2016-05-10 Nr. AB-10563-3-61-3-02021-2014-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-786-143/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02021-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Č. (A. Č.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. Č. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (I t., b. l. 1–9), kurį patikslino (I t., b. l. 55–56), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, po 173,77 Eur (600 Lt) už kiekvieną parą, kai jis buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2012 m. rugsėjo 25 d. iki 2013 m. kovo 5 d. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime jam nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis kameros plotas, t. y. 3,6 kv. m. Dėl baldų išdėstymo kameroje buvo sunku judėti, nepakako natūralios šviesos, neveikė ventiliacijos sistema, nuo sienų ir lubų krisdavo dažai, nepakako šviesos. Pasivaikščioti būdavo leidžiama 6.30 val. ryto, todėl vasario mėnesį to padaryti nebuvo įmanoma, nes būdavo tamsu. Dėl tokių nežmoniškų ir antisanitarinių sąlygų sutriko regėjimas, nebejautė kairės pusės galūnių, teko vartoti raminamuosius vaistus. Nuo 2012 m. spalio 31 d. iki 2012 m. lapkričio 9 d. jam nebuvo užtikrinta teisė apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, nors asmeninėje sąskaitoje jis turėjo lėšų. Taip pat nepagrįstai buvo ribojama jo teisė skambinti. Iš pradžių skambučiai buvo ribojami iki vieno, ir nesvarbu, kokia jo trukmė, nors pagal nustatytus reikalavimus pokalbio trukmė yra 15 minučių, per kurias galima skambinti trims abonentams. Dėl teikiamų skundų jam buvo skiriamos nuobaudos, kurių vieną panaikino Vilniaus apygardos administracinis teismas (administracinė byla Nr. I-1535-365/2013). Jam nuolat grasinama, perkeltas į blogesnes kameras. Nebuvo suteikta teisė pasimatyti su seserimi ir mama, nors tai jam garantavo Suėmimo vykdymo įstatymas. Teigė, jog nepagrįstai jam buvo skiriamos nuobaudos ir taip bloginama jo reputacija. Dėl kalinimo tokiomis sąlygomis patyrė neturtinę žalą, kurią pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas privalo atlyginti valstybė. Neturtinė žala pasireiškė sveikatos ir reputacijos pablogėjimu. Teismo posėdyje patikslinęs skundą prašė priteisti žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 25 d. iki 2014 m. kovo 25 d.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 60–68) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai teigė, jog visą buvimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpį jam nebuvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui. Tam tikrais laikotarpiais, kurie nurodyti atsiliepime, pareiškėjui buvo užtikrintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymas Nr. V-124) nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus kameros plotas. Be to, tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nebuvo, todėl jo teisės negalėjo būti pažeistos. Nuteistieji ir suimtieji Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime paskirstomi laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje ir Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis plotas neatitikti teisės aktuose nustatytų ribų.

Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) reikalavimus, kameros turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė vėdinimo sistema. Apsipirkimas vykdomas vadovaujantis Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus 2010 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 1-38 patvirtintu Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų įsigijimo tvarkos aprašu.

Jokių pareiškėjo nusiskundimų dėl apsipirkimo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas nėra gavęs. Teisę suimtiesiems į pasimatymus nustato Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio nuostatos, o pasimatymų suteikimo tvarką – Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus 2011 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 1-145 patvirtintas Asmenų, norinčių pasimatyti su suimtuoju, nuteistuoju ar nuteistuoju areštu, išankstinio registravimo tvarkos aprašas. Pareiškėjas skundų dėl neįvykusio pasimatymo Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui nėra pateikęs. Pagal CK 6.271 straipsnį, deliktinė atsakomybė kyla, kai nustatytos visos būtinos sąlygos, t. y. neteisėti veiksmai, padariniai ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų bei kilusių padarinių.

Vadinasi, šiuo atveju būtina nustatyti ne tik tai, ar Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai, bet ir ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas. Pareiškėjo skundas grindžiamas ne konkrečiais faktais ar argumentais, bet bendro pobūdžio teiginiais ir abstrakčiais argumentais, kurie negali būti pripažįstami objektyviais. Nurodydamas prašomos atlyginti žalos dydį, pareiškėjas jos nepagrindė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 27 d. sprendimu (II t., b. l. 65–72) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 850 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad byloje keliamas ginčas dėl to, ar pagrįstas pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų bei Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnų galbūt įvykdytų jo teisių pažeidimų.

Teismas vadovavosi CK 6.271 straipsniu ir pažymėjo, jog civilinė atsakomybė kyla tik nustačius, kad egzistuoja visi trys jai atsirasti būtini elementai, t. y. neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 str.), teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 str.). Neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, žalos dydį, t. y. visas, šiuo atveju būtinas, civilinės atsakomybės sąlygas, privalo įrodyti pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl žalos atlyginimo.

Teismas nustatė, kad pateiktame skunde ir teisminio bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas nurodė, jog jo laisvė nuo 2012 m. rugsėjo 25 d. iki 2014 m. kovo 25 d. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo ribojama pažeidžiant galiojančiuose teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas, nes nebuvo užtikrinta, kad jam tektų 3,6 kv. m kameros ploto. Remdamasis bylos duomenimis, teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 25 d. iki 2014 m. kovo 25 d. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime praleido 189 dienas. Teismas vadovavosi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punktu. Pažymėjo, jog kameros tipo patalpų plotas, tenkantis vienam asmeniui, šioje higienos normoje nėra nustatytas. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas įvairaus ploto kamerose, su kintančiu kartu laikomų asmenų skaičiumi. 3,6 kv. m kameros plotas per ginčijamą laikotarpį (189 dienas) pareiškėjui buvo užtikrintas 47 dienas. Aplinkybių, kad likusį kalinimo laikotarpį (142 dienas) pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktų garantuotas minimalus vienam asmeniui tenkantis kameros plotas, Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas neginčijo. Tai, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija dėl kamerų stygiaus neturėjo galimybių pareiškėjo patalpinti į kamerą, nepaneigė teismo nustatytos aplinkybės, kad 142 dienas buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Teismas nenustatė, kad pareiškėjui buvo sudarytos papildomos sąlygos ilgiau nei 1 val. būti gryname ore, pasivaikščioti, sportuoti. Vadinasi, negali būti pripažinta, kad įstaiga už nepakankamą kameros plotą kompensavo pareiškėjui, suteikdama pakankamą judėjimo laisvę, galimybę dalyvauti užimtumo programose ar pan.

Teismas, įvertinęs kitus pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus, kuriais grindžiamas jo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, pažymėjo, kad visų pirma būtina nustatyti pareiškėjo statusą jam būnant Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, nes tai turi įtakos jo teisių ir pareigų apimčiai, lemia ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, teismas nustatė, kad iki 2013 m. vasario 5 d. pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas kaip suimtasis (Suėmimo vykdymo įstatymo 12 str. 1 d.) ir jo teisinę padėtį reglamentavo Suėmimo vykdymo įstatymas. Vadovaudamasis Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 1 punktu, teismas pažymėjo, jog laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 6 d. iki 2013 m. kovo 5 d., kai bausmei atlikti pareiškėjas išvyko į Alytaus pataisos namus, jo teisinis statusas buvo kaip suimtojo. Vadovaudamasis Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teismas nurodė, kad 2013 m. balandžio 9 d.–2013 m. balandžio 16 d., 2013 m. gegužės 28 d.–2013 m. birželio 11 d. ir 2014 m. kovo 18 d.–2014 m. kovo 25 d. pareiškėjas turėjo būti laikomas nuteistuoju ir jo teisinei padėčiai taikomas Bausmių vykdymo kodeksas (Suėmimo vykdymo įstatymo 12 str. 4 d.).

Teismas nustatė, jog reikalavimą atlyginti neturtinę žalą pareiškėjas grindė ir tuo, kad nuo 2012 m. spalio 31 d. iki 2012 m. lapkričio 9 d. nebuvo užtikrinta jo teisė apsipirkti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo parduotuvėje, nors asmeninėje sąskaitoje jis tam turėjo lėšų. Teismas vadovavosi Suėmimo vykdymo įstatymo 28 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 88 punktu. Pareiškėjo teigimu, Suėmimo vykdymo įstatyme jam garantuota teisė nebuvo užtikrinta nuo 2012 m. spalio 31 d. iki 2012 m. lapkričio 9 d. Bylos duomenys patvirtino ir šių aplinkybių pareiškėjas neginčijo, kad laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 24 d. iki 2012 m. spalio 29 d. jis gydėsi Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, todėl jo asmeninėje sąskaitoje buvusios lėšos buvo pervestos į Laisvės atėmimo vietų ligoninėje esančią sąskaitą. Ten pareiškėjas 2012 m. spalio 29 d. įsigijo maisto produktų ir būtiniausių prekių už 116,44 Lt sumą. Pareiškėjo nepanaudotą pinigų sumą (44,86 Lt) Laisvės atėmimo vietų ligoninė į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo sąskaitą pervedė 2012 m. spalio 31 d., o Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nurodyta pinigų suma buvo įskaityta 2012 m. lapkričio 2 d. po pietų. Dėl prekių įsigijimo pareiškėjas kreipėsi 2012 m. lapkričio 2 d. iki pietų, tačiau tuo metu jo asmeninėje sąskaitoje nebuvo pakankamai lėšų, todėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija negalėjo užtikrinti teisės įsigyti maisto produktų ir būtiniausių prekių. Tokia teise pareiškėjas pasinaudojo 2012 m. lapkričio 9 d. Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju negali būti konstatuota viena iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. neteisėti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo veiksmai, nes nustatyta, kad teise įsigyti maisto produktų 2012 m. lapkričio 2 d. pareiškėjas negalėjo pasinaudoti dėl to, jog jo asmeninėje sąskaitoje nebuvo tam reikiamų lėšų. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad tokią savo teisę pareiškėjas įgyvendino 2012 m. spalio 29 d. būdamas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje ir 2012 m. lapkričio 9 d. grįžęs į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą.

Teismas nustatė, kad reikalavimą atlyginti neturtinę žalą pareiškėjas grindė ir tuo, jog Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija ribojo jo teisę skambinti. Pareiškėjo nuomone, šios teisės pažeidimą patvirtino Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-1535-365/2013 priimtu 2013 m. birželio 11 d. sprendimu panaikinęs Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus nutarimu pareiškėjui paskirtą drausminę nuobaudą. Siekdamas patvirtinti savo reikalavimų pagrįstumą, pareiškėjas pateikė teismui Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) raštus, priimtus išnagrinėjus pareiškėjo skundus dėl teisės paskambinti suvaržymo.

Pateiktame skunde ir teisminio bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas nenurodė konkrečių datų, kuriomis buvo suvaržyta jo teisė paskambinti, tačiau, remdamasis pridėtais dokumentais, teismas nustatė, kad skundai buvo teikiami dėl skambinimo teisės ribojimo 2012 m. spalio 15 d., 2012 m. gruodžio 13 d., 2012 m. gruodžio 14 d., 2012 m. gruodžio 17 d. ir 2013 m. vasario 21 d. Teismas vadovavosi Suėmimo vykdymo įstatymo 23 straipsnio 1, 2 dalimis, 12 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktais. Atsižvelgęs į nurodytą teisinį reguliavimą ir tai, kas išdėstyta anksčiau, teismas konstatavo, kad iki 2013 m. vasario 5 d. pareiškėjas turėjo teisę skambinti tik gavęs ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinį sutikimą ir tik jame nurodytais numeriais.

Pareiškėjo teigimu, teisės paskambinti 2012 m. spalio 15 d. suvaržymą konstatavo Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-1535-365/2013 ir panaikinęs pareiškėjui paskirtą nuobaudą. Įvertinęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimą, priimtą nurodytoje byloje, teismas tokius pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus. Priešingai, nei nurodė pareiškėjas, teismas konstatavo, kad pareiškėjas 2012 m. spalio 15 d. pažeidė skambinimo taisyklių reikalavimus ir skambino ne leidimuose nurodytais numeriais.

Ginčijami administraciniai aktai dėl jam paskirtos nuobaudos buvo panaikinti dėl to, kad atsakovas pritaikė netinkamą teisinį reguliavimą, t. y. pripažino pareiškėją pažeidus Bausmių vykdymo kodekso nuostatas, nors turėjo būti taikomas Suėmimo vykdymo įstatymas. Teismas vadovavosi Suėmimo vykdymo įstatymo 23 straipsniu, Taisyklių 76, 77 punktais. Nurodytas teisinis reguliavimas patvirtino, kad pareiškėjas turėjo teisę paskambinti leidime nurodytais numeriais ir pateikęs Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijai prašymą, kuriame būtų nurodyti numeriai, kuriais bus skambinama.

Teismas, įvertinęs pateiktus raštus, nustatė, kad 2012 m. gruodžio 13 d. ir 2012 m. gruodžio 14 d. pareiškėjui nebuvo leista skambinti, nes jo prašymuose nebuvo nurodyti telefono numeriai. 2012 m. gruodžio 17 d. pareiškėjo prašymas paskambinti nebuvo gautas. Teismas neturėjo pagrindo abejoti šiuose raštuose nurodytos informacijos teisingumu. Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, paneigiančių juose nurodytą informaciją, todėl teismas konstatavo, kad nurodytomis datomis pareiškėjo teisė paskambinti nebuvo apribota.

Pareiškėjas netinkamai įgyvendino Taisyklių reikalavimus, todėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnai negalėjo jam leisti paskambinti. Atsižvelgęs į tai, jokių neteisėtų Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnų veiksmų šiuo atveju teismas nenustatė. Teismui pateikti duomenys patvirtino, kad 2013 m. vasario 21 d. pareiškėjui buvo sudaryta teisė paskambinti prašyme nurodytais telefono numeriais. Vienas telefoninis pokalbis neįvyko. Teismas neturėjo pagrindo abejoti nurodytų duomenų teisingumu, jų teisingumas patvirtintas pareiškėjo parašu.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas taip pat teigė, jog jam nebuvo sudaryta teisė pasimatyti su seserimi ir motina. Jokio leidimo su jomis pasimatyti pareiškėjui nereikėjo. Teismas vadovavosi Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio 1, 3 dalimis, 12 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktais. Nurodytos nuostatos patvirtino, kad iki 2013 m. vasario 5 d. pareiškėjo teises reglamentavo Suėmimo vykdymo įstatymas, todėl pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis jis galėjo tik gavęs ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinį sutikimą. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir 22 straipsnio 3 dalį, toks sutikimas pareiškėjui nebuvo reikalingas nuo 2013 m. vasario 6 d. Pagrįsdamas savo reikalavimą, pareiškėjas pateikė Kalėjimų departamento 2013 m. vasario 5 d. raštą Nr. 2S-32, priimtą išnagrinėjus skundą dėl pagal 2012 m. gruodžio 20 d. prašymą nesuteikto pasimatymo su seserimi J. Č. ir motina J. Č. Taip pat posėdžio metu pateikė Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 2013 m. sausio 10 d. raštą Nr. 22-108, kuriame nurodyta, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme, kurio žinioje iki 2012 m. lapkričio 21 d. buvo pareiškėjo atžvilgiu pradėta baudžiamoji byla, nebuvo gauti suimtojo pareiškėjo mamos ar sesers prašymai dėl pasimatymo suteikimo. Nurodytos aplinkybės patvirtino, kad teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinis sutikimas leisti pareiškėjui pasimatyti su seserimi ar motina nebuvo duotas, todėl Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas negalėjo leisti pareiškėjui pasimatyti su J. Č. ir J. Č. Jokių kitų argumentų apie tai, kad kitu metu (kai rašytinis sutikimas pasimatyti neturėjo būti gautas) pareiškėjui taip pat nebuvo sudaryta galimybė pasimatyti su seserimi ar motina, teismui nebuvo pateikta.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas taip pat teigė, jog Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija nepagrįstai jam skiria drausmines nuobaudas, todėl yra bloginama jo reputacija ir jis patiria žalą. Teismas pažymėjo, jog už suėmimo ar bausmės atlikimo režimo pažeidimus suimtiesiems ar nuteistiesiems gali būti skiriamos Suėmimo vykdymo įstatymo 34 straipsnyje ir Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnyje nustatytos nuobaudos. Paskirtos nuobaudos turi būti apskųstos Suėmimo vykdymo įstatymo 49 straipsnyje ir Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnyje nustatyta tvarka Kalėjimų departamento direktoriui, vėliau – administraciniam teismui.

Nurodė, kad teismui yra pateikti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus 2012 m. gruodžio 21 d. nutarimas Nr. 62-1204, 2013 m. vasario 21 d. nutarimas Nr. 62-160, 2013 m. vasario 27 d. nutarimas Nr. 62-187 ir 2013 m. vasario 28 d. nutarimas Nr. 62-217, kuriais pareiškėjui paskirtos drausminės nuobaudos. Pareiškėjo pateikti duomenys taip pat patvirtino, kad dėl nurodytų Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus nutarimų teisėtumo ir pagrįstumo pareiškėjas privaloma ikiteismine tvarka kreipėsi į Kalėjimų departamento direktorių, kuris, išnagrinėjęs pareiškėjo skundus, paliko galioti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus paskirtas drausmines nuobaudas.

Kalėjimų departamento direktoriaus sprendimai buvo priimti 2013 m. sausio 25 d., 2013 m. kovo 20 d. ir 2013 m. kovo 28 d. Į teismą dėl jam paskirtų nuobaudų teisėtumo pareiškėjas galėjo kreiptis per 20 dienų nuo nurodytų sprendimų gavimo dienos. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtino, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus 2012 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 62-1204 ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2012 m. sausio 25 d. sprendimo Nr. 2S-6303 teisėtumo ir pagrįstumo, tačiau jo skundas laikytas nepaduotu (administracinė byla Nr. I-2487-624/2013).

Nurodytos aplinkybės patvirtino, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus nutarimai teisės aktų nustatyta tvarka nuginčyti nebuvo, todėl teismas neturėjo pagrindo abejoti juose nurodytų faktinių aplinkybių teisingumu. Pareiškėjo argumentus, kad drausminės nuobaudos jam buvo skiriamos sąmoningai, nesant tam teisinio pagrindo, teismas laikė niekaip nepagrįstais. Nesutikdamas su jam paskirtomis drausminėmis nuobaudomis, pareiškėjas turėjo teisę pasinaudoti jam suteikta teisminės gynybos teise, tačiau to nepadarė.

Teismo nuomone, reikšdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir niekaip nepagrįsdamas jam galbūt padarytos žalos egzistavimo sąlygų, pareiškėjas piktnaudžiauja savo teisėmis. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad pagrindo patenkinti pareiškėjo reikalavimą pagal skunde išdėstytus argumentus nėra.

Teismas nustatė, kad, grįsdamas savo reikalavimus, pareiškėjas nurodė ir kitas aplinkybes, kurios, jo manymu, pažeidė teises į kalinimą teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, t. y. netinkamai užtikrinta teisė į pasivaikščiojimą, kamerose nebūdavo pakankamos šviesos, neveikė ventiliacijos sistema, nuo sienų ir lubų krisdavo dažai. Teismas pažymėjo, jog Lietuvos higienos norma HN 76:2010 taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms.

Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (2 p.). Kamerų vėdinimas per langus atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Per mechaninę patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistemą vėdinamos tik tos patalpos, kuriose tokia sistema įrengta. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. birželio 10 d. patikrinimo aktą Nr. 13(13.3)-13-16-657, kuriame konstatuota, kad sąlygos kamerose Nr. 271, Nr. 262 ir Nr. 314, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas ir pareiškėjas, atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus.

Teismas pažymėjo, jog, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatas, pareiškėjas turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. pateikti teismui skunde išdėstytus argumentus patvirtinančius objektyvius duomenis, kuriuos teismas, nagrinėdamas bylą, galėtų ištirti ir įvertinti bei jais pagrįsti daromas išvadas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014).

Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013). Pastebėtina, kad, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013).

Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013).

Teismas pažymėjo, jog 2014 m. balandžio 7 d. nutartimi išaiškino pareiškėjui, kad skunde turi būti aiškiai ir konkrečiai nurodyti laikotarpiai, kuriais buvo pažeistos pareiškėjo teisės, taip pat kokiais veiksmais teisės pažeidimai buvo padaryti. Nepaisant to, pareiškėjas apsiribojo bendro pobūdžio abstrakčiais teiginiais apie savo teisių pažeidimus, t. y. nei skunde, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu neindividualizavo bylai tinkamai išnagrinėti reikšmingų aplinkybių, todėl jos teismo negalėjo būti patikrintos, o atsakovas negalėjo būti įpareigotas įrodyti to, ko pareiškėjas konkrečiai ir aiškiai nepagrindė.

Pažymėjo, jog pareiškėjo pateiktas Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. liepos 17 d. raštas Nr. 13-15-(2-1)-2-30 nevertintinas, nes ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas kameroje Nr. 258 nebuvo laikomas.

Teismas, apibendrinęs tai, kas išdėstyta, konstatavo, kad pareiškėjo skundas gali būti tenkinamas tik tiek, kiek buvo pažeistos jo teisės į kalinimą kamerose, kuriose jam tektų 3,6 kv. m kameros ploto. Teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis. Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2009 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-734/2009, 2012 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1235/2012) bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 m. sausio 25 d. sprendime byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05) konstatuota, jog valstybės, nepriklausomai nuo finansinių ar kitokių sunkumų, privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui, būtų pasirūpinta kalinio sveikata. Pareiškėjo teigimu, dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė nepatogumų, diskomfortą, sutriko sveikata, nejautė kairės pusės galūnių, teko vartoti raminamuosius vaistus. Teismas atkreipė dėmesį, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.

Tai reiškia, kad, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) paminėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, taip pat ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės, kad 142 dienas pareiškėjas buvo kalinamas neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis, sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad pareiškėjui atsirado tam tikrų neigiamų padarinių.

Kita vertus, įvertinęs pareiškėjo sveikatos istorijos duomenis, teismas nenustatė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jam būtų kilę tokių neigiamų padarinių, kurie būtų negrįžtamai paveikę jo psichinės ir fizinės sveikatos būklę. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo teisės – būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, pažeidimo trukmę (142 dienos), taip pat atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimali mėnesinė alga (ginčui aktualiu laikotarpiu) – 246,18 Eur (850 Lt), 289,62 Eur (1 000 Lt)) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose (2014 m. birželio 4 d. nutartys administracinėse bylose Nr. A442-464/2014, Nr. A442-524/2014, Nr. A442-525/2014), vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas nusprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 850 Eur suma neturtinei žalai atlyginti.

Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl 850 Eur sumą vertino kaip adekvačią dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamoms pasekmėms.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (II t., b. l. 79–85) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. sprendimą ir patenkinti skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad skundą grindė įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-768-580/2013. Faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvavo tie patys asmenys (ABTĮ 58 str.). Teismas, kaip įrodinėjimo subjektas, gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 57 str. 4 d.). Teismas tinkamai neįvertino įrodymų. Teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimas sukėlė nepatogumų, pablogėjo sveikata, buvo padaryta žala. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl įrodinėjimo naštos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-301/2007, 2013 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-176/2013). Buvo pažeista jo teisė apsipirkti, teisė į pasimatymus. Aktualus įsiteisėjęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-1535-365/2013 dėl teisės paskambinti pažeidimo. Suimtojo statusą turėjo nuo 2012 m. rugsėjo 25 d. iki 2013 m. kovo 5 d. Yra baudžiamas už skundų rašymą. Atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją. Siekė, kad būtų panaikinti neteisėtai ir nepagrįstai priimti nutarimai dėl nuobaudų. Neprašo remtis Lietuvos teise, nes ji prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai. Priteistinas didesnis žalos atlyginimas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 92–94) prašo atmesti apeliacinį skundą.

Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, iš esmės pakartodamas atsiliepimo į skundą argumentus, nurodo, kad tam tikras suimtųjų / nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kuris lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą, patirtą kalint Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 25 d. iki 2014 m. kovo 25 d. Reikalavimą priteisti iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo atstovaujamos valstybės po 173,77 Eur (600 Lt) už kiekvieną parą, kai jis buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, neturtinei žalai atlyginti pareiškėjas grindžia nuorodomis į tai, kad buvo kalinamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjas, be kita ko, akcentuoja, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime jam tekę gyvenamojo ploto dydžiai ženkliai skyrėsi nuo Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytų vienam asmeniui tenkančių minimalių gyvenamojo ploto normų. Atsižvelgiant į pareiškėjo teismui nurodytus argumentus (kurie atskleidžia jo teismui paduoto skundo pagrindą), nagrinėjamoje byloje yra būtina išaiškinti pareiškėjo skunde nurodytų ABTĮ 86 straipsnio taikymo požiūriu bylai reikšmingų faktinių aplinkybių buvimo faktą ir (jas nustačius) pateikti jų vertinimą valstybės deliktinės atsakomybės taikymo prasme.

Pasisakydama dėl teisės normų taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pažymi, kad ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl tam tikros valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar tam tikros pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo veiklos neteisėtumą pareiškėjas grindžia nuoroda į Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto (pagal kurį, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m) pažeidimą tuo, kad buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, nebuvo užtikrinta jo teisė apsipirkti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo parduotuvėje, neteisėtai buvo ribojama jo teisė skambinti artimiesiems bei pasimatyti su jais, nepagrįstai jam buvo skiriamos drausminės nuobaudos, netinkamai buvo užtikrinta jo teisė į pasivaikščiojimą.

Pasisakydama dėl byloje esančių įrodymų įvertinimo, kolegija pažymi, kad byloje iš esmės nėra ginčijama pirmosios instancijos teismo nustatyta ir aptarta faktinė aplinkybė, jog bylai aktualiu laikotarpiu pareiškėjas 142 dienas buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo nuolat mažesnis, nei nustatyta 3,6 kv. m norma. Šios faktinės aplinkybės yra pakankamos tam, kad būtų galima konstatuoti, jog pareiškėjui nebuvo užtikrintas paminėtos 3,6 kv. m dydžio gyvenamojo ploto normos laikymasis. Todėl Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto pažeidimo faktas kolegijos pripažintinas nustatytu. Kartu pripažintinas nustatytu ir atsakovo veiksmų neteisėtumo faktas CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme. Pažymėtina, kad tokiam atsakovo veiksmų neteisėtumui konstatuoti neturi reikšmės atsakovo nurodyti argumentai dėl jo kaltės nebuvimo, nes kaltės institutas tokio pobūdžio bylose nėra taikomas (CK 6.271 str. 1 d.). Atsižvelgdama į šio pažeidimo trukmę, kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje situacijoje kartu turi būti konstatuotas ir pareiškėjo atžvilgiu padarytas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio (pagal jį, niekas negali būti kankinamas, su niekuo neturi būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgiamasi, ar jis baudžiamas) nuostatų pažeidimas. Tokio pažeidimo reikšmė nagrinėjamai bylai ir jo sąsaja su pareiškėjo nurodyta (tariamai jo patirta) neturtine žala turi būti nustatomi pagal CK 6.250 straipsnyje nurodytas taisykles.

Pasisakydama dėl pareiškėjo nurodytų Lietuvos higienos normos HN 76:2010 normų ir kitų jo laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygų tariamo pažeidimo, kolegija, patikrinusi byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ir detaliai aptarė kiekvienos iš pareiškėjo nurodytų aplinkybių reikšmingumo bylai klausimą. Kolegija, sutikdama su teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais ir jų nekartodama, pritaria teismo padarytoms išvadoms, kad teisės taikymo ir fakto nustatymo požiūriais pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą dėl to, kad buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, nebuvo užtikrinta jo teisė apsipirkti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo parduotuvėje, neteisėtai buvo ribojama jo teisė skambinti artimiesiems bei pasimatyti su jais, nepagrįstai jam buvo skiriamos drausminės nuobaudos, netinkamai buvo užtikrinta jo teisė į pasivaikščiojimą, negali būti pripažintas pagrįstu.

Pasisakydama dėl CK 6.250 straipsnio taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išsakytus argumentus, pirmiausia sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šios teisės normos (pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos nustatymo) taikymo prasme nagrinėjamai bylai yra aktualūs ir reikšmingi paminėti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto pažeidimai, t. y. aplinkybė, kad pareiškėjas 142 dienas buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo nuolat mažesnis, nei nustatyta 3,6 kv. m norma.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Aiškindama išvardytų nuostatų visumą, kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi paminėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio (kartu ir Konvencijos 3 str.) taikymo bei į konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytiems argumentams, sutinka su teismo padaryta išvada, kad pareiškėjui priteistina 850 Eur dydžio suma teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvati jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisinga.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas teisingu ir pagrįstu. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. Č. (A. Č.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Skirgailė Žalimienė