2021-11-17 Nr. AB-24195-3-61-3-00167-2021-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3092-442/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00167-2021-2

Procesinio sprendimo kategorija 25.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. J. skundą atsakovui Valstybiniam studijų fondui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja G. J. (toliau – ir pareiškėja) pateikė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Valstybinio studijų fondo (toliau – ir Fondas, atsakovas) 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. ESK2-68 „Dėl už studijas sumokėtos kainos kompensavimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir tenkinti pareiškėjos 2020 m. gruodžio 3 d. prašymą, t. y. iš esmės įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjos prašymą iš naujo.

2. Pareiškėja nurodė, kad 2015–2020 metais studijavo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (toliau – ir Universitetas) farmacijos studijose. 2015 m. liepos 24 d. pasirašė sutartį dėl studijų valstybės nefinansuojamoje studijų vietoje. Po ketverių metų studijų pareiškėjai, kaip geriausiai besimokiusiai studentei valstybės nefinansuojamose studijose, buvo pasiūlyta pasirašyti naują sutartį, kurios pagrindu studijos yra apmokamos iš valstybės biudžeto. Pareiškėja 2019 m. rugsėjo 24 d. pasirašė naują sutartį. Nors pareiškėjos studijų statusas pasikeitė, tačiau Universitetas už 2019–2020 studijų metus pareiškėjai nurodė apmokėti susidariusią 3 201,46 Eur sumą už paskutinius studijų metus. Sąskaitos už studijų apmokėjimą buvo išrašytos pirmos sutarties pagrindu, pagal kurią pareiškėja studijavo valstybės nefinansuojamose studijose ir mokėjo už jas pati. Pareiškėja, kaip geriausiai besimokanti studentė, tikėjosi gauti kompensaciją už 2019–2020 studijų metus toje dalyje, kadangi jau buvo sumokėjusi už jas, nors ir tuo pačiu studijavo valstybės finansuojamoje vietoje.

3. Pareiškėja teigė, kad Universitetas 2020 m. lapkričio mėnesi nurodė, jog pareiškėja negalės pretenduoti į kompensaciją, nes pagal 2019 m. sutartį ji laikytina valstybės finansuojamų studijų studente. Pareiškėja, nesutikdama su tokiu sprendimu, 2020 m. gruodžio 3 d. kreipėsi į Fondą, tačiau Fondas Sprendimu atmetė jos prašymą tuo pagrindu, kad pareiškėja studijuoja valstybės finansuojamose studijose. Pareiškėja 2020 m. gruodžio 22 d. pateikė Universitetui pretenziją dėl galimai neteisėtai išrašytų sąskaitų pagal 2015 m. sutartį ir studijų kainos grąžinimo, tačiau Universitetas atsisakė tenkinti jos pretenziją ir nurodė, kad Universitetas yra tik valstybės skiriamų lėšų administratorius, o studijų programą / formą keičiantis valstybės finansuojamas studentas išlaiko studijų krepšelį ir kainų skirtumą teisės aktų nurodytais atvejais susimoka pats. Pareiškėja teigė, kad minėtas teisinis reguliavimas yra taikomas tik keičiant studijų programą / formą, todėl neturėtų būti taikomas jos situacijai, kadangi per visą studijų laikotarpį ji studijavo toje pačioje farmacijos nuolatinių studijų programoje.

4. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad ginčo atveju susidarė netipinė teisinė situacija, kadangi 2019 m. pasirašytoje sutartyje buvo nurodyta, jog studijos yra apmokamos iš valstybės biudžeto, nors tuo pačiu už jas jai teko susimokėti ir tuo pačiu jai nebuvo garantuota teisė į kompensaciją sumokėtai studijų kainai kompensuoti, kadangi pagal studijų rezultatus ji buvo geriausiai besimokanti studentė farmacijos studijų programoje. Sutiko, kad šioje situacijoje jai neturėtų būti taikomas Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 78 straipsnis (Nemokamas aukštasis mokslas gerai besimokantiems studentams), tačiau pagal Įstatymo 79 straipsnį, kaip geriausiais rezultatais baigusiai studentei jai turėtų būti kompensuota suma už sumokėtas studijas. Toje dalyje, kurioje pareiškėja mokėjo už studijas, ji turėjo būti laikoma valstybės nefinansuojamų studijų studente. Nurodė, kad pagal Įstatymo 80 straipsnio 3 dalį studentai, kurie studijuoja valstybės finansuojamoje vietoje, tam tikrais atvejais (kai studijuoja atskirus dalykus ar modulius ar kartoja studijų programos atskirus dalykus) turi apmokėti jiems susidariusias įmokas, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėja nei į vieną iš nurodytų išimčių nepatenka.

5. Pareiškėja tvirtino, kad susidariusi teisinė situacija tiesiogiai nei viename teisės akte nėra aptarta, todėl Universitetas po 2019 m. pasirašytos sutarties neturėjo teisės reikalauti apmokėti už studijas, kadangi pareiškėja buvo valstybės finansuojamoje vietoje ir klausimas dėl studijų kainos apmokėjimo nebūtų kilęs. Iš kitos pusės, Universitetas galimai turėjo teisę reikalauti iš pareiškėjos įmokų už studijas pagal 2015 m. sutartį net ir po 2019 m. pasirašytos sutarties, tačiau tokiu atveju Fondas neturėjo atmesti pareiškėjos prašymo dėl studijų kompensavimo. Pareiškėjos prašymas Fondui pirmiausia buvo grindžiamas lygiateisiškumo argumentu, tačiau dėl šio argumento Fondas Sprendime nepasisakė. Fondas formaliai ir paraidžiui vertino ginčo situaciją, iš esmės Sprendimą priėmė lemiamą reikšmę suteikęs tik 2019 m. sutarties pasirašymo faktui, nors šios sutarties paskirtis ir esmė garantuoti pareiškėjai nemokamą mokslą niekada nebuvo praktiškai įgyvendinti. Fondas turėjo įvertinti aplinkybę, jog už 2019–2020 studijų metus pareiškėja turėjo mokėti pati.

6. Pareiškėja pažymėjo, kad Fondo Sprendime nurodyta, kad pagal Įstatymą teisiškai neįmanoma situacija, kad vienu metu galiotų dvi skirtingos studijų sutartys, todėl Universiteto veiksmai / sandoriai, pareiškėjos teigimu, neatitinka imperatyvių Įstatymo normų. Universitetas neturėjo teisinio pagrindo taikyti 2015 m. sutarties nuostatų ir jos pagrindų išrašinėti sąskaitas už studijas, po to kai buvo pasirašyta 2019 m. sutartis, numačiusi nemokamas studijas.

7. Pareiškėja nurodė, kad Universitetas laikosi pozicijos, jog 2019 m. sutartis pakeitė 2015 m. sutartį, tačiau visiškai nepasisakė, kodėl reikalavo įmokų būtent pagal 2015 m. sutartį, nors ji jau ir negaliojo. 2019 m. sutartis turi visus naujos sutarties elementus: naują pavadinimą, naują sutarties numerį, naujas esmines nuostatas dėl studijų finansavimo. Naujoje sutartyje taip pat nėra išimčių, jog studijos yra dalinai apmokamos iš valstybės biudžeto. Atkreipė dėmesį, kad aukštoji mokykla per 10 dienų nuo Fondo direktoriaus sprendimo pateikia patikslintą sąrašą. Teisės aktuose nustatytas termino prašymams dėl studijų kainos kompensavimo atnaujinimas, jei toks prašymas negalėjo būti pateiktas dėl objektyvių priežasčių. Pareiškėja tokio prašymo pateikti negalėjo, nes Universitetas nebuvo jos įtraukęs į asmenų sąrašą, kurie pretenduoja gauti kompensacijas. Pareiškėjos vidurkis siekė 9,86, todėl ji turėjo būti įrašyta pirmoje vietoje. Tarp bylos dalyvių ginčo dėl aplinkybių, kiek tai susiję su pažymių vidurkiais, nėra.

8. Atsakovas Fondas atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti.

9. Atsakovas nurodė, kad už studijas sumokėtos kainos kompensaciją studentas gali gauti tik tuomet, jei yra tenkinamos visos Įstatymo 79 straipsnio sąlygos: asmuo turi būti pirmosios, antrosios pakopos ar vientisųjų studijų studentas; asmuo turi studijuoti valstybės nefinansuojamoje studijų vietoje; asmuo turi geriausiais studijų rezultatais pabaigti vienerius studijų metus. Nesant bent vienos iš nurodytų sąlygų, kompensacija negali būti skirta. Kitos sąlygos kompensacijai gauti yra įvirtintos Už studijas sumokėtos kainos kompensavimo administravimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. kovo 1 d. nutarimu Nr. 149 „Dėl Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo įgyvendinimo“ (toliau – ir Aprašas). Pagal Aprašo 14 punktą Fondo valdyba kiekvienais kalendoriniais metais nustato bendrą asmenų, kuriems gali būti kompensuojama už studijas sumokėta kaina, skaičių, šių asmenų skaičių kiekvienoje aukštojoje mokykloje ir skaičių pagal konkrečią kiekvienos aukštosios mokyklos studijų kryptį. Pagal Fondo 2020 m. spalio 28 d. nutarimą Nr. VN-20 studijų kryptyje, kuriai priklausė pareiškėja (Farmacija (B200), aukštoji mokykla Fondui galėjo pasiūlyti du už studijas sumokėtos kainos kompensacijos gavėjus. Pareiškėja į aukštosios mokyklos atsiųstą sąrašą nebuvo įtraukta, Fondas jai kompensacijos neskyrė.

10. Atsakovas pažymėjo, kad Universiteto atstovė kreipėsi į Fondą jau po sąrašo pateikimo, nurodė, jog pareiškėja studijavo valstybės finansuojamose studijose, tačiau mokėjo studijų kainos skirtumą. Fondas paaiškino, kad valstybės finansuojamoje vietoje studijavę studentai už studijas sumokėtos kainos kompensacijos gauti negali, nes neatitinka Įstatymo 79 straipsnyje nustatytų sąlygų. Atvejų, kad asmuo tuo pačiu metu būtų priskirtas abiem grupėms (kaip valstybės finansuojamo ar kaip valstybės nefinansuojamo studento) Įstatymas nenumato. Vien faktinis įmokų aukštajai mokyklai mokėjimas teisės į kompensaciją negarantuoja, asmuo turi turėti atitinkamą valstybės nefinansuojamo studento statusą. Be to, tiek nagrinėdamas Universiteto atstovės užklausą ir į ją atsakydamas, tiek priimdamas skundžiamą Sprendimą, Fondas laikėsi teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Tokio pobūdžio situacijose Fondas privalo užtikrinti, kad kompensacijos būtų skiriamos tik tiems studentams, kurie atitinka nustatytus reikalavimus. Atitiktis nustatytiems reikalavimams yra vertinama pagal studijų proceso metu studento ir aukštosios mokyklos sudarytus dokumentus ir juose nurodytą informaciją.

11. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad buvo padaryta teisinga ir pagrįsta išvada, jog nuo 2019 m. rugsėjo 24 d. viena sutartis pakeitė kitą, pareiškėjos statusas pasikeitė – ji tapo valstybės finansuojamų studijų studentė. Fondas, atsižvelgdamas į pareiškėjos pateiktas studijų sutartis ir Įstatymo nuostatas, jos situaciją traktavo būtent kaip studijų finansavimo pasikeitimą – perėjimą iš valstybės nefinansuojamos į valstybės finansuojamą studijų vietą. Todėl pasikeitus pareiškėjos statusui, ji nebeatitiko Įstatyme nustatyto reikalavimo studijuoti valstybės nefinansuojamoje vietoje ir prarado teisę pretenduoti į už studijas sumokėtos kainos kompensaciją. Fondas nėra įgaliotas aiškinti Įstatymo nuostatų, vis dėl to, būtent aiškus valstybės finansuojamų ir valstybės nefinansuojamų studentų ir jų finansavimo sąlygų atskyrimas Įstatyme užtikrina studentų lygiateisiškumą. Lygiateisiškumas nagrinėjamoje situacijoje turėtų būti vertinamas kaip visiems valstybės finansuojamiems studentams jų grupėje turėtų būti sudaromos vienodos sąlygos, lygiai taip pat vienodos sąlygos turėtų būti sudaromos ir visiems valstybės nefinansuojamiems studentams ir būtent tik jų grupėje. Studentai neturėtų būti lyginami tarp grupių, kadangi jų statuso ir finansavimo skirtumus apibrėžia Įstatymas. Kompensacija už sumokėtas studijas yra skiriama tik valstybės nefinansuojamoje vietoje studijuojantiems studentams. Priešingu atveju, valstybės nefinansuojami studentai apskirtai nebūtų remiami ir skatinami, kad ir kokių gerų studijų rezultatų pasiektų.

12. Atsakovas pažymi, kad pareiškėja pasirašydama 2019 m. sutartį nežinojo, jog praras teisę gauti kompensaciją, tokios situacijos būtų buvę galima išvengti, jei studentai dar prieš pasirašymą būtų teisingai informuojami apie už studijas sumokėtos kainos kompensavimo sąlygas. Kainų kompensavimo procesas už sumokėtas studijas vykdomas nuo 2011 m., esminė kompensavimo sąlyga – studijos valstybės nefinansuojamoje studijų vietoje – niekada nebuvo pasikeitusi. Nors pareiškėja nurodė, kad prieš pasirašydama valstybės finansuojamų studijų sutartį buvo galimai suklaidinta, tačiau tai pareiškėjos studijų finansavimo pobūdžio nepatvirtina. Kompensacijos skiriamos ne didesniam nei Fondo valdybos nustatytam studentų skaičiui kiekvienoje studijų kryptyje, skaičiai negali būti keičiami, kadangi jie nustatomi bendrai visos Lietuvos mastu ir proporcingai paskirstomi aukštosioms mokykloms. Pasitaiko atveju, kada pateikti asmenys neatitinka kriterijų kompensacijai gauti ir yra išbraukiami iš sąrašo, tačiau šiuo atveju abiem studijų krypties B200 Farmacija studentams kompensacijos jau buvo išmokėtos. Fondas palaikė pareiškėjos poziciją, kad pasirašiusi valstybės finansuojamų studijų sutartį, ji įmokų aukštajai mokyklai mokėti neturėjo, o nauja pasirašyta studijų sutartis pakeitė ankstesnę.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. kovo 23 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

14. Teismas nustatė, kad 2017 m. liepos 24 d. buvo sudaryta studijų sutartis Nr. 15-FF-22, pagal kurią pareiškėja priimta į Farmacijos vientisųjų, nuolatinių studijų programos (601B20001) I kursą. Studijų sutarties 13 punkte nustatyta, kad studijų kaina I–IV kursuose už semestrą yra 1 230 Eur, o V kurse už semestrą – 1 725 Eur. Pareiškėja buvo priimta studijuoti į valstybės nefinansuojamas studijas. Pareiškėja, kaip viena iš geriausiai besimokančių studentų, 2019 m. rugsėjo 24 d. sudarė naują studijų sutartį Nr. 19-FF-3, pagal kurią pareiškėja iš valstybės nefinansuojamų studijų perėjo į valstybės finansuojamas studijas.

Universitetas 2019 m. rugsėjo 27 d. pareiškėjai pateikė PVM sąskaitą faktūrą, kurioje nurodyta iki 2019 m. spalio 25 d. sumokėti 1 600,73 Eur susidariusi studijų skirtumą už 2019–2020 metų rudens semestrą. Pareiškėja nurodytą sumą sumokėjo. Be to, nustatyta, kad už pavasario semestrą pareiškėja taip pat turėjo sumokėti. Pareiškėja 2020 m. gruodžio 3 d. Fondui pateikė prašymą „Dėl sprendimo pakeisti sąrašą asmenų, kuriems siūloma kompensuoti už studijas sumokėtą kainą, ir termino pateikti prašymui už studijas sumokėtos kainos kompensacijai atnaujinimo“, nurodydama, kad teisę pretenduoti į kompensaciją prarado pasirašiusi sutartį dėl valstybės finansuojamos studijų vietos, nors ir pabaigė mokslo metus aukščiausiu pažymių vidurkiu tarp farmacijos studentų, ir turėjo atitikti kitus kriterijus kompensacijai už sumokėtas studijas gauti.

Išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą, Fondas 2020 m. gruodžio 22 d. priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo pareiškėjos prašymo netenkino ir nurodė, kad pareiškėja neatitinka Įstatyme nustatytų reikalavimų gauti kompensaciją už sumokėtas studijas. Nesutikdama su tokiu Fondo atsakymu, pareiškėja 2020 m. gruodžio 22 d. kreipėsi į Universitetą su pretenzija „Dėl studijų kainos grąžinimo“. Pretenzijoje nurodė, kad jai buvo išrašytos PVM sąsakaitos faktūros jau negaliojančios 2015 m. studijų sutarties pagrindu. Minėtos sąskaitos faktūros galėjo būti išrašytos tik naujos 2019 m. studijų sutarties pagrindu, tačiau pagal pastarąją sutartį ji studijavo valstybės finansuojamose studijose ir už studijas neturėjo mokėti.

Universitetas, atsakydamas 2021 m. sausio 8 d. netenkino pareiškėjos pretenzijos ir nurodė, kad išrašant PVM sąskaitą faktūrą buvo įrašytas 2015 m. studijų sutarties numeris, kad būtų lengvesnis atsekamumas, be kita ko, pabrėžė, kad 2015 m. sudaryta studijų sutartis nėra nutraukta ar pasibaigusi, ji pakeista, pasirašius 2019 m. rugsėjo 24 d. studijų sutartį. Akcentavo, kad per rotacijos procedūrą atsilaisvinusią valstybės finansuojamą studijų vietą užėmus pareiškėjai, ji gavo nepilną studijų „krepšelį“ iš studento, kuris neteko valstybės finansuojamos vietos.

Be to, pareiškėja neatitiko Įstatyme nustatų sąlygų, nes studijavo valstybės finansuojamose studijose.

15. Teismas, akcentuodamas Įstatymo 78 straipsnio 5 dalyje, 79 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reglamentavimą, nurodė, kad nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, jog pareiškėjai, kaip geriausiai besimokančiai studentei, buvo pasiūlyta pereiti iš valstybės nefinansuojamos vietos į valstybės finansuojamą, kadangi tuo laikotarpiu atsilaisvino laisva vieta, kitam studentui netekus valstybės finansuojamos vietos. Pareiškėja 2019 m. rugsėjo 24 d. pasirašė naują studijų sutartį Nr. 19-FF-3, pagal kurią jos studijos buvo apmokamos iš valstybės biudžeto. Pareiškėjai sužinojus, kad valstybė apmokės tik dalį sumos už 2019–2020 studijų metus, ji kreipėsi į Fondą dėl sumokėtos sumos už studijas kompensavimo.

16. Teismas, apžvelgęs Aprašo 6.1.1 papunktyje, 7 ir 14 punktuose įtvirtintą reglamentavimą, vertino, kad Universitetas Fondui pateikia sąrašą, atitinkamai įtraukiant ne daugiau asmenų, nei Fondo valdybos nustatytas asmenų, kuriems gali būti kompensuojama už studijas sumokėta kaina, skaičius. 2020 m. lapkričio 12 d. Universitetas Fondui pateikė studentų sąrašą (studijuojančių valstybės nefinansuojamoje vietoje), kuriems nuspręsta kompensuoti už studijas sumokėtas lėšas. Studijų kryptyje Farmacija (B200) aukštoji mokykla nurodė maksimalų kompensacijų gavėjų skaičių – 2. Kadangi pareiškėja 2019–2020 metais studijavo valstybės finansuojamoje vietoje, todėl į aukštosios mokyklos atsiųstą sąrašą nebuvo įtraukta, Fondas jai kompensacijos neskyrė. Universiteto atstovė prašymą dėl studijų kompensavimo Fondui pateikė 2020 m. lapkričio 23 d., t. y. jau po sąrašo pateikimo. Nagrinėjamu atveju Fondas pagrįstai ir teisėtai atsisakė pareiškėjai skirti kompensaciją už sumokėtas studijas, kadangi studentai, studijavę valstybės finansuojamoje vietoje, kompensacijos už sumokėtas studijas gauti negali, nes neatitinka Įstatyme 79 straipsnyje nustatyto kriterijaus – studijuoti valstybės nefinansuojamoje studijų vietoje.

17. Teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą bei konstitucinio lygiateisiškumo principo turinį, darė išvadą, jog Fondas pagrįstai traktavo, kad visiems studentams turi būti sudaromos vienodos sąlygos, tačiau būtent atsižvelgiant į tai, kokioje grupėje jie yra ar valstybės finansuojamoje, ar valstybės nefinansuojamoje (kitaip tariant, ar tarp studentų teisiniu požiūriu iš esmės egzistuoja tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumai, jog toks nevienodas traktavimas gali būti objektyviai pateisinamas). Be to, studentai neturėtų būti lyginami tarp minėtų grupių (valstybės finansuojamų ar valstybės nefinansuojamų studijų studentų), kadangi jų statuso ir finansavimo skirtumus apibrėžia Įstatymas. Valstybės finansuojamų studentų įtraukimas į Fondui teikiamų studentų sąrašą nebūtų objektyviai pateisinamas ir akivaizdžiai nederėtų su lygiateisiškumo principu, kadangi tokiu atveju valstybės nefinansuojamiems studentams praktiškai neliktų galimybės pretenduoti į kompensaciją už sumokėtas studijas. Teismas atkreipė dėmesį, kad Fondas kompensacijas skiria tik valstybės nefinasuojamoje vietoje studijuojanties asmenims, todėl įtraukus į šį sąrašą ir valstybės finansuojamus studentus neliktų šios kompensavimo tvarkos prasmės.

18. Teismas vertino, kad Fondas, priimdamas Sprendimą pareiškėjai nekompensuoti sumos už 2019–2020 studijų metus, tinkamai vykdė jam Įstatymo ir Aprašo nustatytas pareigas, laikėsi procedūrinių reikalavimų, priimdamas skundžiamą Sprendimą veikė savo kompetencijos ribose.

19. Teismas, netenkinęs pagrindinio skundo reikalavimo dėl Sprendimo panaikinimo, atmetė ir išvęstinį reikalavimą dėl atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus bei prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų pareiškėjai atlyginimo.

III. 20. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 23 d. sprendimą ir skundo reikalavimus tenkinti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

21. Pareiškėja, akcentuodama ginčui aktualias faktines aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, atkreipdama dėmesį į pirmosios instancijos teismo sprendimo netikslumus nustatant faktines aplinkybes, vertina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės neatskleidė ginčo esmės, t. y. neatsakė, ar pareiškėjai priklauso materialinė subjektinė teisė į studijų kainos kompensaciją, nepateikė vertinimo dėl argumentų, susijusių su imperatyviu Įstatymo normų pažeidimu, todėl teismo sprendimas, pareiškėjos teigimu, pripažintinas nepagrįstu ir be motyvų.

22. Pareiškėja nurodo, kad teismas nepasisakė dėl esminių aplinkybių, jog pareiškėja savarankiškai mokėjo norminę studijų kainą ir Universitetas pareiškėjai 2019–2020 studijų laikotarpiu taikė valstybės nefinansuojamo studento teisinį statusą, kuris gerai besimokančiam studentui suteikia teisę pretenduoti į norminės studijų kainos kompensaciją (Įstatymo 79 str.). Byloje įrodyta, jog Universitetas 2015 m. sutarties nuostatas taikė nepertraukiamai. Būtent šios sutarties pagrindu universitetas išrašė PVM sąskaitas faktūras, kurias pareiškėja apmokėjo.

23. Pareiškėja pažymi, kad kriterijus, dėl kurio byloje kilo ginčas – teisę į studijų įmokų kompensavimą turi tik mokamose studijų vietose studijuojantys studentai –, tiesiogiai seka iš teisinio reglamentavimo esmės. Teisė į studijų įmokų kompensavimą aktuali tik tiems studentams, kurie patys moka norminę studijų kainą. Tuo tarpu studentams, už kuriuos moka valstybė, tokia teisė Įstatyme nenumatyta, nes jie objektyviai nepatiria jokių finansinių išlaidų. Ginčo atveju susidarė situacija, kuriai išspręsti reikalinga atsakyti, kaip turėtų būti sprendžiamas atvejis, kai dalį norminės studijų kainos sumoka studentas, o dalį valstybė.

24. Pareiškėja paaiškina, kad 2009 m. aukštojo mokslo reforma panaikino teisinį reglamentavimą, pagal kurį egzistavo valstybės dalinai finansuojamos studijų vietos. 2009 m. gegužės 12 d. įsigaliojus Įstatymui, studentai gali stoti alternatyviai arba į mokamą arba nemokamą studijų vietą. Dėl sisteminių spragų ar klaidų Universitetui administruojant studijų krepšelius, ginčo atveju susiklostė situacija, kuri teisės aktuose nėra aptarta. Pareiškėja pateikė teismui įrodymus, kad savarankiškai sumokėjo didžiąją dalį norminės studijų kainos. Pareiškėja neatitinka nei valstybės visiškai finansuojamo, nei valstybės nefinansuojamo studento teisinio statuso. Todėl atitinkamai svarbu atsakyti, ar ji turi teisę į norminės studijų kainos kompensaciją toje dalyje, kurioje savarankiškai sumokėjo už studijas. Pareiškėjai, kaip gerai besimokančiai studentei, nebuvo garantuotas nemokamas aukštasis mokslas (Įstatymo 78 str. bei 2019 m. sutarties 3 dalis: Studijos yra visiškai apmokamos valstybės biudžeto), kita vertus, pareiškėjai, kaip gerai besimokančiai studentei, nebuvo garantuota teisė į kompensaciją (Įstatymo 79 str.). Galutiniame rezultate pareiškėjai, kaip gerai besimokiusiai studentei, nebuvo įgyvendintos nei teisė į nemokamą mokslą, nei teisė į sumokėtos studijų kainos kompensaciją.

25. Pareiškėjos vertinimu, teisė į kompensaciją yra nustatyta savarankiškai už studijas mokantiems studentams, bet ne daugiau nei norminė studijų kaina ir ne daugiau nei buvo sumokėta (79 str. 1 d.). Nei Įstatyme, nei Apraše ginčo atveju susidariusi teisinė situacija tiesiogiai nėra aptarta. Ši teisės spraga turėjo būti išspręsta taikant galimas alternatyvas: Universitetas neturėjo teisės reikalauti įmokų pagal 2015 m. sutartį, po to kai buvo pasirašyta 2019 m. sutartis, numačiusi visiškai nemokamas studijas; Universitetas turėjo teisę reikalauti įmokų už studijas pagal 2015 m. sutartį net ir po 2019 m. sutarties pasirašymo, o neteisus yra Fondas, kuris nepagrįstai atmetė prašymą dėl teisės į studijų kainos kompensavimo. Kadangi pareiškėjai nebuvo užtikrintos teisės pagal nurodytas alternatyvas, teismas turėjo pagrindą konstatuoti akivaizdų pareiškėjos teisių pažeidimą.

26. Pareiškėja akcentuoja, kad teismas iš esmės sprendimą priėmė lemiamą reikšmę suteikęs 2019 m. sutarties pasirašymo faktui, nors šios sutarties paskirtis ir esmė garantuoti pareiškėjai nemokamą mokslą niekada nebuvo praktiškai įgyvendinti (Įstatymo 78 str., 85 str. 5 d.). Teismas neatsižvelgė į tai, kad valstybės visiškai finansuojamos studentės teisinis statusas pareiškėjai iš principo nebuvo pritaikytas, į tai, jog pareiškėja savarankiškai mokėjo už studijas, o Universitetas reikalavo įmokų būtent pagal 2015 m. sutarties nuostatas. Nagrinėjamu atveju buvo taikomi du nesuderinami teisiniai statusai – formaliai buvo pasirašyta 2019 m. rugsėjo 24 d. sutartis, pagal kurią pareiškėja lyg ir turėjo patekti į valstybės visiškai finansuojamų studentų grupę, tačiau į ją nepateko, nes sumokėjo daugiau nei 91 proc. norminės metinės studijų kainos. Įvertinus sumokėtų įmokų proporciją, darytina išvada, jog pareiškėjos teisinis statusas yra ženkliai artimesnis valstybės nefinansuojamų studentų grupei. Šią aplinkybę patvirtina tai, jog 2020 m. Universitetas įmokų reikalavo ne 2019 m., o būtent pirminės 2015 m. sutarties pagrindu. Tarp pareiškėjos ir kitų studentų, kurie mokėjo už studijas ir turėjo teisę pretenduoti į kompensaciją, nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kurie objektyviai pateisintų skirtingą teisinį traktavimą.

27. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad skundu nesiekė, kad byloje būtų atliktas valstybės finansuojamų ir valstybės nefinansuojamų studentų vertinimas lygiateisiškumo aspektu. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja nepateko nei į vieną minėtą grupę, teismas turėjo įvertinti ginčo situacijos specifiškumą, pasireiškusį pareiškėjos faktiniu mokėjimu už studijas ir Universiteto nepertraukiamai taikyta 2015 m. sutartimi. Pareiškėja, sumokėjusi už studijas 3 201,46 Eur, nepagrįstai teismo buvo priskirta studentams, kurie apskritai už studijas nemokėjo. Toks aiškinimas neatitinka realios situacijos ir prieštarauja teisingumo principui.

28. Pareiškėjos vertinimu, ginčo situacija susidarė dėl galimai pažeistų imperatyvių Įstatymo normų, kam pritarė ir Fondas. Universitetas pareiškėjos atžvilgiu taikė 2015 m. ir 2019 m. sutartis vienu metu, t. y. taikė du vienas su kitu nesuderinamus teisinius statusus. Tokie Universiteto veiksmai prieštarauja Įstatymo normoms: imperatyvui, kad vienu metu negali galioti (būti taikomos) dvi skirtingos studijų sutartys toje pačioje studijų programoje ir tame pačiame kurse bei studijų semestre; imperatyvui, kad asmenys, studijuojantys valstybės finansuojamoje studijų vietoje, valstybinei aukštajai mokyklai neturi mokėti jokių tiesiogiai su studijų programos įgyvendinimu susijusių įmokų, išskyrus konkrečius atvejus (Įstatymo 85 str. 5 d.). Universitetui netinkamai administruojant pareiškėjos studijų krepšelį, teismas turėjo konstatuoti niekinio sandorio faktą ir taikyti restituciją, grąžinant pareiškėjai sumokėtą 3 201,46 įmoką už studijas (CK 1.78 str. 5 d., 1.80 str. 2 d., 6.157 str. 1 d.).

29. Pareiškėja pabrėžia, kad Universiteto pozicija byloje yra prieštaringa, nes, viena vertus, Universitetas laikosi pozicijos, kad 2019 m. sutartis pakeitė 2015 m. sutartį, tačiau reikalavo įmokų būtent pagal 2015 m. sutartį. Be to, Universiteto akcentuojamas aprašas byloje netaikytinas, nes jis taikomas tik jei valstybės finansuojamas studentas keičia studijų programą / formą. Nei studijų programos, nei studijų formos per visą savo studijų laikotarpį (2015– 2020 m.) pareiškėja nekeitė, studijavo toje pačioje farmacijos nuolatinės formos studijų programoje.

30. Pareiškėja nurodo, kad susirašinėjo su Fondo direktoriumi ir yra patikinta, jog teismui pripažinus pareiškėjos teisę į kompensaciją, procedūriniai klausimai bus geranoriškai išspręsti. Jei teismas vertintų, kad pareiškėja neturi teisės į kompensaciją, turėtų būti išspręstas ir pripažintas neteisėtu Universiteto PVM sąskaitų faktūrų įrašymas, 2015 m. ir 2019 m. sutarčių vienalaikis taikymas bei reikalavimas pareiškėjai mokėti studijų įmokas už 2019–2020 mokslo metus. Šiuo atveju pareiškėjos teisių pažeidimas būtų ištaisytas pritaikius restituciją – Universitetui grąžinus sumokėtas įmokas.

31. Atsakovas Fondas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą toje dalyje, kur nustatyta, kad Fondas, priimdamas sprendimą pareiškėjai nekompensuoti sumos už 2019–2020 studijų metus, tinkamai vykdė jam Įstatymo ir Aprašo nustatytas pareigas, laikėsi procedūrinių reikalavimų bei veikė savo kompetencijos ribose, o klausimą dėl pareiškėjos ir Universiteto sudarytų studijų sutarčių atitikties imperatyvioms teisės aktų nuostatoms spręsti teismo nuožiūra.

32. Atsakovas akcentuoja, kad už studijas sumokėtos kainos kompensaciją studentas gali gauti tik tuomet, jei yra tenkinamos visos sąlygos, t. y. jų visuma, įtvirtinta Įstatymo 79 straipsnyje. Nagrinėjamu atveju Fondas atsisakė pareiškėjai skirti už studijas sumokėtos kainos kompensaciją būtent dėl to, kad pagal aukštosios mokyklos patvirtinimą ir byloje pateiktus dokumentus tais studijų metais, už kuriuos prašoma skirti kompensaciją, pareiškėja aukštojoje mokykloje studijavo / užėmė valstybės finansuojamą studijų vietą. Įstatymo 76 straipsnyje aiškiai atskiriamos dvi studentų grupės – valstybės finansuojamų ir valstybės nefinansuojamų. Šios grupės atskiriamos ir kituose Įstatymo straipsniuose (77, 78 ir 79 str., 83 str. 5 ir 6 d). Studentų, sudariusių valstybės finansuojamų studijų sutartis, traktavimas kaip valstybės nefinansuojamų studentų, neatitiktų Įstatymo nuostatų.

33. Fondas, Įstatymo 61 straipsnio 2 dalies kontekste vertindamas, kokioje vietoje asmuo studijuoja (valstybės finansuojamoje ar nefinansuojamoje) ir ar gali gauti kompensaciją, vadovaujasi būtent studento ir aukštosios mokyklos sudarytos studijų sutarties nuostatomis. Byloje nustatyta, kad

2019 m. rugsėjo 24 d. buvo sudaryta nauja studijų sutartis Nr. 19-FF-3, pagal kurią pareiškėja iš valstybės nefinansuojamų studijų perėjo į valstybės finansuojamas studijas. Būtent perėjimas į valstybės finansuojamas studijas ir nulėmė teismo vertinimą, kad studentė turėjo valstybės finansuojamo studento statusą ir todėl į kompensaciją pretenduoti negalėjo. Teismo sprendimas aptariamu aspektu yra pagrįstas ir motyvuotas.

34. Atsakovas pažymi, kad net ir dalinai valstybės finansuojamų studentų statusą turėję studentai praktikoje laikomi studijavusiais valstybės finansuojamoje studijų vietoje. Daugelyje Fondo administruojamų sričių taikomas Įstatymo 80 straipsnis, kuriame teisė gauti atitinkamą paramą priklauso ir nuo to, ar asmuo anksčiau yra gavęs valstybės finansavimą studijoms. Pagal susiformavusią praktiką paaiškėjus, kad studentas tam tikrą laikotarpį studijavo dalinai valstybės finansuojamoje studijų vietoje, visas jo studijuotas laikotarpis taip pat vertinamas kaip valstybės finansuojamų studijų laikotarpis, nes atliekant sumokėtos ir valstybės finansuotos studijų kainos dalies proporcijų vertinimą, kai tai nėra numatyta įstatyme, nebūtų užtikrintas asmenų lygybės prieš įstatymą principas, kadangi nebūtų aiški riba, kokią dalį studijų kainos mokėjęs studentas būtų laikomas valstybės finansuojamu, o kokią dalį – valstybės nefinansuojamu. Taigi, nors studento studijas valstybė buvo apmokėjusi ne visa apimtimi, tačiau ir dalinis valstybės finansavimas studijoms laikomas valstybės finansavimu studijoms.

35. Atsakovas pabrėžia, jog jo atsiliepime į skundą pateikti argumentai lygiateisiškumo aspektu susieti būtent su ginčo situacija. Pripažinimas, kad teisė į studijų kainos kompensavimą nepriklauso nuo pasirašyta studijų sutartimi studentui suteikto statuso, o priklauso nuo įmokų mokėjimo fakto, iškreiptų lygiateisiškumo principo turinį. Fondas analogiškas situacijas turėtų taikyti vienodai visų studentų atžvilgiu, t. y. skirdamas už studijas sumokėtos kainos kompensacijas ir valstybės finansuojamų studijų sutartis pasirašiusiems studentams.

36. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad klausimas dėl pareiškėjos sudarytų sutarčių galiojimo ir teisėtumo yra aktualus pareiškėjai. Fondas, analizuodamas pareiškėjos situaciją ir vertindamas pateiktus dokumentus, priėjo prie išvados, kad nauja pasirašyta valstybės finansuojamų studijų sutartis pakeitė ankstesnę valstybės nefinansuojamų studijų sutartį, todėl kompensacija negali būti paskirta.

37. Atsakovas pabrėžia, kad teisingas ir tinkamas ginčo situacijos įvertinimas, sudarantis pagrindą ir Fondo sprendimams analogiškose situacijose ateityje, yra teismo prerogatyva, todėl Fondo susirašinėjimas su pareiškėja negali būti vertinamas kaip Fondo pozicijos pareiškėjos atžvilgiu atsisakymas ar pakeitimas. Fondas ir toliau laikosi pozicijos, kad valstybės finansuojamoje studijų vietoje studijavusiai pareiškėjai už studijas sumokėtos kainos kompensacija negalėjo būti paskirta.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 38. Byloje kilęs ginčas dėl Sprendimo, kuriuo Fondas atsisakė pareiškėjai išmokėti kompensaciją už 2019–2020 m. sumokėtą studijų kainą, teisėtumo bei pagrįstumo.

39. Pareiškėja ir Lietuvos sveikatos mokslų universitetas sudarė 2017 m. liepos 24 d. studijų sutartį Nr. 15-FF-22, pagal kurią pareiškėja priimta į Farmacijos vientisųjų, nuolatinių studijų programos (601B20001) I kursą. Studijų sutarties 13 punkte nustatyta, kad studijų kaina I-IV kursuose už semestrą yra 1 230 Eur, o V kurse už semestrą – 1 725 Eur. Pareiškėja buvo priimta studijuoti į valstybės nefinansuojamas studijas.

40. Pareiškėja ir Lietuvos sveikatos mokslų universitetas sudarė naują studijų sutartį Nr. 19-FF-3, kuri buvo pasirašyta 2019 m. rugsėjo 24 d. Minėta sutartimi šalys, be kita ko, susitarė, kad sutartis sudaroma visam studijų laikotarpiui (1 p.), kad studijos yra visiškai apmokamos valstybės biudžeto lėšomis (3 p.), kad sutartis įsigalioja nuo tos dienos, kai ją pasirašo abi šalys (16 p.).

41. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas 2019 m. rugsėjo 27 d. pareiškėjai pateikė PVM sąskaitą faktūrą, kurioje nurodyta iki 2019 m. spalio 25 d. sumokėti 1 600,73 Eur susidariusį studijų skirtumą už 2019–2020 metų rudens semestrą. Pareiškėja nurodytą sumą sumokėjo.

42. Pareiškėja 2020 m. gruodžio 3 d. Fondui pateikė prašymą, kuriame prašė priimti sprendimą pakeisti asmenų, kuriems siūloma kompensuoti už studijas sumokėtą kainą, sąrašą ir ją įtraukti į nurodytą sąrašą; atnaujinti terminą pateikti prašymą už studijas sumokėtos kainos kompensacijai.

43. Išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą, Fondas 2020 m. gruodžio 22 d. priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo pareiškėjos prašymo netenkino ir nurodė, jog pareiškėja neatitinka Įstatyme nustatytų reikalavimų gauti kompensaciją už sumokėtas studijas.

44. Įstatymo 79 straipsnio 1 dalis nustato, kad Vyriausybės nustatyta tvarka ir dydžiu daliai valstybės nefinansuojamose trumposios, pirmosios ir antrosios pakopų ar vientisųjų studijų vietose geriausiais rezultatais studijų metus baigusių asmenų kiekvienais metais kompensuojama per atitinkamą laikotarpį sumokėta studijų kaina (studijų kainos dalis, ne didesnė kaip norminė studijų kaina). Asmenų, kuriems kompensuojama studijų kaina (studijų kainos dalis, ne didesnė kaip norminė studijų kaina), skaičius pagal konkrečią aukštosios mokyklos studijų kryptį nustatomas šio straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Valstybės nefinansuojamose studijų vietose geriausiai studijų metus baigusių asmenų eilės pagal studijų kryptis sudaromos aukštosios mokyklos nustatyta tvarka.

45. Pagal šias Įstatymo nuostatas studijų kaina yra kompensuojama tik asmenims, kurie studijuoja valstybės nefinansuojamose trumposios, pirmosios ir antrosios pakopų ar vientisųjų studijų vietose.

46. Įstatymo 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad studento ir aukštosios mokyklos santykiai įforminami studijų sutartimi.

47. Pagal minėtą studijų sutartį Nr. 19-FF-3 pareiškėja 2019 metais pradėjo studijuoti valstybės finansuojamoje vietoje, t. y. neatitiko kriterijų, nustatytų asmenims, kuriems gali būti kompensuojama per atitinkamą laikotarpį sumokėta studijų kaina (studijų kainos dalis, ne didesnė kaip norminė studijų kaina). Todėl atsakovas pagrįstai ginčijamu Sprendimu netenkino pareiškėjos prašymo.

48. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėjo pagrįstą išvadą, jog Fondo Sprendimas yra teisėtas, o jį naikinti nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija pritaria skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytiems motyvams, kuriais remiantis grindžiama minėta išvada. Pareiškėja apeliaciniame skunde aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas iš esmės nenurodė, todėl teisėjų kolegija detaliau dėl minėtų aplinkybių nepasisako.

49. Pažymėtina ir tai, jog aplinkybės, susijusios su pareiškėjos ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto 2019 m. rugsėjo 24 d. sudarytos studijų sutarties Nr. 19-FF-3 vykdymu, bei aplinkybės dėl pareiškėjos sumokėtų sumų už mokslą po šios sutarties sudarymo, nėra reikšmingos nagrinėjamam ginčui, todėl teisėjų kolegija jų nevertina.

50. Nepanaikinus ginčijamo administracinio sprendimo, negali būti tenkinamas ir pareiškėjos skundo, paduoto pirmosios instancijos teismui, reikalavimas dėl atsakovo įpareigojimo pareiškėjos prašymą išnagrinėti iš naujo.

51. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, naikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

52. Atmetus apeliacinį skundą, pareiškėja neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos G. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė