2013-04-08 Nr. AB-1083-3-61-3-03013-2012-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS492-124/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03013-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2013 m. balandžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Valančiaus, Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė) ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą dėl neteisėtai neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 2012 m. lapkričio 28 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui buvo pateiktas A. K. skundas, kuriuo prašoma patenkinti prašymą dėl neteisėtai neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą dalies priteisimo ir priteisti pareiškėjui neišmokėtą 21 230,38 Lt sumą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 3 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu.

Teismas vadovavosi ABTĮ 25 straipsnio 1 dalimi bei Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1, 6 dalimis ir padarė išvadą, kad ginčams dėl valstybinės pareigūnų ir karių pensijos skyrimo ir mokėjimo įstatymų leidėjas numato privalomą išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarką. Teismas nustatė, kad pareiškėjas inicijuoja ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimo, tačiau dėl pensijos sumažinimo nesikreipė į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą (toliau – ir vidaus reikalų ministras), todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjas nesilaikė įstatymo nustatytos privalomos išankstinio ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarkos.

II. Pareiškėjas A. K. padavė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nutartį ir perduoti bylą nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Atskirajame skunde nurodo, kad vadovaujantis ABTĮ 19 straipsniu byla priskirtina Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Paaiškina, kad jam paskirta pareigūnų ir karių pensija buvo sumažinta ne vidaus reikalų ministro sprendimu, o vadovaujantis Lietuvos Respublikos Seimo priimtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalimi ir 5 straipsnio 1 dalimi. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. priėmė nutarimą, kuriuo pripažino, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Teigia, kad vadovaudamasis šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu ir tuo, kad vidaus reikalų ministerija jam paskirtą pensiją sumažino ne savo sprendimu (individualiu aktu), o vykdydama Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, pareiškėjas ir kreipėsi į teismą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

III. Atskirasis skundas atmestinas.

Pareiškėjas atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nutartį, kuria teismas atsisakė priimti skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu – kai pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos.

Nustatyta, kad pareiškėjas skundu reiškia reikalavimą vidaus reikalų ministerijai – prašo priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybos dalį – 21 230,38 Lt.

ABTĮ 3 straipsnyje nustatyta, jog administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs šių teisės normų turinį, yra konstatavęs, kad nesant atsakovo atsisakymo atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus, nėra galimas ir tokio reikalavimo nagrinėjimas teisme, nes iš esmės nėra ginčo (žr. pvz.: 2012 m. sausio 9 d. nutartis administracinėje byloje AS756-868/2011).

Kartu su skundu pareiškėjas pateikė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2008 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. 11SP-4310 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą skyrimo A. K.“, 2012 m. spalio 25 d. Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pažymą Nr. 11D(P)-5031 „Apie 2010–2012 m. pensijos dydį“, 2008 m. gruodžio 11 d. Kėdainių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą Nr. AD2-492 „Dėl A. K. priėmimo į valstybės tarnybą“ bei 2012 m. lapkričio 27 d. Kėdainių rajono savivaldybės administracijos Kėdainių miesto seniūnijos raštą Nr. M6-1.11-1370 „Dėl užimamų pareigų“.

Įvertinusi pareiškėjo teismui kartu su skundu pateiktus įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nėra duomenų, kad tarp ginčo šalių (pareiškėjo ir atsakovo – kompetentingo subjekto, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją) yra kilęs ginčas – t. y., kad atsakovas atsisako pareiškėjui išmokėti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybos dalį – 21 230,38 Lt.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje buvo sprendžiamas reikalavimas dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies išmokėjimo, nurodė, kad įstatymų leidėjas nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų, todėl išplėstinė teisėjų kolegija, pagal įstatymo analogiją pritaikiusi Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156, normas, išaiškino asmens teisės į neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį įgyvendinimo tvarką – kad pareiškėjas dėl pažeistų teisių visų pirma privalo kreiptis į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, o šiam subjektui reikalavimo nepatenkinus, gali skųsti nepalankų sprendimą teismui.

Todėl vadovaudamasi ABTĮ 10 straipsniu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija išaiškina pareiškėjui, kad nutartis, kuria buvo atsisakyta priimti jo skundą, neužkerta kelio jam kreiptis į teismą, kartu pateikiant įrodymus, kad tarp šalių yra kilęs ginčas – t. y. į teismą kreipiantis po kreipimosi į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją (nagrinėjamu atveju vidaus reikalų ministeriją), ir šiam subjektui nepatenkinus reikalavimo.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjo skundą, iš esmės priėmė teisingą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. K. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Virgilijus Valančius

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė