P-520-40-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. P520-40/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00025-2010-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 80.3; 80.11; 80.13

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. liepos 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos banko (Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos teisių perėmėjo nuo 2012 m. sausio 1 d.) ir trečiojo suinteresuoto asmens J. B. prašymus atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-873/2011 pagal atsakovo Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos ir trečiojo suinteresuoto asmens J. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės DNB Nord banko skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui J. B. dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas akcinė bendrovė DNB Nord bankas (toliau – ir pareiškėjas, AB DNB Nord bankas, Bankas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos (toliau – ir atsakovas, Komisija) (nuo 2012 m. sausio 1 d. Komisijos teisių perėmėjas – Lietuvos bankas) 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimą dėl teisės pažeidimo bylos Nr. 2K-375.

Pareiškėjas nurodė, kad tarp jo ir klientės, trečiojo suinteresuoto asmens J. B. (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, Klientė) 2007 m. rugpjūčio 7 d. buvo sudaryta obligacijų pasirašymo sutartis (toliau – ir Obligacijų pasirašymo sutartis), pagal kurią Klientė įsigijo pareiškėjo išleistos obligacijų emisijos obligacijų vienetus. Tą pačią dieną pareiškėjas ir Klientė pasirašė Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. 2411-2007-371 (toliau – ir Skolinimo sutartis), pagal kurią Klientei buvo suteiktas tikslinis kreditas įvykdyti paminėtų obligacijų apmokėjimą.

Klientės įsipareigojimų pagal Skolinimo sutartį įvykdymą užtikrinti pareiškėjui buvo įkeistos visos įsigyjamos obligacijos, o 2007 m. rugpjūčio 14 d. buvo įkeistas Klientei priklausantis nekilnojamasis turtas. Komisija ginčijamą sprendimą priėmė išnagrinėjusi Klientės skundą, kuriame ji teigė, kad Obligacijų pasirašymo sutartį pasirašė suklaidinta netinkamos informacijos, kurią jai pareiškėjo darbuotojai suteikė siūlomų produktų pristatymuose ir vėlesnių asmeninių konsultacijų metu, bei tai, jog pareiškėjas nesuteikė jai informacijos apie obligacijų įsigijimo technikos ypatumus, kuriuos žinodama ji nebūtų priėmusi sprendimo investuoti į obligacijas.

Išnagrinėjusi Klientės skundą, Komisija sprendime pripažino, kad nėra pagrindo pareiškėjo pristatymo metu pateiktos medžiagos laikyti neišsamia ar klaidinančia, taip pat nėra pagrindo teigti, kad obligacijos, vertinant jas rizikingumo ir sudėtingumo prasme, yra netinkamos Klientės profilį atitinkančiam investuotojui. Tačiau minėtu sprendimu pareiškėjui paskirtas įspėjimas dėl to, kad jis netinkamai atskleidė Klientei informaciją apie rizikas, susijusias su obligacijų įsigijimu skolintomis lėšomis. Pareiškėjas nurodė nesutinkąs su šia Komisijos išvada.

Teigė, kad jo veiksmai dėl Klientės turi būti vertinami taikant tuo metu galiojusių Lietuvos Respublikos vertybinių popierių rinkos įstatymo (toliau – ir VPRĮ) ir Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatymo (toliau – ir VPĮ) reikalavimus. Šiuo konkrečiu atveju turi būti analizuojami ne 2004 m. balandžio 21 d. Finansinių priemonių rinkų direktyvos 2004/39/EB reikalavimai, kuriuos įgyvendinusio Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – ir FPRĮ) nuostatos Klientės sandorių sudarymo metu dar nebuvo įsigaliojusios, o investuotojų apsaugos priemonės, numatytos 2003 m. lapkričio 4 d.

Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvoje 2003/71/EB, kurią įgyvendino tuo metu galiojęs VPRĮ (ir vėliau jį pakeitęs VPĮ). Pareiškėjo nuomone, byloje esantys dokumentai įrodo, kad jo veiksmai visiškai atitiko tuo metu galiojusio VPRĮ 24 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Faktą, kad Klientei buvo išaiškinta apie su obligacijų įsigijimu už pareiškėjo paskolintas lėšas susijusias rizikas, patvirtina dokumentai, su kuriais Klientė susipažino ir tai patvirtino savo parašu. Pareiškėjas teigė, kad vadovaujantis tuo metu galiojusio VPĮ 2 straipsnio 35 dalimi, pagrindinė informacijos atskleidimo klientams priemonė yra prospektas – investuotojams ir visuomenei skirtas dokumentas, kuriame pateikiama pagrindinė informacija apie emitentą ir jo viešai siūlomus vertybinius popierius.

Būtent prospektas yra dokumentas, kuriame išsamiai išdėstomos viešai siūlomų vertybinių popierių emisijos sąlygos, jis privalo būti viešai skelbiamas ir yra skirtas būtent neprofesionaliesiems investuotojams, kokia ir buvo Klientė. Tuo metu galioję teisės aktai nenumatė jokių kitų dokumentų (tokių, kaip vėliau įsigaliojusio FPRĮ 22 straipsnio 3 ir 4 dalyse reikalaujamas apibendrintas finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingų rizikų aprašymas) ar pareigos su jais supažindinti pareiškėjo klientus. Prospektas, prieš jį paskelbiant, turi būti patvirtintas Komisijos.

Prospekto patvirtinimas reiškia, kad prospekte pateikta informacija atitinka teisės aktuose nustatytas informacijos pateikimo taisykles. Nagrinėjamu atveju Komisija, 2007 m. sausio 1 d. patvirtindama pareiškėjo obligacijų programos bazinį prospektą (toliau – ir Obligacijų prospektas), atliko šio prospekto teisinę ekspertizę ir patvirtino, kad Obligacijų prospekte pateikta informacija yra išsami, nuosekli ir suprantama, atitinka teisės aktuose nustatytas informacijos pateikimo taisykles. Papildomas konkrečios vertybinių popierių emisijos sąlygas numato Obligacijų prospekto galutinės sąlygos (toliau – ir Galutinės sąlygos), kurios yra neatsiejama prospekto dalis.

Pareiškėjas padarė išvadą, kad Obligacijų prospektas, Galutinės sąlygos ir Obligacijų pasirašymo sutartis patvirtina, jog investuotojams (tarp jų ir Klientei) buvo suteikta visa reikiama informacija apie tai, kad obligacijų prieaugis yra negarantuotas. Klientė savo tinkamą supažindinimą su Obligacijų prospektu ir Galutinėmis sąlygomis patvirtino savo parašu Obligacijų pasirašymo sutartyje. Pareiškėjas taip pat pabrėžė, kad kreditavimo santykiams ir iš jų kylančiai rizikai suprasti nereikia jokių specialių žinių ar patirties – kiekvienam vidutiniam vartotojui yra akivaizdu, kad už suteiktą kreditą yra mokamos palūkanos.

Galiojantys teisės aktai nenumatė jokių specifinių reikalavimų, susijusių su informavimu apie vertybiniams popieriams įsigyti suteikiamą finansavimą, o įprastus reikalavimus, t. y. reikalavimą supažindinti Klientę su sudaromų sutarčių nuostatomis, kurį pareiškėjas tinkamai įvykdė. Iš Obligacijų prospekto ir Skolinimo sutarties turinio akivaizdu, kad galimo nepalankaus scenarijaus atveju obligacijų išpirkimo metu investuotojas gali atgauti tik nominalią vertę, o Skolinimo sutartis nenumato galimybės obligacijų prieaugio nebuvimo atveju nemokėti paskolos palūkanų.

Iš to darytina logiška išvada, kad investuotojas prisiima riziką, jog paskolos palūkanas tokiu atveju turės dengti iš papildomų lėšų. Be to, įkeitimo sandoris yra sudaromas notarine tvarka, o pagal Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 30 straipsnį notarai privalo išaiškinti atliekamų notarinių veiksmų prasmę ir pasekmes asmenims, kurie nori juos atlikti. Hipotekos lakšte taip pat yra nurodyta, jog „šis hipotekos lakštas šalių perskaitytas, suprastas dėl turinio ir pasekmių, ir kaip atitinkantis jų valią priimtas ir pasirašytas“.

Taigi preziumuotina, kad nekilnojamojo turto įkeitimo sandorio esmė ir pasekmės Klientei buvo tinkamai išaiškintos ir suprantamos, o Komisijos teiginys, kad pareiškėjas turėjo išaiškinti Klientei galimybę netekti įkeisto nekilnojamojo turto ir to nepadarė, yra nepagrįstas. Pareiškėjas nurodė, kad Klientės teiginys, jog ji sudarė Obligacijų pasirašymo sutartį suklaidinta netinkamos informacijos, kurią pareiškėjo darbuotojai suteikė (ar kurios nesuteikė) siūlomų produktų pristatymuose, neatitinka tikrovės. Aptariamame pristatyme Ukmergėje Klientė nedalyvavo, dėl to šio pristatymo metu pareiškėjo darbuotojai jokios informacijos Klientei neteikė ir negalėjo teikti.

Nurodė, kad Klientė pati susisiekė su pareiškėjo darbuotoja ir teiravosi apie galimybę įsigyti obligacijų skolintomis lėšomis, taigi sprendimą įsigyti specifinį investicinį produktą priėmė pati ir tik po to kreipėsi į pareiškėją. Pareiškėjas taip pat teigė, kad Komisija neteisingai ir neobjektyviai įvertino byloje esančius įrodymus. Pareiškėjo nuomone, būtent Obligacijų prospektas, Galutinės sąlygos ir Klientės pasirašytų sutarčių su pareiškėju nuostatos yra objektyvus rašytinis tokio supažindinimo įrodymas, kurio pakanka daryti išvadą, kad Klientei buvo atskleista investavimo skolintomis lėšomis esmė ir rizika.

Komisija nepagrįstai ignoravo pareiškėjo darbuotojos R. T. paaiškinimus, kad visos sutarčių sąlygos su Kliente buvo aptartos individualiai, tai patvirtino ir pati Klientė. Pareiškėjas pabrėžė, jog tiek sutarčių su Kliente sudarymo metu galiojusiame VPRĮ, tiek jį pakeitusiame FPRĮ numatyta pareiga suteikti klientui reikalingą informaciją reiškia informacijos, kurios pakaktų vidutiniam neprofesionaliam investuotojui priimti pagrįstą investicinį sprendimą, suteikimu, tačiau ši pareiga negali būti išplečiama tiek, kad reikštų pareiškėjo pareigą įsitikinti, kaip konkretus klientas ją supranta.

Klientės teiginiai, kad su pareiškėju sudaromų sutarčių ji neperskaitė, vertintini kaip rizikos prisiėmimas. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Komisija nusprendė, jog jis pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytus reikalavimus, tačiau tokia pozicija paremta netinkamu FPRĮ normų aiškinimu ir taikymu. Remiantis FPRĮ 99 straipsnio 1 dalimi, FPRĮ nuostatos, nustatančios naujus reikalavimus investicines paslaugas teikiantiems asmenims ir (arba) reguliuojamoms rinkoms ir jų operatoriams, kurie nebuvo nustatyti iki FPRĮ įsigaliojimo galiojusiame VPRĮ, taikomos nuo 2007 m. lapkričio 1 d.

Obligacijų pasirašymo sutartis ir Skolinimo sutartis su Kliente buvo sudarytos 2007 m. rugpjūčio 7 d., t. y. visa apimtimi neįsigaliojus FPRĮ. Iš to darytina išvada, kad pareiškėjas niekaip negalėjo pažeisti FPRĮ 22 straipsnio 1 ir 3 dalių, nes šis FPRĮ straipsnis minėtų sutarčių sudarymo metu neturėjo teisinės galios. Komisija savo sprendime nepagrįstai nurodė, jog iš esmės tokios pat pareigos, kokios numatytos FPRĮ 22 straipsnio 1 ir 3 dalyse, buvo įtvirtintos iki FPRĮ įsigaliojimo galiojusio VPRĮ 24 straipsnio 3 dalies 1, 2 ir 5 punktuose.

Pažymėjo, kad FPRĮ 22 straipsnio 3 dalis detalizuoja to paties straipsnio 4 dalį bei Komisijos 2007 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 1K-22 patvirtintų Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės), kurios taip pat įsigaliojo tik 2007 m. lapkričio 1 d., 21-45 punktus. Visiems šiems naujiems reikalavimams vykdyti investicinių paslaugų tiekėjai turėjo parengti kokybiškai naujus dokumentus ir sistemas, todėl ir buvo nustatytas pereinamasis laikotarpis iki FPRĮ įsigaliojimo visa apimtimi.

Teigė, kad vien ta priežastis, jog Komisija netinkamai taiko FPRĮ ir pažeidžia įstatymo negaliojimo atgal principą, vadovaujantis ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu, yra pakankama panaikinti jos skundžiamą sprendimą.

Atsakovas Komisija atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Komisijos 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. 2K-375.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo teiginys, jog Klientė buvo supažindinta su Obligacijų prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, yra neįrodytas. Pareiškėjas, kaip profesionalus rinkos dalyvis, savo veiklą turi organizuoti taip, kad bet kuriuo metu galėtų įrodyti, jog laikosi teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Pagal FPRĮ 13 straipsnio 6 dalį, kuri mutatis mutandis taikoma ir bankams (FPRĮ 13 straipsnio 11 dalis), būtent pareiškėjui tenka įrodinėjimo našta, jog jam keliamų pareigų buvo laikomasi tinkamai. Nurodė, kad pareiškėjas, savo iniciatyva siūlydamas sudėtingą investavimo techniką jos ypatumų neišmanančiam neprofesionaliajam investuotojui, privalo, veikdamas rūpestingai, apdairiai, sąžiningai ir profesionaliai, atskleisti su tokios investavimo technikos pasirinkimu ir naudojimu susijusias ir dėl to galinčias kilti grėsmes ir rizikas, o pats klientas, savo ruožtu veikdamas apdairiai ir rūpestingai, disponuodamas visa jam prieinama ir aiškiai bei suprantamai pateikta informacija, galėtų ir turėtų įvertinti jam priimtiną rizikos lygį ir priimti jo interesus geriausiai atitinkantį investicinį sprendimą.

Atsakovas konstatavo, kad pareiškėjo teiginys, jog hipotekos lakštas laikytinas viena iš Klientės tinkamo informavimo priemonių, atmestinas, kadangi jis sudarytas praėjus 7 dienoms po Obligacijų pasirašymo sutarties pasirašymo ir dėl to tikrai nėra ir negali būti vertinamas kaip priemonė, užtikrinanti tinkamą Klientės informavimą apie su jos pasirinkta investavimo technika susijusias rizikas dar ikisutartinėje stadijoje. Hipotekos lakštą tvirtinantis notaras gali neišmanyti dėl sudėtingos investavimo technikos naudojimo galinčių kilti neigiamų pasekmių vienai sandorio šaliai, taip pat jam apskritai gali būti nežinomi pagrindinės sutarties (t. y.

Obligacijų pasirašymo sutarties), kuria prisiimtų įsipareigojimų vykdymą užtikrinti sudaroma papildoma (t. y. nekilnojamojo turto įkeitimo) sutartis, ypatumai. Atsakovas taip pat nurodė, kad pareiškėjas netinkamai aiškino santykių su Kliente atsiradimo ir atitinkamų sutarčių sudarymo metu galiojusias teisės normas. Teigė, kad FPRĮ įsigaliojo iškart po jo paskelbimo „Valstybės žiniose“ (t. y. 2007 m. vasario 8 d.), ir tik tos naujos įstatymo nuostatos, kurių nebuvo iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusiame VPRĮ, įsigaliojo nuo 2007 m. lapkričio 1 d.

FPRĮ 22 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatos, už kurių pažeidimą buvo įspėtas pareiškėjas, negali būti laikomos naujomis nuostatomis, kurių nebuvo prieš tai galiojusiame VPRĮ. Komisija kategoriškai nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad Obligacijų prospekte ir Galutinėse sąlygose pateikta informacija ir Klientės pasirašyta Obligacijų pasirašymo sutartis patvirtina, kad Klientei buvo suteikta visa reikiama informacija apie tai, kad obligacijų prieaugis yra negarantuotas. Pačioje Obligacijų pasirašymo sutartyje nėra nurodyta, su kokia informacija, pateikta Obligacijų prospekte, ir kodėl Klientei būtina susipažinti.

Komisija nekvestionavo nei Obligacijų prospekte, nei Galutinėse sąlygose pateiktos informacijos teisingumo ar išsamumo, tačiau vien abstrakčios nuorodos pateikimas į Obligacijų prospektą su Kliente pasirašomoje sutartyje, ignoruojant akivaizdų faktą, kad Klientė nesusipažino su savo prisiimamų įsipareigojimų rizikomis ir esme, jokiu būdu nereiškia tinkamos ir išsamios informacijos Klientei suteikimo. Dėl nekilnojamojo turto įkeitimo paskirties ir palūkanų pagal Skolinimo sutartį padengimo, Komisija teigė, kad Klientė turėjo galimybę susipažinti su nekilnojamojo turto įkeitimo sandorio sąlygomis ir pasekmėmis, o to nepadariusi, veikė neatsargiai ir neapdairiai.

Tačiau Komisija laikėsi nuomonės, kad Klientei nebuvo aiškiai ir suprantamai pateikta informacija apie realiai egzistavusią riziką, susijusią su Klientės pasirinkta investavimo technika. Komisija pareiškėjo organizuotų pristatymų medžiagos nelaikė klaidinančia, neaiškia ar neteisinga informacija, tačiau 2007 metų liepos mėnesį pristatymo medžiagoje pateikta informacija taip pat negali būti laikoma paaiškinančia konkrečiai investavimo technikai būdingus rizikos veiksnius. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad informacijos suteikimas klientui reiškia tik pareigą suteikti atitinkamą informaciją, visiškai nesigilinant į tai, ar klientas turi galimybę šią informaciją suprasti.

Komisija taip pat pakartojo savo skundžiamame sprendime pasakytą teiginį, kad Klientės elgesys, kai atitinkamos sutartys buvo sudarytos neįsigilinus į jų turinį ir galimai nesupratus tam tikrų nuostatų esmės, vertinamas kaip neapdairus ir nerūpestingas. Dėl šios priežasties tame pačiame sprendime nurodyta, kad nėra pagrindo teigti, kad Klientės esamus ar galimus nuostolius visa apimtimi lėmė pareiškėjo veiksmai. Tačiau Klientės neapdairus ar nerūpestingas elgesys nepašalino pareiškėjo pareigos elgtis apdairiai ir rūpestingai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo J. B. atsiliepimu į skundą prašė palikti galioti Komisijos 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo J. B. nurodė, kad 2007 metų liepos mėnesio pabaigoje jos duktė R. B. buvo pakviesta į Ukmergės filiale vykusį pareiškėjo produkto pristatymą, kurį vedė pareiškėjo darbuotoja R. T. ir kuri paaiškino, kad pareiškėjas siūlo naują ir nerizikingą produktą. Kadangi R. B. neturėjo pakankamai lėšų tokiam produktui įsigyti, pareiškėjas pasiūlė įkeisti nekilnojamąjį turtą. Duktė neturėjo ir nekilnojamojo turto, todėl grįžusi papasakojo motinai apie naują pareiškėjo produktą. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad turėjo tik vieną gyvenamąjį būstą.

R. T. pasiūlė kuo skubiau atlikti turto vertinimą ir dukteriai su įgaliojimu atvykti pasirašyti sutarties. Dukteriai kitą kartą susitikus su R. T., jau buvo parengti reikalingi sutarčiai pasirašyti dokumentai, tačiau paaiškėjo, kad įgaliojimas netinkamas. R. T. pasiūlė nedelsti ir ragino kuo skubiau pasirašyti sutartį, nes kitą dieną bus didesnės palūkanos. Todėl buvo pakviestas trečiasis suinteresuotas asmuo, jam atvykus, pasirašymas užtruko labai trumpai, buvo tik paklausta, ar jis neturi kito nekilnojamojo turto. Apie riziką, kilsiančią, jeigu fondas neuždirbtų, nebuvo net užsiminta. 2007 m. rugpjūčio 7 d. buvo pasirašyta Obligacijų pasirašymo sutartis ir Skolinimo sutartis.

Pareiškėjas savo iniciatyva kredito sumą padidino beveik 5 kartus, tai rodo jo neprofesionalumą ir kelia abejonių dėl jo skaidrios veiklos. Sutarčių, prieš jas pasirašydamas, trečiasis suinteresuotas asmuo net nespėjo perskaityti, nes R. T. patikino, kad tai standartinės pareiškėjo sutartys, ir ragino skubėti, nes laukė kitas klientas. Ji akcentavo, kad blogiausiu atveju obligacijos turi uždirbti 6 procentus prieaugio per metus: 5 procentus atiduos pareiškėjui, o jai dar liks 1 procentas. Tai buvo įvardyta kaip didžiausia rizika.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pabrėžė, kad iki tol nebuvo sudaręs nė vieno investicinio sandorio. Jau po pirmųjų trijų mėnesių buvo užfiksuotas minusas, todėl buvo kreiptasi į R. T., klausiant, ar nebūtų geriau išpirkti obligacijas, turint nedidelį nuostolį. Buvo pasiūlyta laukti, nurodant, kad tuo metu nuostolis būtų buvęs didesnis nei išperkant obligacijas suėjus išpirkimo terminui po 3 metų. R. T. 2009 m. vasario 10 d. pranešė, kad pakeitė darbą ir visais klausimais pasiūlė kreiptis į T. R.. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėjas neteikė tikslios ir neklaidinančios informacijos, nesiuntė reguliariai ataskaitų, nesudarė sąlygų žinoti tikrąją emisijos padėtį.

Kreipusis į T. R., jis tik pasakė, kad atėjus obligacijų išpirkimo dienai, jeigu sąskaitoje nebus pakankamai lėšų palūkanoms nurašyti, perduos sutartį pareiškėjo skolų išieškojimo skyriui. Trečiasis suinteresuotas asmuo kreipėsi į pareiškėją su pretenzija, vėliau – į Komisiją, nes jis ir jo duktė buvo supažindinti tik su produkto teigiamomis savybėmis, o apie riziką apskritai nebuvo kalbama. Paaiškino, kad pareiškėjas teikė melagingus parodymus dėl faktinių bylos aplinkybių. Teigė, kad jei būtų buvę žinoma, kad yra nors mažiausia tikimybė prarasti butą, jokiu būdu nebūtų nei suteikęs dukteriai įgaliojimo sudaryti tokį sandorį, nei pats būtų pasirašęs sutartis.

Taip pat nurodė, kad R. T. Komisijos pasėdyje pati pasakė, jog ji tikėjosi, kad rinkos padėtis gerės, todėl apie riziką ir neužsiminė. Pabrėžė, kad reikėtų atsižvelgti į FPRĮ 99 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta, kokie įstatymai ir jų straipsniai netenka galios, įsigaliojus FPRĮ pilna apimtimi. Tarp šių įstatymų ir straipsnių VPRĮ 24 straipsnio nėra, be to, FPRĮ 22 straipsnio 1 ir 3 dalys nenumatė naujų reikalavimų, nes iš esmės tie patys reikalavimai jau buvo numatyti ir VPRĮ 24 straipsnyje. Todėl sandorių sudarymo metu galiojo FPRĮ 22 straipsnio nuostatos.

FPRĮ 98 straipsnis numato, kad finansų maklerio įmonės, iki FPRĮ įsigaliojimo sudariusios sutartis su klientais dėl investicinių paslaugų teikimo, privalo iki 2007 m. gruodžio 31 d. šias sutartis pakeisti taip, kad jos atitiktų šiame įstatyme nustatytus reikalavimus. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė negavęs iš pareiškėjo kvietimo pakeisti sutartis. Vadinasi, pats pareiškėjas pripažino, kad 2007 m. rugpjūčio 7 d. pasirašytos sutartys buvo sudarytos pagal FPRĮ, įsigaliojusio 2007 m. vasario 8 d., reikalavimus. Dėl pareiškėjo veiksmų atitikimo teisės aktų reikalavimams paaiškino, kad jis neatskleidė visos informacijos, susijusios su investavimo rizika.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad jo parašai patvirtina rizikų atskleidimą, kadangi jis nebuvo nei profesionalus, nei vidutinis investuotojas, o visiškas naujokas. Nurodė, kad tokio masto sandorio sudarymas buvo pirmas jo gyvenime, todėl pasitikėjo pareiškėjo kompetencija ir sąžiningumu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gegužės 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino ir panaikino Komisijos 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimą teisės pažeidimo byloje Nr. 2K-375.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo 2007 m. rugpjūčio 7 d. sudarė Obligacijų pasirašymo sutartį. Šios sutarties 1.13 punkte nurodyta, kad sutartyje neaptarti su obligacijomis susiję klausimai reglamentuojami Obligacijų prospekte, o investuotojas patvirtina, kad yra su juo susipažinęs. Trečiasis suinteresuotas asmuo neneigė, kad Obligacijų prospektas bei Galutinės sąlygos pasirašant sutartis jam buvo įteikti, tačiau nurodė, kad į juos nesigilino. Obligacijų įsigijimas buvo finansuojamas iš skolintų lėšų: pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo 2007 m. rugpjūčio 7 d. pasirašė Skolinimo sutartį, pagal kurią trečiajam suinteresuotam asmeniui buvo suteiktas tikslinis kreditas įvykdyti pasirašytų obligacijų apmokėjimą, o įsipareigojimų pagal Skolinimo sutartį įvykdymą užtikrinti buvo įkeistas trečiajam suinteresuotam asmeniui priklausantis nekilnojamasis turtas (butas) ir visos įsigyjamos obligacijos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo 2009 m. liepos 27 d. pateikė skundą Komisijai, kuriuo prašė ištirti ir įvertinti pareiškėjo veiksmus, sudarant su juo sandorį dėl obligacijų ir susijusius sandorius dėl tikslinio kredito suteikimo. Skunde nurodė, kad Obligacijų pasirašymo sutartį pasirašė suklaidintas netinkamos informacijos, kurią suteikė pareiškėjo darbuotojai. Komisija 2009 m. lapkričio 26 d. priėmė sprendimą Nr. 2K-375, kuriuo nustatė, kad trečiojo suinteresuoto asmens apsisprendimą investuoti į pareiškėjo išleidžiamas obligacijas iš esmės nulėmė 2007 metų liepos mėnesį pareiškėjo Ukmergės filiale surengto pristatymo metu pristatytos investavimo galimybės ir šio pristatymo dalyviams išdalinta pristatymo dalomoji medžiaga.

Įtakos apsispręsti taip pat turėjo informacija apie obligacijoms būdingas rizikas ir obligacijų įsigijimo technikos ypatumus. Įvertinusi 2007 metų liepos mėnesį įvykusio investavimo galimybių pristatymo medžiagą, Komisija nustatė, kad ji laikytina rinkodaros priemone, skirta atkreipti potencialių investuotojų dėmesį, tačiau nėra pagrindo ją laikyti neišsamia ar klaidinančia. Komisija nustatė, kad nėra pagrindo teigti, kad obligacijos yra netinkamos trečiojo suinteresuoto asmens profilį atitinkančiam investuotojui: tai yra sąlyginai saugus produktas, kadangi nors obligacijų vertė per jų galiojimo laikotarpį (3 metus) gali ir stipriai svyruoti priklausomai nuo akcijų indeksų krepšelio vertės, tačiau suėjus išpirkimo terminui, pareiškėjas įsipareigojo jas išpirkti už ne mažesnę nei nominalią obligacijų vertę – t. y. net ir nepalankiausio investuotojui scenarijaus atveju obligacijų išpirkimo metu atgaunama visa nominali obligacijų vertė.

Tačiau pareiškėjas, sudaręs su Kliente Obligacijų pasirašymo sutartį ir Skolinimo sutartį, prieš tai aiškiai ir suprantamai nesuteikęs Klientei visos reikalingos informacijos apie riziką investuojant į obligacijas skolintomis lėšomis pasinaudojant svertu, įsipareigojimų vykdymą užtikrinant nekilnojamojo turto įkeitimu, nesilaikė pareigos veikti sąžiningai, teisingai ir profesionaliai bei geriausiomis Klientei sąlygomis ir interesais, ir tuo pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytus reikalavimus. Klientė, veikdama apdairiai ir rūpestingai, prieš sudarydama didelės vertės sandorį dėl obligacijų įsigijimo skolintomis lėšomis ir savo įsipareigojimų vykdymą užtikrinti įkeisdama nekilnojamąjį turtą, privalėjo susipažinti su Obligacijų pasirašymo sutarties ir Skolinimo sutarties nuostatomis bei jose numatytais pareiškėjo ir Klientės priešpriešinių reikalavimų tenkinimo ypatumais, tačiau to nepadarė ir tokiu neapdairiu ir nerūpestingu savo elgesiu prisidėjo prie galimų neigiamų pasekmių atsiradimo.

Komisija konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjo padarytas pažeidimas visa apimtimi lėmė Klientės esamus ar būsimus nuostolius, todėl Komisija priėmė sprendimą pareiškėją įspėti dėl FPRĮ 22 straipsnio 1 ir 3 dalių pažeidimo. Teismas padarė išvadą, jog FRPĮ suformuluoti kokybiškai nauji reikalavimai informacijai suteikti, todėl, pažeidimui, padarytam 2007 metų rugpjūčio mėnesį, įvertinti turėjo būti taikomas VPRĮ, taigi atsakomybės teisinis pagrindas nurodytas neteisingai. Teismas nurodė, kad, pareiškėjo veiksmus vertinant pagal VPRĮ 24 straipsnio 3 dalį, jis pažeidimo nepadarė, nes įvykdė pareigą suteikti reikalingą informaciją, o trečiojo suinteresuoto asmens nepasitenkinimą sandorio rezultatu sukėlė jo paties elgesys ir prisiimta rizika.

Teismas nurodė, kad didele dalimi trečiojo suinteresuoto asmens elgesį lėmė ne pareiškėjo darbuotojos nekompetencija ar tyčia neatskleisti visos informacijos, bet aplinkybė, kad sandoriu daugiau domėjosi dukra, turinti aukštąjį teisinį išsilavinimą, kuria jis pasitikėjo. Dėl trečiojo suinteresuoto asmens pateiktos versijos apie skubinimą pasirašyti dokumentus, teismas nustatė, kad galimybė įsigilinti į pasirašytas sutartis bei konsultuotis su pareiškėjo darbuotojais buvo ir vėliau, nes įkeitimo sutartis buvo pasirašyta beveik po savaitės. Trečiajam suinteresuotam asmeniui atsisakius įkeisti turtą, sutartys dar galėjo būti anuliuotos.

Teismas pabrėžė, kad atsakovo taikytas FPRĮ leidžia informaciją pateikti standartizuota forma, tai šiuo atveju iš esmės ir buvo padaryta, be to, atsakovas pareiškėjo Obligacijų prospektui priekaištų neturėjo, taigi pripažino, kad tokios standartizuotos informacijos pakanka tiek atskleisti sandorio esmę ir pobūdį, tiek aprašyti rizikas. Teismas nurodė, kad priimdamas sprendimą, nesirėmė apklaustų liudytojų (R. B., R. T.) paaiškinimais, nes jie, įvertinus trečiojo suinteresuoto asmens poziciją, iš esmės skiriasi dėl skirtingo suinteresuotumo bylos baigtimi.

Teismas padarė išvadą, kad skundžiamas sprendimas priimtas pritaikius teisės normas, kurios dar negaliojo pažeidimo padarymo metu, be to, netinkamai įvertinus faktines aplinkybes, todėl naikintinas (ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktai).

III. Atsakovas Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisija apeliaciniu skundu prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – Komisijos 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. 2K-375 palikti nepakeistą. Apeliacinis skundas buvo grindžiamas šiais argumentais:

1) Sprendimo absoliučiu negaliojimo pagrindu laikytina tai, kad teismas pažeidimui, padarytam 2007 metų rugpjūčio mėnesį, įvertinti taikė VPRĮ, t. y. teisės aktą, kuris neteko galios 2007 m. vasario 8 d. (ABTĮ 143 str.). Teigė, kad turėjo būti vadovaujamasi FPRĮ, kuris įsigaliojo po jo pasirašymo ir oficialaus paskelbimo „Valstybės žiniose“, t. y. 2007 m. vasario 8 d.

2) Teismas neteisingai vertino, kad FPRĮ 22 straipsnio 1 ir 3 dalyse įtvirtinti reikalavimai yra nauji, t. y. kad jie nebuvo nustatyti iki FPRĮ įsigaliojimo galiojusiame VPRĮ. Nors teismo išvada, kad FPRĮ buvo nustatyti kokybiškai nauji reikalavimai informacijai suteikti, yra teisinga, tačiau šie kokybiškai nauji reikalavimai įsigaliojo tik nuo 2007 m. lapkričio 1 d., tuo tarpu bendro pobūdžio pareiga elgtis sąžiningai, teisingai ir profesionaliai bei suteikti klientams visą reikalingą informaciją galiojo tiek iki FPRĮ dalinio įsigaliojimo (galiojant VPRĮ), tiek dalinai įsigaliojus FPRĮ (nuo 2007 m. vasario 8 d. iki 2007 m. lapkričio 1 d.), tiek ir FPRĮ įsigaliojus visa apimtimi (nuo 2007 m. lapkričio 1 d.).

3) Teismo išvada, kad susiklosčiusią situaciją lėmė trečiojo suinteresuoto asmens rūpestingumo, atidumo bei atsakingumo stoka bei tai, kad jis neįvykdė pareigos skaityti pasirašomus dokumentus bei juose duotas rekomendacijas, įspėjimus apie rizikas, patarimus neprofesionaliajam investuotojui kreiptis į nepriklausomus finansų tarpininkus ir pan., yra neteisinga. Pareiškėjo padaryto pažeidimo esmė – ne netinkamų finansinių priemonių pardavimas, bet itin rizikingos investavimo strategijos, kurią finansų rinkose naudoja tik rinkos profesionalai, suvokiantys tokios strategijos keliamas rizikas, pasiūlymas trečiajam suinteresuotam asmeniui, kartu aiškiai ir suprantamai nepaaiškinus tokios investavimo strategijos keliamų pasekmių. Nė vienas dokumentas, esantis byloje, neleidžia daryti išvados, kad informacija trečiajam suinteresuotam asmeniui būtų buvusi aiškiai ir suprantamai suteikta, tuo tarpu atskirų pasirašytų sutarčių nuostatų tarpusavio aiškinimas ir interpretavimas nėra ir negali būti laikomas tinkamu rizikos atskleidimu ir paaiškinimu – juo labiau tuomet, kai tai daroma su neprofesionaliu klientu, neturinčiu jokios investavimo patirties. Teismas nepagrįstai sureikšmina informaciją, pateiktą Obligacijų prospekte ir Galutinėse sąlygose, nes negalima teigti, kad šiuose dokumentuose buvo visa trečiajam suinteresuotam asmeniui reikšminga ir reikalinga informacija.

4) Nors teismo padaryta išvada, kad nė vienas iš byloje esančių dokumentų neleidžia tikėtis garantuoto pelno, yra teisinga, tačiau visa pareiškėjo klientams teikta informacija formavo vien tik teigiamą įspūdį apie siūlomų investicijų perspektyvas, o tokiame pateiktos informacijos kontekste informacijos apie galimas rizikas nepateikimas negali būti laikomas sąžiningu pareiškėjo veikimu.

5) Nagrinėjamu atveju paskolos suteikimas vertintinas kaip papildoma pareiškėjo paslauga pagrindinės paslaugos – jo išleistų finansinių priemonių platinimo – kontekste, ir tai reiškia, jog papildomai „įsijungia“ ir investuotojų apsaugos reikalavimai, įtvirtinti FPRĮ.

Trečiasis suinteresuotas asmuo J. B. apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – palikti galioti Komisijos 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimą teisės pažeidimo byloje Nr. 2K-375. Apeliacinis skundas buvo grindžiamas šiais argumentais:

1) Teismo išvada dėl VPRĮ ir FPRĮ teisės normų netapatumo yra visiškai nepagrįsta, nes FPRĮ, palyginus su VPRĮ, nenumatė kokybiškai naujų reikalavimų esminei pareiškėjo pareigai elgtis sąžiningai, teisingai ir profesionaliai bei suteikti klientams visą reikalingą informaciją.

2) Pareiškėjas nesuteikė reikalingos informacijos apie ypač rizikingą investavimo strategiją, susijusią su skolintų lėšų, įkeičiant nekilnojamąjį turtą ir pritaikant penkiagubą svertą, panaudojimu. Būtent ši informacija jam, kaip neprofesionaliam investuotojui, buvo reikalinga ir esminė priimant sprendimą. Žinodamas visą galinčią kilti riziką, jis jokiu būdu nebūtų sudaręs sandorio su pareiškėju.

3) Kadangi Obligacijų prospektas nebuvo tiesiogiai įteiktas su kitų dokumentų paketu sutarčių pasirašymo dieną, buvo sudaryta prielaida manyti, kad šis dokumentas nėra reikšmingas. Teismo išvada dėl Obligacijų prospekto kaip dokumento, atskleidžiančio visas rizikas, yra visiškai nepagrįsta, nes jame nėra kalbama apie itin rizikingą investavimo strategiją skolintomis lėšomis, kai įkeičiamas nekilnojamasis turtas, o kreditui pritaikomas penkiagubas svertas – tuo tarpu tai šiuo konkrečiu atveju yra svarbiausias rizikos veiksnys.

4) 2007 metų liepos mėnesio pristatymo medžiaga ir keli vėliau įvykę susitikimai suformavo tvirtą nuomonę, kad siūlomas produktas yra visiškai nerizikingas. Sandoris su pareiškėju buvo sudarytas jį suklaidinus tokia pareiškėjo – tuo metu puikią reputaciją turėjusio finansų gido – informacija.

5) Nekilnojamojo turto įkeitimas buvo pateiktas ne kaip grėsmė, bet kaip formalumas, norint sudaryti investicinį sandorį su pareiškėju garantuotam pelnui iš obligacijų gauti. Rizika buvo suprasta ir priimtina tik su sąlyga, kad metinės palūkanos už suteiktą kreditą bus padengiamos iš obligacijų pelno ir jokios rizikos prarasti įkeičiamą vienintelį nekilnojamąjį turtą nėra.

6) Aplinkybė, kad sandoriu domėjosi jo dukra, turinti aukštąjį teisinį išsilavinimą, yra apskritai nereikšminga. Teisininkas nebūtinai turi išmanyti finansų rinkas ir investicinius produktus.

7) Teismas nurodė, kad iki įkeitimo sutarties, pasirašytos savaite vėliau nei Obligacijų pasirašymo ir Skolinimo sutartys, dar buvo galima atsisakyti įkeisti turtą ir paminėtas sutartis anuliuoti. Tačiau jam tokia informacija sutarčių pasirašymo metu nebuvo žinoma, taigi nebuvo žinoma ir galimybė anuliuoti sutartis. Per savaitę po sutarčių pasirašymo investicijų rinkos neskleidė jokių blogų naujienų, skatinusių persigalvoti, o tikroji rizika pradėjo aiškėti tik po 3 mėnesių, kai buvo užfiksuotas pirmasis minusas.

8) Visiškai nesuprantama, kodėl teismas nesirėmė apklaustų liudytojų (R. B. ir R. T.) paaiškinimais, patvirtinančiais itin svarbias faktines bylos aplinkybes. Teismas turėjo įvertinti bent tas faktines aplinkybes, kurios, abiejų liudytojų parodymais, sutampa.

9) Sprendime ir posėdžio protokoluose yra techninio pobūdžio klaidų: tarp sprendimo 13 ir 14 lapų trūksta puslapio, pastraipos ar eilutės, nes perkeliamas sakinys skamba nelogiškai, taip pat nurodoma neteisinga sutarčių pasirašymo data.

Pareiškėjas AB DNB Nord bankas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašė atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą buvo grindžiamas šiais argumentais:

1) Komisija nesutinka su tuo, kad FPRĮ 22 straipsnio 1 ir 3 dalyse įtvirtinti reikalavimai yra nauji, ir teigia, kad juos visiškai atitiko anksčiau galiojusio VPRĮ 24 straipsnio 3 dalies 1, 2 ir 5 punktai. Tokia Komisijos pozicija yra nepagrįsta, o teismas tinkamai aiškino minėtas FPRĮ ir VPRĮ normas. FPRĮ nuostatomis bendrosios investicinių paslaugų teikėjų pareigos, įtvirtintos iki tol galiojusiame VPRĮ, buvo išplėstos ir detalizuotos, nustatant konkrečius ir griežtus reikalavimus, kurie anksčiau nebuvo nustatyti.

2) Komisijai vertinant jo veiksmus, atliktus 2007 metų rugpjūčio mėnesį, jo pareigų turinys turėjo būti nustatomas pagal VPRĮ 24 straipsnio 3 dalies 1, 2 ir 5 punktus, t. y. jos negalėjo būti aiškinamos plečiamai ir taikant naujus, tuo metu dar negaliojusius standartus, nes FPRĮ 22 straipsnis tuo metu dar nebuvo įsigaliojęs visa apimtimi.

3) Komisija, viena vertus, jau anksčiau pripažinusi, kad pristatymo Ukmergėje metu pateikta informacija buvo tik rinkodaros informacija, kuri nebuvo neišsami ar klaidinanti, taip pat kad Obligacijų prospekte (įskaitant Galutines sąlygas) buvo visa reikiama informacija apie tai, kad obligacijų prieaugis yra negarantuotas, ir kad trečiajam suinteresuotam asmeniui buvo aiški paskolos rizika, kita vertus, pati sau prieštarauja ir nepagrįstai teigia, kad jam nebuvo paaiškintas obligacijų prieaugio (ar jo nebuvimo) santykis su palūkanomis už imamą kreditą.

4) Atsižvelgiant į tuo metu buvusį teisinį reguliavimą, trečiojo suinteresuoto asmens supažindinimas su Obligacijų prospektu, Galutinėmis sąlygomis ir sudaromų sutarčių sąlygomis yra tinkamas pareigos pakankamai atskleisti klientui su juo susijusią ir jam reikalingą informaciją įvykdymas, o priešingi Komisijos argumentai yra nepagrįsti ir atmestini.

5) Net ir įtvirtinti griežtesni investuotojų apsaugos reikalavimai nepanaikino investuotojų pareigos skaityti pasirašomus dokumentus ir elementariai domėtis sudaromais sandoriais ir jų pasekmėmis. Investuotojų interesų apsaugos tikslas nereiškia, kad bet kokiu atveju jis turi atsakyti už neprofesionalių investuotojų patirtus finansinius nuostolius.

Pareiškėjas AB DNB Nord bankas atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą prašė trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą buvo grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kurie nurodyti pareiškėjo skunde bei atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą. Pareiškėjas nurodė, kad trečiojo suinteresuoto asmens argumentai, jog FPRĮ nenumatė kokybiškai naujų reikalavimų, yra akivaizdžiai nepagrįsti ir dėl to atmestini. Taip pat pabrėžė, kad trečiojo suinteresuoto asmens, kuris dėl savanaudiško tikslo – siekio atsisakyti nesėkmingos investicijos sandorio – nėra suinteresuotas nustatyti byloje tiesą, apeliacinio skundo argumentai turėtų būti vertinami kritiškai. Nurodė, kad teisiškai nepagrįstas ir atmestinas yra ir trečiojo suinteresuoto asmens argumentas, kad jis, būdamas neprofesionalus investuotojas, negalėjo žinoti, kad Obligacijų prospektas apskritai yra, ir įvertinti jo svarbos. Teigė, kad pagal tuo metu galiojusio VPĮ 2 straipsnio 35 dalį, prospektas yra pagrindinė informacijos atskleidimo klientams priemonė. Būtent prospektas yra dokumentas, kuriame išsamiai išdėstomos viešai siūlomų vertybinių popierių emisijos sąlygos, jis privalo būti viešai skelbiamas ir yra skirtas neprofesionaliesiems investuotojams, koks ir buvo trečiasis suinteresuotas asmuo. Nurodė trečiojo suinteresuoto asmens argumentą, kad paskolos rizika jam buvo priimtina tik su sąlyga, kad metinės palūkanos už suteiktą kreditą bus padengiamos iš obligacijų pelno, kuris jam neva buvo garantuotas, ir pažymėjo, jog turėjo būti akivaizdu, kad blogiausio scenarijaus atveju išpirkus obligacijas bus padengta tik suteiktos paskolos suma, tuo tarpu nekilnojamasis turtas buvo įkeistas būtent palūkanų sumokėjimui užtikrinti. Net ir vidutiniam vartotojui turėtų būti aišku, kad jei produktas būtų buvęs visiškai nerizikingas, nekilnojamojo turto įkeitimo apskritai nebūtų reikėję. Tai, kad trečiasis suinteresuotas asmuo turto įkeitimą suprato tik kaip formalumą, dar kartą parodo, jog jis elgėsi neapdairiai, nerūpestingai ir neprotingai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu sutiko ir prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – palikti galioti Komisijos 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimą teisės pažeidimo byloje Nr. 2K-375.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gegužės 3 d. nutartimi atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinius skundus atmetė ir paliko Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 6 d. sprendimą nepakeistą.

Teismas nustatė, jog nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl atsakovo pareiškėjui pritaikytos poveikio priemonės – įspėjimo dėl veiklos pažeidimų – pagrįstumo. Ši poveikio priemonė pritaikyta pareiškėjui skundžiamu atsakovo 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimu, pagal kurį nurodyti veiklos pažeidimai pasireiškė tuo, kad, prieš sudarant su trečiuoju suinteresuotu asmeniu Obligacijų pasirašymo ir Skolinimo sutartis (nurodytos sutartys buvo sudarytos 2007 m. rugpjūčio 7 d.), pareiškėjas „aiškiai ir suprantamai nesuteikė trečiajam suinteresuotam asmeniui (Klientei) visos reikalingos informacijos apie riziką investuojant į Obligacijas skolintomis lėšomis pasinaudojant svertu, įsipareigojimų vykdymą užtikrinant nekilnojamojo turto įkeitimu, nesilaikė pareigos veikti sąžiningai, teisingai ir profesionaliai bei geriausiomis Klientei sąlygomis ir interesais“. Šiame atsakovo sprendime nurodyta, kad tuo pareiškėjas pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 1 ir 3 dalių reikalavimus.

Pasisakydama dėl materialinės teisės normų taikymo nagrinėjamoje byloje, kolegija pirmiausia pažymėjo, kad skundžiamame atsakovo sprendime yra nuoroda į FPRĮ, kuris įsigaliojo nuo 2007 m. vasario 8 d., 22 straipsnio 1 ir 3 dalių reikalavimų pažeidimą. Kartu pažymėjo, kad pagal FPRĮ 99 straipsnio 1 dalį, šio įstatymo nuostatos, nustatančios naujus reikalavimus investicines paslaugas teikiantiems asmenims ir (arba) reguliuojamoms rinkoms ir jų operatoriams, kurie nebuvo nustatyti iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusiame Lietuvos Respublikos vertybinių popierių rinkos įstatyme, taikomos nuo 2007 m. lapkričio 1 d. Pabrėžė, jog tam, kad būtų nustatytas atsakovo sprendime nurodytų FPRĮ 22 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatų įsigaliojimo laikas (ši aplinkybė yra reikšminga bylai, nes bylai yra aktualus ginčo santykių teisinis reguliavimas paminėtų Obligacijų pasirašymo ir Skolinimo sutarčių sudarymo dieną), yra būtina pateikti šių ir atitinkamų VPRĮ nuostatų lyginamąją analizę. Pažymėjo, kad tokį būtinumą sąlygoja ir atsakovo užimta pozicija, pagal kurią FPRĮ 22 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatos iš esmės yra tokios pačios, kaip VPRĮ 24 straipsnio 3 dalies 1, 2 ir 5 punktų nuostatos, todėl ginčo santykiams turi būti taikytinos būtent FPRĮ 22 straipsnio 1 ir 3 dalys.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymėjo, kad pagal VPRĮ 24 straipsnio 3 dalį, vykdydami veiklą tarpininkai privalo: sąžiningai veikti klientų ir rinkos patikimumo interesais (1 punktas); veikti rūpestingai, su reikiamu profesionalumu ir atsargumu (2 punktas); klientui pakankamai atskleisti su juo susijusią ir jam reikalingą informaciją, įskaitant informaciją apie taikomą įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemą arba jos nebuvimą (5 punktas). Pagal FPRĮ 22 straipsnio 1 ir 3 dalis, finansų maklerio įmonė, teikdama klientui investicines paslaugas ir (arba) papildomas paslaugas, turi sąžiningai, teisingai ir profesionaliai veikti geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais, laikydamasi šiame straipsnyje nustatytų reikalavimų (1 dalis); finansų maklerio įmonė turi aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus.

Informacija gali būti pateikiama standartizuota forma (3 dalis). Iš nurodytų VPRĮ 24 straipsnio 3 dalies nuostatų matyti, kad tai yra bendrojo pobūdžio elgesio su klientu modelio reikalavimai, kurių turinys nėra detalizuotas, nustatant atitinkamos informacijos pateikimo klientui formas ar būdus. Tuo tarpu FPRĮ 22 straipsnio 1 dalyje (darant nuorodą į viso straipsnio nustatytus reikalavimus) ir 3 dalyje (turint omenyje straipsnio 4 dalies nuorodą apie 3 dalyje nustatytų reikalavimų įgyvendinimą) toks detalizavimas formalių reikalavimų nustatymo pavidalu yra pateiktas.

Pažymėjo, kad šios straipsnio nuostatos yra detaliau suformuluotos nuo 2007 m. lapkričio 1 d. (t. y. nuo FPRĮ 99 straipsnio 1 dalyje nurodytos datos) įsigaliojusių Taisyklių 33 ir 34 punktuose. Nurodyti aptariamų įstatymų nuostatų skirtumai, kolegijos manymu, leidžia daryti išvadą, kad FPRĮ 99 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu šio įstatymo 22 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatyti reikalavimai, palyginus su nustatytais VPRĮ 24 straipsnio 3 dalyje, yra nauji. Tai reiškia, kad atsakovas, taikydamas FPRĮ 22 straipsnio 1 ir 3 dalis iki 2007 m. rugpjūčio 7 d. susiformavusiems teisiniams santykiams, pažeidė įstatymo negaliojimo atgal principą, t. y. netinkamai pritaikė materialinės teisės normą.

Darydama tokią aptariamų teisės normų lyginamąją išvadą, kolegija atsižvelgė į analogišką šių teisės normų lyginimo išvadą, pateiktą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-48/2011 (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis).

Atsižvelgdama į pateiktus argumentus taip pat pritardama šiuo klausimu pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams, kolegija sutiko su atitinkama pirmosios instancijos teismo išvada dėl materialinės teisės normų taikymo šioje administracinėje byloje.

Pasisakydama kitais anksčiau nurodytais nagrinėjamai bylai reikšmingais klausimais, kolegija, atsižvelgdama į skundžiamame atsakovo sprendime pateiktą pareiškėjo (tariamai) padarytų pažeidimų atskleidimą, pažymėjo, kad nagrinėjamas ginčas iš esmės kilo dėl informacijos pateikimo trečiajam suinteresuotam asmeniui (Klientei) formos, o ne dėl šios informacijos turinio. Todėl, laikydamasis nagrinėjamo ginčo ribų, konstatavo, kad bylai nėra aktualus nurodytos informacijos vertinimas kokybiniais (teisingumo ir pakankamumo) aspektais.

V. Atsakovas Lietuvos bankas 2011 m. spalio 26 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – ir LVAT) prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-873/2011, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 2, 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais. Prašyme išdėstyti šie argumentai:

1) Lietuvos bankas prašo atnaujinti bylos nagrinėjimą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu, kadangi naujai paaiškėjo esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos bylos nagrinėjimo metu. Nurodo, jog Komisija 2010 m. liepos 1 d. – 2011 m. vasario 4 d. atliko Banko veiklos tyrimą (toliau – ir Tyrimas) dėl Banko sisteminio pasirengimo teikti investicines paslaugas klientams, kurie 2005-2010 metų laikotarpiu įsigijo Banko išleistas su akcijų indeksais susietas obligacijas, jų įsigijimą finansuojant iš Banko pasiskolintomis lėšomis.

Atlikusi Tyrimą, 2011 m. liepos 28 d. Komisija priėmė sprendimą Nr. 2K-161 (toliau – ir Sprendimas dėl Tyrimo), kuriuo konstatavo, jog Bankas, teikdamas investicines paslaugas klientams, pažeidė investicinių paslaugų teikimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, taip pat ir tai, jog Bankas sistemiškai nebuvo pasirengęs vykdyti su akcijomis susietų obligacijų įsigijimo skolintomis lėšomis (toliau – ir Strategijos) platinimo ir kartu negalėjo sąžiningai, teisingai ir profesionaliai veikti geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais.

Ir nors Komisija netaikė Bankui poveikio priemonių ir nutraukė Banko veiklos tyrimą, kadangi Sprendimo dėl Tyrimo priėmimo dieną jau buvo praėję daugiau kaip 2 metai nuo pažeidimų įvykdymo dienos ir dėl to, vadovaujantis FPRĮ 87 straipsnio 2 dalimi, 96 straipsnio 4 dalies 2 punktu, nebeliko įstatymo pagrindo skirti poveikio priemonę, tačiau Banko sisteminis Tyrimas atskleidė aplinkybes, kurios nebuvo žinomos bylos nagrinėjimo metu. Pažymi, kad byloje buvo sprendžiamas Komisijos sprendimo, priimto 2009 m. lapkričio 26 d. teisėtumas ir pagrįstumas, o Tyrimas buvo pradėtas tik 2010 m. liepos 1 d., tęsėsi iki 2011 m. vasario 4 d. ir tik 2011 m. liepos 28 d.

Komisija Sprendime dėl Tyrimo suformulavo galutines išvadas dėl Banko sisteminio pasirengimo platinti Strategiją – tuo tarpu byla buvo užbaigta dar 2011 m. gegužės 3 d., t. y. dar iki Sprendimo dėl Tyrimo priėmimo. Teigia, jog Komisija bylos nagrinėjimo metu negalėjo remtis aplinkybėmis, kurios būtų galėjusios iš esmės pakeisti bylos baigtį, tačiau buvo nustatytos tik Sprendimo dėl Tyrimo priėmimo metu. Remiasi LVAT praktika (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. Pl5-60/2006, Nr. P6-169/2007, Nr. P556-68/2008, Nr. P858-43/2010), jog esminėmis bylai aplinkybėmis laikytinos tokios aplinkybės, kurioms paaiškėjus ginčijami teisiniai santykiai atsiranda, pasibaigia arba pasikeičia.

Atkreipia dėmesį, kad Tyrimo metu analizuotas Banko sisteminis pasirengimas platinti Strategiją ir Komisijos padarytos išvados yra tiesiogiai susijusios su Banko klientei J. B. suteiktų paslaugų tinkamumo ir Banko veiksmų teisėtumo teikiant šias paslaugas vertinimu prašomoje atnaujinti byloje, t. y. klientei J. B. Bankas taip pat pasiūlė įsigyti Strategiją, o konstatavus, kad Bankas nebuvo sistemiškai pasirengęs teikti Strategijos platinimo paslaugos, nebelieka pagrindo teigti, kad ta pati paslauga individualiems Banko klientams galėjo būti suteikta tinkamai, o būtent toks sprendimas dėl individualios klientės buvo priimtas byloje.

Mano, jog anksčiau nurodytos aplinkybės gali būti laikomos esminėmis, nes jos atitinka LVAT teismų praktikoje (pvz., LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. P63-52/2011) suformuluotas sąlygas:

1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant LVAT nutartį;

2) aplinkybės nebuvo ir negalėjo būti žinomos Komisijai bylą nagrinėjant iš esmės;

3) apie šias aplinkybes sužinojo 2011 m. liepos 28 d., t. y. jau įsiteisėjus LVAT 2011 m. gegužės 3 d. nutarčiai;

4) jos turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant nurodytas ir Sprendime dėl Tyrimo detaliai išanalizuotas aplinkybes, būtų buvęs priimtas kitoks teismo sprendimas.

2) Laikytina, kad apie naujas aplinkybes Komisija sužinojo tik priėmusi Sprendimą dėl Tyrimo, t. y. 2011 m. liepos 28 d., todėl šis prašymas atnaujinti bylos nagrinėjimą teikiamas nepraleidus ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatyto 3 mėnesių termino.

3) Buvo padaryti esminiai materialinės teisės normų pažeidimai jas taikant (ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas). Komisijos nuomone, LVAT, aptariamoje nutartyje pasisakydamas, kad ginčui aktualiu metu, t. y. 2007 m. rugpjūčio 7 d. dar negaliojo FPRĮ 22 straipsnio nuostatos, padarė akivaizdų materialinės teisės normų pažeidimą. LVAT, nenurodęs motyvų, kodėl, jo nuomone, FPRĮ 22 straipsnio atitinkamos nuostatos negali būti laikomos analogiškomis VPRĮ 24 straipsnio atitinkamoms nuostatoms, priėmė nepagrįstą ir nemotyvuotą sprendimą.

LVAT nuoroda į Komisijos 2011 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 1K-22 patvirtintas Taisykles yra nepagrįsta, kadangi Komisija skyrė Bankui poveikio priemonę – įspėjimą – už FPRĮ, o ne už Taisyklėse nustatytų reikalavimų pažeidimus – vien ta aplinkybė, kad Taisyklės detalizuoja FPRĮ nuostatas, nėra aktuali šioje byloje, nes Taisyklės įsigaliojo tik nuo 2007 m. lapkričio 1 d., o Taisyklės, kaip žemesnės teisinės galios aktas, detalizuojantis FPRĮ reikalavimus, negali nulemti paties FPRĮ įsigaliojimo ar daryti jam įtaką.

Teigia, jog LVAT visiškai neatsižvelgė į FPRĮ 99 straipsnio 2 dalį, kurioje aiškiai nustatyta, kad nuo šio įstatymo įsigaliojimo (t. y. nuo 2007 m. vasario 8 d.) VPRĮ kartu su visais jo pakeitimais ir papildymais neteko galios. Mano, jog LVAT užimta pozicija, kad FPRĮ 22 straipsnio nuostatos dar negaliojo, o VPRĮ 24 straipsnio nuostatos, kaip jau minėta, neteko galios nuo 2007 m. vasario 8 d. iš esmės reiškia tai, jog laikotarpiu nuo 2007 m. vasario 8 d iki 2007 m. lapkričio 1 d. nei pareiga suteikti informaciją investuotojams, nei kitos investuotojų apsaugos priemonės, tokios kaip pareiga investicines paslaugas teikiančiai įmonei veikti sąžiningai, teisingai ir profesionaliai bei geriausiais interesais investuotojui, apskritai negalioja ir nėra taikomos.

Pažymi, jog administracinėje byloje Nr. A858-48/2011 yra pareikšta teisėjo Romano Klišausko atskiroji nuomonė, kurioje nurodoma, kad „akivaizdu, jog į paminėtą Vertybinių popierių rinkos įstatymo nuostata reguliuojamus teisinius santykius patenka ir tie teisiniai santykiai, kuriuos reguliuoja Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 3 dalis. Atitinkamai, pastaroji nuostata negali būti pripažįstama nustatančia naujus reikalavimus minėtos Finansinių priemonių rinkų įstatymo 99 straipsnio 1 dalies prasme.“ Mano, jog bylą nagrinėję teismai suabsoliutino Klientės parašo galią ir nevertino Banko veiksmų – klientams pateikiamos informacijos aiškumo ir suprantamumo, rizikų atskleidimo.

Teigia, jog byloje buvo suformuota praktika, kad investuotojo parašo atitinkamuose dokumentuose buvimas reiškia ir Banko pareigos supažindinti investuotoją su atitinkamomis rizikomis įvykdymą. Mano, jog Klientės neapdairus elgesys yra tik šalutinė aplinkybė, savaime neįrodanti, kad Bankas tinkamai vykdė jam įstatymo nustatytas pareigas.

4) Būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktas). Teigia, jog LVAT nagrinėdamas analogišką (t. y. dėl FPRĮ 22 straipsnio nustatytų pareigų laikymosi) administracinę bylą Nr. A63-2604/2011 dar 2011 m. kovo 7 d. sprendime konstatavo, kad ginčo teisiniams santykiams taikomas FPRĮ – taigi yra aiški teismų pozicija ir suformuota praktika, kad santykiams iki 2007 m. lapkričio 1 d. taikomos FPRĮ nuostatos, įsigaliojusios nuo 2007 m. vasario 8 d., įskaitant ir FPRĮ 22 straipsnio nuostatas. Nurodo, jog nagrinėjamoje byloje yra vadovaujamasi kitoje LVAT išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A858-48/2011 priimtu sprendimu.

Pareiškėjas AB DNB Nord bankas 2011 m. lapkričio 23 d. atsiliepimu (prieštaravimais) prašo atsakovo Lietuvos banko prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti ir proceso administracinėje byloje Nr. A143-873/2011 neatnaujinti. Atsiliepime (prieštaravimuose) išdėstyti šie argumentai:

1) Komisijos 2011 m. liepos 28 d. sprendimas Nr. 2K-161, kurį Komisija nurodo kaip tariamai naujai paaiškėjusią aplinkybę, sudarančią pagrindą procesui byloje atnaujinti, neturi ir negali turėti jokios įtakos teismų jau išnagrinėtai bylai, kadangi Komisijos tyrimo, pasibaigusio Sprendimo dėl Tyrimo priėmimu, objektas buvo visiškai kitas. Komisijos teiginys, jog „konstatavus, kad Bankas nebuvo sistemiškai pasirengęs teikti Strategijos platinimo paslaugos, nebelieka pagrindo teigti, kad ta pati paslauga individualiems Banko klientams galėjo būti suteikta tinkamai“, yra nepagrįstas ir nelogiškas.

Teigia, jog nagrinėtoje byloje buvo analizuotas individualus atvejis ir situacija, ir šioje išsamiai nagrinėtoje ir užbaigtoje byloje buvo nustatyta, kad konkrečiai Banko klientei su akcijomis susietų obligacijų platinimu susijusios paslaugos buvo suteiktos tinkamai, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Mano, jog jokios sisteminio patikrinimo, kurio metu byloje dalyvaujančių klientų individualios situacijos netgi nebuvo analizuojamos, išvados negali paneigti teismų sprendimų byloje ir objektyviai negali turėti jokios reikšmės išspręsti bylą.

Nurodo, jog šiuo metu net nėra neginčijamai nustatyta, ar Bankas tikrai nebuvo tinkamai pasirengęs platinti su akcijomis susietų obligacijų. Bankas kategoriškai nesutinka su Komisijos atlikto tyrimo metu padarytomis išvadomis, kad Bankas tariamai nebuvo sistemiškai pasirengęs tinkamai teikti paslaugas platinant su akcijomis susietų obligacijų, todėl Bankas yra apskundęs Komisijos Sprendimą dėl Tyrimo Vilniaus apygardos administraciniam teismui (administracinės bylos Nr. III-3647-142/2011). Mano, jog dabartinis Komisijos bandymas pakeisti ankstesnius teismų sprendimus prisidengiant nauju Banko veiklos tyrimu ir nauju savo sprendimu (Sprendimu dėl Tyrimo) niekaip negali būti aiškinamas kaip naujai paaiškėjusi aplinkybė, kuri sudarytų pagrindą procesui byloje atnaujinti.

Teigia, jog Komisija apie tariamai naujai paaiškėjusias aplinkybes žinojo arba turėjo žinoti dar prieš priimant galutinį teismo sprendimą byloje, kadangi Banko sisteminio pasirengimo platinti su akcijomis susietas obligacijas tyrimas, kurį baigus buvo priimtas Komisijos Sprendimas dėl Tyrimo, buvo pradėtas 2010 m. liepos 1 d., patikrinimo aktas surašytas dar 2011 m. vasario 4 d., kai tuo tarpu galutinis teismo sprendimas byloje buvo priimtas tik 2011 m. gegužės 3 d. remiasi LVAT praktika ir teigia, jog nei Komisijos Sprendimas dėl Tyrimo, nei jame padarytos išvados negali būti laikomos naujai paaiškėjusia aplinkybe ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme.

2) Komisija, siekdama proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, turėjo pateikti tokius akivaizdžių materialinės teisės taikymo klaidų buvimą patvirtinančius įrodymus, kurie sudarytų pagrindą byloje priimtiems procesiniams sprendimams naikinti. Mano, jog Komisijos prašymo argumentai neįrodo jokių esminių materialinės teisės taikymo klaidų. Atkreipia dėmesį, kad Komisija nepateikė jokių naujų teisme nenagrinėtų argumentų ar juos patvirtinančių įrodymų, kurie leistų kokybiškai pakeisti FPRĮ 22 straipsnio aiškinimą bylos kontekste.

Teigia, jog LVAT, sutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo pateikta pozicija, neprivalėjo savo 2011 m. gegužės 3 d. nutartyje pakartoti tų pačių pirmosios instancijos teismo argumentų ir dėl šių priežasčių priešingi Komisijos prašymo argumentai, neva teismas nemotyvavo savo pozicijos dėl FPRĮ 22 straipsnio ir VPRĮ 24 straipsnio nuostatų skirtingumo, yra visiškai nepagrįsti. Teigia, jog LVAT nutarties byloje priėmimo metu LVAT jau buvo priėmęs 2011 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-48/2011, kurioje jau buvo suformuota taisyklė, kad FPRĮ 22 straipsnis iki 2007 m. lapkričio 1 d. dar negalėjo būti taikomas.

Mano, jog negalima sutikti su Komisijos teiginiu, kad tariamai VPRĮ atitinkamoms nuostatoms nustojus galioti nuo 2007 m. vasario 8 d., susidaro situacija, kuomet Banko ir klientų teisiniai santykiai iš viso nebuvo reguliuojami jokių teisės aktų, kadangi laikotarpiu nuo 2007 m. vasario 8 d. iki 2007 m. lapkričio 1 d. FPRĮ galiojo ta apimtimi, kiek jis perkėlė VPRĮ nuostatas, todėl Bankui keliamų pareigų turinys turi būti aiškinamas būtent pagal šio įstatymo – VPRĮ – normas. Atkreipia dėmesį, kad pati Komisija savo Sprendimo dėl tyrimo 8 psl., apibūdindama teisinį reguliavimą iki Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl finansinių priemonių rinkų įsigaliojimo pilna apimtimi, aiškiai sako, kad VPRĮ galiojo iki 2007 m. lapkričio 1 d.

Banko supratimu, prašymo teiginys, kad FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies nuostata turėtų būti laikoma įgaliojančia nuo 2007 m. vasario 8 d., grindžiamas tik LVAT teisėjo Romano Klišausko atskirąja nuomone, pareikšta administracinėje byloje Nr. A858-48/2011, kuri buvo skirtinga nuo LVAT sprendimo toje pačioje byloje ir nagrinėjamoje byloje. Nesutiktina su Komisijos interpretacija, jog „Vilniaus apygardos administracinis teismas konstatavo, kad Bankas nesupažindino Klientės su atitinkamais dokumentais, nes tokios išvados nei Vilniaus apygardos administracinio teismo, nei LVAT sprendime nėra.

Mano, jog Komisija tiesiog nesutinka su teismų pateiktu įrodymų vertinimu ir išvadomis, tačiau nepateikia jokių naujų akivaizdžių įrodymų, kurie negalėjo būti pateikti bylos nagrinėjimo metu, kurie įrodytų akivaizdžias materialinės teisės taikymo klaidas administracinėje byloje.

3) Komisijos nurodomas LVAT 2011 m. kovo 7 d. sprendimas administracinėje byloje A63-2604/2011 buvo priimtas byloje, nepanašioje į bylą, kurioje Komisija siekia atnaujinti procesą. Teigia, jog Komisijos nurodomoje administracinėje byloje Nr. A63-2604/2011 buvo analizuojamos Banko pareigos jau po sandorio sudarymo, kai tuo tarpu nagrinėjamos bylos dalykas buvo Banko ir jo klientų ikisutartiniai santykiai bei ikisutartinės Banko pareigos klientams. Nurodo, jog, kaip matyti iš LVAT nutarties administracinėje byloje Nr. A63-2604/2011, toje byloje pareiškėjas – AB SEB bankas – apskritai neginčijo FPRĮ taikymo ir nekėlė FPRĮ galiojimo laike klausimo, taigi šis klausimas minėtoje byloje net nebuvo analizuojamas. Galiausiai, dviejose iš tiesų analogiškose bylose, kuriose buvo nagrinėjami Banko skundai dėl Komisijos sprendimų, priimtų išnagrinėjus Banko klientų skundus (LVAT administracinėse bylose Nr. A858-48/2011 ir Nr. A143-873/2011), teismų sprendimai yra nuoseklūs, vėlesnėje 2011 m. gegužės 3 d. nutartyje LVAT tinkamai vadovavosi savo 2011 m. balandžio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-48/2011 suformuotomis teisės aiškinimo taisyklėmis, todėl akivaizdu, kad nėra pagrindo teigti, jog teismų praktika nėra suformuota ar nėra vieninga.

Trečiasis suinteresuotas asmuo J. B. 2012 m. sausio 16 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-873/2011, remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais. Taip pat prašo terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A143-873/2011 paduoti laikyti praleistu dėl svarbių priežasčių ir jį atnaujinti. Prašyme bei prašymo papildyme išdėstyti šie argumentai:

1) 2011 m. gruodžio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P146-200/2011 LVAT konstatavo, kad „FPRĮ 99 str. 1 d. nėra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad FPRĮ 22 str. 3 d. nuostatos taikytinos nuo 2007 m. lapkričio 1 d., o ne nuo 2007 m. vasario 8 d. (Finansinių priemonių rinkų įstatymo įsigaliojimo dienos).“ Be to, minėtoje nutartyje LVAT pažymėjo, kad „priėjus prie išvados, jog FPRĮ 99 str. 1 d. taikymo prasme FPRĮ 22 str. 3 dalis įsigaliojo nuo 2007-11-01, tektų pripažinti ir tai, jog laikotarpiu nuo 2007-02-08 <...> iki 2007-11-01 <...> jokia įstatymo norma nereglamentavo finansų maklerio įmonių pareigos, susijusios su informacijos suteikimu klientams ir potencialiems klientams“, t. y. tektų pripažinti, kad Bankas iki 2007 m. lapkričio 1 d. neturėjo pareigos veikti sąžiningai, informuoti vartotojo (neprofesionalaus kliento) apie riziką, neturėjo pareigos išaiškinti klientui siūlomo produkto esmės bei teikti jam informacijos.

Pažymi, jog, kaip teisingai pažymėta LVAT 2011 m. gruodžio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P146-200/2011 bei teisėjo Romano Klišausko atskirojoje nuomonėje, pareikštoje dėl LVAT 2011 m. balandžio 14 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A858-48/2011, toks aiškinimas „būtų nelogiškas ir nesuderinamas su vienu iš finansinių priemonių tikslų – užtikrinti sąžiningą, atvirą finansinių priemonių rinkų veikimą bei investuotojų apsaugą. <...> Tai taip pat reikštų, kad Tarybos direktyvos 93/22/EB, kuri neteko galios tik 2007 m. spalio 31 d., nuostatos minėtu laikotarpiu nebuvo perkeltos į nacionalinę teisę“.

Teigia, jog vien tai, kad iš esmės tapatūs reikalavimai buvo perkelti į FPRĮ nežymiai pakoreguojant reikalavimų lingvistines formuluotes, negali būti pripažįstami kokybiškai naujais reikalavimais. Akivaizdu, kad klientas gali priimti pagrįstą investicinį sprendimą tik tada, kai jam yra atskleista visa reikalinga sprendimui priimti informacija, ką ir numatė tiek VPRĮ 24 straipsnis, tiek FPRĮ 22 straipsnio 1 ir 3 dalys. Mano, jog skundžiamoje nutartyje visiškai nepagrįstai pažymima, jog Taisyklių, kurios detalizuoja FPRĮ 22 straipsnį bei iš esmės perkelia Įgyvendinimo direktyvos nuostatas, įsigaliojimas nuo 2007 m. lapkričio 1 d., turi įtakos sprendžiant dėl paties FPRĮ 22 straipsnio 1 ir 3 dalių įsigaliojimo termino nuo 2007 m. lapkričio 1 d. bei minėtų nuostatų traktavimo, kaip nustatančių naujus reikalavimus.

FPRĮ nenurodyta, kad jo įsigaliojimo datą gali apspręsti žemesnės teisinės galios teisės aktas, Komisija irgi neturi kompetencijos priiminėti teisės aktų, kurie reglamentuotų FPRĮ įsigaliojimo datą.

2) Skundžiamoje nutartyje LVAT vadovavosi savo 2011 m. balandžio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-48/2011, kuria savo ruožtu buvo nukrypta nuo ankstesnės LVAT praktikos. Pažymi, kad LVAT 2011 m. gruodžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P146-200/2011 buvo atnaujintas procesas minėtoje administracinėje byloje Nr. A858-48/2011 bei konstatuota, kad „LVAT 2011-03-07 sprendime adm. b. Nr. A63-2604/2011, kuriuo buvo pradėta formuoti praktika dėl FPRĮ 22 nuostatų yra pateiktas kitoks įstatymo normų aiškinimas nei 2011-04-14 nutartyje adm. b.

Nr. A858-48/2011 [taigi ir skundžiamoje nutartyje]. Administracinėje byloje A63-2604/2011 sprendimas buvo priimtas išnagrinėjus ginčą dėl VPK sprendimo, kuriuo pareiškėjui (bankui) buvo pritaikyta poveikio priemonė už FPRĮ 22 str. 1 ir 3 dalių pažeidimus. Minėtų FPRĮ nuostatų pažeidimu buvo pripažintos aplinkybės, kad Bankas laiku ir tinkamai nesuteikė klientui visos reikalingos informacijos. Administracinėje byloje Nr. A63-2604/2011 priimtame sprendime teisėjų kolegija konstatavo, kad ginčo santykiai patenka Finansinių priemonių rinkų įstatymo reguliavimo sritį“.

Taigi LVAT 2011 m. kovo 7 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A63-2604/2011 buvo sprendžiama dėl banko (AB SEB bankas) veiksmų, atliktų iki 2007 m. lapkričio 1 d., atitikimo FPRĮ 22 straipsnio nuostatoms ir LVAT ginčo santykiui, susiformavusiam iki 2007 m. lapkričio 1 d. taikė FPRĮ 22 straipsnio nuostatas. Tuo tarpu LVAT 2011 m. balandžio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-48/2011, kuria vadovavosi LVAT skundžiamame sprendime, teisėjų kolegija padarė priešingą išvadą. Mano, jog nustačius, kad skundžiama nutartimi teismas vadovavosi nutartimi, kuria nepagrįstai buvo nukrypta nuo LVAT praktikos bei buvo padaryti akivaizdūs materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimai, administracinis procesas turėtų būti atnaujinamas ir šioje administracinėje byloje Nr. A143-873/2011.

Pažymi, kad skundžiama nutartimi formuojama ydinga praktika ir padaryti akivaizdūs materialinės teisės taikymo ir aiškinimo pažeidimai gali turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą ir bendrosios kompetencijos teisme nagrinėjamoje byloje pagal J. B. ieškinį Bankui. Mano, kad dėl skundžiama nutartimi suformuotos ydingos praktikos gali būti pažeistos ne tik jos teisės, bet dar ne vieno neprofesionalaus Banko kliento teisės ir įstatymų saugomi interesai. Teigia, jog skundžiamos nutarties neteisėtumą, kurį lėmė materialinės teisės normų taikymo ir aiškinimo pažeidimas, patvirtina ir kitų šalių teismų praktika, pvz., Vokietijos Federacijos Respublikos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 22 d. nuosprendis byloje Nr. XI ZR 33/10, Norvegijos Oslo apylinkės teismo 2010 m. birželio 15 d. sprendimas Nr. 09-088470TVI-OTIR/04.

Mano, jog skundžiama nutartimi LVAT dėl anksčiau minėtų materialinės teisės normų taikymo pažeidimų visiškai nevertino aplinkybių, kad Bankas nesiaiškino Klientės tikslų sudarant sandorius su Banku, nesiaiškino, ar Klientei iš viso yra priimtina bet kokia rizika prarasti savo vienintelį turimą būstą, nesiaiškino jos patirties ir žinių investavimo srityje, teikdamas rekomendacijas, nesuteikė visos informacijos apie siūlomą kompleksinį investavimo produktą bei iš jo kylančias rizikas.

3) Apie proceso atnaujinimo pagrindus J. B. sužinojo tik susipažinusi su LVAT nutartimi administracinėje byloje Nr. P146-200/2011, todėl prašymo dėl proceso atnaujinimo pateikimo terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2011 m. gruodžio 19 d. Tuo atveju, jeigu teismas visgi laikys, kad terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo skaičiuojamas nuo skundžiamos nutarties priėmimo, trečiasis suinteresuotas asmuo prašo laikyti terminą praleistu dėl svarbių priežasčių ir atnaujinti terminą šiam prašymui paduoti. Teigia, jog negalimas aiškinimas, kad J. B., neturinčiai profesionalaus atstovo bei teisinio išsilavinimo, jau skundžiamos nutarties priėmimo dieną tapo ar turėjo tapti žinoma apie skundžiamoje nutartyje LVAT padarytas teisės taikymo ir aiškinimo klaidas bei nukrypimą nuo suformuotos praktikos, atmetant aplinkybes dėl jos subjektyvaus suvokimo apie atnaujinimo pagrindus nuo 2011 m. gruodžio 29 d. LVAT nutarties administracinėje byloje Nr. P146-200/2011 priėmimo.

Atsakovas Lietuvos bankas 2012 m. liepos 6 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2011 m. spalio 26 d. pateikto prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-873/2011 papildymą.

Prašymo papildyme nurodo, jog 2011 m. gegužės 3 d. LVAT nutartyje cituojama LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A858-48/2011 yra nebeaktuali, nes procesas šioje byloje buvo atnaujintas (naujas bylos Nr. A492-1746/2012). LVAT išplėstinė 5 teisėjų kolegija 2012 m. balandžio 16 d. priimta nutartimi nutarė „<...> atmesti AB DnB banko skundą dėl Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 2009 m. balandžio 30 d. sprendimo Nr. 2K-154 „Dėl teisės pažeidimo bylos“ ta apimtimi, kuria nuspręsta, jog pareiškėjas <...> pažeidė Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 3 dalį.“ Teigia, kad atnaujinus procesą ir priėmus cituojamą nutartį dėl akivaizdžiai tapataus administracinio ginčo (tai, beje, buvo konstatuota 2011 m. gegužės 3 d. LVAT nutartimi) išplėstinė LVAT teisėjų kolegija banko atliktus veiksmus kvalifikavo kaip FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies pažeidimą. Mano, jog šios aplinkybės bei LVAT 2012 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1746/2012 sudaro prielaidas administracinei bylai Nr. A143-873/2011 atnaujinti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nustatytais pagrindais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. Atsakovo Lietuvos banko ir trečiojo suinteresuoto asmens J. B. prašymai atnaujinti procesą netenkintini.

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011). Atsižvelgiant į tai, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik griežtai laikantis įstatyme nustatytos tvarkos – t. y. per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. ABTĮ 159 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra praleisti įstatymo nustatyti terminai prašymui paduoti arba prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą. Tokia teismo nutartis yra neskundžiama.

Vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 1 dalimi, prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Atsakovo Lietuvos banko (iki 2012 m. sausio 1 d. – Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos) prašymas atnaujinti procesą paduotas 2011 m. spalio 26 d. ir grindžiamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2, 10 ir 12 punktuose numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

Iš minėtos ABTĮ 156 straipsnio 1 dalies nuostatos matyti, kad prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas skaičiuojamas ne tik nuo sužinojimo apie nurodomo proceso atnaujinimo pagrindo buvimą, bet ir nuo turėjimo sužinoti apie tokias aplinkybes momento. Nustačius, jog prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis subjektas apie jo nurodomą proceso atnaujinimo pagrindą turėjo sužinoti anksčiau nei jo nurodomas sužinojimo momentas, prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas turi būti skaičiuojamas ne nuo nurodomo sužinojimo momento, bet nuo turėjimo sužinoti apie nurodomą proceso atnaujinimo pagrindą momento (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-16/2009).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra laikomasi pozicijos, kad, prašant atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ar 12 punkto pagrindais ir motyvuojant tokį prašymą nukrypimu nuo jau suformuotos administracinių teismų praktikos, terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti turi būti pradedamas skaičiuoti nuo baigiamojo teismo procesinio sprendimo byloje įsiteisėjimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-16/2009; 2008 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-33/2008; 2007 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P415-233/2007; 2005 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P15-69/2005).

Dėl atsakovo nurodytų ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose numatytų pagrindų laikytina, kad atsakovas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kuriomis šioje dalyje grindžia prašymą dėl proceso atnaujinimo, tada, kai jis gavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 3 d. nutarties nuorašą. Akivaizdu, kad 2011 m. spalio 26 d. paduodamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, atsakovas praleido ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatytą trijų mėnesių terminą, tačiau nenurodo svarbių priežasčių, nulėmusių termino praleidimą, ir neprašo jam šio termino atnaujinti.

Dėl ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyto proceso atnaujinimo pagrindo teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovui apie aplinkybes, kuriomis jis šioje dalyje grindžia prašymą dėl proceso atnaujinimo (t. y. apie Banko sisteminio pasirengimo teikti investicines paslaugas klientams, kurie 2005-2010 metų laikotarpiu įsigijo Banko išleistas su akcijų indeksais susietas obligacijas, jų įsigijimą finansuojant iš Banko pasiskolintomis lėšomis, trūkumus), tapo žinoma vėliausiai 2011 m. vasario 4 d., kai Komisija baigė Banko veiklos tyrimą, kurio metu užfiksavo atitinkamus Banko veiklos, teikiant su akcijomis susietų obligacijų platinimo Banko skolintomis lėšomis paslaugą, pažeidimus. Priešingai, nei teigia atsakovas, ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatytas trijų mėnesių terminas negali būti skaičiuojamas nuo 2011 m. liepos 28 d., kai buvo surašytas Komisijos sprendimas Nr. 2K-161 „Dėl teisės pažeidimo bylos Nr. 12K-10“, kuriuo Tyrimo metu surinkti duomenys iš esmės buvo tik apibendrinti ir dėl jų pateiktos Komisijos vertinimo išvados. Darytina išvada, jog ir dėl ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyto proceso atnaujinimo pagrindo yra praleisti įstatymo nustatyti terminai prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti.

Atsakovas Lietuvos bankas 2012 m. liepos 6 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2011 m. spalio 26 d. pateikto prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-873/2011 papildymą. Jame teigia, jog apie aplinkybes, sudarančias pagrindą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-873/2011 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nustatytais pagrindais, sužinojo 2012 m. balandžio 16 d., kai buvo paskelbta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1746/2012.

Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog naujai suformuota ar pasikeitusi teismų praktika negali būti taikoma išnagrinėtai bylai ir negali būti vertinama kaip pagrindas atnaujinti procesą, nes prieštarautų teisės principui lex retro non agit. Šis principas dėl įstatymų grįžtamosios galios negalimumo taikytinas ir teismo precedentui kaip teisės šaltiniui. Teismo precedento esmę sudaro stare decisis principas, grindžiamas teismo sprendimo autoritetu: visas tas pačias vėlesnes bylas būtina spręsti taip, kaip išspręsta byla, kurioje suformuotas teismo precedentas, šis principas negali būti taikomas ankščiau išnagrinėtoms byloms (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovo Lietuvos banko nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1746/2012, kurioje suformuota kitokia teismo praktika, nelaikytina pagrindu atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-873/2011, todėl sužinojimas apie šią nutartį nėra aktualus tikrinant, ar prašymas paduotas nepraleidus įstatymo nustatytų terminų.

Remiantis pateiktais motyvais, konstatavus, kad yra praleisti įstatymo nustatyti terminai prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti ir dėl šios priežasties nevertinant iš esmės prašymo pagrįstumo įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, – atnaujinti procesą pagal atsakovo Lietuvos banko pateiktą prašymą atsisakytina.

Trečiojo suinteresuoto asmens J. B. prašymas atnaujinti procesą paduotas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2012 m. sausio 16 d. ir grindžiamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

Prašyme dėl proceso atnaujinimo trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, jog apie proceso atnaujinimo pagrindus sužinojo tik susipažinęs su LVAT nutartimi administracinėje byloje Nr. P146-200/2011, todėl prašymo dėl proceso atnaujinimo pateikimo terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2011 m. gruodžio 19 d., kada buvo priimta ir įsiteisėjo ši nutartis. Remiantis minėta teismų praktika ir atsižvelgiant į tai, jog pareiškėja grindžia savo prašymą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, laikytina, kad trečiasis suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kuriomis grindžia prašymą dėl proceso atnaujinimo, tada, kai jis gavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 3 d. nutarties nuorašą. Todėl trečiojo suinteresuoto asmens teiginys, jog terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2011 m. gruodžio 19 d. LVAT nutarties administracinėje byloje Nr. P146-200/2011 priėmimo, yra nepagrįstas ir atmestinas. Darytina išvada, jog 2012 m. sausio 16 d. paduodamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo praleido ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatytą trijų mėnesių terminą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo prašo laikyti terminą praleistu dėl svarbių priežasčių ir atnaujinti terminą šiam prašymui paduoti. Priežastimis, nulėmusiomis termino praleidimą, įvardija tai, jog J. B. iki 2011 m. gruodžio 19 d. LVAT nutarties priėmimo nebuvo atstovaujama profesionalaus teisininko, neturėjo teisinio išsilavinimo, nesuprato ir negalėjo suprasti, kad LVAT 2011 m. gegužės 3 d. nutartimi padarė esminius materialinės teisės pažeidimus ją taikant ir aiškinant bei nukrypo nuo ankstesnės teismų praktikos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodyta, jog ABTĮ nuostatų klaidingas suvokimas ir netinkamas teisės kreiptis į teismą realizavimas laikoma ne objektyvaus, bet subjektyvaus pobūdžio aplinkybe, nesudarančia pagrindo atnaujinti praleistą terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-303/2008, 2007 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA8-35/2007, 2010 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-191/2010, 2011 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-561/2011). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pažymima, jog asmens išsilavinimo lygis, teisinių žinių stoka, amžius, liga ir panašios aplinkybės pačios savaime negali būti laikomos svarbia terminų praleidimo priežastimi, kadangi asmuo savo teises gali įgyvendinti per atstovą (žr., pvz., 2011 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-171/2011, 2011 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-87/2011, 2010 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-329/2010 ir kt.).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad J. B. teiginys, jog ji nebuvo atstovaujama profesionalaus teisininko, o pati neturėjo teisinio išsilavinimo, yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti vertinamas kaip objektyvi aplinkybė termino atnaujinimo prasme. Asmuo, siekdamas apginti savo galimai pažeistas teises ir įgyvendinti interesus, turi būti aktyvus, atidus ir rūpestingas, o savo teises įgyvendinti gali tiek pats, tiek pasitelkdamas kitus specialių teisinių žinių turinčius asmenis. Todėl nagrinėjamu atveju trečiojo suinteresuoto asmens nurodomos aplinkybės dėl termino prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti praleidimo vertintinos kaip subjektyvios ir nesudarančios pagrindo atnaujinti praleistą terminą.

Vadovaujantis ABTĮ 159 straipsnio 1 dalimi, tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra praleisti įstatymo nustatyti terminai prašymui paduoti, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą. Remiantis išdėstytų motyvų visuma, ir konstatavus, jog atsakovo Lietuvos banko ir trečiojo suinteresuoto asmens J. B. prašymų padavimo termini yra praleisti ir nėra pagrindo jų atnaujinti, procesas negali būti atnaujinamas. Atsakovo Lietuvos banko ir trečiojo suinteresuoto asmens J. B. prašymai atnaujinti procesą netenkintini.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos banko ir trečiojo suinteresuoto asmens J. B. prašymų dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Proceso administracinėje byloje Nr. A143-873/2011 pagal atsakovo Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos ir trečiojo suinteresuoto asmens J. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės DNB Nord banko skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui J. B. dėl sprendimo panaikinimo neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Irmantas Jarukaitis Dalia Višinskienė