2015-11-10 Nr. AB-21666-3-61-3-02778-2014-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1828-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02778-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 15.4; 61.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas P. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 450 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2002 m. sausio 16 d. yra laikomas Lukiškių TI-K nežmoniškomis, žiauriomis, žmogaus orumą žeminančiomis, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kadangi 6,4–8,02 kv. m ploto kamerose jis laikomas kartu su 2–4 asmenimis, dėl to stinga privatumo, tvyro nuolatinė įtampa, gyvenimo sąlygos yra nehigieniškos. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtino, kad dėl nurodytų laikymo sąlygų jis patyrė didelę neturtinę žalą, t. y. psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pablogėjo jo sveikata, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi ir bendravimo galimybės, jis jaučia baimę aplinkai, tapo dirglus ir nervingas.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 30–34) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Lukiškių TI-K atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi dėl neturtinės žalos, kildinamos iš jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2002 m. sausio 16 d., o skundą teismui surašė 2014 m. gegužės 15 d. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas.

Atsižvelgęs į tai, Lukiškių TI-K prašė pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą. Lukiškių TI-K taip pat pažymėjo, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, o Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiame kontekste akcentavo, kad atitinkamais laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, o tam tikrą laiką pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K, kadangi jis buvo išvykęs. Kartu paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems.

Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, yra pristatomi į tardymo izoliatorių arba perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Lukiškių TI-K administracija negali lemti atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pabrėžė, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, taip pat Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų.

Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau, esant tokiai situacijai, administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, jie perkeliami į laisvesnes kameras. Be to, Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Papildomai pažymėjo, jog kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Atkreipė dėmesį, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, o tam yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės. Taip pat nurodė, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Dezinfa“. Akcentavo, kad nuolat yra atliekami vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai, patalpų priežiūra bei profilaktiniai patikrinimai, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Be to, pabrėžė, jog kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose dažnai tenka vėl daryti pakartotinį remontą. Lukiškių TI-K kartu pažymėjo, kad deliktinei atsakomybei atsirasti būtina nustatyti civilinės atsakomybės sąlygų visumą, tačiau nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 19 d. sprendimu (b. l. 182–187) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 80 Eur neturtinės žalos atlyginimą, o kitą skundo dalį atmetė.

Visų pirma, teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovo atstovas prašė pareiškėjo reikalavimui dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti 3 metų senaties terminą. Šiuo aspektu teismas pabrėžė, jog pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis (CK 1.126 str. 2 d.). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjo skundo teismui padavimo dienos. Atitinkamai pareiškėjas skundą teismui dėl žalos atlyginimo paštu išsiuntė 2014 m. gegužės 16 d. Taigi, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas reikalavimui dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2002 m. sausio 16 d. iki 2011 m. gegužės 15 d. praleido ieškinio senaties terminą. Tuo tarpu atsakovo atstovas prašė taikyti ieškinio senaties terminą, o pareiškėjas termino atnaujinti neprašė ir svarbių priežasčių, kodėl kreipėsi daugiau nei po 3 metų, nenurodė, todėl teismas sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjas teisę į žalos atlyginimą turi už laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 16 d., kadangi laikotarpiui nuo 2002 m. sausio 16 d. iki 2011 m. gegužės 15 d. įskaitytinai jis praleido senaties terminą. Nors teismo posėdžio metu pareiškėjas teigė, jog jis į teismą kreipėsi tada, kai sužinojo apie tai, kad teismas gali patenkinti skundą dėl žalos atlyginimo, t. y. teisių pažeidimo momentą jis siejo su teismų praktikos susiformavimo metu, o ne žalos jam padarymo metu, teismas tokį aiškinimą atmetė, nustatydamas, kad teisių pažeidimas pareiškėjui pasireiškė neigiamų išgyvenimų laikant jį laisvės atėmimo vietoje sukėlimu, skausmo, pažeminimo patyrimu, t. y. fiziniais potyriais bei dvasiniais išgyvenimais, o ne tikimybės gauti žalos atlyginimą atsiradimu. Atsižvelgęs į tai, teismas nurodė, kad šiuo atveju pareiškėjui padarytos neturtinės žalos vertinimo periodas yra nuo 2011 m. gegužės 16 d. iki 2014 m. gegužės 15 d.

Pasisakydamas dėl ginčui aktualaus laikotarpio, t. y. dėl laikotarpio nuo 2011 m. gegužės 16 d. iki 2014 m. gegužės 15 d., teismas pažymėjo, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K nurodytu laikotarpiu iš viso buvo laikomas 1 082 dienas, iš kurių nepažeidžiant teisės būti kalinamam kameroje, kurioje vienam asmeniui tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, pareiškėjas buvo laikomas 1 067 dienas ir 2 rytus. Tuo tarpu laikant pareiškėją Lukiškių TI-K kameroje Nr. 125, kurios plotas 6,48 kv. m, laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 13 d. vakaro iki 2012 m. vasario 26 d. su dar vienu asmeniu bei kameroje Nr. 96, kurios plotas 7,94 kv. m, 2013 m. balandžio 20 d. vakare su dar 2 asmenimis, buvo pažeisti Įsakymu Nr. V-124 nustatyti reikalavimai. Taigi, pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K, 15 dienų jam nebuvo skirta pakankamai ploto, kadangi laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 13 d. vakaro iki 2012 m. vasario 26 d., t. y. 13 dienų ir 1 vakarą, pareiškėjui teko 3,24 kv. m kameros ploto, t. y. 0,36 kv. m mažiau nei nustatė teisės aktai, o 2013 m. balandžio 20 d. vakare jam teko 2,65 kv. m kameros ploto, t. y. 0,95 kv. m mažiau nei nustatė teisės aktai. Apibendrindamas, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K pareigūnai pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl privalomo vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamosios patalpos ploto reikalavimų. Nors Lukiškių TI-K teigė, kad tinkamai laikytis suėmimo vykdymo tvarkos trukdė per mažas finansavimas, teismas šią aplinkybę vertino kaip neturinčią teisinės reikšmės, nes ja gali būti grindžiamas tik klausimas dėl kaltės buvimo, o atlyginant žalą pagal CK 6.271 straipsnį kaltė nėra svarbi. Teismas papildomai akcentavo, kad pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, jog kamerose tualetas nuo gyvenamosios patalpos buvo neatskirtas, todėl jis patyrė diskomfortą atlikdamas gamtinius reikalus matant kitiems asmenims. Šiuo aspektu teismas sprendė, jog toks sanitarinio mazgo įrengimas su tualetą ne pilnai atskiriančia pertvara nėra tinkamas Higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų įvykdymas.

Spręsdamas dėl pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, jog jo sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuotas teisės į tinkamas kalinimo sąlygas kamerose neįgyvendinimas. Nors pareiškėjas tvirtino, kad dėl kalinimo sąlygų susirgo ligomis, kuriomis anksčiau nesirgo, jis konkrečiai nenurodė kokiomis, o iš pateiktų medicininių dokumentų matyti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas į medikus kreipėsi dėl padidėjusio skrandžio rūgštingumo, galvos skausmo (susižeidė sportuodamas), susižalojimo dėl neatsargumo, peršalimo, regėjimo bei odos niežėjimo problemų. Tuo tarpu pareiškėjo medicininiuose dokumentuose nėra duomenų, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ginčo laikotarpiu jam buvo diagnozuotos ligos, kuriomis jis anksčiau nesirgo. Kita vertus, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K pažeidus asmens teisę į tinkamas kalinimo sąlygas ir taip sukėlus jam nepatogumus bei emocinį sukrėtimą, pareiškėjui buvo padaryta žala. Be to, atsakovas nepateikė jokių duomenų, kad padėtis laisvės atėmimo vietoje yra pasikeitusi. Taigi, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidžiamos vertybės pobūdį, pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam tinkamomis sąlygomis pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo lygio sąlygas, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 80 Eur.

III. Pareiškėjas P. V. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 191–192), prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 19 d. sprendimą ir patenkinti jo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui, visa apimtimi. Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog Lukiškių TI-K nėra teikiama teisinė pagalba, o pats pareiškėjas nėra teisininkas ir apie senaties terminą nežinojo bei dėl to negalėjo anksčiau kreiptis į teismą, todėl nepagrįstai jo reikalavimui taikė 3 metų senaties terminą. Pareiškėjas taip pat akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju teismas neįvertino aplinkybių, jog kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K negerėja, o pareiškėjo sveikata pablogėjo būtent kalinimo metu.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 198–200) prašo jį atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir Lukiškių TI-K atsiliepimas į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2002 m. sausio 16 d. iki 2014 m. gegužės 15 d., t. y. iki skundo pirmosios instancijos teismui surašymo dienos, Lukiškių TI-K jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją). Lietuvos Respublikoje neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėtų valstybės veiksmų, reglamentuoja CK 6.271 bei 6.250 straipsniai. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2002 m. sausio 16 d. iki 2014 m. gegužės 15 d.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, t. y.

įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo.

Įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2014 m. gegužės 16 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 27), tačiau iš esmės nepateikė jokių objektyvų duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2011 m. gegužės 15 d. imtinai.

Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas, atstovaujamas Lukiškių TI-K, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

Akcentuotina, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).

Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Tačiau šiuo atveju pareiškėjas aiškaus prašymo atnaujinti praleistą senaties terminą iš esmės nesuformulavo, tik nurodė, kad Lukiškių TI-K nėra teikiama teisinė pagalba, o jis pats nėra teisininkas ir apie senaties terminą nežinojo, todėl negalėjo anksčiau kreiptis į teismą. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pabrėžia, kad minėtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis nesikreipė įstatymo nustatytu terminu į teismą dėl žalos atlyginimo, vertintinos kaip subjektyvios, neatitinkančios nurodytų kriterijų, todėl negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo.

Juolab kad pareiškėjas, siekdamas gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą dėl žalos atlyginimo ir neturėdamas lėšų savarankiškai susirasti advokatą, galėjo teisės aktų nustatyta tvarka, dar nesuėjus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintam ieškinio senaties terminui, kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo, tačiau šia galimybe nepasinaudojo. Taigi, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises.

Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos priteisimo už laikotarpį iki 2011 m. gegužės 15 d. imtinai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą šioje dalyje (CK 1.131 str. 1 d.).

Pasisakydama dėl ginčui aktualaus laikotarpio, t. y. laikotarpio nuo 2011 m. gegužės 16 d. iki 2014 m. gegužės 15 d., teisėjų kolegija pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Šiame kontekste pabrėžtina, kad iš teismui pateiktos bylos medžiagos (b. l. 7–8, 31–32, 35–44, 170–175) matyti, jog periodiškai ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 16 d. iki 2014 m. gegužės 15 d., iš viso 14 parų pareiškėjo laikymo sąlygos Lukiškių TI-K neatitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K metu, kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, jis svyravo nuo 2,65 kv. m iki 3,24 kv. m, tačiau 13,5 parų iš šio laikotarpio jis buvo 3,24 kv. m, t. y. tik gana nežymiai mažesnis (0,36 kv.

m) nei Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytas minimalus. Šiame kontekste kartu pabrėžtina, kad apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, jog Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto nuostata, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, yra teisėta.

Be to, akcentuotina, jog Įsakymas Nr. V-124 nenumato, kad į šio įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, t. y. vertinant, ar pažeidimas patenka į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.).

Pastebėtina, kad ši pozicija atspindi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 34393/03; 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 12008/03; 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 18364/06 ir kt.). Be to, vertinant, ar pažeidimas pateko į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, ir sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos, atsižvelgtina ir į byloje nustatytas aplinkybes dėl vienam asmeniui tenkančio kameros ploto svyravimo minėtu laikotarpiu.

Taigi, įvertinusi byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas truko gana trumpą laikotarpį ir nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito ir beveik visą pažeidimo laikotarpį buvo tik gana nežymiai mažesnė nei Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatyta minimali, be to, byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju minėtu laikotarpiu pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Juolab kad byloje, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, įvertinus pareiškėjo medicininius dokumentus (b. l. 9–26, 60–157), pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl jo kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nenustatyti ir nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Tuo tarpu pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nekonkretizavo ir nenurodė jokių kitų argumentų, kodėl, jo manymu, pirmosios instancijos teismas vienus ar kitus įrodymus vertino netinkamai, ar kodėl padarė neteisingas išvadas dėl kitų pareiškėjo skundo teiginių. Todėl teisėjų kolegija, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teisės taikymu bei pritardama skundžiamo sprendimo motyvams dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, jų nebekartoja ir dėl jų papildomai plačiau nebepasisako.

Pasisakydama dėl pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Atitinkamai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma. Priešingai, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė tik pareiškėjas, t. y. asmuo, kuriam buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas, tuo tarpu kiti suinteresuoti asmenys apeliacinio skundo teisės aktų nustatyta tvarka nepateikė, vadovaujantis non reformatio in peius (draudimo bloginti skundą padavusio asmens padėtį) principu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas šiuo aspektu paliktinas nepakeistas. Tačiau šiame kontekste kartu pabrėžtina, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybių, jog kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K negerėja, o pareiškėjo sveikata pablogėjo būtent kalinimo metu, atmestini kaip nepagrįsti, kadangi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei tvirtina pareiškėjas, spręsdamas dėl jam priteistinos neturtinės žalos, be kita ko, atsižvelgė į minėtas aplinkybes ir išsamiai bei visapusiškai įvertino pareiškėjo medicininius dokumentus.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 19 d. sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo P. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius