2017-10-30 Nr. AB-19453-3-61-3-02525-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1098-1062/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02525-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Swedbank“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Swedbank“ skundą atsakovui Įmonių bankroto valdymo departamentui prie Ūkio ministerijos (nuo 2016 m. sausio 1 d. teisių ir pareigų perėmėjas Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo taryba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos) (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Bankroto centras“) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Swedbank“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas: 1) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir VAGK) 2015 m. balandžio 13 d. sprendimą Nr. 3R-143(AG-90/01-2015) (toliau – ir VAGK Sprendimas); 2) panaikinti Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2015 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. (6.16)A2-140 (toliau – ir Departamento Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. lapkričio 27 d. skundą; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-5229-275/2013 iškėlė restruktūrizavimo bylą AB „Dvarčionių keramika“. Bendrovei parengus restruktūrizavimo plano projektą ir jam pritarus bendrovės akcininkams, restruktūrizavimo planas buvo pateiktas restruktūrizavimo administratoriui (toliau – ir administratorius) rašytinei išvadai dėl šio plano įgyvendinimo galimybių parengti. Administratorius 2014 m. spalio 3 d. surašė vieno puslapio išvadą, kurioje neanalizavo restruktūrizavimo plane nustatytų priemonių bendrovės mokumui atkurti realumo, pagrįstumo, teisinio, ekonominio ir loginio pagrįstumo. Toks administratoriaus elgesys vertintinas kaip grubus teisės aktuose nustatytų pareigų nevykdymas, todėl pareiškėjas su 2014 m. lapkričio 27 d. skundu kreipėsi į Departamentą. Pareiškėjo teigimu, Departamentas jo skundo tyrimą atliko paviršutiniškai ir formaliai, todėl Departamento Sprendimas naikintinas, o atsakovas įpareigotinas skundo tyrimą atlikti iš naujo. Pareiškėjas taip pat nesutinka, kad nagrinėjamu atveju jis neturi pažeistos subjektinės teisės, nes dėl akivaizdžiai netinkamai įvykdytų Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo (toliau – ir ĮRĮ) reikalavimų buvo komplikuotas restruktūrizavimo procesas, suklaidinti kreditoriai, dėl to tiek restruktūrizuojama bendrovė, tiek jos kreditoriai patyrė žalą. Pareiškėjas pažymėjo neskundžiantis nuobaudos administratoriui taikymo ar netaikymo, tačiau tikėjosi tinkamo įstatymo laikymosi ir vykdymo, o esant pažeidimui – reakcijos į jį ir pažeidimų pašalinimo, tačiau pareiškėjo skundas Departamente buvo išnagrinėtas formaliai. Tuo tarpu VAGK nenurodė nė vieno skundo atmetimo pagrindo ir apsiribojo tuo, jog nebuvo pažeistos skundo nagrinėjimo procedūros.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 97–99) prašė jį atmesti.

4. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju administratorius atliko savo pareigą pateikti rašytinę išvadą dėl restruktūrizavimo plano projekto įgyvendinimo galimybių. Nei ĮRĮ, nei kiti įmonių restruktūrizavimą reglamentuojantys teisės aktai nenustato reikalavimų išvados dėl restruktūrizavimo plano projekto įgyvendinimo galimybių formai ir turiniui, išskyrus tai, kad išvada privalo būti rašytinė, todėl Departamentas negali vienareikšmiškai teigti, kad administratoriaus išvada dėl AB „Dvarčionių keramika“ restruktūrizavimo plano įgyvendinimo galimybių buvo surašyta pažeidžiant teisės aktų normas. Tuo tarpu atsakomybės taikymas galimas tik už teisės aktais nustatytų konkrečių pareigų nesilaikymą. Atsiliepime Departamentas taip pat pažymėjo, jog pareiškėjas negali skųsti Departamento išvados, kadangi neturi teisinio suinteresuotumo – išvadoje pareiškėjui nenustatytos jokios pareigos ir nesuteiktos jokios teisės, išvada išimtinai susijusi su administratoriaus teisėmis ir pareigomis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2741/2011).

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Bankroto centras“ atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 93–94) prašė jį atmesti.

6. Nurodė, kad administratorius surašė išvadą ir, siekdamas skaidriai ir nešališkai vykdyti restruktūrizavimo procedūrą, sušaukė kreditorių susirinkimą, kuriame pateikė restruktūrizavimo planą. Kreditorių dauguma 2014 m. spalio 20 d. susirinkime nusprendė nepatvirtinti AB „Dvarčionių keramika“ restruktūrizavimo plano, o Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gegužės 20 d. sprendimu nutraukė bendrovės restruktūrizavimo bylą. Restruktūrizavimo procedūra įvykdyta ĮRĮ nustatyta tvarka.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 11 d. sprendimu (b. l. 125–128) pareiškėjo skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad: Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-5229-275/2013 iškėlė restruktūrizavimo bylą AB „Dvarčionių keramika“; bendrovei parengus restruktūrizavimo plano projektą ir bendrovės akcininkams jam pritarus, jis buvo pateiktas administratoriui, kuris 2014 m. spalio 3 d. išvadoje nurodė, kad įgyvendinus restruktūrizavimo plane nurodytas priemones, galbūt bus atkurtas bendrovės mokumas; pareiškėjas 2014 m. lapkričio 27 d. skundu dėl administratoriaus išvados nemotyvuotumo kreipėsi į Departamentą; Departamentas 2015 m. vasario 20 d. sprendimu Nr. (6.16)A2-140 nustatė, kad administratorius įmonių restruktūrizavimą reglamentuojančių teisės aktų nepažeidė; nesutikdamas su Departamento Sprendimu, pareiškėjas kreipėsi į VAGK, kuri 2015 m. balandžio 13 d. sprendimu Nr. 3R-143(AG-90/01-2015) pareiškėjo skundo netenkino.

9. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie skundžiamo Departamento Sprendimo priėmimo metu būtų galėję neabejotinai paneigti administratoriaus padarytą išvadą ir tokiu būdu sudaryti pagrindą vertinti administratoriaus atliktų veiksmų nepagrįstumą ir neteisėtumą. Be to, tiek įmonės restruktūrizavimo planas, tiek administratoriaus išvada dėl šio plano įgyvendinimo galimybių yra dokumentai, kuriais vadovaujasi teismas, nagrinėjantis restruktūrizavimo bylą. Todėl pareiškėjas turi teisę visas abejones dėl minėtos administratoriaus išvados nepagrįstumo ir neteisėtumo kelti restruktūrizavimo byloje. Departamentas jam pateiktų įrodymų kontekste išnagrinėjo pareiškėjo prašymą, inicijuodamas ir atlikdamas neplaninį patikrinimą, kurio metu patikrino, ar administratorius atliko jam pagal teisės aktus nustatytus atlikti veiksmus. Departamentas nenustatė, kad administratorius pažeidė ĮRĮ 14 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytus reikalavimus. Iš Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2010 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 4-886 patvirtintų Restruktūrizavimo administratorių veiklos priežiūros taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 44 punkto nuostatų, kuriomis remiasi pareiškėjas, Departamentui nekyla pareiga pačiam atlikti restruktūrizavimo plano projekto vertinimą ir nustatyti, ar administratoriaus išvada yra pagrįsta įmonės reorganizavimo plano projekte nurodytomis aplinkybėmis ir skaičiavimais. Dėl restruktūrizavimo procedūroje kylančių klausimų, įskaitant restruktūrizavimo plano projekto vertinimą, yra kompetentingi spręsti kiti ĮRĮ nurodyti subjektai ir teismas, nagrinėjantis restruktūrizavimo bylą. Teismas darė išvadą, kad Departamentas pagal jam suteiktą kompetenciją tinkamai atliko neplaninį patikrinimą bei teisėtai ir pagrįstai pagal Departamento Sprendimo priėmimo metu egzistavusias aplinkybes išnagrinėjo administratoriaus veiksmų teisėtumą.

10. Dėl pareiškėjo reikalavimo teisės dėl Departamento Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teisės galėtų būti pažeistos tik tuo atveju, jei, gavęs informaciją iš pareiškėjo, atsakovas neišnagrinėtų pareiškėjo pateiktos informacijos ir nepriimtų dėl to jokio sprendimo. Be to, vadovaujantis Taisyklių 23.2 punktu, atsakovas turi teisę, o ne pareigą atlikti neplaninį patikrinimą pagal šiame Taisyklių punkte nurodytų asmenų pateiktą informaciją. Todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjui jo reikalavimo teisė pripažintina tik ta apimtimi, kuria atsakovas turi įvertinti iš jo gautą informaciją ir priimti sprendimą dėl tam tikrų veiksmų administratoriaus atžvilgiu atlikimo arba neatlikimo, tačiau pareiškėjas neturi reikalavimo teisės, kad atsakovas administratoriui pritaikytų vienokias ar kitokias poveikio priemones.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamame sprendime taip pat akcentavo, jog savo teises pareiškėjas galėjo ginti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse nustatyta tvarka bendrosios kompetencijos teisme, kuris yra kompetentingas spręsti ginčus, kylančius iš įmonių restruktūrizavimo santykių. Be to, Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gegužės 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2539-275/2015 AB „Dvarčionių keramika“ restruktūrizavimo bylą nutraukė, taigi šiuo metu klausimas dėl šios bendrovės restruktūrizavimo plano projekto, kuris turėjo būti pateiktas teismui, nepagrįstumo nagrinėjamos bylos kontekste nebėra aktualus.

III. 12. Pareiškėjas AB „Swedbank“ pateikė apeliacinį skundą (b. l. 130–134), kuriame nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 11 d. sprendimu, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti VAGK Sprendimą, Departamento Sprendimą ir įpareigoti Departamento teisių ir pareigų perėmėją Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybą prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. lapkričio 27 d. skundą. Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia argumentais, analogiškais išdėstytiems skunde pirmosios instancijos teismui.

13. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo 2016 m. balandžio 11 d. Sprendimas ir VAGK 2015 m. balandžio 13 d. sprendimas Nr. 3R-143(AG-90/01-2015), kuriais nustatyta, kad Departamentas tinkamai ištyrė pareiškėjo skundą dėl restruktūrizavimo administratoriaus parengtos išvados, yra nepagrįsti. Administratoriaus išvadoje nebuvo įvertintas įstatymo reikalaujamas restruktūrizuojamos AB „Dvarčionių keramika“ restruktūrizavimo plano projekto pagrįstumas. Dėl netinkamai administratoriaus išvadoje įvertinto įmonės restruktūrizavimo plano projekto pagrįstumo buvo komplikuotas bendrovės restruktūrizavimo procesas, suklaidinti kreditoriai, dėl to tiek pati bendrovė, tiek ir jos kreditoriai patiria žalą.

14. Atsakovo Departamento teisių ir pareigų perėmėja Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 142–145) prašo jį atmesti. Nesutikimą su apeliaciniu skundu Tarnyba grindžia argumentais, išdėstytais Departamento atsiliepime pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad vienokios ar kitokios poveikio priemonės taikymas arba netaikymas negali būti laikomas pareiškėjo teisių arba įstatymų saugomų interesų pažeidimu, nes visais atvejais tai nesukeltų ir nesukėlė pareiškėjui tiesioginių pasekmių. Taigi, netgi Tarnybai atlikus pakartotinį administratoriaus veiklos vertinimą, kaip to prašo pareiškėjas, jo teisių ir pareigų turinys nepasikeistų.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Bankroto centras“ atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. birželio 30 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

17. Šioje byloje ginčas kilo dėl restruktūrizavimo administratoriaus parengtos išvados, kuria vertintas restruktūrizuojamos AB „Dvarčionių keramika“ restruktūrizavimo plano projekto pagrįstumas, tinkamumas, jo įgyvendinimo galimybės. Departamento 2015 m. vasario 20 d. sprendimu Nr. (6.16)A2-140 ir VAGK 2015 m. balandžio 13 d. sprendimu Nr. 3R-143(AG-90/01-2015) nebuvo nustatyta pažeidimų administratoriaus veiksmuose rengiant išvadą dėl restruktūrizuojamos įmonės plano projekto. Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad Departamentas pagal jam suteiktą kompetenciją tinkamai atliko neplaninį administratoriaus veiklos patikrinimą bei teisėtai ir pagrįstai išnagrinėjo administratoriaus veiksmų teisėtumą, pareiškėjo skundą atmetė.

18. ĮRĮ (bylai aktuali redakcija galiojusi nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2015 m. birželio 30 d.) 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įmonės dalyvių susirinkimui, savininkui arba valstybės ar savivaldybės įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančiai institucijai pritarus restruktūrizavimo plano projektui, įmonės valdymo organas restruktūrizavimo plano projektą per vieną darbo dieną pateikia restruktūrizavimo administratoriui, o pagal šio straipsnio 2 dalies 1 punktą restruktūrizavimo administratorius, gavęs šį restruktūrizavimo plano projektą turi parengti rašytinę išvadą dėl restruktūrizavimo plano projekto įgyvendinimo galimybių ir ją pateikti įmonės valdymo organui. Kartu pažymėtina, kad pagal minėto įstatymo 14 straipsnio 3 dalį kreditorių susirinkimas pritaria restruktūrizavimo plano projektui, jeigu už tai balsuoja kreditoriai, kurių reikalavimų suma vertine išraiška sudaro ne mažiau kaip 2/3 visų teismo patvirtintų kreditorių reikalavimų sumos vertinės išraiškos. Minėto straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad restruktūrizavimo administratorius, gavęs kreditorių susirinkimo, pritarusio restruktūrizavimo plano projektui, protokolą, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas šį protokolą ir restruktūrizavimo plano projektą su išvada pateikia teismui.

19. Byloje nustatyta, kad administratorius išvadą parengė 2014 m. spalio 3 d. (b. l. 77) , o Departamentas 2015 m. vasario 20 d. Sprendimu konstatavo, kad administratorius įmonių restruktūrizavimą reglamentuojančių teisės aktų nepažeidė (b. l. 13–14). Pasak apelianto, administratoriaus 2014 m. spalio 3 d. parengtoje rašytinėje išvadoje nebuvo analizuojamos įmonės restruktūrizavimo plano projekto įgyvendinimo realios galimybės (įmonės galimybės atkurti mokumą, vykdyti pelningą veiklą), administratoriaus išvada buvo formali, nepagrįsta. Apelianto nuomone, Departamentas turėjo nustatyti administratoriaus veiksmuose įmonių restruktūrizavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus, tačiau to nepadarė ir jokių poveiko priemonių restruktūrizavimo administratoriui netaikė.

20. Taisyklių (bylai aktuali redakcija, galiojusi nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2015 m. birželio 30 d.) 2 punkte, inter alia (be kita ko), nustatyta, kad administratorių veiklos priežiūra apima planinius ir neplaninius administratorių veiklos patikrinimus, poveikio priemonių administratoriams taikymą. Pagal šių Taisyklių 23.2 punktą administratoriaus veiklos neplaninis patikrinimas gali būti atliekamas, inter alia, Departamente gavus asmenų pareiškimą, prašymą ar kitą dokumentą dėl administratoriaus veiklos ar kilus kitų pagrįstų įtarimų dėl administratoriaus veiksmų ar neveikimo, kurie gali prieštarauti teisės aktams ar neatitikti teisės aktų nustatytų reikalavimų.

21. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutikdama su apelianto pozicija, kad administratorius rengdamas rašytinę išvadą dėl AB „Dvarčionių keramika“ restruktūrizavimo plano projekto įgyvendinimo galimybių turėjo vertinti įmonės restruktūrizavimo plano turinį, atsižvelgdama į ĮRĮ 12 straipsnį, pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas poveikio priemonių taikymą bankroto administratoriams analogiškose situacijose kaip ir ginčo atveju restruktūrizavimo byloje, yra konstatavęs, jog Departamentas, atlikdamas administratorių veiklos priežiūrą, negali įsiterpti į tuos klausimus, kuriuos pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymą sprendžia teismas, negali kištis į pačias bankroto procedūras (žr., pvz., 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-261-919/2011 ir kt.). Ši taisyklė mutadis mutandis (su atitinkamais pakeitimais) taikytina ir nagrinėjant ginčus, susijusius su įmonių restruktūrizavimu, inter alia poveikio priemonių taikymu restruktūrizavimo administratoriams.

22. Kartu pažymėtina, kad sprendimas, kurį priima Departamentas, atlikęs restruktūrizavimo administratoriaus veiklos patikrinimą, administratoriui neigiamas pasekmes sukelia arba nesukelia priklausomai nuo to, ar administratoriui yra skirta viena iš ĮRĮ nustatytų nuobaudų (įspėjimas, viešas įspėjimas). Tuo tarpu skundą padavusiam asmeniui Departamento priimtas sprendimas nei vienu iš pirmiau nurodytų atvejų tiesioginių pasekmių nesukelia. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi ginčydamas administracinį aktą, kuris nėra jam skirtas.

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog teisė kreiptis į teismą yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.).

23.1. ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. ABTĮ 3 straipsnio 1 dalis nustato, jog administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Vadovaujantis ABTĮ 22 straipsnio 1 dalimi, ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims objektyviai sukelia atitinkamas teisines pasekmes (pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus).

23.2. Pirmiau nurodytų teisės normų vertinimas, kaip ne kartą savo praktikoje yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (pvz., administracinė byla Nr. Nr. AS602-485/2012), leidžia teigti, jog į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų ar veiksmų (neveikimo) viešojo administravimo srityje. Šios nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2–4 punktuose numatytų būdų. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A11-443/2005, Administracinių teismų praktika Nr. 7, p. 124–131; 2008 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-884/2008, 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje Nr. A602-2102/2012 ir kt.).

24. Minėta, kad apeliantui Departamento Sprendimas tiesioginių pasekmių nesukelia. Pareiškėjas kreipėsi į teismą ginčydamas administracinį aktą, kuris jam nėra skirtas. Kita vertus, apeliantas savo apeliaciniame skunde nurodė, kad dėl netinkamai administratoriaus išvadoje įvertinto AB „Dvarčionių keramika“ restruktūrizavimo plano tinkamumo, pagrįstumo, jo įgyvendinimo galimybių buvo komplikuotas bendrovės restruktūrizavimo procesas, suklaidinti kreditoriai, dėl to tiek pati bendrovė, tiek ir jos kreditoriai, įskaitant ir apeliantą, patiria žalą (b. l. 133). Taigi pareiškėjo reikalavimas yra susijęs su restruktūrizavimo plano projekto tinkamumu, jo pagrįstumu.

25. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. spalio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-559-916/2015, analizuodamas savo ankstesnę praktiką, konstatavo, jog iki restruktūrizavimo plano tvirtinimo nagrinėjimo teisme kreditoriai negali teismo tvarka ginčyti tarpinių restruktūrizavimo svarstymo ir tvirtinimo veiksmų dėl reikalavimų, susijusių su restruktūrizavimo plano tinkamumu ir pagrįstumu. Jei būtų priešingai, kiltų pavojus ne tik restruktūrizavimo procedūrų operatyvumui ir sėkmei, bet ir būtų išvengta imperatyviosios ĮRĮ 14 straipsnio 6 dalies nuostatos, pagal kurią teismo nutartis patvirtinti restruktūrizavimo planą yra galutinė ir neskundžiama, nes šis draudimas būtų apeinamas skundžiant tarpinius veiksmus. Įvertinęs ĮRĮ įstatymu įtvirtintą plano projekto svarstymo ir tvirtinimo procedūrą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sprendė, kad, leidžiant ginčyti plano tinkamumo aspektu tarpinius veiksmus, plano patvirtinimo ir apskritai viso restruktūrizavimo proceso įgyvendinimo praktinės galimybės taptų teisiškai neapibrėžtos, o procedūrų sparta nepatenkinama, tai iš esmės paneigtų įmonės restruktūrizavimo tikslus ir restruktūrizavimo paskirtį.

26. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus, AB „Dvarčionių keramika“ kreditoriai, įskaitant pareiškėją, negali ginčyti tarpinių įmonės restruktūrizavimo svarstymo ir tvirtinimo veiksmų dėl reikalavimų, susijusių su restruktūrizavimo plano tinkamumu ir pagrįstumu, ir šie ginčai nenagrinėtini administraciniame teisme.

27. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, nors ir skirtingais motyvais – akcentuodamas, kad dėl restruktūrizavimo procedūroje kylančių klausimų, įskaitant restruktūrizavimo plano projekto vertinimą, yra kompetentingas spręsti teismas, nagrinėjantis restruktūrizavimo bylą – nei apeliacinės instancijos teismas, padarė teisingą išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturi reikalavimo teisės. Spręstina, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai ištyrė bylą bei teisingai pritaikė materialinės teisės normas. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas jame išdėstytais motyvais netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

28. Pagal ABTĮ įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo akcinės bendrovės „Swedbank“ apeliacinis skundas netenkinamas, nėra jokio pagrindo priteisti ir bylinėjimosi išlaidas (pareiškėjo nurodytą žyminį mokestį).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo akcinės bendrovės „Swedbank“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė