2020-06-23 Nr. AB-12769-3-62-3-01807-2018-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1194-1062/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01807-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gruodžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. V. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad buvo laikomas Kauno TI nuo 2017 m. sausio 25 d. iki 2018 m. birželio 11 d. perpildytose kamerose (Nr. 334, 228, 221 ir 340). Pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas kamerose. Pareiškėjas teigė, jog turėtų būti 4 kv. m gyvenamojo ploto vienam asmeniui, išskaičiavus ir baldų užimamą plotą. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė papildomų nepatogumų, papildomą diskomfortą, patyrė depresiją.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno TI su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

4. Kauno TI nurodė, jog pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas nuo 2017 m. sausio 27 d. Pareiškėjui Kauno TI buvo užtikrintas 3,6 kv. m teisės aktuose nustatytas minimalus asmeniui kameroje tenkantis plotas, todėl, atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjo teiginiai dėl netinkamų laikymo sąlygų ir trukmės yra nepagrįsti ir turėtų būti atmesti.

II. 5. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 14 d. sprendimu pareiškėjo E. V. skundą atmetė.

6. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų kalinimo sąlygų Kauno TI nuo 2017 m. sausio 25 d. iki 2018 m. birželio 11 d. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas į Kauno TI atvyko 2017 m. sausio 27 d. ir buvo iki 2018 m. birželio 11 d. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas šių duomenų neginčijo, teismas vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis.

7. Teismas, vadovaudamasis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3 punktu, kuriame nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis dėl pareiškėjo laikymo Kauno TI, konstatavo, kad pareiškėjas buvo kalinamas kamerose (Nr. 334, 228, 221, 340), kuriose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normos buvo užtikrintas visą ginčo laikotarpį.

8. Teismas pažymėjo, kad nenustačius Kauno TI pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima, pareiškėjo skundo netenkino.

III. 9. Pareiškėjas E. V. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

10. Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu teikia kameros nuotrauką, teigia, kad baldai mažina gyvenamąjį plotą ir prašo teismo, atsižvelgiant į šią nuotrauką, pripažinti, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas (3,6 kv. m).

11. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno TI pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

12. Atsakovo atstovas pažymi, kad minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui tardymo izoliatoriaus kameroje, reikalavimas ginčo nagrinėjimui aktualiu laikotarpiu nebuvo pažeistas. Tai patvirtina Kauno TI pažyma apie laikymo sąlygas bei pareiškėjo įskaitos ir kameros kortelių duomenys. Kadangi Kauno TI veiksmai buvo teisėti bei pagrįsti teisės aktų nuostatomis, pareiškėjo reikalavimas dėl 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas. Kauno TI pažymi, kad pareiškėjas nenurodė objektyvių priežasčių, dėl kurių pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas arba neteisėtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas E. V. kildina iš Kauno TI veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

14. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, nustatęs, kad pareiškėjui kalinti Kauno TI kamerose teisės aktuose nustatyta vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista.

15. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Apeliacinį skundą grindžia aplinkybe, kad jam tenkantis kameros plotas turėjo būti skaičiuojamas iš kamerų gyvenamojo ploto atimant baldų užimamą plotą.

16. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant pareiškėjo apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos minėto apeliacinio skundo ribos.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo administracinę bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje ABTĮ nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Įvertinus tai, kad pareiškėjas prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka apeliaciniame skunde tinkamai nepagrindė, o be to, proceso šalys savo poziciją dėl ginčo esmės yra išsamiai išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, teisėjų kolegijos nuomone, šioje bylos proceso stadijoje nėra pagrindo taikyti išimtį iš nustatytos bendrosios taisyklės ir bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

18. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas, skaičiuodamas pareiškėjui tekusį kameros plotą, turėjo iš jo atimti sanitarinio mazgo ir baldų užimamą plotą, teisėjų kolegija pažymi, jog asmens laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygas nustatančiame teisiniame reguliavime (Įsakyme) nėra nurodyta, kad į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1110-858/2017; 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-662/2017; 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-455-602/2017; 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017). Taigi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas dėl vienam asmeniui tekusio kameros ploto tardymo izoliatoriuje, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimu byloje Muršić prieš Kroatiją, atsižvelgia į plotą, skirtą sanitariniam įrenginiui kameroje, nustatydamas, ar minimalus kameros plotas, tekęs vienam asmeniui, tokiu būdu nebuvo mažesnis nei 3 kv. m ir nebuvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, tačiau nacionalinės teisės prasme, toks vertinimas neatliekamas (žr., pvz., 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3564-261/2017; 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-321-822/2018; 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4428-756/2018).

19. Iš byloje esančių duomenų (b. l. 19–29) matyti, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu kamerose teko nuo 4,13 kv. m iki 16,73 kv. m ploto, t. y. buvo užtikrinta tiek ploto, kiek nustato nacionalinės teisės aktai. Net kamerose esant baldams, pareiškėjui buvo užtikrinta judėjimo laisvė, todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog minimali teisės aktais nustatyta kameros ploto norma nebuvo pažeista. Pasisakydama dėl pareiškėjo prie apeliacinio skundo pridėtos kameros nuotraukos, teisėjų kolegija pažymi, kad identiška nuotrauka jau buvo pateikta į bylą (b. l. 13). Teisėjų kolegija akcentuoja, kad atsakovo atstovas į bylą pateikė tikslią informaciją apie pareiškėjo kalinimo laikotarpį, duomenis apie kameras ir jose buvusių asmenų skaičių ginčo laikotarpiu, todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi minėtais duomenimis, juolab pareiškėjo pateikta nuotrauka jų nepaneigia.

20. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013; 2019 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2343-662/2019). Nagrinėjamu atveju nenustačius atsakovo atstovo Kauno TI neteisėtų veiksmų, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl kitų deliktinės atsakomybės sąlygų nėra aktualūs.

21. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė