2018-11-20 Nr. AB-20916-3-61-3-00410-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P-60-442/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00410-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 60.3.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2018 m. lapkričio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mabuta“ prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-899-575/2018 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mabuta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mabuta“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Mabuta“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2015 m. gegužės 21 d. sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-305 ir 2015 m. birželio 2 d. sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-338; 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. 69-118 (toliau – ir VMI sprendimas); 3) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. S-257 (7-251/2015) dalį, kuria nuspręsta neatstatyti pareiškėjui 16 007,30 Eur (55 270 Lt) pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sumos, sumažinti 90 proc. VMI priskaičiuotus delspinigius.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pareiškėjas 2017 m. aausio 5 d. apeliaciniame skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. birželio 13 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimą paliko nepakeistą.

II. Pareiškėjas pateikė prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-899-575/2018 dėl Vilniaus apskrities VMI 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo Nr. (4.65)-FR0682-305 panaikinimo bei panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartį ir pareiškėjo skundą dėl 16 007,30 Eur PVM atskaitos sumos ir delspinigių tenkinti visiškai.

Prašymą atnaujinti procesą pareiškėjas grindžia ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatytu pagrindu (jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį).

Pareiškėjas nurodo, kad VMI gautame 2018 m. liepos 20 d. rašte Nr. (21.143)R-4074 (toliau – ir Raštas) išdėstomos naujai paaiškėjusios aplinkybės, kurios nebuvo žinomos ir patvirtintos bylos nagrinėjimo metu ir yra labai svarbios tolimesnei ginčų sprendimo praktikai dėl Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 66 straipsnio ar 67 straipsnio taikymo pareiškėjui. Raštas sukelia neabejotinus teorinius ir praktinius prieštaravimus dėl PVMĮ 66 straipsnio taikymo pareiškėjo veikloje.

Pareiškėjas pažymi, kad VMI turi laikytis vieningos ir aiškios politikos mokesčių paskaičiavimo atžvilgiu. Mokesčių paskaičiavimas ūkio subjektams turėtų būti pagrįstas konkrečiomis teisės normomis. Rašte nurodoma, kad pagal PVMĮ 66 straipsnį parduotiems butams, kurie apskaitoje buvo kaip turtas skirtu parduoti (prekė), PVM neturi būti atstatomas, nepriklausomai nuo turto išlaikymo ir naudojimo. Vilniaus apskrities VMI 2015 m. gegužės 21 d. sprendimu Nr. (4.65)-FR0682-305 patvirtino patikrinimo aktą ir imperatyviai, taikydama jau kitą PVMĮ 67 straipsnį, nurodė atstatyti ir sumokėti PVM, nors šio straipsnio pritaikymo nepagrindė jokiomis įstatymo normomis. Be to, Rašte išdėstyta ir patvirtinta, kad pagal esamas aplinkybes pareiškėjas teisingai taikė PVMĮ 66 straipsnio nuostatas, kurios patvirtina, kad pareiškėjas neprivalo atstatyti PVM parduotiems butams, kurie apskaitoje buvo kaip turtas skirtu parduoti (prekė). Tačiau 2015 m. kovo 27 d. patikrinimo akte Nr. (4.65)-FR0682-207 ir tolimesniuose sprendimuose imperatyviai ir be pagrindo buvo pritaikytas PVMĮ įstatymo 67 straipsnis, kurio pagrindu turi būti atstatomas PVM. Atitinkamai, susiklostė esminis materialiosios teisės, t. y. PVMĮ 66 straipsnio ir 67 straipsnio taikymo ir jų santykio netinkamas aiškinimas, kurie vienareikšmiai įtakojo neteisingą bylos išsprendimą.

Raštas kartu patvirtino ir VMI 2016 m. rugpjūčio 30 d. rašto Nr. (32.39-PVM) RM-23686 pateiktą išaiškinimą, kuriame nurodomą, jog, kai žemė ar kitas nekilnojamas pagal prigimtį daiktas yra laikomas preke, o ne ilgalaikiu turtu, tai PVM ataskaita tikslinama pagal PVMĮ įstatymo 66 straipsnio nuostatas, kurios nurodo, kad Bendrovė neprivalo atstatyti PVM parduotiems butams, kurie apskaitoje buvo kaip turtas skirtu parduoti (prekė). Pagal PVMĮ 67 straipsnio 5 dalį PVM atstatomas nuomojamam tik ilgalaikiam turtui. Butai (22 butai – duomenys neskelbtini), dėl kurių apmokestinimo ir kilo ginčas, visada Bendrovės apskaitoje skaitėsi kaip skirtas parduoti turtas (203 sąskaita), kuriam taikant PVMĮ 66 straipsnį neprivalėjo atstatyti PVM, tačiau VMI patikrinimo aktu pritaikė PVMĮ 67 straipsnį ir reikalauja atstatyti 16 495,39 Eur PVM sumą parduotiems butams ir kitas susijusias išlaidas. Parduodami butai buvo apskaityti kaip turtas skirtas parduoti, todėl Bendrovė pagrįstai neturėjo atstatyti PVM.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad ne dėl pareiškėjo kaltės ilgą laiką užsitęsusio proceso jis turi mokėti delspinigius.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-899-575/2018 pagal pareiškėjo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Mabuta“ skundą atsakovui VMI (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus apskrities VMI) dėl sprendimų panaikinimo.

Administracinės bylos procesą pareiškėjas prašo atnaujinti ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintu pagrindu.

ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtinta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

Prašydamas atnaujinti procesą šiuo ABTĮ įtvirtintu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normos pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010; 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-49/2014; 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-23-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018).

Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, kas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017; 2018 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-28-520/2018).

Pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą, kaip įrodymą, kuris, jo nuomone, patvirtina padarytą esminį materialiosios teisės normos pažeidimą, nurodo VMI 2018 m. liepos 20 d. raštą Nr. (21.143)R-4074 (b. l. 161–162). Tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog tai yra informacinio pobūdžio raštas, kuriame pareiškėjui yra tik paaiškinta proceso atnaujinimo pagal ABTĮ normas tvarka bei nurodyta, kokiu teisiniu ir faktiniu pagrindu pareiškėjui buvo suteikta konsultacija pagal jo 2016 m. birželio 29 d. mokesčių administratoriui pateiktą prašymą Nr. 08/03 (GM-26519). Šis raštas negali būti pripažintas įrodymu dėl esminio materialiosios teisės pažeidimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto kontekste.

Prašyme atnaujinti procesą iš esmės yra tik nurodyta, jog Vilniaus apskrities VMI 2015 m. gegužės 21 d. sprendime dėl pareiškėjo patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (4.65)-FR0682-207, kurio teisėtumas ir pagrįstumas buvo vertinamas nagrinėjant mokestinį ginčą teisme, nepagrįstai buvo taikytas Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 67 straipsnis, nors, pareiškėjo manymu, turėjo būti taikomos Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 66 straipsnio nuostatos. Todėl, pareiškėjo teigimu, buvo neteisingai aiškinami Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 66 ir 67 straipsniai, o tai įtakojo neteisingų Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties priėmimą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu procesą atnaujinti siekia prašyme nenurodydamas jokių motyvų dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo taikytų materialiosios teisės normų aiškinimo, nepateikia jokių argumentų, iš kurių būtų galima spręsti apie teismo aiškiai nepagrįstą materialiosios teisės normų nuostatų aiškinimą ir taikymą.

Įvertinusi pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šiuo prašymu iš esmės siekiama, kad byla būtų nagrinėjama iš naujo, nes nesutinkama su byloje priimtais procesiniais pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismų sprendimais dėl mokestinio ginčo išsprendimo. Tačiau pažymėtina, kad administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas siekiant pakartotinio bylos faktinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, taikant tam tikras teisės aktų nuostatas, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyto proceso atnaujinimo pagrindo buvimo, todėl procesą administracinėje byloje Nr. A-899-575/2018 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 162 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsisakyti atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-899-575/2018.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė