A-858-2851-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-2851/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02492-2011-4

Procesinio sprendimo kategorija 35.2. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – UAB „Litmilma“ (dabartinis pavadinimas – UAB „Justiniškių būstas”) dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir pareiškėjas, Vyriausybės atstovas) kreipėsi į teismą (b. l. 1-4), prašydamas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. gegužės 5 d. įsakyme Nr. 30-1020 „Dėl administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 30-2587 „Dėl UAB „Litmilma“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ (toliau – ir Įsakymas).

Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius Įsakyme nenustatė konkrečių daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčių Įsakyme nurodytiems namams administruoti. Administracijos direktorius tik įpareigojo administratorių neviršyti pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206 patvirtintą Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodiką (toliau – ir Metodika) nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio. Pareiškėjo vertinimu, tokiais atsakovo veiksmais buvo pažeistas Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punktas (su nuo 2010 m. kovo 19 d. ir 2011 m. spalio 19 d. galiojančiais pakeitimais).

Nurodė, jog Vyriausybės atstovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas, SAPĮ) 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui 2011 m. spalio 20 d. pateikė teikimus Nr. 1T-36, Nr. 1T-39, kuriuose pasiūlė apsvarstyti Įsakymo pakeitimo klausimą, nustatant jame priskirtų administruoti daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčius. Suėjus įstatymo nustatytiems terminams Vyriausybės atstovui nebuvo pranešta apie teikimų įvykdymą.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjo prašymą prašė (b. l. 26-32) prašymą atmesti kaip nepagrįstą bei kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punktas, kuriame imperatyviai nustatytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendimo skirti bendrųjų patalpų administratorių turinys (tame tarpe ir reikalavimas nurodyti konkretų mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą), neprieštarauja Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas) 4 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.84 straipsnio 2, 3 dalims, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 94 straipsnio 2 daliai, 120 straipsnio 2 daliai.

Paaiškino, kad Įsakymu paskirtas administratorius, vadovaujantis Tarybos nustatytais tarifais arba jų apskaičiavimo metodika, privalo apskaičiuoti mėnesinį mokestį ir įmokas už bendrosios nuosavybės patalpų administravimą, remdamasis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktu. Vykdydamas pareiškėjo reikalavimą, administratorius privalėtų vadovautis ir Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktu ir skaičiuoti mokestį pagal Metodiką. Tais atvejais, kai savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintas tarifas skirtųsi nuo pagal Metodiką nustatyto administravimo mokesčio, neaišku, kuris mokestis turėtų būti taikomas. Atsakovui įvykdžius reikalavimą, Įsakymo laikymasis administratoriui būtų neįmanomas, kadangi Įsakyme ir Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punkte būtų dvi prieštaringos teisės normos: viena – numatanti, jog administratorius turi neviršyti pagal patvirtintą Metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, kita – nustatanti konkretų administravimo mokesčio dydį. Be to, administratorius atliktų tik techninį darbą, todėl negalima teigti, kad savivaldybė administratoriui perdavė administravimo mokesčio nustatymo funkciją.

Pažymėjo, jog skundžiamas Įsakymas priimtas vadovaujantis CK 4.84 straipsniu, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų tvirtinimo“, Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniais nuostatais, patvirtintais Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603. Pažymėjo, kad pareiškėjas nei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų, nei Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimo Nr. 1-1206 „Dėl daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ teisėtumo neginčijo ir prašymo tirti šių norminių teisės aktų teisėtumo nereiškė. Vadovaujantis CK 4.84 straipsnio 3 dalimi, Vyriausybei suteikta teisė tik tvirtinti pavyzdinius (rekomendacinius) nuostatus, kuriuose būtų nurodytas minimalus teisinio reguliavimo turinys, o ne priimti imperatyviai privalomus nuostatus, reglamentuoti įsakymo, kuriuo skiriamas administratorius, turinį, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad Įsakymas ar jo dalis yra neteisėta.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Litmilma“ (dabartinis pavadinimas – UAB „Justiniškių būstas”) atsiliepimu į pareiškėjo prašymą (b. l. 22-25) prašė prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymai dėl administratorių paskyrimo dalyje dėl administravimo mokesčio nustatymo, vertinant jų atitiktį Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punkto nuostatoms, yra teisėti ir pagrįsti. Nuo 2002 m. birželio 1 d. galiojusios pavyzdinių nuostatų redakcijos 8.1 punktas numatė, kad administratorius apskaičiuoja patalpų savininkų mėnesines įmokas ir paskirsto proporcingai jų bendrosios nuosavybės daliai (patalpų naudingajam plotui) pagal šias išlaidas: bendrosios nuosavybės administravimo išlaidas, kurios apskaičiuojamos vadovaujantis savivaldybės institucijos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigė, kad ši nuostata suteikia galimybę daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo išlaidas nustatyti dviem būdais, t. y. savivaldybės administracija turėjo teisę arba nustatyti konkrečius tarifų dydžius, arba patvirtinti metodiką, pagal kurią apskaičiuojami tarifai. Šiuo atveju Vilniaus miesto savivaldybės taryba pasirinko antrąjį būdą, nes 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206 patvirtino Metodiką.

Pažymėjo, kad Vilniaus miesto administracijos direktoriaus sprendimas nenustatyti konkretaus daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio yra naudingas daugiabučių namų bendrasavininkams, nes tai suteikia jiems teisę suderėti mažesnį administravimo mokestį. Be to, nustačius konkretų administravimo mokesčio tarifą, išryškėtų teisinio reglamentavimo spraga, kadangi šiuo metu galiojančiuose teisės aktuose nėra nustatyta, ar namo administratorius turi teisę skaičiuoti mažesnį nei savivaldybės administracijos direktoriaus įsakyme nurodytą administravimo mokestį, taip pat kieno iniciatyva, pagal kokią tvarką ar taisykles turėtų būti pakeičiamas administravimo mokestis, kai namo administratorius ir bendrasavininkai sudera kitokį namo administravimo mokestį nei nurodytas Įsakyme.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 8 d. sprendimu (b. l. 67-73) pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą tenkino ir įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. gegužės 5 d. įsakyme Nr. 30-1020 „Dėl administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 30-2587 „Dėl UAB „Litmilma“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Vyriausybės atstovas 2011 m. spalio 20 d. teikimu dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymų Nr. 1T-39 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui pasiūlė svarstyti teikimo priede išvardintų įsakymų pakeitimo klausimą, nustatant juose numatytų daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokestį. Teikimo priede buvo pažymėtas ir Įsakymas. Teikimą nurodyta apsvarstyti per septynias dienas nuo gavimo dienos, tačiau iki šiol Vyriausybės atstovui nebuvo pranešta apie reikalavimo įvykdymą. Teikime atkreiptas dėmesys, kad skiriant administratorius atskiriems namams nebuvo laikytasi Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punkto nuostatos, kad savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų paskaičiavimo metodika.

Teismas rėmėsi Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 24 d. įsakymas Nr. 30-2587 „Dėl UAB „Litmilma“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ jį keičiančiu byloje skundžiamu Įsakymu buvo papildytas 57 eilute pagal priedą. Priede įrašyta, kad UAB „Litmilma“ administruoja namą, esantį Taikos g. 51, nurodytas pastato žymėjimas plane, bendrasis plotas, naudingasis plotas, gyvenamųjų patalpų skaičius. Grafose „Negyvenamųjų patalpų skaičius“, „Priskirtas žemės sklypas“ padėti brūkšneliai.

Pažymėjo, jog Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punktas (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. kovo 19 d. iki 2011 m. spalio 18 d.) nustatė, kad savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas <...> mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika. <...>. Nuo 2011 m. spalio 19 d. galiojančios redakcijos nutarimo 2.2 punktas (2011 m. spalio 12 d. nutarimo Nr. 1194 redakcija) nustato, kad savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas <...> mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintu tarifu ar jo apskaičiavimo metodika arba pagal administravimo paslaugos viešojo pirkimo rezultatus (jeigu šios paslaugos perkamos), tačiau ne didesnis už savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą ar tarifą, apskaičiuotą pagal jos patvirtintą metodiką.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog iš pirminio Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 30-2587 „Dėl UAB Litmilma“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ (http://www.vilnius.lt/index.php?5475321) bei jo 2010 m. spalio 5 d. pakeitimo savivaldybės administracijos direktorius jokiu Vyriausybės nutarime nurodytu būdu nėra nustatęs mokesčio už bendrosios nuosavybės administravimą. Teismas vertino, jog, sprendžiant teisės akto atitikimo aukštesnės galios teisės aktams klausimą, reikalinga atsižvelgti į šiuo metu galiojančią aukštesnės galios teisės akto redakciją. Pažymėjo, jog reikalavimas dėl teisės akto pakeitimo gali būti keliamas tik lyginant jį su šiuo metu galiojančios redakcijos aukštesnės galios teisės aktu, todėl tik neatitikimas šiuo metu galiojančiam teisės aktui sudaro pagrindą tokį teisės aktą pakeisti, t. y. Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies tikslui pasiekti. Tai, kad prašomas pakeisti aktas neatitinka anksčiau galiojusių teisės normų, nėra teisiškai reikšminga, nes aktas negali būti keičiamas atsižvelgiant į negaliojančias teisės normas.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybės administratoriaus įsakymo dėl bendrosios nuosavybės administratoriaus skyrimo papildymą grindžia 2001 m. gegužės 23 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 603 redakcija, galiojusia nuo 2010 m. kovo 19 d. iki 2011 m. spalio 19 d. 2011 m. spalio 20 d. teikime Nr. 1T-39 pažymėta, kad nuo 2011 m. spalio 19 d. galiojanti 2001 m. gegužės 23 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto redakcija yra analogiška su kai kuriais papildymais. Teismas pabrėžė, jog, esant tokiai nuorodai ir įvertinant, kad 2001 m. gegužės 23 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkte yra išlikusi savivaldybės administracijos direktoriaus pareiga sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, o skunde teismui keliamas reikalavimas įpareigoti nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, neatsižvelgiant į 2001 m. gegužės 23 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 603 nuo 2011 m. spalio 19 d. galiojančios redakcijos pakeitimus, byloje turi būti vertinamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. gegužės 5 d. Įsakymo atitikimas 2001 m. gegužės 23 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto redakcijai, priimtai 2011 m. spalio 12 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1194.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog administratorių skyrimas, jų veiklos kontrolė priskirtinas savarankiškajai savivaldybės funkcijai pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punktą. Pabrėžė, jog savivaldybės paskirtų administratorių veiklos priežiūra ir kontrolė yra tiesiogiai priskirtos savarankiškajai funkcijai, todėl nesant kito reguliavimo laikoma, kad į šią sritį patenka ir administratorių skyrimo procedūra.

Teismas pažymėjo, jog Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 36 punktas negali būti taikomas ir funkcija negali būti laikoma valstybės pavesta, nes nėra nei įstatymo, nei kito teisės akto, kuris konkrečiai rodytų tokios valstybės funkcijos perdavimą savivaldybei. Nurodė, jog CK 4.84 straipsnio 2 dalimi administratorių skyrimo funkcija pavedama tiesiogiai savivaldybei, šioje teisės normoje nėra kalbama apie valstybės funkcijų perdavimą. Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad savarankiškąsias funkcijas savivaldybės atlieka pagal Konstitucijos ir įstatymų suteiktą kompetenciją, įsipareigojimus bendruomenei ir šios interesais. Nurodė, jog įgyvendinant šias funkcijas savivaldybių veiklą saisto įstatymų nustatyti reikalavimai ir tvarka, kuri, kai tai numatyta įstatymuose, nustatoma ir kituose teisės aktuose.

Pabrėžė, jog analogiškoje byloje Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-1381-815/2012 nutarė kreiptis į Konstitucinį teismą, prašydamas ištirti Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punkto bei tuo pačiu nutarimu patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų 8.1 punkto atitikimą Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punktui, Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, 120 straipsnio 2 daliai. Konstitucinis Teismas priėmė 2012 m. balandžio 12 d. sprendimą atsisakyti priimti prašymą. Esant tokioms aplinkybėms teismas laikėsi pozicijos, kad klausimas dėl Vyriausybė 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 atitikimo įstatymų reikalavimams neturi būti keliamas, todėl pripažino, kad Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punkte numatyti įpareigojimai turi būti vykdomi.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2011 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 30-637 priėmė naują Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų redakciją. Dabartinės redakcijos 8.1 punkte numatyta, kad administratorius proporcingai bendrosios nuosavybės daliai apskaičiuoja mėnesinį mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, vadovaudamasis savivaldybės tarybos nustatytais tarifais arba jų apskaičiavimo metodika. Nurodė, jog Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punkte konkrečiai nurodomas teisės aktas, kuriame turi būti nustatomas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą. Tai turi būti padaryta sprendime skirti administratorių, o ne bet kuriame kitame savivaldybės institucijų priimtame teisės akte, todėl įpareigojimas turi būti įvykdomas nustatytos paskirties dokumente, o taisyklių dėstymas kito pobūdžio teisės akte yra netinkamas Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punkte įpareigojimo vykdymas.

Pabrėžė, jog Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“, kuriuo remiantis priimtas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymas Nr. 30-2050 su pakeitimais, pakeitimas padarytas Vyriausybės 2011 m. spalio 12 d. nutarimu Nr. 1194 (redakcija, galiojanti nuo 2011 m. spalio 19 d.) numatė, jog mokestį už namo bendrosios nuosavybės administravimą (šių nuostatų 5 punkte nurodytų administratoriaus funkcijų vykdymas) pagal mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių, t. y. šį teisės aktą suderino su paties Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punkto nuostata.

Teismas dėl atsakovo argumentų, kad tenkinant pareiškėjo prašymą būtų pažeidžiami Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies reikalavimai, nurodė, jog konkretus skundas dėl Konkurencijos įstatymo pažeidimo pagal Konkurencijos įstatymo 50 straipsnio 1 dalį teismui nebuvo paduotas. Pabrėžė, jog pagal Konkurencijos įstatymo 47 straipsnio 1 dalį institucija, įgaliota taikyti Europos Sąjungos konkurencijos taisykles, kurių laikymosi priežiūra pagal Europos Sąjungos konkurencijos teisę pavedama nacionalinei konkurencijos institucijai, pripažįstama Konkurencijos taryba.

Įvertinęs bylos medžiagą, teismas pažymėjo, jog pareiškėjo prašomas papildyti atsakovo priimtas Įsakymas neatitinka aukštesnės galios teisės aktų, todėl jis turi būti keičiamas jį suderinant su Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo 2.2 punkto nuostatomis.

Teismas kaip nepagrįstus atmetė atsakovo argumentus, jog pakeitus ginčijamo Įsakymo nuostatas taip, kad jos atitiktų Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ reikalavimus, egzistuos prieštaringos nuostatos. Pažymėjo, kad Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo nuostatos pakeitimus atlikti leidžia, todėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius privalėjo pakeisti Įsakymo nuostatas taip, kad jose neliktų prieštaravimų ir dvejopos galimybės nustatyti bendrą administravimo mokestį namui (namams).

Remdamasis tuo pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog Įsakymas turi būti keičiamas tenkinant Vyriausybės atstovo prašymą ir įpareigojant atsakovą nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą.

III. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu (b. l. 78-87) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde pateikiami argumentai, nurodyti atsiliepime į pareiškėjo prašymą. Papildomai pažymima, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 8 d. sprendimu nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Atsakovas pabrėžia, jog ginčijamas Įsakymas yra individualus teisės aktas, sukuriantis teises ir pareigas ne tik administracijos direktoriui, UAB „Litmilma”, bet ir visų daugiabučių gyvenamųjų namų, nurodytų ginčijamo Įsakymo priede, bendrųjų patalpų savininkams, kuriems Įsakymu yra paskiriamas bendrosios nuosavybės administratorius, todėl pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 48 straipsnį bendrųjų patalpų savininkai privalėjo būti įtraukti į bylą. Pažymi, jog konkretaus mokesčio už bendrųjų patalpų administravimą nustatymas tiesiogiai įtakoja bendrųjų patalpų savininkų teises. Ginčijamame akte nustačius konkretų mokestį už bendrųjų patalpų administravimą, savininkai bus priversti mokėti nustatytą mokestį administratoriui, neturės galimybės derėtis dėl administracinio mokesčio su administratoriumi.

Atsakovas pažymi, jog Vyriausybės atstovo prašymas pakeisti Įsakymo nuostatas yra nepagrįstas, pažeidžia Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnyje nustatytą Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo tvarką. Pabrėžia, jog administracijos direktorius neturėjo teisės vykdyti Vyriausybės atstovo 2011 m. lapkričio 14 d. teikimų Nr. 1T-36, Nr. 1T-39, kadangi jie prieštaravo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktui. Atsakovas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. AS858-293/2011, ir nurodo, jog Vyriausybės atstovo prašymas pažeidžia Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnyje nustatytą Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo tvarką.

Teigia, jog pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, kurio iš esmės negalima įgyvendinti. Teismas įpareigojo administracijos direktorių nustatyti mokestį (-čius) už bendrosios nuosavybės administravimą. Šiuo atveju skundžiamą Įsakymą papildžius punktu, kuriame būtų buvęs įtvirtintas konkretus mokesčio dydis, administratoriui būtų likusi pareiga apskaičiuoti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą savarankiškai, t. y. vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktu ir skaičiuoti mokestį pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos patvirtintą Metodiką.

Atkreipia dėmesį, jo bendrųjų patalpų savininkai, nors ir nesudarę jungtinės veiklos sutarties ir neįsteigę bendrijos, Vilniaus mieste turi galimybę savo nuožiūra keisti administratorių pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. 1-1794 patvirtintą Daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriaus atrinkimo, skyrimo ir keitimo tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas). Pažymi, jog tokiu būdu yra sudaromos sąlygos administravimo paslaugų teikėjams konkuruoti, o bendrųjų patalpų savininkams gauti geriausias paslaugas už mažiausią kainą. Esant konkurencinei aplinkai, administravimo paslaugų teikėjų mokestis skiriasi nuo mokesčio apskaičiuotino pagal savivaldybės tarybos patvirtintą Metodiką, todėl teismui įpareigojus nustatyti konkretų bendrųjų patalpų administravimo mokestį Įsakyme, būtų pažeidžiami nediskriminavimo, proporcingumo, būtinumo ir skaidrumo principai, kuriais remiantis atrenkami administratoriai (Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.1 p.).

Atsakovas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl atsakovo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl prašymo ištirti, ar Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo” 2.2 punktas neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, CK 4.84 straipsnio 2, 3 dalims, Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai, 120 straipsnio 2 daliai. Teismas neanalizavo ginčo santykį reglamentuojančių teisės normų ir neišsklaidė abejonių dėl jų prieštaravimo Konstitucijai.

Pažymi, jog teismas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punkto nuostatos, kurios pagrindu priimtas ginčijamas Įsakymas, netaikė ir taip pažeidė įstatymo viršenybės principą. Pirmosios instancijos teismas netyrė ir nenustatė administracijos direktoriaus patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų prieštaravimo Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punktui ar minėtu nutarimu patvirtintiems Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniams nuostatams.

Pabrėžia, jog administratorių skyrimas, jų veiklos kontrolė priskirtina savarankiškajai savivaldybės funkcijai pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punktą. Kadangi savivaldybės paskirtų administratorių veiklos priežiūra ir kontrolė yra tiesiogiai priskirtos savarankiškajai funkcijai, tai nesant kito reguliavimo, laikoma, kad į šią sritį patenka ir administratorių skyrimo procedūra. Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 36 punktas negali būti taikomas ir funkcija negali būti laikoma valstybės pavesta, kadangi nėra nei įstatymo, nei kito teisės akto, kuris konkrečiai rodytų tokios valstybės funkcijos perdavimą savivaldybei. CK 4.84 straipsnio 2 dalimi administratorių skyrimo funkcija pavedama tiesiogiai savivaldybei, šioje teisės normoje nėra kalbama apie valstybės funkcijų perdavimą, o ir įvertinus pačią funkciją matyti, kad administratorių paskyrimas daugiau susijęs su savivaldybių, o ne valstybės funkcijomis. Mano, jog CK 4.238 straipsnio 1 dalies prasme administravimą nustatančiu aktu galima laikyti tiek sprendimą dėl administratoriaus skyrimo, tiek administravimo nuostatus, todėl CK 4.238 straipsnį laikyti Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo” 2.2 punkto teisiniu pagrindu negalima.

Pažymi, jog Vyriausybė viršijo CK 4.84 straipsnio 3 dalyje suteiktą kompetenciją patvirtinti tik pavyzdinius nuostatus, nes Vyriausybė 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo” 2.2 punktu nustatė papildomą imperatyvų teisinį reguliavimą. Mano, jog nurodyto nutarimo 2.2 punktas, kuriuo buvo nustatytas savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo dėl bendrojo naudojimo patalpų administratoriaus skyrimo turinys, prieštarauja CK 4.84 straipsnio 2, 3 dalims, Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui.

Atsakovas mano, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A248-916/2007, kadangi šioje byloje suformuotos teisės aiškinimo taisyklės gali būti taikomos bylose, susijusiose su atliekų tvarkymo teisiniu reglamentavimu. Nagrinėjamoje byloje tiriamas individualus teisės akto, kuriuo administratorius įpareigojamas apskaičiuoti mokestį už namo bendrosios nuosavybės administravimą pagal savivaldybės nustatytą tarifą arba pagal patvirtintą metodiką, teisėtumas.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 97-105) prašo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. sprendimą nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi argumentai, pateikti prašyme pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, jog nagrinėjamoje ginčo dalykas yra administracijos direktoriaus įpareigojimas administravimo akte nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą. Administracijos direktoriaus 2011 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 30-637 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punkto nuostata šioje byloje įtakos neturi, nes ji yra skirta ne administracijos direktoriaus, o savivaldybės paskirto administratoriaus pareigai apskaičiuoti mokesčius už butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimą kiekvienam buto ar kitų patalpų savininkui pagal jam tenkantį plotą o administratoriaus teisių ar pareigų įgyvendinimas yra ne šios bylos nagrinėjimo dalykas. Pabrėžia, jog Vilniaus miesto administracijos direktoriui 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454 „Dėl administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymo Nr. 30-2050 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų tvirtinimo” pakeitimo” pakeitus ginčijamas nuostatas (ir 8.1 punktą) suderinant su Vyriausybės nutarimu patvirtintais pavyzdiniais nuostatais, ginčo dalyko byloje neliko, todėl byla buvo nutraukta Vyriausybės atstovui atsisakius prašymo teismui. Taigi atsakovo nurodyta priežastis, dėl kurios jis negali vykdyti Vyriausybės atstovo reikalavimo nustatyti mokestį (-čius) už bendrosios nuosavybės administravimą, yra išnykusi.

Nurodo, jog ginčo dalykas šioje byloje yra ne administratoriaus pareiga apskaičiuoti administravimo mokestį daugiabučių namų savininkams, o administracijos direktoriaus pareiga administravimo akte nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą. Pastaroji pareiga administracijos direktoriui kyla iš CK ir Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo” nuostatų. Todėl atsakovo teiginys, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas pažeidė administracinių bylų nagrinėjimo procesą nesulaukęs Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. I-2029/2012 ir dėl to priėmė neteisėtą ir neteisingą sprendimą, yra nepagrįstas. Pastebi, kad ABTĮ 98 straipsnis nustato baigtinį bylos sustabdymo pagrindų sąrašą. Šioje nagrinėjamoje byloje nebuvo pagrindo sustabdyti administracinę bylą.

Pareiškėjas pažymi, jog šiuo atveju nėra taikytinas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I4-19/2001, kadangi bylų faktinės aplinkybės yra skirtingos.

Nurodo, jog byloje ginčijamas Įsakymas yra individualaus pobūdžio teisės aktas, skirtas administratoriui, o ne savivaldybės administracijos direktoriui bei daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkams. Pastariesiems teisės ir pareigos kyla ne iš ginčijamo Įsakymo, bet iš savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintų nuostatų, kuriuose yra numatyta butų ir kitų patalpų savininkų pareiga sumokėti administratoriui mokestį už administravimą paskaičiuotą kiekvienam savininkui pagal jam nuosavybės teise tenkančio turto plotą. Pažymi, kad į bylą yra įtrauktas daugiabučių namų butų ir kitų patalpų administratorius, kuris turi visas teises atstovauti daugiabučių namų savininkus tokio turto administravimo santykiuose. Pabrėžia, jog šiuo atveju netaikomas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje Nr. AS858-293/2011 pateiktas išaiškinimas.

Pareiškėjas nurodo, jog atsakovas apeliaciniame skunde remiasi neįsigaliojusiomis Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimis administracinėse bylose Nr. I-1352-624/2012, Nr. I-1322-95/2012, Nr. I-1321-95/2012, Nr. I-1351-624/2012, kuriose teismui kilo dvejonių dėl ginčijamo Įsakymo preambulėje nurodyto savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintų nuostatų. Pabrėžia, jog daugumoje kitų bylų Vilniaus apygardos administraciniam teismui nekilo abejonių dėl norminio teisės akto ryšio su nagrinėjama byla.

Pabrėžia, jog atsakovo teiginiai, kad akte nustačius konkretų mokestį už butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimą savininkai bus priversti mokėti nustatytą mokestį administratoriui, kad savininkai neturės galimybės derėtis dėl administravimo mokesčio su administratoriumi sumažinimo, yra nepagrįsti. Pažymi, kad mokestis už administravimą yra įtvirtintas CK 4.238 straipsnio 1 dalyje ir Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo” 2.2 punkte. Šiose nuostatose nėra numatyta teisė tartis su administratoriumi dėl mokesčio sumažinimo. Minimas administravimas yra taikomas privalomojo administravimo pagrindu, todėl galimybė tartis, kai yra priverstinai administruojama asmenims priklausanti bendroji nuosavybė, yra apribota ir nesukuria teisių asmenims laisvai tartis dėl nustatyto mokesčio už administravimą. Mano, jog šioje byloje yra netaikytinos Aprašo nuostatos.

Pareiškėjas nurodo, jog nei Vilniaus apygardos administraciniam teismui, nei pareiškėjui nekilo abejonių dėl nurodytų teisės aktų konstitucingumo. Mano, jog Vyriausybė ginčijamo 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo” 2.2 punkte nenustatė konkuruojančio ar prieštaraujančio teisinio reguliavimo, o tik atkartojo CK įstatymo leidėjo nustatytas nuostatas, konkretizuojant administruojamą turtą apibūdinančius bei turto administratorių identifikuojančius duomenis. Pabrėžia, jog butų ir kitų patalpų, kurių savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, administravimo nustatymas yra ne savarankiškoji, o valstybinė funkcija.

Nurodo, jog atsakovas nemotyvuoja prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo” 2.2 punkto nuostatos galimo prieštaravimo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai. Teigia, jog įstatymo leidėjas CK nustatė, kad administravimo akte yra nustatomas administravimo mokestis, todėl toks reikalavimas yra pagrįstas įstatymo normomis, o tai reiškia, kad Vyriausybės nutarimas nenustato kito nei numato įstatymas teisinio reguliavimo, kuris prieštarautų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatomis.

Pareiškėjas pabrėžia, jog atsakovas konkliudentiniais veiksmais (t. y. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454, kuriuo pakeitė nuostatų 8.1 punkto nuostatą suderinant su Vyriausybės nutarimu patvirtintų pavyzdinių nuostatų 8.1 punktu, bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 30-666 „Dėl administracijos direktoriaus 2010 m. lapkričio 25 d. įsakymo Nr. 30-2073 „Dėl UAB „Servico” skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore” papildymo”, 2012 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. 30-866 „Dėl administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymo Nr. 30-30-23 „Dėl UAB „Namų priežiūros centras” skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore” papildymo”, kuriais papildomai priskirtiems administruoti namams nustatė administravimo mokestį per mėnesį, 0,12 Lt/kv. m) de facto ir de jure pripažino Vyriausybės atstovo reikalavimo pagrįstumą ir išreiškė savo valią vykdyti aukštesnės galios teisės aktų nuostatas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje ginčas kyla dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pareigos nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą administracijos direktoriaus 2010 m. gegužės 5 d. įsakyme Nr. 30-1020 „Dėl administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 30-2587 „Dėl UAB „Litmilma“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje iš esmės keliamas klausimas, ar atsakovas turi pareigą nustatyti konkretų administravimo mokestį namui. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reguliavimą, teismas pareiškėjo prašymą tenkino, t. y. įpareigojo atsakovą nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. gegužės 5 d. įsakyme Nr. 30-1020 „Dėl administracijos direktoriaus 2009 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 30-2587 „Dėl UAB „Litmilma“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“. Tokį sprendimą teismas iš esmės grindė 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 2.2 punkto reikalavimais.

Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad pagal SAPĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą Vyriausybės atstovas, nustatęs, kad savivaldybės administravimo subjekto priimtas teisės aktas neatitinka įstatymų ar Vyriausybės sprendimų, motyvuotu teikimu pasiūlo atitinkamam savivaldybės administravimo subjektui svarstyti teisės akto pakeitimo ar panaikinimo klausimą. Vyriausybės atstovo teikimą kolegialus savivaldybės administravimo subjektas turi apsvarstyti artimiausiame posėdyje (bet ne vėliau kaip per 1 mėnesį), o kiti savivaldybės administravimo subjektai – per savaitę nuo teikimo gavimo dienos. Apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turi būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vyriausybės atstovas 2011 m. spalio 20 d. teikimais Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39 pasiūlė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui svarstyti dėl šių teikimų prieduose išvardytų įsakymų, tarp jų ir dėl Įsakymo Nr. 30-1020, pakeitimo, t. y. pasiūlė pašalinti šio Įsakymo neatitikimą Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punktui, tačiau atsakovas Teikime išdėstyto pasiūlymo nevykdė. Todėl pasibaigus įstatyme numatytiems teikimo svarstymo ir pranešimo Vyriausybės atstovui terminams (SAPĮ 5 str.1 d. 1 p.) Vyriausybės atstovas pasinaudojo Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi suteikta teise kreiptis į teismą dėl atsisakymo patenkinti teikimą. Dėl minėtų priežasčių apelianto argumentai dėl kreipimosi į administracinį teismą procedūros galimo pažeidimo atmestini kaip nepagrįsti. Apelianto nurodyta administracinė byla (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-293/2011) nėra analogiška nagrinėjamai bylai, todėl nagrinėjamam ginčui teismų praktikos prasme (ABTĮ 13 str.1 d.) nėra reikšminga. Minėtoje byloje pateiktas aiškinimas dėl Vyriausybės atstovo kreipimosi į teismą Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 4 straipsnio 5 dalies nuostatų taikymo kontekste, o nagrinėjamam ginčui yra aktualios kitos šio įstatymo normos (konkrečiai, SAPĮ 5 str. 1 d. 1 p., 5 str. 2 d. 2 p.).

Vyriausybės atstovas teikime Nr. 1T-39 ir prašyme pirmosios instancijos teismui nurodė, jog, jo manymu, Vilniaus miesto savivaldybės administratoriaus Įsakymo Nr. 30-1020 neatitinka aukštesnės galios teisės normos, konkrečiai Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punkto.

Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 preambulėje nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis LR CK 4.84 straipsnio 3 dalimi. Pagal CK 4.84 straipsnį, jeigu butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat jei bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, skiriamas bendrojo naudojimo objektų administratorius (1 d.). Administratorių skiria savivaldybės meras (valdyba) arba jo (jos) įgaliotas atstovas. Administratorius administruoja turtą šio kodekso 4.240 straipsnio pagrindu (2 d.). Administratorius veikia pagal savivaldybės mero (valdybos) patvirtintus nuostatus. Pavyzdinius butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija (3 d.). Administravimo išlaidas apmoka butų ir kitų patalpų savininkai proporcingai jų daliai bendrojoje dalinėje nuosavybėje (4 d.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad jeigu įstatymuose nustatyta, jog tam tikrus santykius, susijusius su įstatymų reikalavimų - taigi ir įstatymų, kuriais nustatomos savivaldybių funkcijos, reikalavimų - įgyvendinimo tvarka (procedūromis), reguliuoja Vyriausybė, Vyriausybė privalo tai padaryti; toks Vyriausybės nustatytas teisinis reguliavimas yra privalomas ir savivaldybių institucijoms (Konstitucinio Teismo 2004 m. vasario 11 d. sprendimas, 2005 m. liepos 8 d. nutarimas).

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. gegužės 5 d. įsakymo Nr. 30-1020 priėmimo metu galiojusios Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ redakcijos (Vyriausybės 2010 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. 235 redakcija) 2.2 punktas nustatė, kad „savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas daugiabučio namo (namų) adresas, jo naudingasis plotas, gyvenamųjų patalpų (butų) ir kitų patalpų skaičius, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka daugiabučiam namui ar keliems daugiabučiams namams priskirto žemės sklypo plotas ir patalpų savininkų teisės į jį ar jo dalį, informacija apie asmenį, kuris skiriamas administratoriumi (juridinio asmens pavadinimas, teisinė forma, buveinė, kodas, registras, kuriame kaupiami ir saugomi duomenys apie juridinį asmenį, pridėtinės vertės mokesčio mokėtojo kodas, jeigu juridinis asmuo yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas), mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika. <...>“.

Nuo 2011 m. spalio 18 d. galiojančios Vyriausybės nutarimo Nr. 603 (2011 m. spalio 12 d. nutarimas Nr. 1194) redakcijos 2.2 punktas nagrinėjamam ginčui aktualiu aspektu yra iš dalies pakeitęs ankstesnį teisinį reguliavimą, numačiusį, kad sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintu tarifu ar jo apskaičiavimo metodika, ir numatęs alternatyvų šio mokesčio nurodymo būdą - šis mokestis gali būti nustatytas ir pagal administravimo paslaugos viešojo pirkimo rezultatus (jeigu šios paslaugos perkamos), tačiau ne didesnis už savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą ar tarifą, apskaičiuotą pagal jos patvirtintą metodiką. Tačiau minėti teisinio reguliavimo pakeitimai nagrinėjamam ginčui aktualiu aspektu dėl būtinumo administracijos direktoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, iš esmės nėra pasikeitęs, kadangi 2011 m. spalio 12 d. nutarimo Nr. 1194 redakcijos Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte nustatyta, kad, be kitų duomenų, sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintu tarifu ar jo apskaičiavimo metodika arba pagal administravimo paslaugos viešojo pirkimo rezultatus (jeigu šios paslaugos perkamos), tačiau ne didesnis už savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą ar tarifą, apskaičiuotą pagal jos patvirtintą metodiką.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 31 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus. Konstatuotina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A662-2481/2012), įvertinusi Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 2 dalies nustatą, jog butų ir kitų patalpų savininkų bendrojo naudojimo objektų administratorius turtą administruoja šio kodekso 4.240 straipsnio pagrindu, t. y. šiuo atveju nustatomas paprastasis turto administravimas, kuri nukreipia į Civilinio kodekso nuostatas, įtvirtinančias tam tikrus kito asmens turto administravimo teisinio reguliavimo principus, inter alia Civilinio kodekso 4.238 straipsnio 1 dalies nuostatą, įtvirtinančią, jog turto administratorius turi teisę į atlyginimą, nustatytą administravimą nustatančiame akte, išskyrus atvejus, kai pagal įstatymą administravimas yra nemokamas, visiškai analogiško ginčo atveju pažymėjo, kad Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte įtvirtintas reikalavimas sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą nuosekliai kyla iš Civilinio kodekso 4.238 straipsnio 1 dalies. Atsižvelgdama į nurodytą teisės aktų visumą, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad administravimą nustatančiame akte, inter alia savivaldybės administratoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime skirti butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorių, turi būti nurodytas (nustatytas) atlyginimas (bendrosios nuosavybės administravimo mokestis).

Įsakymo Nr. 30-1020 įžanginėje dalyje nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis CK 4.84 straipsniu, taip pat (nenurodant konkrečių normų) Vyriausybės Nutarimu Nr. 603 patvirtintais Pavyzdiniais nuostatais, 2005 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatais (Administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymas Nr. 30-2050) ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. 30-485 patvirtintu Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriaus keitimo butų ir kitų patalpų savininkų iniciatyva tvarkos aprašu. Šio įsakymo 1 punktu atsakovas papildė 2008 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 30-2587 „Dėl UAB „Litmilma“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ patvirtintą šios Bendrovės administruojamų daugiabučių namų sąrašą 57 eilute pagal priedą (gyvenamasis namas Taikos g. 51). Kaip matyti iš šio Įsakymo turinio, jame aptariamas administravimo mokestis nėra numatytas.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad apeliacinio skundo nagrinėjimo metu nustatyta, kad pirmosios instancijos teismui nagrinėjant bylą ir priimant 2012 m. gegužės 8 d. sprendimą atsakovas jau buvo priėmęs naujos redakcijos Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus, kurie nagrinėjamam ginčui aktualiu klausimu yra suderinti su Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punktu. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 10 d. nutartimi nutraukė administracinę bylą Nr. I-2029-580/2012, kurioje Vyriausybės atstovas prašė teismo ištirti norminio teisės akto - Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. balandžio 18 d.

įsakymu Nr. 30-637 patvirtintų Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų (žr.www.vilnius.lt) kai kurių normų, tarp jų 8.1 punkto, teisėtumą ir nustatyti, ar jis neprieštarauja Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punktui ir šiuo Nutarimu patvirtintų Pavyzdinių nuostatų 8.1 punktui. Teismo nutartyje nurodyta, kad byla nutraukta Vyriausybės atstovui atsisakius savo pareiškimo, kadangi Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454 (žr.www.vilnius.lt) pakeitė 2011 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus ir juos suderino su Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punktu ir Pavyzdinių nuostatų 8.1 punktu.

Atsakovas 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454 pakeisdamas 2011 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus, jų 8.1 punktą išdėstė nauja redakcija, nustatydamas, kad administratorius proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai apskaičiuoja mėnesinį mokestį „8.1. už bendrosios nuosavybės administravimą – pagal mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių. Skiriant ir keičiant administratorių butų ir kitų patalpų savininkų iniciatyva, mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą nustatomas, atsižvelgiant butų ir kitų patalpų savininkų prašyme pakeisti/paskirti daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorių nurodytą administravimo mokesčio dydį, jei šis dydis neviršija teisės aktų nustatyta tvarka apskaičiuoto dydžio, o skiriant administratorių atrankos būdu mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą nustatomas pagal atrankos laimėtojo pasiūlyme nurodytą administravimo mokesčio dydį“.

Nors Įsakymo Nr. 30-1020 priėmimo metu galiojo 2005 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatai, 2012 m. redakcijos Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų pakeitimas padarytas galiojant tam pačiam Vyriausybės nutarimo Nr. 603 reikalavimui, kad sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą. Minėtas Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų pakeitimas patvirtina, kad atsakovas 2012 m. redakcijos Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punkto pakeitimais iš esmės pripažino, kad ankstesnis jo nustatytas teisinis reguliavimas (2005 ir 2011 m.

Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų redakcijos 8.1 punktas) neatitiko Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto reikalavimo Administracijos direktoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime dėl bendrosios nuosavybės administratoriaus skyrimo nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą.

Dėl pirmiau minėtos priežasties neprasminga vertinti apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad tinkamas pirmosios instancijos teismo sprendimo įgyvendinimas būtų neįmanomas dėl Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punkto reikalavimų, taip pat dėl to, kad pareiškėjas prieš kreipdamasis su prašymu šioje byloje turėjo kreiptis dėl norminio teisės akto atitikties aukštesnės galios teisės aktams, todėl teisėjų kolegija dėl šių aspektų nepasisako.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, įskaitant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2481/2012, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei 2012 m. gegužės 8 d. sprendime pagrįstai nurodė, kad Administracijos direktoriaus sprendime skirti administratorių Administracijos direktoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime dėl bendrosios nuosavybės administratoriaus skyrimo turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, todėl Vyriausybės atstovo reikalavimas iš esmės buvo pagrįstas. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas būtų geruoju atlikęs veiksmus, kuriuos jį įpareigoti prašo pareiškėjas.

Vis dėlto teisėjų kolegija pažymi, kad teismas sprendime ne visiškai tiksliai apibūdino Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto pažeidimą. Šio įsakymo priėmimo metu galiojusi redakcija (Vyriausybės 2010 m. kovo 10 d. nutarimas Nr. 235) reglamentavo, kad sprendime skirti administratorių, be kita ko, turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika. Taigi pagal šią teisės normą savivaldybės administracijos direktorius turėjo ne pats nustatyti bendrosios nuosavybės administravimo mokestį, kaip nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje, o nurodyti šį mokestį, apskaičiuotą vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika. Šį netikslumą teisėjų kolegija ištaiso patikslindama pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį, kartu atsižvelgdama į šiuo metu galiojančią Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto redakciją (2011 m. spalio 12 d. nutarimo Nr. 1194 redakcija).

Nuo 2011 m. spalio 18 d. galiojančios Vyriausybės nutarimo Nr. 603 (2011 m. spalio 12 d. nutarimas Nr. 1194) redakcijos 2.2 punktas nagrinėjamam ginčui aktualiu aspektu yra iš dalies pakeitęs ankstesnį teisinį reguliavimą, numačiusį, kad sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintu tarifu ar jo apskaičiavimo metodika, ir numatęs alternatyvų šio mokesčio nustatymo būdą - šis mokestis gali būti nustatytas pagal administravimo paslaugos viešojo pirkimo rezultatus (jeigu šios paslaugos perkamos), tačiau ne didesnis už savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą ar tarifą, apskaičiuotą pagal jos patvirtintą metodiką. Iš 2012 m. redakcijos Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų (2012 m. vasario 29 d. įsakymo Nr. 30-454) 8.1 punkto matyti, kad atsakovas šioje normoje nurodydamas, jog savivaldybės administracijos direktoriaus (jo įgalioto asmens) sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, atsižvelgė į Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte (2011 m. spalio 12 d. nutarimo Nr.1194 redakcija) numatytus alternatyvius šio mokesčio nustatymo būdus. Teismo sprendimas, įpareigojantis atsakovą atitinkamai pakeisti 2010 m. balandžio 19 d. įsakymą Nr. 30-1020, neturi sudaryti atsakovui kliūčių sprendime dėl administratoriaus skyrimo nurodyti mokestį, nustatytą vienu iš alternatyvų šio mokesčio nustatymo būdų, kaip yra numatyta pagal Vyriausybės 2011 m. spalio 12 d. nutarimo Nr. 1194 redakciją. Kuriuo iš Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte numatytų būdų turi būti nustatytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, atsakovas turi nustatyti pagal faktines aplinkybes.

Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto taikymo prasme ne visiškai tiksliai nustatė įpareigojimą atsakovui, taip pat atsižvelgdama į minėtą Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto pakeitimą, teisėjų kolegija patikslina pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinės dalies antrąją pastraipą taip, kad ja būtų nustatytas įpareigojimas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui pakeisti Įsakymą nurodant šiame Įsakyme mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad atsakovas apeliaciniame skunde pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punktas ir Pavyzdinių nuostatų 8.1 punktas neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, įskaitant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai ir 120 straipsnio 2 daliai. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 12 d. sprendimais nusprendė atsisakyti priimti nagrinėti Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus (Nr. 1B-4/2012 ir Nr. 1B-5/2012). Iš minėtų Konstitucinio Teismo sprendimų matyti, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymai buvo grindžiami iš esmės tais pačiais argumentais, kokie pateikti ir atsakovo apeliaciniame skunde, tačiau Konstitucinis Teismas prašymus atmetė kaip fiktyvius. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto ir Pavyzdinių nuostatų 8.1 punkto atitikties aukštesnės galios teisės aktams, todėl, atsižvelgdama ir į pirmiau minėtus Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutarimus, teisėjų kolegija netenkina atsakovo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Apeliaciniame skunde atsakovas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsprendė dėl į bylą neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų, jo teigimu, į bylą turėjo būti įtraukti ir daugiabučio gyvenamojo namo patalpų savininkai. Teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutinka. Kaip minėta, šios bylos dalykas – administracijos direktoriaus pareiga nustatyti konkretų administravimo mokestį. Taigi sprendžiamas būtent atsakovo pareigos, o ne kitų asmenų teisių ar pareigų klausimas. Teismo sprendimas savaime jokių teisių ar pareigų atsakovo nurodytiems asmenims nesukuria, todėl šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Patikslinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. sprendimo rezoliucinės dalies antrąją pastraipą ir ją išdėstyti taip: „Įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių pakeisti 2010 m. gegužės 5 d. įsakymą Nr. 30-1020 „Dėl administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 30-2587 „Dėl UAB „Litmilma“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ nurodant mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis