08d1d8d077be11e5b7eba10a9b5a9c5f · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. AS552-215/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03424-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. vasario 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai dėl išvados panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – ir VVTAT) 2012 m. lapkričio 28 d. raštą Nr. 4-10722 „Dėl išvados pateikimo civilinėje byloje Nr. 2-3131-345/2012“ (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti VVTAT iš naujo pateikti išvadą dėl vartotojų teisių apsaugos taikymo 2006 m. gruodžio 20 d. kreditavimo sutarčiai Nr. 4221-06IL, atsižvelgiant tik į civilinės bylos Nr. 2-313-345/2012 procesinius dokumentus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 4 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo A. M. skundą, kaip nenagrinėtiną teismų Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas kelia ginčą dėl Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2012 m. lapkričio 28 d. rašto, kuris pateiktas Vilniaus apygardos teismui civilinėje byloje Nr. 2-3131-345/2012. Iš skundžiamo rašto turinio matyti, kad jame yra pateiktos VVTAT išvados dėl atitinkamų faktinių aplinkybių civilinėje byloje. Todėl padarė išvadą, kad tokio pobūdžio raštas yra laikomas įrodymu civilinėje byloje (Civilinio proceso kodekso 177 straipsnis) ir nėra privalomas teismui (Civilinio proceso kodekso 185 str. 2 d.), o teismas raštą (išvadas) turėtų vertinti kartu su kitais byloje pateiktais įrodymais.

Teismas padarė išvadą, kad skundžiamas Raštas nėra administracinis aktas, kuriame būtų aiškiai bei imperatyviai suformuluotos pareiškėjui ar kitiems visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės bei pareigos, todėl reikalavimas panaikinti šį Raštą negali būti nagrinėjamas teismo. Todėl teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų.

III. Nesutikdamas su priimta teismo nutartimi, pareiškėjas A. M. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 4 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas netinkamai identifikuodamas ir nepateikdamas savo išvadas pagrindžiančių argumentų, o tik padarydamas išvadą, kad ginčijamas raštas (išvada) nėra administracinis aktas vien dėl tos priežasties, kad jis yra pateikta kaip įrodymas civilinėje byloje netinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas. Pagal tokį teismo išaiškinimą administracine tvarka negalima ginčyti jokio administracinio akto priimto viešojo administravimo subjekto, kuris yra pateiktas į civilinę bylą kaip įrodymas, nors nėra pasibaigę apskundimo terminai. Pareiškėjo nuomone, remiantis Civilinio proceso kodekso 177 straipsnio 1 dalimi, įrodymais, civilinėje byloje gali būti bet kokie duomenys, įskaitant ir Viešojo administravimo subjekto priimti administraciniai aktai, kurių teisėtumo tikrinimas yra priskirtas administracinių teismų kompetencijai.

Pareiškėjo nuomone, priešingai nei nurodė teismas, skundžiama išvada pagal Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 punktą yra individualus administracinis aktas, kadangi joje konstatuota, kad tarp ieškovo A. M. ir D. K. bei atsakovo AB DnB NORD banko susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, kylantys ne iš vartojimo sutarties, t. y. priimdama tokį individualų administracinį aktą, skundžiama institucija iš esmės apribojo pareiškėjo ar kitų subjektų (D. K. ar DnB NORD banko) teisę kreiptis į VVTAT dėl galimai pažeistų jo (jų) teisių gynimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atskirasis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamu atveju ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas atsisakė priimti skundą dėl Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2012 m. lapkričio 28 d. rašto, kuris pateiktas Vilniaus apygardos teismui civilinėje byloje Nr. 2-3131-345/2012, panaikinimo, nes, teismo vertinimu, Raštas negali būti laikomas administraciniu aktu Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 15 dalies prasme, kadangi juo nėra išreikštas sprendimas viešojo administravimo srityje dėl pareiškėjo teisių ar pareigų.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalį kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Vadovaujantis šiomis teisės normomis, galima daryti išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010). Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tuo atveju, jeigu raštu tik aiškinama suinteresuotam subjektui, kaip vienokiu ar kitokiu atveju taikytini teisės aktai, teikiama informacija, tai iš čia kildinami reikalavimai laikytini nepriskirtinais administracinių teismų kompetencijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. A7-121/2004, Nr. A556-308/2009).

Skundžiamame rašte VVTAT bendrosios kompetencijos teismui pateikė išvadą dėl 2006 m. lapkričio 20 d. kreditavimo sutarties sąlygų įvertinimo. Institucija nurodė, kad tarp A. M. ir D. K. bei atsakovo AB DnB NORD banko susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, kylantys ne iš vartojimo sutarties (šiuo atveju sudaryta kreditavimo sutartis). Kadangi VVTAT teisės aktų nėra įgaliota pasisakyti ne dėl vartojimo teisinių santykių, todėl jos įvertinti vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo požiūriu pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus kriterijus negali (b. l. 9, 10).

Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje išvadoje yra užfiksuota VVTAT nuomonė dėl atitinkamų faktinių aplinkybių civilinėje byloje Nr. 2-3131-345/2012. Kaip minėta, teismo įpareigojimu VVTAT šiame Rašte pareiškė savo nuomonę (vertinimą) ir formulavo atitinkamas išvadas, remdamasi civilinėje byloje esančia medžiaga, todėl ši išvada negali būti laikoma viešojo administravimo subjekto patvarkymu. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog Rašte pareiškėjo atžvilgiu nėra imperatyviai suformuluotų jam privalomų elgesio taisyklių, todėl ginčijamas Raštas (pateikti faktai bei nuomonė) negali būti laikomas ABTĮ nustatyta tvarka skundžiamu administraciniu aktu (ABTĮ 2 str. 15 d., 15 str. 1 d.). Tokia teismo išvada atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiškose bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-742/2011, 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-671/2011 ir kt.).

Atskirai pažymėtina, kad teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o įrodymus teismas vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.). Todėl priešingai nei teigia pareiškėjas, privalomos įrodomosios galios ši institucijos išvada teismui neturi.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas atsisakydamas priimti pareiškėjo skundą dėl Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2012 m. lapkričio 28 d. rašto Nr. 4-10722 „Dėl išvados pateikimo civilinėje byloje Nr. 2-3131-345/2012“ panaikinimo Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas netenkintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsniu 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo A. M. atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius