2K-393/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-393/2012

Teisminio proceso Nr. 1-07-1-00312-2009-6

Procesinio sprendimo kategorija:

2.4.2.1. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. liepos 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Greičiaus, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Vytauto Masioko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. ir nuteistojo A. S. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko kasacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 21 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 6 dalį, 182 straipsnio 2 dalį dvejiems metams laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

A. S. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ketveriems metams laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

A. S. ir R. S. išteisinti dėl kaltinimo bendrininkavus kartu apgaule įgyjant iš Z. A. 508 200 Lt.

Civilinis ieškinys patenkintas iš dalies. Iš A. S. priteista Z. A. 508 200 Lt turtinei žalai atlyginti ir 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Iš A. S. ir R. S. priteista po 1500 Lt iš kiekvieno Z. A. jo patirtoms proceso išlaidoms atlyginti.

Taip pat skundžiama Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 13 d. nutartis, kuria atmesti nuteistojo R. S. ir nuteistojo A. S. gynėjo apeliaciniai skundai.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Masioko pranešimą ir susipažinusi su byla,

n u s t a t ė :

R. S. nuteistas už tai, kad padėjo A. S. apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą: A. S., turėdamas tikslą apgaule užvaldyti didelės vertės svetimą turtą, 2009 m. birželio 5 d. ir 2009 m. liepos 2 d. (tikslesnis laikas nenustatytas), Z. A. pateikęs tikrovės neatitinkančią informaciją, jog jis yra finansiškai stabilios ir patikimos įmonės UAB „S. C. M. G.“ prezidentas, melagingai pažadėjęs už atitinkamą atlygį jam perleisti neva šios bendrovės laimėtą konkursą atlikti geležinkelio ardymo darbus nenaudojamoje geležinkelio atkarpoje Latvijoje, UAB „S. C. M. G“ patalpose, esančiose Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), paėmė iš Z. A. 508 200 Lt (2009 m. birželio 5 d. 170 000 JAV dolerių, o 2009 m. liepos 2 d. dar 40 000 JAV dolerių) pasirašydamas įstatymo reikalavimų neatitinkantį neprotestuotiną vekselį jame nurodęs jog yra neva minėtos bendrovės prezidentas. R. S., būdamas UAB „S. C. M. G.“ direktoriumi ir kasininku, žinodamas, kad šios bendrovės finansinė padėtis yra sunki ir ji nepajėgi atsiskaityti su kreditoriais, žinodamas, kad A. S. yra paėmęs iš Z. A. 508 200 Lt ir pasirašęs įstatymų reikalavimų neatitinkantį neprotestuotiną vekselį, šį vekselį 2009 m. spalio 30 d. įregistravo UAB „S. C. M. G.“ buhalterinės apskaitos registruose kaip šios bendrovės 508 200 Lt skolinį įsipareigojimą Z. A.. Z. A., negavęs pažadėtų darbų Latvijoje, pareikalavo, kad A. S. grąžintų pinigus, tačiau A. S. jų negrąžino. Tokiu būdu apgaule A. S., padedant R. S. užvaldė didelės vertės – 508 200 Lt – Z. A. turtą.

Nuteistasis R. S. kasaciniu skundu prašo teismų sprendimus dėl jo panaikinti ir bylą jam nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – nepagrįstai jį nuteisė pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 182 straipsnio 2 dalį ir padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Nuteistasis pažymi tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme neigęs savo kaltę. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi liudytojų R. A., R. B., E. S., F. G., R. K., V. L. ir nukentėjusiojo Z. A. parodymais, nors jie nepatvirtino R. S. kaltės dėl padėjimo A. S. sukčiauti. Neteisingai vertindamas įrodymus teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir apkaltinamąjį nuosprendį grindė spėjimais bei prielaidomis. Teismas taip pat netinkamai aiškino BK 24 straipsnio 3, 6 dalių nuostatas ir nepagrįstai pripažino R. S. padėjėju vykdant nusikaltimą. Kasatorius tvirtina nežinojęs apie tėvo A. S. susitarimą su nukentėjusiuoju dėl pinigų perdavimo ir panaudojimo. Išrašydamas įgaliojimą A. S. 2009 m. liepos 1 d. Nr. 25, jis teigia suteikęs teisę į pinigų paskolą, jokio tikslo padėti apgauti nukentėjusįjį Z. A. neturėjęs. Kasatoriaus manymu, A. S. nesiekė nukentusiojo apgauti, nes skolinant pinigus iš Z. A. R. S. vadovaujamai bendrovei buvo surašytas vekselis. Be to, buvo deramasi dėl darbų Latvijoje ir ieškoma darbų Baltarusijoje bei kitose valstybėse – tai patvirtino pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai R. B., E. S., R. K.. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai šių liudytojų parodymų nepaneigė.

Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesugebėjo atriboti civilinių teisinių santykių nuo baudžiamųjų teisinių santykių. Vekselio surašymu buvo įforminta paskolos suteikimas, kuris buvo realizuotas ne vien kaip garantas būsimiems darbams gauti, bet ir kaip piniginė paskola. Surašius vekselį, Z. A. negalėjo pretenduoti vien į planinius darbus dėl geležinkelio Latvijoje, bet ir turėjo teisę kaip paskolos davėjas į paskolos grąžinimą. Sandoriui nepavykus, jis turėjo ir iki šiol turi teisę atgauti paskolintus pinigus.

Pirmosios instancijos teismas nepaneigė R. S. aiškinimo, kad pinigai iš nukentėjusiojo Z. A. gauti civilinės teisės kontekste (darbų vykdymui ir bendrovės investicijoms), o ne dėl apgaulės, ir galimybės, kad ūkio subjektas, panaudojęs gautas investicijas, gali patirti nuostolių, todėl tokia veikla negali būti susieta su padėjimu sukčiauti, nes bet kokio ūkio subjekto veikla yra rizikinga. Liko nepaneigta, kad įvykdžius sutartį tarp Latvijos ir UAB „S. C. M. G.", ji būtų buvusi naudinga ir pavykus iki galo užbaigti sandorį, sutarties reikalavimai būtų įvykdyti.

Surašydami vekselį A. S. ir Z. A. ne tik neturėjo jokių ketinimų, bet ir negalėjo numatyti, kad dėl vekselio sudarymo gali atsirasti neigiamų padarinių (pinigai nebus laiku grąžinti). Apie vekselio surašymą R. S. nebuvo pranešta, jis nežinojo vekselio surašymo aplinkybių. R. S. atlikti veiksmai, 2009 m. liepos 1 d. surašant įgaliojimą dėl paskolos paėmimo iš Z. A., negali būti tapatinami su bendravykdytojo ar padėjėjo veiksmais pagal nusikaltimo, numatyto BK 24 straipsnio 6 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, sudėtį. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai papildomai kvalifikavo R.

S. veiksmus pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 182 straipsnio 2 dalį kaip padėjėjo, nes BK 24 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bendrininkų grupę sudaro ne mažiau kaip du vykdytojai, o kasatoriui inkriminuotas veikos padarymas, kurioje yra tik vienas vykdytojas – A. S.. Taigi, pagal BK 24 straipsnio 1 dalies, 25 straipsnio 2 dalies nuostatas nėra būtinojo bendrininkų grupės požymio – dviejų vykdytojų. Taip pat kasatorius neigia, kad bendrovė buvo nemoki, jai buvo iškelta bankroto byla ir tai, kad jis neužpajamavo iš Z. A. gautų pajamų.

Teismas visiškai neatsižvelgė į tokias svarbias bylos aplinkybes, kad nukentėjusysis, pats būdamas verslininkas, investuodamas savo pinigus į verslą, visiškai nesidomėjo investicijų grąža, atliekamų darbų apimtimi, nesiėmė jokių priemonių verslui užtikrinti, elgėsi rizikingai.

Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo pažeistos nagrinėjimo teisme ribos, nustatytos BPK 255 straipsnio 1, 2 dalyse. Teisiamajame posėdyje R. S. nebuvo pranešta apie galimybę keisti kaltinimą, kuris skiriasi faktinėmis aplinkybėmis, t. y. kaltinime buvo nurodyta, kad R. S. veikė kaip bendravykdytojas, o teismas, išteisinęs jį pagal šį kaltinimą, pripažino, kad jis veikė kaip padėjėjas. Kasatoriaus manymu, jo neįspėjus apie numatomą jo veikos perkvalifikavimo svarstymą ir pripažinus jį kaltu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, nesilaikyta suformuotos teismų praktikos, nesuteikta galimybė gintis nuo pakeisto kaltinimo, taip pažeidžiant BPK 369 straipsnio 3 dalį ir suvaržant įstatymu garantuotas teises.

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, neanalizavo įrodymų, juos vertino atskirai, o ne kaip visumą, neatsakė į visus apeliacinio skundo argumentus, nenurodė, kaip reiškėsi R. S., kaip padėjėjo, veiksmai ir sukčiavimo nusikaltimo slėpimas, nutartyje neišdėstė motyvuotų išvadų dėl skundo esmės. Teismas, atmesdamas R. S. apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teisme ištirtų įrodymų, padarė klaidingas išvadas, kurios prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, ir nurodė, kad skunde nurodytų liudytojų parodymų neaptarinėja. Taip teismas neišnagrinėjo apeliacinio skundo ir pažeidė PBK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas.

Skunde teigiama, kad teismai nepašalino byloje esančių prieštaravimų, nepakankamai motyvavo apkaltinamąjį nuosprendį. Kasatoriaus manymu, nagrinėjant šią bylą liko neįgyvendintos konstitucinės teisinės valstybės ir teisės į tinkamą procesą principai, pažeista BPK 1 straipsnio 1 dalis.

Nuteistojo A. S. gynėjas kasaciniu skundu prašo teismų sprendimų dalis dėl A. S. panaikinti ir bylą jam nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. A. S. veika nepagrįstai pripažinta sukčiavimu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Teismai nepasisakė dėl A. S. ir nukentėjusiojo Z. A. veiksmų turinio vertinimo civilinių teisinių santykių aspektu. Kasatoriaus manymu, nustatytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad A. S. ir Z. A. bendravo turėdami ketinimą sudaryti civilinį teisinį sandorį. Galimas darbų perleidimas už atlygį – tai ketinimas sudaryti pirkimo pardavimo sandorį, o šio ketinimo šalims nerealizavus, sudarytas kitas sandoris, kuris buvo įformintas neprotestuotinu vekseliu. Nukentėjusysis žinojo, kad A. S. veikia ne asmeniniais, o bendrovės „S. C. M. G." interesais. Teismai, atsiribodami nuo A. S. ir Ž. A. bendravimo esmės ir turinio vertinimo civilinių teisinių santykių aspektu, nepagrįstai dėmesį skyrė tik bylos aplinkybių vertinimui, jas traktuodami vien tik kaip nuteistojo iš anksto sumanytą sukčiavimą. Tačiau toks bylos aplinkybių ir faktinių duomenų kryptingas vertinimas negali būti pripažintas pakankamu pagrindu baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už sukčiavimą, taikymui.

Kasatorius teigia, kad teismo išvada, neva jo ginamasis melagingai pažadėjo perleisti geležinkelio ardymo darbus, padaryta atsietai nuo bylos nagrinėjimo teisme metu nustatytų aplinkybių. Bendrovė derėjosi dėl geležinkelio ardymo darbų su Latvijos kompanija, ir tuo metu, kai Z. A. skolino bendrovei pinigus, derybos dar nebuvo pasibaigusios, o tai reiškia, kad bendrovės ketinimai susitarti dėl darbų Latvijoje buvo tikri. Aplinkybė, kad realūs ketinimai nebuvo realizuoti, pirmosios instancijos teismo be pagrindo buvo vertinama kaip A.

S. iš anksto sumanyta apgaulė, turint tikslą išvilioti iš nukentėjusiojo pinigus. Be to, pats nukentėjusysis, norėdamas pelningai investuoti ir užsidirbti, kreipėsi į A. S., o toks noras visuomet lydimas verslo rizikos (juolab 2008-2009 m. dėl pasaulinės ekonominės krizės). Aplinkybę, kad Z. A. norėjo užsidirbti, patvirtina ir jo pareikštas civilinis ieškinys, gerokai viršijantis paskolintą sumą. Pirmosios instancijos teismas ignoravo ne tik tuo metu vykusių derybų dėl minimų darbų faktą, bet ir neatsižvelgė į verslo rizikos faktorių, kuris, kaip galima spręsti iš tolesnių nuteistojo ir Z.

A. veiksmų, turėjo įtakos vekselio išrašymui. Nukentėjusysis, už bendrovei perduotus pinigus gaudamas neprotestuotiną vekselį, perduotų pinigų negalėjo vertinti kaip garanto jau vien dėl to, kad garantijos forma yra tik rašytinė. Šio reikalavimo nesilaikymas garantiją daro negaliojančia (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.91 straipsnis). Taigi Z. A. paskolintų pinigų vertinimą kaip kažkokį garantą paneigia nekelianti abejonių faktinė neprotestuotino vekselio išrašymo aplinkybė. Nukentėjusysis, gaudamas vekselį, negalėjo pretenduoti į teismų sprendimuose minimą geležinkelio ardymo darbų perleidimą, nes vekselyje tokia išlyga neaptarta.

Kiti A. S. ir Z. A. susitarimai, viešai neatskleidžiant jų turinio, teisės taikymo prasme negali būti pripažinti įrodymais, pagrindžiančiais ginamojo apgaulę. Teismų sprendimuose išdėstytas vekselio vertinimas taip pat negalėjo būti pripažintas A. S. kaltę pagrindžiančiu įrodymu, nes byloje nėra jokių patikimų duomenų, kad minimas vekselis neatitinka įstatymo reikalavimų ir nesukuria jokių teisinių padarinių. Kasatorius pažymi, kad vekselį surašė ne jo ginamasis ir kad byloje nenustatyta, jog jis iš anksto būtų davęs nurodymus asmeniui, išrašiusiam vekselį, jame įrašyti klaidinančius Z.

A. duomenis. Aplinkybės, kad Z. A. nepasinaudojo civilinio proceso teise atgauti paskolintus bendrovei „S. C. M. G." pinigus ir nenustačius, kad tokiu būdu atgauti minėtų pinigų nukentėjusysis negali dėl vekselio netinkamumo, yra reikšmingos sprendžiant baudžiamojo įstatymo taikymo minėtiems teisiniams santykiams klausimą. Apeliacinės instancijos teismo nuomonė dėl vekselio turinio ir vekselio formos bei skundžiamoje nutartyje daromos nuorodos į atitinkamus vekselių išdavimą reglamentuojančius įstatymus nepaneigia vekseliu sukurtų teisinių pasekmių,– atgauti vekselio turėtojui vekselyje nurodytą pinigų sumą.

Teismai be pagrindo vekselio išdavimo faktą sieja su apgaule, nes bylos duomenimis nustatyta, kad vekselis buvo išrašytas jau po pinigų perdavimo, todėl ne vekselio išrašymas lėmė pinigų perdavimą. Gynėjo manymu, A. S. veiksmai, įgaliojimo pagrindu skolinant bendrovei pinigus, paskolą įforminant neprotestuotinu vekseliu, paskolintus pinigus perduodant bendrovės vadovui ir juos įtraukiant į bendrovės buhalterinę apskaitą bei nepriklausantis nuo ginamojo valios tolesnis minėtų pinigų judėjimas, negalėjo sukelti baudžiamųjų teisinių padarinių ginamajam ne tik todėl, kad paskolų suteikimą bei jų grąžinimą reguliuoja civilinės teisės normos, bet ir todėl, kad Z.

A. neprarado teisės bei teisėtos galimybės atgauti paskolintus pinigus, taip pat ir civilinio proceso tvarka. Teismų sprendimuose nurodytas apgaulės turinys nepagrįstai pripažintas veiksmais, iš esmės suklaidinusiais nukentėjusįjį, nes pažadai, nesusiję su sandorių turiniu, nesudaro apgaulės sukčiavimo sudėtyje požymio. Duomenys dėl bendrovės stabilumo ir patikimumo bei jos vadovo objektyviai negalėjo suklaidinti Z. A., kuris nebuvo verslo naujokas arba nesugebantis tų duomenų patikrinti visuotinai prieinamais būdais naudojantis šiuolaikinėmis komunikacijos priemonėmis.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio reikalavimų, darydamas išvadas dėl A. S. kaltės, be pagrindo sureikšmino nukentėjusiojo Z. A. parodymus, neatsižvelgė į jų savarankišką įrodomąjį turinį bei sąsają su kitais bylos duomenimis, nevertino subjektyvios nukentėjusiojo parodymų kilmės bei jo teikiamos informacijos svarbos jo asmeniniams interesams. Be to, teismas neinformavo kaltinamųjų apie galimą jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų kvalifikavimo pakeitimą.

Apeliacinės instancijos teismas nutartyje išvis nepasisakė dėl apeliacinio skundo argumentų ir motyvų, kad byloje nagrinėjamas įvykis priskirtinas civiliniams teisiniams santykiams ir šiam įvykiui taikytinos civilinės ir civilinio proceso teisės normos, kad Z. A. neprarado nei teisės, nei teisėtos galimybės atgauti paskolintus bendrovei pinigus. Be to, teismas, manydamas, kad apeliaciniame skunde paminėtas garso įrašas neturi esminės reikšmės įrodymų vertinime, ne tik neatsakė į šiuos apeliacinio skundo argumentus, bet ir sumenkino pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų teisinę reikšmę (nuosprendyje pokalbio stenogramos duomenimis grindžiama nuteistojo kaltė). Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė prašymus atlikti dalinį įrodymų tyrimą. Taip pat teismas neatkreipė dėmesio į pirmosios instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinės dalies dviprasmiškumą: A. S. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, ir paskirta bausmė bei tuo pačiu nuosprendžiu A. S. ir R. S. išteisinti dėl kaltinimo bendrininkavus kartu apgaule įgyjant iš Z. A. 508 200 Lt.

Atsiliepimu į nuteistojo R. S. ir nuteistojo A. S. gynėjo kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras prašo kasacinius skundus atmesti. Prokuroras nurodo, kad teismai tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir nepadarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, išanalizavo ir įvertino įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu bei nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, atskleidė A. S. apgaulės turinį, padarė pagrįstą išvadą, kad R. S. iš anksto žinojo apie A. S. sumanytą sukčiavimą bei padėjo jam įvykdyti nusikaltimą. Teismas pagrįstai A. S. ir R. S. veiksmuose nustatė subjektyviuosius bei objektyviuosius nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 24 straipsnio 6 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, požymius bei tinkamai kvalifikavo veikas. Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies, 332 straipsnio 3 dalies reikalavimų, pagrįstai neatliko įrodymų tyrimo, išsamiai ir motyvuotai atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, detaliai motyvavo, kodėl juos atmeta, nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas. Vadovaudamiesi faktine bylos medžiaga, pateiktais įrodymais, teismai tinkamai įvertino nuteistųjų veiksmus kaip nusikaltimą, o ne civilinį deliktą ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Prokuroras taip pat teigia, kad teismai teisingai konstatavo bendrininkavimo požymį, nes BK 24 straipsnio prasme bendrininkavimu laikytinas ir vykdytojo bei padėjėjo dalyvavimas nusikaltimo padaryme. Nepagrįsti ir skundo teiginiai, kad teismas padarė pažeidimus, iš anksto R. S. nepranešdamas apie kaltinimo pakeitimą. Teismas nesunkino R. S. padėties, o ją palengvino, perkvalifikuodamas veiką – įstatymas tokiais atvejais neįpareigoja teismo iš anksto pranešti kaltinamajam apie kaltinimo keitimą.

Atsiliepimu į nuteistojo R. S. ir nuteistojo A. S. gynėjo kasacinius skundus nukentėjusysis ir civilinis ieškovas Z. A. prašo kasacinius skundus atmesti. Nukentėjusysis nurodo, kad R. S. ir A. S. nusikalstama veika visiškai įrodyta ir teisingai kvalifikuota. Vadovaudamasis teismų sprendimuose išdėstytais motyvais ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, nukentėjusysis teigia, kad byloje įrodyta, jog nuteistieji apgaule savo naudai įgijo didelę pinigų sumą ir melavo, norėdami apgauti bei suklaidinti Z. A.. A. S. iš anksto planavo apgaule išgauti pinigus, melagingai prisistatė bendrovės „S. C. M. G.“ prezidentu, pasinaudojo šios įmonės vardu imdamas pinigus, nors šioje bendrovėje nedirbo, nebuvo jos akcininkas ir neturėjo jokių įgaliojimų. Ši įmonė jokiame viešųjų pirkimų konkurse dėl geležinkelio ardymo darbų nedalyvavo. Neatitinkantis įstatymo reikalavimų vekselis buvo tik viena apgaulės priemonių, siekiant išvilioti pinigus. Z. A. teigia buvęs apgautas, nes jei būtų žinojęs, kad A. S. nėra bendrovės „S. C. M. G." prezidentas, ši bendrovė nedalyvavo ir nelaimėjo konkurso, jos finansinė padėtis yra sunki, jai gresia bankrotas, jis tikrai nebūtų mokėjęs A. S. daugiau kaip pusę milijono litų. A. S. veika pagrįstai kvalifikuota kaip sukčiavimas, o susiklosčiusių santykių negalima laikyti kylančiais iš civilinio delikto, nes nukentėjusysis buvo apgautas ir pinigai iš jo buvo išvilioti apgaule, nebuvo jokios kalbos apie paskolos davimą. Taip pat teismai padarė pagrįstą išvadą, kad R. S. padėjo savo tėvui nuteistajam A. S. sukčiauti ir pagrįstai jį nuteisė pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 182 straipsnio 2 dalį.

Nukentėjusysis atkreipia dėmesį, kad A. S., norėdamas pateisinti savo nusikalstamą veiką, griebėsi klastojimo. Jis susitarė su R. S. ir atgaline data surašė įgaliojimą paimti iš Z. A. 508 200 Lt UAB „S. C. M. G.", įgaliojimas išrašytas 2009 m. liepos 1 d., bet įmonėje nėra įregistruotas. Kad įgaliojimas išrašytas atgaline data, patvirtina tai, kad jau 2009 m. birželio 5 d. A. S. buvo paėmęs iš nukentėjusiojo 170 000 JAV dolerių, bet tai sumai jokio įgaliojimo neturėjo. Šie pinigai mėnesį laiko buvo pas A. S., nes niekur nebuvo užpajamuoti. Tik 2009 m. liepos 2 d. Z. A. atvežus dar 40 000 JAV dolerių, buvo surašytas vekselis visai sumai. A. S. jokio įgaliojimo tuo metu neturėjo, todėl jis neįrašytas vekselyje. Be to, įgaliojimas prieš tą išduotą vekselį negalėjo būti surašytas, nes A. S. nežinojo, kada nukentėjusysis atvažiuos ir kiek pinigų atveš. Nuteistųjų bendrininkavimą apgaule išgauti pinigus rodo tai, kad pinigai buvo paimti 2009 m. liepos 2 d., tačiau bendrovės kasoje užpajamuoti tik 2009 m. spalio 30 d., nes nukentėjusysis tuo metu jau buvo pradėjęs reikalauti grąžinti pinigus, ketino kreiptis į teisėsaugos institucijas. A. S. žadėjo grąžinti pinigus, net 2009 m. rugpjūčio 9 d. kitoje vekselio pusėje parašė įsipareigojimą grąžinti visą sumą iki 2009 m. rugsėjo 31 d., tačiau pinigų negrąžino ir neketino grąžinti. Liudytojai V. L. ir L. C. patvirtino, kad 2009 m. spalio 30 d. R. S. įmonės finansininkei V. L. davė du vekselius ir įgaliojimą, jo nurodymu buvo užpildyti kasos pajamų bei išlaidų orderiai dėl iš Z. A. pasiskolintų 508 200 Lt, kurie tą pačią dieną buvo neva išmokėti L. C., nors nė vienas iš šių liudytojų pinigų nematė.

Teismai nepažeidė BPK 20 straipsnio nuostatų, tinkamai įvertino įrodymus, kuriais pagrindė savo išvadas, teismų vidinis įsitikinimas buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, neteikiant išskirtinės reikšmės nė vienam atskiram įrodymui, visi bylos įrodymai įvertinti kaip visuma. Nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas spėlionėmis ir prielaidomis. Apygardos teismo nutartyje išdėstytos motyvuotos išvados dėl Nuteistojo R. S. apeliacinio skundo esmės, todėl nėra pagrindo teigti, kad jo apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas.

Nuteistojo R. S. ir nuteistojo A. S. gynėjo kasaciniai skundai iš dalies tenkintini.

Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies taikymo

BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatytos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos – teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, o BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo. Todėl, nesant tokių apeliacinės instancijos teismo motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai turi patikrinti nuosprendžio pagrįstumą. Be to, teismas privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai, nešališkai ištirtos visos bylos aplinkybės, išaiškintos tiek kaltinančios, tiek teisinančios aplinkybės ir tik tuomet įvertinami surinkti duomenys bei priimamas teisingas sprendimas (BPK 20 straipsnis, 324 straipsnio 6 dalis).

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos duomenis, konstatuoja, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas minėtų įstatymų reikalavimų nesilaikė. Apeliacinės instancijos teismo išvados, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus duomenis ir teisingai nustatė faktines aplinkybes, tinkamai kvalifikavo nuteistųjų nusikalstamą veiką ir paskyrė teisingas bausmes, yra nepakankamai motyvuotos ir neatsako į esminius nuteistojo R. S. ir nuteistojo A. S. gynėjo apeliacinių skundų argumentus.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu nustatė, kad A. S., padedant R. S., panaudodamas apgaulę suklaidino Z. A. pranešdamas jam neteisingus duomenis apie save – kad jis (A. S.) yra neva UAB „S. C. M. G.“ prezidentas bei kad ši bendrovė neva laimėjo konkursą atlikti geležinkelio ardymo darbus Latvijoje, ir žadėdamas Z. A. perleisti šiuos darbus, pasirašęs įstatymo reikalavimų neatitinkantį vekselį, per du kartus gavo 508 200 Lt, kuriuos pasisavino, taip įgydamas didelės vertės svetimą turtą.

Apeliaciniais skundais nuteistasis R. S. ir nuteistojo A. S. gynėjas ginčijo įrodymų vertinimą ir teismo išvadas teigdami, kad jos neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį sukčiavimas – tai didelės vertės svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, didelės vertės turtinės prievolės išvengimas ar jos panaikinimas savo ar kitų naudai panaudojant apgaulę. Apgaulė, kaip šios nusikalstamos veikos padarymo būdas, yra įtraukta į sukčiavimo sudėtį, todėl kvalifikuojant asmens veiką pagal BK 182 straipsnį turi būti nustatoma visais atvejais. Teismų praktikoje išskiriami šie apgaulės kriterijai: 1) objektyvios tiesos iškraipymas; 2) tikslas – suklaidinti nukentėjusįjį (lemti nukentėjusiojo klaidą); 3) tyčia – kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją (kasacinė byla Nr. 2K-335/2010). Sukčiavimo sudėtis yra materiali. Taigi nusikaltimas yra baigtas, kai nukentėjusysis dėl panaudotos apgaulės suklaidintas netenka turto ar teisės į turtą, negaudamas už jį tolygaus ekvivalento, o kaltininkas jį neteisėtai užvaldo, paverčia savo ar kitų trečiųjų asmenų nuosavybe.

Teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje glaustai išdėstė teisme apklaustų teisiamųjų, nukentėjusiojo, liudytojų parodymus bei kitus duomenis, tačiau išvadas padarė neatlikęs išsamios įrodymų analizės, todėl kai kurios išvados prieštaringos ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog A. S. iš nukentėjusiojo Z. A. 2009 m. birželio 5 d. gavo 170 000 JAV dolerių ir šiai sumai buvo surašytas vekselis, o 2009 m. liepos 2 d. gavo dar 40 000 JAV dolerių (surašant naują vekselį visai sumai). Nukentėjusysis Z. A. nuosekliai tvirtino, kad perduodant pinigus jokio bendrovės įgaliojimo A. S. jam nepateikė ir negalėjo pateikti atsižvelgiant į pinigų perdavimo datas, o Z. A. nuomone, įgaliojimas išrašytas žymiai vėliau, nes bendrovėje neregistruotas, be to, 2009 m. liepos 1 d. jiems nebuvo žinoma, kiek pinigų jis atveš kitą dieną, todėl įgaliojime negalėjo nurodyti tikslios pinigų sumos.

Teismas padarė išvadą, kad įgaliojimas neatitiko tikrovės (neregistruotas bendrovės apskaitoje) ir juo buvo tik padedama užvaldyti Z. A. pinigus. Ši išvada prieštaringa, nes teismas konstatavo, kad įgaliojimas neatitiko tikrovės (neregistruotas bendrovės apskaitoje, taigi negalima laikyti, kad buvo išduotas 2009 m. liepos 1 d.), tačiau juo vis tik buvo padedama užvaldyti Z. A. pinigus. Iš nuosprendžio turinio neaišku, kokie duomenys patvirtina, kad būtent įgaliojimas padėjo užvaldyti Z. A. pinigus, nes Z. A. teigia jog A. S. įgaliojimo nepateikė, vekselyje nenurodyta, kad A.

S. veikia pagal bendrovės įgaliojimą, o 2009 m. birželio 5 d. perduodant pinigus (170 000 JAV dolerių) įgaliojimo apskritai nebuvo. Teismas privalėjo byloje surinktus įrodymus išanalizuoti ir nustatyti esminę aplinkybę, ar A. S. imdamas iš Z. A. pinigus veikė pagal UAB „S. C. M. G.“ įgaliojimą, ar šis įgaliojimas buvo išrašytas vėliau kaip ir gautų pinigų fiktyvus užpajamavimas bendrovės apskaitoje taip sudarant regimybę, kad juos gavo bendrovė. Ši aplinkybė turi įtakos ir vertinant įrodymus bei darant išvadą, ar R.

S. iš anksto žinojo, kad A. S. naudos apgaulę gaudamas pinigus. Teismo išvada, kad R. S., iš tėvo A. S. gautus pinigus ir pasirašytą vekselį 2009 m. spalio 30 d. fiktyviai užpajamuodamas bendrovės apskaitoje padėjo A. S. užvaldyti iš Z. A. paimtus pinigus, teisiškai nepagrįsta, nes padėti juos užvaldyti galima iš anksto susitarus dėl sukčiavimo ir padarius bent vieną iš veiksmų, nurodytų BK 24 straipsnio 6 dalyje (duodant patarimus, nurodymus, teikiant priemones ir kt.), konkrečiai nurodant, kaip šio nusikaltimo vykdytojui buvo padedama užvaldyti pinigus ir kokie įrodymai tai patvirtina.

Jau buvo minėta, kad sukčiavimas baigtas nuo pinigų užvaldymo momento: pinigai buvo gauti 2009 m. birželio 5 d. ir liepos 2 d., o į bendrovės apskaitą įtraukti tik 2009 m. spalio 30 d. Apeliacinės instancijos teismas, bandydamas taisyti teismo klaidą, pacitavo BK 24 straipsnio 6 dalies dispoziciją ir nurodė: „akivaizdu, kad savo veiksmais R. S., iš anksto žinodamas ir pritardamas A. S. nusikalstamiems ketinimams, būdamas su juo susitaręs, padėjo slėpti nusikaltimą.“ Kasatorius R. S. teigia, kad jis žinojo tik faktą, jog tėvas A.

S. derasi dėl paskolos įmonei, tačiau nežinojo, kad pinigai neva bus užvaldyti apgaule. Norint kvalifikuoti R. S. veiką, kad padėjo A. S. apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą slėpdamas nusikaltimą, būtina nustatyti, jog jis iš anksto žinojo, kad A. S. naudoja apgaulę gaudamas iš Z. A. pinigus, ir iš anksto buvo pažadėjęs juos paslėpti. Tokie ar kiti R. S. kaip padėjėjo veiksmai padedant A. S. sukčiauti teismų sprendimuose nenurodyti, todėl šis kasatorius pagrįstai teigia, kad teismas privalėjo nustatyti ir nurodyti, kokius veiksmus jis atliko padėdamas sukčiauti.

Be to, už iš anksto nepažadėtą nusikaltimo slėpimą baudžiamoji atsakomybė numatyta BK 237 straipsnio 1 dalyje. Kelia abejonių apeliacinės instancijos teismo išvada, kad R. S. A. S. pasirašytą vekselį ir gautus pinigus 2009 m. spalio 30 d. fiktyviai užpajamuodamas bendrovės apskaitoje slėpė nusikaltimą. Nustačius, kad A. S. gaudamas pinigus neveikė pagal bendrovės įgaliojimą, svarstytina, ar tokiu atveju R. S. veiksmai (pinigų fiktyvus apskaitymas bendrovės apskaitoje) nėra fizinio asmens – A. S., kuris pasirašė vekselį 508 200 Lt sumai bei įsipareigojo Z.

A. juos grąžinti iki 2009 m. rugsėjo 31 d. (prierašas vekselio lapo antroje pusėje) – civilinės atsakomybės perkėlimas juridiniam asmeniui (žinant, kad jis bankrutuos), apgaulingai tvarkant įmonės buhalterinę apskaitą ir siekiant, kad Z. A. negalėtų reikšti ieškinio A. S..

Byloje yra tam tikri duomenys, kad UAB „S. C. M. G.“ domėjosi geležinkelio ardymo darbais Latvijoje. Nukentėjusysis Z. A. apeliacinės instancijos teismui pateikė Latvijos bendrovės „L. I.“ raštą (jame nurodyti duomenys dėl sutarčių sudarymo ir kokios bendrovės dalyvavo viešųjų pirkimų procedūroje), kurį teismas pridėjo prie bylos, tačiau neatliko įrodymų tyrimo, jo netyrė (neperskaitė), bet vertino su kitais įrodymais ir padarė išvadą, kad UAB „S. C. M. G.“ nedalyvavo konkurse ir oficialiose derybose dėl geležinkelio ardymo darbų Latvijoje. Konkurse laimėtų darbų perleidimas buvo viena esminių aplinkybių, lėmusių nukentėjusiojo Z. A. apsisprendimą duoti pinigus A. S., ir teismas tai įvertino kaip apgaulę. Šios aplinkybės nustatymas yra svarbus sprendžiant, ar buvo apgaulė. Apeliacinės instancijos teismas, neištyręs minėto rašto, pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad teismas savo sprendimą pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Šis pažeidimas pripažintinas esminiu, nes suvaržė įstatymų garantuotas nuteistųjų teises (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Be to, būtina išsamiau apklausti abu nuteistuosius ir išsiaiškinti, kada ir koks susitarimas buvo tarp A. S. ir R. S. dėl pinigų paieškos, kada pinigai buvo perduoti R. S., kodėl pinigai buvo užpajamuoti bendrovės apskaitoje tik 2009 m. spalio 30 d., nors teigiama, kad A. S., gaudamas pinigus, veikė pagal UAB „S. C. M. G.“ įgaliojimą. Nustatyta, kad vekselį A. S. nurodymu surašė F. G., tačiau teismas nesiaiškino, kieno nurodymu ant vekselio buvo uždėtas bendrovės antspaudas, kas jį uždėjo, kur antspaudas buvo saugojamas, ar apie tai žinojo R. S..

Taigi apeliacinės instancijos teismas privalėjo atlikti įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis), ištirti nukentėjusiojo Z. A. pateiktus duomenis, išsamiai ištirti kitas paminėtas aplinkybes ir tik tuomet, remdamasis BPK 20 straipsnio nuostatomis, patikrinti pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, ar jų pagrindu padarytos pagrįstos išvados dėl faktinių aplinkybių nustatymo. Tik tinkamai nustačius faktines aplinkybes bus galima spręsti apie nuteistųjų veikos teisinį vertinimą.

Kartu pripažintina, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas), nutartyje nenurodė motyvų, paaiškinančių, kodėl atmetami kai kurie esminiai apeliacinio skundo argumentai, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimai).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad minėti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai yra esminiai; tai sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismas privalo atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, išnagrinėti apeliantų skunduose nurodytus esminius argumentus ir savo sprendime dėl jų pateikti motyvuotas išvadas.

Dėl nenagrinėtinų skundų argumentų

Kasaciniuose skunduose yra išdėstyti ir argumentai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, tačiau kasacinės instancijos teismas, analizuodamas šiuos argumentus, padarytų išvadas, kurias turėtų padaryti apeliacinės instancijos teismas, o tai draudžia BPK 386 straipsnio 2 dalis.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a:

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 13 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Vytautas Greičius

Vytautas Piesliakas

Vytautas Masiokas