2015-11-26 Nr. AB-23043-3-61-3-08126-2013-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2156-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08126-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos P. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos P. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja P. K. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2, 11), prašydama: panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. (6.5)I-8467.

Pareiškėja nurodė, kad yra dirbanti senatvės pensininkė. Vadovaujantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatomis jos nuo 2010 m. sausio mėnesio gaunama senatvės pensija buvo sumažinta. Toks pensijos sumažinimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2010 m. birželio 20 d. ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimams, todėl neišmokėta pensijos dalis privalo būti grąžinta. Pareiškėja 2013 m. lapkričio 18 d. su prašymu kreipėsi į VSDFV Kauno skyriaus 2-ajį pensijų skyrių, kuris 2013 m. lapkričio 22 d. raštu Nr. (10.1)S-80575 atsisakė išmokėti sumažintos pensijos dalį, nes šiuo metu nėra galiojančio teisės akto, reglamentuojančio pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotų pensijų kompensavimo tvarką ir terminus.

VSDFV 2013 m. gruodžio 6 d. raštu Nr. (6.5)1-8467 atsisakė nagrinėti 2013 m. lapkričio 18 d. skundą, kadangi jis paduotas praleidus Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme (toliau – ir Pensijų įstatymas) nustatytą 3 metų terminą. Pareiškėja atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-432-13, kurioje konstatuota, kad Pensijų įstatymo 44 straipsnis, reglamentuojantis pensijų gavėjų teisių gynimo būdą, kai jų teisės pažeistos pensijas mokančių valstybės institucijų veiksmais, pensijos nepriemokos dydžio neribojo, priešingai – nustatė, kad pensijos suma, laiku negauta dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės, išmokama už praėjusį laiką neapribojant kokiu nors terminu.

Pareiškėjos nuomone, šiuo atveju 3 metų terminas netaikytinas, kadangi senatvės pensijos nepriemoka susidarė dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, todėl neapribojant kokiu nors terminu privalo būti grąžinta. Pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 9 dalį senaties terminas dėl žalos atlyginimo yra 5 metai. Be to, per masines visuomenės informavimo priemones aukščiausieji ir kompetentingiausieji šalies vadovai vis kartodavo pažadus, kad ši nepriemoka artimiausiu laiku bus grąžinta, todėl turėjo pagrįstus lūkesčius dėl jos grąžinimo ir, nesikreipdama į atitinkamas institucijas, kantriai laukė.

Prašo atnaujinti skundo padavimo terminą. Apie pažeistas savo teises pareiškėja suprato tik oficialiai paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą.

Atsakovas VSDFV atsiliepime (b. l. 23–25) prašė pareiškėjos skundo netenkinti.

Paaiškino, kad pirma pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažinta senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, todėl apie tai, kad mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija, sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėnesį. Rašytinių sprendimų mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotą senatvės pensiją VSDFV teritoriniai skyriai nepriiminėjo, o sprendimu šiuo atveju laikytinas VSDFV Kauno skyriaus vadovaujantis Laikinuoju įstatymu priimtas valinis aktas – perskaičiuotos pagal Laikinąjį įstatymą senatvės pensijos išmokėjimas 2010 m. sausio mėnesį. Kreipdamasi į VSDFV su 2013 m. lapkričio 28 d. skundu, kuriuo prašė išmokėti 2010–2011 m. negautą pensijos dalį, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo 3 metų terminą. Todėl VSDFV 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimas, priimtas vadovaujantis Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 31 punktu, atsisakyti nagrinėti pareiškėjos skundą, yra teisėtas ir pagrįstas, atitinka LVAT suformuotą praktiką. Atsakovas išaiškino pareiškėjai teisę iki 2013 m. gruodžio 20 d. pateikti papildomus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, tačiau pareiškėja per nustatytą terminą nepateikė jokių įrodymų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV Kauno skyrius atsiliepime (b. l. 32–36) nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė bylą nutraukti arba skundą atmesti kaip nepagrįstą. VSDFV Kauno skyriaus nesutikimo su skundu argumentai yra iš esmės tapatūs atsakovo atsiliepime išdėstytai pozicijai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 3 d. sprendimu (b. l. 60–64) pareiškėjos P. K. skundą atmetė; išaiškino pareiškėjai teisę kreiptis į VSDFV su prašymu atnaujinti skundo dėl VSDFV Kauno skyriaus veiksmų padavimo terminą, nurodė, kad kartu su prašymu būtina pateikti objektyvius įrodymus, pagrindžiančius šio termino praleidimą.

Teismas nustatė, kad pareiškėja yra senatvės pensijos gavėja. 2013 m. lapkričio 19 d. VSDFV Kauno skyriuje gautas pareiškėjos 2013 m. lapkričio 18 d. prašymas paskaičiuoti ir pervesti į sąskaitą 2010–2011 m. kaip dirbančiai pensininkei neišmokėtą pensijos dalį (b. l. 44). Atsakydamas į minėtą pareiškėjos prašymą, VSDFV Kauno skyrius 2013 m. lapkričio 22 d. rašte Nr. (10.1)S-80575 pareiškėjai pateikė pensijos mažinimo pagal atskirus Laikinojo įstatymo pagrindus skaičiavimus, ir informavo, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija rengia dėl ekonominio sunkmečio sumažintų pensijų kompensavimo tvarkos projektą. Nurodė, kad, kol šis įstatymas nėra priimtas, neturi teisinio pagrindo ir lėšų išmokėti dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo neišmokėtą pensijos dalį (b. l. 4–6). 2013 m. gruodžio 3 d. VSDFV gautas pareiškėjos 2013 m. lapkričio 28 d. skundas, kuriame prašoma panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nr. (10.1)S-80575 ir įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išmokėti pareiškėjai neteisėtai 2010–2011 m. neišmokėtą pensijos dalį (b. l. 27–28). VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjos 2013 m. lapkričio 28 d. skundą, priėmė ginčijamą 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimą, kuriame konstatavo, kad pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą ginčyti VSDFV teritorinio skyriaus veiksmus pensijų mokėjimo klausimais, nes apie sumažintos pensijos mokėjimą sužinojo dar 2010 m. sausio mėnesį, kai buvo išmokėta sumažinta pensija, todėl atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. lapkričio 28 d. skundą. Be to, pareiškėjai išaiškino, kad, jeigu ji iki 2013 m. gruodžio 20 d. pateiks įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo (b. l. 3).

Pažymėtina, kad nėra pagrindo tenkinti VSDFV Kauno skyriaus prašymo bylą nutraukti, kadangi pareiškėja skundą teismui dėl ginčijamo VSDFV 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimo panaikinimo išsiuntė paštu 2013 m. gruodžio 19 d., t. y. nepraleidusi nustatyto 20 dienų termino jam apskųsti.

Byloje ginčas iš esmės kilo dėl to, ar atsakovas VSDFV ginčijamame sprendime pagrįstai taikė Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą, ar tinkamai nustatė termino skaičiavimo pradžią ir ar teisėtai konstatavo, kad pareiškėja yra praleidusi terminą kreiptis į VSDFV dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 25 straipsnio 1 dalimi, iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalimi bei LVAT praktika (2014 m. balandžio 22 d. nutartis adm. byloje Nr. A143-816/2014), pažymėjo, jog ginčams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra expressis verbis nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 konstatavo, kad sprendžiant dėl momento, su kuriuo sietina termino paduoti skundą VSDFV dėl teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų), mokant pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotas (sumažintas) pensijas, eigos pradžia, teisiškai reikšmingos yra faktinės aplinkybės, susijusios su pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimu asmeniui, turinčiam teisę ją gauti. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pirmą sumažintą pensiją pareiškėja gavo 2010 m. sausio mėnesį, taigi VSDFV pagrįstai skundžiamame sprendime nustatė, kad 2010 m. sausio mėnesį P. K. sužinojo (turėjo sužinoti) apie sumažintos pensijos išmokėjimą.

Pareiškėja dėl senatvės pensijos dalies, neišmokėtos dėl Laikinojo įstatymo, į VSDFV Kauno skyrių kreipėsi su 2013 m. lapkričio 18 d. prašymu (prašymas VSDFV Kauno skyriuje gautas 2013 m. lapkričio 19 d.), kuriame suformulavo reikalavimą paskaičiuoti ir pervesti į sąskaitą 2010–2011 m. kaip dirbančiai pensininkei neišmokėtą pensijos dalį (b. l. 44). Taigi būtent ši data laikytina pareiškėjos kreipimusi į VSDFV Pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme.

Teismas, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėja ginčą ikiteismine tvarka inicijavo praleidusi Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą. Teismo nuomone, pareiškėjos teiginiai, kad jos teisės turi būti ginamos netaikant jokio termino, kad taikytinas 5 metų terminas ir kad 3 metų termino ji yra nepraleidusi, nes jis skaičiuotinas ne nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo, yra nepagrįsti, nes neatitinka taikytino teisinio reglamentavimo ir prieštarauja nuosekliai LVAT praktikai tokio pobūdžio bylose.

Taisyklių 20 punkte nustatyta, kad jeigu skundo nagrinėjimo metu paaiškėja, kad yra praleistas Taisyklių 6 punkte nurodytas terminas skundui pateikti, apie tai informuojamas pareiškėjas, kartu prašant iki nustatyto termino pateikti paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančius aplinkybes, sudarančias pagrindą terminui atnaujinti. Jeigu pareiškėjas iki nustatyto termino pateikia prašomus įrodymus ir paaiškinimus, skundą nagrinėjantis valstybės tarnautojas informuoja apie tai VSDFV direktorių ar jo pavaduotoją, kuris sprendžia termino atnaujinimo klausimą. Jeigu skundas pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir pareiškėjas per VSDFV nurodytą terminą nepateikia įrodymų, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti, arba VSDFV direktorius ar direktoriaus pavaduotojas nusprendžia, kad nėra pagrindo terminui atnaujinti, skundas yra nenagrinėjamas. Apie sprendimą nenagrinėti skundo pareiškėjui pranešama ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo sprendimo neatnaujinti termino priėmimo dienos (Taisyklių 31 p.). Minėtas reglamentavimas reiškia, kad, prieš priimdama sprendimą dėl skundo nenagrinėjimo, VSDFV turi nustatyti terminą pareiškėjui, per kurį šis galėtų nurodyti svarbias termino praleidimo priežastis bei pateikti šias priežastis pateisinančius dokumentus. Tik tada, kai per nustatytą terminą nebuvo pateikta paaiškinimų ir/ar įrodymų, pateisinančių termino praleidimo priežastis, arba jei VSDFV mano, kad pateikti paaiškinimai ir/ar įrodymai nėra pakankami svarbioms priežastims pagrįsti, VSDFV turi teisę priimti sprendimą neatnaujinti termino ir pareiškėjo skundo nenagrinėti iš esmės.

Nors skundžiamas VSDFV 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimas Nr. (6.5)I-8467 atsisakyti nagrinėti pareiškėjos 2013 m. lapkričio 28 d. skundą motyvuojant tuo, kad pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą ginčyti VSDFV teritorinio skyriaus veiksmus pensijų mokėjimo klausimais, buvo priimtas neatlikus Taisyklių 20 ir 31 punktuose nustatytos procedūros, tačiau teismas daro išvadą, kad šis procedūrinis pažeidimas nelaikytinas esminiu, nes VSDFV pasiūlė pareiškėjai iki 2013 m. gruodžio 20 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti ir nurodė, kad, pateikus šiuos įrodymus, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Duomenų, kad pareiškėja atsakovui pateikė paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančius aplinkybes, sudarančias pagrindą terminui atnaujinti, nėra. Priešingai, pareiškėja, nesutikdama su atsakovo pozicija, kad ji yra praleidusi 3 metų terminą, kreipėsi į teismą, be kita ko, ginčydama VSDFV 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. (6.5)I-8467 atsisakyti nagrinėti jos skundą. Teismo nuomone, nėra tikslinga dėl procedūros pažeidimo naikinti ginčijamo VSDFV sprendimo dalį ir įpareigoti VSDFV iš naujo nagrinėti pareiškėjos 2013 m. lapkričio 28 d. skunde suformuluotą reikalavimą įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išmokėti pareiškėjai neteisėtai 2010–2011 m. neišmokėtą pensijos dalį, nes šiuo atveju aktualu spręsti praleisto termino atnaujinimo klausimą. Formaliai įpareigojant VSDFV įgyvendinti procedūrą pareiškėjos galimai pažeistos teisės realiai negalėtų būti apgintos. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ginčijama atsakovo sprendimo dalis, kuria atsisakyta nagrinėti pareiškėjos skunde suformuluotą reikalavimą įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išmokėti pareiškėjai neteisėtai 2010–2011 m. neišmokėtą pensijos dalį dėl to, kad terminas skundui paduoti yra praleistas, iš esmės yra teisėta ir pagrįsta, todėl nėra pagrindo jos naikinti.

Teismas, atsižvelgęs į VSDFV 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimo turinį, daro išvadą, kad VSDFV, kaip ginčus ikiteismine tvarka įgaliota nagrinėti institucija, nėra aiškiai išreiškusi savo pozicijos dėl prašomos išmokėti neišmokėtos pensijos dalies, t. y. nėra išreiškusi valios dėl ginčo esmės. Pažymėtina, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti, nes kompetencija spręsti praleisto termino paduoti skundą VSDFV atnaujinimo klausimą šiuo atveju suteikta VSDFV, o ne teismui. Teismui pripažinus, kad VSDFV teisėtai pasiūlė pareiškėjai pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, pripažintina, kad, šiuo teismo sprendimu išsprendus tarp pareiškėjos ir VSDFV kilusį ginčą, pareiškėja turi teisę kreiptis į VSDFV dėl praleisto termino atnaujinimo, nurodydama jo praleidimo priežastis ir pateikdama tai pagrindžiančius įrodymus. Teismas išaiškina, kad pareiškėja turi teisę kreiptis į VSDFV, pateikdama jai visus turimus įrodymus, kurie galbūt galėtų pateisinti termino praleidimo priežastis ir kurių ji iki šiol nėra pateikusi VSDFV. Tokiu atveju VSDFV turėtų spręsti termino atnaujinimo klausimą. Jeigu pareiškėja kreipsis į VSDFV, tačiau VSDFV sprendimu atsisakys atnaujinti terminą skundui dėl negautos senatvės dalies išmokėjimo paduoti, pareiškėja turės teisę kreiptis į teismą, skųsdama tokį VSDFV sprendimą.

Tiek Pensijų įstatymo 45 straipsnio, tiek Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatos aiškiai įtvirtina skundų dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų pensijų klausimais padavimo tvarką, t. y. skundai turi būti paduodami VSDFV, kaip privalomai ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai. Pažymėtina, kad pareiškėja VSDFV prašė panaikinti VSDFV Kauno skyrius 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nr. (10.1)S-80575. VSDFV 2013 m. gruodžio 6 d. sprendime šio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimo nesprendė, nors šio sprendimo apskundimo terminas nebuvo praleistas.

LVAT laikosi pozicijos, kad siekis užtikrinti proceso operatyvumo, ekonomiškumo ir koncentruotumo principų, kaip visuotinai pripažintų ir LVAT praktikoje nuosekliai taikomų administracinių bylų proceso principų, įgyvendinimą ir laikymąsi, suponuoja pirmosios instancijos teismo pareigą išspręsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo (LVAT 2014 m. gruodžio 11 d. nutartis adm. byloje Nr. A662-2300/2014). Teismas, atsižvelgęs į minėtą LVAT praktiką, daro išvadą, kad nors VSDFV, kaip privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka neišnagrinėjo pareiškėjos skundo dalies dėl VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. (10.1)S-80575 panaikinimo, tačiau nėra tikslinga šį klausimą grąžinti spręsti VSDFV, nes VSDFV veiksmai šiuo atveju, t. y. neišsprendus termino atnaujinimo klausimo, būtų tik formalūs, galimai suponuojantys dar vieną ginčą tarp pareiškėjos ir VSDFV. Tokiu būdu pareiškėjos galimai pažeistos teisės realiai nebūtų apgintos, o pats procesas taptų neekonomiškas ir neracionalus. Taigi pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

III. Pareiškėja P. K. apeliaciniu skundu (b. l. 69) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 3 d. sprendimą ir jos skundą tenkinti.

Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo aprašomojoje dalyje konstatavo, jog VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo apskundimo termino ji nėra praleidus, nors rezoliucinėje dalyje nurodė, kad jos skundą atmeta, taip pat išaiškino jai teisę kreiptis į VSDFV su prašymu atnaujinti skundo dėl VSDFV Kauno skyriaus veiksmų padavimo terminą, nurodė, kad kartu su prašymu būtina pateikti objektyvius įrodymus, pagrindžiančius šio termino praleidimą.

Atsakovas VSDFV su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (b. l. 82–85) prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą atsakovas grindžia iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos pateikė pirmosios instancijos teismui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV Kauno skyrius su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (b. l. 79–81) prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą trečiasis suinteresuotas asmuo grindžia iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos pateikė pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėja P. K. apeliaciniu skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 3 d. sprendimą, kuriuo teismas atmetė jos skundą, taip pat išaiškino pareiškėjai jos teisę kreiptis į VSDFV su prašymu atnaujinti skundo dėl VSDFV Kauno skyriaus veiksmų (šiuo atveju – valinio akto nuo 2010 m. sausio 1 d. mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą senatvės pensiją) padavimo terminą.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, remdamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.), iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jame padarytomis išvadomis, jog pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą, nagrinėjamu atveju skaičiuojamą nuo 2010 m. sausio mėnesio. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo išdėstytų argumentų nekartoja, o tik pažymi, jog šių teisės aiškinimo taisyklių nuosekliai laikomasi administracinėse bylose, kurių aplinkybės iš esmės analogiškos kaip ir nagrinėjamu atveju (žr., pvz., LVAT nutartis adm. bylose: 2014 m. rugsėjo 10 d. Nr. AS624-618/2014, 2014 m. lapkričio 18 d. Nr. A143-1522/2014, 2015 m. sausio 7 d. Nr. AS-156-556/2015, 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-62-143/2015, 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-171-143/2015, 2015 m. sausio 29 d. Nr. AS-17-520/2015, 2015 m. kovo 4 d. Nr. AS-241-756/2015, kt.).

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog pareiškėja iš esmės nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kurioje nurodyta, jog nagrinėjamu atveju teismas negali spręsti Pensijų įstatymo 45 straipsnyje įtvirtinto termino atnaujinimo klausimo, nes tai yra VSDFV kompetencija.

Pasisakydama dėl šios teismo sprendimo dalies pagrįstumo, kolegija pirmiausia pažymi, jog aptariamas 3 metų terminas pagal savo pobūdį yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Todėl jo atnaujinimo (Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 20 p. taikymo prasme) klausimas yra VSDFV (išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) diskrecija. Kita vertus, atsiradus ginčui dėl šio termino praleidimo priežasčių svarbumo, termino praleidimo priežastys yra vertintinos teismo. Teismas, patikrindamas Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 20 punkto taikymo pagrįstumą, gali nesutikti su šios institucijos atsisakymu atnaujinti aptariamą terminą tik tais atvejais, kai toks atsisakymas akivaizdžiai neatitinka bendrųjų teisės taikymo protingumo ir (ar) teisingumo principų. Pagal administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą (LVAT 2015 m. spalio 8 d. nutartis adm. byloje Nr. A-1970-756/2015).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja, VSDFV 2013 m. gruodžio 6 d. sprendime Nr. (6.5) I-8467 pasiūlius jai iki 2013 m. gruodžio 20 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, šiuo siūlymu nepasinaudojo ir su skundu kreipėsi į teismą. Vadinasi, nagrinėjamu atveju pareiškėja jokių termino praleidimą pagrindžiančių priežasčių atsakovui, t. y. ginčą išankstine ne teismo tvarka nagrinėjančiai institucijai, nenurodė. Be to, Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2013 m. gruodžio 19 d. pateiktame skunde (b. l. 1–2) pareiškėja teigė, jog aptariamo 3 metų termino nepraleido, nurodė tik tai, kad apie galimą savo teisių pažeidimą sužinojo oficialiai paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, tačiau šio termino atnaujinti neprašė. Kadangi pareiškėja neprašė teismo atnaujinti praleistą 3 metų kreipimosi į VSDFV terminą (iš esmės jokių praleidimą pateisinančių priežasčių nenurodė), pirmosios instancijos teismas pagrįstai teigė, jog nagrinėjamu atveju negali spręsti šio klausimo ir tai yra VSDFV kompetencija.

Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodė, jog teismas skundžiamo sprendimo aprašomojoje dalyje visgi konstatavo, kad VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo apskundimo termino ji nėra praleidusi. Pasisakydama dėl šio apeliantės argumento, kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teismas savo sprendime nurodė, jog „nėra pagrindo tenkinti VSDFV Kauno skyriaus prašymo bylą nutraukti, kadangi pareiškėja skundą teismui dėl ginčijamo VSDFV 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimo panaikinimo išsiuntė paštu 2013 m. gruodžio 19 d., t. y. nepraleidusi nustatyto 20 dienų termino jam apskųsti.“. Taigi Vilniaus apygardos administracinis teismas konstatavo ne tai, kad pareiškėja nepraleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyto 3 metų termino skundui VSDFV, kaip institucijai, ginčą nagrinėjančiai išankstine ne teismo tvarka, paduoti, bet kad pareiškėja nepraleido ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatyto 20 dienų termino kreiptis į administracinį teismą su skundu dėl išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimo.

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės pagrįstą ir teisėtą sprendimą, tinkamai aiškino ir taikė nagrinėjamam ginčui aktualias materialinės teisės normas, be to, teisingai taikė aktualią teismų praktiką. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 3 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos P. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė