2016-02-10 Nr. AB-3416-3-61-3-02613-2014-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-309-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02613-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1; 16.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. Š. skundą atsakovui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas K. Š. su skundu (b. l. 1–12) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti atsakovo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų deparmanetas, Departamentas) 2014 m. balandžio 17 d. sprendimą Nr. 79-211 „Dėl pensijos perskaičiavimo“;

2) įpareigoti atsakovą perskaičiuoti pareiškėjo tarnybos laiką pareigūno pensijai skirti ir atitinkamai perskaičiuoti jam paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydį.

Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, jog tuo metu, kai 2002 m. birželio 5 d. buvo atleistas iš Alytaus griežtojo režimo pataisos darbų kolonijos direktoriaus pareigų pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 56 straipsnio l dalies 6 punktą, jo tarnybos stažas buvo 21 metai 7 mėnesiai 23 dienos. 2014 m. balandžio 8 d. jis kreipėsi į atsakovą, kad, atsižvelgiant į 2013 m. gruodžio 19 d. Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas) 3 straipsnio pakeitimus, būtų perskaičiuota 2005 m. vasario 15 d. jam paskirta pareigūnų valstybinė pensija. Paaiškino, kad nuo 2014 m. sausio 1 d. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalis taikoma ir tiems pareigūnams bei kariams, kurie buvo pašalinti iš tarnybos dėl jų pačių kaltės iki įstatymo įsigaliojimo. Nesutikdamas su atsakovo sprendimu neperskaičiuoti pensijos, pareiškėjas, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika, teigė, kad atsakovas siaurai bei subjektyviai vertino teisės normas, reglamentuojančias stažo Departamento tarnyboje apskaičiavimą, ir nepagrįstai neįskaičiavo į pareiškėjo stažą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti laikotarpio nuo 2004 m. gegužės 6 d. iki 2005 m. vasario 14 d., kai pareiškėjas dirbo valstybės įmonėje prie Marijampolės pataisos namų mechaninio remonto cecho viršininku. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais pareiškėjas pabrėžė, jog jo tarnybos laikas valstybinei pensijai gauti turi būti apskaičiuojamas ne tik pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnį (bendroji norma), bet ir pagal Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – ir Statutas) 47 straipsnį (specialioji norma). Pareiškėjo nuomone, atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai interpretavo teisės normas, reglamentuojančias stažo apskaičiavimą, kiek tai susiję su pareiškėjo tarnyba.

Atsakovas Departamentas atsiliepime (b. l. 26–28) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog 2005 m. vasario 15 d. atlikdamas pareiškėjo tarnybos laiko paskaičiavimą ir skaičiuodamas pensijos dydį, vadovavosi galiojančiais teisės aktais, veikė pagal kompetenciją bei teisės aktų nustatyta tvarka ir neatliko neteisėtų veiksmų. Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą dydį reglamentuoja Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnis. Nagrinėjamam ginčui aktualios redakcijos Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalis nustato, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą skiriama pagal paskutinio mėnesio, kurį pareigūnas ar karys nustoja eiti pareigas, jam nustatytą darbo užmokestį. Į šį darbo užmokestį įskaitoma pareiginė alga (tarnybinis atlyginimas), taip pat priedai už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, laipsnį (tarnybinį rangą), kvalifikacinę kategoriją (kvalifikacinį rangą), kai šie priedai mokami įstatymu nustatyta tvarka. Įstatymas aiškiai nustato, kad pensija yra skaičiuojama pagal paskutinio mėnesio, kurį pareigūnas ar karys nustoja eiti pareigas, jam nustatytą darbo užmokestį. Kadangi pareiškėjas nustojo pareigas eiti nuo 2005 m. vasario 14 d., nėra teisinio pagrindo skaičiuojant pensiją remtis kurį nors kitą mėnesį pareiškėjo gautu darbo užmokesčiu ir perskaičiuoti 2005 m. vasario 15 d. paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. 2013 m. gruodžio 3 d. priimtas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies pakeitimas, įsigaliojęs 2014 m. sausio 1 d., nustato papildomą sąlygą paskirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją pareigūnams ir kariams pašalintiems iš tarnybos dėl pačių kaltės, kuriems pašalinus juos iš tarnybos pareigūnų ir karių valstybinė pensija nebuvo paskirta, tačiau šiuo įstatymu nenumatyta galimybė perskaičiuoti jau paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, todėl pareiškėjui perskaičiuoti jau paskirtą 2005 m. vasario 15 d. pareigūnų ir karių valstybinę pensiją negalima.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 16 d. sprendimu (b. l. 44-46) pareiškėjo K. Š. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui K. Š. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 155 buvo paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos ir nuo 2002 m. birželio 5 d. pareiškėjas atleistas iš Alytaus griežtojo režimo pataisos darbų kolonijos direktoriaus pareigų. Nuo 2004 m. gegužės 7 d. iki 2005 m. vasario 14 d. pareiškėjas dirbo Valstybės įmonės prie Marijampolės pataisos namų Mechaninio remonto cecho viršininku ir iš šių pareigų buvo atleistas pagal Statuto 32 straipsnio 2 dalies 1 punktą (jo paties prašymu). Nuo 2005 m. vasario 15 d. pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą pagal pareiškėjo ištarnautą laiką – 23 m. 10 mėn. 12 d. 2014 m. balandžio 8 d. prašymu pareiškėjas kreipėsi į Departamentą, prašydamas perskaičiuoti jam paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, atsižvelgiant į 2013 m. gruodžio 19 d. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio pakeitimus. Atsakovas skundžiamu 2014 m. balandžio 17 d. sprendimu Nr. 7S-211 pareiškėjo prašymo netenkino, motyvuodamas tuo, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo pakeitimas nustato papildomą sąlygą paskirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją pareigūnams ir kariams pašalintiems iš tarnybos dėl pačių kaltės, kuriems pašalinus juos iš tarnybos pareigūnų ir karių valstybinė pensija nebuvo paskirta ir šiuo įstatymu nenumatyta galimybė perskaičiuoti jau paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

Teismas pažymėjo, kad iki 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojusių Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies pakeitimų, pareigūnams dėl pačių kaltės pašalintiems iš Departamento sistemos, valstybinė pensija buvo skiriama tik tada, kai jie yra ištarnavę 20 ar daugiau metų ir sukakę įstatymų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jei toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžių). Nuo 2014 m. sausio 1 d. pagal minėto įstatymo 3 straipsnio 2 dalį tokiems pareigūnams valstybinė pensija skiriama ne tik anksčiau nurodytu atveju, bet ir tada, kai jie yra ištarnavę 20 ar daugiau metų ir po atleidimo iš tarnybos dienos yra praėję 3 metai. Kaip matyti iš Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo aiškinamojo rašto, tokio pakeitimo priežastis – neproporcingos teisės pažeidimui poveikio priemonės, kuomet asmens teisės yra labiau suvaržomos negu to reikia siekiamam tikslui, t. y. pareigūnams ir kariams net ir ištarnavus 20 ar daugiau metų ir pašalintiems iš tarnybos dėl pačių kaltės, valstybinės pensija skiriama tik sulaukus išleidimo į atsargą arba pensinio amžiaus, o toks valstybinės pensijos laukimas neprotingai ilgą laiką nebeatitinka asmens nubaudimo esmės, kai už tarnybinį nusižengimą asmuo papildomai nubaudžiamas ne tik po tarnybinio nusižengimo, bet ir visą tą laiką, kol iki pensinio amžiaus laukia valstybinės pensijos.

Teismas nurodė, kad nors minėta įstatymo nuostata taikoma ir tiems pareigūnams bei kariams, kurie buvo pašalinti iš tarnybos dėl jų pačių kaltės iki 2014 m. sausio 1 d., tačiau atkreiptas dėmesys, jog pareiškėjui pensija buvo paskirta dar 2005 m. Taigi, atsižvelgiant į Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies pakeitimo tikslą, t. y. kad pareigūnams ir kariams, pašalintiems iš tarnybos dėl pačių kaltės ir ištarnavusiems 20 ar daugiau metų, nereikėtų laukti neprotingai ilgą iki jam bus paskirta valstybinė pensija, darytina išvada, kad pareiškėjui, kuriam pensija paskirta dar 2005 m., naujos redakcijos Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalis netaikytina ir yra neaktuali, nes jo teisėti lūkesčiai šiuo atveju nebuvo pažeisti.

Teismas kaip nepagrįstą taip pat atmetė pareiškėjo skundo teiginį, kad atsakovas nepagrįstai į stažą pensijai skirti neįskaičiavo tarnybos laikotarpio Marijampolės pataisos namų Mechaninio remonto ceche. Kaip matyti iš pareiškėjo tarnybos apskaitos duomenų, į 23 metų 10 mėnesio 12 dalies stažą yra įskaičiuotas ir 9 mėnesių 7 dienų laikotarpis, kai pareiškėjas dirbo Marijampolės pataisos namų Mechaninio remonto cecho viršininku.

Konstatavus, jog nėra pagrindo perskaičiuoti pareiškėjo stažo valstybinei pensijai skirti, netenkintinas ir reikalavimas dėl pačios pensijos perskaičiavimo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Departamento 2014 m. balandžio 17 d. sprendimas Nr. 79-211 „Dėl pensijos perskaičiavimo“ laikytas teisėtu ir pagrįstu, todėl pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas K. Š. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 51-64), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimą kaip nepagrįstą ir neteisėtą ir priimti naują sprendimą perduodant pirmosios instancijos teismui kitai teisėjų kolegijai iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundą.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas pateikia šiuos pagrindinius argumentus:

1) Teismo sprendimas nėra pakankamai motyvuotas, nepagrįstas, neteisėtas, priimtas netinkamai pritaikius tiek materialinės, tiek proceso teisės normas, neįvertinus skunde išdėstytų argumentų, byloje esančių įrodymų, neatsakant į skunde iškeltus klausimus, nesilaikyta vienodos administracinių teismų praktikos, neužtikrintos Konstitucijos vertybės, neatsižvelgta į Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimą.

2) Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinės bylos Nr. A-438-816/2009; A-662-482/2010), teigia, jog jo tarnybos laikas valstybinei pensijai gauti turi būti apskaičiuojamas ne tik pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnį (bendroji norma), bet ir pagal Statuto 47 straipsnį (specialioji norma), esant šių normų konkurencijai taikant specialiąją normą. Atsakovas, atsisakęs apskaičiuoti pareiškėjui stažą valstybinei pensijai gauti pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatas, netinkamai interpretavo stažo apskaičiavimą reglamentuojančias normas, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

3) Nesutinka su teismo išvada, kad naujos redakcijos Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalis pareiškėjui netaikytina ir neaktuali, nes jo interesai nebuvo pažeisti. Akcentuoja, kad jo 2002 m. birželio 5 d. atleisto iš pareigų direktoriaus pensija būtų bent 2 kartus didesnė nei 2005 m. vasario 14 d. jam išėjus į pensiją iš cecho viršininko pareigų.

Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime pateikia tuos pačius argumentus, kuriuos išdėstė atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad pensija skaičiuojama pagal paskutinio mėnesio, kurį pareigūnas ar karys nustoja eiti pareigas, jam nustatytą darbo užmokestį. Kadangi pareiškėjas nustojo pareigas eiti nuo 2005 m. vasario 14 d., nėra teisinio pagrindo skaičiuojant pensiją remtis kurį nors kitą mėnesį pareiškėjo gautu darbo užmokesčiu ir perskaičiuoti 2005 m. vasario 15 d. paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Ginčui aktualus įstatymo pakeitimas nustato papildomą sąlygą paskirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją pareigūnams ir kariams pašalintiems iš tarnybos dėl pačių kaltės, kuriems pašalinus juos iš tarnybos pareigūnų ir karių valstybinė pensija nebuvo paskirta, tačiau nenumato galimybės perskaičiuoti jau paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, todėl pareiškėjui perskaičiuoti jau paskirtą 2005 m. vasario 15 d. pareigūnų ir karių valstybinę pensiją negalima. Teismo sprendimas pagrįstas ir teisėtas, priimtas nustačius visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikius materialinės teisės normas, nepažeidus procesinės teisės normų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjo tarnybos laiko pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti perskaičiavimo pareiškėjui kartu prašant perskaičiuoti jam paskirtos pareigūnų ir karių pensijos dydį bei panaikinti atsakovo sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta perskaičiuoti pareiškėjui paskirtą valstybinę pensiją.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Bylą patikrinusi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka, mano, jog jis teisėtas ir pagrįstas, o apeliacinio skundo argumentai atmestini.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjui K. Š. 2002 m. birželio 4 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 155 buvo paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos ir nuo 2002 m. birželio 5 d. pareiškėjas atleistas iš Alytaus griežtojo režimo pataisos darbų kolonijos direktoriaus pareigų.

Nuo 2004 m. gegužės 7 d. iki 2005 m. vasario 14 d. pareiškėjas dirbo valstybės įmonės prie Marijampolės pataisos namų Mechaninio remonto cecho viršininku. Iš šių pareigų pareiškėjas atleistas pagal Statuto 32 straipsnio 2 dalies 1 punktą (jo paties prašymu).

Nuo 2005 m. vasario 15 d. pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą pagal pareiškėjo ištarnautą laiką – 23 m. 10 mėn. 12 d.

2014 m. balandžio 8 d. prašymu pareiškėjas kreipėsi į Kalėjimų departamentą, prašydamas perskaičiuoti jam paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, atsižvelgiant į 2013 m. gruodžio 19 d. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio pakeitimus.

Atsakovas skundžiamu 2014 m. balandžio 17 d. sprendimu Nr. 7S-211 pareiškėjo prašymo netenkino, motyvuodamas tuo, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo pakeitimas nustato papildomą sąlygą paskirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją pareigūnams ir kariams pašalintiems iš tarnybos dėl pačių kaltės, kuriems pašalinus juos iš tarnybos pareigūnų ir karių valstybinė pensija nebuvo paskirta ir šiuo įstatymu nenumatyta galimybė perskaičiuoti jau paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

Pasisakant dėl pareiškėjo reikalavimo pensiją perskaičiuoti atsižvelgiant į 2013 m. gruodžio 19 d. pasikeitusį įstatyminį reglamentavimą, pažymėtina, jog iki 2014 m. sausio 1 d. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalis numatė, kad „Pareigūnams ir kariams, dėl pačių kaltės pašalintiems iš vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento ar jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių, muitinės sistemos (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems operatyvinę veiklą kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą), valstybinė pensija skiriama tik tada, kai jie yra ištarnavę 20 ar daugiau metų ir sukakę įstatymų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jei toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžių)“. 2013 m. gruodžio 19 d. Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-709, įsigaliojusiu nuo 2014 m. sausio 1 d., Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalis pakeista ją išdėstant taip: „Pareigūnams ir kariams, dėl pačių kaltės pašalintiems iš vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento ar jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių, muitinės sistemos (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą), valstybinė pensija skiriama tik tada, kai jie yra ištarnavę 20 ar daugiau metų ir po atleidimo iš tarnybos dienos yra praėję 3 metai arba kai jie yra ištarnavę 20 ar daugiau metų ir yra sukakę įstatymų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jei toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžių).“.

Taigi, minėtas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo pakeitimas nustatė papildomą sąlygą (galimybę) paskirti dar nepaskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją pareigūnams ir kariamas pašalintiems iš tarnybos dėl jų pačių kaltės, nelaukiant kol jie sukaks įstatymų nustatytą išleidimo į atsargą amžių, t. y. greičiau. Aptariamas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo pakeitimas nenumato galimybės perskaičiuoti jau paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

Atitinkamai atsižvelgiant į aptartą teisinį reguliavimą bei šioje byloje susiklosčiusią faktinę situaciją, t. y. kad pareiškėjui valstybinė pensija paskirta nuo 2005 m. vasario 15 d., pagrindo ją skirti iš naujo nėra, pareiškėjo akcentuojamas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo pakeitimas pareiškėjui (jo valstybinei pensijai) įtakos neturi.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad, viena vertus, atsakovas nepagrįstai neįskaičiavimo laiko nuo 2004 m. gegužės 6 d. iki 2005 m. vasario 14 d. dirbant valstybės įmonėje prie Marijampolės pataisos namų Mechaninio remonto cecho viršininku į pareiškėjo stažą, kiek tai susiję su pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimu, atleidžiant jį iš tarnybos Kalėjimų departamente. Tačiau šiuos pareiškėjo argumentus paneigia byloje esantys pareiškėjo tarnybos apskaitos duomenys, iš kurių matyti, kad į 23 m. 10 mėn. 12 d. pareiškėjo stažą yra įskaičiuotas ir 9 mėn. 7 d. laikotarpis, kai pareiškėjas dirbo Marijampolės pataisos namų Mechaninio remonto cecho viršininku.

Kita vertus, iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, jog jis nesutinka su valstybinės pensijos dydžiu ta apimti, kad jis paskaičiuotas jam išėjus į pensiją iš cecho viršininko pareigų, o ne pagal jo atleidimą iš direktoriaus pareigų. Pareiškėjas teigia, kad jo interesai pažeisti, nes jo 2002 m. birželio 5 d. atleisto iš pareigų direktoriaus pensija būtų bent 2 kartus didesnė nei 2005 m. vasario 14 d. jam išėjus į pensiją iš cecho viršininko pareigų.

Pastaruoju aspektu pažymėtina, pirma, pareiškėjas šių motyvų nepateikė pirmosios instancijos teismui.

Antra, 2005 m. vasario mėnesį, kai pareiškėjui buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (redakcija, galiojusi pareiškėjui skiriant valstybinę pensiją) 7 straipsnio 1 dalis numatė, jog: „Pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą skiriama pagal paskutinio mėnesio, kurį pareigūnas ar karys nustoja eiti pareigas, jam nustatytą darbo užmokestį. Į šį darbo užmokestį įskaitoma pareiginė alga (tarnybinis atlyginimas), taip pat priedai už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, laipsnį (tarnybinį rangą), kvalifikacinę kategoriją (kvalifikacinį rangą), kai šie priedai mokami įstatymų nustatyta tvarka“.

Taigi, atsižvelgiant į skiriant pareiškėjui valstybinę pensiją galiojusį teisinį reguliavimą bei byloje susiklosčiusią faktinę situaciją, t. y. tai, jog po atleidimo iš Alytaus griežtojo režimo pataisos darbų kolonijos direktoriaus pareigų nuo 2002 m. birželio 5 d. pareiškėjas nuo 2004 m. gegužės 7 d. iki 2005 m. vasario 14 d. dirbo valstybės įmonės prie Marijampolės pataisos namų Mechaninio remonto cecho viršininku, skiriama valstybinė pensija pareiškėjui pagrįstai skaičiuota pagal paskutinio mėnesio, kurį jis nustojo eiti pareigas, t. y. 2005 m. vasario, kurį jis nustojo eiti cecho viršininko pareigas, jam nustatytą darbo užmokestį. Pareiškėjo akcentuojamas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies pakeitimas šiuo aspektu taip pat nėra aktualus.

Pastebėtina, jog 2009 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XI-229 Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalis buvo pakeista nustatant, kad: „Pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą skiriama pagal pareigūno ar kario nurodytų paeiliui ištarnautų 5 tarnybos metų palankiausių nuosekliai einančių dvylikos mėnesių jam nustatyto darbo užmokesčio vidurkį. Pareigūnams ir kariams, nurodytiems šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir ištarnavusiems vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems operatyvinę veiklą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) mažiau negu dvylika mėnesių, pareigūnų ir karių valstybinės netekto darbingumo pensijos skiriamos pagal pareigūno ar kario ištarnautų mėnesių jam nustatyto darbo užmokesčio vidurkį.

Į darbo užmokestį įskaitoma pareiginė alga (tarnybinis atlyginimas), taip pat priedai už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, laipsnį (tarnybinį rangą), kvalifikacinę kategoriją (kvalifikacinį rangą), kai šie priedai mokami įstatymų nustatyta tvarka.“ Tačiau pastarasis pakeitimas pareiškėjui (jo pensijai) taip pat neaktualus, nes kaip nustatyta minėto Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo 3 straipsnyje: „Šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstytos Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostatos taikomos pareigūnams ir kariams, atleistiems iš vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento ar jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių, muitinės sistemos (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems operatyvinę veiklą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) po šio įstatymo įsigaliojimo“ (1 d).

„Pareigūnams ir kariams, atleistiems iš vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento ar jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių, muitinės sistemos (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems operatyvinę veiklą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) iki šio įstatymo įsigaliojimo, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą bei pareigūnų ir karių valstybinės netekto darbingumo pensijos skiriamos pagal paskutinio mėnesio, kurį pareigūnas ar karys nustoja eiti pareigas, jam nustatytą darbo užmokestį.

Į darbo užmokestį įskaitoma pareiginė alga (tarnybinis atlyginimas), taip pat priedai už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, laipsnį (tarnybinį rangą), kvalifikacinę kategoriją (kvalifikacinį rangą), kai šie priedai mokami įstatymų nustatyta tvarka“ (2 d.).

Kartu pastebėtina, jog pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė Alytaus griežto rėžimo pataisos darbų kolonijos 2001 m. birželio 25 d. pažymą Nr. 5262 apie K. Š. darbo užmokestį ir kitas pajamas, tačiau remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 138 straipsnio 3 dalimi, ji nėra tiriama.

Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nemotyvuotas, nepagrįstas įrodymais.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiu teiginiu nesutinka.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnis 1 dalis nustato, kad teismo priimtas sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Sprendimo turinio reikalavimai nustatyti ABTĮ 87 straipsnyje. Įstatymas nustato, kad sprendimo motyvuojamojoje dalyje privaloma nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus ir įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos (ABTĮ 87 str. 4 d. 2-4 p.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, jog konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti.

Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą.

Pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ normas (ABTĮ 13 str.1 d.) ne kartą yra pasisakęs, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr.

LVAT nutartis: 2008 m. gruodžio 5 d. Nr. P444-196/2008;2009 m. liepos 24 d. Nr. P756-151/2009; 2009 m.lapkričio 6 d. Nr. P525-194/2009 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į ginčo pobūdį ir į teismo sprendimo motyvus, apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir visapusiškai, remdamasis byloje esančiais įrodymais nustatė ginčui aktualias aplinkybes, teismo sprendimas aiškus ir pakankamai motyvuotas, apelianto argumentai dėl nemotyvavimo ar jo nepakankamumo atmestini kaip nepagrįsti. Tai, kad teismas įrodymus vertino kitaip nei pareiškėjas mano esant teisinga, savaime nereiškia, jog įrodymai vertinti neteisingai, padaryti procesinės teisės pažeidimai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylos, kuriose pateiktais išaiškinimais pareiškėjas remiasi apeliaciniame skunde, nėra analogiškos ar labai panašios į nagrinėjamą bylą nei savo faktinėmis aplinkybėmis, nei taikytinu teisiniu reguliavimu, todėl jose pateiktas teisės aiškinimas nagrinėjamai bylai neaktualus.

Kiti apeliacinio skundo argumentai taip pat atmestini kaip nepagrįsti ir nesudarantys pagrindo tenkinti apeliacinio skundo reikalavimo dėl teismo sprendimo panaikinimo ir bylos perdavimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo K. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė