusiems pretendentas vykdomas iš bendro buvusio savininko A. S. nuosavybės teise turėto 7,9862 ha žemės ploto atimant 2,2400 ha žemės plotą, į kurį nuosavybės teisės atkurtos A. K., t. y. į 5,5462 ha, iš kurių 4,6142 ha yra Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje, 0,1965 ha – Vilniaus miestui po 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje ir 0,7355 ha – Vilniaus rajono teritorijoje. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad NŽT sutiko, jog buvo pritaikyta neteisinga formulė apskaičiuojant likusį grąžintiną žemės plotą, tačiau atsakovas teigė, kad tenkinti pareiškėjo reikalavimą ir panaikinti ginčijamą NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2017 m. kovo 14 d. įsakymą Nr. 49VĮ-526-(14.49.2.) nėra teisinio pagrindo.

7. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovas nurodė, kad remiantis NŽT Vilniaus miesto skyriuje saugomos nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 217A duomenimis galima daryti išvadą, jog buvęs savininkas A. S. nuosavybės teise valdė 7,31 dešimtinę (7,9862 ha) žemės buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime. Pažymėjo kad pagal kartografiją nustatyta, jog bendras minėto kaimo plotas yra 322,6097 ha, iš kurio 284,9752 ha (80,33 proc.) yra Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje, 7,9345 (2,46 proc.) – Vilniaus miestui po 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje ir 29,7000 ha (9,21 proc.) – Vilniaus rajone, todėl gaunamos tokios proporcijos: Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje tenka 7,0542 ha; Vilniaus miestui po 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje – 0,1965 ha; Vilniaus rajonui – 0,7355 ha.

9. Atsakovas paaiškino, kad pradinėje nuosavybės teisių atkūrimo stadijoje dokumentus pateikė tik trys paveldėtojai, todėl ir visa minėta žemė proporcingai padalinta į tris dalis. Teigė, kad A. K. Vilniaus apskrities valdytojo 1996 m. priimtais sprendimais atkurtos nuosavybės teisės į 0,2000 ha žemės plotą, o už 2,2400 ha kompensuota valstybei priklausančiomis akcijomis (bendras atkurtas žemės plotas Vilniaus mieste 2,4400 ha). Pabrėžė, kad A. K. nuosavybės teisių atkūrimo procedūra yra baigta ir nenuginčyta.

10. Atsakovas akcentavo, kad neginčija aplinkybės, jog A. K. atkurta daugiau, nei jai priklausytų. Nurodė, kad buvusio savininko A. S. tolimesnis nuosavybės teisių atkūrimas likusiems pretendentas gali būti vykdomas iš bendro buvusio savininko nuosavybės teise turėto 7,9862 ha žemės ploto atimant 2,4400 ha žemės plotą (Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje), t. y. į 5,5462 ha (neviršijant savininko turėto ploto), iš kurių 4,6142 ha yra Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje, 0,1965 ha – Vilniaus miestui po 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje, o 0,7355 ha – Vilniaus rajone. Teigė, kad įvykdžius atkūrimo procedūrą A. K., likusiems pretendentams tenkančios atkurti žemės dalis būtų: 1) G. L. 1,8488 ha, iš kurių 1,5381 ha Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje, 0,0655 ha Vilniaus miestui po 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje ir 0,2452 ha Vilniaus rajone; 2) S. S. 1,8488 ha, iš kurių 1,5381 ha Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje, 0,0655 ha Vilniaus miestui po 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje ir 0,2452 ha Vilniaus rajone; 3) V. S. 0,9243 ha, iš kurių 0,7690 ha Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje, 0,0327 ha Vilniaus miestui po 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje ir 0,1226 ha Vilniaus rajone; 4) pareiškėjui 0,9243 ha, iš kurių 0,7690 ha Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje, 0,0328 ha Vilniaus miestui po 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje ir 0,1225 ha Vilniaus rajone.

11. Atsakovas pažymėjo, kad vykdant žemės reformą asmenims negali būti suteikiama daugiau žemės, negu buvo turima buvusio savininko, todėl patenkinus pareiškėjo reikalavimus susiklostytų tokia situacija, jog nuosavybės teisės būtų atkuriamos ne į buvusio savininko A. S. turėtą žemę. Akcentavo, kad pareiškėjas neginčijo atkūrimo procedūrų pretendentės A. K. atžvilgiu, nors jam jau iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2009 m. birželio 5 d. rašto Nr. S22-443 „Dėl žemės grąžinimo natūra“ buvo žinoma, į kokią konkrečią buvusiojo savininko A. S. turėtos žemės dalį jam bus vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas.

12. Atsakovas nurodė, kad minimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo naujo žemės sklypo dydis – 0,04 ha (išskyrus nuosavybės teise turėtą mažesnį žemės sklypą). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 23 d. nutarime Nr. 920 „Dėl naujų žemės sklypų dydžių miestuose patvirtinimo“ įtvirtinta, jog Vilniaus mieste projektuojami nuo 0,04 ha iki 0,12 ha dydžio nauji žemės sklypai individualiai statybai. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui nuosavybės teisės atkurtos į 0,7441 ha, likęs neatkurtas žemės plotas į buvusio savininko valdytą ir pareiškėjui priklausančią atkurti žemę yra 0,0249 ha, t. y. mažiau nei 0,04 ha, taip pat pareiškėjui atlyginant pinigais atkurtos nuosavybės teises į 0,0328 ha į Vilniaus miestui po 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje buvusio savininko turėtą žemę. Kadangi NŽT sprendimais nuosavybės teisės pareiškėjui atkurtos grąžinant natūra 0,7441 ha žemės, o liko atkurti nuosavybės teises į 0,0249 ha, t. y. mažiau nei 0,04 ha, atsakovas mano, jog pareiškėjas pagrįstai išbrauktas iš pretendentų eilės ir nėra teisinio pagrindo naikinti ginčijamus sprendimus.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino visiškai.

14. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagal anksčiau galiojusio įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnio 2 punktą ir šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnio 1 dalį buvusio savininko A. S. vaikai S. S., G. L., A. K. ir E. S. bei mirusio E. S. vaikai (pareiškėjas ir V. S.) turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Jiems tenkanti dalis žemės nuosavybės teisių atkūrimui turėjo būti nustatoma pagal visų prašymus padavusių pretendentų skaičių, t. y. kiekvienam mirusio savininko vaikui nuosavybės teisė turėjo būti atkuriama į ¼ buvusio savininko turėtos žemės, o mirusio savininko vaiko vaikai (vaikaičiai) galėjo pretenduoti į lygias dalis mirusiam buvusio savininko vaikui tenkančios dalies.

15. Atsižvelgdamas į NŽT ginčijamame 2017 m. balandžio 14 d. sprendime Nr. 1SS-1026 pateiktą skaičiavimą pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui tenkanti nuosavybės teisių atkūrimui žemės dalis, t. y. pusė mirusiajam tėvui E. S. tenkančios buvusio savininko A. S. ¼ dalies žemės, yra 0,9983 ha, iš kurių 0,8818 ha Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje. Kadangi pareiškėjui nuosavybės teisės į buvusio savininko Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje esančią žemę jau yra atkurtos į 0,7441 ha plotą, pareiškėjui dar liko neatkurta nuosavybės teisė į 0,1377 ha žemės dalį Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje.

16. Išanalizavęs NŽT ginčijamame 2017 m. balandžio 14 d. sprendime Nr. 1SS-1026 pateiktą skaičiavimą pirmosios instancijos teismas vertino, kad atsakovo manymu, pareiškėjui turi būti atkuriama nuosavybės teisė į 0,0249 ha žemės dalį Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje, kadangi kitai pretendentei, t. y. buvusio savininko dukrai A. K., Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1996 m. vasario 21 d. ir 1996 m. birželio 20 d. sprendimais atkurtos nuosavybės teisės į didesnį žemės plotą, nei priklausytų pagal įstatymą, t. y. į 2,44 ha žemės plotą, nors jai tenkanti buvusio savininko turėtos žemės dalis, dalinant ją keturiems vaikams, yra 1,9965 ha. Teismas pažymėjo, kad atsižvelgdamas į tai atsakovas iš buvusio savininko turėtos žemės viso ploto atėmė žemės dalį, į kurią atkurtos nuosavybės teisės A. K., o likusį plotą padalino kitiems pretendentams, tokiu būdu gaudamas minėtą 0,0249 ha pareiškėjui tenkantį plotą Vilniaus mieste.

17. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad toks atsakovo pateiktas pareiškėjui tenkančios dalies skaičiavimas neatitinka teisės aktų nuostatų, todėl yra neteisėtas. Pažymėjo, kad iš teismui pateiktų dokumentų matyti, jog A. K. nuosavybės teisė Vilniaus apskrities valdytojo administracijos sprendimais atkurta į 1/3 dalį buvusio savininko turėtos žemės, o atsakovai atsiliepime į skundą nurodė, jog taip buvo daroma, nes pradinėje nuosavybės teisių atkūrimo stadijoje dokumentus pateikė tik trys paveldėtojai, todėl ir visa minėta žemė proporcingai padalinta į tris dalis.

18. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovų pateiktus nuosavybės teisių atkūrimo dokumentus, sprendė, kad nagrinėjamoje situacijoje nuosavybės teisių atkūrimą vykdančioms institucijoms nebuvo pagrindo žemę proporcingai dalinti į tris dalis, kadangi prašymus atkurti nuosavybės teises buvo padavę visi buvusio savininko A. S. vaikai, t. y. A. K., G. L., sūnus S. S., o taip pat mirusio sūnaus E. S. vaikai (pareiškėjas ir V. S.). Pabrėžė, kad buvusio savininko vaikams nuosavybės teisių atkūrimui turėjo tekti ¼ dalis, o mirusio buvusio savininko sūnaus vaikams 1/8 dalis turėtos žemės.

19. Teismas nustatė, kad iš pretendentų prašymų pateikimo datų matyti, jog šie prašymai pateikti gerokai anksčiau, nei A. K. atkurtos nuosavybės teisės. Pažymėjo, kad nors į bylą nepateiktas G. L. prašymas atkurti nuosavybės teises, tačiau aplinkybę, jog ji iki nuosavybės teisių atkūrimo A. K. buvo pateikusi tokį prašymą, patvirtina Vilniaus miesto valdybos 1993 m. spalio 19 d. priimtas sprendimas, kuriuo G. L. atstatyta nuosavybės teisė į dalį turėto sklypo, neatlygintinai suteikiant 0,20 ha žemės sklypą prie nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nuosavybės teisių atkūrimą vykdžiusios institucijos sprendimai atkurti A. K. nuosavybės teisę į 1/3 dalį buvusio savininko turėtos žemės, negali būti pateisinti atsiliepime į skundą nurodyta aplinkybe dėl neva pradinėje nuosavybės teisių atkūrimo stadijoje dokumentus pateikusių tik trijų paveldėtojų.

20. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintu įstatymo viršenybės principu, vertino, kad pareiškėjui negali kilti neigiamos teisinės pasekmės dėl A. K. atkurtų nuosavybės teisių į didesnę dalį, nei jai priklausytų, nenustačius, jog toks sprendimas pagal tuo metu buvusias faktines ar teisines aplinkybes būtų atitikęs galiojusį teisinį reglamentavimą. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovų sprendimai, kuriais pareiškėjui nuosavybės teisių atkūrimui tenkanti žemės dalis skaičiuojama ne pagal įstatymo nuostatas, bet pagal individualius sprendimus kito pretendento atžvilgiu, prieštarauja įstatymo viršenybės principui.

21. Įvertinęs nustatytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino ginčijamas NŽT ir NŽT Vilniaus miesto skyriaus sprendimus bei įpareigojo NŽT Vilniaus miesto skyrių nuosavybės teisių atkūrimą pareiškėjui vykdyti į 0,8818 ha Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje.

III. 22. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

23. Atsakovas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimą į skundą pirmosios instancijos teismui.

24. Atsakovas papildomai pažymi, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuosavybės teisių atkūrimą vykdančioms institucijoms nebuvo jokio pagrindo žemę proporcingai dalinti į tris dalis, kadangi prašymus atkurti nuosavybės teises buvo padavę visi buvusio savininko vaikai. Atsakovas paaiškina, kad gavus pretendentų prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, pretendentai būdavo registruojami pagal buvusį savininką ir užvedamos atskiros nuosavybės teisių atkūrimo bylos. Teigė, kad tik pradėjus paeiliui (po vieną) analizuoti užvestas atkūrimo bylas galėjo išaiškėti, jog yra daugiau pretendentų į vieno buvusio savininko žemėvaldą, nes nei pareiškėjas, nei kiti pretendentai tokios informacijos tuometei Vilniaus apskrities viršininko administracijai nepateikė. Pažymi, kad pradinėje nuosavybės teisių atkūrimo stadijoje dokumentus pateikė tik trys paveldėtojai (užvesta atskira byla su trimis paveldėtojais, kurioje nebuvo jokios informacijos apie ketvirtąjį paveldėtoją), todėl ir visa žemė proporcingai padalinta į tris dalis.

25. Atsakovas pripažįsta, kad A. K. atkurta daugiau žemės nei jai priklausytų, tačiau vykdant žemės reformą negali būti atkuriama daugiau nei visiems pretendentams kartu priklauso buvusio savininko turėtos žemėvaldos. Teigia, kad atkūrus A. K. nuosavybės teises, toliau buvusio savininko A. S. žemė proporcingai dalinta ne į tris, o į keturias dalis. Akcentuoja, kad tolimesnis nuosavybės teisių atkūrimas likusiems pretendentas galėjo (gali) būti vykdomas tik iš bendro buvusio savininko A. S. nuosavybės teise turėto 7,9862 ha žemės ploto atskaičiuojant 2,4400 ha žemės plotą (Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje), t. y. į 5,5462 ha, iš kurių 4,6142 ha Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje, 0,1965 ha Vilniaus miestui po 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje ir 0,7355 ha Vilniaus rajone.

26. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teismas skundžiamame sprendime apsiribojo tik fakto konstatavimu, jog valstybinės žemės patikėtinė turi atkurti daugiau žemės nei priklausė buvusiam savininkui A. S., tačiau teisės akto, kurį galimai pažeidė Vilniaus apskrities viršininko administracija / NŽT, nenurodė. Pažymi, kad NŽT Vilniaus miesto skyrius ne kartą informavo pareiškėją, jog jis gali bandyti ginčyti, jo manymu, neteisėtas atkūrimo procedūras A. K. atžvilgiu, tačiau pareiškėjas pasirinko kitą savo teisių gynimo būdą.

27. Atsakovo teigimu, atsižvelgiant į tai, kad nauji žemės sklypai individualiai statybai Vilniaus mieste projektuojami nuo 0,04 ha iki 0,12 ha dydžio, ir į tai, jog pareiškėjas Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į didesnį nei 0,12 ha žemės plotą, taip pat į tai, kad NŽT sprendimais nuosavybės teisės pareiškėjui yra atkurtos grąžinant natūra 0,7441 ha žemės, o liko atkurti nuosavybės teises į 0,0249 ha, t. y. mažiau nei 0,04 ha, priimti ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.

28. Pareiškėjas Č. S. atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

29. Pareiškėjas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pažymi, kad negali būti kvestionuojamas buvusio savininko A. S. nuosavybės teise valdyto 7,31 dešimtinės (7,9862 ha) žemės sklypo, buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime, padalinimas paveldėtojams į keturias lygias dalis.

30. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nepagrįstai nurodo, kad pradinėje nuosavybės teisių atkūrimo stadijoje dokumentus pateikė tik trys paveldėtojai, kadangi pretendentais atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. S. turėtą žemę buvo jo dukros G. L. ir A. K., sūnus S. S. bei vaikaičiai V. S. ir pareiškėjas.

31. Pareiškėjo nuomone, atsakovo teiginys, kad vykdant žemės reformą negali būti atkuriama daugiau nei visiems pretendentams kartu priklauso buvusio savininko turėtos žemėvaldos, esant situacijai, kai nuosavybės teisių atkūrimas pretendentams vykdomas skirtingomis, ne lygiomis, dalimis, pažeidžia konstitucinį lygiateisiškumo principą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 32. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko A. S. nacionalizuotą 7,9863 ha žemę, buvusią (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime.

33. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė išvadą, kad atsakovo NŽT, atstovaujamo NŽT Vilniaus miesto skyriaus, pateiktas pareiškėjui tenkančios neatkurtos žemės dalies skaičiavimo būdas neatitinka teisės aktų nuostatų, todėl įpareigojo atsakovą nuosavybės teisių atkūrimą pareiškėjui vykdyti į 0,8818 ha Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje.

34. Atsakovas NŽT, atstovaujamas NŽT Vilniaus miesto skyriaus, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad pradinėje nuosavybės teisių atkūrimo stadijoje dokumentus pateikė tik trys A. S. paveldėtojai, todėl ir visa žemė proporcingai padalinta į tris dalis. Atsakovas pripažino, kad A. S. dukrai A. K. atkurta daugiau žemės nei jai priklausė pagal įstatymą, tačiau pažymėjo, jog vykdant žemės reformą negali būti atkuriama daugiau nei visiems pretendentams kartu priklauso buvusio savininko turėtos žemėvaldos.

35. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas), galiojusio nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d. iki 1997 m. liepos 9 d., šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) nuostatos.

36. Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl pareiškėjui likusio neatkurto žemės sklypo ploto, susidarius situacijai, kai vienam iš pretendentų atkurta didesnė žemės dalis nei priklausė pagal įstatymą.

37. Bylos duomenis nustatyta, kad A. S. rėžiniame kaime (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise turėjo 7,9862 ha žemės sklypą. A. S. turėjo keturis vaikus – S. S., G. L., A. K. ir E. S.. Pareiškėjas ir V. S. yra mirusio buvusio savininko sūnaus E. S. vaikai, kurie prašymą atkurti nuosavybės teises padavė 1991 m. gruodžio 12 d. (b. l. 92, 94). Prašymus atkurti nuosavybės teises buvo padavę ir visi buvę gyvi A. S. vaikai – dukros A. K. (b. l. 93) ir G. L. (b. l. 89) bei sūnus S. S. (b. l. 90). Taigi esant pretendentų daugetui nuosavybės teisės turi būti atkurtos dalimis pagal pateiktą pretendentų susitarimą, o jo nesant, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 1061 punkte nustatyta tvarka žemėtvarkos institucijos nustatytomis proporcingomis dalimis.

38. Atsakovas NŽT, atstovaujamas NŽT Vilniaus miesto skyriaus, paaiškino, kad pradinėje nuosavybės teisių atkūrimo stadijoje dokumentus pateikė tik trys A. S. paveldėtojai, todėl ir visa žemė proporcingai padalinta į tris dalis. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje pateikti duomenys paneigia atsakovo argumentus dėl trijų pretendentų pateiktų prašymų, kadangi tiek A. S. vaikai A. K., G. L. ir S. S., tiek vaikaičiai pareiškėjas ir V. S. iš esmės panašiu laikotarpiu, t. y. 1991–1992 m., pateikė prašymus atkurti nuosavybės teises (b. l. 89–94). Aplinkybė, kad, kaip teigia atsakovas, pretendentai būdavo registruojami pagal buvusį savininką ir užvedamos atskiros nuosavybės teisių atkūrimo bylos, todėl tik pradėjus paeiliui (po vieną) analizuoti užvestas atkūrimo bylas galėjo išaiškėti, jog yra daugiau pretendentų į vieno buvusio savininko žemėvaldą, taip pat nesudaro pagrindo vertinti, kad šiuo nagrinėjamu atveju pradinėje nuosavybės teisių atkūrimo stadijoje buvusio savininko A. S. žemė pagrįstai padalinta į tris dalis. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo argumentas, kad buvo užvesta atskira byla su trimis paveldėtojais, kurioje nebuvo informacijos apie ketvirtąjį paveldėtoją, nepateisina susidariusios situacijos, kai esant pateiktiems buvusio savininko A. S. mirusio sūnaus E. S. vaikų (pareiškėjo Č. S. ir jo brolio V. S.) prašymams atkurti nuosavybės teises, nuosavybės teisių atkūrimą vykdžiusi institucija dėl aplaidumo minėtų prašymų neįtraukė į užvestą bylą. Be to, iš šioje byloje pateiktų duomenų matyti, jog A. K. savo prašyme atkurti nuosavybės teises prie kitų piliečių, turinčių teisę į turto susigrąžimą, nurodė brolį S. S. ir seserį G. L., V. S. savo prašyme prie kitų piliečių, turinčių teisę į turto susigrąžimą, nurodė pareiškėją Č. S., o pareiškėjas nurodė A. K. ir G. L. (b. l. 92–94), todėl akivaizdu, jog prašymus pateikę asmenys suteikė nuosavybės teisių atkūrimą vykdžiusiai institucijai informaciją apie kitus galimus pretendentus. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, jog nagrinėjamu atveju nuosavybės teisių atkūrimo procedūra turėjo būti pradėta keturių pretendentų atžvilgiu ir buvusio savininko A. S. žemė padalinta į keturias dalis.

39. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad A. K. Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1996 m. vasario 21 d. ir 1996 m. birželio 20 d. sprendimais buvo atkurtos nuosavybės teisės į 2,44 ha žemės plotą, t. y. buvusio savininko A. S. nuosavybės teise valdytą 7,31 dešimtinę žemės sklypo padalinus į tris dalis. Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto valdybos 1995 m. birželio 16 d. sprendimu Nr. 1203V, vykdant Vilniaus miesto valdybos 1993 m. spalio 30 d. potvarkį, A. K. suteiktas neatlygintinai 0,20 ha žemės sklypo plotas, o už 2,2400 ha kompensuota valstybei priklausančiomis akcijomis (b. l. 78–85, 88).

40. Pažymėtina, kad priimant sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo A. K. galiojo Atstatymo įstatymas, kurio 10 straipsnyje įtvirtinta nuostata, jog piliečiai, kurie praleido nustatytus terminus paduoti prašymus dėl nuosavybės teisės į žemę ir mišką atstatymo, o nuosavybės teisė į visą turėtos žemės ar miško plotą jau yra atstatyta kitiems pretendentams, turi teisę iš šių asmenų gauti kompensaciją už nesugrąžintos žemės ar miško plotą teismine tvarka. Šia nuostata įstatymų leidėjas siekė sureglamentuoti tarp pretendentų kilusių ginčų dėl teisės į nuosavybės atkūrimą nagrinėjimo tvarką. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas šia tvarka būtų pasinaudojęs ir ginčijąs A. K. atkurtą nuosavybės teisę bei reikalavęs grąžinti nepagrįstai gautą didesnį žemės plotą.

41. Atsakovas NŽT, atstovaujamas NŽT Vilniaus miesto skyriaus, nurodė, kad užbaigus nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą A. K., toliau buvusio savininko A. S. nuosavybės teisių atkūrimas likusiems pretendentas gali būti vykdomas tik iš bendro buvusio savininko nuosavybės teise turėto 7,9862 ha žemės ploto atimant 2,4400 ha žemės plotą, t. y. likusį 5,5462 ha sklypą dalinant į keturias dalis (G. L., S. S., V. S. ir pareiškėjui). Vadovaujantis nurodytu atsakovo pateiktu skaičiavimu, pareiškėjui nuosavybės teisės atkurtos į 0,7441 ha žemės sklypo plotą Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje, o atlyginant pinigais atkurtos nuosavybės teises į 0,0328 ha Vilniaus miestui po 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje. Atsakovo įsitikinimu, pareiškėjo teisė į likusį neatkurtą 0,0249 ha žemės sklypo dalį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 23 d. nutarime Nr. 920 „Dėl naujų žemės sklypų dydžių miestuose patvirtinimo“ įtvirtinta nuostata, jog Vilniaus mieste projektuojami nuo 0,04 ha iki 0,12 ha dydžio nauji žemės sklypai individualiai statybai, negali būti atkurta, dėl ko pareiškėjas išbrauktas iš pretendentų eilės.

42. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo pateiktu skaičiavimu, teigdamas, jog S. S., E. S., G. L. ir A. K. turėjo atitekti po 1,99655 ha (7,9862 / 4 = 1,99655) žemės sklypo ploto, o jam ir jo broliui V. S., kaip E. S. paveldėtojams, – 1,99655 ha sklypo ploto, todėl atkūrus jam nuosavybės teises į 0,7441 ha žemės sklypą, kai turėjo būti atkurtos teisės į 0,8818 ha, liko neatkurta 0,1377 ha. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu sutiko su pareiškėjo pozicija ir įpareigojo atsakovą NŽT, atstovaujamą NŽT Vilniaus miesto skyriaus, nuosavybės teisių atkūrimą pareiškėjui vykdyti į 0,8818 ha Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje.

43. Pažymėtina, kad tiek pagal Atstatymo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies, tiek pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatas nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkuriamos į savininko turėtą turtą. Taigi nuosavybės teisės negali būti atkurtos į didesnį žemės sklypo plotą, nei priklausė buvusiam savininkui. Šiuo nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismui įpareigojus atsakovą atkurti pareiškėjui 0,8818 ha dydžio žemės sklypo plotą, o atsakovui teismo įpareigojimą įvykdžius, susidarytų situacija, kai būtų atkuriama daugiau nei visiems pretendentams kartu priklauso buvusio savininko A. S. turėtos žemėvaldos. Teisėjų kolegijos nuomone, toks pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka Atkūrimo įstatymo nuostatų ir jį įgyvendinus gali būti pažeisti trečiųjų asmenų interesai.

44. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija akcentuoja, kad esant tokiai situacijai, kai pirminėje nuosavybės teisių atkūrimo stadijoje vienai iš pretendentų A. K. atkurta daugiau žemės nei priklausė pagal įstatymą, o kitiems pretendentams (tarp jų ir pareiškėjui) tokio sprendimo neginčijus ir nepasinaudojus sprendimo priėmimo metu galiojusia Atstatymo įstatymo 10 straipsnio nuostata gauti kompensaciją už nesugrąžintos žemės dalį teismine tvarka, pareiškėjui nebegali būti atkurtas 0,8818 ha dydžio žemės sklypo plotas, kadangi tokio dydžio žemės neįmanoma atkurti iš likusios neatkurtos buvusio savininko A. S. žemėvaldos. Aplinkybė, kad, kaip teigia pareiškėjas, jis nebuvo informuotas apie nuosavybės teisių atkūrimo procedūras A. K., nesudaro pagrindo kitaip vertinti susidariusią situaciją, nes pareiškėjas prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo padavė anksčiau nei pati A. K., o asmenys, siekiantys, kad jiems būtų atkurtos nuosavybės teisės, turi būti aktyvūs. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog buvusio savininko A. S. nuosavybės teisių atkūrimo procese pareiškėjas buvo aktyvus, o nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija tinkamai nepateikė pareiškėjui informacijos apie nuosavybės teisių atkūrimo proceso eigą. Kita vertus, atsakovas pripažįsta, jog buvusio savininko A. S. nuosavybės teisių atkūrimo procese pretendentei A. K. atkurta daugiau žemės, nei priklausė pagal įstatymą ir tai įvyko dėl valstybės institucijos padarytos klaidos, todėl byloje turi būti sprendžiamas klausimas dėl kompensacijos išmokėjimo už pareiškėjo netektą žemės sklypo dalį.

45. Kaip jau buvo minėta, pareiškėjui yra atkurtos nuosavybės teisės į 0,7441 ha žemės sklypą Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje, nors turėjo būti atkurtos į 0,8818 ha, taip pat pareiškėjui atlyginant pinigais atkurtos nuosavybės teisės į 0,0328 ha Vilniaus miestui po 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje. Pareiškėjui nėra atkurtos nuosavybės teisės į 0,1377 ha žemės sklypą Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje. Taigi būtent dėl 0,1377 ha dydžio netekto žemės sklypo kompensacijos išmokėjimo turi būti sprendžiamas klausimas. Minėta, kad pareiškėjui likusi nekilnojamojo turto dalis nebuvo atkurta ne tik dėl valstybės institucijos padarytos klaidos, bet ir dėl to, jog pats pareiškėjas nebuvo aktyvus, neginčijo sprendimo dėl A. K. atkurtos nuosavybės teisės į didesnį žemės sklypą nei ji turėjo teisę, t. y. pareiškėjas nepasinaudojo sprendimo priėmimo metu galiojusia Atstatymo įstatymo 10 straipsnio nuostata gauti kompensaciją už nesugrąžintos žemės dalį teismine tvarka. Todėl sprendžiant, kurių metų nekilnojamojo turto rinkos kainos turi būti taikomos apskaičiuojant piniginės kompensacijos už natūra negrąžintiną turtą dydį, svarbu nustatyti nekilnojamojo turto vertę, buvusią jo grąžinimo A. K. metu ar sprendimo dėl nekilnojamojo turto atkūrimo pareiškėjui priėmimo metu, atsižvelgiant į tai, kuriuo metu to turto vertė buvo mažiausia.

46. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad teisėtų lūkesčių apsauga – tai vienas iš Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų. Ji suponuoja inter alia (liet. be kita ko) tai, kad valstybė turi pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, gerbti teisėtus interesus (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimą). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš įstatymo įgijo teisėtą lūkestį atkurti nuosavybės teises į tokį žemės sklypą, kuris jam pagal Atstatymo įstatymą ir Atkūrimo įstatymą priklauso.

47. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo nagrinėjamu atveju, siekiant apginti ir apsaugoti pareiškėjo teises bei teisėtą lūkestį, būtina peržengti apeliacinio skundo ribas ir panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, įpareigoti atsakovą spręsti klausimą dėl kompensacijos pareiškėjui skyrimo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 2 d.).

48. Pripažinusi, kad pareiškėjo skundo reikalavimas įpareigoti NŽT Vilniaus miesto skyrių nuosavybės teisių atkūrimą vykdyti į 0,8818 ha Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje, negali būti patenkintas, nes jo įvykdymas prieštarauja Atkūrimo įstatymo nuostatoms, teisėjų kolegija vertina, kad išvestiniai pareiškėjo skundo reikalavimai panaikinti NŽT 2017 m. balandžio 14 d. sprendimą Nr. 1SS-1026 ir NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2017 m. kovo 14 d. įsakymą Nr. 49VĮ-526-(14.49.2.) „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus skyriaus vedėjo 2016 m. rugsėjo 1 d. įsakymo Nr. 49VĮ-1786-(14.49.2.) „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ pakeitimo“ taip pat negali būti tenkintini.

49. Apibendrindama išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tenkinęs pareiškėjo skundo reikalavimus, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, taikytinas ginčo santykiams, todėl yra pagrindas atsakovo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (ABTĮ 147 straipsnis).

50. Pripažinus procedūrinius pažeidimus buvusio savininko A. S. nuosavybės teisių atkūrimo procese, atsakovas NŽT, atstovaujamas NŽT Vilniaus skyriaus, kaip nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija, įpareigotina, vadovaujantis šio sprendimo 45 punkte nurodytu principu, spręsti klausimą dėl kompensacijos dydžio skyrimo pareiškėjui už negrąžintiną natūra 0,1377 ha žemės sklypo dalį Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo Č. S. (Č. S.) skundą atmesti.

Įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus, spręsti klausimą dėl kompensacijos dydžio skyrimo pareiškėjui Č. S. (Č. S.) už negrąžintiną natūra 0,1377 ha žemės sklypo dalį Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje buvusio savininko A. S. nuosavybės teisių atkūrimo byloje.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė