2015-12-01 Nr. AB-23425-3-61-3-03733-2014-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2004-556/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03733-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 9.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1–3) prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI prie FM) 2014 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. (21.3-32-3)-R-5088 ir įpareigoti VMI prie FM iš naujo atlikti 2007–2008 metų pareiškėjo veiklos mokestinį patikrinimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovas skundžiamu sprendimu atsisakė iš naujo atlikti mokestinį patikrinimą už 2007–2008 metus. VMI prie FM netyrė visų jo veiklos aplinkybių, nesiaiškino jo pateiktos informacijos dėl R. L. piniginių lėšų objektyvumo, nors turėjo tai padaryti, ir dėl to jam buvo nustatyta nepagrįsta mokestinė nepriemoka. R. L. pateikta informacija dėl pinigų mokėjimo civilinėje byloje vertinama kaip naujai paaiškėjusi aplinkybė. R. L. pripažįsta mokėjęs pinigus už butus ir tai turi įtakos mokestinio patikrinimo rezultatų teisėtumui. Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. birželio 17 d. sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo R. L. nėra minimas, todėl atsakovo teiginys, jog mokestinio patikrinimo metu jam buvo žinoma apie tai, kad R. L. mokėjo pinigus jo vardu už turtą, turi būti vertinamas kaip melagingas. Papildomai paaiškino, kad nėra duomenų, kokią informaciją VMI prie FM žinojo apie R. L. jam skolintas lėšas 2007 m. Kartu nurodė, kad teismai yra nustatę, jog R. L. jo vardu 2007 m. į nekilnojamąjį turtą investavo virš 500 000 Lt, todėl nepagrįstai nustatyta, kad 2007 m. jam trūko 575 990 Lt. Pareiškėjas teismo posėdžio metu pažymėjo, kad yra paaiškėjusios naujos aplinkybės dėl 2007 m., o pasirašydamas susitarimo aktą jo turinio netikrino.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 29–33, 172–175) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad 2009 m. lapkričio 23 d. Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Inspekcija) atliko pareiškėjo mokestinį gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) tyrimą ir nustatė, jog pareiškėjas vykdydamas nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo ir nuomos individualią veiklą 2007–2008 metais nedeklaravo visų gautų pajamų ir neteisingai apskaičiavo mokėtiną į biudžetą GPM ir nemokėjo mokesčių. Pareiškėjas 2010 m. kovo 15 d. pateikė prašymą Inspekcijai dėl susitarimo dėl mokesčio dydžio ir su juo susijusių sumų nustatymo. 2010 m. gegužės 5 d. su juo pasirašytas susitarimas Nr. 33S-4. Inspekcija 2010 m. birželio 17 d. sprendimu Nr. 35-215 patvirtino patikrinimo aktą ir nurodė pareiškėjui sumokėti 185 210 Lt GPM, 14 790 Lt GPM delspinigių ir 55 563 Lt GPM baudą. Inspekcijos 2009 m. lapkričio 23 d. pranešime apie atliktą mokestinį tyrimą Nr. MT-545 nurodyta, kad pareiškėjas 2009 m. lapkričio 16 d. raštu paaiškino Inspekcijai, jog 2008 m. nekilnojamąjį turtą pirko iš banko paskolos bei iš skolintų lėšų, kurias skolino jam motina T. K., sesuo V. S. ir pažįstamas R. L. Pareiškėjo 2014 m. birželio 4 d. prašyme pateiktas teiginys, kad Inspekcija galbūt neįvertino gautos informacijos apie R. L. teiktas paskolas jam ir neapklausė dėl to R. L., negali būti laikoma naujai paaiškėjusia aplinkybe ir negali būti vertinama kaip nežinoma Inspekcijai. Pabrėžė, kad pareiškėjas pasinaudojo teise sudaryti susitarimą ir išreiškė sutikimą, jog neturi pakankamai įrodymų pagrįsti savo individualios veiklos pajamas ir išlaidas už 2007–2008 metus, būdamas veiksnus, atsakingas asmuo suprato šio susitarimo esmę ir iš jo kylančius padarinius. Papildomai pažymėjo, kad pats pareiškėjas 2010 m. kovo 15 d. pateiktame paaiškinime nurodė, jog daugiau dokumentų, įrodančių jo gautas pajamas, neturi ir nepateiks, mokestinio patikrinimo metu nenurodė, kad 2007 m. skolinosi pinigus iš R. L., todėl jis nepagrindė savo paaiškinimų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 12 d. sprendimu (II t., b. l. 8–10) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilo dėl VMI prie FM 2014 m. liepos 4 d. sprendimo Nr. (21.3-32-3)-R-5088, kuriuo atsisakyta iš naujo atlikti GPM mokestinį patikrinimą už jau patikrintus 2007–2008 metus pareiškėjo atžvilgiu.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas pateikė VMI prie FM 2014 m. birželio 4 d. prašymą dėl mokestinio patikrinimo už 2007–2008 metus atlikimo iš naujo. VMI prie FM 2014 m. liepos 4 d. sprendimu Nr. (21.3-32-3)-R-5088 atsisakė patenkinti jo prašymą.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 71 straipsnio 1 dalimi, 118 straipsnio 1 dalies 4 punktu, VMI prie FM viršininko 2004 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. VA-87 patvirtintų Mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 43.3 punktu. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo teiginys, jog VMI prie FM nesiaiškino jo pateiktos informacijos dėl R. L. piniginių lėšų objektyvumo, kad R. L. pateikta informacija dėl pinigų mokėjimo civilinėje byloje vertinama kaip naujai paaiškėjusi aplinkybė, atmetamas kaip nepagrįstas, kadangi bylos medžiaga patvirtina priešingas aplinkybes – Inspekcija 2009 m. lapkričio 23 d. pranešime apie atliktą mokestinį tyrimą Nr. MT-545 nurodė, kad pareiškėjas buvo lėšas skolinęsis iš R. L., pažymoje apie pareiškėjo nekilnojamojo turto pardavimo pajamas ir išlaidas 2008 m. gegužės 7 d. užfiksuotas R. L. pinigų pervedimas, vadinasi, ši aplinkybė Inspekcijai buvo žinoma ir vertinama. VMI prie FM patvirtino, kad pats pareiškėjas 2010 m. kovo 15 d. pateiktame paaiškinime nurodė, jog daugiau dokumentų, įrodančių jo gautas pajamas, neturi ir nepateiks, mokestinio patikrinimo metu nenurodė, kad 2007 m. skolinosi pinigus iš R. L. Abejoti valstybės institucijos parodymais nėra pagrindo. Be to, pats pareiškėjas teismo posėdžio metu patvirtino, kad aplinkybės dėl 2007 m. skolinimosi iš R. L. jam asmeniškai buvo žinomos, tačiau jų mokesčių administratoriui jis neatskleidė. Vadinasi, pats sąmoningai pasirinko atitinkamą savo teisių gynimo būdą. Taigi nėra pagrindo informacijos apie R. L. pinigų mokėjimą vertinti kaip naujai paaiškėjusios aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos, MAĮ 118 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir Taisyklių 43.3 punkto pagrindu, kadangi pats pareiškėjas savo asmeniniu apsisprendimu nutarė jų nenurodyti patikrinimo metu mokesčių administratoriui.

Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas su Šiaulių apskrities valstybine mokesčių inspekcija 2010 m. gegužės 5 d. pasirašė susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio Nr. 33S-4, vadovaudamiesi MAĮ 71 straipsnio 1 dalimi, kuri draudžia pasirašius nurodytą susitarimą pareiškėjui ateityje ginčyti mokesčio apskaičiavimo teisingumą. Šiuo susitarimu pareiškėjas patvirtino nustatytas aplinkybes ir pritarė apskaičiuotoms sumoms, pareiškėjo teiginys apie jo nesusipažinimą su susitarimo turiniu vertinamas kritiškai, kadangi kiekvienas atsakingas asmuo, kai sprendžiamas jo mokestinio patikrinimo klausimas, turi būti itin atidus, todėl nustatytų aplinkybių nėra pagrindo vertinti kaip netikslių ar nepakankamų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog pasirašydamas susitarimą su mokesčių administratoriumi, atimantį teisę ginčyti mokesčių dydžius, dėl kurių teisėtumo ir pagrįstumo buvo teiktas skundas teismui, pareiškėjas išreiškia savo subjektyvią poziciją atsisakyti nuo teisminio nagrinėjimo. Todėl tokia minėtame susitarime išreikšta valia vertintina kaip skundo atsisakymas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 3 punkto prasme (2013 m. gegužės 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-562/2013). Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, remdamasis ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundžiamas VMI prie FM 2014 m. liepos 4 d. sprendimas Nr. (21.3-32-3)-R-5088 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra pagrindo. Pareiškėjo antrasis skundo reikalavimas yra išvestinis iš pirmojo, todėl taip pat atmestas.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (II t., b. l. 16–19) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, įpareigojant VMI prie FM atlikti pakartotinį pareiškėjo 2007–2008 m. veiklos mokestinį patikrinimą; priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismo sprendimas nepagrįstas, priimtas neišsiaiškinus visų bylai reikšmingų aplinkybių.

2. Susitarimą pareiškėjas pasirašė darant įtaką VMI prie FM pareigūnei, kuria pasitikėjo ir buvau įsitikinęs, kad ji negalėjo suklysti apskaičiuojant jam mokesčius ir baudą. VMI prie FM pareigūnė buvo atlikusi tik preliminarius paskaičiavimus ir neturėjo pakankamai įrodymų savo apskaičiavimams pagrįsti. Priešingu atveju, tokį susitarimą nebuvo galima pasirašyti, nes tai prieštarautų imperatyvioms teisės normoms (MAĮ 71 str. 1 d.). Nuodugniai patikrinus mokesčių inspekcijos jam grąžintus duomenis, pareiškėjas pastebėjo, kad mokestinio patikrinimo metu neteisingai paskaičiuoti mokesčiai, kad jokie papildomi mokesčiai jam nepriskaičiuotini. Atsižvelgiant į tai, kad Inspekcija neteisingai paskaičiavo mokesčius, todėl ir kreipėsi į teismą.

3. VMI prie FM niekada nepateikė įrodymų apie 2007 metus. Teismas sprendime pasisakė, kad pareiškėjas turėjo būti itin atidus, tačiau neatsižvelgė į tai, jog jam nebuvo realios galimybės itin atidžiai patikrinti, kiek jam trūko 2007 m. lėšų turto įsigijimui, o mokesčių administratoriui tokia galimybė buvo. Be to, Inspekcijos pareigūnų pareiga teisingai ir nešališkai atlikti mokestinius tyrimus ir paskaičiavimus, kad jų patekti sprendimai nekeltų abejonių ir nedarytų žalos tiek valstybei, tiek mokesčių mokėtojams.

4. Lietuvos Respublikos mokesčių teisės normos nenumato susitarimo panaikinimo galimybės, išskyrus tai, kad galimas pakartotinis mokestinis tyrimas paaiškėjus naujoms aplinkybėms. VMI prie FM ir jo pasirašytas susitarimas yra sandoris, todėl pagal mokesčių teisės normas negali būti panaikintas, tačiau, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) IV skyriaus nuostatomis, jis gali būti teismo pripažįstamas negaliojančiu, nes buvo sudarytas dėl suklydimo ar apgaulės (CK 1.90 str. ar 1.91 str.). Įvertinus šios administracinės bylos medžiagą, matyti, kad pareiškėjas pats suklydo pasirašydamas susitarimą ir tos klaidos rezultatas – turi sumokėti 255 563 Lt į valstybės biudžetą. Taigi dėl suklydimo netenka didelio turto, tačiau, kita vertus, dėl jo suklydimo kita susitarimo šalis neteisėtai praturtėja 255 563 Lt ir tai tikrai neatitinka protingumo ir teisingumo kriterijų, kuriais remiasi ir vadovaujasi teismas. Be to, CK XX skyrius numato teisingumo atstatymo galimybę, kada asmuo nepagrįstai praturtėja ar nepagrįstai gauna turto.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 26–31) prašo pirmosios instancijos teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą ir atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsakovo atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Atsakovas dėl pareiškėjo teiginių apie tai, kad kontrolės veiksmų metu jo nebuvo prašoma paaiškinti apie pinigų gavimo šaltinius už 2007 m., pažymėjo, jog, kadangi mokestinis tyrimas buvo atliktas tik už 2008 m. dėl 2008 m. parduoto nekilnojamo turto, mokestinį tyrimą atliekanti vyr. specialistė mokestinio tyrimo metu neprašė pareiškėjo pateikti paaiškinimų apie jo 2007 m. vykdytus sandorius.

Mokestinio tyrimo metu nustačius, kad turto pirkimo pardavimo sandoriai 2008 metais galėjo būti vykdomi pažeidžiant Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, inicijuotas mokestinis patikrinimas. Pareiškėjui buvo įteiktas 2009 m. lapkričio 25 d. pranešimas apie mokestinį patikrinimą Nr. (11.6-34)-S-23004, kuriame buvo prašoma patikrinimui pateikti dokumentus, susijusius su nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo išlaidomis už 2007–2008 metus. Be to, pareiškėjui mokestinio patikrinimo metu buvo įteikti 2010 m. vasario 19 d. ir 2010 m. kovo 2 d. mokesčių administratoriaus nurodymai, kuriuose nurodyta, kad, tikrinant pareiškėjo pajamas ir išlaidas per 2007–2008 m. tikrinamąjį laikotarpį, nustatyta, jog laikotarpiu nuo 2007 m. vasario 1 d. iki 2008 m. spalio 1 d. nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sandoriams atskirais laikotarpiais pareiškėjui nepakako piniginių lėšų, todėl prašoma papildomai pateikti pajamų gavimą įrodančius dokumentus.

Mokestinio patikrinimo, atliekamo už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., metu pareiškėjas 2010 m. kovo 15 d. pateiktame paaiškinime nurodė, kad daugiau dokumentų, įrodančių jo gautas pajamas, neturi ir nepateiks. Pažymi, kad aplinkybė, jog tikrinamuoju laikotarpiu R. L. skolino pareiškėjui pinigus, buvo žinoma mokesčių administratoriui (pagal banko sąskaitų išrašus nustatyta, kad R. L. 2008 m. gegužės 7 d. pervedė į pareiškėjo sąskaitą 125 000 Lt). Šią sumą mokesčių administratorius priskyrė prie šaltinių, kuriais buvo grindžiamos nekilnojamojo turto įsigijimo išlaidos.

Aplinkybė, kad pareiškėjas skolino pinigus iš R. L. būtent 2007 m., galėjo būti žinoma mokesčių administratoriui, nes pareiškėjas turėjo teisę teikti paaiškinimus, kitus įrodymus, tačiau mokestinio patikrinimo metu apie šias aplinkybes sąmoningai nepateikė jokių duomenų. Teismas sprendime nurodė, jog pareiškėjas teismo posėdžio metu patvirtino, kad aplinkybės dėl 2007 m. skolinimosi iš R. L. jam asmeniškai buvo žinomos, tačiau jų mokesčių administratoriui neatskleidė. Vadinasi, pats sąmoningai pasirinko atitinkamą savo teisių gynimo būdą.

Pareiškėjui netinkamai vykdant mokesčių mokėtojo pareigas, jis privalo prisiimti ir galimas neigiamas tokių pareigų nevykdymo pasekmes. Prie pareiškėjo 2014 m. birželio 4 d. prašymo dėl mokestinio patikrinimo atlikimo pridėtuose teismo dokumentuose (2014 m. gegužės 26 d. nutartyje ir 2013 m. gruodžio 18 d. sprendime) konstatuojama, kad R. L. pripažino, jog bendradarbiavo su V. K., skolino jam pinigus, tačiau niekur nėra nurodyta, kokios konkrečiai sumos ir kada buvo skolinamos. Pareiškėjas taip pat nepateikia jokių teisiškai reikšmingų įrodymų, kurių pagrindu būtų galima abejoti 2007–2008 m. mokestinio patikrinimo rezultatais.

Dėl 2010 m. gegužės 5 d. susitarimo dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio Nr. 33S-4 pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo papildomą neva naujai paaiškėjusią aplinkybę, kurios nebuvo nurodęs savo 2014 m. birželio 4 d. rašte dėl galbūt naujai paaiškėjusių aplinkybių. Todėl VMI prie FM detaliai dėl šių papildymų nepasisako, nes išdėstytos aplinkybės nėra susijusios su šios administracinės bylos ginčo dalyku. Pažymi, kad pareiškėjui buvo suteikta galimybė per 30 dienų pateikti rašytines pastabas norint pagrįsti kitas aplinkybes, kurios svarbios tvirtinant patikrinimo rezultatus, tačiau pareiškėjas šios teisės neišnaudojo, tuo išreikšdamas subjektyvią poziciją dėl patikrinimo akte išdėstytų aplinkybių teisėtumo.

Ypač svarbu ir tai, kad pareiškėjas neinicijavo mokestinio ginčo, o pateikė prašymą Inspekcijai dėl susitarimo dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio sudarymo, tokiu būdu išreikšdamas savo poziciją, jog neturi pakankamai įrodymų savo skaičiavimams pagrįsti (MAĮ 71 str.). Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad mokesčių administratorius pareiškėją apgavo, spaudė pasirašyti susitarimą, tikslingai klaidino, vertinamos kaip pareiškėjo gynybinė pozicija ir siekis išvengti mokesčio ir su juo susijusių sumų sumokėjimo.

Teisiškai reikšminga bei pakankama aplinkybė, kuri gali sudaryti prielaidas bei sąlygas pasirašyti arba nepasirašyti minėtą susitarimą, yra konstatavimas faktinės aplinkybės, jog „nė viena iš šalių neturi pakankamai įrodymų savo apskaičiavimams pagrįsti“ (2011 m. rugsėjo 21 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aprobuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant mokesčių administravimą reglamentuojančias teisės normas, apibendrinimas (I dalis). Administracinė jurisprudencija. 2011, 21)).

Administracinių teismų praktikoje analizuojant bei aiškinant MAĮ 71 straipsnio nuostatas ir susitarimo dėl mokesčių dydžio sudarymo pasekmes, laikomasi nuostatos, jog, pasirašius aptariamą susitarimą, mokesčių mokėtojas praranda teisę ginčyti mokesčio apskaičiavimo teisingumą, o mokesčių administratorius – apskaičiuoti didesnę sumą negu nurodyta susitarime, t. y. jokie papildomi ginčai ar kitos mokesčių administravimo procedūros, kurių pagrindu gali būti kvestionuojamas mokesčių ir kitų su jais susijusių sumų, dėl kurių (ir kurių atžvilgiu) buvo sudarytas MAĮ 71 straipsnyje nurodytas susitarimas, dydis, nėra galimi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-562/2013).

Be to, administracinėje byloje Nr. A556-670/2009 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, kaip vieną iš mokesčių administratoriaus sprendimo pavesti atlikti pakartotinį mokestinį patikrinimą neteisėtumo pagrindų, nurodė aplinkybę, jog leidus tokį patikrinimą kiltų grėsmė pasiektam susitarimui dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų dydžio tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo bei galimam MAĮ 71 straipsnio pažeidimui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Tikrinamoje administracinėje byloje buvo apskųstas VMI prie FM 2014 m. liepos 4 d. sprendimas Nr. (21.3-32-3)-R-5088, kuriuo atsisakyta iš naujo atlikti GPM mokestinį patikrinimą už jau patikrintus 2007–2008 metus pareiškėjo atžvilgiu, tačiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas realiai siekia, kad būtų peržiūrėtas Susitarimas dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio, sudarytas 2010 m. gegužės 5 d. tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo V. K. dėl GPM mokesčio bei su juo susijusių sumų už 2007-2008 metus. Minėtas peržiūrėjimas siejamas su, pareiškėjo nuomone, naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gegužės 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-562/2013 yra pažymėjęs, kad „<...> administracinių teismų praktikoje analizuojant bei aiškinant Mokesčių administravimo įstatymo 71 straipsnio nuostatas ir susitarimo dėl mokesčių dydžio sudarymo pasekmes, laikomasi nuostatos, jog pasirašius aptariamą susitarimą, mokesčių mokėtojas praranda teisę ginčyti mokesčio apskaičiavimo teisingumą, o mokesčių administratorius – apskaičiuoti didesnę sumą negu nurodyta susitarime (Mokesčių administravimo įstatymo 71 str. 1 d.), t. y. jokie papildomi ginčai ar kitos mokesčių administravimo procedūros, kurių pagrindu gali būti kvestionuojamas mokesčių ir kitų su jais susijusių sumų, dėl kurių (ir kurių atžvilgiu) buvo sudarytas Mokesčių administravimo įstatymo 71 straipsnyje nurodytas susitarimas, dydis, nėra galimi. Pavyzdžiui, administracinėje byloje Nr. A556‑670/2009 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, kaip vieną iš mokesčių administratoriaus sprendimo pavesti atlikti pakartotinį mokestinį patikrinimą neteisėtumo pagrindų nurodė aplinkybę, jog leidus tokį patikrinimą, kiltų grėsmė pasiektam susitarimui dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų dydžio tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo bei galimam Mokesčių administravimo įstatymo 71 straipsnio pažeidimui (žr. 2009 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556‑670/2009).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, jog pasirašydamas susitarimą su mokesčių administratoriumi, inter alia atimantį teisę ginčyti mokesčių dydžius, dėl kurių teisėtumo ir pagrįstumo buvo teiktas skundas teismui, pareiškėjas išreiškia savo subjektyvią poziciją atsisakyti nuo teisminio nagrinėjimo. Todėl tokia minėtame susitarime išreikšta valia vertintina kaip skundo atsisakymas Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 3 punkto prasme, o apeliacinės instancijos teismas turi teisę tokią bylą nutraukti (2010 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438‑37/2010; taip pat žr. 2011 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575‑663/2011)“.

Taigi taikant minėtas teismų precedentuose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles nagrinėjamu atveju, darytina išvada, jog pareiškėjo (apelianto) ir mokesčių administratoriaus ginčas dėl GPM bei su juo susijusių sumų buvo užbaigtas 2010 m. gegužės 5 d. pasirašytu Susitarimu dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio Nr. 33S-4 (1 t. b. l. 111-112).

Jei, pareiškėjo nuomone, sudarant minėtą 2010 m. gegužės 5 d. susitarimą buvo atlikti veiksmai nesuderinami su Mokesčių administravimo įstatymo 71 straipsnio 1 dalimi (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 71 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčių administratorius ir mokesčių mokėtojas gali pasirašyti susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio, jei, apskaičiuojant mokesčius, nė viena iš šalių neturi pakankamai įrodymų savo apskaičiavimams pagrįsti. Pasirašius tokį susitarimą, mokesčių mokėtojas praranda teisę ginčyti mokesčio apskaičiavimo teisingumą, o mokesčių administratorius - apskaičiuoti didesnę sumą negu nurodyta susitarime. Minėtas susitarimas gali būti pasirašytas mokestinio tyrimo ar mokestinio patikrinimo metu, taip pat visų mokestinių ginčų nagrinėjimo etapų metu) ar Susitarimo dėl mokesčio dydžio sudarymo taisyklėmis, patvirtintomis Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. VA-210 (Valstybinės mokesčių inspekcijos administruojamų mokesčių srityje pasiūlymo dėl pastarojo mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo (mokestį išskaičiuojančio asmens) susitarimo pasirašymo pateikimo, informavimo apie priimtą sprendimą dėl pasiūlymo pasirašyti susitarimą ir susitarimo pasirašymo tvarka), apeliantas turi teisę kreiptis į mokesčių administratorių dėl papildomo susitarimo sudarymo, jei tam yra pakankamas pagrindas. Nepaneigtina ir teisinė galimybė dėl 2010 m. gegužės 5 d. susitarimo apskundimo, kuri, turint omenyje praėjusį laiko tarpą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, realizavimo prasme minimali, bet egzistuojanti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-562/2013).

Kadangi, šiuo konkrečiu atveju, skundžiant VMI prie FM 2014 m. liepos 4 d. sprendimą buvo siekta įsiterpti į 2010 m. gegužės 5 d. susitarimą (netiesiogiai kvestionuoti), kas visiškai nesuderinama su susitarimo tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo paskirtimi bei iš čia kylančiomis teisinėmis pasekmėmis, pateiktas skundas, vien paminėtų aplinkybių pagrindu, negalėjo būti patenkintas.

Dėl išdėstytų priežasčių teigtina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktą medžiagą bei priėmė teisėtą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistu.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius