2022-03-09 Nr. AB-5970-3-61-3-04442-2021-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1534-756/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04442-2021-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.3; 8.6.4; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Veslavos Ruskan ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir jų nepilnamečių vaikų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), atstovaujamų pagal įstatymą (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir jų nepilnamečių vaikų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), atstovaujamų pagal įstatymą (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai (duomenys neskelbtini) piliečiai (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas), (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėja) ir jų nepilnamečiai vaikai (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), atstovaujami pagal įstatymą pareiškėjo ir pareiškėjos, (toliau kartu – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2021 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. 21M36088 (toliau – ir Departamento sprendimas); 2) panaikinti Departamento 2–osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 6K-1514 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjai skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Atsakovas neapklausė pareiškėjo ir pareiškėjos vaikų, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjai yra priskirtini padidintos rizikos grupei (moteris ir vaikai).

2.2. Pareiškėjai atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus dėl pabėgėlio statuso, jiems taip pat turi būti suteikiama papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

2.3. Pareiškėjai prašė Departamento sprendimo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, kad būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principo taikymas, teisingas skundo išnagrinėjimas. Nepaisant to, kad skundo nagrinėjimo procedūra yra ikiteisminė, asmens teisė būti išklausytam negali būti paneigta. Būtinumas sudaryti prieglobsčio prašytojui teisę būti išklausytam yra fundamentali skaidraus ir teisingo proceso garantija. Kadangi skundai nagrinėjami labai trumpą laiką, minimizuotas apskundimų terminas, eliminuotas sprendimo peržiūrėjimas apeliacine tvarka, negali būti paneigta asmenų teisė teikti paaiškinimus tiesiogiai institucijai, kuriai kilo abejonių dėl prieglobsčio suteikimo. Atsakovas nenurodė nė vieno argumento, kodėl nusprendė pareiškėjams nesuteikti teisės dalyvauti skundo nagrinėjime.

2.4. Sprendimas išsiųsti pareiškėjus ir uždrausti jiems atvykti yra neproporcingas. Pareiškėjai bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, visą laikotarpį buvo Lietuvoje, nepateikta duomenų apie jų padarytus kokius nors pažeidimus, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad jie savanoriškai neišvyktų iš šalies. Vien tai, kad pareiškėjai atvyko neleistinoje vietoje, nesudaro objektyvaus pagrindo įsitikinimui, kad savo noru į kilmės šalį pareiškėjai neišvyktų. Pareiškėjai prašymą dėl prieglobsčio prašytojai pateikė tik sulaikyti, nes iki tol neturėjo galimybės to padaryti, t. y. sulaikymo metu dalyvavę pareigūnai buvo pirmieji asmenys, kuriuos sutiko pareiškėjai.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Departamentas atsiliepimą į pareiškėjų skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

4.1. Atsakovas teisės aktų nustatyta tvarka atliko tyrimą ir Departamento sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jie neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. liepos 28 d. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Taip pat pareiškėjai neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, įtvirtintų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose.

4.2. Vadovaujantis Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto 2016 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas) 222 punktu, pareiškėjų pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Departamentui nebuvo privalomas, pareiškėjai savo skunde nenurodė ir Departamentas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

4.3. Pareiškėjai prieglobsčio prašymą grindė pasakodami, kodėl išvyko iš kilmės valstybės, pareiškėjai nesileido į detales apie jiems realiai gresiantį pavojų, tik minėjo, kad dėl gyvenimiškų sunkumų ir šeimos narių grasinimų išvyko iš (duomenys neskelbtini), nepateikė detalių, kurios galėtų būti patikrintos, jų pasakojimas nepagrįstas objektyviais įrodymais. Remdamiesi bendro pobūdžio teiginiais, pareiškėjai kartojo, kad pareiškėjo mama nemėgsta pareiškėjos. Pareiškėjai vadovavosi abstrakčia, schemine istorija, todėl, įvertinęs nustatytas aplinkybes, pareiškėjų pasakojimą apie priežastis, privertusias juos išvykti iš (duomenys neskelbtini) (sunkus gyvenimas, šeimos narių grasinimai), Departamentas vertino kritiškai ir nelaikė patikimu įrodymu.

4.4. Įvertinęs surinktą informaciją, Departamentas padarė išvadą, kad pareiškėjai nepriklauso nei vienai iš grupių, kurios, anot Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB), gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme.

4.5. Vadovaudamasis Tvarkos aprašo 6 punktu, Departamentas pažymėjo, kad nepilnamečio prieglobsčio prašytojo, išskyrus nelydimus nepilnamečius prieglobsčio prašytojus, apklausa atliekama, jeigu yra pagrindas manyti, kad jo pasakojimas gali turėti įtakos vertinant kartu atvykusių pateiktus duomenis arba gali būtų duomenų apie jam asmeniškai kylantį pavojų, tačiau pareiškėjų prašymas nebuvo siejama su vaikams kylančia grėsme.

4.6. Priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Nors pareiškėjai iš savo kilmės valstybės atvyko į Baltarusiją, tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjų veiksmai neapibūdina jų elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jie būtų siekę kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybes taip pat patvirtina pareiškėjų nelegalios migracijos grėsmę.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 1 d. sprendimu pareiškėjų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), atstovaujamų pagal įstatymą (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) skundą tenkino iš dalies – pakeitė Departamento sprendimo 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) ir (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos”, pakeitė Departamento sprendimo 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) ir (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 dalį 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimą, o kitą pareiškėjų skundo dalį atmetė.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjai į Departamentą kreipėsi su prieglobsčio prašymu 2021 m. spalio 15 d. vykusios apklausos metu pareiškėjai pasakojo, kad negali grįžti į (duomenys neskelbtini) nes pareiškėja nesutaria su pareiškėjo mama (anyta), kuri liepė pareiškėjui su pareiškėja išsiskirti, smurtavo prieš pareiškėją, dėl to ji bandė žudytis. Pareiškėja paaiškino, kad jeigu grįžtų į kilmės valstybę, anyta išskirtų ją su vyru ir vaikais. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad gyveno kartu su savo mama, kuri pykosi su žmona, liepė jam išsiskirti, pareiškėjo mama buvo sumušusi pareiškėją, pareiškėja dėl nesutarimų bandė nusižudyti.

7. Teismas nurodė, kad Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, konstatavo, jog pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei Konvencijos 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Taip pat pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, įtvirtintų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Departamento sprendimu nuspręsta: 1) nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); 2) išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 3) uždrausti pareiškėjui ir pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 4) įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui ir pareiškėjai atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

8. Teismas nurodė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas (86 str. ir 87 str.), Tvarkos aprašas (99 p.). Be to, teismas, nagrinėdamas bylą, apžvelgė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką.

9. Įvertinęs bylos medžiagą, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjų pasakojimas nėra paremtas „konvencinėmis“ priežastimis, o pareiškėjo persekiotojai nėra valstybiniai subjektai. Teismas nustatė, kad pareiškėjų išvykimo iš kilmės šalies tikroji priežastis nėra apsaugos nuo konvencinio persekiojimo ieškojimas. Pareiškėjų pasakojimas, kaip teisingai nustatė atsakovas, buvo neišsamus ir nedetalus. Pareiškėjų vienintelis argumentas – tai jų konfliktas su pareiškėjo motina (pareiškėjos anyta). Pareiškėjai teikė abstrakčius paaiškinimus, vengė detalumo – nenurodė konkrečių aplinkybių, datų, kada prasidėjo konfliktas, kaip jis vystėsi (kada buvo sumušta), kokie konkrečiai grasinimai buvo išsakomi ir kada. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas apklausos metu teigė, kad negalėjo iš savo mamos namų išsikraustyti dėl finansinių priežasčių, o teismo posėdyje paaiškino, kad buvo išsikėlęs su žmona ir atskirai gyveno apie 1,5 metų, tačiau giminės ragino taikytis.

10. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjai nurodė, jog su pareiškėjo mama gyvena nuo 2005 m. ir nesutarimai tęsiasi nuo to laiko. Pareiškėjai iš esmės jiems kylančias grėsmes sieja su šeimos konfliktu, dėl kurio jiems sudaromos nepalankios sąlygos gyventi. Teismas vertino, kad tai nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjams kilmės šalyje kyla reali persekiojimo grėsmė. Nurodomas persekiojantis subjektas – pareiškėjo motina (pareiškėjos anyta) – nėra valstybinis subjektas ir nėra duomenų, kad ji darytų įtaką valdžios institucijoms, o aplinkybė, kad pareiškėjai, kaip jie nurodo, su tariamu persekiotoju gyvena nuo 2005 m., taip pat verčia abejoti grėsmės realumu. Pareiškėjai nepaneigė, kad gali išsikelti gyventi į kitą vietą kilmės valstybėje.

11. Atsakydamas į pareiškėjų argumentą, kad atsakovas neįvertino, jog jie yra pažeidžiami asmenys, teismas pabrėžė, kad vien aplinkybė, jog prieglobsčio prašo moteris ir vaikai savaime nereiškia, kad jie priskirtini prie vienai iš grupių, kurios, anot EPPB, gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme. Šiuo atveju prieglobsčio kreipėsi ne vieniša motina, o vyras ir žmona su vaikais, prieglobsčio prašymo pagrindas nebuvo susijęs su moters ar vaikų padėtimi kilmės šalyje dėl jų priskyrimo tam tikrai grupei.

12. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai neįvardijo tokių aplinkybių, kurios leistų spręsti, jog pareiškėjams dėl jų asmeninių savybių, kurioms apsaugoti skirta Konvencija, (duomenys neskelbtini) būtų kilęs pavojus patirti realią rimtą žalą, Departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjai neatitinka pabėgėlio statuso suteikimo kriterijų, taip pat pagrįstai nustatė, kad pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

13. Teismas, vadovaudamasis Tvarkos aprašo 222 punktu, nurodė, kad Departamentas, įvertinęs pareiškėjų pateiktą prašymą jų skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, padarė išvadą, kad nėra jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių būtinas žodinis pareiškėjų skundo nagrinėjimas. Teismas akcentavo, kad teisme vyko žodinis pareiškėjo bylos nagrinėjimas ir pareiškėjai turėjo teisę savo paaiškinimus išsakyti teisminio nagrinėjimo metu, todėl šiuo atveju pareiškėjų teisė būti išklausytiems nebuvo pažeista. Teismas taip pat sutiko su Departamento išvada, kad šiuo atveju vaikų apklausa būtų neproporcinga, nes pareiškėjai nesirėmė aplinkybėmis, kurios būtų kilusios dėl vaikų.

14. Pasisakydamas dėl Departamento sprendimo dalies, kuria pareiškėjai išsiųsti į (duomenys neskelbtini), teismas apžvelgė Direktyvos 2008/115/EB nuostatas (6 str. 1 d., 7 str. 1 d., 4 d.). Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjų prieglobsčio prašymai, išnagrinėti skubos tvarka, pagrįstai buvo atmesti kaip akivaizdžiai nepagrįsti bei įvertinęs pareiškėjų atvykimo aplinkybes į Lietuvą (laisvai išvyko iš (duomenys neskelbtini), žinodami, kad vyks į Europos Sąjungą nelegaliai, neteisėtai kertant Lietuvos–Baltarusijos sieną hibridinės atakos metu, atvykus be dokumentų), padarė išvadą, kad ši Departamento sprendimo dalis yra pagrįsta ir teisėta, o Departamentas pagrįstai padarė išvadą, kad yra tikimybė, jog pareiškėjai slėpsis ir nusprendė vykdyti jų išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos.

15. Teismas, apžvelgęs Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymo „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (ginčui aktuali redakcija, galiojanti nuo 2018 m. liepos 5 d.) (toliau – ir Tvarka) nuostatas (5 p., 44 p., 44.3 p., 44.4.1 p.), Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį, pažymėjo, kad iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, jog Departamentas, priimdamas sprendimą, kuriuo nustatomas arba sutrumpinamas užsieniečiui draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, turi įvertinti individualią užsieniečio situaciją, atsižvelgiant į Tvarkoje numatytus pavyzdinius kriterijus, t. y. atsakovas turi įvertinti visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui ir pareiškėjai nustatytas 5 metų draudimo atvykti laikotarpis į Lietuvos Respubliką nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos nėra proporcingas, todėl nustatė pareiškėjui ir pareiškėjai 2 metų draudimo atvykti terminą.

16. Atsižvelgęs į tai, kad Departamento sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui ir pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką pakeista, teismas pakeitė ir Departamento sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui ir pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui ir pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

17. Teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, nusprendė nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes jų prašymų dėl prieglobsčio suteikimo argumentai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų, tačiau nepagrįstai pareiškėjui ir pareiškėjai buvo parinkti laikotarpiai dėl uždraudimo atvykti ir duomenų įvedimo į antrosios kartos Šengeno sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį, todėl teismas pareiškėjų skundą tenkino iš dalies ir atitinkamai pakeitė Departamento sprendimą ir Komisijos sprendimą.

III. 18. Pareiškėjai (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir jų nepilnamečiai vaikai (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), atstovaujami pagal įstatymą (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti visiškai.

19. Pareiškėjai nurodo, kad atsakovas tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek EŽTT suformuluotą praktiką, tiek Įstatyme bei Tvarkos apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjų prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojant bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertinant asmeninių pareiškėjų savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant įrodymų visapusiško ištyrimo bei turint išankstinę neigiamą nuomonę. Teismas šių pareiškėjo nurodytų aplinkybių detaliai neanalizavo ir dėl to nepasisakė. Pareiškėjai nurodė, jog jų apklausa vyko itin trumpai, o apklausą atlikęs atsakovo darbuotojas turėjo išankstinių nuostatų, kurias pademonstravo klausimų pareiškėjams formuluotėmis ir tik formaliai siekė atlikti procedūrą.

20. Pareiškėjai teigia, kad jie, atvykę ir pasiprašę prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nuoširdžiai papasakojo savo situaciją ir visas aplinkybes, kurias jie subjektyviai suprato kaip reikšmingas. Pareiga teisiškai kvalifikuoti aplinkybes tenka atsakovui ir tokia našta neturėtų būti perkelta pareiškėjams.

21. Pareiškėjai paaiškino, kad nežino ir negeba patys aiškiai detalizuoti bei apibendrinti, jog jų šeiminiai santykiai su mama / anyta yra tik konkreti vyraujančių papročių ir tradicijų išraiška, todėl jiems visos rizikos ir asocijuojasi tiesiogiai su konkrečiu asmeniu, nors realiai nepaklusimas tradicijoms ir papročiams (duomenys neskelbtini) yra itin smerkiamas, o sankcijos už tai, nepaisant įstatymiškai įtvirtintų draudimų, yra toleruojamos ir netgi skatinamos visuomenės, nes toks elgesys yra vertinamas kaip gėda visai šeimai, negarbė.

22. Pareiškėjai akcentuoja, kad pareiškėjų prašymas suteikti jiems prieglobstį reiškiamas dėl Konvencinių priežasčių, o atsakovas priėjo savo išvadų neįsigilinęs į kilmės šalies aktualią informaciją ir vyraujančius papročius. Pareiškėjai ilgą laiką buvo išnaudojami ir engiami artimiausių savo giminaičių, o pasipriešinti tam negalėjo dėl savo priklausymo etninei – socialinei grupei, kurios tradicijos neleidžia prieštarauti vyresniųjų šeimos narių valiai. Valstybė į šiuos santykius nesikiša ir nuskriaustų asmenų niekaip negina.

23. Pareiškėjai pabrėžia, kad, vertinant baimės patirti persekiojimą ateityje pagrįstumą, nėra reikalaujama, kad prieglobsčio prašytojas jau būtų patyręs konkrečius persekiojimo veiksmus, nukreiptus į jo asmenį praeityje, tokių faktų egzistavimas tik leidžia preziumuoti, kad pareiškėjų baimė yra pagrįsta. Asmens baimė gali būti pagrįsta šeimos narių, draugų ar visuomenės grupėse (etninės, rasinės, religinės ar pan.), kuriai jis priklauso, patirtimi. Pareiškėjai įvardijo konkrečią situaciją ir įvardijo galimą savo persekiotoją, o kilmės šalies informacija patvirtina, kad valstybė jokios realios apsaugos savo piliečiams tokiais atvejais nesuteikia. Į tai turėjo būti atsižvelgta nagrinėjant pareiškėjų prašymą. Prieglobstis, kaip žmogaus teisių apsaugos institutas buvo sukurtas tam, kad apsaugotų bei užtikrintų bazines žmogaus teises. (duomenys neskelbtini) nėra jokių žmogaus teisių garantijas veiksmingai užtikrinančių instrumentų.

24. Pareiškėjai laikosi pozicijos, kad atsakovo padaryti pažeidimai (padarytos logiškai neteisingos išvados, netinkamas kvalifikavimas ir paviršutiniškas patikrinamų faktinių aplinkybių nustatymas) negali būti ištaisyti pareiškėjo skundą nagrinėsiančio administracinio teismo, todėl Departamento sprendimas turi būti panaikintas visa apimtimi, o Departamentas įpareigotas iš naujo visapusiškai ištirti ir įvertinti pareiškėjų prieglobsčio prašymą ir jo byloje esančius įrodymus, esant poreikiui atlikti papildomus procedūrinius veiksmus bei priimti sprendimą iš naujo.

25. Atsakovas Departamentas, atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą pakartodamas argumentus, nurodytus atsiliepime į pareiškėjų skundą pirmosios instancijos teismui, prašo apeliacinį skundą atmesti.

26. Atsakovas nurodo, kad tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti Departamento sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 27. Byloje ginčas kilo dėl Departamento 2021 m. spalio 27 d. sprendimo Nr. 21M36088, kuriuo nuspręsta nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, išsiųsti pareiškėjus į (duomenys neskelbtini), pareiškėjui ir pareiškėjai uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo dienos ir į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvesti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui ir pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus, pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjai skunde taip pat prašė panaikinti Departamento 2 – osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 6K-1514 ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

28. Pareiškėjai apeliaciniame skunde taip pat yra suformulavę prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

29. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje ABTĮ nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.

30. Teismų praktikoje, vadovaujantis EŽTT praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; kt.).

31. Pareiškėjai apeliaciniame skunde teigia, kad, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, pareiškėjai turėtų būti užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas jų išklausymas teisme.

32. Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių dėl žodinio proceso būtinumo apeliacinės instancijos teisme. Proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose, pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, pareiškėjai ir pareiškėjų atstovas dalyvavo nagrinėjant bylą teismo posėdyje, tiek pareiškėjai, tiek jų atstovas teikė paaiškinimus. Pareiškėjai kitų motyvų, dėl kurių ši byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nenurodė, todėl pareiškėjų prašymas netenkintas, o byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

33. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjų apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjų apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

34. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pritarė atsakovo pozicijai, kad pareiškėjai neatitinka kriterijų, nurodytų Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad Departamento sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėjus į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjui ir pareiškėjai nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, ir dėl to pakeitė Departamento sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjui ir pareiškėjai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui ir pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

35. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas būtų patenkintas. Apeliaciniame skunde teigiama, kad Departamentas, pažeisdamas tiek EŽTT suformuluotą praktiką, tiek Įstatyme bei Tvarkos apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, jog surinkta informacija nepatvirtina, kad pareiškėjų prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Pareiškėjai nurodo, kad atsakovas padarė logiškai neteisingas išvadas, netinkamai kvalifikavo ir paviršutiniškai nustatė faktines aplinkybes.

36. Ginčo teisinius santykius reguliuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

37. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

38. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

39. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

40. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

41. Pagal Tvarkos aprašo 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

42. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

43. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

44. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas ir pareiškėja prieglobsčio prašymą motyvavo tuo, kad pareiškėjo mama (pareiškėjos anyta) nesutarė su pareiškėja, kelis kartus ją mušė, dėl ko pareiškėja bandė nusižudyti.

45. Iš Departamento sprendimo turinio matyti, kad atsakovas pareiškėjo ir pareiškėjos pasakojimą apie priežastis, privertusias juos išvykti iš (duomenys neskelbtini) (sunkus gyvenimas, šeimos narių grasinimai), vertino kritiškai ir nelaikė patikimu įrodymu. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjos ir pareiškėjo pasakojimas negali būti laikomas tinkamu įrodymu, atsižvelgiant į jame pateiktus prieštaravimus ir pasakojimo nedetalumą. Departamentas konstatavo, kad, atsižvelgus į pareiškėjo ir pareiškėjos pasakojimo trūkumus, pareiškėjo ir pareiškėjos pasakojimas savaime nelaikytinas patikimu įrodymu, patvirtinančiu jų nurodytų aplinkybių tikrumą.

Asmeninio pobūdžio konfliktas su nevalstybiniu subjektu savaime nelemia tarptautinės apsaugos suteikimo būtinybės. Tariamai gresiantis persekiojimas nėra nulemtas pareiškėjų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Departamentas pabrėžė, kad Konvencija nustato apsaugos režimą asmeniui, kuriam gresia persekiojimas dėl jo individualių savybių, kurių jis negali pakeisti arba negali būti verčiamas atsisakyti. Pareiškėjo ir pareiškėjos pateiktos informacijos visuma nepagrindžia išvados, jog tarp tariamai gresiančio persekiojimo ir Konvencijos saugomų asmens individualių savybių gali būti priežastinis ryšys ar bent jau koreliacija, o tai savaime lemia atsisakymą suteikti pabėgėlio statusą.

Departamentas pažymėjo, kad kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį (duomenys neskelbtini) nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės. Įvertinusi Departamento sprendimo turinį ir jame nurodytą medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su Departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį pareiškėjų kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės. Atsakovas nenustatė, kad, pareiškėjų teigimu, jiems gresiantis persekiojimas yra nulemtas jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų.

Šių išvadų nesuponuoja ir bendro pobūdžio informacija apie saugumo padėtį kilmės valstybėje. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nebuvo identifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjams kiltų reali individualaus persekiojimo rizika, todėl pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

46. Pareiškėjai prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, todėl pagrįstai vadovaujantis Įstatymo 87 straipsnio nuostatomis, jiems nesuteikta ir papildoma apsauga. Tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjams grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jie neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis Departamento surinkta informacija nustatyta, kad pareiškėjų gyvenamojoje vietoje ((duomenys neskelbtini)) grėsmė nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė pareiškėjų gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Taip pat nustatyta, kad prieglobsčio prašytojai nepriklauso nei vienai iš grupių, kurios, anot EPPB, gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme, taip pat nėra pažeidžiami asmenys. Prieglobsčio prašytojai (pareiškėjas ir pareiškėja) yra darbingo amžiaus jauni asmenys, jie visą gyvenimą praleido (duomenys neskelbtini), gerai susipažinę su vietiniais papročiais ir kultūra. Todėl pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

47. Nagrinėjamu atveju, įvertinus Departamento sprendimą, nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo, t. y. neatsižvelgė į Tvarkos aprašo nuostatas (97.1–97.5 p., 99.1 p., 99.1.1–99.1.10 p.). Priešingai, iš Departamento sprendimo matyti, jog buvo vertinama iš įvairių šaltinių surinkta informacija (pvz., EPPB medžiaga, Tarptautinės migracijos organizacijos duomenys), pareiškėjai jokių duomenų, paneigiančių Departamento tyrimo metu nustatytas faktines aplinkybes, nepateikė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų argumentai, kad Departamentas nesurinko aktualios informacijos apie kilmės valstybę, atmestini. Pareiškėjų teiginiai, kad Departamentas pažeidė EŽTT suformuotą praktiką ir Įstatyme bei Tvarkos apraše numatytas pareigas yra deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįsti jokiais teisiniais argumentais, todėl atmestini.

48. Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms dėl pareiškėjų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, nustatyto sutrumpinto draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką termino bei duomenų įvedimo į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą, todėl šias sprendimo dalis palieka nepakeistas.

49. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.).

50. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjų paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

51. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėjų apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir jų nepilnamečių vaikų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), atstovaujamų pagal įstatymą (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjos Rasa Ragulskytė-Markovienė

Veslava Ruskan

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė