2013-04-08 Nr. AB-1061-3-61-3-01918-2012-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A444-872/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01918-2012-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 26 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui ir Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Vyriausioji administracinių ginčų komisija (toliau – ir VAGK, Komisija) 2012 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. 3R-153(AG-119/03-2011) atmetė R. A. skundą dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, Departamentas) direktoriaus ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro veiksmų pagrįstumo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Pareiškėjas R. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo: panaikinti VAGK 2012 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 3R-153(AG-119/03-2011); panaikinti Migracijos departamento direktoriaus 2010 m. balandžio 22 d. įsakymą Nr.3K-32; įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą (toliau – ir LR vidaus reikalų ministras, atsakovas) iš naujo nagrinėti ir priimti sprendimus dėl visų per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. spalio 24 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija, Ministerija) priimtų sprendimų, atliktų veiksmų, numatytų Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir Pilietybės įstatymas).

Nesutikdamas su VAGK 2012 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. 3R-153(AG-119/03-2011), pareiškėjas skunde paaiškino, kad VAGK tinkamai neįvertino visų įrodymų, nekonstatavo, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje, nagrinėdami administracinę bylą, VAGK nariai, nors ir privalo, aktyviai nedalyvavo tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištiriant.

Be to, pareiškėjas skunde nurodė, kad skundžiamas Departamento direktoriaus 2010 m. balandžio 22 d. įsakymas „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo“ Nr. 3K-32 yra neteisėtas, nes pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 23 straipsnio 1 dalį, kiekvienas viešojo administravimo subjektas privalo priimti skundus (prašymus, pranešimus) ir juos nagrinėti pagal įgaliojimus, o jei neturi įgaliojimų, priimti administracinės procedūros sprendimą dėl skunde išdėstyto klausimo, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas perduoti skundą viešojo administravimo subjektui, kuris turi reikiamus įgaliojimus, ir apie tai pranešti asmeniui. Pažymėjo, kad vadovaudamasis Pilietybės įstatymo 19 straipsnio, 24 straipsnio 3 dalimi ir LR vidaus reikalų ministro 2008 m. liepos 31 d. įsakymu Nr. 1V-292, Departamento direktorius 2010 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. 3K-32 patenkino jo prašymą atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės. Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 3 dalis nustato, kad sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo priima vidaus reikalų ministras ar jo įgaliota institucija. Pareiškėjo teigimu, ginčijamo įsakymo priėmimo metu Departamento direktorius jau nebeturėjo įgaliojimų priimti skundžiamą įsakymą, kadangi LR vidaus reikalų ministro 2008 m. liepos 31 d. įsakymo Nr. 1V-292 1.1 punktas, kuriuo Departamentas įgaliotas atlikti veiksmus, numatytus Pilietybės įstatymo 15 straipsnio 7 dalyje, 21 straipsnio 4 dalyje, 21 straipsnio 4 dalyje, 22 straipsnio 1, 11, 13, ir 15 dalyse, 24 straipsnio 2, 4 ir 5 dalyse, 25 straipsnyje ir 28 straipsnio 1 dalyje, galiojo iki 2010 m. sausio 1 d. Pareiškėjo teigimu, Departamento direktorius pakankamai ilgą laiką be įgaliojimo priėmė sprendimus ne tik dėl Pilietybės atsisakymo, bet ir atliko veiksmus, numatytus Pilietybės įstatymo 15 straipsnio 7 dalyje, 21 straipsnio 4 dalyje, 21 straipsnio 4 dalyje, 22 straipsnio 1, 11, 13, ir 15 dalyse, 24 straipsnio 2, 4 ir 5 dalyse, 25 straipsnyje ir 28 straipsnio 1 dalyje. Dėl šios priežasties nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. spalio 24 d. Departamento direktoriaus priimti sprendimai ar atlikti veiksmai turi būti peržiūrėti ir patvirtinti arba panaikinti subjekto, kuris turi (tuo metu turėjo) reikiamus įgaliojimus.

Pareiškėjo manymu, VAGK sprendime nepagrįstai remiamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-2355/2011, kadangi teismas šioje nutartyje pasisakė tik dėl Departamento direktoriaus kompetencijos, bet ne dėl Departamento įgaliojimo priimti sprendimą, numatytą Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje turėjimo/neturėjimo. Pastarąją aplinkybę nagrinėjamoje byloje teismas turi aiškintis iš naujo.

VAGK sprendimo negaliojimo pagrindu pareiškėjas nurodo ir tai, kad atsakovas LR vidaus reikalų ministras apie Komisijos posėdžio laiką ir vietą nežinojo, atsiliepimas į skundą pateiktas LR vidaus reikalų ministerijos, o ne atsakovo vardu. Be to, jis apie VAGK posėdžio laiką taip pat nebuvo tinkamai informuotas. Komisija, atidėjusi posėdį 40 minučių ir išnagrinėjusi bylą be jo, atėmė teisę duoti paaiškinimus bei pateikti dokumentus ir kitus rašytinius įrodymus, tinkamai nenustatė visų bylos dalyvių bei nepatikrino atstovų įgaliojimų. Dėl VAGK padarytų įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimų, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 108 straipsnio nuostatomis, pareiškėjas prašo teismo priimti atskirąją nutartį.

Atsakovas LR vidaus reikalų ministras ir trečiasis suinteresuotas asmuo LR vidaus reikalų ministerija su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 30–31) nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A858-2355/2011 2011 m. spalio 3 d. priėmė nutartį, kurioje konstatavo, kad Departamento direktorius, priimdamas 2010 m. balandžio 22 d. įsakymą Nr. 3K-32, kuriuo buvo patenkintas pareiškėjo prašymas atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės, savo kompetencijos ribų neperžengė, kadangi 2010 m. balandžio 22 d. įsakymo priėmimo metu teisė Departamentui nagrinėti asmenų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo bei priimti sprendimus šiuo klausimu buvo nustatyta Departamento nuostatų, patvirtintų vidaus reikalų ministro 2000 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. 388, 9.23 punkte. Kadangi šios administracinės bylos atveju dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu jau yra priimta įsiteisėjusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, prašo šią bylą nutraukti.

Dėl pareiškėjo kitų skundo reikalavimų nurodė, kad VAGK, atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A858-2355/2011 nustatytas aplinkybes ir teismo pateiktus išaiškinimus, pagal ABTĮ 14 straipsnio 1 dalį pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą. Remdamasis ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo 11 straipsnio nuostatomis teigia, kad pareiškėjas neturi ir neturėjo teisės reikšti reikalavimo įpareigoti atsakovą LR vidaus reikalų ministrą iš naujo nagrinėti ir priimti sprendimus dėl visų per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 24 d. Migracijos departamento priimtų sprendimų, atliktų veiksmų, numatytų Pilietybės įstatyme, kadangi jis gina ne savo, o tariamai pažeistą viešąjį interesą.

Atsakovas Migracijos departamento direktorius ir trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 33-35) nurodė, kad įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-2355/2011 konstatuota, jog Departamento direktorius, priimdamas 2010 m. balandžio 22 d. įsakymą Nr. 3K-32, kuriuo buvo patenkintas pareiškėjo prašymas atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės, savo kompetencijos ribų neperžengė. Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, bei remdamiesi ABTĮ 58 straipsnio 2 dalimi, mano, kad Departamento direktoriaus kompetencijos, priimant 2010 m. balandžio 22 d. įsakymą Nr. 3K-32, ribų klausimas neturi būti kvestionuojamas, o administracinė byla vadovaujantis ABTĮ 101 straipsnio 2 dalimi nutrauktina.

Vadovaudamiesi ABTĮ 14 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismas 2011 m. spalio 3 d. nutartis yra privaloma VAGK, todėl ji pagrįstai pakartotinai nenagrinėjo pareiškėjo argumentų dėl Departamento direktoriaus įgaliojimų, priimant 2010 m. balandžio 22 d. įsakymą, pagrįstumo. Dėl skundo reikalavimo įpareigoti LR vidaus reikalų ministrą priimti naujus sprendimus nurodė, kad toks reikalavimas nesiejamas su pareiškėjo teisių ir /ar teisėtų interesų pažeidimu, todėl negali būti reiškiamas teismui. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas skunde teismui nenurodė nė vieno naujo argumento, nors iš dalies pagrindžiančio jo reikalavimus.

Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdyje palaikė skundą ir prašė jį tenkinti. Paaiškino, kad Departamento direktorius, priimdamas 2010 m. balandžio 22 d. įsakymą, vadovavosi būtent Vidaus reikalų ministro 2008 m. liepos 31 d. įsakymu Nr. 1V-292. Apie metus laiko, taip pat ir skundžiamo įsakymo priėmimo metu, nebuvo priimtas joks LR vidaus reikalų ministro sprendimas, įgaliojantis Departamento direktorių priimti sprendimus pagal asmenų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo, nors Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas imperatyviai nurodė, kad toks įgaliojimas turi būti.

Teigia, kad atsakovas atsiliepime į skundą teismui pateikė klaidinančią informaciją. Departamento direktoriaus 2010 m. balandžio 22 d. įsakymo Nr. 3K-32 pateiktame Departamento direktoriaus įsakymų dėl pilietybės netekimo sąraše (b. l. 90) nėra. Įsakyme nėra nurodyta jo apskundimo tvarka, jis nepaskelbtas „Informaciniuose pranešimuose“. Apskundimo tvarka išaiškinta vėliau. Pareiškėjo tvirtinimu, atsakovų atsiliepimuose taip pat klaidingai teigiama, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2355/2011 priimta dėl to paties dalyko, tuo pačiu pagrindu ir tarp tų pačių šalių. Pažymėjo, kad nurodytoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl LR vidaus reikalų ministro neveikimo. Šioje byloje du atsakovai: LR vidaus reikalų ministras ir Departamento direktorius. Dėl šių priežasčių mano, kad Departamento direktoriaus įgaliojimų, priimant 2010 m. balandžio 22 d. įsakymą, klausimas turi būti nagrinėjamas iš naujo. Atkreipė dėmesį, kad Departamento į bylą pateikta asmens byla yra sutvarkyta pažeidžiant raštvedybos reikalavimus, nenurodyta, kokie konkrečiai dokumentai išsiųsti teismui, nurodytas tik lapų skaičius. Dėl nustatytų įstatymo pažeidimų prašo teismo priimti atskirąją nutartį. Mano, kad atsakovo atstovo įgaliojime turi būti aiškiai nurodyta įgaliojimų apimtis. Dėl VAGK sprendimo nurodė, kad jis turi būti panaikintas ir dėl to, kad Komisijos posėdyje jis nedalyvavo, posėdis vyko tik 10 min., jis atidėtas trumpam. Dėl to byla turi būti grąžinta nagrinėti VAGK iš naujo.

Atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovė teismo posėdyje papildomai atkreipė dėmesį, kad Departamento direktorius turėjo įgaliojimus priimti 2010 m. balandžio 22 d. įsakymą Nr. 3K-32. Šis įsakymas paskelbtas įstatymo nustatyta tvarka. Ši aplinkybė nurodyta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 3 d. nutartyje.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Spręsdamas dėl Departamento direktoriaus 2010 m. balandžio 22 d. įsakymo Nr. 3K-32, nurodė, kad Departamento direktoriaus kompetencijos priimant ginčijamą įsakymą klausimas yra išspręstas įsiteisėjusiu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniu sprendimu administracinėje byloje Nr. A858-2355/2011.

Pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atlikęs Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 3 dalies, LR vidaus reikalų ministro 2008 m. liepos 31 d. įsakymo „Dėl įgaliojimų suteikimo“ Nr. 1V-292 ir LR vidaus reikalų ministro 2008 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. 1V-291 patvirtintų Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos nuostatų (toliau – ir Migracijos departamento nuostatai) teisinę analizę, administracinėje byloje Nr. A858-2355/2011 konstatavo, jog Departamento direktorius, priimdamas 2010 m. balandžio 22 d. įsakymą Nr. 3K-32 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo“, kuriuo buvo patenkintas pareiškėjo prašymas atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės, savo kompetencijos ribų neperžengė. Nurodė, kad įgaliojimai priimti sprendimus dėl prašymų atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės Migracijos departamentui ginčijamo įsakymo priėmimo metu buvo nustatyti LR vidaus reikalų ministro 2008 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. 1V-291 patvirtintų Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos nuostatų 9.23 punkte (adm. byla Nr. A858-2355/2011, t. 2, b. l. 55–63).

Įvertinęs administracinės bylos Nr. I-2004-437/2010 (Nr. A858-2355/2011) medžiagą, padarė išvadą, kad aptariamos bylos ginčo dalykas iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos – pareiškėjas šiuo atveju kreipėsi į teismą dėl LR vidaus reikalų ministro neveikimo, o ne dėl Departamento direktoriaus 2010 m. balandžio 22 d. įsakymo teisėtumo. Dėl nurodytų priežasčių administracinė byla ABTĮ 101 straipsnio 2 dalies pagrindu negali būti nutraukta. Tačiau pabrėžė, kad ABTĮ 58 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Todėl padarė išvadą, kad įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-2355/2011 nustatytos faktinės aplinkybės dėl Departamento direktoriaus įgaliojimų priimti sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje ir iš naujo neįrodinėtinos.

Akcentavo, kad ABTĮ 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutarimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Remdamasis nurodytais argumentais padarė išvadą, kad nagrinėdama pareiškėjo skundą, VAGK pagrįstai vadovavosi įsiteisėjusioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 3 d. nutartyje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pakartotinai nenagrinėjo pareiškėjo skundo argumentų dėl Departamento direktoriaus įgaliojimo priimti sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo. Kitų nesutikimo su skundžiamu įsakymų motyvų pareiškėjas skunde, adresuotame VAGK, nenurodė.

Nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimą įpareigoti LR vidaus reikalų ministrą atlikti veiksmus, pabrėžė, kad, remiantis ABTĮ 5 straipsnio bei 22 straipsnio 1 dalies nuostatomis, byloje turi būti nustatyta, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2–4 punktuose numatytų būdų.

Nurodo, kad bylos medžiaga patvirtina, kad atsižvelgdama į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-896-95/2012, VAGK 2012 m. birželio 15 d. raštu pasiūlė pareiškėjui patikslinti skundo reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, t. y. paaiškinti, kaip per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. spalio 24 d. Departamento priimti sprendimai bei atlikti veiksmai, numatyti Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme, pažeidžia jo teises ir/ar teisėtus interesus. Komisija taip pat raštu kreipėsi į LR vidaus reikalų ministeriją, prašydama pateikti informaciją, ar su prašymu iš naujo nagrinėti ir priimti sprendimus dėl visų per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. spalio 24 d. Departamento priimtų sprendimų bei atliktų veiksmų, numatytų Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme, pareiškėjas R. A. yra kreipęsis į LR vidaus reikalų ministeriją ir ar pastaroji pareiškėjui teikė atsakymą; jeigu taip, prašė pateikti tai patvirtinančių dokumentų kopijas.

Vidaus reikalų ministerija 2012 m. birželio 26 d. raštu Nr. 1D-4333(3) informavo VAGK, kad pareiškėjas į Ministeriją su prašymu iš naujo nagrinėti ir priimti sprendimus dėl visų per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. spalio 24 d. Departamento priimtų sprendimų bei atliktų veiksmų, numatytų Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme, nesikreipė.

Departamentas 2012 m. birželio 21 d. raštu Nr. (15/2-6)10K-17813 informavo VAGK, kad per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. spalio 24 d. Departamente R. A. atžvilgiu nebuvo priimti jokie sprendimai, išskyrus 2010 m. balandžio 22 d. įsakymą Nr. 3K-32.

Pareiškėjas nei VAGK, nei teismui nenurodė, kokie konkretūs Departamento sprendimai ar veiksmai buvo priimti (atlikti) per nurodytą laikotarpį ir kaip jie pažeidė jo teises ar teisėtus interesus. Atsižvelgdamas į tai konstatavo, jog VAGK ginčijamame sprendime pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas, siekdamas, kad Departamento direktoriaus sprendimai būtų peržiūrėti LR Vidaus reikalų ministro bei pastarasis priimtų naujus sprendimus kitų asmenų atžvilgiu, nesiekia savo pažeistų teisių gynimo, todėl nagrinėjamu atveju neturi materialinio teisinio intereso ir reikalavimo teisės, ir tokį reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad VAGK posėdis atidėtas trumpam laikui ir apie jo laiką jam nebuvo pranešta, pažymėjo, kad ši aplinkybė negali būti besąlyginiu pagrindu panaikinti VAGK sprendimą. Pripažintina, kad Komisija pareiškėjo prašymu atidėdama posėdį tik 40 minučių ir apie tai neinformuodama pareiškėjo, suvaržė jo teises, tačiau taip pat būtina atsižvelgti ir į tai, kad procesas dėl Departamento direktoriaus įsakymo teisėtumo vyksta jau nuo 2011 m., pareiškėjas pasinaudojo savo teise į teisminę gynybą, jam buvo suteikta galimybė duoti paaiškinimus, teikti į bylą įrodymus. Atsižvelgiant į tai, teismas mano, kad nurodyti VAGK procesiniai pažeidimai yra formalūs ir nesudaro pagrindo jį panaikinti.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 117–126), kuriuo prašo:

1. bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka,

2. panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-3846-484/2012,

3. panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2012 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 3R-153(AG-119/03-2011),

4. panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2010 m. balandžio 22 d. Įsakymą Nr. 3K-32 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo“,

5. įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą iš naujo nagrinėti ir priimti sprendimus dėl visų per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. spalio 24 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos priimtų sprendimų, atliktų veiksmų, numatytų Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo,

6. atsakovui Direktoriui nurodyti sutvarkyti pareiškėjo Asmens bylą Nr. 62770/47028 „Lietuvos Respublikos pilietybės klausimu“ taip, kad ji atitiktų norminių aktų reikalavimus,

7. nurodyti įrašyti Departamento direktoriaus 2010 m. balandžio 22 d. įsakymą Nr. 3K-32 Departamento direktoriaus įsakymų dėl pilietybės netekimo sąraše, nurodyti, kad užtai atsakingas yra atsakovas Direktorius.

8. pareikalauti, kad pateiktų teismo posėdžiui: Vyriausioji administracinių ginčų komisija - visą medžiagą, pagal kurią Komisija priėmė skundžiamąjį sprendimą, atsakovas Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktorius, visą medžiagą, pagal kurią paruošė, priėmė ir pateikė pareiškėjui Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2010 m. balandžio 22 d. Įsakymą Nr. 3K-32 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo“ išrašą, pareiškėjo asmens bylą, kurioje būtų visi visų dokumentų originalai.

Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė tam tikrus faktus prejudiciniais, neištyrė visų įrodymų, išnagrinėjo ne visus pareiškėjo reikalavimus, netinkamai taikė materialinės teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

Mano, kad, remiantis ABTĮ 58 straipsnio 2 dalimi, faktai prejudicinės galios neturi, jei nagrinėjamoje byloje dalyvauja nors vienas proceso dalyvis, anksčiau nedalyvavęs išnagrinėtoje civilinėje ar administracinėje byloje. Pabrėžia, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarime Nr. 51 konstatuota, jog jeigu nagrinėjamoje civilinėje byloje dalyvauja nors vienas asmuo, nedalyvavęs anksčiau išnagrinėtoje civilinėje ar administracinėje byloje, ankstesniu įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės prejudicinės galios neturi. Pabrėžia, kad nagrinėjamoje byloje dalyvauja Departamento Direktorius, kuris nedalyvavo anksčiau išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A858-2355/2011. Pabrėžia, kad šioje administracinėje byloje nagrinėjimo dalykas yra Direktoriaus 2010 m. balandžio 22 d. įsakymo teisėtumas, o anksčiau nagrinėtoje Vidaus reikalų ministro neveikimas.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis administracinėse bylose Nr. A520-1450/2012, Nr. A602-2186/2012, Nr. A602-229/2012, Nr. A602-175/2012, Nr. A502-3034/2011 pabrėžia, jog teismo sprendimo motyvai dėl teisė normų aiškinimo ir taikymo nėra prejudiciniai faktai, teismo padarytos išvados ir teisiniai vertinimai turi precedento galią kitoje byloje tik tiek, kiek jame pateiktas teisės aiškinimas aktualus kitoje byloje. Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimu pabrėžia, kad precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas. Akcentuoja, jog kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas konkrečios bylos kontekste.

Pabrėžia, kad teismas nei anksčiau išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A858-2355/2011, nei šioje administracinėje byloje nenagrinėjo, kodėl ministras iki ginčo laikotarpio ir po jo priėmė įsakymą dėl įgaliojimų suteikimo. Pabrėžia, kad šioje byloje teismas tik aiškino Migracijos departamento nuostatus. Mano, kad Migracijos departamentui vien tik minėti nuostatai nesuteikia teisės nagrinėti prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo. Teismas nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-2355/2011 nenurodė, ar Nuostatai bendru ir šiuo konkrečiu atveju pakeičia įgaliojimą.

Pabrėžia, kad bylos medžiagoje skundžiamo įsakymo nėra, o yra pateiktas tik jo išrašas, duomenų, kad pateiktas išrašas atitinka įsakymą nėra.

Mano, kad Departamento raštą Nr. (15/3-9) 10K-5252 „Dėl valstybės rinkliavos“ neteisėtai ir nepagrįstai pasirašė l. e. direktoriaus pareigas Dainius P. P.. Nurodo, kad rinkliava buvo sumokėta (mokėjimo kvitas yra prijungtas prie bylos medžiagos). Pabrėžia, kad pagal Migracijos departamento Nuostatų 18 punktą, laikinai nesant Direktoriaus, jo funkcijas atlieka Direktoriaus pavaduotojas, Dainius P. P. nėra Direktoriaus pavaduotojas.

Nurodo, kad pareiškėjo „asmens byla Nr. 62770/47028“, į kurią nukreipia teismas, nėra asmens byla, ji neatitinka teisės aktų reikalavimų, todėl mano, kad teismas privalo nurodyti asmens bylą sutvarkyti taip, kad ji atitiktų teisės aktų reikalavimus. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą pateikti asmens bylą. Pabrėžia, kad pareiškėjui dokumentai privalėjo būti siunčiami registruota pašto siunta, asmens byloje yra dokumentų skirtų pareiškėjui, tačiau nėra jokių duomenų, kad jie buvo įteikti.

Nurodo, kad vidaus reikalų ministro R. P. 2011 m. gegužės 19 d. įsakymas Nr. IV-385 „Dėl A. S. įgaliojimo“ suteikti įgaliojimai tik veikti ministerijos vardu. Be to pabrėžia, kad bylos nagrinėjimo metu R. P. jau nebuvo vidaus reikalų ministru.

Pabrėžia, kad atsiliepimą į skundą Komisijai atstovas A. S. pateikė tik trečiojo suinteresuoto asmens – Vidaus reikalų ministerijos vardu, nors atsakovas nagrinėjamoje byloje yra Vidaus reikalų ministras. Pabrėžia, kad Komisijos narė A. Š. 2012 m. birželio 18 d. informacijoje Nr. 9R-618(AG-119/03-2011) „Dėl komisijos posėdžio“ pakeitė atsakovą, nurodydama vietoje ministro, ministeriją, tai reiškia, kad atsakovas Vidaus reikalų ministras apie Komisijos posėdžio laiką ir vietą nežinojo ir tai yra absoliutus Komisijos sprendimo negaliojimo pagrindas.

Atsiliepimas į skundą pateiktas tik trečiojo suinteresuoto asmens – ministerijos, bet ne atsakovo ministro vardu.

Mano, kad 2012 m. liepos 19 d. nutartimi tretiesiems asmenims tik pasiūlant pateikti atsiliepimą į skundą, buvo pažeistas ABTĮ 68 straipsnio 1 dalies 3 punktas. Tokiu būdu yra nežinoma, ar atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras sutinka ar nesutinka su skundo reikalavimais. Nurodo, kad panaši situacija yra susiklosčiusi ir dėl kito atsakovo Migracijos departamento direktoriaus.

Pabrėžia, kad ABTĮ 72 straipsniu, 68 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad atsakovas raštu privalo pateikti teismui atsiliepimą į skundą, tačiau nei Migracijos departamento Direktoriaus, nei Vidaus reikalų ministro atsiliepimai nėra gauti.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog ta aplinkybė, kad Komisijos posėdis buvo atidėtas neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl jos sprendimo negaliojimo. Nurodo, kad pagal ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 7 punktą, tai yra Komisijos sprendimo negaliojimo pagrindas. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-163/2012, pabrėžia, kad administracinių ginčų komisijų, kaip ikiteisminio nagrinėjimo institucijų, veiklą reguliuojančios procedūrinės normos negali būti aiškinamos ir taikomos kitaip, nei analogiškos proceso taisyklės taikytinos administracinį ginčą nagrinėjant teisme.

Teigia, kad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą iš naujo nagrinėti ir priimti sprendimus dėl visų per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. spalio 24 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos priimtų sprendimų, atliktų veiksmų, numatytų Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo, apima ir 2010 m. balandžio 22 d. įsakymą Nr. 3K-32 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo“ priimtą dėl pareiškėjo.

Nurodo, kad skundžiamame įsakyme nepateikta informacija apie jo viešą paskelbimą, nenurodyta apskundimo tvarka.

Mano, kad teismas privalo nurodyti įrašyti 2010 m. balandžio 22 d. įsakymą Nr. 3K-32 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo“ į Direktoriaus įsakymų dėl pilietybės netekimo sąrašą, kadangi šiuo metu jis nėra įrašytas.

Mano, kad teismas nepagrįstai atsisakė priimti atskirąją nutartį dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų (ABTĮ 108 str.)

Teigia, kad ne visi pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai ir reikalavimai yra aptarti skundžiamame sprendime.

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 161–162), kuriame nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu dėl šių motyvų:

Nurodo, kad Migracijos departamento direktorius yra jo valdymo organas, todėl byloje dalyvavus Migracijos departamentui, laikytina, kad joje dalyvavo ir Direktorius, kaip pareigūnas.

Pabrėžia, kad pareiškėjas reikalauja įpareigoti vidaus reikalų ministrą atlikti veiksmus, nors jis pareiškėjo atžvilgiu jokių veiksmų neatliko, neatsisakė atlikti ir pagal faktinę padėtį neprivalėjo atlikti, nes pareiškėjo 2009 m. gruodžio 30 d. prašymo Vidaus reikalų ministerija ar ministras nėra gavę. Ministras negali nagrinėti pareiškėjo prašymo, kadangi dėl jo jau yra valstybinis teisės taikymo aktas – 2010 m. balandžio 22 d. Migracijos departamento įsakymas Nr. 3K-32, kurio teisėtumas pripažintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m spalio 3 d. nutartyje Nr. A858-2355/2011.

Mano, kad pareiškėjo reikalavimas yra ne individualus, bet viešojo intereso pobūdžio, o teisė ginti viešąjį interesą jam nesuteikta..

Pabrėžia, kad vidaus reikalų ministerijos darbuotojai turėjo ir turi įgaliojimus atstovauti teisme vidaus reikalų ministrą, nes įsakyme dėl jų įgaliojimo yra įrašyta „visuose teismuose vesti bylas, kuriose dalyvaujančiu asmeniu yra vidaus reikalų ministras“. Mano, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.92 straipsniu atstovavimą vidaus reikalų ministrui gali ginčyti atstovaujamasis, o ne pareiškėjas.

Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 164–168), kuriame nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu, nesutikimą grindžia šiais argumentais:

Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su ABTĮ 58 straipsnio 2 dalies taikymu, nagrinėjamoje byloje, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pažymi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 3 d. nutartyje, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, buvo konstatuota, kad Migracijos departamento direktorius priimdamas 2010 m. balandžio 22 d. įsakymą Nr. 3K-32 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo“, kuriuo buvo patenkintas apelianto prašymas atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės, savo kompetencijos ribų neperžengė. Akivaizdu, kad Migracijos departamento direktoriaus kompetencijos ribų klausimas, buvo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A858-2355/2011 nagrinėjimo dalykas, atitinkamai šis prejudicinis faktas nebeįrodinėtinas ir šalys šio fakto ginčyti nebegali.

Remdamasis ABTĮ 14 straipsnio 1 dalimi, 96 straipsnio 3 dalimi, pabrėžia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 3 d. nutartis yra privaloma.

Atsakydamas į apelianto argumentus dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įpareigojimo atlikti veiksmus, pabrėžia, kad šis reikalavimas nėra siejamas su pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų pažeidimu.

Nurodo, kad sprendžiant dėl aplinkybių, jog VAGK komisijos posėdžio atidėjimo neinformavus pareiškėjo, reikėtų atsižvelgti į aplinkybę, kad procesas dėl ginčijamo Migracijos departamento Direktoriaus įsakymo vyksta jau nuo 2011 m., apeliantas pasinaudojo savo teise į teisminę gynybą, jam buvo suteikta galimybė duoti paaiškinimus, teikti įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad procesiniai pažeidimai yra formalūs ir nesudaro pagrindo panaikinti VAGK 2012 m. birželio 28 d. sprendimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 47, 84, 85, 97, 127, 130, 137, 138, 139, 150, 154 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 471 straipsniu 2012 m balandžio 17 d. įstatymo Nr. XI-1973, kuris įsigaliojo nuo 2012 m. liepos 1 d., 8 straipsniu buvo pakeista šio Administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalis nustatant, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Pareiškėjo apeliacinis skundas pateiktas po 2012 m. liepos 1 d., todėl jo nagrinėjimui taikytinos procesinės normos, galiojančios nuo 2012 m. liepos 1 d. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikė prašymą dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka. Nuo 2012 m. liepos 1 d. žodinis apeliacinis procesas yra skiriamas kaip išimtis iš bendrosios taisyklės, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuo atveju nenustatė pagrindo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka ir išnagrinėjo rašytinio proceso būdu.

Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateikė reikalavimus panaikinti VAGK 2012 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 3R-153(AG-119/03-2011); panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2010 m. balandžio 22 d. įsakymą Nr.3K-32; įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą iš naujo nagrinėti ir priimti sprendimus dėl visų per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. spalio 24 d. Migracijos departamento priimtų sprendimų, atliktų veiksmų, numatytų Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo.

Apeliacinį skundą pareiškėjas visų pirma grindžia tuo, jog tiek VAGK, tiek pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 3 d. nutartyje administracinėje byloje A858-2355/2011 nustatytais prejudiciniais faktais.

ABTĮ 58 straipsnio 2 dalis numato, jog faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Vadovaujantis šia nuostata, darytina išvada, jog prejudicinę galią teismo procese turi ir neįrodinėtinais faktais pripažįstamos tik tos aplinkybės (faktai), kurios buvo nustatytos įsiteisėjusiu, t. y. res judicata galią įgijusiu, teismo sprendimu. Būtent įsiteisėjęs teismo sprendimas, kaip teisės taikymo aktas, pasižymi išskirtine teisine galia ir yra privalomas visiems asmenimis ir visoms valdžios institucijoms. Tokio sprendimo priėmimas ir atitinkamų faktų (aplinkybių) konstatavimas jame reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai, visiems laikams ir teismo nustatytos aplinkybės (faktai) nebegali būti revizuojami kokių nors kitų institucijų. Teisės teorijoje akcentuojama, jog būtent teismo sprendimai kartu su pozityviosios teisės normomis garantuoja tam tikrą visuomenės gyvenimo stabilumą, visuomeninių santykių apibrėžtumą ir aiškumą (žr. pvz. 2012 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-54/2012).

ABTĮ 58 straipsnio 2 dalies reikalaujamas tų pačių asmenų bylose dalyvavimas. Tai yra būtina sąlyga analizuojamos taisyklės taikymui, tačiau paminėta norma nereikalauja, kad atitinkamo subjekto procesinė padėtis abejose bylose būtų tapati, taip pat neturi reikšmės ar toks subjektas dalyvavo teismo posėdžiuose, o svarbu tai, kad toks asmuo būtų įtrauktas byloje dalyvaujančiu asmeniu (žr. pvz. 2011 m. lapkričio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-3020/2011).

Teisėjų kolegijos vertinimu Departamento Direktorius, priimdamas sprendimą dėl kurio nagrinėjamoje byloje kyla ginčas, veikė ne kaip savarankiškas fizinis asmuo, bet kaip institucijos atstovas t. y. jos vardu ir jos kompetencijos ribose. Taigi, šiuo atveju akivaizdu, kad administracinėje byloje, kuri buvo išnagrinėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 3 d. nutartimi trečiuoju suinteresuotu asmeniu įtraukus Lietuvos Respublikos migracijos departamentą, laikytina, jog joje dalyvavo ir Migracijos departamento Direktorius. Tokia išvada darytina vadovaujantis Migracijos departamento Nuostatų 17 punktu, bei sistemiškai aiškinant jų 19 punkte išdėstytas Departamento Direktoriaus funkcijas (pvz. atsako už Migracijos departamento kompetencijai priskirto veiklos tikslo įgyvendinimą ir funkcijų atlikimą; atstovauja Migracijos departamentui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos administracijos padaliniuose, įstaigose prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos bei kitose valstybės ir savivaldybių institucijose bei įstaigose, santykiuose su kitais fiziniais ir juridiniais asmenimis Lietuvoje bei užsienyje). Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo reikalavimai yra išimtinai susiję su Departamento direktoriaus, kaip institucijos vadovo, veiksmais ir/ar neveikimu, o ne Departamento direktoriaus, kaip savarankiško subjekto veikla. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, susiję apelianto argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad nurodytoje administracinėje byloje fakto, jog Direktorius turi įgaliojimą, teisėjų kolegija nenustatė ir neįrodinėjo. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-2355/2011 nurodyta, kad „Migracijos departamento direktorius, priimdamas 2010 m. balandžio 22 d. įsakymą Nr. 3K-32 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės“ atsisakymo, kuriuo buvo patenkintas pareiškėjo prašymas atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės, savo kompetencijos ribų neperžengė.“ Pabrėžtina, kad Migracijos departamentas apeliaciniu skundu prašė pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytus argumentus dėl Migracijos departamento įgaliojimų nagrinėti asmenų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo pripažinti nepagrįstais. Apeliaciniame skunde yra nurodoma, jog nesutinkama su pirmosios instancijos teismo teiginiu, jog Migracijos departamentas nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. spalio 24 d. neturėjo Vidaus reikalų ministro suteiktų įgaliojimų priimti sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo. Pažymima, jog, priimant įsakymą dėl apelianto Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo, galiojo vienodą teisinę galią turintis teisės aktas t. y. Migracijos departamento nuostatai.

Pareiškėjas, teigdamas, kad Departamento direktorius neturėjo Įgaliojimo priimti sprendimo dėl pareiškėjo prašymo atsisakyti pilietybės, iš esmės ir bando įrodyti, jog Departamento direktoriui nebuvo suteikta kompetencija priimti nurodytą sprendimą, akivaizdu, kad Migracijos departamento direktoriaus kompetencijos ribų klausimas, priimant 2010 m. balandžio 22 d. įsakymą Nr. 3K-32 akivaizdžiai, priešingai nei įrodinėja apeliantas, buvo nagrinėjimo dalykas ir buvo išspręstas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-2355/2011. Taigi šis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nustatytas faktas, t. y. kad Migracijos departamento direktorius, priimdamas 2010 m. balandžio 22 d. įsakymą Nr. 3K-32, savo kompetencijos ribų neperžengė, turi prejudicinę reikšmę ir šiai bylai ABTĮ 58 straipsnio 2 dalies taikymo prasme.

Apeliantas pabrėžia, kad Migracijos departamento direktorius skundžiamame įsakyme nurodo, kad šį įsakymą jis priėmė ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. liepos 31 d. įsakymu Nr. 1V-292 „Dėl įgaliojimų suteikimo“. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. liepos 31 d. įsakymu Nr. 1V-292 „Dėl įgaliojimų suteikimo“ galiojo iki 2010 m. sausio 1 d., nenurodė pakeisti skundžiamo 2010 m. balandžio 22 d. įsakymo taip, kad jame būtų išbrauktas negaliojantis įsakymas ir įrašyti galiojantys norminiai teisės aktai. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamo įsakymo turinį ir byloje surinktų įrodymų visumą mano, kad šiuo atveju vien ta aplinkybė, kad skundžiamame įsakyme nurodytas netinkamas jo priėmimo pagrindas, atsižvelgiant į tai, kad klausimas dėl Migracijos departamento direktoriaus kompetencijos priimti 2010 m. balandžio 22 d. įsakymą Nr. 3K–32 ribų išspręstas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 3 d. nutartimi, kurioje nurodyta, kad Migracijos departamento direktorius priimdamas ginčijamą įsakymą savo kompetencijos ribų neperžengė, savaime nereiškia, jog ginčijamas įsakymas yra neteisėtas ir naikintinas. Šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, netinkamas įsakymo priėmimo pagrindo nurodymas laikytinas procedūrine pažaida, kuri pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia, todėl susiję pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai atmestini, kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro R. P. 2011 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. IV-385 „Dėl V. Š. įgaliojimo“ suteikė teisę atstovui atlikti veiksmus tik ministerijos, o ne ministro vardu, be to mano, kad pasikeitus ministrui jis turi suteikti kitą įgaliojimą.

Visų pirma teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje pateiktas 2011 m. gegužės 19 d. įsakymas Nr. IV-385 „Dėl V. Š. įgaliojimo“ (b. l. 32) taip pat 2011 m. gegužės 18 d. įsakymas „Dėl A. S. įgaliojimo“ patvirtina, kad jais įgaliojimai suteikti atstovauti ne tik, kaip teigia apeliantas, ministeriją, bet ir vidaus reikalų ministrą. Be to, byloje keliamo ginčo pobūdis patvirtina, kad jis iš esmės yra susijęs su vidaus reikalų ministro, kaip ministerijos vadovo, atsakingo už ministerijai pavestų funkcijų vykdymą, veiksmais/neveikimu, o ne su vidaus reikalų ministro, kaip fizinio asmens veikla, todėl ta aplinkybė, kad šiuo atveju aplinkybė, jog šiuo metu vidaus reikalų ministro pareigas užima kitas asmuo, atsižvelgus į ministerijos veiklos tęstinumą, nedaro ankstesnio ministro priimto įgaliojimo, negaliojančiu. Taigi atitinkami pareiškėjo argumentai atmestini, kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad skundžiamame įsakyme nėra duomenų apie jo viešą paskelbimą, jame nenurodyta jo apskundimo tvarka.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje laikomasi pozicijos, kad ne bet koks formalus VAĮ 8 straipsnio nuostatų pažeidimas sąlygoja individualaus administracinio sprendimo panaikinimą, o tik toks, kuris iš esmės pažeidžia kokio nors teisės subjekto teises ar įstatymo saugomus interesus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. birželio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A15-683/2005; 2006 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-687/2006, Administracinių teismų praktika, Nr. 9, 2007 m.; 2010 m. spalio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-603/2010 ir kt.). Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje keliamo ginčo pobūdį, mano, kad pareiškėjo nurodytas VAĮ 8 straipsnio 2 dalyje nustatyto reikalavimo pažeidimas nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste nėra esminis ir juo pareiškėjo teisės ir saugomi interesai nebuvo pažeisti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, kodėl ministras iki ginčo laikotarpio ir po jo priėmė įsakymą dėl įgaliojimų suteikimo.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apibrėžia ABTĮ 86 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą priimti sprendimą įvertinus posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuojant, kurios aplinkybės, turinčios bylai reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje. Sprendimo turinio reikalavimai nustatyti ABTĮ 87 straipsnyje. Teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymus, kuriais vadovavosi, nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos (ABTĮ 87 str. 4 d. 2-4 p.).

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d.), ne kartą yra pasisakęs, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr. pvz.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis: 2008 m. gruodžio 5 d. Nr. P444-196/2008; 2009 m. liepos 24 d. Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. Nr. P525-194/2009 ir kt.). Apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl kai kurių pareiškėjo skundo argumentų, nėra pagrindas konstatuoti, kad teismo sprendimas neatitinka šio dokumento priėmimo procedūrai ar jo turiniui keliamų reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis teismo posėdyje pagal įrodymų vertinimo taisykles ištirtų įrodymų visuma, motyvuotai išsprendė pareiškėjo skunde (jo baigiamojoje dalyje) pateiktus reikalavimus, išvadas pagrindė ištirtais įrodymais ir teisės normomis.

Sprendime yra visi būtinieji motyvuojamosios dalies elementai (ABTĮ 87 str. 4 d.). Pirmosios instancijos teismo sprendimą vertinti kaip nepagrįstą bei neteisėtą nėra pagrindo.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo nurodyti, kad Departamentas pagal teisės aktų reikalavimus sutvarkytų teismui pateiktą asmens bylą ir nustatyti, jog už tai yra atsakingas Departamento direktorius. Taip pat prašo įpareigoti įrašyti Departamento direktoriaus 2010 m. balandžio 22 d. įsakymą Nr. 3K-32 įrašyti Departamento direktoriaus įsakymų dėl pilietybės netekimo sąraše.

Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti įrašyti Departamento direktoriaus 2010 m. balandžio 22 d. įsakymą Nr. 3K-32 Departamento direktoriaus įsakymų dėl pilietybės netekimo sąraše iš esmės yra susijęs su byloje pateiktų įrodymų vertinimu. Pažymėtina, kad pareiškėjas šiuos reikalavimus pirmosios instancijos teismo kėlė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ir 2012 m. gruodžio 18 d. pareiškime dėl papildomo sprendimo priėmimo (b. l. 133–135), Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 11 d. nutartimi pareiškėjo pareiškimą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. vasario 27 d. nutartimi, išnagrinėjęs pareiškėjo atskirąjį skundą dėl minėtos nutarties, jį atmetė. Pabrėžė, kad šie pareiškėjo reikalavimai yra susiję su, pareiškėjo vertinimu, teismo galimai padarytomis teisės aiškinimo ir taikymo klaidomis, kurių šalinimui papildomo sprendimo institutas netaikomas. Šiuo atveju teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo argumentaciją, nemato pagrindo byloje surinktų įrodymų visumą vertinti kitaip, nei pirmosios instancijos teismas, todėl susiję pareiškėjo argumentai atmestini, kaip nepagrįsti.

Apeliantas taip pat pateikė reikalavimą įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą iš naujo nagrinėti ir priimti sprendimus dėl visų per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. sausio 24 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos priimtų sprendimų. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo 11 straipsnį su skundu (prašymu) į atitinkamą administracinių ginčų komisiją jos kompetencijai priskirtais klausimais turi teisę kreiptis asmenys, taip pat viešojo administravimo subjektai, kai šie mano, kad jų teisės yra pažeistos. Tačiau iš apelianto skundo turinio matyti, kad jo reikalavimas dėl naujų sprendimų priėmimo nėra siejamas su jo teisių ir / ar teisėtų interesų pažeidimu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais ir išvada, kad pareiškėjas siekdamas, kad Departamento direktoriaus sprendimai, priimti nurodytu laikotarpiu, būtų peržiūrėti Vidaus reikalų ministro bei jis priimtų naujus sprendimus, nesiekia savo pažeistų teisių gynimo, todėl šiuo atveju neturi materialinio teisinio suinteresuotumo ir reikalavimo teisės ir sutikdamas su pirmosios instancijos teismo argumentais jų nekartoja.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl nustatytų VAGK procedūrinių pažeidimų ir jų nekartodama pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad jie yra formalūs ir nesudaro pagrindo naikinti VAGK 2012 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 3R-153(AG-119/03-2011).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išaiškino visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, todėl naikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Dainius Raižys

Virgilijus Valančius

Dalia Višinskienė