2015-12-01 Nr. BB-4861-1-30-9-00575-2013-6 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-499-677/2015

Teisminio proceso Nr. 1-30-9-00575-2013-6 Procesinio sprendimo kategorijos: (S)

1.2.14.5.1;

1.2.29.1

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Rimos Ažubalytės, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. B. ir A. Č. gynėjo advokato Mindaugo Martinaičio kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 2 d. nutarties.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiu R. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį 6500 Lt, t. y. 1882 Eur, (50 MGL) dydžio bauda, pagal 300 straipsnio 1 dalį 3900 Lt, t. y. 1129 Eur, (30 MGL) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, šias bausmes subendrinus jas apimant, paskirta galutinė bausmė 6500 Lt, t. y. 1882 Eur, (50 MGL) dydžio bauda, ją sumokant per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

A. Č. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį 6500 Lt, t. y. 1882 Eur, (50 MGL) dydžio bauda, pagal 300 straipsnio 1 dalį 3900 Lt, t. y. 1129 Eur, (30 MGL) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, šias bausmes subendrinus jas apimant, paskirta galutinė bausmė 6500 Lt, t. y. 1882 Eur, (50 MGL) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Priteista solidariai iš R. B. ir A. Č. 7450,34 Lt (2157,77 Eur) AAS „Gjensidige Baltic“ ir 3412,20 Lt (988,24 Eur) „Ergo Insurance SE“ turtinei žalai atlyginti.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 2 d. nutartimi nuteistųjų R. B. ir A. Č. gynėjo advokato Mindaugo Martinaičio apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

R. B. ir A. Č. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, suklastojo tikrą dokumentą, jį panaudojo ir apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą: R. B. ir A. Č. 2013 m. liepos 25 d., tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, turėdami tikslą apgaule inscenizuodami eismo įvykį draudimo išmokoms gauti, užpildė eismo įvykio deklaraciją, kurioje įrašė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad 2013 m. liepos 25 d., apie 00.30 val., Klaipėdos rajone, Šernų gatvėje įvyko eismo įvykis, kurio metu į A. Č. vairuojamą automobilį „Peugeot 607“ (duomenys neskelbtini), važiavusį pagrindine gatve, atsitrenkė iš šalutinio kelio važiavęs R. B. vairuojamas D. K. priklausantis automobilis „Chrysler PT Cruiser“ (duomenys neskelbtini), tačiau 2014 m. kovo 27 d. specialisto išvada Nr. 11K-279(13) paneigia tas aplinkybes. 2013 m. liepos 29 d. šią suklastotą deklaraciją A. Č. pateikė „Ergo Insurance SE“ Lietuvos filialui, nurodydamas, kad eismo įvykio metu buvo sugadintas jo automobilis, ir prašydamas išmokėti draudimo išmoką pagal įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį LT ACA 6326146, o R. B. 2013 m. liepos 25 d. šią suklastotą deklaraciją pateikė AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialui, nurodydamas, kad eismo įvykio metu buvo sugadintas D. K. priklausantis automobilis, ir prašydamas išmokėti draudimo išmoką pagal transporto priemonių savanoriškojo draudimo sutartį Nr. 181832, pinigus pervedant į D. K. banko sąskaitą. 2013 m. rugpjūčio 1 d. bendrovė AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialas į D. K. sąskaitą pervedė 7264 Lt (2103,80 Eur), o A. Č. bendrovė „Ergo Insurance SE“ Lietuvos filialas atsisakė išmokėti 6757 Lt (1956,96 Eur) draudimo išmoką, nes nustatė, kad eismo įvykis buvo inscenizuotas. Taip R. B. ir A. Č., veikdami bendrininkų grupe, apgaule savo naudai įgijo 7264 Lt (2103,80 Eur), kurie buvo pervesti į D. K. sąskaitą, ir pasikėsino užvaldyti turto už 6757 Lt (1956,96 Eur).

Kasaciniu skundu nuteistųjų R. B. ir A. Č. gynėjas advokatas M. Martinaitis prašo panaikinti abiejų instancijų teismų sprendimus ir bylą R. B. ir A. Č. nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti, nes padaryta esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų ir netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Jo nuomone, R. B. ir A. Č. turėjo būti išteisinti, nes jie nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Be to, kadangi savo sprendimuose teismai nurodė aplinkybes, nustatytas netinkamai surašytame kaltinamajame akte, laikytina, kad sprendimai nėra išsamūs ir pagrįsti bylos duomenimis, juose nepateikta išvadų ir motyvų.

Nuteistųjų gynėjas teigia, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Nuteistieji buvo kaltinami eismo įvykio deklaracijos suklastojimu, tikrovės neatitinkančios informacijos apie jų automobilių patirtus sugadinimus pateikimu ir neteisėtu svetimo turto įgijimu. Pagal kaltinamąjį aktą draudimo bendrovė, nustačiusi, kad eismo įvykis buvo inscenizuotas, atsisakė A. Č. išmokėti draudimo išmoką ir taip abu nuteistieji, veikdami bendrininkų grupe, D. K. naudai įgijo 7934 Lt (2103,80 Eur) bei pasikėsino užvaldyti svetimo turto už 6757 Lt (1956,96 Eur). Pasak gynėjo, aptariamu atveju dalinis turto užvaldymas nėra baigtas nusikaltimas – įstatymų leidėjas reikalauja, kad kaltininkas ne tik fiziškai užvaldytų turtą, bet ir turėtų galimybę juo naudotis, disponuoti. Kadangi teismai neatskleidė nuteistųjų tyčios formos bei konkretaus sumanymo, A. Č. veika turėjo būti kvalifikuota kaip pasikėsinimas sukčiauti, t. y. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-490/2012, 2K-490/2013). Be to, iš kaltinimo formuluočių galima suprasti, kad abu nuteistieji veikė ne savo, o kito asmens (D. K.) naudai, nes šiam draudimo bendrovė pervedė draudimo išmoką į banko sąskaitą už sugadintą automobilį „Chrysler PT Cruiser“. Teismai nesiaiškino, ar D. K. tarėsi su nuteistaisiais dėl galimybės gauti išmoką tokiu būdu, koks buvo tikrasis sumanymas, kodėl bendrininkai turėjo veikti jo naudai ir kt. Iš pareikštų kaltinimų akivaizdu, kad D. K. tiesiogiai dalyvavo darant nusikalstamas veikas su abiem nuteistaisiais, tokiu atveju turėjo iš esmės keistis kaltinimo apimtis.

Kasatorius teigia, kad nuteistųjų kaltė kaltinamajame akte grindžiama tik dviem specialistų išvadomis ir iš dalies liudytojo D. B. parodymais. Specialisto V. Mitunevičius išvadoje konstatuota, kad automobilių „Peugeot 607“ ir „Chrysler PT Cruiser“ sugadinimai tarpusavyje nesuderinami, automobiliui „Chrysler PT Cruiser“ priekio kaire puse atsitrenkus į stovinčio automobilio „Peugeot 607“ priekinę kairę dalį, galėjo susidaryti tik iš dalies užfiksuoti abiejų automobilių sugadinimai. Pasak šio specialisto, esminiai abiejų automobilių sugadinimai susidarė iki jų tarpusavio kontakto.

Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje konstatuota, kad R. B. ir A. Č. nurodytos aplinkybės apie eismo įvykio metu padarytus visus transporto priemonių apgadinimus techniniu požiūriu yra nepagrįstos, nes visa apimtimi esminiai sugadinimai susidarė ne šio susidūrimo metu, tačiau kartu nurodyta ir tai, jog abiejų automobilių variklių dangčiai tarpusavyje kontaktavo: automobilis „Peugeot 607“, judėdamas apie 25–30 km/h kaire puse, susidūrė su automobilio „Chrysler PT Cruiser“ priekio kaire puse. Taigi abejose specialistų išvadose nepaneigtas R.

B. ir A. Č. vairuojamų automobilių tarpusavio kontaktas ir apgadinimai, tik neįvardyta, kurie apgadinimai padaryti šio kontakto metu, o kurie anksčiau. Be to, specialistų išvadose kalbama apie esminius automobilių pažeidimus, negalėjusius atsirasti 2013 m. liepos 25 d. deklaruoto eismo įvykio aplinkybėmis, tačiau išvadų rezoliucinėse dalyse jie nesukonkretinti. Taigi liko neišsiaiškinta, kurie automobilių apgadinimai padaryti įvykio metu, o kurie anksčiau, ir kokia konkreti suma priklausė atlyginti automobilių savininkams, o kuri – ne.

Juolab kad nė vienas specialistas neapžiūrėjo automobilio „Chrysler PT Cruiser“ ir apie jo sugadinimų mechanizmą sprendė iš nuotraukų, kurios nepakankamai ryškios. Svarbu ir tai, kad ekspertas V. Pačebutas eismo įvykio inscenizavimo netyrė, nes to nebuvo pateikta užduotyje, todėl negalėjo atsakyti, ar, esant visumai nustatytų apgadinimų, šie automobiliai iš viso galėjo judėti ir kontaktuoti išvadoje nurodytu būdu; jis paaiškino, kad atkurti viso eismo įvykio mechanizmo negali, nes trūksta duomenų, kaip buvo sustoję automobiliai po įvykio.

Automobilio „Chrysler PT Cruiser“ priekinės dalies apgadinimai kėlė įtarimų ir automobilį apžiūrėjusiam liudytojui D. B., tačiau ir jis jų detaliai neįvardijo.

Gynėjo teigimu, byloje pareikšti kaltinimai nekonkretūs, netikslūs, neaiškūs ir prieštaringi, nes nedetalizuota, dėl kokių konkrečių apgadinimų abu nuteistieji pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, kaip inscenizavo eismo įvykį. Kaltinamajame akte nurodyta, kad abu kaltinamieji suklastojo dokumentą ir pateikė tikrovės neatitinkančią (bet ne melagingą) informaciją, siejamą su atsitrenkimu vienos transporto priemonės į kitą, kuri paneigta 2014 m. kovo 27 d. specialisto išvada, nes joje patvirtinta apie eismo įvykio inscenizavimą. Tačiau eismo įvykio inscenizavimo mechanizmo netyrė nė vienas specialistas, todėl šis teiginys neatitinka tikrovės. Kaltinime nėra jokios nuorodos apie išorinius automobilių apgadinimus (esminius ir (ar) kitus apgadinimus), kurie buvo melagingai įrašyti į deklaraciją. Taigi kaltinamajame akte nenurodyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių pagrindinį sukčiavimo požymį – apgaulę, ir neaprašyta, ką konkrečiai ir neteisingai įrašė nuteistieji į eismo įvykio deklaraciją, jei yra klastojimo požymių. Esant tokioms aplinkybėms, buvo pažeista nuteistųjų teisė žinoti, kuo jie yra kaltinami, taip nebuvo tinkamai užtikrinta jų teisė pasirengti gynybai (BPK 22 straipsnio 3 dalis, 44 straipsnio 7 dalis).

Pasak kasatoriaus, teismų išvada dėl nuteistųjų kaltės, padarius BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytas veikas, neteisinga. Teismai neįvertino, kad nė vienas iš ekspertų nepaneigė eismo įvykio buvimo fakto. Siekiant išsiaiškinti specialisto V. Mitunevičiaus išvadų pagrįstumą, buvo pateiktas prašymas jį apklausti, tačiau teismas šį atmetė, taip suvaržydamas nuteistųjų teisę pateikti klausimus proceso dalyviui (BPK 22 straipsnis). Dėl šios priežasties nebuvo išsiaiškinta, ar abi transporto priemonės įvykio dieną galėjo judėti savo eiga (automobiliui „Peugeot 607“ be kitų apgadinimų buvo išmuštas priekinis kairysis ratas), kokie apgadinimai, pagal pateiktus duomenis, buvo padaryti eismo įvykio metu, o kurie vėliau, kodėl netirtas inscenizavimo mechanizmas, jeigu abu ekspertai sutinka, kad šios transporto priemonės tarpusavyje kontaktavo, ar specialistui V.

Mitunevičiui užteko informacijos savo išvadoms pagrįsti dėl „Chrysler PT Cruiser“ apgadinimų, jei ekspertas V. Pačebutas savo išvadoje nurodė, kad dėl skaitmeninėse laikmenose esančių nuotraukų nepakankamos rezoliucijos įžiūrėti kontaktavimo pėdsakų trasų pobūdžio nėra galimybės, ar nuleistos automobilių padangos turėjo įtakos matuojant bei fiksuojant kėbulo dalių apgadinimus ir aukščius, kodėl specialistai tyrimo metu nepanaudojo „Car Crash“ programos, kuri vizualiai parodo paties eismo įvykio susidarymo mechanizmą bei konkrečiai kontaktavusias kėbulų vietas.

Be to, teismai neatsižvelgė į tai, kad specialistų išvados, kuriomis grindžiamas kaltinimas, nėra kategoriškos, nes specialistai negalėjo apžiūrėti vieno iš eismo įvykyje dalyvavusio automobilio „Chrysler PT Cruiser“, kuris, leidus draudimo bendrovei, iš karto po eismo įvykio buvo parduotas. Specialistams apžiūrėjus tik vieną automobilį „Peugeot 607“ ir tinkamai iš karto po įvykio neapžiūrėjus automobilio „Chrysler PT Cruiser“, vertinimai dėl šių automobilių sugadinimų yra tik prielaidos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-490/2012).

Taip pat teismai netinkamai įvertino eismo įvykio vietos protokolo duomenis, nuotraukose užfiksuotų transporto priemonių būklę, neatsižvelgė į pažymą apie hidrometeorologines sąlygas iš 2013 m. liepos 24 į 25 d., Bendrojo pagalbos centro ir Kelių policijos biuro pateiktą informaciją apie skambučių registrą, Kelių policijos biuro pažymą, iš kurios matyti, kad nurodytos transporto priemonės iki 2013 m. liepos 25 d. eismo įvykiuose nedalyvavo. Pasak kasatoriaus, visuma procesiniuose dokumentuose nurodytų faktinių aplinkybių negalėjo būti vertinamos kaip pakankamas pagrindas išvadai dėl R.

B. ir A. Č. kaltės padarius jiems inkriminuotas veikas. Šių abejonių teismams nepavyko pašalinti, todėl jos traktuotinos nuteistųjų naudai. Nagrinėjamu atveju sukčiavimas būtų tik tada, jeigu būtų nustatyta, kad eismo įvykis buvo imituotas, o automobiliai sudaužyti kituose eismo įvykiuose, tačiau teismai to neįrodė ir tik deklaratyviai nurodė, kad eismo įvykis imituotas, nes ne visos aplinkybės sutampa. Tačiau Kelių policijos biuro duomenimis nustatyta, kad automobilis „Chrysler PT Cruiser“ nuo 2013 m. kovo 25 d. iki liepos 25 d., o automobilis „Peugeot 607“ nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 1 d. eismo įvykiuose nedalyvavo.

Be to, svarbu įvertinti, kad specialistai savo išvadas pateikė, remdamiesi ne kelių policijos pareigūnų pateiktais duomenimis, o eismo įvykio dalyvių paskubomis, susijaudinus nubraižyta eismo įvykio schema, taigi šiuo atveju vienintelis objektyvus su aptariamu eismo įvykiu sietinas byloje esantis dokumentas – 2014 m. liepos 15 d. hidrometeorologijos tarnybos pažyma apie eismo įvykio metu buvusias oro sąlygas, iš kurios matyti, kad eismo įvykio metu buvo tirštas rūkas. Kasatoriaus manymu, teismai turėjo atsižvelgti į šias aplinkybes, tačiau to nepadarė – nagrinėjo tik tai, kas turėjo reikšmės draudimo bendrovėms išmokant draudimo išmoką (t. y. automobiliams padarytus apgadinimus, jų mastą ir pobūdį), o sukčiavimo sudėčiai ir tiesioginei tyčiai lemiamą reikšmę turinčio paties eismo įvykio buvimo ar nebuvimo nenustatinėjo, nevertino ir to, kad draudimo bendrovė „Ergo Lietuva“ nepagrįstai kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, būdama suinteresuota į bylą pateikti tendencingą specialisto V.

Mitunevičiaus išvadą, nes nuteistasis A. Č. civilinio proceso tvarka bylinėjasi su šia draudimo bendrove dėl neišmokėtos draudimo sumos.

Iš bylos duomenų matyti, kad po eismo įvykio R. B. skambino į policiją ir pranešė apie eismo įvykį, tačiau policijos pareigūnai atvykti atsisakė, todėl jie patys nubraižė eismo įvykio schemą ir užpildė eismo įvykio deklaraciją. Kadangi po eismo įvykio automobiliai važiuoti nebegalėjo, „Chrysler PT Cruiser“ buvo išvežtas specializuotos įmonės transportu. Tai patvirtina bylos duomenys. Teismai neatskleidė, kuo pasireiškė eismo įvykio inscenizavimas, ir nepaneigė nuteistųjų nurodytų aplinkybių. Teismai neįvertino, kad R. B. visiškai nereikėjo ieškoti kitos transporto priemonės tam, kad gautų draudimo išmoką iš draudimo bendrovės. Galiojant Kasko draudimui, jis galėjo eismo įvykį imituoti pats vienas visiškai kitoje ir nuošalioje vietoje. Gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad remiantis teismo ir ekspertų išvadomis, šios transporto priemonės esant nustatytiems apgadinimams buvo visiškai nevažiuojančios iki deklaruoto eismo įvykio. Todėl galima teigti, kad šiuos automobilius nuteistieji turėjo atsigabenti į įvykio vietą vilkikais, juos nusikelti, o vėliau pagrindiniame kelyje uždaryti eismą, kad galėtų imituoti eismo įvykį. Jie turėjo sugalvoti mechanizmą, kaip „Chrysler PT Cruiser“ išvystyti 25 km/h greitį ir tinkamai atsitrenkti į stovintį „Peugeot 607“. Visa tai neįtikėtina ir nelogiška.

Pasak kasatoriaus, teismai turėjo nustatyti, ar pateikti kaltinimai atitinka apgaulės kriterijus (objektyvios tiesos iškraipymą, tikslą suklaidinti nukentėjusįjį, tyčią – kaltininko suvokimą, kad jis sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją). Byloje nustatyta, kad eismo įvykio liudytojų nėra, liudytojai, apklausti bylos proceso metu, į įvykio vietą atvyko vėliau, tačiau tiek M. G., tiek G. P. patvirtino, jog įvykio vietoje matė du smarkiai apgadintus automobilius. Be to, M. G. dieną prieš įvykį matė neapgadintą ir važiuojantį automobilį „Peugeot 607“. Gynėjas prašo atsižvelgti į tai, kad ekspertai savo išvadas pateikė, remdamiesi duomenimis, kuriuos rinko šališkas proceso dalyvis UADB „Ergo Lietuva“. Netikėti nuteistųjų parodymais teismas neturėjo jokio pagrindo, nes jie viso proceso metu buvo nuoseklūs, juos iš dalies patvirtino į eismo įvykio vietą atvykusių ir apgadintus automobilius mačiusių liudytojų parodymai. Įvertinus bylos duomenis matyti, kad nuteistųjų veiksmai neatitinka apgaulės kriterijų, nes byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog jie klastojo dokumentus ir sukčiavo.

Remdamasis pirmiau išdėstytais argumentais, kasatorius teigia, kad įrodymai, kuriais rėmėsi teismai, nepatikimi ir neobjektyvūs, jie nurodyti su tam tikromis išlygomis ir aiškiomis prielaidomis. Taigi teismų priimti sprendimai nepagrįsti išsamiu, nešališku ir teisingu įrodymų vertinimu, todėl nėra įtikinami. Byloje neįrodyta, kad nuteistieji veikė tiesiogine tyčia ir kryptingai, teismų motyvai apie nuteistųjų nusikalstamus tikslus paremti formaliais deklaratyviais teiginiais.

Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arvydas Kuzminskas prašo nuteistųjų gynėjo kasacinį skundą atmesti.

Pasak prokuroro, kasatorius nepagrįstai teigia, kad A. Č. veiksmai turėjo būti kvalifikuoti kaip pasikėsinimas, o ne kaip baigtas nusikaltimas. Teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai patvirtina, kad R. B. ir A. Č., siekdami gauti neteisėtas draudžiamąsias išmokas, naudodami apgaulę bei suklastodami dokumentus, t. y. įrašydami į eismo įvykio deklaraciją tikrovės neatitinkančią informaciją bei juos panaudodami, suprato, kad veikia prieš turto savininko valią, numatė nusikalstamų veikų pavojingus padarinius ir jų siekė. Apgaulė turėjo esminę įtaką draudimo išmokoms gauti. Teismas teisingai nustatė nusikalstamų veikų aplinkybes ir teisingai nuteisė R. B. ir A. Č. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį. Visi šių nusikalstamų veikų požymiai byloje buvo nustatyti, faktinės bylos aplinkybės pripažintos įrodytomis ir yra aprašytos. Kadangi nuteistieji kėsinosi apgaule įgyti visą turtą, jų veikos pagrįstai kvalifikuotos kaip baigtas nusikaltimas – svetimo turto įgijimas apgaule. Teismų išvados dėl nuteistųjų kaltės yra pagrįstos patikimais įrodymais, įvertinant jų tarpusavio ryšį ir visetą, jų sprendimai atitinka BPK reikalavimus. Priešingai negu nurodoma kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistųjų gynėjo apeliacinį skundą, iš esmės atsakė į visus jame keltus klausimus, todėl BPK 320 straipsnyje nustatytų reikalavimų nepažeidė. Šios instancijos teismas atsisakė tenkinti gynėjo prašymą apklausti specialistą V. Mitunevičių, motyvuodamas tuo, kad byloje yra dvi iš esmės vienodos specialistų išvados, surašytos V. Pačebuto ir V. Mitunevičiaus. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad nuteistųjų teisė į gynybą buvo nesuvaržyta.

Nuteistųjų R. B. ir A. Č. gynėjo advokato M. Martinaičio kasacinis skundas atmestinas.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad bylos įrodymai iš naujo nevertinami, naujos faktinės bylos aplinkybės nenustatinėjamos, skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis. Ar tinkamai įvertinti įrodymai ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme. Baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia kasacinės instancijos teismui galimybės nagrinėti atskirų įrodymų, iš naujo vertinti įrodymus patikimumo ir pakankamumo aspektais, jų pagrindu nustatyti kitokias bylos aplinkybes. Nuteistųjų R. B. ir A. Č. gynėjo paduoto kasacinio skundo teiginiai, kuriais prašoma atsižvelgti į atskirus bylos duomenis ir jų pagrindu daryti kitokias išvadas negu padarė abiejų instancijų teismai, kitaip vertinti bylos įrodymus, nesant argumentų, leidžiančių konstatuoti, kad nagrinėjant bylą buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Šiuo atveju nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas ir kasacinio skundo argumentai dėl netinkamai surašyto kaltinamojo akto, nes šis klausimas nebuvo nagrinėjamas apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija tokius kasacinio skundo teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl BK 182 straipsnio 1 dalies ir 300 straipsnio 1 dalies taikymo ir įrodymų vertinimo

Kasatorius, nesutinka su R. B. ir A. Č. nuteisimu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį ir nurodo, kad teismų sprendimai nepagrįsti išsamiu, nešališku ir teisingu bylos įrodymų vertinimu. Šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.

BK 182 straipsnyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už svetimo turto arba teisės į turtą įgijimą, turtinės prievolės išvengimą arba jos panaikinimą savo ar kitų asmenų naudai apgaule. Darant šį nusikaltimą apgaulė panaudojama, siekiant suklaidinti turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, o šie dėl suklydimo, apgaulės paveikti, savanoriškai patys perleidžia turtą ar teisę į turtą. Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia. Tyčia sukčiavimo atveju pasireiškia tuo, kad asmuo suvokia turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimo panaudojant apgaulę pavojingą pobūdį ir nori panaudodamas apgaulę tokią turtinę naudą gauti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-255/2012). Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo kitų teisės pažeidimų, tarp jų ir nuo civilinio delikto, bei darantis turto užvaldymą ar turtinės teisės įgijimą neteisėtą baudžiamąja teisine prasme, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-620/2010). Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar turtinės teisės įgijimo būdas ir gali pasireikšti nukentėjusiojo suklaidinimu jam pateikiant objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją arba nutylint esmines jo apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-161/2013). Sukčiavimo nusikaltimo padariniai reiškiasi svetimo turto ar turtinės teisės įgijimu, turtinės prievolės išvengimu arba jos panaikinimu ir tai lemia turtinės žalos nukentėjusiajam padarymą. Sukčiavimas yra materialios sudėties nusikalstama veika, kuri laikoma baigta, kai turto savininkas ar valdytojas arba asmuo, kurio žinioje yra turtas, perleidžia jį kaltininkui ar kitam asmeniui, o šis įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis ir (ar) disponuoti savo nuožiūra. Kaltininkui panaudojus apgaulę ir įgijus bent dalį turto, nusikalstama veika kvalifikuojama kaip baigta viso turto, kurį kaltininkas kėsinosi įgyti, atžvilgiu.

BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo dalykas – dokumentas. Dokumentu pripažįstamas kiekvienas bet kokia forma sudarytas rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas, taip pat juridinių faktų ar juridinę reikšmę turinčių aplinkybių įrodymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2006, 2K-16/2010, 2K-19/2014). Dokumentas laikomas suklastotu, kai kaltininkas pakeičia kito asmens surašyto, atspausdinto ar kitaip pagaminto dokumento turinį arba savo vardu surašo, atspausdina ar kitaip pagamina, arba tik patvirtina kito asmens surašytą dokumentą, kurio turinyje įtvirtinti objektyvios tikrovės neatitinkantys duomenys. Šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia. Kaltininkas supranta, kad siekdamas teisinėje apyvartoje įtvirtinti apgaulę, neteisėtai pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar suklastotą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo arba realizavo, ir norėjo taip veikti.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad R. B. ir A. Č., veikdami bendrai, turėdami tikslą savo naudai gauti draudimo išmoką, 2013 m. liepos 25 d., apie 00.30 val., Klaipėdos r., Šernų g. inscenizavo eismo įvykį, suklastojo dokumentą (užpildė eismo įvykio deklaraciją, kurioje įrašė tikrovės neatitinkančią informaciją) ir jį panaudojo: A. Č. suklastotą eismo įvykio deklaraciją pateikė „Ergo Insurance SE“, kurioje buvo sudaryta įprastinė transporto priemonės „Peugeot 607“ (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, R. B. – AAS „Gjensidige Baltic“, kurioje automobilis „Crysler PT Cruiser“ (duomenys neskelbtini) buvo apdraustas Kasko draudimu, nurodę, kad eismo įvykio metu buvo sugadintos jų transporto priemonės, ir prašė išmokėti draudimo išmoką. Bendrovė AAS „Gjensidige Baltic“ R. B. išmokėjo 7264 Lt (2157,77 Eur) draudimo išmoką, ją pervesdama į D. K. banko sąskaitą, o draudimo bendrovė „Ergo Insurance SE“ atsisakė išmokėti A. Č. 6757 Lt (1956,96 Eur) draudimo išmoką, nes bendrovės ekspertams kilo abejonių dėl įvykio aplinkybių.

Remdamiesi šiomis nustatytomis aplinkybėmis, teismai padarė išvadą, kad R. B. ir A. Č. veiksmai atitinka BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų sudėtis.

Bylos duomenis ir skundžiamų teismų sprendimų turinį patikrinusiai teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl tokių išvadų teisingumo. Abiejų instancijų teismai savo išvadas dėl R. B. ir A. Č. kaltės padarius jiems inkriminuotas veikas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį grindė teisiamajame posėdyje išnagrinėtų ir įvertintų bylos įrodymų visuma, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje, t. y. nuteistųjų, liudytojų D. B., G. P., M. G., civilinių ieškovų ASS „Gjensidige Baltic“ ir „Ergo Insurance SE“ atstovų M. P. ir K. M. parodymais, specialistų V. Mitunevičiaus ir V. Pačebuto išvadomis Nr. 2013-53, 1K-279 (13), specialisto V. Pačebuto teisiamajame posėdyje pateiktais paaiškinimais, draudimo bendrovei „Ergo Insurance SE“ A. Č. pateikta pretenzija ir paaiškinimais, R. B. pranešimu apie įvykį, transporto priemonės techninės apžiūros aktu ir kitais rašytiniais duomenimis.

Remdamiesi išsamia ir visapusiška bylos duomenų analize teismai argumentuotai paneigė nuteistųjų teiginius, kad eismo įvykis nebuvo inscenizuotas, kad jų vairuojami automobiliai iki eismo įvykio nebuvo apgadinti, kad automobilių apgadinimai atsirado jų nurodytomis aplinkybėmis. Bylos duomenimis, nuteistieji teigė, kad eismo įvykis, kurio metu jų vairuojami automobiliai susidūrė, įvyko 2013 m. liepos 25 d. ir jie užpildė eismo įvykio deklaraciją. Eismo įvykio deklaracijoje nurodyta, kad R. B. važiavo iš šalutinio kelio ir išvažiavo į priešingą eismo juostą, o A.

Č. – nuo Šernų sodų; abu automobiliai susidūrė priekiais, kairėmis pusėmis. R. B. nurodė, kad automobilio „Chrysler PT Cruiser“ apgadinimai yra priekyje, o A. Č. – kad apgadintas „Peugeot 607“ buferis, kapotas, lempa. 2013 m. liepos 25 d. pretenzijoje ir 2013 m. rugpjūčio 8 d. paaiškinime draudimo bendrovei „Ergo Insurance SE“ A. Č. nurodė, kad eismo įvykis įvyko 2013 m. liepos 25 d., apie 00.30 val., kad dėl įvykio kaltas „Chrysler PT Cruiser“ vairuotojas, kad į jo automobilį šis įvažiavo, įvykio metu jis važiavo vienas 70 km/h greičiu, iki įvykio automobilis defektų neturėjo, ir nubraižė automobilių padėtis susidūrimo metu ir po jo. 2013 m. liepos 25 d. pranešime apie įvykį AAS „Gjensidige Baltic“ R.

B. nurodė, kad, vairuodamas automobilį „Chrysler PT Cruiser“, važiuodamas apie 20 km/h greičiu, darydamas posūkį į dešinę, išvažiavo iš šalutinio kelio į pagrindinį (Šernų g.) ir susidūrė su automobiliu „Peugeot 607“. 2013 m. rugpjūčio 8 d. R. B. schemiškai pavaizdavo automobilių padėtis eismo įvykio metu ir po įvykio. Kilus įtarimams, kad eismo įvykis galėjo būti inscenizuotas, „Ergo Insurance SE“ Lietuvos filialo transporto priemonių žalų ekspertas D. B. inicijavo ekspertinį tyrimą. Specialistas V.

Mitunevičius, išanalizavęs vairuotojų pateiktą eismo įvykio deklaraciją, A. Č. paaiškinimus, R. B. pranešimą, juose pavaizduotas eismo įvykio schemas, nuotraukas, kuriose užfiksuoti automobilių apgadinimai, pateikė išvadą, kad automobilių „Peugeot 607“ ir „Chrysler PT Cruiser“ sugadinimai tarpusavyje nesuderinami, nes buvusio šių automobilių kontakto metu (kai nedideliu greičiu (iki 25 km/h) judėjęs automobilis „Chrysler PT Cruiser“ priekio kaire puse atsitrenkdamas kontaktavo su stovėjusio „Peugeot 607“ automobilio priekine kaire dalimi) užfiksuoti abiejų automobilių sugadinimai galėjo susidaryti tik iš dalies; esminiai abiejų automobilių sugadinimai susidarė iki buvusio tarpusavio kontakto.

Specialistas pažymėjo, kad 2013 m. liepos 25 d. deklaruoto eismo įvykio dalyvių parodymai apie automobilių sugadinimus iki deklaruoto eismo įvykio, taip pat nurodytos aplinkybės dėl eismo įvykio eigos, t. y. kad didesniu greičiu važiavęs automobilis „Peugeot 607“ susidūrė su į priešpriešinę eismo juostą lėtai įvažiavusiu automobiliu „Chrysler PT Cruiser“, techniniu požiūriu nepagrįsti. Ikiteisminio tyrimo metu Lietuvos teismo ekspertizės centrui buvo pavesta atlikti autotechninį tyrimą ir atsakyti, ar transporto priemonės „Peugeot 607“ ir „Chrysler PT Cruiser“ apgadinimai tarpusavyje suderinami ir ar galėjo būti padaryti deklaruoto 2013 m. liepos 25 d. eismo įvykio metu šių automobilių vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis.

Tyrimą pagal pirmiau nurodytus duomenis atlikęs specialistas V. Pačebutas patvirtino specialisto V. Mitunevičiaus išvadą. V. Pačebutas specialisto išvadoje Nr. 11K-279 (13) konstatavo, kad vairuotojų A. Č. ir R. B. nurodytos aplinkybės, jog jų deklaruoto 2013 m. liepos 25 d. eismo įvykio metu susidarė visi automobilių „Peugeot 607“ ir „Chrysler PT Cruiser“ sugadinimai, techniniu požiūriu nepagrįstos, nes visa apimtimi esminiai automobilių sugadinimai susidarė ne šių transporto priemonių susidūrimo metu. Vairuotojų A.

Č. ir R. B. deklaruojamo eismo įvykio metu, tikėtina, į stovintį automobilį „Peugeot 607“, kurio priekiniame kairiajame kampe jau buvo esminiai sugadinimai, judėdamas ne didesniu kaip 25–30 km/h greičiu priešinga kryptimi ir, tikėtina, nedideliu kampu įstrižai iš kairės, priekinės dalies kairiąja puse atsitrenkė automobilis „Chrysler PT Cruiser“, kurio priekinėje dalyje jau buvo esminiai apgadinimai. Tai techniniu požiūriu neatitinka vairuotojų nurodomų deklaruojamo eismo įvykio aplinkybių.

Priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, specialisto išvadoje ekspertas V. Pačebutas aiškiai nurodė automobilių „Peugeot 607“ ir „Chrysler PT Cruiser“ apgadinimus, buvusius iki deklaruoto eismo įvykio. Specialisto išvadoje Nr. 11K-279 (13) nustatyta, kad automobilio „Peugeot 607“ priekinio buferio plastikinio gaubto išoriniame paviršiuje pėdsakai užsluoksniuotos medžiagos spalva skirtinga, pėdsakų trasų kryptis kertasi bei persidengia, paviršiniai pėdsakai su raudonos medžiagos užsluoksniavimu yra ant sparno metalo, kur nutrupėjusi lako ir dažų danga rodo, kad pėdsakai susidarė transporto priemonei kontaktuojant su dviem ar daugiau skirtingų objektų. Automobilio „Chrysler PT Cruiser“ priekinio kairiojo sparno deformuotoje priekinėje dalyje yra daugybinės skersinės krypties kontaktavimo pėdsakų trasos, tačiau jos susidariusios ne kontakto su automobiliu „Peugeot 607“ metu. Automobilio „Chrysler PT Cruiser“ variklio dangčio užlenkimas taip pat susidaręs iki kontakto su automobiliu „Peugeot 607“. Automobilio „Chrysler PT Cruiser“ priekinio buferio plastikiniame gaubte esantys tiesioginio kontaktavimo pėdsakai yra gerokai didesniame plote, nei kontaktavimo pėdsakai automobilio „Peugeot 607“ priekinio buferio plastikiniame gaubte. Tai rodo, kad šie sugadinimai susidarė ne automobilių „Peugeot 607“ ir „Chrysler PT Cruiser“ susidūrimo metu. Remiantis sugadinimų ir pėdsakų išdėstymo ir pobūdžio analize, tikėtina, kad į stovintį automobilį „Peugeot 607“, kurio priekiniame kairiajame kampe jau buvo susidarę esminiai sugadinimai, judėdamas priešinga kryptimi, tikėtina, įstrižai iš kairės, priekine dalimi ties kairiuoju kampu atsitrenkė automobilis „Chrysler PT Cruiser“, kurio priekinėje dalyje prieš susidūrimą taip pat buvo esminiai sugadinimai. Šią išvadą specialistas V. Pačebutas patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu ir paaiškino, kad transporto priemonių tyrimuose kompiuterio programa „Car Crash“ nereikalinga.

Įvertinę pirmiau nurodytus duomenis, teismai pripažino, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje R. B. ir A. Č. automobiliai susidūrė, tačiau, įvertinę, jog ne visi nustatyti šių automobilių sugadinimai buvo padaryti deklaruoto eismo įvykio metu ir eismo įvykio dalyvių nurodytomis aplinkybėmis, padarė išvadą, kad nuteistųjų deklaruotas 2013 m. liepos 25 d. eismo įvykis inscenizuotas. Kadangi automobilių kontaktas kaltinime nurodytu laiku įvyko ne dėl neatsargumo, o sąmoningai pažeidžiant Kelių eismo taisykles, nuteistiesiems siekiant įgyvendinti savo sumanymą neteisėtai gauti iš draudimo bendrovių draudimo išmokas, toks eismo įvykis nelaikytinas draudiminiu įvykiu, kuriam įvykus mokama draudimo išmoka. Pažymėtina, kad jeigu padaroma kokia nors žala draustam automobiliui, apie tai būtina informuoti draudimo bendrovę, pateikiant jai tikrovę atitinkančią informaciją apie įvykusio eismo įvykio aplinkybes ir to įvykio metu padarytus automobilių apgadinimus. Taigi draudžiamuoju įvykiu laikomi ne bet kokiomis aplinkybėmis padaryti automobilio apgadinimai, o tik tokiomis, kurias draudėjas nurodo draudikui.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad R. B. ir A. Č. neteisėti veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, jie reiškėsi panaudojant apgaulę, t. y. inscenizuojant eismo įvykį, suklastojant eismo įvykio deklaraciją, kurioje nuteistieji įrašė tikrovės neatitinkančią informaciją apie inscenizuotą eismo įvykį ir jo metu padarytus automobilių apgadinimus, ir ją pateikiant draudimo bendrovėms, siekiant, kad šios dėl suklydimo, apgaulės paveiktos, išmokėtų draudimo išmokas nuteistiesiems. Teismai, nustatę tokius nuteistųjų veiksmus, jų pobūdį, pastangas pasiekti bendrą tikslą (gauti išmokas), padarė pagrįstą išvadą, kad jie, darydami abi šias nusikalstamas veikas, veikė tiesiogine tyčia. Objektyvūs bylos duomenys patvirtina, kad nuteistieji suvokė turtinės naudos sau gavimo panaudojant apgaulę pavojingą pobūdį ir norėjo panaudodami apgaulę tokią turtinę naudą gauti. Kadangi nuteistieji, veikdami bendrininkų grupe, apgaule įgijo dalį turto (draudimo bendrovė AAS „Gjensidige Baltic“ išmokėjo R. B. draudimo išmoką, pervesdama pinigus į D. K. priklausančią banko sąskaitą), jų nusikalstama veika kvalifikuojama kaip baigtas nusikaltimas. Nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad pinigai buvo pervesti ne tiesiogiai R. B., o D. K., neturi reikšmės, nes bylos duomenimis nustatyta, kad nors automobilis „Chrysler PT Cruiser“ buvo registruotas D. K. vardu, faktinis automobilio valdytojas buvo R. B. ir draudimo išmoką gavo būtent jis.

Priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, vadovaujantis BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktu, remiantis teisiamajame posėdyje išnagrinėtais ir teismo įvertintais įrodymais, aiškiai išdėstytos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, atitinkančios nusikalstamų veikų sudėčių požymius (nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt.). Taip pat pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktuose, išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, ir motyvus, kuriais remdamasis atmetė kitus įrodymus. BPK 320 straipsnio 3 dalyje ir 332 straipsnio 5 dalyje keliamus reikalavimus atitinka ir apeliacinės instancijos teismo nutartis. Šioje nutartyje išdėstytos motyvuotos išvados dėl esminių nuteistųjų gynėjo apeliacinio skundo argumentų, pateikti išsamūs ir aiškūs motyvai, kodėl jo skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu.

Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų atsisakymas kviesti į teismo posėdį nuteistųjų gynėjo prašomą specialistą V. Mitunevičių nelaikytinas BPK pažeidimu. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje padarė išvadą, kad specialistas V. Mitunevičius į teisiamąjį posėdį nekviestas pagrįstai, nes byloje esančios V. Mitunevičiaus ir V. Pačebuto specialisto išvados neprieštarauja viena kitai, jose išanalizuotos visos aplinkybės dėl automobilių apgadinimų, savo išvadas V. Pačebutas patvirtino teisiamojo posėdžio metu. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti priešingų išvadų, nes pagal BPK nuostatas teismas gali netenkinti proceso dalyvio prašymų, jeigu prašoma išsiaiškinti aplinkybes, kurios bylos medžiagoje yra nustatytos.

Patikrinus bylos duomenis, nėra pagrindo teigti, kad viso bylos proceso metu buvo padaryta esminių BPK pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistųjų R. B. ir A. Č. teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistųjų R. B. ir A. Č. gynėjo advokato Mindaugo Martinaičio kasacinį skundą.

Teisėjai Rima Ažubalytė

Alvydas Pikelis

Viktoras Aidukas