2019-10-29 Nr. AB-20878-3-61-3-02966-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4571-968/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02966-2018-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.2; 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Ryčio Krasausko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. G. skundą atsakovui Lietuvos architektų rūmams, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu ir patikslintu skundu (toliau – skundas), prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos architektų rūmų (toliau – ir Architektų rūmai, Rūmai) 2018 m. rugpjūčio 7 d. aktą Nr. S18/08/359 (toliau – ir Aktas) ir jame priimtą sprendimą panaikinti kvalifikacijos atestato Nr. (duomenys neskelbtini) galiojimą; 2) panaikinti Architektų profesinio atestavimo komisijos (toliau – ir Atestavimo komisija) 2018 m. rugpjūčio 2 d. posėdyje Nr. 144 priimtą išvadą ir sprendimą panaikinti kvalifikacijos atestato Nr. (duomenys neskelbtini) galiojimą; 3) įpareigoti Architektų rūmus sprendimą apie Architektų profesinio atestavimo komisijos 2018 m. rugpjūčio 2 d. posėdyje Nr. 144, Lietuvos architektų rūmų 2018 rugpjūčio 7 d. Akte priimtų sprendimų panaikinimą viešai paskelbti jos administruojamame interneto puslapyje Atestuotų architektų sąraše; 4) priteisti iš Lietuvos architektų rūmų 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas; 6) tuo atveju, jei nebūtų tenkinami 1, 2, 3 reikalavimai, iš Architektų rūmų priteisti 230 Eur turtinę ir 5000 Eur neturtinę žalą.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Atestavimo komisijos 2018 m. rugpjūčio 2 d. posėdyje Nr. 144 buvo priimta išvada ir sprendimas panaikinti pareiškėjo kvalifikacijos atestato Nr. (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) galiojimą dėl to, kad pareiškėjas nesumokėjo Lietuvos architektų rūmų nario mokesčio. Apie sprendimą panaikinti kvalifikacijos atestatą pareiškėjas buvo informuotas Aktu.

2.2. Priimant skundžiamus sprendimus buvo pažeisti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2017 m. sausio 23 d. įsakymu Nr. D1-75/ĮV-142 patvirtinti Architektų teritorijų planavimo vadovų atestavimo komisijos nuostatai (toliau – ir Nuostatai), nes Architektų teritorijų planavimo vadovų atestavimo komisijos kompetencijai nepriskirta teisė priimti išvadas ar kitaip spręsti dėl Architektų teritorijų planavimo vadovų atestatų panaikinimo kitu pagrindu, nei Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 40 straipsnio 8 dalyje nustatytu atveju. Architektų profesinio atestavimo komisijos posėdis vyko nesilaikant Nuostatuose nustatytų procedūrų ir Architektų profesinio atestavimo komisija neturėjo įgaliojimo priimti išvadą ir sprendimą dėl architekto teritorijų planavimo vadovo atestato panaikinimo, nes tokia galimybė suteikta tik Architektų teritorijų planavimo vadovų atestacijos komisijai. Pagal Aplinkos ministro ir Kultūros ministro 2017 m. sausio 23 d. įsakymu Nr. D1-72/ĮV-141 patvirtinto Teritorijų planavimo vadovų atestavimo tvarkos aprašo (toliau – ir TPV Atestavimo tvarkos aprašas) 109.3 papunktį, Architektų rūmai gali panaikinti architektų teritorijų planavimo vadovų atestato galiojimą tik Teritorijų planavimo įstatymo 40 straipsnio 8 dalyje nustatytu atveju.

2.3. Skundžiami sprendimai taip pat pažeidžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) trečiojo skirsnio, Architektų rūmų tarybos 2018 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. T18/03-2 patvirtinto Architektų atestavimo vidaus tvarkos aprašo (toliau – ir Vidaus tvarkos aprašas) reikalavimus, nes pareiškėjas nebuvo kviečiamas į posėdžius.

2.4. Pareiškėjui turėtas atestatas (nuo 2015 m. gruodžio 22 d. pratęsta projektavimo ir ekspertizės dalis architektūrinei veiklai ir teritorijų planavimo dalis architektūrinei veiklai) kartu su diplomu suteikė teisę neterminuotai, laikantis tęstinio kvalifikacijos tobulinimo taisyklių, užsiimti profesine architekto veikla visose Europos Sąjungos valstybėse narėse. Nuo 2017 m. rugpjūčio 2 d. pareiškėjas pradėjo darbą valstybės tarnyboje, t. y. nustojo verstis profesine architekto veikla. Nei Lietuvos Respublikos statybos įstatyme, nei Teritorijų planavimo įstatyme, nei architektų atestavimo tvarkoje nėra nurodyta, kad atestato galiojimas galėtų būti panaikintas dėl narystės Architektų rūmuose neturėjimo ar netekimo. Pareiškėjas niekada nebuvo pareiškęs valios stoti į Architektų rūmus. Atsakovas nepagrįstai jo narystę kildina iš Architektų rūmų įstatymo (nuo 2017 metų įsigaliojusios redakcijos), kad Rūmų nariai yra visi Lietuvos Respublikoje atestuoti architektai <...>, Rūmų nariai gali būti ir architektai, kurių teisė verstis atestuoto architekto veikla pripažinta Lietuvos Respublikoje. Atsakovas taikė šį įstatymą atgal, nes pareiškėjas ginčijamų sprendimų priėmimo momentu nesivertė architekto veikla, be to, atsakovas reikalavo Rūmų nario mokestį mokėti už 2016 metus.

2.5. Priimant skundžiamus sprendimus buvo pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje ir Architektų rūmų įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatyta laisvo apsisprendimo narystė. Atsakovas nesilaikė 2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo (toliau – ir Kvalifikacijų direktyva), nes reikalavimai kvalifikacijos pripažinimą sieti su privaloma naryste asociacijoje yra diskriminaciniai ir neproporcingi. Atsakovas, skelbdamas pareiškėjo (kaip neatestuoto architekto) duomenis, pažeidė duomenų apsaugą reguliuojančius teisės aktus. Pareiškėjas nėra pareiškęs laisvos valios būti Architektų rūmų nariu. Pareiškėjas nuo 2016 m. gruodžio 20 d. nesiverčia profesine atestuoto Architektų teritorijų planavimo vadovo veikla dėl kitų savo darbinių funkcijų. Be to, pareiškėjo narystės trukmė, nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 2 d., sudaro 1 metus ir 7 mėnesius, todėl, vadovaujantis Architektų rūmų statuto (toliau – ir Statutas) 15 punkto pagrindu, atsakovas nepagrįstai reikalavo sumokėti nario mokestį už laikotarpį nuo 2015 m. spalio 25 d. iki 2015 m. gruodžio 9 d., dėl ko pareiškėjui buvo padaryta 230 Eur žala. Pareiškėjui taip pat buvo padaryta moralinė žala, nes apie kvalifikaciją patvirtinančio atestato galiojimo panaikinimą buvo paskelbta oficialiame Architektų rūmų interneto puslapyje, o tai sukėlė dideles emocijas, išgyvenimus, pareiškėjas akivaizdžiai pažemintas ir prilygintas architektams neišmanėliams.

3. Atsakovas Lietuvos Architektų rūmai atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti, atsiliepimą grinė šiais argumentais:

3.1. Narystės Lietuvos architektų rūmuose sąlygos ir tvarka nustatyti Lietuvos architektų rūmų statute. Statuto 16.2 punkte numatyta, kad Lietuvos architektų rūmų narys privalo Lietuvos architektų rūmų tarybos nustatyta tvarka mokėti narių susirinkime nustatyto dydžio nario mokestį. Nario mokesčio nesumokėjimas už du metus ir daugiau laikomas esminiu Statute numatytu nario pareigų pažeidimu. Remiantis šiomis teisės nuostatomis, buvo teisinis pagrindas panaikinti pareiškėjo kvalifikaciją patvirtinančio atestato galiojimą (Statuto 20.3.1 punktas). Pareiškėjas Architektų rūmų nariu tapo 2017 m. sausio 1 d. Architektų rūmų įstatymo pagrindu, todėl pareiškėjas turėjo pareigą nario mokestį už 2017 metus sumokėti iki 2017 m. liepos 1 d., o mokestį už 2018 metus sumokėti iki 2017 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas Lietuvos architektų rūmų nariu tapo būtent įstatymo pagrindu, todėl papildomos valios išreiškimo nereikėjo.

3.2. Dėl argumentų, kad nei Statybos įstatyme, nei Teritorijų planavimo įstatyme nenumatyta pagrindų, kad atestatas galėtų būti panaikinamas dėl nario pareigų nevykdymo, nurodė, kad šiuo atveju Architektų rūmų įstatymo, Statybos įstatymo, Teritorijų planavimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos architektūros įstatymo nuostatos turėtų būti vertinamos sistemiškai. Architekto atestato turėjimas ir narystė Rūmuose yra neatsiejami dalykai, t. y. negalima tapti Rūmų nariu, jei asmuo nėra atestuotas architektas ir atvirkščiai, o narystės sąlygos ir tvarka numatyta Statute, priimtame visuotiniame Lietuvos architektų rūmų narių susirinkime, kuriame taip pat dalyvavo ir pareiškėjas ir kuriame yra numatyti architekto kvalifikacijos atestato panaikinimo pagrindai. Priimant skundžiamus sprendimus, jų priėmimo procedūros nebuvo pažeistos. Pareiškėjui apie įstatyme nustatytą pareigą mokėti nario mokestį buvo žinoma, taip pat buvo informuotas apie iš to kylančias pasekmes, tačiau pareiškėjas jokių paaiškinimų neteikė. Prašomos priteisti žalos pareiškėjas neįrodė.

3.3. Atestavimo komisijos 2018 m. rugpjūčio 2 d. posėdyje buvo nagrinėjami taip pat ir architektų, kurie turėjo ir siekė įgyti ne tik teritorijų planavimo vadovų, bet ir statybos techninės veiklos pagrindinių sričių vadovų kvalifikaciją, susiję klausimai, todėl posėdyje dalyvavo ir Architektų profesinio atestavimo komisijos nariai, ir Architektų teritorijų planavimo vadovų atestavimo komisijos nariai. Teisės aktai nedraudžia rengti posėdžių, kuriuose dalyvauja abiejų komisijų nariai. Atsakovo nuomone, jungtinio posėdžio organizavimas teisės aktų nuostatoms neprieštaravo.

3.4. Dėl Kvalifikacijų direktyvos taikymo nurodė, kad šios direktyvos nuostatos aktualios tik tiek, kiek nustatomi minimalūs profesinės kvalifikacijos reikalavimai. Pareiškėjo argumentai dėl duomenų apsaugos nepagrįsti, nes duomenų apie atestatų išdavimą, keitimą ir panaikinimą pateikimą reglamentuoja teisės aktai.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti ir nurodė, kad pareiškėjo keliamas ginčas nėra susijęs su pareiškėjo profesinės kvalifikacijos įgijimu ar pripažinimu pagal Kvalifikacijų direktyvą, todėl jos nuostatos neaktualios. Architekto narystės Architektų rūmuose sąlygas ir tvarką numato Statutas. Architektų rūmų įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 2 ir 4 punkte yra numatyta, kad Rūmų taryba numato nario mokesčio mokėjimo tvarką bei priima sprendimus dėl asmens išbraukimo iš rūmų narių. Taigi įstatymas suteikia teisę Rūmų tarybai priimti sprendimą dėl asmenų išbraukimo iš rūmų narių sąrašo Architektų rūmų įstatymo 4 straipsnio 4 dalis taip pat nustato, kad narystės Rūmuose sąlygos ir tvarka (įstojimas, narystės sustabdymas, išstojimas, pašalinimas) numatomi Statute. Atvejai, kada atestavimą atliekanti institucija (rūmai) panaikina kvalifikacijos atestatų galiojimą, nustatyti Teritorijų planavimo įstatymo 40 straipsnio 8 dalyje. Statute, be minėtų pagrindų, taip pat nustatyta, kad architekto atestato galiojimas panaikinamas dėl nario mokesčio nesumokėjimo. Pareiškėjo nurodyti procesinio pobūdžio pažeidimai bei argumentai dėl žalos atlyginimo nepagrįsti.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 18 d. sprendimu pareiškėjo S. G. skundą tenkino iš dalies – panaikino atsakovo Lietuvos architektų rūmų 2018 m. rugpjūčio 7 d. aktu Nr. S18/08/359 priimto sprendimo panaikinti kvalifikacijos atestato Nr. (duomenys neskelbtini) galiojimą; panaikino Architektų profesinio atestavimo komisijos 2018 m. rugpjūčio 2 d. posėdyje Nr. 144 priimtos išvados ir sprendimo panaikinti kvalifikacijos atestato Nr. (duomenys neskelbtini) galiojimą; įpareigojo Lietuvos architektų rūmus apie Architektų profesinio atestavimo komisijos 2018 m. rugpjūčio 2 d. posėdyje Nr. 144 ir Lietuvos architektų rūmų 2018 rugpjūčio 7 d. akte Nr. S18/08/359 priimtų sprendimų panaikinimą viešai paskelbti Lietuvos architektų rūmų administruojamame interneto puslapyje Atestuotų architektų sąraše; priteisė iš atsakovo Lietuvos architektų rūmų pareiškėjui 500 Eur neturtinės žalos ir 22,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

6. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl Lietuvos architektų rūmų 2018 m. rugpjūčio 7 d. Akto ir jame priimto sprendimo panaikinti kvalifikacijos atestato Nr. (duomenys neskelbtini) galiojimą bei Architektų profesinio atestavimo komisijos 2018 m. rugpjūčio 2 d. posėdyje Nr. 144 priimtų išvados ir sprendimo – panaikinti pareiškėjo kvalifikacijos atestato Nr. (duomenys neskelbtini) galiojimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

7. Teismas nustatė, kad skundžiamu Aktu pareiškėjas buvo informuotas apie tai, jog 2018 m. birželio 18 d. vykusiame posėdyje Lietuvos architektų taryba nusprendė panaikinti atestuotų architektų (tame tarpe ir pareiškėjo), skolingų narystės mokestį už du metus ir daugiau, narystę Architektų rūmuose. Lietuvos architektų tarybos sprendimas, fiksuotas protokole Nr. T18-06, buvo perduotas Architektų profesinio atestavimo komisijai, kuri 2018 m. rugpjūčio 2 d. posėdyje Nr. 144 nusprendė panaikinti pareiškėjo kvalifikacijos atestatų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) galiojimą. Aktu pareiškėjas buvo informuotas, kad jo narystė Architektų rūmuose pasibaigė nuo Architektų profesinio atestavimo komisijos sprendimo priėmimo dienos. Architektų profesinio atestavimo komisijos sprendimo teisinis pagrindas – Statuto 16.2 ir 20 punktai, Architektų rūmų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis.

8. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo, teismas nurodė, kad pagal Architektų rūmų įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, Rūmų nariai yra visi Lietuvos Respublikoje atestuoti architektai. Rūmų nariais gali būti ir architektai, kurių teisė verstis atestuoto architekto veikla pripažinta Lietuvos Respublikoje. Teismas darė išvadą, kad architektų narystės privalomumas Architektų rūmų nariams yra įtvirtintas įstatymu (nuostatos teisėtumas nepripažintas prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams), todėl šiuo aspektu pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai (abejonės) dėl prievartinės narystės vertintino kaip nepagrįstus. Architektų rūmų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies kontekste sistemiškai įvertinęs architekto kvalifikacijos įgijimą ir narystę architektų rūmuose, teismas pažymėjo, kad asmeniui dėl tam tikrų priežasčių netekus atestato, asmuo atitinkamai praranda ir teisę būti Architektų rūmų nariu.

9. Teismas iš nustatytų faktinių aplinkybių sprendė, kad pareiškėjas prarado (buvo panaikintas) kvalifikacijos atestatą Nr. (duomenys neskelbtini) ir atitinkamai narystę Architektų rūmuose, nes pareiškėjas nesumokėjo Architektų rūmų nario mokesčio.

10. Spręsdamas, ar atsakovas turėjo teisinį pagrindą kvalifikacijos atestatą Nr. (duomenys neskelbtini) (išduotą Aplinkos ministerijos) panaikinti Statuto 20.3.1. punkto pagrindu (atestatas panaikinamas nesumokėjus nario mokesčio už du ir daugiau metus), teismas pažymėjo, kad Architektų rūmų įstatymo 4 straipsnio 6 dalies 1 punkte nustatyta pareiga rūmų nariams mokėti nario mokestį. Šio įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad Rūmų narių susirinkimas turi teisę nustatyti Rūmų nario mokesčio dydį. Narystės architektų rūmuose sąlygos ir tvarka (įstojimas, narystės sustabdymas, išstojimas, pašalinimas ir kita) numatomi Statute (Architektų rūmų įstatymo 4 straipsnio 4 dalis). Architektų rūmų taryba priima sprendimus dėl asmens įrašymo į Rūmų narių sąrašą ir išbraukimo iš jo, tvarko Rūmų narių sąrašą, iš tarybos narių renka Rūmų tarybos pirmininką (Architektų rūmų įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 4 punktas). Statuto 20 punkte nustatyta, kad narystė Architektų rūmuose pasibaigia ir architekto kvalifikacijos atestatas panaikinamas dėl esminio Statute nurodyto pažeidimo padarymo, kurių vienas – nario mokesčio nesumokėjimas už dvejus ir daugiau metus.

11. Teismas pažymėjo, kad TPV Atestavimo tvarkos aprašas nustato fizinių asmenų, siekiančių įgyti teisę vadovauti kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentų (miškų tvarkymo schemų, inžinerinės infrastruktūros vystymo planų, žemės gelmių naudojimo planų, nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentų) rengimui, kvalifikacijos atestatų išdavimo, keitimo, galiojimo sustabdymo, galiojimo sustabdymo panaikinimo ir galiojimo panaikinimo tvarką. Šio aprašo 109.3 punkte nustatyta, kad Architektų rūmai atestato galiojimą gali panaikinti Teritorijų planavimo įstatymo 40 straipsnio 8 dalyje nustatytu atveju. Kitos atestatų panaikinimo priežastys galėtų būti aplinkybės, nustatytos Teritorijų planavimo įstatymo 40 straipsnio 6, 7, 8 ir 9 dalyse. Įvertinęs aptartą teisinį reguliavimą, teismas darė išvadą, kad kvalifikacijos atestatų panaikinimas galimas tik nustačius įstatyme numatytas priežastis. Teritorijų planavimo įstatymo 40 straipsnio 8 dalyje nėra įtvirtinta, kad kvalifikacijos atestatas gali būti panaikintas, kai narys nesumoka nario mokesčio.

12. Dėl atsakovo argumentų, kad Architektų rūmų įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, kad narystės architektų rūmuose sąlygos ir tvarka (įstojimas, narystės sustabdymas, išstojimas, pašalinimas ir kita) numatomi Statute, todėl atsakovas turėjo teisinį pagrindą pareiškėjui išduotą kvalifikacijos atestatą panaikinti vadovautis Statuto nuostatomis, teismas akcentavo, jog Statutas teisės aktų hierarchijoje yra įstatymą įgyvendinantis teisės aktas, o pagal Konstitucinio Teismo formuojamą konstitucinę doktriną esminės ūkinės veiklos sąlygos, ūkinės veiklos laisvės ribojimas turi būti įtvirtintas ne žemesnės galios nei įstatymas teisės akte. Teismui nekilo abejonių, kad pareiškėjo kvalifikacijos atestato panaikinimas yra esminis asmens ūkinės laisvės ir veiklos ribojimas, kadangi yra įsikišama į minėtos pareiškėjo pagrindinės teisės esminį turinį, kurio esmės apribojimas panaikina pačios teisės ar laisvės prasmę (konstitucinė pagrindinių teisių ribojimo doktrina).

13. Kadangi TPV Atestavimo tvarkos apraše aiškiai ir nedviprasmiškai baigtiniu sąrašu įtvirtinta, kokiais atvejais galėtų būti panaikintas asmeniui išduotas kvalifikacijos pažymėjimas, t. y. išskirtinai tik Teritorijų planavimo įstatymo 40 straipsnio 8 dalyje nustatytais atvejais, todėl teismas sprendė, kad šio pažymėjimo panaikinimas kitu, nei nurodyta pagrindu (Teritorijų planavimo įstatymo 40 str. 8 d.) yra neteisėtas, o pareiškėjui išduoto kvalifikacijos atestato Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimą pripažino nepagrįstu.

14. Teismas nurodė, kad pareiškėjo procesiniuose dokumentuose, teismo posėdyje kiti išdėstyti argumentai nelaikytini esminiais, todėl detaliau dėl kiekvieno iš jų nepasisakė.

15. Kvalifikacijos atestato Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimą pripažinęs nepagrįstu, teismas panaikino Lietuvos architektų rūmų 2018 m. rugpjūčio 7 d. Akto dalį dėl jame priimto sprendimo panaikinti kvalifikacijos atestato Nr. (duomenys neskelbtini) galiojimą bei Architektų profesinio atestavimo komisijos 2018 m. rugpjūčio 2 d. posėdyje Nr. 144 priimtą išvadą ir sprendimą panaikinti kvalifikacijos atestato Nr. (duomenys neskelbtini) galiojimą. Teismas įpareigojo Lietuvos architektų rūmus Architektų profesinio atestavimo komisijos 2018 m. rugpjūčio 2 d. posėdyje Nr. 144 ir Lietuvos architektų rūmų 2018 rugpjūčio 7 d. akte Nr. S18/08/359 priimto sprendimo (atestato Nr. (duomenys neskelbtini)) panaikinimą viešai paskelbti jos administruojamame interneto puslapyje Atestuotų architektų sąraše.

16. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad spręsdamas, jog pareiškėjui išduoto kvalifikacijos atestato panaikinimas nemokėjus narystės Rūmuose mokesčio laikytinas neproporcinga teisių ribojimo priemone, teismas nekonstatuoja, jog nario mokesčio nemokėjimas neturi sukelti asmeniui jokių teisinių pasekmių.

17. Vertindamas pareiškėjo reikalavimo atlyginti 1 500 Eur neturtinę žalą, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas pažymėjo, kad teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, asmuo realiai patyrė neigiamas pasekmes, dvasinę sklaidą, šie reiškiniai nebuvo momentiniai ar vienkartiniai.

18. Atsižvelgęs į tai, kad kvalifikacijos atestato panaikinimas pripažintas kaip esminis pareiškėjo teisių ir ūkinės veiklos ribojimas (neturint kvalifikaciją patvirtinančio atestato pareiškėjui buvo visiškai apribota teisė vykdyti atestate Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytą veiklą), taip pat įvertinęs tai, kad tokios reikšmės dokumentas (suteikiantis asmeniui vykdyti atitinkamą veiklą) buvo panaikintas neteisėtai, teismas pripažino, kad pareiškėjas objektyviai dėl to galėjo patirti dvasines ir fizines kančias, jų turinio plačiau nedetalizuojant. Atsižvelgęs į atsakovo veiksmų pobūdį (neteisėti, nerūpestingi), taip pat į tai, kad byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas nario mokesčio nebuvo sumokėjęs (kilusių nepatogumų priežastis), teismas sprendė, kad yra pagrindas pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos architektų rūmų priteisti 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

19. Iš dalies tenkinęs pareiškėjo reikalavimą dėl 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo, teismas nenagrinėjo skundo alternatyvaus reikalavimo priteisti iš atsakovo 230 Eur turtinę žalą ir 5000 Eur neturtinę žalą. Teismas konstatavo, kad šioje byloje iš esmės buvo tenkinti visi pareiškėjo reikalavimai, todėl tenkino pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 22,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias pareiškėjas patyrė sumokėjęs žyminį mokestį.

III. 20. Pareiškėjas S. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui iš atsakovo priteistas 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas ir priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovo 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

20.1. Skundžiamo teismo sprendimo dalis dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą tris kartus sumažinant priteistiną neturtinės žalos atlyginimą nepagrįsta, priimta netinkamai pritaikant ir aiškinant materialiosios teisės normą (Architektų rūmų įstatymo 4 str. 1 d.) ir pažeidžiant procesinės teisės normas, todėl Lietuvos Respublikos administracinių bylų įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 1 dalyje ir 147 straipsnyje nustatytais pagrindais.

20.2. Teismo išvada, kad architektų narystės privalomumas Architektų rūmų nariams yra įtvirtintas įstatymu (nuostatos teisėtumas nepripažintas prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams), todėl šiuo aspektu pareiškėjo skunduose išdėstyti argumentai (abejonės) dėl „prievartinės“ narystės vertintini kaip nepagrįsti, prieštarauja bylos medžiagai, Konstitucijos 35 straipsnio 2 daliai ir Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 7 d. nutarime suformuluotai konstitucinei valstybės reguliuojama profesine veikla besiverčiančių asmenų prievartinės narystės profesinės savivaldos asociacijose doktrinai.

20.3. Teismas skundžiamame sprendime nepateikė motyvų, kodėl atmetė pareiškėjo argumentus, kad Architektų rūmų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostata „<...> Rūmų nariai yra visi Lietuvos Respublikoje atestuoti architektai <...>“ konkrečiu bylos atveju, kai priverčiamoji narystė taikyta/taikoma objektyviai nesiverčiančiam atestuoto architekto teritorijų planavimo vadovo veikla pareiškėjui, prieštarauja Konstitucijos 35 straipsnio 2 dalies nuostatai niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai ir Konstitucinio Teismo formuojamai doktrinai – įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi įgaliojimus įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmenys, besiverčiantys tam tikra valstybės kontroliuojama profesija, ex lege priklausytų tam tikrai asociacijai, užtikrinančiai šios profesijos savivaldą. Šiuo atveju įstatymų leidėjas neturi įgaliojimų įstatymu nustatyti prievartinę narystę nesiverčiantiems valstybės kontroliuojama profesija asmenims.

20.4. Teismas skundžiamame sprendime nepateikė motyvų, kodėl atmetė pareiškėjo argumentus, kad Architektų rūmų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostata „<...> Rūmų nariai yra visi Lietuvos Respublikoje atestuoti architektai <...>“ netaikytina pareiškėjui. Nuo 2017 m. sausio 1 d. (teisinės normos įsigaliojimo) iki 2018 m. rugpjūčio 2 d. (atsakovo sprendimų panaikinti pareiškėjo kvalifikacijos atestatą dėl nario mokesčio nemokėjimo) pareiškėjas nesivertė atestuoto architekto teritorijų planavimo vadovo veikla ir objektyviai negalėjo tokia veikla verstis, nes buvo Darbo biržoje įregistruotas bedarbis, individualios įmonės, pažymos individualiai veiklai ir minėtos veiklos vykdymui darbo samdos santykių neturėjo, vėliau vertėsi/verčiasi valstybės tarnautojo veikla. Teismas nevertino kitų reikšmingų aplinkybių, kad atsakovas nevykdė nepateikė pareiškėjui sprendimo, kurio pagrindu jis įtrauktas į Rūmų narių sąrašą.

20.5. Teismas taip pat nevertino ABTĮ 112–114 straipsnių nuostatų, iš kurių matyti, kad pareiškėjas neturi juridinės teisės kreiptis į teismą dėl Architektų rūmų įstatymo 4 straipsnių 1 dalies nuostatų pripažinimo prieštaraujančia aukštesnės galios teisės aktams, kadangi toks aukštesnės galios teisės aktas šiuo atveju yra Konstitucija. Teisė piliečiui kreiptis į Konstitucinį Teismą įsigalios tik 2019 m. rugsėjo 1 d. Teismo išvados dalis, kad Architektų rūmų įstatymo 4 str. 1 d. nuostatos teisėtumas nepripažintas prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams neteisinga ta prasme, kad minėta nuostata nustato prievartinę narystę šia profesine veikla nesiverčiantiems asmenims. Teismas privalėjo arba įrodyti pareiškėjo vertimąsi minėta veikla, arba ABTĮ 4 straipsnio 2 dalies pagrindu sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Architektų rūmų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos atitikties Konstitucijos 35 straipsnio 2 daliai ir šios normos išaiškinimo.

20.6. Teismas įrodymų netyrimą ir argumentų nenurodymą nepagrįstai pateisino tuo, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką jis neprivalėjo į juos atsakyti, tačiau šie argumentai buvo esminiai. Teismas netinkamai tyrė įrodymus, nevisapusiškai ištyrė bylos aplinkybes, netinkamai surašė sprendimą, todėl bylos dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo neteisingai išspręsta.

20.7. Byloje buvo keliamas klausimas dėl svarbių Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės aktų taikymo, tačiau teismas be jokio pagrindo jų nenagrinėjo, pripažino nereikšmingais, teismas neanalizavo pareiškėjo nurodytų prieštaravimų tarp ES ir nacionalinių teisės aktų.

20.8. Priteisiamos neturtinės žalos dydį teismas tris kartus sumažino tuo pagrindu, kad pareiškėjui neturtinę žalą sukėlusių nepatogumų priežastis yra byloje neginčijamas faktas apie narystės Rūmuose mokesčio nesumokėjimą. Tokia teismo argumentacija suponuoja išvadą, kad, teismo nuomone, pareiškėjas yra kaltas dėl jo patirtų nepatogumų, nes nevykdė pareigos mokėti Rūmų nario mokestį.

20.9. Jeigu teismas nebūtų daręs klaidingų išvadų, būtų iš esmės sprendęs, kad pareiga pareiškėjui mokestį mokėti nustatyta neteisėtai, pareiškėjo kaltės dėl Rūmų nario mokesčio nemokėjimo šiame teisiniame santykyje nėra, todėl nėra jokio pagrindo tris kartus sumažinti pareiškėjui priteisiamo žalos atlyginimo dydį. Teismo sprendimo dalies dėl pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydžio sumažinimo nepagrįstumą ir neteisingumą nulėmė materialiosios teisės (Architektų rūmų įstatymo 4 str. 1 d.) netinkamas išaiškinimas ir pritaikymas, todėl remiantis ABTĮ 147 straipsniu yra pagrindas panaikinti ar pakeisti teismo sprendimą.

21. Atsakovas Lietuvos architektų rūmai atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo argumentais dėl Architektų rūmų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir nurodo, kad narystė Rūmuose siejama su architekto kvalifikacijos atestato turėjimu, o ne su faktiniu vertimusi Atestuoto architekto veikla ir pajamų iš šios veiklos gavimu. Pareiškėjas pats pripažino, kad kvalifikacijos atestatas jam būtinas, siekiant vykdyti ankstesnius garantinius ir sutartinius kaip projektuotojo įsipareigojimus. Dėl pareiškėjui priteistos neturtinės žalos dydžio pabrėžia, kad jis neproporcingas, tačiau vien dėl ribotų finansinių galimybių neskundė pirmosios instancijos teismo sprendimo. Šiuo metu jau užregistruotos atitinkamas Architektų rūmų įstatymo pakeitimas, kurį priėmus bus užkirstas kelias tokioms situacijoms ir užpildyta teisinio reguliavimo spraga.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą pozicijos dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neišreiškia. Atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo bylai išspręsti reikšmingus pareiškėjo argumentus ir priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą. Tuo tarpu pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės naujų argumentų nenurodė, nepagrindė neturtinės žalos kilimo fakto. Galutinis teismo sprendimas šioje byloje neturės įtakos Aplinkos ministerijos teisėms ir pareigoms.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Architektų rūmuose veikiančios Architektų profesinio atestavimo komisijos sprendimo panaikinti pareiškėjo architekto kvalifikacijos atestatą teisėtumo ir pagrįstumo bei neturtinės žalos atlyginimo.

24. Pirmosios instancijos teismas panaikino Architektų profesinio atestavimo komisijos 2018 m. rugpjūčio 2 d. posėdyje Nr. 144 priimtą sprendimą, apie kurį Architektų rūmai pareiškėją informavo 2018 m. rugpjūčio 7 d. raštu, panaikinti pareiškėjo kvalifikacijos atestato Nr. (duomenys neskelbtini) galiojimą ir priteisė pareiškėjui 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Teismas konstatavo, kad atsakovas pareiškėjo profesinę kvalifikaciją patvirtinančio dokumento galiojimą panaikino teisės aktuose nenurodytu pagrindu, o toks nepagrįstas vienos iš pagrindinių asmens teisių suvaržymas pareiškėjui neabejotinai sukėlė neigiamus emocinius išgyvenimus, t. y. atlygintiną pinigais neturtinę žalą. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria nuspręsta priteisti iš atsakovo 500 Eur neturtinę žalą nesutinka ir tvirtina, kad jeigu teismas būtų tinkamai išnagrinėjęs bylą, nedaręs klaidų taikant materialiosios ir proceso teisės normas, pareiškėjui būtų priteisęs visą prašomą 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

25. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

26. Atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, kad pareiškėjui turėjo būti priteista visa prašoma neturtinė žala (1 500 Eur), teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir institucijos neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011). Pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Civilinei atsakomybei atsirasti turi būti įrodyti ne tik neteisėti, t. y. teisės aktų neatitinkantys, institucijų ar pareigūnų veiksmai ar neveikimas, bet ir su tuo susijusi asmeniui padaryta neturtinė žala, t. y. asmens dvasiniai išgyvenimai, sukrėtimai, emocinė depresija, pažeminimas, nepatogumai ir kita, jeigu tai gali būti teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) 2006 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

27. Teisingas neturtinės žalos atlyginimas numato būtinybę ne tik užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą ir proporcingumo principo laikymąsi, bet ir kuo labiau individualizuoti neturtinės žalos atlyginimo nustatymo procesą, įvertinti konkretaus nukentėjusiojo situaciją, jei to reikia teisingumui konkrečioje byloje užtikrinti. Taigi, esminiai neturtinės žalos nustatymo kriterijai yra nukentėjusiajam teisės pažeidimo sukelti neigiami padariniai, kurie nustatomi pirmiausia atsižvelgiant į pažeistų vertybių specifiką, pažeidimo pobūdį ir pažeidimo aplinkybes, pažeidimo sunkumą (žr., pvz., LAT 2013 m. liepos 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2013). Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

28. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimo skundžiama dalimi grindžia tuo, kad teismas neišnagrinėjo visų bylai teisingai išspręsti reikšmingų pareiškėjo skundo argumentų, neatskleidė bylos esmės ir todėl pareiškėjui priteisė tris kartus mažesnę pinigų sumą neturtinei žalai atlyginti nei buvo prašoma skunde. Vertinant, ar šios pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuriai atlyginti nepakanka 500 Eur, pirmiausia akcentuotina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių įrodymais pagrįstų argumentų, kad teismas netinkamai vertino CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, kuriais pasireiškia neturtinė žala. Skunde buvo tvirtinama, kad neteisėtais atsakovo veiksmais pareiškėjas buvo pažemintas architektų bendruomenės akyse, pablogėjo jo reputacija, patyrė dvasinius sukrėtimus ir emocinius išgyvenimus, tačiau apeliaciniame skunde nenurodo, kodėl, jo teigimu, teismas pareiškėjui kilusias neigiamas pasekmes įvertino nepakankamai, t. y. priteisė per mažą pinigų sumą neturtinei žalai atlyginti.

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino atsakovo neteisėtų veiksmų įtaką pareiškėjo teisėms ir teisėtiems interesams, ginamų vertybių pobūdį. Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, į tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu turėjo kitą darbą, į teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 500 Eur suma laikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo bylos išnagrinėjimo nesudaro pagrindo išvadai, kad pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti turi būti priteista 1 500 Eur suma.

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes Architektų rūmų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2016 m. lapkričio 3 d. įstatymo Nr. XII-2725 redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d.) nuostata „Rūmų nariai yra visi Lietuvos Respublikoje atestuoti architektai“ prieštarauja Konstitucijos 35 straipsnio 2 daliai (niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai). Atsakydama į šį argumentą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

31. Pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą kontekste paminėtina ir tai, jog Konstitucinis Teismas (žr. 2008 m. sausio 7 d. nutarimą), be kita ko, yra konstatavęs, kad: įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi įgaliojimus įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmenys, besiverčiantys tam tikra valstybės kontroliuojama profesija, ex lege (pagal įstatymą) priklausytų tam tikrai asociacijai, užtikrinančiai šios profesijos savivaldą, inter alia (be kita ko) vienodus profesinės etikos standartus ir jų laikymosi priežiūrą; įstatymu gali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad buvimas tokios asociacijos nariu būtų būtina vertimosi atitinkama profesine veikla sąlyga; asmenys, besiverčiantys tam tikra valstybės kontroliuojama profesija ir ex lege priklausantys tam tikrai asociacijai, užtikrinančiai šios profesijos savivaldą, negali neturėti pareigų, susijusių su atitinkamos asociacijos išlaikymu.

32. Architektūros įstatyme, kurio tikslas – reglamentuoti architektūros srities visuomeninius santykius, siekiant išsaugoti sukurtą ir kurti tinkamos kokybės, su krašto savitumu ir kultūra darnią, viešuosius interesus atspindinčią, išliekamąją vertę turinčią aplinką (1 str. 1 d.), ir kuris taip pat nustato architektų rengimo, architektų kvalifikacijos, architektų veiklos vykdymo reikalavimus, sąlygas ir tvarką, architektų teises ir pareigas, architektų veiklai ir veiklos rezultatams taikomus kokybės reikalavimus (1 str. 2 d.), be kita ko, reglamentuota architektų veikla (4 str.), architektų pareigos (5 str.), architektų rengimo reikalavimai (6 str.), architekto kvalifikacija (7 str.), architekto kvalifikacijos atestato įgijimo sąlygos (9 str.), įtvirtinti architektūros kokybei taikomi reikalavimai (III skyrius). Architektūros įstatymo 17 straipsnyje nustatyta, kad šiame įstatyme nustatytas funkcijas vykdo, architektų profesinę savivaldą įgyvendina ir architektų profesiniams interesams atstovauja viešasis juridinis asmuo – Lietuvos Respublikos architektų rūmai. Architektų rūmų įstatyme nustatyta, kad Rūmų steigimo tikslas – užtikrinti architektūrinės veiklos skaidrumą ir kokybę, rūpintis architektų atestavimo, kvalifikacijos pripažinimo, profesinės kvalifikacijos tobulinimo, profesinės etikos standartų laikymosi klausimais, vykdyti profesinės veiklos stebėseną, atstovauti architektams santykiuose su valstybės ir savivaldos institucijomis, kitais juridiniais ir fiziniais asmenimis nacionaliniu bei tarptautiniu lygiu, dalyvauti ekspertu teismuose ir kitose institucijose architektų profesinės veiklos klausimais, tenkinti ir ginti su architektūra susijusius viešuosius interesus, spręsti kitus susijusius klausimus (1 str. 2 d.). Taigi Lietuvoje architektų profesija yra valstybės kontroliuojama, o Architektų rūmai (profesiniu pagrindu veikianti architektų asociacija) skirti užtikrinti šios profesijos savivaldą, inter alia vienodus profesinės etikos standartus ir jų laikymosi priežiūrą

33. Atsižvelgdama į paminėtą teisinį reguliavimą (žr. Nutarties 32 p.), oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas (žr. Nutarties 31 p.), byloje nagrinėjamo ginčo dalyką, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo abejoti Architektų rūmų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2016 m. lapkričio 3 d. įstatymo Nr. XII-2725 redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d.) nuostatos „Rūmų nariai yra visi Lietuvos Respublikoje atestuoti architektai“ atitiktimi Konstitucijos 35 straipsnio 2 daliai. Todėl apeliaciniame skunde išdėstytas pareiškėjo prašymas tuo pagrindu kreiptis į Konstitucinį Teismą atmetamas kaip nepagrįstas. Atitinkamai kaip nepagrįsti atmetami apeliacinio skundo argumentai, kad su tokiu prašymu kreiptis į Konstitucinį Teismą turėjo pirmosios instancijos teismas.

34. Pareiškėjas nepagrįstai apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nėra motyvų dėl esminių, ginčui reikšmingų skundo argumentų (t. y. dėl ES teisės aktų, kurių pagrindu suformuota konstitucinė prievartinės narystės doktrina, Architektūros įstatymo, Kvalifikacijų direktyvos sisteminio vertinimo, nacionalinio teisinio reguliavimo neatitikimo) ir dėl to byla buvo išnagrinėta neteisingai. Šiame kontekste paminėtina, kad pareiškėjas skunde kėlė reikalavimus panaikinti Architektų rūmų ir juose veikiančios Atestavimo komisijos sprendimą panaikinti pareiškėjo kvalifikacijos atestato Nr. (duomenys neskelbtini) galiojimą, įpareigoti atsakovą apie neteisėtų aktų panaikinimą viešai paskelbti Architektų rūmų administruojamoje interneto svetainėje, priteisti pareiškėjui 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Įvertinusi skundžiamą teismo sprendimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad iš jo turinio matyti, jog teismas išnagrinėjo visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo pareikštais reikalavimais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, t. y. teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimus. Paminėtina ir tai, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18390/91), 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Hiro Balani prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18064/91), todėl teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90). Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų kaip pirmosios instancijos teismo nevertintų (nenagrinėtų) klausimų analizė būtų perteklinė nagrinėjamos bylos kontekste ir iš esmės neturėtų įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms, kurias jis siekė apginti teisme.

35. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė