2025-01-29 Nr. AB-1785-3-61-3-05398-2024-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1191-624/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05398-2024-6

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. sausio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. H. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. H. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. 24S217634, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2024 m. rugsėjo 26 d. gavo Migracijos departamento Sprendimą, nes kita Šengeno valstybė (Prancūzijos Respublika) į Šengeno centrinę informacinę sistemą (toliau – ir SIS) įtraukė perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi iki 2028 m. gruodžio 15 d.

3. Pareiškėjas nurodė, jog pateikė dokumentus per „VFS Global“ padalinį Jungtiniuose Arabų Emyratuose, prašydamas išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad bendrovėje ketina dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Tvirtino, jog niekada negyveno ir negyvena jokioje kitoje Šengeno valstybėje.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas yra per griežtas, taip pat neteisėtas, nes jame nenurodytos priežastys, kodėl pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

5. Pareiškėjas teigė, jog nėra padaręs jokių pažeidimų savo gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu. Akcentavo, kad Šengeno valstybė narė į SIS įtraukė perspėjimą dėl draudimo asmeniui atvykti ir apsigyventi, galiojantį iki 2028 m. gruodžio 15 d., tačiau perspėjime atvykti neįvardinti ir neatskleisti tokio perspėjimo motyvai, todėl, pareiškėjo vertinimu, Migracijos departamento priimtas Sprendimas yra neteisėtas.

6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas paaiškino, jog Sprendimu atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad dėl pareiškėjo kita Šengeno valstybė į SIS yra įtraukusi perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, galiojantį iki 2028 m gruodžio 15 d. Pažymėjo, jog Prancūzijos Respublika į SIS įtraukė perspėjimą dėl pareiškėjui taikomo draudimo atvykti ir apsigyventi Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje, galiojantį iki 2028 m. gruodžio 15 d. Sprendimas priimtas remiantis kompetentingos Prancūzijos Respublikos institucijos sprendimu ir tokiu būdu įgyvendinamas Prancūzijos Respublikos sprendimas neleisti užsieniečiui atvykti į valstybių narių teritoriją, kadangi tokią pareigą nustato Europos Parlamento ir Tarybos 2006 m. gruodžio 20 d. reglamento (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir Reglamentas 1987/2006).

8. Atsakovas pažymėjo, kad argumentai, jog pareiškėjas negavo jokios informacijos, kuri pagrįstų, kad jis gali kelti grėsmę Lietuvos Respublikai, yra teisiškai nereikšmingi, kadangi ginčijamas Sprendimas buvo priimtas ne dėl grėsmės Lietuvos Respublikai, o dėl pareiškėjo neatitikimo Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir UTPĮ) imperatyvioms nuostatoms, t. y. dėl pareiškėjo įtrauktas perspėjimas į SIS, tai lėmė Migracijos departamento pareigą priimti ginčijamą Sprendimą. Aplinkybė, jog pareiškėjas tikėjosi gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nesuponuoja, kad jis turi ir teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam toks leidimas bus išduotas UTPĮ įtvirtintais pagrindais, jeigu jis neatitinka imperatyvių reikalavimų.

9. Atsakovo nuomone, prieš priimdamas ginčijamą Sprendimą, Migracijos departamentas surinko jam prieinamus papildomus duomenis apie pareiškėją ir juos įvertinęs priėjo pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas neatitinka UTPĮ reikalavimų. Be to, pareiškėjas daugiau nenurodė jokių aplinkybių, kurių Migracijos departamentas nebūtų įvertinęs, ar kurios lemtų kitokio pobūdžio sprendimą.

10. Atsakovas tvirtino, jog, priimant ginčijamą Sprendimą, buvo įvertinti Lietuvos Respublikos tarptautiniai įsipareigojimai.

11. Atsakovo vertinimu, Migracijos departamentas, vadovaudamasis proporcingumo principu priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą.

12. Teismo posėdyje atsakovo atstovas papildomai paaiškino, kad Sprendimas priimtas atsižvelgiant į Prancūzijos Respublikos priimtą sprendimą (N forma – Konsultavimosi procedūra pagal 25 straipsnio 1 dalį (toliau – ir N forma)), kuriuo uždrausta pareiškėjui atvykti ir apsigyventi tam tikrose Europos Sąjungos šalyse. Pažymėjo, jog N formoje nurodyti pareiškėjo duomenys yra teisingi.

II. 13. Regionų administracinis teismas 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

14. Teismas nustatė, kad 2024 m. rugsėjo 26 d. pareiškėjas gavo Migracijos departamento Sprendimą, nes dėl pareiškėjo kita Šengeno valstybė į SIS yra įtraukusi perspėjimą dėl draudimo asmeniui atvykti ir apsigyventi, galiojantį iki 2028 m. gruodžio 15 d.

15. Teismas apžvelgė aktualias UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 3 punkto, Reglamento 1987/2006, 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl SIS sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir SIS reglamentas), 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2018/1860 dėl SIS naudojimo neteisėtai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimui nuostatas (toliau – ir Reglamentas 2018/1860).

16. Teismas pažymėjo, jog atsakovas, priimdamas Sprendimą, neturėjo prievolės kvestionuoti Prancūzijos Respublikos įtraukto perspėjimo teisėtumo bei pagrįstumo. Tačiau akcentavo, kad tokią teisę turi pats pareiškėjas – nesutikdamas su Prancūzijos Respublikos kompetentingų institucijų į SIS sistemą įtrauktu perspėjimu, pareiškėjas gali kreiptis į atitinkamas Prancūzijos Respublikos institucijas, kurios galėtų patikrinti į SIS sistemą įtraukto perspėjimo teisėtumą.

17. Teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentus, jog Migracijos departamentas supainiojo pareiškėjo duomenis su kito asmens, kurio labai panašus vardas ir pavardė, kaip deklaratyvius ir nepagrįstus. Nurodė, kad iš 2024 m. rugsėjo 19 d. Prancūzijos Respublikos pateiktos kompetentingų institucijų išvados turinio matyti, jog pareiškėjo asmens duomenys (vardas, pavardė ir gimimo data) yra tapatūs su pareiškėjo pase nurodytais duomenimis, todėl vertino, kad N formoje yra duomenys, iš esmės atitinkantys pareiškėjo asmens duomenis.

18. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, jog pareiškėjas negavo informacijos, kuri pagrįstų, kad jis gali kelti grėsmę Lietuvos Respublikai, teismas pažymėjo, jog jie yra teisiškai nereikšmingi. Nurodė, kad ginčijamas Sprendimas buvo priimtas ne dėl grėsmės Lietuvos Respublikai, o dėl UTPĮ nustatytų imperatyvių nuostatų, kurios suteikė Migracijos departamentui pareigą priimti ginčijamą Sprendimą. Teismas akcentavo, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka UTPĮ reikalavimus. Aplinkybė, kad pareiškėjas tikėjosi gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nesuponuoja, jog jis turi ir teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, kad jam toks leidimas bus išduotas UTPĮ įtvirtintais pagrindais, jeigu jis neatitinka imperatyvių reikalavimų.

19. Teismas pareiškėjo skundo argumentus, jog Migracijos departamentas neįvertino visų aplinkybių, vertino kaip deklaratyvius ir nepagrįstus. Nurodė, kad Migracijos departamentas, prieš priimdamas ginčijamą Sprendimą, surinko jam prieinamus papildomus duomenis apie pareiškėją ir juos įvertinęs, priėjo pagrįstą išvadą, jog jis neatitinka UTPĮ reikalavimų. Be to, pareiškėjas daugiau nenurodė jokių aplinkybių, kurių Migracijos departamentas nebūtų įvertinęs, ar kurios lemtų kitokio pobūdžio sprendimą.

20. Teismas, vadovaudamasis Europos Sąjungos sutarties 67 straipsnio 2 dalies, 80 straipsnio, SIS reglamento 1 straipsnio nuostatomis, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika (pvz., byloje C 606/10), bei SIS reglamento 1 straipsnyje įtvirtintu SIS tikslu (aukšto saugumo lygio užtikrinimas Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos ir saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose), sprendė, kad priimant ginčijamą Sprendimą buvo įvertinti Lietuvos Respublikos tarptautiniai įsipareigojimai.

21. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, jog Migracijos departamento Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatų, gero administravimo principo, ginčijamas Sprendimas nėra tinkamai pagrįstas, įvertinęs VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punkto nuostatas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šių nuostatų taikymo ir aiškinimo aspektu, akcentavo, kad Sprendimas priimtas vertinant nustatytus duomenis dėl į SIS įvesto draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi Prancūzijos Respublikoje. Teismas vertino, jog iš skundžiamo Sprendimo matyti, kokiu pagrindu pareiškėjui neišduotas leidimas laikinai gyventi, nurodytos UTPĮ nuostatos, vertinti pareiškėjo ryšiai Lietuvos Respublikoje. Tai, kad pareiškėjo netenkina Sprendimas, nesudaro pagrindo jį laikyti nemotyvuotu, neobjektyviu ar neproporcingu. Teismas akcentavo, jog Sprendime pagrindžiant teisės normomis yra nurodyta, kodėl pareiškėjui neišduotas leidimas laikinai gyventi, todėl, teismo vertinimu, jis yra tinkamai pagrįstas. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad UTPĮ 50 straipsnio nuostatos imperatyvios ir pareiškėjui taikytos šio straipsnio nuostatos bei neišduotas leidimas laikinai gyventi. Kitos poveikio priemonės pareiškėjui nebuvo taikomos, todėl, teismas sprendė, jog nėra pagrindo vertinti, kad Migracijos departamentas nesilaikė objektyvumo, proporcingumo ar gero administravimo principų. Teismas konstatavo, jog nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad atsakovo priimtas Sprendimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis ar jų turinys neatitinka teisės normų reikalavimų, t. y. Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nurodytus reikalavimus.

22. Teismas sprendė, jog Migracijos departamentas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo bylos medžiagą, įvertino visus surinktus duomenis, Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimus, jame aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimą ir patenkinti jo skundą, o netenkinus šio prašymo – panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, nurodytas skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui. Nurodo, kad jis nežinojo apie atsakovo Sprendime minimą perspėjimą ir tai, kurioje valstybėje jam toks perspėjimas suteiktas. Pareiškėjas pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismo priimtame sprendime buvo vertinamas atsakovo į bylą pateiktas skaitmeninis dokumentas (N forma), kuris nebuvo pasirašytas dokumentą priėmusio specialisto.

25. Pareiškėjas paaiškina, kad teismo posėdyje atsakovas negalėjo žodžiu pakomentuoti, kokia institucija priėmė sprendimą dėl jo įtraukimo į SIS sistemą, negalėjo įvardinti, ar Prancūzijos Respublikos institucija, priėmusi sprendimą dėl pareiškėjo duomenų įtraukimo į SIS sistemą, suvedė būtent pareiškėjo duomenis, kadangi jo asmens kodas buvo sudarytas vien iš 0 ir 1, ir visiškai nesutapo su pareiškėjo asmens kodu, nurodytu pase. Be to, atsakovas nepaaiškino, iš kokios sistemos N forma atsiųsta, bei, kad ši sistema yra oficiali ir iš jos galima daryti išvadą, jog sistema yra aktuali ir pagrįsta.

26. Pareiškėjas teigia, kad teismas, pažeisdamas šalių lygiateisiškumo principą, priėmė šališką sprendimą, kadangi vertino dokumentus, kurie niekaip nebuvo patvirtinti. Pareiškėjo nuomone, jo atveju, tikėtina, jog teismas tokių dokumentų į bylą net nebūtų priėmęs ir vertinęs. Tuo labiau, teismas, vertindamas neoficialius atsakovo į bylą pateiktus dokumentus, visiškai nevertino pareiškėjo į bylą pateiktų oficialių ir patvirtintų dokumentų. Pareiškėjo vertinimu, teismas visiškai neįsitikinęs ir neįvertinęs fakto, kad Pakistano Islamo Respublikoje gali būti didelis kiekis žmonių su tuo pačiu vardu, pavarde ir gimimo metais, priėmė nepagrįstą sprendimą, visiškai neįvertinęs į bylą pateiktų duomenų ir pareiškėjo argumentų.

27. Pareiškėjas pabrėžia, jog iki bylos nagrinėjimo pradžios pateikė į administracinę bylą savo buvusių pasų duomenis nuo 2013 metų iki 2031 metų. Pažymi, kad tokie jo pateikti įrodymai patvirtina faktą, jog pareiškėjas nuo 2013 metų niekada nevyko į Šengeno erdvę, kadangi pasuose nebuvo nė vienos Šengeno valstybės spaudo. Akcentavo, kad teismas, prašomus prijungti dokumentus (pasus) prijungęs ir žodžiu patvirtinęs, jog vertimų į bylą pateikti nėra būtina, juos priėmė, todėl, pareiškėjo nuomone, priimant sprendimą turėjo juos vertinti. Pareiškėjas teigia, kad teismas sprendime visiškai nepasisakė ir nevertino įrodymų apie pareiškėjo pateiktus į bylą dokumentus (pasus) ir šių įrodymų nevertino, t. y. teismas priėmė sprendimą visiškai neįvertinęs pareiškėjo pateiktų įrodymų ir visų į bylą pateiktų duomenų ir paaiškinimų, dėl to priėmė visiškai nepagrįstą sprendimą.

28. Pareiškėjas tvirtina, jog teismas nevertino fakto, kad atsakovo pateiktas dokumentas dėl pareiškėjo nėra susijęs su juo, nes pareiškėjo asmens kodas visiškai nesutampa su pasuose pateiktu, taip pat dokumentas nebuvo nei pasirašytas, nei antspauduotas. Pareiškėjo įsitikinimu, teismas nevertino fakto, kad atsakovo pateikti dokumentai nėra oficialūs ir neįrodo fakto, kodėl pareiškėjui gali būti nesuteiktas leidimas laikinai gyventi.

29. Pareiškėjo vertinimu, atsakovo priimtas Sprendimas yra per griežtas.

30. Pareiškėjas pabrėžia, jog negavo jokios informacijos, kuri pagrįstų, kad jis gali kelti grėsmę Lietuvos Respublikai, o atvirkščiai siekia ir bendradarbiauja su atsakovu ir noriai teikia visą informaciją bei jau susirado naują darbdavį. Kadangi atsakovo Sprendime nėra nurodyta jokių, t. y. netgi bendriausių ir abstrakčiausių faktų, pagrindžiančių išvadą, kodėl pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, todėl, pareiškėjo nuomone, Migracijos departamento Sprendimas negalėjo būti pripažintas teisėtu vien dėl šios priežasties.

31. Pareiškėjas akcentuoja, jog nėra padaręs jokių pažeidimų savo gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu. Pažymi, kad svarbus aspektas yra tas, jog Migracijos departamento turimais duomenimis, kita Šengeno valstybė narė į SIS įtraukė perspėjimą dėl draudimo asmeniui atvykti ir apsigyventi, galiojantį iki 2028 m. gruodžio 15 d. Perspėjimas atvykti neįvardintas ir neatskleisti tokio perspėjimo motyvai, todėl, pareiškėjo teigimu, jis yra neteisėtas. Nurodo, kad atsakovas su Sprendimu nepateikė jokių duomenų apie perspėjimo įvedimo aplinkybes ir į kurias valstybes pareiškėjui yra uždrausta atvykti, todėl, teikdamas atsiliepimą į skundą, atsakovas šiuos duomenis turi pateikti ir pagrįsti nurodytą sprendimo dalį. Atsakovas nepateikė oficialių ir tinkamai patvirtintų dokumentų, kurie pagrįstų faktą, jog pareiškėjas yra įtrauktas kitoje valstybėje (Prancūzijos Respublikoje) į SIS sistemą.

32. Pareiškėjas tvirtina, kad atsakovas Sprendimą priėmė nenustatęs visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyręs.

33. Pareiškėjas laikosi pozicijos, jog jo skundas turi būti patenkintas visa apimtimi, Sprendimas turi būti panaikintas, o pareiškėjui turi būti išduodamas leidimas laikinai gyventi. Tvirtina, kad atsakovas neįrodė kokia valstybė ir kada įtraukė pareiškėjo duomenis, kai pareiškėjas prieš tai nebuvo ir nesilankė jokioje kitoje Šengeno valstybėje. Pareiškėjas akcentuoja, jog pateikė visus dokumentus, patvirtinančius, kad jis niekada nesilankė Šengeno teritorijoje nuo 2013 metų, todėl prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

34. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti ir palikti galioti Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimą.

35. Atsakovas nurodo, jog atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl Prancūzijos Respublikos institucijos, kuri įvedė perspėjimą į SIS ir duomenis pateikė išraše (N formoje). Pažymi, kad SIS yra viena iš pagrindinių kompensuojamųjų priemonių, padedančių išlaikyti aukštą saugumo lygį Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, nes ji padeda vykdyti nacionalinių kompetentingų institucijų, visų pirma, sienos apsaugos pareigūnų, policijos, muitinės institucijų, imigracijos institucijų ir institucijų, atsakingų už nusikalstamų veikų prevenciją, tyrimą, atskleidimą ar baudžiamąjį persekiojimą už jas arba bausmių vykdymą, operatyvinį bendradarbiavimą. Į šią sistemą perspėjimus gali įvesti valstybės narės kompetentinga institucija. Akcentuoja, jog Migracijos departamentas nustatė, kad Prancūzijos Respublika į SIS įtraukė perspėjimą dėl pareiškėjui taikomo draudimo atvykti ir apsigyventi Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje, galiojantį iki 2028 m. gruodžio 15 d. Todėl ginčijamas Sprendimas priimtas remiantis kompetentingos Prancūzijos Respublikos institucijos sprendimu ir tokiu būdu įgyvendinamas Prancūzijos Respublikos sprendimas neleisti užsieniečiui atvykti į valstybių narių teritoriją, kadangi tokią pareigą numato Reglamentas 1987/2006.

36. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, jog Migracijos departamentas supainiojo pareiškėjo duomenis su kito asmens, kurio labai panašus vardas ir pavardė. Pažymi, kad iš 2024 m. rugsėjo 19 d. Prancūzijos Respublikos pateiktos kompetentingų institucijų išvados turinio matyti, jog pareiškėjo asmens duomenys (vardas, pavardė, gimimo data ir šalis bei tautybė) yra tapatūs su pareiškėjo pase nurodytais duomenimis, todėl, atsakovo vertinimu, laikytina, kad N formoje yra duomenys, iš esmės atitinkantys pareiškėjo asmens duomenis. Migracijos departamentas taip pat nesutinka su pareiškėjo skundo argumentais, kad Pakistano Islamo Respublikoje gali būti daug asmenų, kurių gimimo data ir asmenvardžiai sutampa su pareiškėjo. Atsakovas, pasisakydamas dėl SIS išraše (N formoje) esančio pareiškėjo asmens kodo, atkreipia dėmesį, jog tai yra Šengeno ID (asmens) numeris, o ne pareiškėjo. Atsakovo nuomone, jeigu pareiškėjas nesutinka su Prancūzijos Respublikos kompetentingų institucijų į SIS sistemą įtrauktu perspėjimu, jis gali kreiptis į atitinkamas Prancūzijos Respublikos institucijas, kurios galėtų patikrinti į SIS sistemą įtraukto perspėjimo teisėtumą ar skųsti tokius veiksmus Prancūzijos Respublikos kompetentingoms institucijoms.

37. Atsakovas pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad jis negavo jokios informacijos, kuri pagrįstų, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę Lietuvos Respublikai, vertino kaip teisiškai nereikšmingus, nes ginčijamas Sprendimas buvo priimtas ne dėl grėsmės Lietuvos Respublikai, o dėl UTPĮ nustatytų imperatyvių nuostatų, kurios suteikė Migracijos departamentui pareigą priimti ginčijamą Sprendimą. Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka UTPĮ reikalavimus. Aplinkybė, kad pareiškėjas tikėjosi gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nesuponuoja, jog jis turi ir teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, kad jam toks leidimas bus išduotas UTPĮ įtvirtintais pagrindais, jeigu jis neatitinka imperatyvių reikalavimų.

38. Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog Migracijos departamentas neįvertino visų aplinkybių. Pažymi, kad Migracijos departamentas, prieš priimdamas ginčijamą Sprendimą, surinko jam prieinamus papildomus duomenis apie pareiškėją ir juos įvertinęs priėjo pagrįstą išvadą, jog jis neatitinka UTPĮ reikalavimų. Be to, pareiškėjas daugiau nenurodė jokių aplinkybių, kurių Migracijos departamentas nebūtų įvertinęs, ar kurios lemtų kitokio pobūdžio sprendimą.

39. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo, ESTT praktika, pažymi, kad, priešingai nei teigia pareiškėjas, ginčijamas Sprendimas yra proporcinga priemonė – jis nėra per griežtas.

40. Atsakovas teigia, jog pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo pareiškėjas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus ir byloje esančius įrodymus, priėjo pagrįstą išvadą, jog Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų.

41. Atsakovo vertinimu, ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvai išdėstyti adekvačiai, aiškiai ir pakankamai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 42. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dėl to, kad kita Europos Sąjungos valstybė į SIS įtraukė perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, galiojantį iki 2028 m. gruodžio 15 d., teisėtumo ir pagrįstumo.

43. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog Sprendimas atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu, priimtas įvertinus Prancūzijos Respublikos kompetentingos institucijos į SIS įvestą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, pareiškėjo ryšius Lietuvos Respublikoje, atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nurodytus reikalavimus, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

44. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs byloje pateiktus įrodymus ir nenustatęs visų ginčui išspręsti svarbių aplinkybių, priėmė sprendimą, kuris negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

45. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 ir 2 d.), nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis: UTPĮ 35 straipsnio, nustatančio atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindus, 1 dalies 3 punkte nustatyta, jog atsisakoma išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui, jeigu dėl jo kita Šengeno valstybė į SIS yra įtraukusi įspėjimą dėl neįsileidimo pagal Reglamento Nr. 1987/2006 nuostatas, perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal SIS Reglamento nuostatas arba perspėjimą dėl užsieniečio grąžinimo pagal Reglamento 2018/1860 nuostatas kartu su draudimu atvykti ir nėra pagrindo išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų arba jis yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą.

46. Bylos duomenimis, pareiškėjas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė tuo pagrindu, kad uždaroje akcinėje bendrovėje „Logibaltika“ ketina dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, Lietuvos Respublikos nacionalinės SIS duomenimis nustatęs, kad kita Šengeno valstybė (Prancūzijos Respublika) į SIS įtraukė perspėjimą dėl draudimo asmeniui, kurio vardas, pavardė ir gimimo data yra analogiški pareiškėjo, atvykti ir apsigyventi, iš Prancūzijos Respublikos SIRENE biuro gavo duomenis, kad asmeniui, kurio pavardė – H., vardas – A., gimimo data – (duomenys neskelbtini), lytis – vyras, pilietybė (vertime klaidingai nurodyta – tautybė, nes tokie duomenys paprastai nėra nurodomi SIS, be to, Pakistanas – daugiatautė valstybė) – Pakistano, gimimo – vieta – Pakistanas Sialkotas (Sialkot), asmens kodas – (duomenys neskelbtini), neleidžiama atvykti ir būti valstybių narių teritorijoje (priežastis Reglamento 2018/1861 24 ir 25 straipsniai); sprendimą priėmusi institucija – Rytų Pirėnų prefektūra, sprendimo priėmimo data – 2017 m. balandžio 10 d., jo galiojimo trukmė – 2057 m. balandžio 10 d.

47. Tačiau pareiškėjo asmens duomenys nesutampa su iš Prancūzijos Respublikos SIRENE biuro gautais duomenimis: sutampa pavardė (H.), vardas (A.), gimimo data ((duomenys neskelbtini)), lytis (vyras), pilietybė (Pakistano), tačiau pareiškėjo nurodyta gimimo vieta, nurodyta ir jo asmens dokumente – Pakistanas Gudžranvala (Gujranwala), o ne Sialkotas (Sialkot).

48. Viešai prieinamais duomenimis Gudžranvala (Gujranwala) ir Sialkotas (Sialkot) yra skirtingi miestai Pakistano Islamo Respublikos Pandžabo provincijoje, todėl vien dėl šios priežasties savaime pagrindo manyti, kad į SIS įtrauktas perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi būtent pareiškėjui, dar nėra. Toks aptartų duomenų neatitikimas, įvertinus Pakistano Islamo Respublikos gyventojų skaičių (2023 m. duomenimis – 241,5 mln.), vardo ir pavardės populiarumą, vertinant vien viešai prieinamais duomenimis (pavyzdžiui, asmuo, kurio vardas ir pavardė – A. H., yra Pakistano kriketo, populiariausios sporto šakos šioje šalyje, rinktinės žaidėjas), apeliacinio teismo vertinimu, neturi būti ignoruojamas priimant tokį kaip ginčijamas Sprendimą, juo labiau, kad kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovas nesiėmė jokių veiksmų jiems pašalinti: nors pagal 2017 m. balandžio 10 d. galiojusio 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – Reglamentas Nr. 1987/2006) 23 straipsnio 1 dalies nuostatas, perspėjimas negali būti įvestas neturint duomenų, nurodytų 20 straipsnio 2 dalies a, d, k ir l punktuose (pavardės, vardo, lyties, sprendimo, kurio pagrindu pateikiamas perspėjimas, veiksmas, kurio turi būti imtasi), kaip nustato 20 straipsnio 2 dalis nustato, kad apie asmenis, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas, pateikiama informacija, nurodyta a–m punktuose nurodyta informacija, iš jų – ir visi išskirtiniai objektyvūs nekintami fiziniai požymiai; gimimo vieta ir data; nuotraukos; pirštų atspaudai; sąsaja (- os) su kitais perspėjimais, pateiktais SIS II pagal 37 straipsnį.

49. Įvertinus, kad perspėjimai, įvesti į SIS II pagal Reglamento Nr. 1987/2006, yra laikomi ne ilgiau nei jų reikia tiems tikslams, kuriems jie buvo įvesti, pasiekti, per trejus metus nuo perspėjimo įvedimo į SIS II perspėjimą pateikusi valstybė narė peržiūri būtinybę jį laikyti (Reglamento Nr. 1987/2006 29 str. 1 ir 2 d.), o Rytų Pirėnų prefektūros 2017 m. balandžio 10 d. sprendimu taikytas draudimo laikotarpis (atvykti ir būti valstybių narių teritorijoje iki 2057 m. balandžio 10 d.) objektyviai yra tikrai ilgas, manytina, kad pagrindas įvesti perspėjimą į SIS II buvo tikrai reikšmingas, sprendimas buvo priimtas turint daugiau duomenų apie asmenį nei nurodyta Reglamento Nr. 1987/2006 23 straipsnio 1 dalyje, todėl atsakovas turėtų turėti galimybę išaiškinti, ar iš tiesų perspėjimas į SIS II buvo įvestas dėl pareiškėjo.

50. Kadangi atsakovo ginčijamo Sprendimo išvados dėl pareiškėjo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi šalyje yra klaidingos, padarytos tinkamai neišsiaiškinus visų aplinkybių, užtikrinančių sprendimo pagrįstumą, ginčijamas Sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir yra naikintinas (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.).

51. Kadangi tokio procesinio sprendimo priėmimas savaime suponuoja pareigą atsakovui baigti administracinę procedūrą, teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėjamoje situacijoje, t. y. esant pareiškėjo ir į SIS II įvestų duomenų neatitikimui, pareiga pagrįsti Sprendimo atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu tenka atsakovui, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas iš tiesų gali kreiptis į perspėjimą priėmusios valstybės kompetentingą instituciją, nėra reikšminga; pareiškėjo teiginiai, kad įrašai jo pase patvirtina, jog jis nebuvo atvykęs į Šengeno erdvę ir pan., nėra pagrįsti, nes egzistuoja toks reiškinys kaip nelegali migracija.

52. Kiti šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai, iš jų – pareiškėjo teiginiai, grindžiami ginčo teisinių santykių nereglamentuojančių teisės normų nuostatomis bei jų aiškinimo ir taikymo teismine praktika, nėra reikšmingi, todėl dėl jų nėra pasisakoma.

53. Kadangi atsakovo ginčijamo Sprendimo išvados dėl pareiškėjo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi šalyje yra klaidingos, padarytos tinkamai neišsiaiškinus visų aplinkybių, užtikrinančių sprendimo pagrįstumą, ginčijamas Sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir yra naikintinas (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.).

54. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo santykius, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (ABTĮ 147 str.), todėl pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas.

55. Prašymai dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nėra pateikti, todėl šis klausimas nėra sprendžiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo A. H. apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo A. H. skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. 24S217634.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė