2013-06-27 Nr. AB-3147-3-65-3-00059-2012-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492-1022/2013

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00059-2012-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 11.4.1; 11.5.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Valančiaus ir Virginijos Volskienės (pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. D. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. D. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Utenos skyriui dėl administracinių sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo B. K.).

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartimi bei 2012 m. rugsėjo 18 d. nutartimi buvo priimti šie P. D. skunde (I t., b. l. 2–6) ir skundo papildymuose (I t., b. l. 53–55, 105–106) suformuluoti reikalavimai:

1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Utenos žemėtvarkos skyriaus (toliau – ir Utenos skyrius) 2011 m. gruodžio 13 d. sprendimą Nr. 41SS-(14.41.45.)-658 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ ir Tarnybos 2012 m. vasario 21 d. sprendimą Nr. 1SS-(9.5)-329 „Dėl skundo nagrinėjimo“;

2) panaikinti Utenos rajono Pakalnių kadastro vietovės žemėtvarkos projekto, patvirtinto Utenos apskrities viršininko 2008 m. lapkričio 11 d. įsakymu Nr. 16-1217, dalį, kuria numatyta ginčo miškų ūkio paskirties žemės sklypą Nr. 131-1 perduoti Z. K.;

3) įpareigoti atkurti pareiškėjui nuosavybės teises į žemės sklypą, esantį tarp P. D. priklausančio žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir Gelužio ežero, arba įpareigoti atsakovą minėtą žemės sklypą parduoti P. D..

4) panaikinti Tarnybos Utenos skyriaus 2012 m. vasario 9 d. sprendimą Nr. 41SD-(14.41.104)-396 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“.

Paaiškino, kad jis Utenos rajone, Leliūnų seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teise valdo 1,20 ha ploto žemės sklypą, į kurio 0,13 ha dalį nuosavybės teisės buvo atkurtos Utenos apskrities viršininko 2003 m. liepos 15 d. sprendimu Nr. 13-4928, pakeistu Utenos apskrities viršininko 2007 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. 61-17, o 1,07 ha dalį pareiškėjas privatizavo kaip asmeninio ūkio žemę. Pareiškėjas, paaiškino, kad iš tuometinio Utenos rajono žemėtvarkos skyriaus gavęs 2007 m. sausio 12 d. raštą Nr. 17.3-46 apie neteisingai paženklintą perduodamą neatlygintinai lygiavertį turėtajam žemės sklypą, įtraukiant į jį 0,07 ha ploto mišką, neginčijo Utenos apskrities viršininko ir jo įgaliotų institucijų veiksmų.

Teigė, kad tikėjosi, jog ateityje jis galės šį sklypą įsigyti privačion nuosavybėn, ir nemanė, kad jis gali būti pripažintas laisva valstybine žeme. Tačiau 2011 m. spalio 27 d. gavo pranešimą apie nurodyto sklypo Nr. 131-1 ženklinimą Z. K. paveldėtojams. Nesutikdamas su tuo, pareiškėjas skundais kreipėsi į Utenos rajono žemėtvarkos skyrių bei Tarnybą, kurie skundų netenkino. Nurodė, kad Utenos rajono žemėtvarkos skyriaus sprendimas nepagrįstas, nes ši institucija rėmėsi tik tuo, kad Z. K., 8 eiliškumo grupės pretendento, įpėdinė B.

K. turėjo teisę pirmiau nei pareiškėjas pasirinkti ginčo sklypą, ir tai, jog pareiškėjas neturi teisės atkurti nuosavybės teisių į ginčo miško sklypą. Teigė, kad atsakovas neatsižvelgė į tai, jog ginčo sklypas atitinka Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) 10 straipsnio 5 dalyje numatytas sąlygas, nesiūlė pareiškėjui pirkti šį miško sklypą, besiribojantį su jo žemės ūkio paskirties žemės sklypu. Taip pat pareiškėjas teigė, jog apskritai abejotina, ar ginčo sklypas gali būti priskirtas miškui, nes jis neatitinka Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (toliau – ir Miškų įstatymas) 2 straipsnyje pateikto miško apibrėžimo.

Faktą, jog ginčo sklypas nėra miškas, patvirtina ir VĮ Valstybinio miškotvarkos instituto pateikto 2010 metų Miškų kvartalų žemėlapio, kuriame teritorija prie Gelužio ežero nėra parodyta kaip miško teritorija. Taip pat pareiškėjas teigė, kad įgyvendinant Pakalnių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, jis, kaip 10 eiliškumo pretendentas, 1,89 ha ploto žemės sklypą pasirinko tik dėl to, kad jam nebuvo žinoma aplinkybė, jog prie Gelužio ežero esantis ginčo sklypas yra priskirtas laisvai valstybinei žemei.

Mano, kad kol nėra priimtas sprendimas atkurti nuosavybės teises Z. K., nėra kliūčių iš naujo projektuoti ir tvirtinti Z. K. skirtus sklypus.

Atsakovai Tarnyba ir Utenos skyrius atsiliepimais į skundą (I t., b. l. 118–121, 184–185) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad nuosavybės teisių atkūrimo P. D. ir Z. K. klausimai buvo sprendžiami remiantis šiems asmenims parengtomis išvadomis dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn. Nurodė, kad atsižvelgus į Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 16 straipsnio nuostatas ir remiantis 1999 m. vasario 10 d. išvada Nr. 1064, P. D. turėjo teisę gauti lygiavertį turėtajam žemės sklypą. Pagal Z. K. parengtą 2006 m. sausio 5 d. išvadą Nr. 18-1148, šis pretendentas turi teisę atkurti nuosavybės teises į miško ir žemės sklypus, kurie priskirti valstybės išperkamai žemei. Atsakovai nurodė, kad remiantis Žemės reformos įstatymo 10 straipsniu, P. D. patenka į 10 eiliškumo pretendentų grupę, o Z. K. – į 8. Atsakovai nurodė, kad atkuriant nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, kuris pagal Atkūrimo įstatymą negrąžinamas natūra, yra laikomasi šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nurodyto lygiavertiškumo principo. Vykdant žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo darbus, P. D. buvo suprojektuotas 1,68 ha ploto žemės sklypas Nr. 143, o Z. K. – trys bendro 6,72 ha ploto miškų ūkio paskirties sklypai, tarp jų – ir ginčo sklypas. Nurodė, kad parengtas Pakalnių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas buvo patvirtintas Utenos apskrities viršininko 2008 m. lapkričio 8 d. įsakymu Nr. 16-1217. Atsakovai nurodė, kad 2008 metais, kai buvo rengiamas nurodytas žemės reformos žemėtvarkos projektas, ginčo sklypas buvo priskirtas miškui, todėl jis P. D. negalėjo būti perduotas nuosavybėn neatlygintai už žemę, priskirtą grąžintinam nekilnojamajam turtui. Atsakovai tvirtino, kad miškų ūkio paskirties sklypas Nr. 131-1 Z. K. buvo suprojektuotas laikantis teisės aktų reikalavimų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo B. K. atsiliepimu (I t., b. l. 115) prašė P. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą, nurodydama, kad Utenos apskrities viršininko 2008 m. lapkričio 11 d. įsakymas Nr. 16-1217 yra teisėtas.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimu (I t., b. l. 200–208) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas neginčija nei savo, nei Z. K. eiliškumo pagal Žemės reformos įstatymo 10 straipsnį, nustatyto Panevėžio apskrities viršininko 2007 m spalio 10 d. įsakymu Nr. 16-782. Teismas, įvertinęs byloje nustatytus faktinius duomenis apie pareiškėjo ir Z. K. gyvenamąsias vietas, perduodamų neatlygintinai lygiaverčių turėtiesiems žemės sklypų buvimo vietas, buvusių savininkų valdyto nekilnojamojo turto priskyrimą grąžintinam ar valstybės išperkamam turtui, vadovaudamasis Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 8 ir 10 punktų nuostatomis, nusprendė, kad tiek Tarnybos Utenos skyriaus 2011 m. gruodžio 13 d. sprendimo Nr. 41SS-(14.41.45)-658, tiek ir Tarnybos 2012 m. vasario 21 d. sprendimo Nr. 1SS-(9.5)-329 išvados apie Utenos apskrities viršininko 2007 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 16-782 nustatytą P. D. ir Z. K. eiliškumą yra pagrįstos faktinėmis aplinkybėmis ir teisės normomis.

Teismas, įvertinęs bylos duomenis, padarė išvadą, kad tuometiniai viešojo administravimo subjektai, vykdę Pakalnių kadastro vietovėje žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo rengimo ir įgyvendinimo darbus, laikėsi Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodikos (toliau – Metodika), patvirtintos Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 31, 33, 36 ir 37 punktų reikalavimų: pretendentų susirinkimai buvo organizuojami tik Utenos apskrities viršininkui 2007 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 16-782 patvirtinus sąrašą; pretendentų susirinkimai vyko pagal Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio nustatytą eiliškumą; B. K. ir P. D. perduodamus neatlygintinai lygiaverčius turėtiems sklypus rinkosi laisvos valstybinės žemės plotuose; pretendentų sutikimai dėl suprojektuotų žemės sklypų ir suderinimas buvo įforminti parašais Metodikos 5 priede patvirtintame žiniaraštyje. Atsižvelgęs į tai, kad B. K., kaip Z. K., patenkančio į 8 eiliškumo grupę, įpėdinė, perduodamus neatlygintinai lygiaverčius turėtiems sklypus laisvos valstybinės žemės plotuose turėjo teisę rinktis pirmiau nei į paskesnę, 10 pretendentų eiliškumo grupę, įrašytas P. D., teismas padarė išvadą, kad B. K., 2008 m. sausio 3 d. pretendentų susirinkime pasirinkusi 0,37 ha miško sklypą Nr. 131-1, esantį Utenos rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, laisvos valstybinės žemės sklype Nr. 26-1, pareiškėjo teisės rinktis sklypus likusiuose laisvos valstybinės žemės plotuose nepažeidė.

Teismas rėmėsi Metodikos 37 bei 60 punktais ir pažymėjo, kad P. D. 2008 m. kovo 17 d. vykusiame 10 eiliškumo grupės pretendentų susirinkime nesutikimo dėl pasirinkto 1,68 ha ploto žemės sklypo Nr. 143 nereiškė, byloje nepateikta duomenų, kad po šio susirinkimo pareiškėjas Metodikos 60 punkte nustatyta tvarka būtų pareiškęs pretenzijas dėl jam suprojektuoto žemės sklypo vietos ir ribų. Iš byloje esančių P. D. prašymų ir skundų teismas nustatė, kad jis pretenzijas, susijusias su Utenos apskrities viršininko 2008 m. lapkričio 11 d. įsakymu Nr. 16-1217 Z. K. patvirtinto ginčo sklypo Nr. 131-1, ėmė reikšti tik gavęs 2011 m. spalio 20 d. kvietimą atvykti į šiam asmeniui suprojektuotų sklypų ženklinimą. Todėl teismas padarė išvadą, kad Utenos apskrities viršininkas, negavęs duomenų apie P. D. pareikštas nurodyto pobūdžio pretenzijas, turėjo pagrindą priimti 2008 m. lapkričio 11 d. įsakymą Nr. 16-1217 ir patvirtinti sąrašą piliečių, kuriems Leliūnų seniūnijoje, Pakalnių kadastro vietoje žemės reformos žemėtvarkos projekto papildyme suprojektuoti žemės, miško ir vandens telkinių sklypai, į kurį pareiškėjas P. D. ir jam suprojektuotas aukščiau paminėtas žemės ūkio paskirties sklypas buvo įtraukti 150 eilute, o Z. K. ir jam suprojektuotas miškų ūkio paskirties sklypas Nr. 131-1 – 71-ąja eilute.

Iš byloje esančio Pakalnių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto autoriaus A. M. paaiškinimo, žemės sklypo paženklinimo-parodymo plano ir brėžinio teismas nustatė, kad 2006 m. rugsėjo 14 d. ženklinant Utenos rajone, (duomenys neskelbtini) kaime esantį žemės sklypą Nr. 10-4, jis buvo paženklintas iki pat Gelužio ežero pakrantės, o su šiuo ežeru besiribojanti ir medžiais apaugusi teritorija, kurios plotas 0,07 ha, buvo įvardinta kaip saugotinų medžių ir krūmų želdinių plotas. Iš VĮ Valstybinio miškotvarkos instituto pateiktos Utenos rajono savivaldybės Pakalnių kadastro vietovės (8250) Miškų priskyrimo miškų grupėms žemėlapio, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 21 d. nutarimu Nr. 1651, ištraukos, teismas nustatė, kad vykdant Utenos apskrities viršininko 2007 m. rugsėjo 6 d.

įsakymu patvirtintą Pakalnių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, aukščiau nurodyta medžiais apaugusi teritorija buvo priskirta miškui. Paaiškėjus šioms aplinkybėms, tuometinis Pakalnių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto autorius 2006 m. rugsėjo 14 d. naujai paženklino žemės sklypą Nr. 10-4, parengė šio sklypo naują planą ir jį bei Utenos apskrities viršininko sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo projektą 2007 m. sausio 8 d. suderino su P. D.. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas 2007 m. rugpjūčio 23 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi, reg.

Nr. DM-5170, iš Lietuvos valstybės nusipirko keturis žemės sklypus, tarp jų ir Utenos rajone, (duomenys neskelbtini) kaime esančio žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1,07 ha dalį. Pažymėjo, kad Utenos apskrities viršininkas 2007 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. 61-17 naujai išdėstė 2003 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. 13-4928. Tuometinis Utenos rajono žemėtvarkos skyrius 2007 m. sausio 12 d. raštu Nr. 17.3-46 informavo P. D. apie keturių asmeninio ūkio žemės sklypų privatizavimo eigą, neteisingai paženklintą asmeninio ūkio žemės sklypą Nr. 10-4, įjungiant į jį 0,07 ha miško plotą.

Teismas taip pat nustatė, kad VĮ Registrų centro Utenos filialas P. D. nuosavybės teises į žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 13/120 dalį Nekilnojamojo turto registre įregistravo pagal pareiškėjo įgalioto asmens 2007 m. birželio 4 d. prašymą, o nuosavybės teises į žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1,07 ha dalį – pagal paties pareiškėjo 2007 m. rugpjūčio 23 d. prašymą Nr. 1-290448. Pareiškėjas 2012 m. kovo 12 d. skundu teismui buvo pateikęs prašymą panaikinti Utenos apskrities viršininko 2007 m. sausio 31 d.

įsakymą Nr. 61-17, kuriuo buvo pakeistas Utenos apskrities viršininko 2003 m. liepos 15d. sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau nustačius, kad jis apie šį skundžiamą administracinį aktą žinojo vėliausiai nuo 2007 metų gegužės mėnesio, t. y. gavęs Utenos 2007 m. gegužės 3 d. raštą Nr. (1.21)-9-2990 ir 2007 m. sausio 31 d. įsakymą Nr. 61-17 bei 2003 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. 13-4928, teismas 2012 m. balandžio 10 d. nutartimi nurodytą reikalavimą atsisakė priimti. Todėl teismas sprendė, jog darydamas išvadas neturi pagrindo nesiremti aukščiau įvardintais administraciniais sprendimais, kuriais išspręsti nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui klausimai, bei Nekilnojamojo turto registre įrašytais duomenimis apie P. D. nuosavybės teisėmis valdomus žemės sklypus.

Iš P. D. pateikto VĮ Valstybinio miškotvarkos instituto Miško kvartalo žemėlapio teismas nustatė, kad jį Valstybinės miškotvarkos tarnyba parengė 2010 metais, t. y. jau po to, kai Utenos apskrities viršininkas 2008 m. lapkričio 11 d. įsakymu Nr. 16-1217 patvirtino suprojektuotus B. K. miškų ūkio paskirties sklypą Nr. 131-1, o P. D. – žemės ūkio paskirties sklypą Nr. 143. Todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog šiuo metu teritorija, į kurią patenka B. K. pasirinktas ir jai patvirtintas miškų ūkio paskirties sklypas Nr. 131-1, nebepriskiriama miškui, nesudaro pagrindo teigti, kad, vykdant Utenos apskrities viršininko 2007 m. rugsėjo 6 d. įsakymu Nr. 16-674 patvirtinto Pakalnių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos reformos projekto papildymo įgyvendinimo darbus, sklypas Nr. 131-1, kaip miškų ūkio paskirties sklypas, Z. K. suprojektuotas ir patvirtintas nepagrįstai.

Nagrinėdamas pareiškėjo argumentą, kad Utenos skyrius nepagrįstai nesvarstė jo prašymo pirkti ginčo sklypą Nr. 131-1, teismas iš Utenos apskrities viršininko 2007 m. rugsėjo 6 d. įsakymo Nr. 16-674 nustatė, kad šio įsakymo 1.5 punkte buvo numatyta, jog pretendentų, pageidaujančių Pakalnių kadastro vietovėje gauti žemę nuosavybėn neatlygintinai, ją pirkti, nuomoti iš valstybės, naudotis neatlygintinai ar patikėjimo teise, prašymų padavimo terminas yra iki 2007 m. rugsėjo 20 d. Pareiškėjas iki nurodytos datos tebuvo padavęs prašymus privatizuoti asmeninio ūkio žemę bei pagal 1999 m. vasario 19 d. išvadą suprojektuoti lygiavertį sklypą. Prašymas, susijęs su nuosavybės teisės į buvusio savininko V. D. valdytą žemę atkūrimu, buvo sukonkretintas pareiškėjo 2008 m. kovo 1 d. prašymu. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad P. D. iki nurodytos datos prašymo pirkti miško sklypą nebuvo pateikęs, todėl nėra pagrindo atsakovus įpareigoti iš naujo svarstyti ginčo sklypo projektavimo ir tvirtinimo klausimus.

Teismas nurodė, jog P. D. ir Z. K. parengtų išvadų duomenys patvirtina, kad abu pretendentai nuosavybės teises į buvusių savininkų valdytą žemę siekė atkurti gaudami perduodamą lygiavertį turėtajam nekilnojamąjį turtą. Tačiau visa V. D., M. valdyta 2,02 ha ploto žemė, į kurią atkurti nuosavybės teises pretendavo P. D., yra priskiriama grąžintinai žemei, o buvusiam savininkui A. K. priklausiusios 3,41 ha ploto žemės, į kurią nuosavybės teises siekė atkurti Z. K., 1,01 ha dalis priklauso valstybės išperkamai žemei, o 2,40 ha – valstybės išperkamam miškui. Teismas rėmėsi Atkūrimo įstatymo 16 straipsniu ir įvertinęs faktines aplinkybes pagrįstais pripažino atsakovų teiginius, kad pagal galiojančius teisės aktus, P. D. nuosavybės teisės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn kaip lygiavertį turėtam miškų ūkio paskirties sklypą Nr. 131-1, negalėjo būti atkurtos, nes buvęs savininkas V. D., M., nuosavybės teisėmis miško nevaldė. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjo ginčijamas Tarnybos Utenos skyriaus 2011 m. gruodžio 13 d. raštas Nr. 41SS-(14.41.45)-658, Tarnybos 2012 m. vasario 21 d. raštas Nr. 1SS-99.5)-329, kurie buvo priimti, išnagrinėjus P. D. skundus, yra teisėti, t. y. pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis bei teisės normomis, todėl pagrindo juos naikinti nėra.

Teismas taip pat nustatė, kad P. D., kuris 2011 m. lapkričio 2 d. ir 2011 m. lapkričio 7 d. Utenos skyriui jau buvo pateikęs tris skundus, 2011 m. gruodžio 20 d. dar kartą kreipėsi į šį atsakovą su prašymu, kuriame ginčijo miškų ūkio paskirties sklypų suprojektavimą Z. K., prašė juos iš naujo paženklinti bei rasti būdą atkurti pareiškėjui nuosavybės teises į Utenos rajone, (duomenys neskelbtini) kaime esantį sklypą, esantį teritorijoje tarp pareiškėjui priklausančio žemės sklypo ir Gelužio ežero. Teismas pažymėjo, kad Utenos skyrius 2012 m. vasario 9 d. raštu Nr. 41SD-(14.41.104)-396 pareiškėjui atsakė, kad įvardintas žemės sklypas Z. K. suprojektuotas ir patvirtintas teisėtai, todėl šis sklypas pareiškėjui negali būti parduotas. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalimi bei Išankstinio ginčų nagrinėjimo Nacionalinėje žemės tarnyboje prie Žemės ūkio ministerijos ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų šios tarnybos direktoriaus 2010 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 1P-90, 5 punktu ir išanalizavęs P. D. teismui ir atsakovams keliamų ginčytinų klausimų pobūdį, nurodytas faktines aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindė savo skundus, bei nagrinėjant administracinę bylą nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo naikinti Utenos skyriaus 2012 m. vasario 9 d. raštą Nr. 41SD-(14.41.104)-396.

Teismas pažymėjo, jog nustačius, kad įgalioti viešojo administravimo subjektai, vykdydami Utenos rajono Leliūnų seniūnijoje Pakalnių kadastro vietovėje žemės reformą ir įgyvendindami jiems priskirtas funkcijas, laikėsi Atkūrimo įstatymo 6, 16 straipsnių, Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio bei Metodikos nuostatų ir teisėtai priėmė administracinius sprendimus, kuriais pretendentui Z. K. suprojektavo ir patvirtino 0,37 ha ploto miškų ūkio paskirties sklypą Nr. 131-1, ir konstatavo, jog nėra pagrindo įpareigoti Tarnybą atkurti pareiškėjui nuosavybės teises į šį sklypą ar jį P. D. parduoti.

III. Pareiškėjas P. D. padavė apeliacinį skundą (II t., b. l. 1–4), kuriuo prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Apeliacinį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:

1. Akcentuoja, jog apie jo siekį įsigyti privačion nuosavybėn Utenos žemėtvarkos skyriui buvo žinoma – tai patvirtina ir A. M. 2004 m. sausio 13 d. paaiškinimas Utenos rajono žemėtvarkos skyriui, kuriame jis nurodė, kad ženklinant asmeninio ūkio žemės sklypą pretendentui pageidaujant prie sklypo Nr. 10-4 prijungta 0,07 ha mišku apaugusios žemės.

2. Teigia, kad Utenos žemėtvarkos skyrius, disponuodamas didesnėmis teisinėmis ir faktinėmis žiniomis, ginčo sklypą laikydamas kaip mišką turėjo vadovautis gero administravimo principais ir paaiškinti pareiškėjui apie galimybę pirkti ginčo sklypą. Vietoje to, suformavo pareiškėjo nuomonę, kad ginčo sklypas apskritai negali būti įgytas privačion nuosavybėn.

3. Pažymi, kad Utenos žemėtvarkos skyrius, vykdydamas nuosavybės teisių atkūrimą Z. K. vardu, prieš ženklindamas Z. K. vardu suprojektuotą žemės sklypą, neišsiaiškino dabartinės situacijos, t. y. kokį statusą turi teritorija prie Gelužio ežero, nes šiuo metu ginčo sklype nėra miško. Tai patvirtina VĮ Valstybinio miškotvarkos instituto Miško kvartalų žemėlapis 2010 m. Mano, kad šiuo metu ginčo sklype nesant miško, tolesnis nuosavybės teisių atkūrimo procesas Z. K. vardu yra neteisėtas.

4. Nurodo, kad 8 eiliškumo, kuriam priklauso Z. K., ir 10 eiliškumo, kuriam priklauso pareiškėjas, pretendentų grupės susirinkimai vyko skirtingomis dienomis, todėl pareiškėjas nežinojo, jog ginčo žemės sklypą pasirinko B. K., todėl ir nereiškė pretenzijų, kaip tai nustato Metodikos 60 punktas. Tačiau mano, kad kol nepriimtas sprendimas, galima priimtus procedūrinius sprendimus pakeisti, sumažinant tiek pareiškėjo, tiek Z. K. teisių perėmėjų pasirinktą žemės sklypą atitinkama dalimi.

5. Akcentuoja, jog į ginčo sklypą atkūrus nuosavybės teises Z. K., bus pažeistos pareiškėjo teisės ir teisėti interesai, jam bus užkirstas laisvas priėjimas prie ežero, pareiškėjo žemėje bus nustatytas servitutas, nes kitaip nebus įmanoma patekti į ginčo sklypą, dėl to sumažės pareiškėjo sklypo vertė.

Atsakovai Tarnyba ir Tarnybos Utenos skyrius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 18–23) nurodo, kad su juo nesutinka.

Atsiliepime pažymi, kad savo nesutikimą su apeliaciniu skundu grindžia tokiais pat argumentais ir rašytiniais įrodymais, kuriuos išsakė bei pateikė Panevėžio apygardos administraciniam teismui. Dėl apeliacinio skundo argumento, jog ginčo žemė nėra miškas, atsakovas paaiškina, kad nuosavybės teisių atkūrimas yra procesas, kurio metu vadovaujamasi tuo metu galiojančiais teisės aktais ir turima planine medžiaga, o ne šiuo metu atnaujinta taksografine medžiaga, kurios pakeitimų ar atnaujinimų nebuvo galima numatyti. Pažymi, kad 2008 metais Pakalnių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo metu, ginčo sklype buvo inventorizuotas miškas ir teisės aktai nenumatė galimybės perduoti neatlygintinai nuosavybėn miško sklypą už išlikusią žemę, kuri yra priskirta grąžintinai žemei. Nurodo, kad šiuo metu, laisvos žemės fondo žemės besiribojančios su pareiškėjo nuosavybės teise valdomu žemės sklypu nėra, todėl ir pareiškėjo prašymas leisti jam nusipirkti ginčijamą miško sklypą ar atkurti nuosavybės teises į jį negali būti tenkintinas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo B. K. atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 16) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje yra kilęs ginčas dėl pareiškėjo P. D. teisės atkurti nuosavybės teises arba nusipirkti žemės sklypą, kuris ribojasi su jam nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu.

Nustatyta, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklauso 1,2 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) kaime, Utenos rajone (I t., b. l. 19–20, 48–51). Į 0,13 ha šio žemės sklypo jam buvo atkurtos nuosavybės Utenos apskrities viršininko administracijos 2003 m. liepos 15 d. sprendimu Nr. 13-4928 (I t., b. l. 16) (su Utenos apskrities viršininko 2007 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. 61-17 atliktu pakeitimu), o likusią dalį – 1,07 ha – pareiškėjas įsigijo 2007 m. rugpjūčio 23 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu (I t., b. l. 48–50). Pareiškėjas siekia, kad į su šiuo žemės sklypu besiribojantį žemės sklypą jam būtų atkurtos nuosavybės teisės arba jam sudaryta galimybė šį žemės sklypą nusipirkti, todėl su 2011 m. lapkričio 2 d., 2011 m. lapkričio 7 d. bei 2011 m. gruodžio 20 d. prašymais (I t., b. l. 24–25, 107) kreipėsi į Tarnybos Utenos žemėtvarkos skyrių, kuris 2011 m. gruodžio 13 d. bei 2012 m. vasario 9 d. sprendimais atsisakė tenkinti tokius pareiškėjo prašymus motyvuodamas, kad teisės aktai nenumato galimybės atkurti nuosavybės teisių į miško žemės sklypą už turėtą grąžintiną žemę bei kad su pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu besiribojantis žemės sklypas Pakalnių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte teisėtai suprojektuotas nuosavybės teisių atkūrimui kitiems piliečiams. Nesutikdamas su tokiais sprendimais pareiškėjas kreipėsi į teismą, kuris skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas atmesdamas pareiškėjo skundą konstatavo, kad tai, jog ginčo žemės sklypą pasirinko Z. K. teisių perėmėjai nulėmė aukštesnė šio pretendento padėtis Piliečių, pageidaujančių susigrąžinti, gauti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti žemę, mišką bei vandens telkinius Pakalnių kadastro vietovėje, sąraše; kad tai, jog pagal pareiškėjo pateiktus duomenis, ginčo teritorija šiuo metu nebepriskiriama miškui, nesudaro pagrindo išvadai, kad ginčo žemės sklypas, kaip miškų ūkio paskirties sklypas, Z. K. suprojektuotas ir patvirtintas nepagrįstai; kad pareiškėjas iki nustatytos datos nepateikė prašymo pirkti miško sklypą, todėl nėra pagrindo atsakovus įpareigoti iš naujo svarstyti ginčo sklypo projektavimo ir tvirtinimo klausimus; kad pagal galiojančius teisės aktus, pareiškėjui nuosavybės teisės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn kaip lygiavertį turėtam miškų ūkio paskirties sklypą negalėjo būti atkurtos, nes buvęs savininkas V. D., M., nuosavybės teisėmis miško nevaldė.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės aktų nuostatas, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai išnagrinėjo bylą, tinkamai vertino byloje surinktų įrodymų visumą, taikė bei aiškino teisės aktų nuostatas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalimi bei Žemės reformos įstatymo 4 straipsniu, piliečių nuosavybės teisės į mišką ir vandens telkinius atkuriamos pagal Vyriausybės nustatyta tvarka sudarytus žemės reformos žemėtvarkos projektus. Vykdant žemės reformą, kaimo vietovėje žemės sklypai asmenims žemės reformos žemėtvarkos projektuose arba kituose teritorijų planavimo dokumentuose formuojami laikantis Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatyto eiliškumo Byloje neginčijama aplinkybė, jog pagal Utenos apskrities viršininko 2007 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 16-782 (I t., b. l. 131–132) patvirtintą Piliečių, pageidaujančių susigrąžinti, gauti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti žemę, mišką bei vandens telkinius Pakalnių kadastro vietovėje, sąrašą, Z. K. priskirtas 8 eilei, o pareiškėjas – 10, vadinasi Z. K. teisių perėmėjai turėjo pirmumo teisę rinktis Utenos rajono Leliūnų seniūnijos Pakalnių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo rengimo metu suformuotus žemės sklypus. Atsižvelgiant į tai, ginčo žemės sklypą pareiškėjas būtų galėjęs pasirinkti nuosavybės teisių atkūrimui tik jei jo nebūtų pasirinkę aukštesnėse eilėse esantys pretendentai atkurti nuosavybės teises. Tai, kad ginčo žemės sklypas ribojosi su pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo klausimą, pareiškėjui pirmumo teisės nesuteikia.

Taip pat apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais buvo atmestas pareiškėjo skundo argumentas, jog šiuo metu ginčo teritorija nebepriskiriama miškui, todėl ginčo žemės sklypas negali būti projektuojamas Z. K. teisių perėmėjams ir gali būti projektuojamas pareiškėjui. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, VĮ Valstybinio miškotvarkos instituto Miško kvartalo žemėlapis parengtas 2010 metais, t. y. jau po to, kai Utenos apskrities viršininkas 2008 m. lapkričio 11 d. įsakymu Nr. 16-1217 patvirtino suprojektuotą ir B. K. pasirinktą miškų ūkio paskirties sklypą Nr. 131-1. Vadinasi vadovautis šiuo žemėlapiu tvirtinat ginčo žemės reformos žemėtvarkos projektą nebuvo nei galimybės nei teisinio pagrindo. Atsakovai atsiliepime į apeliacinį skundą teisingai akcentuoja, jog rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektą vadovaujamasi tuo metu turimais duomenimis.

Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas bei teisėtas išvadas, jog nuosavybės teisių atkūrimas į su pareiškėjui nuosavybės teise priklausančius žemės sklypu besiribojantį žemės sklypą nebuvo galimas.

Nagrinėdamas pareiškėjo prašymą leisti pirkti ginčo žemės sklypą, pirmosios instancijos teismas teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad Utenos apskrities viršininko 2007 m. rugsėjo 6 d. įsakymo Nr. 16-674 1.5 punkte buvo numatyta, jog pretendentų, pageidaujančių Pakalnių kadastro vietovėje gauti žemę nuosavybėn neatlygintinai, ją pirkti, nuomoti iš valstybės, naudotis neatlygintinai ar patikėjimo teise, prašymų padavimo terminas yra iki 2007 m. rugsėjo 20 d. Papildomai pažymėtina tai, kad šiuo įsakymu buvo patvirtintas Utenos apskrities Utenos rajono savivaldybės Leliūnų seniūnijos Pakalnių kadastro vietovės 1 583,07 ha plotas, kuriame bus vykdomi projektavimo darbai, o įsakymo 2.1.1 punktu Utenos žemėtvarkos skyriui buvo įsakyta informaciją apie projekto rengimą paskelbti rajoniniame laikraštyje, seniūnijos skelbimų lentoje ir apskrities viršininko administracijos interneto tinklapyje. Atsižvelgusi į tai, kad iki 2007 m. rugsėjo 20 d. pareiškėjas nebuvo pateikęs prašymo pirkti ginčo žemės sklypą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčo žemės sklypo suformavimo pardavimui pareiškėjui klausimas rengiant Utenos apskrities Utenos rajono savivaldybės Leliūnų seniūnijos Pakalnių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymą nebuvo sprendžiamas pagrįstai. Vėlesnis pareiškėjo prašymas pirkti ginčo sklypą pagrįstai bei teisėtai buvo atmestas atsakovo, nes šis sklypas pagal 2008 m. lapkričio 11 d. Utenos apskrities viršininko įsakymu Nr. 16-1217 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo patvirtinimo Utenos rajone“ patvirtintą Piliečių, kuriems Leliūnų seniūnijoje Pakalnių kadastro vietovėje žemės reformos žemėtvarkos projekto papildyme suprojektuoti žemės, miško ir vandens telkinių sklypai, sąrašą, numatytas perduoti nuosavybėn atkuriant nuosavybės teises lygiaverčiu žemės sklypu Z. K..

Teisiškai nereikšmingas pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad apie jo siekį įsigyti privačion nuosavybėn Utenos žemėtvarkos skyriui buvo žinoma – tai neva patvirtina A. M. 2004 m. sausio 13 d. paaiškinimas Utenos rajono žemėtvarkos skyriui. Įvertinusi byloje esantį 2007 m. liepos 5 d. A. M. paaiškinimą (b. l. 64), apeliacinės instancijos teismas nelaiko jo teisės aktų reikalavimus atitinkančia asmens, siekiančio pirkti žemę, valios išraiška. Kaip jau buvo pažymėta, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka būtų išreiškęs valią pirkti ginčo žemę iki tol, kol į šią žemė nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų buvo nuspręsta atkurti nuosavybės teises kitam asmeniui. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad svarstyti 2011 m. lapkričio 7 d. prašymo pirkti ginčo žemę atsakovas neturėjo teisinio pagrindo.

Taip pat atmestini ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, jog Utenos žemėtvarkos skyrius turėjo vadovautis gero administravimo principais ir paaiškinti pareiškėjui apie galimybę pirkti ginčo sklypą. Kaip buvo pažymėta, informacija, kad ginčo žemės sklypas yra priskirtas laisvai valstybinei žemei (vadinasi gali būti įgyjamas privačion nuosavybėn), buvo vieša (2007 m. rugsėjo 6 d. Utenos apskrities viršininko įsakymas Nr. 16-674). Nenustatyta, kad pareiškėjui buvo sudaromos kliūtys įgyvendinti savo teises, priešingai byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad po to, kai pareiškėjas įgijo nuosavybės teises į 1,2 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime Utenos rajone, jis būtų aktyviais veiksmais siekęs išsigyti su jam priklausančiu žemės sklypu besiribojančią teritoriją (kreipęsis į atsakovą dėl šios žemės pirkimo, nuomos ar pan.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai, jog į ginčo žemės sklypą atkūrus nuosavybės teises Z. K., bus pažeistos pareiškėjo teisės ir teisėti interesai, jam bus užkirstas laisvas priėjimas prie ežero, pareiškėjo žemėje bus nustatytas servitutas, dėl to sumažės pareiškėjo sklypo vertė, laikytini prielaidomis, kurios nėra susijusios su nagrinėjamu ginču, todėl taip pat atmestini.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas tinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio ir 86 straipsnio 2 dalies nuostatas atitinkantį, sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo P. D. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Dainius Raižys

Virgilijus Valančius

Virginija Volskienė