08aad7cd-e1b4-4a2e-b1ea-3e31b2dd6b93 · Lietuvos apeliacinis teismas

                                                                                        Civilinė byla Nr. 2A-552-798/2017                                                                                        Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00154-2016-5                                                                                        Procesinio sprendimo kategorijos:

  (S)                                                                                         2.3.2.6.2.; 3.1.7.1.1.; 3.1.7.6.; 3.3.1.20.                LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I S                          LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2017 m. spalio 19 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Kazio KailiÅ«no, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijos TamoÅ¡iÅ«nienės, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ pagal atsakovės A.

J. apeliacinį skundÄ dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovės V. J. ieÅ¡kinį atsakovei A. J. dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe, trečiasis asmuo byloje – N. N., n u s t a t ė : Ginčo esmė IeÅ¡kovė prašė pripažinti, kad gyvenamasis namas ir Å«kio pastatai, 1/11 dalis inžinerinių tinklų - mažo slėgio dujotiekio tinklų, 0,2000 ha miÅ¡ko Å«kio žemės sklypas, transporto priemonės priekaba, registruoti A.

J. vardu, asmeninės nuosavybės teise priklauso A. J., mirusiam (duomenys neskelbtini).Nurodė, jog ieÅ¡kovė yra mirusiojo A. J. dukra. Po tėvo mirties liko turtas, todėl dėl palikimo priėmimo ji kreipėsi į palikimo atsiradimo vietos notarų biurÄ . Dėl palikimo į notaro biurÄ kreipėsi ir atsakovė A. J., A. J. sutuoktinė. IeÅ¡kovės tėvo ir atsakovės santuoka buvo registruota (duomenys neskelbtini). A. J. 2014 m. gegužės 6 d. pateikė atsakovei ieÅ¡kinį dėl santuokos nutraukimo, tačiau po jo mirties Panevėžio apygardos teismas 2015 m. spalio 6 d. nutartimi nutraukė civilinę bylÄ .

A. J. vardu registruotas gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais buvo įgytas iki santuokos su atsakove sudarymo iš jo asmeninių lėšų ir jam priklausė asmeninės nuosavybės teise. 1986 m. sausio 31 d. turto pasidalinimo tarp sutuoktinių A. J. ir T. J. sutartis patvirtina, kad A. J. atiteko transporto priemonės, namų apyvokos apstatymo daiktai, statybinės medžiagos ir 12 970 rublių. Kauno rajono darbo raudonosios vėliavos ordino Salomėjos Nėries kolūkio 1986 m. balandžio 23 d. susirinkime buvo nutarta A.

J. prie perkamo gyvenamojo namo skirti 0,15 ha žemės. Pagal 1986 m. gegužės 6 d. sutartį Nr. 22 A. E. perdavė A. J. gyvenamÄ jį namÄ . Kauno rajono Karmėlavos apylinkės liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1986 m. gegužės 21 d. sprendimu Nr. 24 A. J. buvo leista perstatyti naujai gyvenamÄ jį namÄ . A. J. nuo 1986 metų gegužės mėn. pradėjo vykdyti jam priklausančio gyvenamojo namo perstatymo-statybos darbus, Å¡iam tikslui panaudodamas savo asmenines lėšas bei statybines medžiagas, įgytas pagal 1986 m. sausio 31 d. turto pasidalinimo tarp sutuoktinių sutartį.

Visus statybos darbus A. J. atliko savarankiÅ¡kai, namo su Å«kiniais pastatais statyba buvo baigta 1988 m. Todėl A. J. įregistravus santuokÄ su atsakove tik (duomenys neskelbtini), jie realiai negalėjo įgyti bendrosios jungtinės nuosavybės teise ar Å«kio bÅ«du sukurti aukščiau nurodyto turto. Visus veiksmus, susijusius su turto registracija, įteisinimu atliko A. J., tokiu bÅ«du jis aiÅ¡kiai iÅ¡reiÅ¡kė savo valiÄ Ä¯gyti turtÄ asmeninės nuosavybės teise. A. J. su atsakove kartu negyveno nuo pat jų santuokos sudarymo pradžios, nevedė bendro Å«kio, gyvenamasis namas nebuvo naudojamas bendriems Å¡eimos poreikiams tenkinti, juo nebuvo disponuojama bendru sutuoktinių sutikimu, kadangi jų faktiniai Å¡eimyniniai santykiai nutrÅ«ko vos tik įregistravus santuokÄ .

Be minėto nekilnojamojo turto A. J. vardu registruotas ir kitas nekilnojamasis turtas – 1/11 dalis inžinerinių tinklų, 0,2000 ha miško ūkio žemės sklypas, transporto priemonės priekaba. Nors pastarasis turtas A. J. buvo įgytas po santuokos su atsakove įregistravimo, tačiau iš jo asmeninių lėšų. A. J. su atsakove nuo jų santuokos įregistravimo gyvenant skyrium, jokių bendrų lėšų jie neturėjo, todėl šio turto įgijimui buvo panaudotos išimtinai tik A. J. asmeninės lėšos.

Atsakovė nesutiko su ieÅ¡kiniu, prašė jį palikti nenagrinėtÄ arba atmesti. Nurodė, jog Å¡iuo metu nėra pagrindo spręsti, kad yra kilęs ginčas dėl turto priklausymo mirusiajam A. J. asmeninės ar bendrosios jungtinės nuosavybės teise kartu su atsakove. Tik notarui iÅ¡davus paveldėjimo turto liudijimÄ , atsakovė ketina apsispręsti, ar ginčys turto, įregistruoto A. J. vardu, nuosavybės formÄ . Taigi ieÅ¡kovės ieÅ¡kinys negina jokių jos teisių, nes Å¡iuo metu niekas jos teisių dar nėra pažeidęs. IeÅ¡kinyje nurodytas turtas palikėjo mirties momentu sutuoktiniams priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise.

IeÅ¡kinyje nėra nurodytas asmeninių lėšų Å¡altinis, iÅ¡ kurių buvo įsigytas turtas, taip pat nenurodyta, kuo pasireiÅ¡kė aiÅ¡kiai iÅ¡reikÅ¡ta mirusiojo valia įgyti turtÄ asmeninės nuosavybės teise. Šį turtÄ pripažinti asmenine mirusiojo nuosavybe galima tik įrodžius asmeninių lėšų Å¡iam turtui panaudojimÄ ir aiÅ¡kų valios iÅ¡reiÅ¡kimÄ Ä¯gyti šį turtÄ asmeninėn nuosavybėn, tačiau tokių įrodymų su ieÅ¡kiniu nėra pateikta.Aplinkybė, kad A.

J. ir A. J. bendro Å«kio nevedė nuo pat santuokos sudarymo momento, neatitinka tikrovės. Nuo 1978 m. iki 1998 m. A. J. niekur nedirbo, iÅ¡skyrus atsitiktinius uždarbius statybose, o sutuoktiniai gyveno iÅ¡ atsakovės santaupų, darbo užmokesčio ir pajamų iÅ¡ jos Å«kio. Iki pat 2003 metų sutuoktiniai gyveno santuokoje ir vedė bendrÄ Å«kį. Gyvenamasis namas su Å«kio pastatais buvo pastatytas ne 1988 m., nes tuo metu buvo tik pradėti sklypo paruoÅ¡imo darbai, o buvo statomas santuokos metu. Minėtas turtas buvo statomas kaip Å¡eimos turtas, kuriame sutuoktiniai planavo kartu gyventi.

Prie statybų dirbo sesers vyras ir jų sÅ«nus, ji su dukromis ir jų vyrais taip pat atvykdavo kas savaitę padėti. Gimus ieÅ¡kovei, santykiai su A. J. pablogėjo ir nuo 1996 m. Å¡eimyninių ryÅ¡ių nebebuvo. Trečiasis asmuo sutiko su ieÅ¡kiniu, prašė jį tenkinti. Nurodė, jog yra ieÅ¡kovės motina, daugiau nei 20 metų gyveno kartu su ieÅ¡kovės tėvu A. J., vedė bendrÄ Å«kį, prisidėjo prie bendro Å«kio kÅ«rimo tiek savo darbu, tiek ir savo asmeninėmis lėšomis. Gyvenamasis namas su Å«kiniais pastatais A.

J. buvo įgytas iki santuokos su atsakove sudarymo iš jo asmeninių lėšų ir jam priklausė asmeninės nuosavybės teise. Kitas turtas, nors ir yra įgytas po santuokos su atsakove sudarymo, tačiau jis buvo įgytas išimtinai iš A. J. asmeninių lėšų, kadangi A. J. su atsakove gyvenant skyrium, jokių bendrų lėšų jie neturėjo. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Kauno apygardos teismas 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir pripažino, kad gyvenamasis namas su ūkio pastatais, 1/11 dalis inžinerinių tinklų - mažo slėgio dujotiekio tinklų, 0,2000 ha miško ūkio žemės sklypas, registruoti A.

J. vardu, asmeninės nuosavybės teise priklauso A. J., mirusiam (duomenys neskelbtini). KitÄ ieÅ¡kinio dalį atmetė. Priteisė iÅ¡ atsakovės A. J. valstybei 504,86 Eur antrinės teisinės pagalbos iÅ¡laidas, 2 115,44 Eur žyminį mokestį ir 6,69 Eur procesinių dokumentų siuntimo iÅ¡laidas. Panaikino Kauno apygardos teismo 2016 m. vasario 11 d. nutartimi taikytÄ laikinÄ jÄ apsaugos priemonę. Teismas pažymėjo, jog atsakovės elgesys nagrinėjant tarp sutuoktinių kilusį ginÄÄ RokiÅ¡kio rajono apylinkės teisme, kai ji buvo pareiÅ¡kusi prieÅ¡ieÅ¡kinį dėl ginčo pastatų nurodytu adresu pripažinimo bendrÄ ja jungtine nuosavybe ir prašė padalinti santuokos metu įgytÄ kitÄ turtÄ , rodo, kad tarp Å¡alių yra ginčas dėl palikimu tapusio A.

J. įgyto turto nuosavybės formos ir turto teisinio režimo. Nors atsakovė nagrinėjamoje byloje prieÅ¡ieÅ¡kinio dėl ginčo turto priklausymo sutuoktiniams bendrÄ ja jungtine nuosavybe nereiÅ¡kė, o atsiliepime nurodė, kad dėl to ketina apsispręsti, bet neapsisprendė, tai rodo, kad tarp Å¡alių vis tiek tebėra ginčas dėl paveldėto turto teisinio režimo. Atsakovės atstovė pareiÅ¡kė, kad nekyla ginčo dėl nurodytų statinių priklausymo A. J. asmeninės nuosavybės teise, tačiau atnaujinus bylos nagrinėjimÄ iÅ¡ esmės, siekiant iÅ¡siaiÅ¡kinti atsakovės pozicijÄ Å¡iuo klausimu, paaiÅ¡kėjo, kad atsakovė ieÅ¡kinio Å¡ioje dalyje vis tik nepripažįsta , o tai patvirtina, kad yra ginčas dėl A.

J. vardu registruoto turto pripažinimo jo asmenine nuosavybe (pastatų dalyje – dėl atsakovės prieÅ¡taravimo, o likusio turto ­â€“ inžinerinių tinklų, žemės sklypo ir automobilio priekabos dalyje – pagal ieÅ¡kovės pareikÅ¡tÄ reikalavimÄ ).Teismas nustatė, jog ginčo pastatų – gyvenamojo namo ir 3 Å«kio pastatų, nuosavybės teisė A. J. vardu įregistruota 1986 m. gegužės 6 d. sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 22 pagrindu. Remiantis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalimi, nagrinėjamu atveju kilus ginčui dėl sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatyto teisinio režimo, nors ginčo pastatai A.

J. buvo įgyti iki 2000 m. redakcijos Civilinio Kodekso įsigaliojimo, taikytinos bÅ«tent Å¡io Kodekso normos. Kadangi A. J. nuosavybės teisė į nurodytus pastatus atsirado iki santuokos su atsakove įregistravimo, todėl teismas sprendė, kad tai yra A. J. asmeninė nuosavybė. Teismas pažymėjo, kad atsakovė nors nereiÅ¡kė reikalavimo pripažinti šį turtÄ sutuoktinių bendrÄ ja jungtine nuosavybe, tačiau tai įrodinėjo atsikirtimų forma, tvirtindama, kad A. J. buvo įsigijęs tik 56 kv. m bendro ploto gyvenamÄ jį namÄ , kuris Å¡iuo metu yra 407,69 kv. m ploto, ir teigia, kad tai buvo padaryta santuokos metu iÅ¡ bendrų lėšų ir bendru darbu. Teismas pripažino, jog atsakovė, tvirtindama, kad nugriovus įgytÄ statinį, naujų pastatų statybos vyko santuokos metu, nepateikė pakankamai įrodymų, kurie pagrįstų šį teiginį.

Atsakovė tai grindžia byloje dėl santuokos nutraukimo 2015 m. kovo 10 d. atliktos ekspertizės išvada, jog įvertinus gyvenamojo namo ir jo atskirų konstrukcijų būklę, gyvenamojo namo ir ūkio pastatų faktinis statybos pabaigos laikas galimai yra iki 1990 metų. Tačiau tose pačiose ekspertizės išvadose nurodyta, kad negalima paneigti, jog tų pačių statinių faktinė statybos pabaigos data yra 1988 m., kas beje nurodyta registruojant statinius ir kadastro duomenyse. Kad nurodyti statybos pabaigos metai – 1988 m. yra teisingi, patvirtina ir kiti rašytiniai įrodymai.

Nurodytų įrodymų visuma leidžia spręsti, kad statybos darbai buvo atlikti iki santuokos. Teismas padarė iÅ¡vadÄ , jog atsakovė neįrodė aplinkybės, kad pastatai buvo pastatyti ar iÅ¡ esmės pagerinti jų santuokos su A. J. metu, be to, neįrodyta, kokia apimtimi Å¡is turtas santuokos metu buvo pagerintas ir kad tai buvo esminis pagerinimas, neįrodyta ir kad atsakovė panaudojo asmenines lėšas ar bendras santuokinių lėšas Å¡io turto pagerinimui. Vien tas faktas, jog statybų metu sutuoktiniai gyveno atskirai, leidžia spręsti, kad faktinis sutuoktinių gyvenimas buvo atskiras ir todėl, nesant kitokių įrodymų, kad sutuoktinių pajamos ir lėšos buvo tvarkomos bendrai, nėra pagrindo spręsti, jog buvo sukurta bendroji jungtinė nuosavybė.Teismas atmetė atsakovės argumentus, kad perstatant pastatus atsakovas neturėjo lėšų, o faktiÅ¡kai buvo jos iÅ¡laikomas, nes A.

J. 1986 m. sausio 31 d. turto pasidalijimo sutartimi įgijo tam tikrÄ turtÄ â€“ baldus automobilį, motociklÄ , statybinių medžiagų ir 12 970 rub. Nors pateiktame Å¡ios turto pasidalijimo sutarties nuoraÅ¡e nėra T. J. paraÅ¡o, tačiau iÅ¡ atliktų notarinių veiksmų registro matyti, kad T. J. yra pasiraÅ¡iusi dėl nurodytos sutarties patvirtinimo. Todėl Å¡is įrodymas laikytinas tinkamu ir patvirtinančiu nurodytas aplinkybes. Be to, ieÅ¡kovės liudytojai A. D., B. D. R. K., P. J. patvirtino, kad atsakovas buvo geras statybininkas, užsiiminėjo paminklų gamyba, todėl turėjo pakankamai lėšų, o brolis net buvo paskolinęs jam pinigų.

Vien gyvenimo ir darbo skirtinguose Lietuvos rajonuose) faktas, leidžia daryti labiau tikėtinÄ iÅ¡vadÄ , kad lėšos buvo tvarkomos atskirai, juolab, kad ir pati atsakovė pripažino, kad ryÅ¡iai nutrÅ«ko nuo 1996 m. Todėl teismas tenkino ieÅ¡kovės reikalavimÄ pripažinti Å¡iuos pastatus A. J. asmenine nuosavybe. Nuosavybės teisė A. J. į kitÄ turtÄ â€“ 1/11 inžinerinių tinklų – mažo slėgio dujotiekio tinklų yra įregistruota nuo 2007 m. spalio 30 d., o nuosavybės teisė į 0,2000 ha žemės sklypÄ A.

J. buvo įgyta pirkimo-pardavimo sutartimi 1998 m. gruodžio 23 d., t. y. A. J. ir atsakovei esant santuokoje. CK 3.89 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog faktas, kad tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Inžinerinių tinklų – mažo slėgio dujotiekio tinklų nuosavybę A.

J. įgijo bÅ«tent dėl pasistatytų statinių, t. y. jiems aptarnauti, todėl Å¡ių tinklų dalis pripažintina A. J. asmeninės nuosavybės į Å¡iuos pastatus priklausiniu (CK 4.13 straipsnis), o antraeilį daiktÄ iÅ¡tinka pagrindinio daikto likimas, todėl jis turi bÅ«ti paliekamas A. J. nuosavybėje, o atsakovė galėtų pretenduoti tik į lėšų kompensacijÄ . Atsakovė A. J. pripažino, kad ji nuo 1996 m. jokių Å¡eiminių santykių su A. J. nebeturėjo, kadangi sužinojo apie jo faktinę Å¡eimÄ , ir nuo to momento jie tvarkėsi kiekvienas atskirai, t. y. atsakovė pripažino faktÄ , kad nuo Å¡io momento (1996 m.) nebebuvo lėšų bendrumo ir bendro Å«kio vedimo.

Ji taip pat pripažino, kad nepretenduoja į A. J. įgytus inžinerinius tinklus ir jo įgytÄ Å¾emės sklypÄ . Toks atsakovės faktų pripažinimas (CPK 187 straipsnis) laikytinas tinkamu įrodymu, kadangi tai iÅ¡ esmės neprieÅ¡tarauja byloje nustatytoms aplinkybėms ir tÄ atsakovė nurodė gera valia. Kadangi Å¡ie nuosavybės teisės objektai A. J. nuosavybės teise buvo įgyti po 1996 m., todėl atsakovei pripažįstant faktÄ , kad tuo metu lėšos nebuvo tvarkomos sutuoktinių bendrai, ir jai nepateikus įrodymų, kad buvo panaudotos jos asmeninės lėšos nurodytų objektų įsigijimui, Teismas pripažino, kad Å¡is turtas A.

J. buvo įsigytas iÅ¡ jo asmeninių lėšų, ir tenkino ieÅ¡kovės reikalavimÄ jį pripažinti asmenine A. J. nuosavybe. Žemės sklypo įsigijimo metu (1998 m.) galiojęs Santuokos ir Å¡eimos kodeksas (toliau SÅ K) nenumatė nurodytos sutuoktinių gyvenimo skyrium fakto nustatymo tvarkos, todėl tai neturėtų užkirsti kelio įrodinėti, kad sutuoktiniai nuo tam tikro momento negyveno kartu. FaktiÅ¡kai sudarant turto perleidimo sandorius, taip pat teismų praktikoje buvo pripažįstama, kad turto įgijimo iÅ¡ asmeninių vieno sutuoktinio lėšų ir jo vardu pakanka konstatuoti, kad toks turtas yra asmeninė, o ne bendroji jungtinė nuosavybė.

Pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimÄ nebuvo reikalaujama turto perleidimo sandoryje nurodyti, kad turtas įgyjamas asmeninėn nuosavybėn. A. J. įgyjant žemės sklypÄ , kuris buvo pirktas sutuoktiniams faktiÅ¡kai nutraukus santykius, jo valia įsigyti šį turtÄ negali bÅ«ti aiÅ¡kinama kitaip, kaip jo valia šį turtÄ Ä¯gyti neabejotinai asmeninės nuosavybės teise, Å¡is turtas ir įregistruotas A. J. vardu. Nors ieÅ¡kovė reiÅ¡kė reikalavimÄ pripažinti, kad ir transporto priemonės priekaba asmeninės nuosavybės teise priklausė A.

J., tačiau ji pati pripažino, kad Å¡io turto nebėra, kadangi priekaba buvo perduota metalo laužui. Byloje nėra jokių duomenų apie Å¡ios priekabos priklausymÄ palikėjui, atvirkščiai, byloje pateikta VÄ® „Regitra“ pažyma, kad A. J. vardu registruotų transporto priemonių nėra. Todėl teismas netenkino reikalavimo pripažinti transporto priemonės priekabÄ asmenine A. J. nuosavybe. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai Atsakovė A. J. apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kovės ieÅ¡kinį atmesti, priteisti atsakovei iÅ¡ ieÅ¡kovės bylinėjimosi iÅ¡laidas.

Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais pagrindiniais argumentais: Teismas nepagrįstai tenkino reikalavimÄ pripažinti gyvenamÄ jį namÄ su Å«kiniais pastatais asmenine A. J. nuosavybe. Å is ieÅ¡kinio reikalavimas turėjo bÅ«ti atmestas, o byla Å¡ioje dalyje nutraukta. Pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 1 punktÄ asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas abiejų sutuoktinių atskirai įgytas iki santuokos sudarymo. Pastatai pagal VÄ® „Registrų centras“ duomenis įgyti A. J. vardu dar iki santuokos sudarymo.

Todėl atsakovė turėtų reikÅ¡ti ieÅ¡kinį teisme, ginčydama minėtų statinių priklausomybę A. J. asmeninės nuosavybės teise. Kadangi VÄ® Registrų centro duomenys patvirtina minėtų statinių priklausymÄ mirusiajam A. J. asmeninės nuosavybės teise, teismas turėjo Å¡ioje dalyje bylÄ nutraukti. IeÅ¡kiniu buvo keliami reikalavimai dėl teisių pripažinimo, preziumuojant, kad kils ginčas, dėl turto priklausymo mirusiajam asmenine ar jungtine nuosavybe, t.y. dėl paveldimo turto masės ir apimties.

Teismas nurodė, kad RokiÅ¡kio rajono apylinkės teisme ieÅ¡kovė buvo pareiÅ¡kusi prieÅ¡ieÅ¡kinį dėl minėto turto pripažinimo bendrÄ ja jungtine nuosavybe, o nagrinėjant bylÄ Kauno apygardos teisme ieÅ¡kinio Å¡ioje dalyje nepripažino, todėl sprendė, kad tarp Å¡alių yra ginčas dėl Å¡io turto priklausomybės. Tačiau teismas turi ginti tik tas asmenų teises, kurios yra pažeistos. Nėra jokio juridinio fakto, pagrindžiančio, kad minėtų statinių priklausomybė A.

J. asmeninės nuosavybės teise yra ginčijama. Atsakovė nepareiÅ¡kė teismui ieÅ¡kinio dėl minėto turto pripažinimo priklausius jai ir mirusiajam sutuoktiniui bendrosios jungtinės nuosavybės teise, todėl šį reikalavimÄ teismas turėjo palikti nenagrinėtu ir bylÄ Å¡ioje dalyje nutraukti. Atsakovė nors ir laiko, kad minėtÄ turtÄ Ä¯gijo bendrai su mirusiu sutuoktiniu santuokos metu, bet dėl to, kad tokio ginčo reikalavimas sÄ lygotų didelio žyminio mokesčio mokėjimÄ valstybei ir kitas bylinėjimosi iÅ¡laidas, apsisprendė, tokio ieÅ¡kinio nereikÅ¡ti.

Teismas tenkindamas minėtÄ reikalavimÄ ir pripažindamas faktÄ , kuris pagal įstatymÄ ir taip yra preziumuojamas, faktiÅ¡kai nepagrįstai permetė visÄ bylinėjimosi naÅ¡tÄ atsakovei. Tai yra, atsakovė yra priversta sumokėti už fakto, su kuriuo nesutinka, tačiau jo teisiÅ¡kai neginčija, patvirtinimÄ teisme. Teismas nepagrįstai nustatė, kad gyvenamasis namas su Å«kiniais pastatais priklausė mirusiajam A. J. asmeninės nuosavybės teise. Teismas Å¡iÄ iÅ¡vadÄ padarė pažeisdamas CPK 185 straipsnio nuostatas, tai yra nevertino visų įrodymų tarpusavio ryÅ¡io aspektu, taip pat nepagrįstai neįvertino dalies faktinių duomenų, pateiktų Å¡iuose įrodymuose, todėl priėmė neteisėtÄ ir nepagrįstÄ sprendimÄ .

Teismas visiškai nepasisakė ir nevertino Rokiškio rajono apylinkės teisme civilinėje byloje apklaustų liudytojų E. S., A. S., V. V. parodymų, todėl išvados, kad atsakovė neįrodė, kad minėti statiniai buvo iš esmės sukurti santuokos metu, yra padarytos pažeidžiant CPK 185 straipsnio nuostatas. Minėta byla buvo prijungta prie šios bylos ir teismas turėjo vadovautis ir joje surinktais įrodymais, nes šalys to prašė. Šių liudytojų parodymai prieštarauja teisme apklaustų ieškovės kviestų liudytojų parodymams, tačiau patvirtina Kauno apygardos teisme apklaustų liudytojų R.

V. ir J. J. parodymus apie tai, kad esminiai statybos darbai prasidėjo 1988 m., o baigėsi 1991 m., tačiau ir toliau kiekvienais metais buvo vykdomi ir kiti namo įrengimo darbai. Teismas iÅ¡vadÄ , kad atsakovė nepateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog pastatai pripažintini bendrÄ ja jungtine nuosavybe, padarė neįvertinęs visų byloje surinktų įrodymų, neįvertinęs jų prieÅ¡taravimų, tarpusavio ryÅ¡io. IeÅ¡kovės kviestų liudytojų parodymams, kad minėti statiniai buvo pastatyti dar 1987-1988 m., prieÅ¡tarauja ir raÅ¡ytinė bylos medžiaga.

Atliekant ekspertizę, ekspertė iÅ¡sireikalavo visÄ minėtos statybos medžiagÄ . IÅ¡ A. J. skirto 0.12 ha ploto žemės sklypo raudonųjų linijų plano matyti, kad 1987 m. liepos 17 d. minėtame sklype vis dar stovėjo senas namas, o Å«kinis ir gyvenamasis namas dar tik buvo planuojami statyti. Pati N. N. teigė, kad 1996 m. namas buvo netinkuotas, be durų, tik rÅ«sys įrengtas. Visuotinai žinoma aplinkybė, kad vidinės apdailos darbai reikalauja daug didesnių iÅ¡laidų, nei namo karkaso pastatymas.

Todėl teismo iÅ¡vada, kad statiniai pastatyti dar iki A. J. ir atsakovės santuokos sudarymo, yra nepagrįsta. Teismas padarė nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad 1/11 dalis inžinerinių tinklų ir 0.200 ha ploto miÅ¡ko Å«kio paskirties žemės sklypas pripažintini asmenine A. J. nuosavybe. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad gyvenamasis namas su Å«kiniais pastatais priklausė A. J. asmeninės nuosavybės teise, todėl ir iÅ¡vada, kad inžineriniai tinklai priklausė jam asmeninės nuosavybės teise yra nepagrįsta.Teismas pripažino žemės sklypÄ asmenine A.

J. nuosavybe, konstatavęs, kad sutuoktiniai jo įgijimo metu gyveno skyrium. Teismo iÅ¡vada, kad faktinis sutuoktinių gyvenimas kartu nutrÅ«ko 1996 m. neatitinka tikrovės. Atsakovė 2016 m. rugsėjo 9 d. posėdyje tik patvirtino, kad 1996 m. iÅ¡sikraustė iÅ¡ bendros gyvenamosios vietos, tačiau to dar nelaikė faktiniu gyvenimu skyriumi, nes su A. J. dar bendravo ir palaikė ryÅ¡ius iki 1998 metų, o galutiniai keliai iÅ¡siskyrė tik 2003 m., todėl ir faktinio gyvenimo skyrium pradžia yra ne 1996 m., o 2003 m.Santuokos nutraukimo byloje sutuoktinis gali teikti teismui reikalavimÄ , taikyti sutuoktinių turtinėms teisėms gyvenimo skyrium teisines pasekmes nuo faktinio gyvenimo skyrium pradžios.

Tokio reikalavimo A. J. nebuvo pareiÅ¡kęs. Todėl faktinis sutuoktinių gyvenimas skyrium, kaip nenustatytas teismo, negali turėti juridinių pasekmių, sprendžiant turto teisinio statuso klausimÄ . Šį turtÄ pripažinti asmenine mirusiojo nuosavybe, galima tik įrodžius asmeninių lėšų Å¡iam turtui panaudojimÄ ir aiÅ¡kų valios iÅ¡reiÅ¡kimÄ Ä¯gyti šį turtÄ asmeninėn nuosavybėn. Tai, jog sutuoktiniai tuo metu gyveno skyrium neįrodo, kad ir turtiniams santykiams buvo sutuoktinių valia taikyti gyvenimo skyrium pasekmes.

Teismas neteisingai paskirstė byloje bylinėjimosi iÅ¡laidas. Pagal CPK 85 straipsnį bylose dėl daiktinių teisių ieÅ¡kinio suma nustatoma pagal turto rinkos vertę. Teismas žyminį mokestį skaičiavo nuo visos turto, į kurį ieÅ¡kovė pareiÅ¡kė reikalavimus, vertės. Pagal įstatymÄ pergyvenusiam sutuoktiniui priklauso tik ½ dalis bendro santuokoje įgyto turto. Tai reiÅ¡kia, kad jei ir yra ginčas dėl turto priklausymo asmeninės nuosavybės teise, tai jis yra tik dėl ½ ginčo turto vertės. Teismas nepagrįstai visas bylinėjimosi iÅ¡laidas valstybei priteisė iÅ¡ atsakovės. Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundÄ ieÅ¡kovė V.

J. nesutinka su skundu ir praÅ¡o jį atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundÄ grindžiamas Å¡iais argumentais: Teismas objektyviai ir visapusiÅ¡kai įvertinęs visus civilinėje byloje esančius įrodymus priėmė pagrįstÄ ir teisėtÄ sprendimÄ . Atsakovės elgesys, nagrinėjant tarp sutuoktinių kilusį ginÄÄ RokiÅ¡kio rajono apylinkės teisme, kai ji buvo pareiÅ¡kusi prieÅ¡ieÅ¡kinį dėl ginčo pastatų pripažinimo bendrÄ ja jungtine nuosavybe ir prašė padalinti po santuokos įgytÄ kitÄ turtÄ rodo, kad tarp Å¡alių yra ginčas dėl turto nuosavybės formos ir teisinio režimo.

Teismas visiÅ¡kai pagrįstai sprendime pažymėjo, kad nors atsakovė nagrinėjamoje byloje prieÅ¡ieÅ¡kinio dėl ginčo turto priklausymo sutuoktiniams bendrÄ ja jungtine nuosavybe nepareiÅ¡kė, o atsiliepime nurodė, kad dėl to ketina apsispręsti, bet neapsisprendė, tai rodo, kad tarp Å¡alių vis tik tebėra ginčas dėl paveldėto turto teisinio režimo. Atsakovė apeliaciniame skunde dėl visiÅ¡kai nesuprantamų priežasčių melagingai nurodo, kad nėra tarp jos ir ieÅ¡kovės ginčo dėl A.

J. vardu registruoto turto pripažinimo jo asmenine nuosavybe, nors byloje esantys raÅ¡ytiniai įrodymai ir pačios atsakovės pozicija bylos nagrinėjimo metu patvirtina kÄ kita. Taigi teismas, priimdamas ieÅ¡kovės ieÅ¡kinį ir tenkindamas jame keliamus reikalavimus, nepažeidė CK 1.138 straipsnio nuostatų. Teismas buvo objektyvus, tinkamai iÅ¡tyrė visas bylai reikÅ¡mingas aplinkybes, visapusiÅ¡kai įvertino visus byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtÄ ir pagrįstÄ sprendimÄ Å¡ioje byloje.

Teismas pažymėjo, kad ieÅ¡kovė nepateikė jokių raÅ¡ytinių įrodymų, kad ji savo asmeninėmis lėšomis ar bendromis sutuoktinių lėšomis ir bendru darbu prisidėjo prie esminio A. J. iki santuokos įgytos nuosavybės pagerinimo, kadangi įrodymų visuma leidžia daryti kur kas labiau tikėtinÄ iÅ¡vadÄ , kad ginčo statiniai buvo iÅ¡ esmės pastatyti iki atsakovės ir A. J. santuokos sudarymo. Teismas visiÅ¡kai pagrįstai atmetė atsakovės liudytojų R. V. ir J. J. parodymus, nes Å¡ie parodymai prieÅ¡taravo raÅ¡ytiniams įrodymams, o jų nurodytų aplinkybių nepatvirtino jokie kiti įrodymai.

Atsakovė visiÅ¡kai nepagrįstai nurodo, kad tai, kad sutuoktiniai tuo metu gyveno skyrium neįrodo, kad ir turtiniams santykiams buvo sutuoktinių valia taikyti gyvenimo skyrium pasekmes. Teismas labai aiÅ¡kiai nurodo, kad iÅ¡ tikrųjų CK yra reglamentuota sutuoktinių gyvenimo skyrium (separacijos) nustatymo sÄ lygos ir tvarka ir, kai teismas priima sprendimÄ dėl gyvenimo skyrium, baigiasi sutuoktinių bendras gyvenimas. Tačiau teismai, taikydami naujojo CK normas iki jo įsigaliojimo atsiradusiems teisiniams santykiams, turi nepažeisti bendrųjų civilinių teisinių santykių principų, tarp jų – teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lÅ«kesčių apsaugos.

Teismas visiÅ¡kai pagrįstai konstatavo, kad žemės sklypo įsigijimo metu galiojęs SÅ K nenumatė nurodytos sutuoktinių gyvenimo skyrium fakto nustatymo tvarkos, todėl tai neturėtų užkirsti kelio įrodinėti, kad sutuoktiniai nuo tam tikro momento negyveno kartu. Å iuo atveju A. J. įgyjant žemės sklypÄ , kuris buvo pirktas sutuoktiniams faktiÅ¡kai nutraukus santykius, jo valia įsigyti šį turtÄ negali bÅ«ti aiÅ¡kinama kitaip, kaip jo valia šį turtÄ Ä¯gyti neabejotinai asmeninės nuosavybės teise, taip pat teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Å¡is turtas ir įregistruotas A.

J. vardu. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ , neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus atvejus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektÄ sudaro pirmos instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo pripažinta, kad atsakovės mirusio sutuoktinio vardu registruotas nekilnojamasis turtas yra jo asmeninė nuosavybė, taip pat iÅ¡ atsakovės priteistos bylinėjimosi iÅ¡laidos, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Dėl bylos nutraukimo pagrindųPagal CPK 293 straipsnio 1 punktÄ teismas nutraukia bylÄ , jeigu ji nenagrinėtina teisme civilinio proceso tvarka.

CPK 5 straipsnio 1 dalis garantuoja teisę įstatymų nustatyta tvarka kiekvienam suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismÄ , kad bÅ«tų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal CK 1.138 straipsnio 1 punktÄ teismas civilines teises gali apginti pripažindamas tas teises. Iki ieÅ¡kinio nagrinėjamoje byloje priėmimo teisme tarp atsakovės ir jos sutuoktinio buvo kilęs ginčas dėl tam tikros turto dalies priklausymo Å¡alims bendrosios jungtinės nuosavybės teise.

Atsakovė santuokos nutraukimo byloje atsiliepimu į A. J. ieškinį ginčijo gyvenamojo namo statybos baigimo metus, nurodė, jog prisidėjo finansiškai (civilinė byla Nr. 2-14-126/2015, t. I, b.l. 44), taip pat ir byloje pareikštu priešieškiniu atsakovė pretendavo į dalį ginčo turto (civilinė byla Nr. 2-14-126/2015, t. II, b.l. 1-8). Kadangi Rokiškio rajono apylinkės teisme nagrinėjamos bylos metu atsakovės sutuoktinis A. J. mirė, byla buvo nutraukta ir ginčas tarp sutuoktinių dėl turto priklausomybės liko neišspręstas.Pažymėtina, kad ir nagrinėjamoje byloje dėl teisių pripažinimo atsakovė atsiliepimu taip pat teigė, jog ginčo turtas sutuoktiniams priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise (t.

I, b.l. 83-88). Byloje esantys duomenys patvirtina, jog pirmos instancijos teismas tiek nagrinėdamas bylÄ , tiek ginčijamame sprendime dėstydamas motyvus, aptarė ir analizavo atsakovės pozicijÄ dėl galimai neegzistuojančio ginčo tarp Å¡alių. Teismo posėdžio, vykusio 2016 m. spalio 20 d., metu teismas po Å¡alių baigiamųjų kalbų net buvo atnaujinęs bylos nagrinėjimÄ , siekdamas iÅ¡siaiÅ¡kinti tikrÄ jÄ atsakovės pozicijÄ dėl pareikÅ¡to ieÅ¡kinio. Byloje ir minėto teismo posėdžio metu atsakovė buvo atstovaujama profesionalaus teisininko – advokato, todėl jai turėjo bÅ«ti tinkamai iÅ¡aiÅ¡kintos, kokios yra tam tikro procesinio elgesio pasekmės. Teismas taip pat iÅ¡aiÅ¡kino atsakovei apie CPK 140 straipsnio 2 dalyje numatytÄ ieÅ¡kinio pripažinimo įforminimÄ .

Tačiau atsakovė atsisakė pasiraÅ¡yti standartinę ieÅ¡kinio dalies pripažinimo formÄ . Po bylos nagrinėjimo atnaujinimo, baigiamųjų kalbų metu atsakovės atstovė patvirtino, jog ginčo turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Todėl pirmos instancijos padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , jog byloje yra ginčas dėl A. J. vardu registruoto turto pripažinimo jo asmenine nuosavybe, todėl nėra pagrindo Å¡ioje dalyje nutraukti bylos.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ir atsakovės apeliacinio skundo argumentai patvirtina, kad ji ginčija teismo sprendimo dalį dėl gyvenamojo namo su Å«kiniais pastatais pripažinimo A.

J. asmenine nuosavybe. Be to, 1/11 dalis inžinerinių tinklų registruota A. J. nuosavybės teise, jau sudarius santuokÄ su atsakove, VÄ® „Registrų centras“ nėra įraÅ¡o, jog Å¡is turtas mirusiajam priklauso asmeninės nuosavybės teise. Atsakovė ginčija teismo nustatytÄ aplinkybę, jog Å¡i inžinerinių tinklų dalis yra asmeninė mirusiojo nuosavybė, kaip gyvenamojo namo ir Å«kinių pastatų priklausinys, kadangi įrodinėja, jog namas su Å«kiniais pastatais yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.

Todėl ir atsakovės pozicija dėl 1/11 dalies inžinerinių tinklų priklausomybės patvirtina, jog byloje yra ginčas ir dėl gyvenamojo namo su Å«kiniais pastatais nuosavybės teisės. Taigi nėra pagrindų Å¡ioje dalyje nutraukti bylos.Dėl tinkamo įrodymų vertinimo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, jog teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimÄ , pagrįstÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

Ä®rodymų vertinimas turi bÅ«ti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokiÄ ar kitokiÄ Ä¯rodomÄ jÄ vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, iÅ¡skyrus įstatyme nurodytas iÅ¡imtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sÄ Å¾iningumo kriterijais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomÄ jÄ reikÅ¡mę, bet ir įrodymų visetÄ , ir tik iÅ¡ įrodymų visumos daryti iÅ¡vadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimÄ ar nebuvimÄ .

Teismų iÅ¡vados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi bÅ«ti logiÅ¡kai pagrįstos bylos duomenimis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; 2014 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2014; 2016 m. kovo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-146-701/2016 ir jose nurodytÄ kasacinio teismo praktikÄ ; kt.).Nagrinėjamoje byloje pirmos instancijos teismas detaliai analizavo visus byloje esančius įrodymus ir pažymėjo, jog pirmenybę teikė raÅ¡ytiniams įrodymams.

Pažymėtina, kad RokiÅ¡kio rajono apylinkės teismas, po atsakovės apeliaciniame skunde nurodytų liudytojų E. S., A. S. ir V. V. parodymų, 2014 m. lapkričio 26 d. nutartimi skyrė teismo statybos techninę ekspertizę. Minėtos 2015 m. kovo 10 d. ekspertizės akto Nr. 15/03-02 iÅ¡vadose nurodyta, jog pagal gyvenamojo namo ir jo atskirų konstrukcijų bÅ«klę, gyvenamojo namo ir Å«kinių pastatų faktinis statybos pabaigos laikas galimai yra iki 1990 m.; negalima paneigti, kad Å¡ių statinių faktinė statybos pabaigos data yra 1988 m.; negalima patvirtinti, kad iki 1988 m. atliekant gyvenamojo namo statybÄ buvo visiÅ¡kai panaikinti 1986 m. gegužės 6 d. pirkto gyvenamojo namo pamatai (civilinė byla Nr. 2-14-126/2015, t.

II, b.l. 86-275). Taigi teismo ekspertizė kategoriškos išvados dėl tikslios pastatų statybos pabaigos datos nepateikė. Tačiau visų kitų byloje esančių dokumentų, aptartų ir įvertintų pirmos instancijos teismo sprendime visuma, leidžia teigti, jog gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai buvo baigti statyti iki atsakovės ir A. J. santuokos (duomenys neskelbtini) sudarymo. Pažymėtina, kad pirmos instancijos teismas vertino ir nagrinėjamoje byloje apklaustų liudytojų parodymus ir tinkamai motyvavo, kodėl nesivadovavo atsakovės liudytojų parodymais.

Atsakovė nepateikė jokių duomenų, leidžiančių nustatyti, kokiomis lėšomis ar darbu ji prisidėjo prie minėto turto vidinės apdailos ar kito esminio pagerinimo. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nėra pagrindų pagal CK 3.90 straipsnio 1 dalį gyvenamojo namo su Å«kiniais pastatais pripažinti sutuoktinių bendrÄ ja jungtine nuosavybe.Dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium aplinkybės vertinimo Pažymėtina, jog pirmos instancijos teismas kitÄ ginčo turtÄ â€“ 0,2000 ha žemės sklypÄ â€“ pripažino A.

J. asmenine nuosavybe ne pagal CK 3.100 straipsnio 5 punktÄ , o atsižvelgdamas į SÅ K teisinį reguliavimÄ bei dabar galiojančio CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytus pagrindus turtÄ pripažinti asmenine vieno sutuoktinio nuosavybe. Aplinkybė, jog nuo 1996 m. sutuoktiniai kartu nebegyveno, Å¡ioje byloje pagrįstai buvo vertinama, kaip patvirtinanti sutuoktinio valiÄ turtÄ Ä¯sigyti savo asmeninėn nuosavybėn, taip pat leidžianti preziumuoti, jog šį turtÄ jis įsigyja už savo asmenines lėšas.Nors atsakovė apeliaciniame skunde tvirtina, jog 1996 m. ji tik iÅ¡sikraustė iÅ¡ bendros gyvenamosios vietos, bet dar bendravo su A.

J. ir palaikė ryšius, o galutinai santuokinis gyvenimas nutrūko tik 2003 m., tačiau atsakovė nepateikė jokių duomenų, kaip tokiu atveju iki 2003 m. pasireiškė sutuoktinių bendro ūkio tvarkymas, kokias bendras turtines teises ar prievoles jie toliau kartu įgyvendino ir vykdė. Atsakovė nepaaiškino, kokiam tikslui kaip bendras sutuoktinių turtas galėjo būti įsigytas ginčo žemės sklypas, nepateikė duomenų, jog būtų dalį savo lėšų teikusi mirusiam sutuoktiniui šio sklypo įsigijimui.

Todėl konstatuotina, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai šį turtÄ pripažino asmenine A. J. nuosavybe.Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų Pagal CPK 85 straipsnio 1 dalies 9 punktÄ ieÅ¡kinio suma bylose dėl daiktinių teisių į turtÄ nustatoma pagal turto rinkos vertę. Pagal formuojamÄ teismų praktikÄ turtinio ginčo įkainojimÄ lemia jo teisinis turinys ir sprendimo padariniai, kurie sukuria kokių nors apskaičiuojamų turtinių praradimų. Nagrinėjamoje byloje atsakovės sutuoktinis yra miręs, todėl pagal CK 3.100 straipsnio 1 dalį bendroji sutuoktinių nuosavybė yra pasibaigus.

Todėl byloje Å¡alims yra taikoma CK 3.117 straipsnio prezumpcija, jog sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios.Nagrinėjamoje byloje, ieÅ¡kovei praÅ¡ant pripažinti nekilnojamÄ jį turtÄ mirusio A. J. asmenine nuosavybe, ginčas faktiÅ¡kai yra kilęs dėl ½ Å¡io turto dalies, nes pripažinus, jog ginčo turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, atsakovei atitektų tik ½ Å¡io turto dalis, o į mirusiojo paveldimÄ turto masę patektų kita ½ Å¡io turto dalis. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog 0.2000 ha žemės sklypo vidutinė rinkos vertė yra 567 Eur, 1/11 dalis inžinerinių tinklų – 1 018,18 Eur, gyvenamojo namo – 90 700,00 Eur, Å«kio pastatų – 1 490,00 Eur, 1 390 Eur ir 565 Eur (t.

I, b.l. 31-34). Taigi bendra viso turto vertė yra 95 730,18 Eur. Teismas iÅ¡ atsakovės priteistinÄ Å¾yminį mokestį apskaičiavo nuo visos Å¡io turto sumos. Tačiau nagrinėjamoje byloje ginčas yra dėl ½ Å¡io turto dalies, todėl ir žyminis mokestis turi bÅ«ti skaičiuojamas nuo pusės Å¡ios turto vertės, tai yra 47 865,09 Eur, ir turėtų bÅ«ti lygus 1 246,06 Eur. Todėl sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmos instancijos teismas priteisė iÅ¡ atsakovės per didelį žyminį mokestį.Apibendrinus iÅ¡dėstytÄ , darytina iÅ¡vada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstÄ ir teisėtÄ sprendimÄ dėl ginčo esmės, tačiau netinkamai apskaičiavo žyminį mokestį.

Todėl pirmos instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu, patikslinant, jog iÅ¡ atsakovės valstybei priteisiamas 1 246,06 Eur žyminis mokestis. IÅ¡ atsakovės taip pat priteistinos valstybei turėtos atstovavimo iÅ¡laidos, kurios pagal pateiktus duomenis yra 504,86 Eur bei procesinių dokumentų siuntimo iÅ¡laidos 6,69 Eur. Nors atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas turėtų pagal CPK 96 straipsnio 5 punktÄ nukrypti nuo CPK nustatytų bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimo valstybei, tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pagrindų mažinti iÅ¡ atsakovės priteistinas bylinėjimosi iÅ¡laidas nėra.

Kaip jau buvo minėta aukščiau, atsakovė nepripažino dalies ieÅ¡kinio reikalavimų. Nagrinėjamoje byloje Kauno apygardos teismas 2016 m. gruodžio 15 d. nutartimi atidėjo atsakovei 1 387,00 Eur žyminio mokesčio dalies mokėjimÄ iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo, atsakovė sumokėjo 200,00 Eur. Todėl atsižvelgiant į aukščiau nurodytÄ skaičiavimÄ , likusi mokėtina žyminio mokesčio dalis turėtų bÅ«ti 734,55 Eur ((1 246,06 x 75 % -200,00 Eur).Vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegijan u t a r i a:

         Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .          Patikslinti Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų ir iÅ¡dėstyti jÄ taip:          Priteisti iÅ¡ atsakovės A. J. (a.k. (duomenys neskelbtini) valstybei 504,86 Eur antrinės teisinės pagalbos iÅ¡laidas, jas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamÄ jÄ sÄ skaitÄ Nr. (duomenys neskelbtini), esančiÄ AB Swedbank, įmokos kodas 5630, 1 246,06 Eur žyminį mokestį ir 6,69 Eur procesinių dokumentų siuntimo iÅ¡laidas į tÄ pačiÄ sÄ skaitÄ , nurodant įmokos kodÄ 5660.          Priteisti iÅ¡ atsakovės A.

J. (a.k. (duomenys neskelbtini) valstybei 734,55 Eur atidėtÄ Å¾yminio mokesčio dalį už apeliacinį skundÄ .              Teisėjai                                                                                           Kazys KailiÅ«nas                                                                         Antanas Rudzinskas                                                                        Egidija TamoÅ¡iÅ«nienė