2021-04-21 Nr. AB-8685-3-61-3-04344-2019-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1492-520/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04344-2019-0

Procesinio sprendimo kategorija 12.19

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo žemės ūkio bendrovės „Eko žuvys“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal žemės ūkio bendrovės „Eko žuvys“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo dalies panaikinimo ir mokesčio sumažinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas žemės ūkio bendrovė (toliau – ir ŽŪB) „Eko žuvys“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2019 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. AS-99 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas) dalį, kuria pareiškėjui apskaičiuotas 2 117 Eur mokestis už aplinkos teršimą 2017–2018 metais; 2) pakeisti Sprendimo dalį, kuria pareiškėjui apskaičiuotas 38 920 Eur mokestis už valstybinius gamtos išteklius padidintu tarifu bei taikyti standartinio dydžio Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 2 priede nustatytą tarifą, lygų 0,1 Eur/m3, ir sumažinti mokėtiną mokestį iki 3 894,93 Eur.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius 2019 m. rugsėjo mėnesį atliko planinį patikrinimą Bendrovės žuvų auginimo fermoje, esančioje (duomenys neskelbtini), (toliau – ir Ferma) dėl 2017–2018 metais deklaruotų ir sumokėtų mokesčių, po kurio surašė 2019 m. rugsėjo 23 d. patikrinimo aktą Nr. PA80-78/2019 (toliau – ir 2019 metų patikrinimo aktas). Išnagrinėjęs Bendrovės rašytines pastabas dėl Patikrinimo akto, Departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo patvirtino Patikrinimo aktą ir Bendrovei apskaičiavo 2 117 Eur mokestį už aplinkos teršimą ir 38 920 Eur mokestį už valstybinius gamtos išteklius.

3. Nesutikdamas su Sprendimu, pareiškėjas nurodė, kad veiklą Fermoje vykdo nuo 2015 metų. Ferma 2015 m. kovo 27 d. gavo Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Geologijos tarnyba) gręžinio pasą, suteikiantį pareiškėjui teisę išgauti požeminį vandenį. Pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą pareiškėjas neturėjo gauti jokio papildomo leidimo išgauti požeminį vandenį – tokį leidimą turėjo gauti tik tie subjektai, kurie per parą išgaudavo daugiau nei 100 m3 vandens, o nuo 2015 m. lapkričio 1 d. leidimą išgauti požeminį vandenį turėjo gauti tie subjektai, kurie per parą išgauna daugiau nei 10 m3 vandens. Departamentas 2017 metais atliko Bendrovės 2016 metų planinį patikrinimą, kurio metu nustatė nežymius pažeidimus, Bendrovė trūkumus ištaisė, tačiau pati aktyvios veiklos Fermoje nebevykdė, todėl įrenginių veikimo tinkamai netikrino. Bendrovė 2017 m. lapkričio 6 d. pasirašė nuomos sutartį su ŽŪB „Iberis“, kurios pagrindu 10 metų išnuomojo Fermą su pastatais ir įrenginiais. ŽŪB „Iberis“ ir ŽŪB „Žemelė“ 2018 m. rugsėjo 20 d. pasirašė Žuvininkystės ūkio operatoriaus sutartį, kurios pagrindu sutarė kartu verstis žuvininkystės veikla Fermoje. Bendrovei Aplinkos apsaugos agentūra 2015 m. gegužės 19 d. išdavė taršos leidimą Nr. TL-U.3-14/2015 (toliau – ir Taršos leidimas), kuris 2019 m. vasario 8 d. buvo perrašytas ŽŪB „Žemelė“. Faktą, kad Bendrovė faktiškai veiklos, susijusios su Ferma, nebevykdė, neturėjo tam nei finansinių, nei žmogiškųjų išteklių, patvirtino tai, jog paskutinį kartą finansines ataskaitas ŽŪB „Eko žuvys“ teikė tik už 2016 metus. Departamentui 2019 metais atlikus patikrinimus ir nustačius, kad dalis Fermos įrenginių veikia netinkamai (užsikerta vandens skaitliukai ir pan.), pareiškėjas nusprendė parduoti Fermoje esantį gėlo vandens gręžinį – 2019 m. rugsėjo 2 d. jį pardavė ŽŪB „Žemelė“, kuri 2019 m. rugsėjo mėnesį kreipėsi į atitinkamas institucijas dėl leidimo išgauti gėlą vandenį gavimo, o Departamentas buvo apie tai informuotas.

4. Pareiškėjo įsitikinimu, 2019 metais patikrinimo metu nustatyti pažeidimai atsirado tik todėl, kad jis Fermoje nebevykdė veiklos ir neturėjo pakankamai resursų tinkamai prižiūrėti įrangą. Pastabose dėl 2019 metų patikrinimo akto pareiškėjas nurodė, kad 2019 m. vasario 28 d. ŽŪB „Žemelė“ deklaravo ir sumokėjo mokesčius už taršą, taip pat, kad pareiškėjas nesiekė nuslėpti išgaunamo gėlo vandens kiekių, o tiesiog neturėjo darbuotojų, pats veiklos nevykdė, todėl netikrino skaitliukų, kadangi visą veiklą Fermoje vykdė tretieji asmenys. Patikrinimo metu pareiškėjas bendradarbiavo su Departamentu, nurodė, kiek vidutiniškai Fermoje gali būti sunaudojama vandens, todėl Departamentas nepagrįstai patvirtino 2019 metų patikrinimo aktą.

5. Pareiškėjo teigimu, ŽŪB „Žemelė“ pateikė deklaracijas (forma FR0522) už 2017–2018 metus, kurias turėjo pateikti pareiškėjas, ir sumokėjo taršos mokestį už šį laikotarpį, ko teisės aktuose nustatytu terminu nepadarė pareiškėjas. ŽŪB „Žemelė“ deklaravus ir sumokėjus taršos mokestį už 2017–2018 metus, akivaizdu, kad valstybės biudžetas nenukentėjo, todėl Sprendimo dalis dėl priskaičiuoto taršos mokesčio padidintu tarifu už neva nuslėptus teršalus turėtų būti panaikinta. Susiklosčius tokiai situacijai būtų neteisinga bei nesąžininga reikalauti pareiškėjo šią pareigą įvykdyti antrą kartą.

6. Pareiškėjas pažymėjo, kad išgautas požeminis vanduo buvo deklaruojamas klaidingai arba apskritai nedeklaruojamas, nes jis pats nevykdė veiklos, t. y. išgaudavo vandenį, tačiau leido juo naudotis kitiems subjektams, vykdžiusiems veiklą Fermoje; be to, požeminio vandens išgavimą fiksuojantis skaitliukas užstrigdavo bei rodė tikrovės neatitinkančius duomenis. Pareiškėjas neturėjo tikslo slėpti išgaunamo vandens kiekio, būtent todėl informavo Departamentą, kiek vidutiniškai vandens patikrinimo metu turėtų būti išgaunama per valandą iš gręžinio dirbant visu pajėgumu. Kadangi pareiškėjas aktyvios veiklos nuo 2017 metų nevykdė, todėl nežinojo, kiek per dieną išgaunama kubinių metrų gėlo vandens. Dėl šios aplinkybės pareiškėjas nesikreipė dėl leidimo išdavimo.

7. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Departamentas, atlikęs planinį patikrinimą už 2016 metus, 2017 m. spalio 18 d. surašė patikrinimo aktą Nr. 17-KD-84/2017 (toliau – ir 2017 metų patikrinimo aktas), kuriame konstatuota, kad pareiškėjas dirbo ne visu pajėgumu, o tai patvirtino, kad pareiškėjas 2017 metais Fermoje veiklą vykdė tik epizodiškai, o vėliau Fermą naudotis perdavė kitiems ūkio subjektams. Be to, 2017 metais vykusio patikrinimo metu pareiškėjui nebuvo nurodyta gauti leidimą vandens išgavimui, todėl jis manė, kad jokių teisės aktų nuostatų nepažeidžia.

8. Pareiškėjas pažymėjo, kad ŽŪB „Žemelė“ jau įrengė tinkamai veikiantį gėlo vandens išgavimo skaitliuką, taip pat kreipėsi į atsakingas institucijas dėl leidimo išgauti gėlą vandenį išdavimo. Kadangi pareiškėjas neturėjo tikslo slėpti informacijos nuo valstybės institucijų, o tinkamai neatliko savo pareigų tikrinti skaitliuko duomenis ir juos fiksuoti, nes pats veiklos Fermoje nevykdė, neturėjo darbuotojų, be to, bendradarbiavo su Departamentu atliekant patikrinimą, todėl pareiškėjui mokestis už gėlo vandens išgavimą per 2017–2018 metus ir 2019 metų I–II ketvirčius turėtų būti apskaičiuotas standartiniu, bet ne padidintu tarifu, t. y. turėtų būti taikomas 0,1 Eur/m3 dydžio tarifas, o mokėtinas mokestis turėtų būti 3 894,93 Eur.

9. Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

10. Atsakovas paaiškino, kad atlikęs pareiškėjo planinį mokesčio už aplinkos teršimą už 2017–2018 metus ir mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo bei deklaravimo teisingumo patikrinimą, surašė 2019 metų patikrinimo aktą, kuriame konstatuota, kad pareiškėjas nepateikė mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių deklaracijos (forma FR0522) už 2017–2018 metus, nedeklaravo ir nesumokėjo taršos mokesčių už faktiškai su nuotekomis patekusį į gamtinę aplinką teršalų kiekį ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 7 straipsnio 2 dalies, 8 straipsnio 2 ir 3 dalių bei aplinkos ministro ir finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1 370/1K-230 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 9 ir 18 punktų reikalavimus. Minėtame patikrinimo akte taip pat konstatuota, kad už nedeklaruotą taršą su nuotekomis, išleistą į aplinką per 2017–2018 metus, vadovaujantis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, 4 dalies 1 punktu, 6 straipsnio 9 dalimi bei Aprašo 14 punktu, patikrinimo metu apskaičiuotas privalomas sumokėti 2 117 Eur mokestis už aplinkos teršimą, taikant didesnį tarifą.

11. Dėl pareiškėjo apmokestinimo už gamtos išteklius, Departamentas nurodė, kad patikrinimo metu, palyginus per 2017–2018 metus ir 2019 metų I–II ketvirčius apskaitytus išgauto požeminio vandens kiekius su deklaruotais, nustatyta, jog pareiškėjas nedeklaravo 36 538 m3 paimto požeminio vandens ir už jį nesumokėjo mokesčių, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 2 straipsnio, 5 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Nustatyta, kad mokesčio deklaracijos (forma KIT708) buvo pateiktos už 2017 metų I–IV ketvirčių ir 2018 metų I–II ketvirčių mokestinius laikotarpius, tačiau tik už 2017 metų III ketvirtį deklaruotas 10 m3 paimto požeminio vandens kiekis, už kurį sumokėtas mokestis, už kitus mokestinius laikotarpius pateiktose deklaracijose nurodytas nulinis požeminio vandens kiekis. Dėl neteisingų duomenų pateikimo deklaracijose pareiškėjas neteisingai apskaičiavo mokestines prievoles, o už 2018 metų III–IV ketvirčius ir 2019 metų I–II ketvirčius mokesčio deklaracijos KIT708 apskritai nebuvo pateiktos. Tuo buvo pažeisti Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 7 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. D1-614/VA-99 patvirtintų Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijos KIT708 formos ir jos papildomo lapo KIT708P formos užpildymo ir pateikimo taisyklių 30 punkto reikalavimai. Pareiškėjui už nedeklaruotą ir be leidimo išgautą 36 538 m3 požeminio vandens kiekį papildomai apskaičiuotas 38 920 Eur mokestis taikant didesnį mokesčio tarifą.

12. Atsakovas nurodė, kad teisės aktai numato, jog už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnio mokesčio tarifas. Taršos leidimas 2015–2018 metais nuotekų tvarkymui ir išleidimui išduotas būtent ŽŪB „Eko žuvys“, šiuo laikotarpiu nei atsakovas, nei leidimą išdavusi Aplinkos apsaugos agentūra nebuvo informuota apie jokius veiklos vykdytojo ar jo rekvizitų pasikeitimus, kaip tai numatyta teisės aktuose. Departamento pareigūnai, 2018 m. lapkričio 30 d. atlikę neplaninį patikrinimą, užfiksavo pareiškėjo žuvų auginimo, nuotekų išleidimo veiklą, pažeidžiant Taršos leidimo sąlygas, be to, 2019 metais atlikto neplaninio patikrinimo metu buvo užfiksuota, kad ŽŪB „Eko žuvys“ iki 2019 m. sausio 1 d. vykdė žuvų auginimo veiklą Fermoje, o pastabų dėl patikrinimo aktuose pateiktos informacijos, kad pareiškėjas tais laikotarpiais nevykdė veiklos, nebuvo gauta. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas pagal Ūkio subjekto monitoringo programą vykdė išleidžiamų nuotekų tyrimus, kuriuos atliko uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Ekometrija“, visuose 2017–2018 metais atliktų nuotekų tyrimų protokoluose nuotekų mėginių paėmimo ir tyrimų užsakove nurodoma ŽŪB „Eko žuvys“, pagal šių tyrimų protokolų duomenis ir buvo apskaičiuota nuslėpta (nedeklaruota) tarša, išleista su nuotekomis į aplinką.

13. Dėl skundo argumentų, kad Fermoje veiklą vykdė kiti ūkio subjektai, Departamentas pastebėjo, kad pareiškėjas 2017 m. lapkričio 6 d. su ŽŪB „Iberis“ pasirašė nuomos sutartį, vėliau ŽŪB „Iberis“ pasirašė Žuvininkystės ūkio operatoriaus sutartį su ŽŪB „Žemelė“ dėl žuvininkystės ūkio valdymo. ŽŪB „Žemelė“ pateikė deklaracijas FR0522 už 2017–2018 metus, tačiau atsakovui nesuprantamas toks mokestinių prievolių dėl nuotekų išleidimo prisiėmimas, kadangi ŽŪB „Žemelė“ nei leidimo su išleidžiamų teršalų leistinos taršos nustatytais normatyvais, nei sutartinių įsipareigojimų iki 2018 m. rugsėjo 20 d. žuvininkystės veiklai vykdyti ir tuo pačiu nuotekoms išleisti tais ataskaitiniais laikotarpiais neturėjo. Jeigu ŽŪB „Žemelė“ be nustatyta tvarka gauto leidimo vykdė nuotekų išleidimo veiklą, tai teršalų išleidimas į aplinką su nuotekomis vyko be nustatytų leistinos taršos normatyvų, t. y. leistinos taršos normatyvai lygūs nuliui. Be to, neturėdama leidimo su į aplinką patenkančių teršalų normatyvais ir būdama mokesčio už taršą mokėtoja, ŽŪB „Žemelė“ turėjo apskaičiuoti mokestį už faktinę savo veiklos metu išleistą taršą didesniu tarifu, t. y. už visą išleistą teršalų kiekį, viršijus nustatytą normatyvą. Bet kuriuo atveju, mokesčio už taršą suma turėtų būti analogiška apskaičiuotai patikrinimo metu, o į valstybės biudžetą sumokėta suma pagal ŽŪB „Žemelė“ pateiktas deklaracijas yra ženkliai mažesnė.

14. Departamento įsitikinimu, pareiškėjas yra mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, t. y. požeminį vandenį, mokėtojas, todėl jis turėjo žinoti savo pareigą deklaruoti ir mokėti mokestį už išgautą požeminį vandenį, kadangi už 2016, 2017 metus ir 2018 metų I–II ketvirčius teikė mokesčio deklaracijas. Departamento manymu, pareiškėjas, teikdamas deklaracijas už 2017 metų, 2018 metų I ir II ketvirčius ir nurodydamas klaidingus duomenis, o už kitus laikotarpius visai nepateikęs deklaracijų, išvengė privalomų mokesčių už išgautus gamtos išteklius iš jam tuo laiku nuosavybės teise priklausiusio gręžinio mokėjimo. Pareiškėjas gerai žino, kokio vandens kiekio per dieną reikia žuvininkystės veiklai vykdyti, o mokesčio deklaracijose deklaruodamas nulinius kiekius parodė savo neatsakingumą.

15. Atsakovas pažymėjo, kad patikrinimo metu pareiškėjo paskirti atsakingi asmenys iš tiesų bendradarbiavo su Departamento pareigūnais, tačiau pastarieji, nustatę nedeklaruotų mokesčio deklaracijose valstybinių gamtos išteklių kiekius, už kuriuos nebuvo sumokėtas mokestis, pagal teisės aktus privalėjo apskaičiuoti mokestį, taikydami didesnį tarifą. Departamentas, įvertinęs faktines aplinkybes, įsitikinęs, kad mokestis didesniu tarifu už nedeklaruotą taršą, su nuotekomis išleistą į aplinką per 2017–2018 metus, taip pat už nedeklaruotą išgautą požeminio vandens kiekį pareiškėjui apskaičiuotas pagrįstai, o pareiškėjas nepagrįstai prašo šią Sprendimo dalį pakeisti.

II. 16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. balandžio 14 d. sprendimu pareiškėjo ŽŪB „Eko žuvys“skundą atmetė.

17. Teismas nurodė, kad ginčas byloje kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo patvirtintas 2019 metų patikrinimo aktas ir pareiškėjui papildomai apskaičiuota sumokėti 2 117 Eur mokestį už aplinkos teršimą 2017–2018 metais ir 38 920 Eur mokestį už valstybinius gamtos išteklius, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat apskaičiuoto mokesčio sumažinimo.

18. Teismas nustatė, kad Departamentas 2019 m. rugsėjo 23 d. surašė 2019 metų patikrinimo aktą, kuriame, be kita ko, vadovaujantis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, 4 dalies 1 punktu, 6 straipsnio 9 dalimi bei Aprašo 14 punktu, pareiškėjui už nedeklaruotą taršą su nuotekomis išleistą į aplinką per 2017–2018 metų ataskaitinius laikotarpius apskaičiuotas privalomas sumokėti 2 117 Eur mokestis už aplinkos teršimą taikant didesnį tarifą; patikrinimo metu, vadovaujantis Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 1–3 dalimis, 8 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pareiškėjui per 2017 metų I–IV ketvirčių, 2018 metų I–IV ketvirčių ir 2019 metų I–II ketvirčių mokestinius laikotarpius už nedeklaruotą ir be leidimo išgautą 36 538 m3 požeminio vandens kiekį žuvininkystės ūkiui papildomai apskaičiuotas privalomas sumokėti 38 920 Eur mokestis taikant didesnį mokesčio tarifą.

19. Spręsdamas kilusį ginčą, teismas vadovavosi Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 7 straipsniu, kuriame nustatyta, kad mokesčio už aplinkos teršimą mokestinis laikotarpis yra kalendoriniai metai; mokestis už aplinkos teršimą sumokamas ir mokesčio už aplinkos teršimą deklaracija pateikiama ne vėliau kaip pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, vasario 15 dienos teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje mokesčio mokėtojas yra įregistruotas mokesčių mokėtojų registre, to paties įstatymo 8 straipsnio nuostatomis.

20. Teismas nustatė, kad Aplinkos apsaugos agentūra 2015 metais išdavė pareiškėjui taršos leidimą Nr. TL-U.3-14/2015 – nuotekų tvarkymas ir išleidimas, kuris galiojo tikrinamu laikotarpiu (2017–2018 metais). Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas minėtu laikotarpiu buvo mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių mokėtojas.

21. Vertindamas, ar atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas už 2017–2018 metus nepateikė deklaracijų (forma FR0522) ir pažeidė minėtas Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nuostatas bei Aprašo 9 ir 18 punktų reikalavimus, teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. D1-259 patvirtintų Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 51 punktu, leidimo turėtojas, be kita ko, privalo ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo duomenų pasikeitimo raštu informuoti Aplinkos apsaugos agentūrą apie pasikeitusius duomenis ir pateikti prašymą patikslinti leidimo rekvizitus, dokumentus, patvirtinančius pasikeitusius duomenis ir (ar) įrodančius apie perimtas teises ir atsakomybės pasidalijimą.

22. Teismo vertinimu, byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka būtų informavęs Taršos leidimą išdavusią instituciją ar atsakovą apie veiklos vykdytojo ar jo rekvizitų pasikeitimą. Teismas nustatė, kad tikrintu laikotarpiu Taršos leidimas buvo išduotas būtent pareiškėjui, o ne kitam veiklos vykdytojui, remdamasis 2018 m. lapkričio 30 d. atlikto neplaninio patikrinimo rezultatais, užfiksuotais 2018 m. lapkričio 30 d. patikrinimo akte Nr. PA63-46, teismas pažymėjo, kad minėto patikrinimo metu buvo fiksuota pareiškėjo žuvų auginimo, nuotekų išleidimo veikla, pažeidžiant Taršos leidime nustatytas sąlygas, atsakovas ir 2019 m. birželio 18 d. atlikto neplaninio patikrinimo metu vėl užfiksavo, kad ŽŪB „Eko žuvys“ vykdė žuvų auginimo veiklą Fermoje iki 2019 m. sausio 1 d. Teismas atkreipė dėmesį, kad pastabose dėl patikrinimo aktų, aplinkybių, jog pareiškėjas tais laikotarpiais nevykdė veiklos, nenurodė, be to, pagal Ūkio subjekto monitoringo programą pareiškėjas vykdė išleidžiamų nuotekų tyrimus, kuriuos atliko UAB „Ekometrija“, ir visuose 2017–2018 metais atliktų nuotekų tyrimų protokoluose nuotekų mėginių paėmimo ir tyrimų užsakovas nurodomas pareiškėjas.

23. Teismas darė išvadą, kad mokesčio mokėtojas buvo būtent pareiškėjas, todėl jis, o ne tretieji asmenys, privalėjo teisės aktų nustatyta tvarka su nuotekomis išleistus teršalus deklaruoti bei sumokėti taršos mokestį, tačiau šios pareigos nevykdęs, pareiškėjas pagrįstai pripažintas pažeidusiu teisės aktų nuostatas.

24. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neginčijo Mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo teisingumą patvirtinančių duomenų ir informacijos surinkimo 2019 m. rugsėjo 4 d. akte Nr. DISA-45 užfiksuotų duomenų apie pareiškėjo atliekamus išleidžiamų nuotekų mėginių tyrimų rezultatus bei pateiktus nuotekų kiekius už 2017–2018 metų ataskaitinius laikotarpius, pagal kuriuos buvo apskaičiuota į aplinką patekusi tarša.

25. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje pateikiamas nulėptos taršos sąvokos aiškinimas, t. y. mokesčio nedeklaravimas ir jo nesumokėjimas įstatymo nustatytu terminu laikytinas taršos nuslėpimu, įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad atsakovas, vadovaudamasis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 3 ir 4 dalimis, pareiškėjui už nedeklaruotą ir su nuotekomis išleistą į aplinką per 2017–2018 metus taršą pagrįstai mokestį už aplinkos teršimą apskaičiavo pritaikęs didesnį tarifą. Teismas pažymėjo, kad atsakovas mokestį už nuslėptą taršą apskaičiavo teisingai pagal Aprašo 14 punkto reikalavimus, remdamasis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 1 priede nurodytais mokesčio tarifais, 2 priede nustatytais tarifų koeficientais bei mokestinio laikotarpio indeksavimo koeficientu.

26. Vertindamas skundo argumentus dėl mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo nepagrįstumo, teismas, vadovaudamasis Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, nurodė, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas; jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Aptaręs šio įstatymo 7 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, kuriame nustatyta mokestinio laikotarpio trukmė ir mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijos pateikimo terminas, teismas nustatė, kad pareiškėjas iš viso nedeklaravo (klaidingai deklaravo) 36 538 m3 paimto požeminio vandens ir už jį nesumokėjo mokesčių, pažeisdamas Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 2 straipsnį, 5 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 2 dalį. Byloje taip pat buvo nustatyta, kad pareiškėjas 2017–2018 metais ir per 2019 metų I–II ketvirčius visą paimtą požeminio vandens kiekį išgavo neturėdamas Geologijos tarnybos išduoto leidimo naudoti žemės gelmių išteklius. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas šių duomenų neginčijo, o teismas taip pat nenustatė, kad atsakovas šias aplinkybes vertino netinkamai.

27. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kuriais buvo grindžiamas reikalavimas sumažinti mokestį už gamtos išteklius, teismas, nustatęs, kad atsakovas pareiškėjui pritaikė 10 kartų didesnį tarifą, pažymėjo, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog teismai, esant tam tikroms išimtinėms aplinkybėms, turi teisę sumažinti pritaikytą minėtą mokesčio tarifą.

28. Teismas akcentavo, kad sprendžiant dėl pareiškėjui taikytinos mokesčio sumos, svarbu atsižvelgti, be kita ko, į pažeidimo pobūdį ir jį lėmusias aplinkybes. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, teismas sprendė, kad pareiškėjas iš esmės nenurodė jokių ypatingų (svarbių) aplinkybių, į kurias atsižvelgiant teismas galėtų mažinti mokestį už ilgą laiką nedeklaruotų ir išgautų gamtos išteklių kiekį, taip išvengiant mokesčio mokėjimo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teismui teikė klaidinančius duomenis.

29. Teismas nurodė, kad pareiškėjas anksčiau teikė deklaracijas, todėl žinojo ir privalėjo žinoti tolesnę jų teikimo tvarką, o ataskaitiniu laikotarpiu nedeklaruodamas ir nesumokėdamas laiku mokesčio elgėsi ypač neatsakingai. Teismo vertinimu, pareiškėjo elgesys, t. y. Fermos perdavimas tretiesiems asmenims, nepranešant atsakingoms institucijoms apie veiklos pasikeitimą, įrenginių, jų apskaitos prietaisų netikrinimas, buvo ypač aplaidus ir neatleido pareiškėjo nuo atsakomybės tikrinti Fermoje esančius įrenginius ir užtikrinti, kad skaitliukai rodytų teisingus duomenis, juos deklaruoti ir laiku sumokėti mokesčius. Teismas kritiškai vertino teiginius, kad pareiškėjas nevykdė veiklos, kadangi, buvo nustatyta, jog pareiškėjas veiklą iš esmės vykdė iki 2019 m. sausio 1 d., ką patvirtino tyrimų vykdymas pagal Ūkio subjekto monitoringo programą 2017–2018 metais. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus, kad mokestį deklaravo ir sumokėjo ŽŪB „Žemelė“, kadangi minėtas subjektas neturėjo Geologijos tarnybos leidimo išgauti gamtos išteklius, be to, į valstybės biudžetą sumokėjo ženkliai mažesnę sumą, nei turėjo būti sumokėta už ataskaitinius laikotarpius.

30. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad apskaičiuotas mokestis reikšmingai paveiktų jo finansinę būklę, taip pat duomenų apie prastą pareiškėjo finansinę padėtį. Vadovaudamasis proporcingumo ir teisingumo principais, teismas darė išvadą, kad pareiškėjui pritaikyta sankcija taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą yra adekvati ir proporcinga padarytam pažeidimui, o sumažinti apskaičiuotą mokestį nebuvo jokio pagrindo. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas pareiškėjo skundą atmetė.

III. 31. Pareiškėjas ŽŪB „Eko žuvys“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

32. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos buvo nurodęs pirmosios instancijos teismui paduotame skunde, t. y. argumentus dėl veiklos nevykdymo, Fermos perdavimo kitam ūkio subjektui, kuris už pareiškėją teikė mokesčio už aplinkos teršimą deklaracijas ir sumokėjo šį mokestį, dėl išgauto vandens kiekio apskaitymo ir deklaravimo, taip pat apskaičiuotų mokesčių neproporcingumo.

33. Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių, jog pareiškėjas nuo 2017 metų pats veiklos nevykdė, tačiau 2019 m. vasario 28 d. ŽŪB „Žemelė“ perrašius pareiškėjui priklausiusį Taršos leidimą, ŽŪB „Žemelė“ pateikė deklaracijas (forma FR0522) už 2017 ir 2018 metus, ir sumokėjo taršos mokestį už 2017 ir 2018 metus. Teismas sprendime tik nurodė, kad būtent pareiškėjui 2017–2018 metais buvo duotas Taršos leidimas, todėl jis turėjo pareigą deklaruoti bei sumokėti taršos mokestį.

34. Pareiškėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas savo sprendime visiškai nepagrįstai nurodė, kad Fermoje veiklą pareiškėjas vykdė iki 2019 m. sausio 1 d., kadangi su skundu buvo pateikti įrodymai (pvz., 2017 m. lapkričio 6 d. nuomos sutartis, 2017 metų patikrinimo aktas) patvirtino, kad pareiškėjas faktiškai veiklą nutraukė 2017 metais. Aplinkybę, kad pareiškėjas neturėjo nei finansinių, nei žmogiškųjų išteklių, patvirtina ir tai, kad paskutinį kartą finansines ataskaitas teikė tik 2016 metais. Pareiškėjas akcentuoja, kad vis dėlto šios aplinkybės svarbios vertinant jo pareigą teikti deklaracijas ir mokėti mokesčius. Pareiškėjas bendradarbiavo su Departamentu ir po patikrinimo pakeitė išgaunamo vandens apskaitos prietaisus.

35. Pareiškėjas nurodo, kad dėl susiklosčiusios padėties Lietuvoje (Covid-19 pandemija) byla buvo išnagrinėta rašytinio proceso tvarka, pareiškėjas neturėjo galimybės paaiškinti teismui bei pateikti įrodymų, jog skundas buvo pateiktas dar ir dėl to, jog pareiškėjas yra nepajėgus sumokėti paskirto dydžio baudų. Pareiškėjas paaiškina, kad dėl apyvartinių lėšų trūkumo paskolą suteikęs ūkio subjektas pradėjo reikalauti anksčiau vykdyti įsipareigojimus, o kredito sutarties sąlygų pakeisti nepavyko – pareiškėjas jau 2017 metais neturėjo finansinių galimybių plėtoti verslą, būtent todėl Ferma buvo išnuomota. Pareiškėjas nurodo, kad teikia papildomus įrodymus (sąskaitos areštą patvirtinančių dokumentų kopijas, taip pat prašymą kredito unijai), nes pirmosios instancijos teismui šių įrodymų ir paaiškinimų nebuvo galimybės pateikti.

36. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad šiuo metu jo finansinė padėtis sunki, o reikalavimas sumokėti 10 kartų padidintus mokesčius už gamtos išteklius tik dar padidintų įsiskolinimus ir faktiškai neliktų jokių galimybių ne tik vykdyti veiklą toliau, bet ir tikėtis sumažinti jau turimus įsiskolinimus.

37. Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

38. Departamentas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos buvo nurodęs pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į skundą, ir nurodo, kad pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis, kadangi teismo sprendimas yra išsamus, argumentuotas, pagrįstas bei teisėtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 39. Bylos dalykas – atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2019 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. AS-99 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalies, kuria priskaičiuoti pareiškėjui ŽŪB „Eko žuvys“ 2 117 Eur mokestis už aplinkos teršimą 2017–2018 metais ir 38 920 Eur mokestis už valstybinius gamtos išteklius (gėlo vandens išgavimą) 2017–2018 metais ir 2019 metų I–II ketvirčiais padidintu tarifu, pagrįstumas ir teisėtumas.

40. Pareiškėjas tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde teigia, kad 2 117 Eur mokestis už aplinkos teršimą priskaičiuotas nepagrįstai, o 38 920 Eur mokestis už valstybinius gamtos išteklius turi būti sumažintas iki 3 894,93 Eur, nes jis nuo 2017 metų aktyvios veiklos Fermoje nevykdė (2017 m. lapkričio 6 d. jis pasirašė nuomos sutartį su ŽŪB „Iberis“, pagal kurią 10 metų išnuomojo Fermą su pastatais ir įrenginiais, o 2018 m. rugsėjo 20 d. ŽŪB „Iberis“ ir ŽŪB „Žemelė“ pasirašė Žuvininkystės ūkio operatoriaus sutartį, pagal kurią sutarė kartu verstis žuvininkystės veikla Fermoje; Fermoje esantį gėlo vandens gręžinį 2019 m. rugsėjo 2 d. pareiškėjas pardavė ŽŪB „Žemelė“); 2019 m. vasario 28 d. ŽŪB „Žemelė“ deklaravo ir sumokėjo mokesčius už taršą; pareiškėjas nesiekė nuslėpti išgaunamo gėlo vandens kiekių, o tiesiog neturėjo darbuotojų, pats veiklos nevykdė, todėl netikrino skaitliukų, kadangi visą veiklą Fermoje vykdė tretieji asmenys.

Dėl mokesčio už aplinkos teršimą

41. Vertinant pirmosios instancijos teismo išvadą, susijusią su atsakovo pareiškėjui apskaičiuotu 2 117 Eur mokesčiu už aplinkos teršimą, pažymėtina, jog Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustato, kad mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių moka aplinką teršiantys fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka privalo turėti taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą arba taršos leidimą, kuriuose nustatyti teršalų išmetimo į aplinką normatyvai, o 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčio už aplinkos teršimą mokestinis laikotarpis yra kalendoriniai metai. Mokestis už aplinkos teršimą sumokamas ir mokesčio už aplinkos teršimą deklaracija pateikiama ne vėliau kaip pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, vasario 15 dienos teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje mokesčio mokėtojas yra įregistruotas mokesčių mokėtojų registre (2 d.). Pagal šio įstatymo 8 straipsnio 3 dalį mokestis už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių mokamas už faktiškai per mokestinį laikotarpį išmestą į aplinką teršalų kiekį. Mokėtinas mokestis taikant didesnį tarifą už nuslėptą taršą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiuojamas pagal Aprašo 14 punkte pateiktą formulę.

42. Byloje nustačius, kad pareiškėjui Taršos leidimas išduotas 2015 metais ir galiojo 2017–2018 metais (ŽŪB „Žemelė“ Taršos leidimas perkeltas tik 2019 m. vasario 8 d.), t. y. būtent pareiškėjas 2017–2018 metais buvo mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių mokėtojas ir pagal teisės aktų nuostatas privalėjo mokėti šį mokestį, tačiau už 2017–2018 metų ataskaitinius laikotarpius nepateikė deklaracijų (forma FR0522) ir nesumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai konstatavo, jog atsakovas turėjo teisėtą pagrindą apskaičiuoti taršos mokestį padidintu tarifu.

43. Pareiškėjo argumentai, kad jis veiklos nevykdė, o veiklą vykdė kiti asmenys, todėl jam nepagrįstai apskaičiuotas taršos mokestis, nepripažintini pagrįstais, nes pagal pirmiau aptartas Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo ir Aprašo nuostatas už 2017–2018 metų ataskaitinius laikotarpius būtent pareiškėjas turėjo teikti deklaracijas ir mokėti mokestį, o ne kiti asmenys.

44. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokio teisinio pagrindo, nustatančio, kad minėtu laikotarpiu deklaracijas turėjo teikti kiti asmenys, o ne pareiškėjas, taip pat kiti asmenys turėjo mokėti taršos mokestį. Be to, atsakovas 2019 m. birželio 18 d. atlikto neplaninio patikrinimo metu užfiksavo, kad ŽŪB „Eko žuvys“ vykdė žuvų auginimo veiklą Fermoje iki 2019 m. sausio 1 d. (patikrinimo aktas Nr. PA61-126); pareiškėjas pagal Ūkio subjekto monitoringo programą vykdė išleidžiamų nuotekų tyrimus, kuriuos atliko UAB „Ekometrija“, visuose 2017–2018 metais atliktų nuotekų tyrimų protokoluose nuotekų mėginių paėmimo ir tyrimų užsakove nurodoma ŽŪB „Eko žuvys“.

45. Pareiškėjas atsakovui teikė pastabas dėl 2019 metų patikrinimo akto ir nurodė, jog 2019 m. vasario 28 d. ŽŪB „Žemelė“ pateikė deklaracijų formas FR0522 už 2017–2018 metus, kurias turėjo pateikti pareiškėjas, ir sumokėjo taršos mokestį, t. y. taršos mokestis buvo išskaitytas iš ŽŪB „Žemelė“ pridėtinės vertės mokesčio permokos.

46. Iš Sprendimo turinio matyti, kad ši pareiškėjo nurodyta aplinkybė buvo vertinama, tačiau apskaičiuojant galutinę pareiškėjo mokėtiną taršos mokesčio sumą, į ŽŪB „Žuvelė“ sumokėtą mokestį nebuvo atsižvelgta, nurodyta, kad nesuprantamas šiuo atveju ŽŪB „Žemelė“ mokestinių prievolių dėl nuotekų išleidimo prisiėmimas, kadangi nei leidimo su nuotekomis išleidžiamų teršalų leistinos taršos nustatytais normatyvais, nei sutartinių įsipareigojimų (iki 2018 m. rugsėjo 20 d.) žuvininkystės veiklai vykdyti ir tuo pačiu nuotekoms išleisti neturėjo. Pirmosios instancijos teismas yra nurodęs, kad ŽŪB „Žemelė“ ginčo laikotarpiu neturėjo Geologijos tarnybos leidimo išgauti gamtos išteklius, be to, į valstybės biudžetą sumokėjo ženkliai mažesnę sumą, nei turėjo būti sumokėta už ataskaitinius laikotarpius.

47. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi aplinkybes, susijusias su pareiškėjo atsakovui teiktais argumentais ir įrodymais, kad taršos mokesčio, kuris 2019 metų patikrinimo aktu apskaičiuotas mokėti pareiškėjui (2 117 Eur) dalį yra sumokėjusi ŽŪB „Žemelė“, daro išvadą, jog atsakovas turėjo detaliai išnagrinėti ir įvertinti aplinkybes, susijusias su ŽŪB „Žemelė“ taršos mokesčio sumokėjimu, t. y. nustatyti, ar ŽŪB „Žemelė“ iš tikrųjų sumokėjo tą dalį taršos mokesčio, kuris 2019 metų patikrinimo aktu apskaičiuotas mokėti pareiškėjui; jei ŽŪB „Žemelė“ negalėjo teikti deklaracijų ir mokėti taršos mokesčio, tai ar jai šis mokestis yra grąžintas ir pan. Jei ŽŪB „Žemelė“ iš tikrųjų sumokėjo tą dalį taršos mokesčio, kuris 2019 metų patikrinimo aktu apskaičiuotas mokėti pareiškėjui (2 117 Eur), pareiškėjui turi būti perskaičiuota mokėtina 2 117 Eur taršos mokesčio suma, nes nėra teisinga ir logiška mokėti pareiškėjui į valstybės biudžetą tą dalį taršos mokesčio, kuris šiuo metu yra sumokėtas.

48. Kadangi minėtos aplinkybės priimant Sprendimą nebuvo įvertintos ir nustatytos, todėl panaikinama Sprendimo dalis, kuria pareiškėjui apskaičiuotas 2 117 Eur mokestis už aplinkos teršimą 2017–2018 metais, ir perduotinas atsakovui iš naujo nagrinėti klausimas dėl mokėtino mokesčio už aplinkos teršimą 2017–2018 metais apskaičiavimo.

Dėl mokesčio už valstybinius gamtos išteklius

49. Nagrinėjant pareiškėjo argumentus, jog jam nepagrįstai apskaičiuotas 38 920 Eur mokestis už valstybinius gamtos išteklius padidintu tarifu, pažymėtina, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjas iš viso nedeklaravo (klaidingai deklaravo) 36 538 m3 paimto požeminio vandens ir už jį nesumokėjo mokesčių, t. y. pažeidė Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – ir Mokesčio už išteklius įstatymas) 2 straipsnio, 5 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 2 dalies nuostatas. Be to, nustatyta, kad pareiškėjas per 2017–2018 metus ir 2019 metų I–II ketvirčius visą paimtą požeminio vandens kiekį išgavo, neturėdamas Geologijos tarnybos išduoto leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir pažeidė Žemės gelmių įstatymo 11 straipsnio 1 dalies, 12 straipsnio 1 dalies nuostatas.

50. Mokesčio už išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento. Mokesčio už išteklius įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Aplinkos ministerija ar jos įgaliotos institucijos kontroliuoja, ar teisingai apskaičiuojamas ir deklaruojamas mokestis už valstybinius gamtos išteklius. Aplinkos ministerijos įgaliotos institucijos pagal kompetenciją mokestinio patikrinimo rezultatus įformina bei juos patvirtina Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka.

51. Mokesčio už išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytos poveikio priemonės už deklaruotą ar nedeklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį – didesni mokesčio tarifai – administracinių teismų praktikoje vertinami kaip sankcijos už padarytus pažeidimus, susijusius su valstybinių gamtos išteklių naudojimu, nesilaikant teisės aktais nustatytos tvarkos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1106/2010; 2020 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1546-602/2020; kt.).

52. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1546-602/2020 nurodyta, kad taikant Mokesčio už išteklius įstatymą yra siekiama apmokestinti mokesčiu naudojamus valstybinius gamtos išteklius. Mokesčio mokėtojai remiantis šio įstatymo reikalavimais privalo per įstatyme nustatytą terminą deklaruoti ir mokėti mokestį už naudojamus valstybinius gamtos išteklius. Šio įstatymo 6 straipsnis nustato teisines pasekmes – pagal savo pobūdį griežtą sankciją, būtent įtvirtina reikalavimą už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį, taikyti didesnį mokesčio tarifą (dauginant iš nustatyto mokesčio koeficiento 10). Ši sankcija už Mokesčio už išteklius įstatymo pažeidimą gali būti taikoma, kai nustatoma, kad šis įstatymas yra pažeistas, kai mokesčių mokėtojas pagal šį įstatymą nevykdo esminių savo pareigų – nemoka mokesčio už naudojamus valstybinius gamtos išteklius arba moka mokesčius už mažesnį naudojamų valstybinius gamtos išteklių kiekį ir nevykdo su esminėmis mokesčių mokėjimo sąlygomis susijusių formalių reikalavimų – deklaruoti mokestį už naudojamus valstybinius gamtos išteklius. Sankcijos taikymas vien dėl formalių reikalavimų pažeidimo neatitiktų Mokesčio už išteklius įstatymo paskirties bei tikslo – apmokestinti mokesčiu naudojamus valstybinius gamtos išteklius, ekonominėmis priemonėmis skatinti gamtos išteklių naudotojus taupiai ir efektyviai naudoti valstybinius gamtos išteklius, ir būtų neproporcinga priemonė.

53. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad teismas, įvertinęs visumą bylai reikšmingų aplinkybių, vadovaudamasis teisingumo, protingumo, proporcingumo kriterijais gali svarstyti didesniu tarifu nustatyto mokesčio mažinimo galimybę (žr., pvz., 2016 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016; 2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016; 2016 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-602/2016; 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3525-575/2016; 2018 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1460-602/2018; kt.).

54. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad jis neturėjo tikslo slėpti informacijos nuo valstybės institucijų, o tinkamai neatliko savo pareigų tikrinti skaitliukų duomenis bei juos fiksuoti dėl to, jog pats veiklos Fermoje nevykdė, neturėjo darbuotojų, kad bendradarbiavo su atsakovu atliekant patikrinimą, konstatuoja, jog atsakovas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai dėl šių aplinkybių nenustatė, kad pareiškėjui turi būti apskaičiuotas mokestis už gėlo vandens išgavimą 2017–2018 ir 2019 metų I–II ketvirčiais standartiniu, bet ne padidintu tarifu.

55. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjas, kuriam kaip juridiniam asmeniui yra keliami didesni rūpestingumo ir atsakingumo reikalavimai, nevykdė imperatyviųjų Mokesčio už išteklius įstatymo reikalavimų, t. y. neteikė deklaracijų bei teikė neteisingus duomenis ir nemokėjo mokesčių, be to, neužtikrino, kad skaitliukai rodytų teisingus duomenis, pagrįstai netenkino skundo reikalavimo panaikinti Sprendimo dalį, kuria pareiškėjui pritaikyta sankcija (mokestis apskaičiuotas taikant mokesčio koeficientą 10).

56. Pareiškėjo akcentuojami jo susiklostę teisiniai santykiai su trečiaisiais asmenimis šiuo atveju nekeičia reikalo esmės, nes, kaip jau minėta, pareiškėjas buvo atsakingas už mokesčio už gėlo vandens naudojimą deklaravimą ir sumokėjimą, ir tai pareiškėjui buvo žinoma. Būtent pareiškėjas, kaip mokesčio mokėtojas, turėjo pareigą domėtis ir užtikrinti, kad laiku ir tinkamai būtų deklaruoti ir sumokėti įstatymo nustatyti mokesčiai. Pareiškėjo nerūpestingas ir aplaidus požiūris į teisės aktais nustatytų reikalavimų vykdymą nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas turėjo mažinti už nedeklaruotą (neteisingai deklaruotą) išteklių kiekį apskaičiuotą mokestį. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog pareiškėjas nenurodė jokių ypatingų aplinkybių, į kurias atsižvelgiant turėtų būti apskaičiuojamas mokestis, netaikant padidinto tarifo.

57. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo naujas aplinkybes, dėl kurių jo skundas turėjo būti tenkintas, t. y. nurodo, jog jis yra nepajėgus sumokėti paskirto dydžio baudų, kad dėl apyvartinių lėšų trūkumo paskolą suteikęs ūkio subjektas pradėjo reikalauti anksčiau vykdyti įsipareigojimus, o kredito sutarties sąlygų pakeisti nepavyko – pareiškėjas jau 2017 metais neturėjo finansinių galimybių plėtoti verslą, būtent todėl Ferma buvo išnuomota. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomus įrodymus (sąskaitos areštą patvirtinančių dokumentų kopijas, taip pat prašymą kredito unijai).

58. Dėl šių pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas (žr., pvz., 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017; kt.). Be to, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalį, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

59. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad pagal ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus, pareiškėjas skunde privalo nurodyti reikalavimą, aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą, bei tai patvirtinančius įrodymus, nes pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus apibrėžiamos administracinės bylos nagrinėjimo ribos. Akcentuotina, kad teisė į teisminę gynybą grindžiama dispozityvumo principu: asmuo, kurio teisės pažeistos, pats sprendžia, ar kreiptis į teismą, ir pats renkasi gynybos būdus.

60. Pareiškėjas skundo negrindė tomis aplinkybėmis, kurias dabar naujai nurodo apeliaciniame skunde, taip pat iš bylos medžiagos akivaizdu, kad pareiškėjas turėjo galimybę tikslinti skundą ir teikti įrodymus, susijusius su jo finansine būkle, pirmosios instancijos teismui. Pažymėtina, kad rašytinis procesas neužkerta kelio teikti patikslintą skundą bei įrodymus (iš jų ir rašytinius paaiškinimus). Iš bylos medžiagos matyti, kad byla rašytinio proceso tvarka buvo nagrinėjama dėl to, jog pareiškėjo atstovė negalėjo dalyvauti paskirtame žodiniame procese 2020 m. kovo 16 d., nes ji turėjo izoliuotis nuo visuomenės, jog būtų užkirstas keliais galimam koronoviruso infekcijos plitimui, sutiko, kad jei nebus galimybės atidėti bylos nagrinėjimą, nagrinėti skundą rašytinio proceso tvarka (žr. pareiškėjo atstovės 2020 m. vasario 13 d. prašymą).

61. Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija nenagrinėja ir nevertina apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas ar pakeistas dėl to, jog pareiškėjas dėl finansinės būklės nėra pajėgus sumokėti apskaičiuotų mokesčių.

62. Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog Sprendimo dalis, kuria patvirtintas 38 920 Eur mokestis už valstybinius gamtos išteklius padidintu tarifu, yra teisėta, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo šią pirmosios instancijos teismo išvadą pripažinti neteisinga.

Dėl bylos procesinės baigties

63. Dėl pirmiau aptartų bylos faktinių ir teisinių aplinkybių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, nurodant, jog panaikinama Sprendimo dalis, kuria pareiškėjui apskaičiuotas 2 117 Eur mokestis už aplinkos teršimą 2017–2018 metais, ir atsakovui perduodamas iš naujo nagrinėti klausimas dėl mokesčio už aplinkos teršimą 2017–2018 metais apskaičiavimo, o kita Sprendimo dalis paliekama nepakeista.

64. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2021 m. balandžio 13 d. gautas pareiškėjo prašymas išdėstyti pareiškėjui atsirasiančią 41 037 Eur mokestinę prievolę lygiomis dalimis 5 metams (60 mėnesių, kas mėnesį pareiškėjui mokant po 683,95 Eur) tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas atmes pareiškėjo apeliacinį skundą. Prašyme suformuluotas alternatyvus prašymas (reikalavimas) atmetus apeliacinį skundą grindžiamas pareiškėjo sudėtinga finansine padėtimi ir nurodoma, kad pareiškėjas šiuo metu vykdo tik patalpų nuomos veiklą, iš kurios per mėnesį gauna 1 000 Eur (plius pridėtinės vertės mokestis) pajamų, o visas jo turimas turtas yra areštuotas. Atmetus apeliacinį skundą, pareiškėjas nebūtų pajėgus nedelsiant įvykdyti teismo sprendimą (sumokėti 41 037 Eur) ir būtų priverstas skelbti bankrotą.

65. Atsižvelgiant į pareiškėjo pateiktą prašymą pirmiausia pažymėtina, kad nei pirmosios instancijos teismo sprendimu, nei apeliacinės instancijos teismo nutartimi nėra priteistos iš pareiškėjo jokios pinigų sumos, šioje byloje nagrinėtas atsakovo Sprendimo, kuriuo patvirtintas 2019 metų patikrinimo aktas, pagrįstumas ir teisėtumas.

66. Pareiškėjo ginčytame Sprendime nurodyta, kad patvirtinta mokėtinų mokesčių suma turi būti mokama vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 81 straipsnio 2 dalimi.

67. Mokesčių administravimo įstatymo 88 straipsnio 1 dalis nustato, kad mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą Lietuvos Respublikos finansų ministro nustatyta tvarka mokesčių administratorius gali atidėti arba išdėstyti. Mokestinės nepriemokos mokėjimas atidedamas arba išdėstomas mokesčių administratoriaus sprendimu. Šio sprendimo pagrindu sudaroma mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus mokestinės paskolos sutartis. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą ar jį išdėstyti gali būti priimtas tik nustačius, kad nedelsiant ją sumokėjus mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritine arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau.

68. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašymą išdėstyti 2019 metų patikrinimo akte nustatytą mokėtiną mokesčių sumą turi nagrinėti mokesčių administratorius, o ne apeliacinės instancijos teismas, todėl pareiškėjo prašymas nenagrinėjamas ir nepasisakoma dėl jo esmės.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo žemės ūkio bendrovės „Eko žuvys“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 14 d. sprendimą pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo žemės ūkio bendrovės „Eko žuvys“ skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2019 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. AS-99 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalį, kuria pareiškėjui žemės ūkio bendrovei „Eko žuvys“ apskaičiuotas 2 117 Eur mokestis už aplinkos teršimą 2017–2018 metais, ir perduoti atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos iš naujo nagrinėti klausimą dėl mokesčio už aplinkos teršimą 2017–2018 metais apskaičiavimo.

Kitą skundo dalį atmesti“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė