2015-12-15 Nr. BB-5163-1-65-1-00692-2014-7 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-600-507/2015

Teisminio proceso Nr. 1-65-1-00692-2014-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

2.1.7.4;

1.1.8.1;

1.2.7.6.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Rimos Ažubalytės, Eligijaus Gladučio ir pranešėjo Gintaro Godos,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. gynėjo advokato Vladislovo Mikšos kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 3 d. nuosprendžio.

Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 30 d. nuosprendžiu V. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimo bausme ketveriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 3 d. nuosprendžiu pakeistas Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 30 d. nuosprendis. Nuteistojo V. K. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 150 straipsnio 4 dalies į BK 153 straipsnį ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė dvejiems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

V. K. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 150 straipsnio 4 dalį buvo nuteistas už tai, kad jis 2014 m. gegužės 20 d., apie 10 val., (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios K. K. (gim. 2011 m. liepos 5 d.) būkle dėl mažametystės, prieš jos valią tenkino savo lytinę aistrą, t. y. ranka glostė per sauskelnes ties jos lytiniais organais, po to užkišęs už sauskelnių ranka glostė jos lytinius organus ir bučiavo ją į lūpas.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistojo V. K. apeliacinį skundą, tenkino jį iš dalies ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino išnagrinėtų įrodymų visumą, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tačiau netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 150 straipsnio 4 dalį), todėl V. K. nusikalstamą veiką iš BK 150 straipsnio 4 dalies perkvalifikavo pagal BK 153 straipsnį.

Kasaciniu skundu nuteistojo V. K. gynėjas advokatas V. Mikša prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 3 d. nuosprendį ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

Kasaciniame skunde nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas savo išvadas darė tik tariamu V. K. kaltinime nurodytų aplinkybių pripažinimu ir nevertino šių aplinkybių pripažinimo išgavimo būdo. Kasatorius nurodo, kad teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės 2014 m. rugsėjo 2-18 d. aktu nustatyta, jog nuteistajam nuo vaikystės konstatuojamas psichinis sutrikimas – lengvas protinis atsilikimas. Skunde pažymėta, kad nuteistajam V. K. taip pat konstatuota pasunkinta dėmesio koncentracija bei įtaigumas, tačiau teismas, darydamas apklausą ir vertindamas įrodymus, į šias aplinkybes neatsižvelgė. Tiek ekspertizės darymo metu, tiek teisme pirminiuose parodymuose V. K. parodė, kad jis norėjo pažiūrėti, ar nešlapios mergaitės sauskelnės. Kasatorius teigia, kad nuteistajam V. K. apklausos metu buvo padarytas poveikis pakeisti pirminius ir duoti kaltinimui palankius parodymus. Pasak gynėjo, teismas nepagrįstai atsisakė V. K.skirti stacionarinę teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę. Skunde nurodyta, kad, kaip matyti iš aprašomosios ekspertizės akto dalies, ekspertai išvadas faktiškai darė iš pirmiau atliktų ekspertizių išvadų ir jokių tyrimų neatliko. Teismui buvo pateikta VĮ Respublikinės Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos Kauno skyriaus pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) apie tai, kad V. K. nuo 2015 m. sausio 27 d. yra gydomas. Diagnozė Organinis kliedesinis (panašus į šizofreniją) susirgimas (duomenys neskelbtini). Kasatorius teigia, kad šio dokumento teismas apskritai nevertino, mano, jog teismas ekspertų išvadomis negalėjo vadovautis ir turėjo paskirti stacionarinę teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę V. K. psichinės sveikatos būklei nustatyti. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta pirmiau, kasatorius daro išvadą, kad buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos.

Skunde pažymima, kad bylos medžiaga neįrodyta, jog V. K. suvokė savo nusikalstamos veikos pobūdį ir siekė atlikti tvirkinamuosius veiksmus (BK 153 straipsnis). Taip pat tvirtinama, kad teismas, skirdamas bausmę, pažeidė BK 41, 54 straipsnių reikalavimus. Kasatorius nurodo, kad už nusikalstamą veiką, numatytą BK 153 straipsnyje, gali būti skiriamas laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki penkerių metų. Apeliacinės instancijos teismas, skirdamas V. K. laisvės atėmimo bausmę, vieną iš motyvų nurodė, kad nusikaltimas padarytas prieš mažametę ir kad už tokius nusikaltimus turi būti skiriama tik laisvės atėmimo bausmė. Kasatorius nesutinka su tokiu įstatymo aiškinimu ir nurodo, kad įstatymo leidėjas, sugrieštindamas atsakomybę už nurodytus nusikaltimus, numatė atsakomybę ne tik laisvės atėmimą, bet ir laisvės apribojimą arba areštą. BK 60 straipsnio 2 dalis nustato, kad teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgia į tokią atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kuri įstatyme numatyta kaip nusikaltimo požymis. Kasatorius teigia, kad teismas, skirdamas bausmę, turėjo atsižvelgti į nusikalstamos veikos tikslus ir motyvus, nusikalstamos veikos stadiją bei kaltininko asmenybę, taip pat atsižvelgti į tai, jog V. K. yra II grupės (psichinės negalios) invalidas, anksčiau tokių nusikaltimų nėra padaręs, kad pripažino, kokius veiksmus jis padarė ir dėl to gailisi, jo atlikti veiksmai jokios žalos nukentėjusiai nepadarė, truko labai trumpą laiko tarpą ir žalingų pasekmių neišliko. Pasak kasatoriaus, atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teismas turėjo pagrindą skirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, arba galėjo būti taikomos BK 75 straipsnio nuostatos.

Atsiliepimu į nuteistojo V. K. gynėjo advokato V. Mikšos kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras D. Alinskas prašo jį atmesti.

Prokuroras pažymi, kad su nuteistojo gynėjo kasaciniu skundu nesutinka, laiko, jog jame išdėstyti argumentai ir prašymai yra nepagrįsti. Atsiliepime teigiama, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines nusikalstamos veikos aplinkybes – vietą, laiką, būdą ir kt. aplinkybes. Prokuroras visiškai palaiko apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino išnagrinėtų įrodymų visumą ir pagrįstai V. K. pripažino kaltu. Taip pat atsiliepime pažymima, kad nuteistajam baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, todėl kasacinio skundo argumentais keisti apeliacinės instancijos teismo sprendimą dėl paskirtos bausmės rūšies ar jos dydžio nėra teisinio pagrindo.

Kasacinis skundas atmestinas.

Kasacinio skundo teiginiai, kuriais neigiamos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytos nuteistojo V. K. nusikalstamų veiksmų prieš mažametę nukentėjusiąją faktinės aplinkybės, nėra bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme dalykas, nes priimti nuosprendžiai ir nutartys, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, nagrinėjant bylą kasacine tvarka tikrinami tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiami teismų sprendimai kasacinės instancijos teisme tikrinami remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis veikų aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėjant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.).

Duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau jie teismui nėra privalomi. Tokių pasiūlymų ar versijų atmetimas ir (ar) kitoks, nei pageidauja proceso dalyviai, įrodymų vertinimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Nagrinėdamas kasacinį skundą, kuriame teigiama, jog buvo padaryti esminiai BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimai, kasacinės instancijos teismas gali tikrinti, ar kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų vertinimas yra pagrįstas išsamiu, nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei teisingu įstatymų taikymu. BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse reikalavimus atitinka; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. Tačiau kasaciniu pagrindu nepripažįstami teiginiai, kuriais tiesiog nesutinkama su įrodymų vertinimu, teismų padarytomis išvadomis dėl nustatytų byloje faktinių aplinkybių (žr., pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose byloje Nr. 2K-358/2014, 2K-587/2014, 2K-519-507/2015).

Iš esmės analogiškus kaip ir kasaciniame skunde argumentus dėl įrodymų vertinimo kasatorius kėlė ir apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas juos išsamiai išnagrinėjo ir, įvertinęs bylos aplinkybių visumą, konstatavo, kad būtent tos faktinės aplinkybės, kurias nustatė pirmosios instancijos teismas lemia V. K. veiksmų kvalifikavimą kaip mažamečio asmens tvirkinimą, o ne seksualinį prievartavimą. Apeliacinės instancijos teismas aptarė nuteistojo V. K. argumentus neva jis norėjo pažiūrėti, ar nešlapios mergaitės sauskelnės, kad apklausos metu neva buvo padarytas poveikis pakeisti pirminius ir duoti kaltinimui palankius parodymus. Šie nuteistojo teiginiai motyvuotai atmesti kaip niekuo nepagrįsti ir prieštaraujantys byloje surinktų įrodymų visumai. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl V. K. kaltės įrodytumo, išsamiai ištyrė ir išanalizavo byloje apklaustų liudytojų, paties nuteistojo, mažametės nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą parodymus, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą, įvykio vietos apžiūros protokolą. Teismas konstatavo, kad jų visuma iš esmės atitinka nagrinėjamo įvykio aplinkybes ir yra pakankami V. K. kaltei pagrįsti. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, visi apeliacine tvarka ginčyti įrodymai aptarti, pasisakyta dėl jų patikimumo ir dėl bylos aplinkybių, kurias šie duomenys patvirtina arba paneigia. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, nuteistojo V. K. apeliacinį skundą tenkino iš dalies konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė ir pagrįstai V. K. pripažino kaltu, tačiau netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl nuteistojo veiksmų kvalifikavimo ir perkvalifikavo jo veiką iš BK 150 straipsnio 4 dalies į BK 153 straipsnį. Kolegija neturi pagrindo abejoti apeliacinės instancijos teismo išvadomis, nes jos atitinka baudžiamojo įstatymo nuostatas ir teismų praktiką.

Nėra pagrindo sutikti ir su kasatoriaus argumentu, kad nuteistajam V. K. buvo nepagrįstai atsisakyta skirti stacionarinę teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę. Kaip matyti iš bylos medžiagos, prašymas skirti stacionarinę teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę tam, kad būtų nustatyta, ar nuteistasis gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti ir ar gali atlikti paskirtą bausmę, buvo išreikštas ir apeliaciniame skunde, ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad toks prašymas buvo svarstytas ir, įvertinus prie apeliacinio skundo pridėtą 2011 m. gegužės 6 d. išduotą neįgaliojo pažymėjimą (iš dalies darbingas, asmens darbingumas 35 proc.), taip pat posėdžio metu pateiktą raštą dėl informacijos pateikimo, kuriame diagnozuotas organinis kliedesinis (panašus į šizofreniją) sutrikimas, bei 2014 m. rugsėjo 2-18 d. atliktos teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės Nr. 83TPK-298/2014 aktą, iš kurio matyti, kad V. K. iki nusikalstamos veikos padarymo ir nusikalstamos veikos padarymo metu buvo konstatuotas psichikos sutrikimas – lengvas protinis atsilikimas nuo vaikystės, tačiau nusikalstamos veikos padarymo metu, taip pat ir šiuo metu dėl psichikos sutrikimo (lengvo intelekto sutrikimo laipsnio) jis visiškai galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, pagrįstai buvo nutarta šį prašymą atmesti.

Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė yra susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Nuteistajam V. K. BK bendrosios ir specialiosios dalies normos pritaikytos tinkamai. Apeliacinės instancijos teismas bausmės rūšies ir dydžio parinkimą motyvavo tinkamai. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 3 d. nuosprendyje nurodytos aplinkybės, lėmusios kasatoriui nustatytos bausmės rūšį ir dydį. Nuteistajam bausmė individualizuota atsižvelgiant į BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus, nepažeidžiant BK 54 straipsnio, nustatančio bausmės skyrimo pagrindus, nuostatų. Taigi kasacine tvarka skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai, priimant šį nuosprendį esminių BPK pažeidimų, dėl kurių reikėtų šį teismo sprendimą naikinti ir baudžiamąją bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nepadaryta.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo V. K. gynėjo advokato Vladislovo Mikšos kasacinį skundą.

Teisėjai Rima Ažubalytė

Eligijus Gladutis

Gintaras Goda